Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atstovei Kristinai Linkevičienei, atsakovo antstolio Arturo Bložės atstovei adv. A. Astrauskienei, trečiojo asmens BTA ,,Insurance Company“ SE, veikiančio per filialą Lietuvoje atstovui A. B., neatvykus tretiesiems asmenis: T. B. ir UAB ,,Pack Technology“ atstovui, gauti prašymai bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VMI patikslintą ieškinį atsakovui antstoliui A. Bložei dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje: BTA ,,Insurance Company“ SE, veikiantis per filialą Lietuvoje, uždaroji akcinė bendrovė „Pack Technology“ ir T. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslinęs žalos dydį, prašė priteisti iš antstolio A. Bložės 17 325,56 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad VMI 2015-05-26 vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 63-2243, toliau - MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu antstoliui Arturui Bložei (toliau vadinama - antstolis) pateikė 2015-04-02 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-8781 dėl 30 738,56 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo UAB ,,Pack Technology“ (tolia vadinama - bendrovė) turto. VMI 2015-10-14 raštu Nr. (23.4- 08)RNAV-7521 ir 2015-12-16 raštu Nr. (23.4-08) RNAV-8940 prašė Antstolio pateikti informaciją apie sprendimo vykdymo eigą. Antstolis 2015-10-19 raštu Nr. BL0047374 ir 2016-01 -12 raštu Nr. BL0001157 VMI informavo, kad Bendrovei yra išsiųstas Patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, Raginimas įvykdyti sprendimą, vykdymo išlaidų apskaičiavimas. Antstolis patikrino Bendrovės turtinę padėtį ir nustatė, kad Bendrovės vardu nėra registruota nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, yra priėmęs patvarkymą dėl lėšų, esančių Bendrovės kasoje arešto, areštuotos Bendrovės sąskaitos, esančios kredito įstaigose.

Informuojame, kad Bendrovė VMI 2016 m. kovo 17 d. informacinės sistemos balansas duomenimis valstybės biudžetui yra skolinga 37 329,80 Eur. Antstolis pagal VMI pateiktą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto nėra nieko išieškojęs.

Kadangi mokesčių administratoriaus netenkino antstolio vykdomų veiksmų rezultatai Bendrovės atžvilgiu, VMI 2015-10-26 pradėjo Bendrovės operatyvų patikrinimą. Operatyvaus patikrinimo metu tikrinta Bendrovės kasa, lėšų kasoje judėjimas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30, piniginių lėšų judėjimai Bendrovės banko sąskaitose. VMI nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30 kasoje užpajamuota 70 747,22 Eur, išlaiduota iš kasos 69 849,39 Eur. Informuojame, kad VMI perdavus sprendimą Antstoliui vykdyti išieškojimą iš Bendrovės turto, t. y. 2015-05-26 likutis kasoje buvo 20 150,75 Eur. Per laikotarpį nuo 2015-05-26 iki 2015-09-30 į kasą gauta pajamų 13 901,00 Eur, per tą patį laikotarpį išleista 32 133,25 Eur, likutis laikotarpio pabaigoje 1 918,50 Eur.

Mokesčių administratorius 2016-03-03raštu Nr. (23.4-08)-RNA-6845 kreipėsi į Šiaulių kredito uniją, AB DNB banką, AB Citadele banko Šiaulių filialą su prašymu suteikti informaciją apie UAB ,,Pack Technology“ turimas sąskaitas, jų likučius, judėjimą laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2016-02-29 bei pateikti informaciją apie antstolio pateiktus patvarkymus Bendrovės atžvilgiu dėl lėšų arešto.

AB DNB banko atsiųstoje ataskaitoje matyti, kad Bendrovė per laikotarpį nuo 2015-04-02 iki 2016-02-29 šioje kredito įstaigoje esančiomis sąskaitomis nesinaudojo, lėšų į sąskaitas neįplaukė, pinigų likutis tiek laikotarpio pradžioje, tiek pabaigoje 0,00 Eur ir 0,00 USD. Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad antstolis areštavo sąskaitą pagal VMI 2015-04-02 sprendimą Nr. (23.31-08)320A-8781 tik 2015-09-12.

Šiaulių kredito unijos pateiktoje ataskaitoje matyti, kad per laikotarpį nuo 2015-04-02 iki 2016-02-29 į sąskaitą įplaukė 80 883,10 Eur ir 11 700,00 USD. Per tą patį laikotarpį išleista 80 882,17 Eur ir 11 700,00 USD. Pagal VMI sprendimus išieškoti mokestinę nepriemoką iš banko sąskaitose esančių lėšų Šiaulių kredito unija pervedė 10 421,16 Eur, Bendrovė iš Šiaulių kredito unijos sąskaitos VMI prie FM pervedė 9 707,00 Eur. Iš pateiktos ataskaitos matyti, kad Bendrovė be jokių apropojimų galėjo atsiskaityti su įmonėmis, pinigus pervesdavo atskaitingiems asmenims.

Antstolių įstatymo 16 str. (atsakomybė) 1 dalis numato, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ginčui dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo spręsti taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę, asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtiniausios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinės atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas (LAT 2008m. rugsėjo 4d. nutartis Nr.3K-3- 409/2008,2010m. lapkričio 16d. nutartis Nr.3K-3-454/2010). Be to, dėl antstolio civilinės atsakomybės, kaip tokios, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastai“ (LAT 2008 m. birželio 30d. nutartis Nr.3K- 3-328/2008). Taigi tam, kad būtų pagrindas tenkinti pareikštus reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, taip pat kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 dalis). Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų suteiktas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 str.2 dalies nuostatomis. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis principas, kad iš nieko negali būti reikalaujam to, kas neįmanoma. Ar ieškovė reikalavo iš antstolio to, kas neįmanoma?

Siekiant užtikrinti vykdytinų dokumentų įvykdymą, vykdymo procesą reglamentuojančiomis CPK normomis sukurtas išieškojimo iš skolininko turto mechanizmas, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka antstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui (Antstolių įstatymo 2 str. 1 dalis). Antstolio reikalavimai yra privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nurodytą terminą. Asmeniui, kuris nevykdo antstolio reikalavimų ar kitaip kliudo jam vykdyti vykdomuosius dokumentus, teismas gali skirti iki 289 Eur baudą už kiekvieną nevykdymo ar kliudymo dieną (CPK 585 str.1,2dalys). Antstolis Arturas Bložė šia teise nepasinaudojo.

Išieškojimas vadovaujantis CPK vykdymo procesų normomis, gali būti nukreipiamas tiek į turtą, kuris yra pas skolininką, tiek ir į pas kitus asmenis esantį skolininko turtą. CPK 689 straipsnio nuostatose reglamentuota lėšų, esančių kredito įstaigose bei pas kitus asmenis, arešto procesinė tvarka. Nukreipdamas išieškojimą į lėšas, antstolis bankams, kitoms kredito įstaigoms ar asmeniui nusiunčia Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra lėšų bei sustabdyti tokios sumos lėšų išmokėjimą, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 689 str. 1 dalis) (LAT 2011 m. vasario 7d. nutartis civ. b. Nr.3K-3-32/2011).

Išieškotojas, pateikdamas antstoliui vykdymui vykdomąjį dokumentą (nagrinėjamu atveju VMI sprendimą), turi pagrįstą lūkestį, kad antstoliui vykdant jam suteiktus įgaliojimus, išieškotojo reikalavimas (visas ar tam tikra dalis) bus patenkintas išieškant iš skolininko turto. Kaip nurodoma LAT 2012 m. vasario 14 d. nutartyje Nr.3K-3-41/2012 antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, veikla yra griežtai reglamentuota. Jo statusą, funkcijas, šių įgyvendinimui keliamus reikalavimus nustato įstatymai (pvz.: Antstolių įstatymas, kiti), jų nuostatos detalizuojamos Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Tai reiškia, kad antstolis, nors ir veikdamas kaip privatus asmuo, turi laikytis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o juos pažeidus, gali kilti civilinė atsakomybė. Vienas iš teisės aktų nustatytų reikalavimų yra tas, kad bet kuris antstolio veiksmas turi būti įforminamas, t. y. atliekamas priimant procesinį dokumentą - patvarkymą (CPK 613 straipsnis) ir kitus Sprendimų vykdymo instrukcijos 2 punkte nurodytus dokumentus. Reikalavimų, keliamų antstolio veiksmams įforminti, laikymasis užtikrina atliktų vykdymo veiksmų teisėtumą, taip pat tai, kad antstolis, sprendžiant jo civilinės atsakomybės klausimą ir nustatinėjant, ar tinkamai vykdė pareigas, galės įrodyti, jog atitinkamas veiksmas tikrai buvo atliktas. Nagrinėjamu atveju, kaip matome iš Šiaulių kredito unijos pateiktų sąskaitos išrašų Bendrovė galėjo laisvai be apribojimų naudotis sąskaitoje esančiomis lėšomis, o antstolis patvarkymu. Antstolis neveikė taip, kaip remiantis teisės aktų nustatytais įpareigojimais, turėjo veikti, nevykdė jam nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas), kas atitinka dvi iš civilinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų (neteisėti veiksmai ir kaltė). Taikant deliktinę atsakomybę, asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius.

LAT 2012 m. vasario 14 d. nutartyje Nr.3K-3-41/2012 pažymėjo: civilinė atsakomybė atsiranda, neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas), kai dėl to kilo žala arba tai sudarė sąlygas žalai atsirasti ar padidėti, t. y. tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsiranda tiesiogiai. Jis gali būti netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Žala gali atsirasti dėl kelių asmenų neteisėtų veiksmų, todėl teismas, nagrinėdamas reikalavimą atlyginti žalą, turi nustatyti priežastinį ryšį tarp kiekvieno asmens neteisėtų veiksmų, sąlygojusių žalos atsiradimą ir tų veiksmų pasekmių.

Nagrinėjamu atveju antstolis nevykdė CPK 634, 689 straipsnių nuostatų: neužblokavo Bendrovės sąskaitų Šiaulių kredito unijoje, neareštavo grynųjų pinigų Bendrovės kasoje, neareštavo Bendrovės transporto priemonės. Bendrovė pasinaudojo galimybe laisvai disponuoti savo lėšomis, ir laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2016-02-29 gautas lėšas panaudojo atsiskaitymams su kreditoriais, pervedė lėšas atskaitingiems asmenims.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 punkto, 13 straipsnio prasmę, mokesčiai yra valstybės finansų sistemos esminė dalis, vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių. Nesumokėjus mokesčių valstybės biudžetas negauna pajamų, ribojamos valstybės galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas. Aukščiau nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad VMI dėl atsakovų paminėtų veiksmų patyrė žalą. CK 6.245 str. 1 dalis nustato „civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Žala, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, reiškiasi vienu iš CK 6.249 straipsnyje nustatytų būdų: asmens turto netekimu arba sužalojimu, jo turėtomis išlaidomis (tiesioginiais nuostoliais), taip pat negautomis pajamomis. Tenkindamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, teismas turi nustatyti, kaip konkrečiai pasireiškė skolininko padaryta žala ir nustatyti jos dydį. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl antstolio nerūpestingumo, ieškovas, prarado galimybę gauti skolininko prievolės įvykdymą, patirdama realią materialinę žalą, todėl asmuo dėl kurio kaltų neteisėtų veiksmų išieškojimas nebuvo atliktas tinkamai, privalo ją išieškotojui kompensuoti.

CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kadangi nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), tai, aiškinant šią nuostatą pažodžiui, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio konkrečiu atveju egzistavimo, turi įvertinti atsiradusios žalos prigimtį. Negautos pajamos yra ieškovės numatytos ir realiai tikėtinos gauti sumos, kurias gauti sutrukdė neteisėti veiksmai. Kaip buvo minėta, žalos dydį sudaro 30 738,56 Eur, kai laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2015-09-30 į kasą įnešta 13 901,00 Eur, tuo pat laikotarpiu į banko sąskaitas įplaukė 80 883,10 Eur ir 11 700,00 USD, kurių būtų pakakę kreditorės reikalavimams patenkinti.

VMI 2016-03-21 patikrino VĮ „Regitra“ duomenis apie Bendrovės turimas transporto priemones. VMI duomenimis Bendrovės vardu yra registruota viena transporto priemonė RENAULT TRAFIC valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuri iki šiol nėra antstolio areštuota. VĮ „Registrų centras“ duomenimis Bendrovė nekilnojamojo turto neturi.

VMI 2016-03-21, siekdama patikrinti Bendrovės galimybę atsiskaityti su kreditoriais, patikrino VĮ „Registrų centras“ duomenis apie Bendrovės teikiamą finansinę atskaitomybę. Nustatyta, kad Bendrovė finansinę atskaitomybę yra pateikusi už 2013 ir 2014 metus. Analizuojant 2014 m. finansinės atskaitomybės duomenis nustatyta, kad Bendrovės mokėtinos sumos išaugo daugiau kaip tris kartus (nuo 117 093,00 Eur iki 383 479,00 Eur). Didėjanti neįvykdytų įsipareigojimų suma tik parodo, kad Bendrovės finansinė situacija blogėja ir antstoliui laiku ir tinkamai neatliekant privalomų išieškojimo veiksmų nelieka galimybės išsiieškoti mokestinę nepriemoką pagal VMI pateiktą sprendimą.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr.2A-65-178/2016 yra konstatavusi: „Pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį antstolis savo iniciatyva turi imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas (ar kitos institucijos sprendimas perduotas vykdymui antstoliui) būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstolių įstatymo3 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Tiek minėtų normų paskirtis, tiek teismo sprendimo privalomumas ir reikalavimo tinkamai įvykdyti teismo sprendimą esmė suponuoja išvadas, kad, pirma, antstolis, būdamas profesionalas, turėdamas atitinkamą praktinę patirtį vykdymo procese, gaudamas atitinkamą atlygį už savo darbą, turi aktyviai ir rūpestingai veikti taip, jog būtų maksimaliai išnaudotos visos teisėtos priemonės sprendimui įvykdyti, o ne apsiriboti vien tik formaliais, bet realiai neužtikrinančiais sprendimo įvykdymo veiksmais (pavyzdžiui, esant vertingo likvidaus turto, vietoje jo areštuoti galbūt ir vertingo, bet nelikvidžią ar menko likvidumo turto dalį, vadovautis kelerių metų senumo, esant naujesnių, duomenimis apie turto vertę ir pan.); antra, tinkamam sprendimo įvykdymui turi būti aprašomas/areštuojamas ne mažesnės vertės turtas nei pareikštas reikalavimas/išieškotina suma.“

Remiantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio pobūdžio palūkanų dydžio. Pažymėtina, kad dažniausiai aptariamos palūkanos yra išieškomos už sutarties pažeidimą, tačiau teisės doktrinoje nurodoma, kad jos gali būti priteisiamos ir tais atvejais, kai piniginė prievolė atsiranda kitais pagrindais, pvz., dėl delikto. Nurodytų palūkanų dydis taikytinos tada, kai abi sutarties šalys arba viena iš jų yra fizinis asmuo. Antstolis yra valstybės įgaliotas privačiai veikiantis asmuo. Teisę vykdyti antstolio veiklą turi viešą konkursą laimėję asmenys, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra apdraudę savo profesinę civilinę atsakomybę, teisingumo ministro įsakymu paskirti antstoliais ir prisiekę (Antstolių įstatymo 8 str.). Nurodytos nuostatos sudaro pagrindą išvadai, kad antstolis negali būti prilyginamas verslininkui, jis yra fizinis asmuo, vykdantis profesinę veiklą. Nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo mokėtinos vadinamos procesinės palūkanos (CK 6.37 str.2 dalis), kurios taip pat atlieka minimalių kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją.

Pagal CK 1.125 str. 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų senaties terminas. Ieškovė savo ieškinį grindžia įrodymais, nepraleidus nurodyto termino.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei vadovaujantis CK 6.246 str. 1 dalimi, CK 6.249 str.,6.247 str., CPK 634 str. 2 d., Lietuvos Respublikos antstolių įstatymu, ieškovas VMI teismo prašė:

Teismui pripažinus, kad antstolis Arturas Bložė neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas priteisti 30 738,56 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

VMI 2016-05-24 raštu (23.44-08 E) nurodė, kad mažina ieškinio sumos reikalavimą iki 17 325,56 Eur, kadangi atsakovas antstolis A. Bložė 2016-05-04 pervedė į valstybės biudžetą 13 413,00 Eur.

Ieškovas savo reikalavimus atsakovui grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė pakartojo ieškinio motyvus ir prašė teismo ieškinio reikalavimą sumažintai sumai tenkinti visiškai.

Atsakovas antstolis A. Bložė atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti ir nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-07 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008, pasisakė, kad Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Civilinės atsakomybės sąlygas konkretizuoja CK šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus normos, visų pirma - CK 6.246-6.249 straipsniai. Taigi antstolio atsakomybei (šiuo atveju - deliktinei) atsirasti turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (nuostoliai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias LR CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai - skolininkas, išieškotojas ir antstolis - privalo griežtai laikytis LR CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, kuriam viena iš valstybės suteiktų funkcijų - vykdomųjų dokumentų vykdymas, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2010).

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008).

Antstolio Artūro Bložės kontoroje Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sprendimas Nr. (23.31-08)320A-8781 gautas 2015-06-04. Tą pačią dieną UAB „Pack Technology“ buvo išsiųstas Patvarkymas priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, Raginimas įvykdyti sprendimą ir vykdymo išlaidų apskaičiavimas, tačiau per raginime nurodytą terminą skolininkas skolos nesumokėjo, todėl pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Patikrinus skolininko turtinę padėtį VĮ ,,Registrų centras“ duomenų bazėje nustatyta, kad skolininko vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra. VĮ ,,Regitra“ duomenimis skolininkas registruotų transporto priemonių, kurias būtų galima realizuoti priverstine tvarka, neturi.

Pažymima, kad ieškovas klaidiną teismą teigdamas, jog antstolis neareštavo skolininkui priklausančios transporto priemonės Renault Trafic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) LR kelių transporto priemonių registro duomenimis UAB „Pack Technology“ yra tik šios transporto priemonės valdytojas, o savininkas yra UAB „SB lizingas“. CPK 675 str. 1 d. nurodyta, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas uždraudimas ar apribojimas. Kadangi minėta transporto priemonė nuosavybės teise skolininkui nepriklauso, jos areštuoti negalima.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė klaidina teismą dėl sąskaitų arešto laiko. Ieškinyje nurodyta, kad sąskaitos areštuotos 2015-09-02, tačiau pagal antstolio patvarkymus ir Piniginių lėšų apribojimų informacinė sistemos (PLAIS) duomenis matyti, kad apribojimai sąskaitoms taikomi nuo 2015-06-22.

Dėl priežastinio ryšio ir žalos pobūdžio CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Kadangi nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), tai, aiškinant šią nuostatą pažodžiui, darytina išvada, kad teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio konkrečiu atveju egzistavimo, turi įvertinti atsiradusios žalos prigimtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos pobūdis aiškinamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos vykdymo procese aplinkybes, pvz., pardavus turtą iš varžytynių, neteisingai jį įkainojus, antstolio padaryta žala vertinama kaip skirtumas tarp parduoto iš varžytynių turto rinkos vertės, kuri būtų gauta, jeigu antstolis nebūtų padaręs pažeidimų, ir faktiškai gautos kainos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutuojanti V. B. IĮ v. N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008); antstoliui nepersiuntus vykdomojo rašo bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, išieškotojui padaryta žala gali būti prilyginama jo nepatenkinto reikalavimo dydžiui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. A. J. v. antstolis A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-454/2010), kt.

Atkreiptinas teismo dėmesys, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 55 str., Kredito įstaigos privalo pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie Lietuvos ir užsienio juridinių asmenų (jų filialų ir atstovybių) bei fizinių asmenų atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sąskaitos atidarymo ar uždarymo dienos. Akivaizdu, kad ieškovas, būdamas mokesčių administratoriumi, ir žinojęs informaciją apie skolininko sąskaitas kredito įstaigose, pats nesiėmė jam įstatymo nustatytos pareigos (MAĮ 26 str. 1 d. 9 p.) ir neįgyvendino įstatymo suteiktos teisės priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Nuo 2015-09-14 antstoliai, SODRA, VMI bei Lietuvos Respublikos muitinė iš skolininkų, turinčių sąskaitas šalies bankuose ar kredito unijose, priverstinį lėšų nurašymą vykdo centralizuotai - startavo Registrų centro sukurta piniginių lėšų apribojimų informacinė sistema - PLAIS. Ši sistema visiems kreditoriams - tiek valstybės institucijoms, tiek įmonėms ar fiziniams asmenims, sudaro vienodas galimybes atgauti skolas.

Pažymima, kad antstoliams duomenys apie kredito unijose esančias sąskaitas viešai prieinami tapo po PLAIS įdiegimo. Patikrinus duomenis apie skolininko turimas sąskaitas, nustatyta, kad UAB „Pack Technology“ turi sąskaitą Šiaulių kredito unijoje, kuri buvo areštuota.

Be to, PLAIS duomenimis VMI apribojimus minėtai sąskaitai taiko nuo 2015-06-14, tačiau vietoj to, kad išsiaiškintų situaciją, pretenzijas dėl skolininko galimybės disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis teikia antstoliui, o ne Šiaulių kredito unijai ar PLAIS administratoriui VĮ ,,Registrų centras“.

Kaip matyti iš ieškovės pateiktų dokumentų, skolininkas iki šiol gali disponuoti lėšomis, esančiomis Šiaulių kredito unijoje, todėl, manoma, jog tiek PLAIS administratorius - VĮ ,,Registrų centras“, tiek Šiaulių kredito unija yra atsakingi dėl netaikomų apribojimų ir šioje byloje turėtų būti įtraukti bendraatsakoviais.

Visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius.

Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-65-178/2016 pasisakė, kad įstatymas išieškotojui suteikia ne vien tik teisę kreiptis į antstolį dėl sprendimo vykdymo, bet ir imperatyviai numato išieškotojo pareigas dėl bendradarbiavimo su antstoliu, domėjimosi vykdymo eiga (CPK 640 str. 1, 2 p. p.), taip pat suteikia galimybę iki priverstinio vykdymo pradžios, laikantis CPK 664, 665 straipsniuose nustatytos eilės, pačiam pasirinkti iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškotina pirmiausia, kas antstoliui yra privaloma (CPK 662 str. 1,2 d. d.).

Pažymėtina, kad VMI yra juridinis asmuo, atsakingas už mokesčių surinkimą ir jų administravimą, turintis ne tik kvalifikuotus specialistus domėjimuisi vykdymo procesu per antstolį, bet ir galimybes gauti atitinkamus viešų registrų duomenis. Todėl apeliantas pats turėjo visas galimybes nustatyti bei įsivertinti palankiausius sprendimo realaus įvykdymo variantus, juo labiau pirmiau paminėtų išieškotojo pareigų vykdymo privalomumo kontekste. Tuo tarpu iš vykdomosios bylos duomenų galima spręsti, kad apeliantas, pateikęs vykdomąjį raštą, ilgą laiką, pažeisdamas pirmiau paminėtas CPK 640 straipsnyje nurodytas pareigas, nei bendradarbiavo su antstoliu, nei domėjosi vykdymo eiga apskritai - raštiškas prašymas antstoliui informuoti apie vykdymo veiksmus pateiktas tik 2016-10-14.

Be to, VMI, iš VMI pateiktų duomenų matyti, kad jau pasibaigus raginimo laikotarpiui skolininkas į mokesčių inspekcijos sąskaitą per kelis kartus įmokėjo daugiau nei 20 000,00 Eur, tačiau informacija apie tai antstolio Artūro Bložės kontorai pateikta nebuvo. Gavus informaciją apie skolininko disponuojamas lėšas, būtų galima operatyviau reaguoti ir imtis atitinkamų priverstinio išieškojimo priemonių. Manytina, kad tokiais savo veiksmais ieškovė akivaizdžiai nesilaikė CPK numatytas išieškotojo pareigas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 2A-65-178/2016 nusprendė, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog dėl žalos atsiradimo žymia dalimi kaltas ir pats apeliantas (kreditorius), bei dėl to per pusę sumažino jo prašomą priteisti sumą nuostoliams atlyginti (CK 6.248 str. 4 d.). Kolegijos vertinimu, tai atitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nes tokiu būdu išlaikoma priešingų šalių interesų pusiausvyra, atitinkanti šių principų esmę.

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. LR CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir žalos, bei kaltė (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio teisminius ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas.

Pagal CK 6.249 str. žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, kuri nepreziumuojama, todėl ši faktą privalo įrodyti ieškovė.

Ieškovė nurodydama į skolininko sąskaitą ir kasą gautas lėšas, neatsižvelgia į tai, kad 10 000,00 Eur į kasą buvo įnešta iš Šiaulių kredito unijos sąskaitos. Be to, pateikiant duomenis apie skolininko disponuotas lėšas dėl neaiškių priežasčių pasirinktas laikotarpis nuo 2016-04-02, o ne nuo 2016-06-19, kada pasibaigė raginimo terminas ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas.

Kaip minėta anksčiau, vykdant priverstinį skolos išieškojimą skolininkas vien iš savo sąskaitos Šiaulių kredito unijoje VMI sumokėjo daugiau nei 20 000,00 Eur, tačiau ieškovas iš antstolio reikalauja priteisti visą skolos sumą – 30 738,56 Eur. Su tokiu reikalavimu negalima sutikti, nes VMI nepateikė duomenų kaip buvo paskirstytos skolininko tiesiogiai sumokėtos lėšos. Be to, galima situacija, kad skolininkas VMI mokėjo ir pasiėmęs pinigus iš kasos, todėl, manytina, būtina reikalauti, kad VMI pateiktų duomenis apie visas priverstinio skolos išieškojimo metu iš skolininko gautas pinigines lėšas bei pateiktų paaiškinimus kuo vadovaujantis šios lėšos nebuvo panaudotos skolos dengimui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje 3K-3-41/2012 spręsdamas dėl žalos dydžio, reikšminga aplinkybe nagrinėjamoje byloje pripažino tai, kad vykdomoji byla dar nėra baigta ir byloje pateikti duomenys patvirtina, jog, kasatoriui (išieškotojui) kreipusis su ieškiniu į teismą, vykdymo veiksmai toliau buvo tęsiami. Byloje teismų nustatyta, kad skolininkas nepakeitė veiklos pobūdžio. Remdamiesi šiais duomenimis, bylą nagrinėję teismai sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog likusi skolos dalis nebus iš skolininko kasatoriaus (išieškotojo) naudai išieškota, t. y. nebus patenkintas visas jo reikalavimas. Teisėjų kolegija tokią teismų išvadą vertino kaip pagrįstą.

Vykdant priverstinį skolos išieškojimą areštuotas skolininkui priklausantis vertikalus automatinis fasavimo įrengimas VPM420, kuris šiuo metu yra pardavinėjamas iš varžytynių. Areštuojant įrengimas įvertintas 30 000,00 Eur, todėl, akivaizdu, kad skola gali būti padengta.

Europos Žmogaus Teisių Teismas turtinės žalos atlyginimo atveju vadovaujasi principu, kad pareiškėjas kiek įmanoma labiau turėtų būti grąžintas į padėtį, buvusią iki pažeidimo padarymo (restitutio in integrum). Teisingas atlyginimas gali apimti kompensaciją tiek dėl realiai patirtų nuostolių (damnum emergens), tiek dėl galimų nuostolių ateityje (lucrum cessans). Pareiga įrodyti turtinę žalą dėl tariamo pažeidimo tenka pareiškėjui. Šis privalo pateikti dokumentus, įrodančius ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę. Ieškovė padarytą žalą vertina kaip negautas pajamas, kurių būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų antstolio veiksmų. Ieškovės vertinimu, žalos dydį sudaro visa likusi neišieškota suma. Tokią poziciją ieškovė grindžia tuo, kad skolininkas turėjo pajamų, kurių būtų pakakę reikalavimams patenkinti. Tačiau tokioje situacijoje, kai vykdymas nėra baigtas ir išieškojimas toliau tęsiamas, išieškotojui gali būti kompensuojami minimalūs nuostoliai, atsiradę dėl išieškojimo termino pažeidimo (įstatyme nustatytos palūkanos).

Pagal CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. LR CK 6.246-6.249 straipsniuose įtvirtintos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų ir žalos, bei kaltė (išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio teisminius ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas.

Kadangi priverstinio skolos išieškojimo procesas dar nėra baigtas, ieškovė nepateikė jokių patirtos žalos įrodymų, kuriais pagrįstų reikalaujamo žalos atlyginimo dydį, be to, vykdant priverstinį skolos išieškojimą nėra antstolio neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovės reikalaujamą sumą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsakovas antstolis A. Bložė laiko, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM ieškinys netenkintinas.

Atsižvelgiant į išdėstytą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 str., 178 str., 644 str., 697 str. 3d., civilinio kodekso 1.125 str. 8 d., 6.246-6.249 str., atsakovas antstolis A. Bložė teismo prašė:

1. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

2. Priteisti atsakovui Arturui Bložei iš Ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai teismui bus pateikti iki civilinės bylos iš nagrinėjimo iš esmės pabaigos).

3. Bendraatsakoviais įbylą įtraukti Šiaulių kredito uniją, į.k. 300007695, Vilniaus g. 154, Šiauliai ir VĮ ,,Registrų centras“, į. k. 124110246,Vinco Kudirkos g. 18-3, Vilnius.

4. Įpareigoti ieškovę pateikti duomenis apie iš UAB „Pack Technology“ gautus mokėjimus ir nurodyti kam jie buvo priskirti.

Atsakovas antstolis A. Bložė savo atsikirtimus į ieškovo ieškinį grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu atsakovo antstolio A. Bložės atstovė pakartojo atsiliepimo motyvus ir prašė ieškovo ieškinį atmesti, o antstoliui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Trečiasis asmuo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ veikiantis per filialą Lietuvoje irgi pateikė teismui savo nuomonę dėl šalių ginčo bei nurodė šiuos motyvus.

Su ieškiniu antstolio Artūro Bložės (toliau- Antstolis) atžvilgiu nesutinkame ir laikome jį nepagrįstu dėl žemiau išdėstytų argumentų.

Dėl ginčo esmės.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI ) 2015-05-26 vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu antstoliui Arturui Bložei (toliau vadinama - antstolis) pateikė 2015-04-02 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-8781 dėl 30 738,56 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš UAB „Pack Technology“ (tolia vadinama - bendrovė) turto.

Kadangi mokesčių administratoriaus netenkino antstolio vykdomų veiksmų rezultatai Bendrovės atžvilgiu, VMI 2015-10-26 pradėjo Bendrovės operatyvų patikrinimą. Operatyvaus patikrinimo metu tikrinta Bendrovės kasa, lėšų kasoje judėjimas laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30, piniginių lėšų judėjimai Bendrovės banko sąskaitose. VMI nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30 kasoje užpajamuota 70 747,22 Eur, išlaiduota iš kasos 69 849,39 Eur. Informuojame, kad VMI perdavus sprendimą Antstoliui vykdyti Išieškojimą iš Bendrovės turto, t. y. 2015-05-26 likutis kasoje buvo 20 150,75 Eur. Per laikotarpį nuo 2015-05-26 iki 2015-09-30 į kasą gauta pajamų 13 901,00 Eur, per tą patį laikotarpį išleista 32 133,25 Eur, likutis laikotarpio pabaigoje 1 918,50 Eur.

Ieškovo nuomone bendrovė turėjo pakankamai lėšų ir atsakovas antstolis galėjo išieškoti susidariusią mokestinę nepriemoką valstybei. Nagrinėjamu atveju antstolis nevykdė CPK 634, 689 straipsnių nuostatų: neužblokavo Bendrovės sąskaitų Šiaulių kredito unijoje, neareštavo grynųjų pinigų Bendrovės kasoje, neareštavo Bendrovės transporto priemonės. Bendrovė pasinaudojo galimybe laisvai disponuoti savo lėšomis, ir laikotarpiu nuo 2015-04-02 iki 2016-02-29 gautas lėšas panaudojo atsiskaitymams su kreditoriais, pervedė lėšas atskaitingiems asmenims, todėl padarė minėtą 30 738,56 € žalą.

Antstolis, atsakydamas į VMI prašymus 2015-10-19 ir 2016-11-12 raštais Nr. Nr. BL0047374 ir BL0001157 informavo Ieškovę, kad skolininkė nekilnojamojo turto neturi. VĮ ,,Regitra“ duomenimis skolininkas registruotų transporto priemonių, kurias būtu galima realizuoti priverstine tvarka neturi. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą buvo areštuotos skolininko banko sąskaitos, tačiau lėšų juose nerasta.

Tuo pačiu išieškotojas buvo informuotas, kad antstoliams duomenys apie kredito unijoje esančias sąskaitas viešai prienami tapo tik po PLAIS įdiegimo.

Nežiūrint to, Ieškovės nuomone, skolininkė yra nemoki, todėl išieškoti skolą valstybės biudžetui nebėra galimybių todėl ją turi padengti antstolis.

Ieškinyje įvardintos Antstolio civilinės atsakomybės sąlygos, o būtent tai, kad Antstolis, pažeisdamas CPK 634 str.2 d., 585 str. ir 689 str. (piniginių lėšų, esančių kredito įstaigose bei pas kitus asmenis,, areštas) nesiėmė visų teisėtų priemonių tinkamai įvykdyti Sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, nesikreipė į teismą dėl baudos skyrimo už antstolio reikalavimų nevykdymą (CPK 585 str.).

Draudiko pozicija dėl antstolio civilinės atsakomybės.

Antstolių atsakomybė už neigiamus turtinius padarinius, kilusius dėl įstatymų pažeidimo vykdant profesinę veiklą, yra deliktinė. Sprendžiant klausimus dėl antstolio civilinės atsakomybės, kaip ir nurodo ieškovas, turi būti taikomos bendrosios LR CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką.

Civilinės atsakomybės prievolei atsirasti būtina įstatyme numatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje numatytas išimtis), žala (nuostoliai) (LR CK 6.246-6.249 str.). Išvardytos įstatymo numatytos prielaidos būtinos ir antstolio civilinės atsakomybės atveju, todėl bylose, kuriose antstoliui reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, teismai turi spręsti dėl kiekvienos iš jų buvimo.

Bendrieji veiksmu neteisėtumo kriterijai nustatyti LR CK 6.246 str. 1 d.: civilinė atsakomybė atsiranda dėl įstatyme ar sutartyje nustatytos pareigos nevykdymo, veiksmų, kuriuos įstatymas ar sutartis draudžia atlikti, arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad asmens veiksmais (veikimu, neveikimu) nebūtų padaryta žala kitam asmeniui). Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, taip pat aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (LR CPK 634 str. 2 d. LR antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Taigi, be bendrosios teisinių santykių subjektų pareigos elgtis teisėtai, antstolis turi įstatymo nustatytą profesinę pareigą užtikrinti vykdymo veiksmų teisėtumą.

Ieškinyje ieškovas teigia, kad antstolis nevykdė aukščiau nurodytų pareigų ir, gavusi vykdomąjį dokumentą, nesiėmė visų reikiamų priemonių mokestinei nepriemokai išieškoti.

Su tokiomis Ieškovo nuostatomis negalima sutikti iš esmės.

Pirmiausia, kaip savo ieškinyje ir nurodo VMI, 2015-05-26 buvo pateiktas antstoliui 2015-04-02 sprendimas dėl 30 738,56 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš skolininko UAB „Pack Technology“ turto.

Kaip nurodyta aukščiau antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą dėl nepriemokos išieškojimo, mūsų nuomone, atliko visus būtinus procesinius veiksmus skolai išieškoti, tačiau areštuotino turto nerado ir apie tai informavo išieškotoją. Antstolis taip pat nerado ir skolininko registruotų transporto priemonių, kurias būtu galima realizuoti priverstine tvarka. Vykdant priverstinį skolos išieškojimą buvo areštuotos skolininko banko sąskaitos, tačiau lėšų juose nerasta.

Areštuoti lėšas, esančias Kredito unijų sąskaitose, antstolis neturėjo galimybių, nes antstoliams duomenys apie kredito unijoje esančias sąskaitas viešai prienami tapo tik po PLAIS ?diegimo, tai yra tik nuo 2015-09-14. Iki tol jokios prieigos prie šių sąskaitų antstoliai neturėjo. Iš šios sistemos vėliau įgavęs duomenis antstolis A. Bložė areštavo ir UAB „Pack Technology“ turimą sąskaitą Šiaulių kredito unijoje (žr. antstolio Artūro Bložės 2016-01-12 atsakymą Nr. BL0001157 Valstybinei mokesčių inspekcijai).

Kadangi lėšų antstolio Artūro Bložės depozitinėje sąskaitoje nebuvo gauta, buvo priimtas patvarkymas dėl lėšų, esančių skolininko kasoje, arešto (ar buvo joje lėšų gali atsakyti tik antstolis). Be to, skolininkas buvo įpareigotas pateikti duomenis apie skolininkui priklausantį ilgalaikį ir trumpalaikį turtą, jo likutinę vertę bei UAB „Pack Technology“ debitorius.

CPK 640 str. numatyta išieškotojo pareiga bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso metu, todėl antstolio padėjėjas M. K. 2016-01-12 raštu Nr. BL0001157 priminė išieškotojui, kad nustačius, jog skolininkas gali disponuoti kokiomis nors lėšomis, ar turi kitokios išieškojimui reikšmingos informacijos pranešti apie tai antstolio Artūro Bložės kontorai. Duomenų apie tai, kad Ieškovas tokią informaciją būtų pateikęs antstoliui, nėra.

Atsižvelgiant į tai, preziumuoti antstolio kaltę nėra jokio teisinio pagrindo, nes antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma. Sutikti su ieškovo nuomone dėl to, kad tuo atveju, jeigu iš tiesų antstolis nebūtų areštavęs skolininkės sąskaitų kredito įstaigose ir sąmoningai leido atsakovui išvengti mokestinių prievolių, jis būtų pažeidė savo profesines pareigas (LR CPK 634 str. 2 d. LR antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal antstolio pranešimus ieškovei, skolininkės sąskaitos bankuose buvę areštuotos, tačiau jose nebuvo piniginių lėšų. Nežinant, kada antstolis uždėjo areštą sąskaitoms, nėra galimybės spręsti apie jo veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą. Be to, nesuprantama, kodėl ieškovė, turėdama visas galimybes žinoti apie skolininkės lėšų judėjimą sąskaitose, esančiose bet kurioje finansinėse kredito institucijoje, nebendradarbiavo su antstoliu, neskundė jo neveikimo, o iš karto iškėlė bylą teisme. Be to, ieškovė, žinodama, kad skolininkė yra nemoki, nepasinaudojo savo, kaip kreditorės teisėmis inicijuoti bankroto bylos iškėlimą teisme.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (33 str. 8 p. ir 63 str. 1 p., 106 str. 1 d., 3 p.) numato mokesčių administratoriaus teisę pačiam priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas pagal INKASO reikalavimus, tačiau kažkodėl to nepadarė, o dabar kaltę verčia antstoliui. Šiuo atveju valstybinė mokesčių inspekcija, įgyvendindama savo teisę priverstinai išieškoti mokestines nepriemokas Iš asmenų sąskaitų, tiesiogiai kredito įstaigai pateikia sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmens sąskaitos, nurodydama kredito įstaigai nurašyti iš asmens sąskaitos atitinkamą pinigų sumą. Šis sprendimas kredito Įstaigai pateikiamas kartu su nurodymu nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų (MAĮ 95 str. l d., 3 p., 102 str., 106 str. 1 d. 3 p.). Toks nurodymas kredito įstaigai yra privalomas. Šiuo atveju antstolio procesinių veiksmų dėl piniginių lėšų nurašymo tikrai nereikėjo, tai galėjo padaryti ir pati mokesčių inspekcija

Manytina, kad būtu neteisinga mokesčiu mokėjimo prievole iš skolininko perkelti antstoliui, todėl nekonstatavus faktinių aplinkybių, kad išieškoti skolą pagal ieškovės pateiktą vykdomąjį dokumentą nebėra jokios galimybės, nėra pagrindo laikyti, kad ieškovei padaryta žala kol kas vykdomasis dokumentas VMI negrąžintai).

Žala, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga, reiškiasi vienu iš LR CK 6.249 str. 1 d. nustatytų būdų: asmens turto netekimu arba sužalojimu, jo turėtomis išlaidomis (tiesioginiais nuostoliais), taip pat negautomis pajamomis. Šioje byloje apie žalą būtų galima kalbėti tik tada, kai išieškotojas pateiktu įrodymus, kad negrįžtamai prarado galimybe gauti skolininko prievolės įvykdymą, patirdamas realia materialine žala. Beje, žalos atlyginimas kreditoriui galimas ir bankroto byloje.

Paskutinė sąlyga - priežastinis ryšis. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Mūsų nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio.

Be to, kaip jau minėta aukščiau reikšminga aplinkybė nagrinėjamoje byloje yra ta, kad vykdomoji byla dar nėra baigta ir byloje pateikti duomenys patvirtina, jog vykdymo veiksmai toliau tęsiami. Kiek mums žinoma, skolininkas nepakeitė veiklos pobūdžio ir toliau ją vysto. Todėl nėra pagrindo Išvadai, jog skola nebus išieškota iš skolininko.

Be to LAT formuoja praktiką, kad patirtais nuostoliais (žala) negalima laikyti apskaičiuotos, tačiau neišieškotos sumos dalies (Civilinė byla Nr. 3K-3-41/2012. Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.5.2.1; 44.5.2.17; 114.11; 128.10; 129.17 pagal ieškovo UAB „Baltic Agro“ ir atsakovo antstolio J. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Baltic Agro“ ieškinį atsakovui antstoliui J. K. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo; tretieji asmenys - R. V., Latvijos draudimo bendrovė „BTA Insurance Company“ SE).

Taigi, Draudiko nuomone, ieškovė kol kas neįrodė nei neteisėtu antstolio veiksmu, nei žalos buvimo fakto, nei priežastinio ryšio (CPK 178 Str.), todėl nėra teisinio pagrindo preziumuoti ir antstolio kalte.

Dėl draudiko civilinės atsakomybės.

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką antstoliui kyla deliktinė atsakomybė, o jos draudikui atsakomybė kyla iš sutarties. Nors mūsų atsakomybė ir solidari, tačiau skiriasi atsakomybės ribos. Mūsų kaip draudiko atsakomybę riboja atsakomybės limitas, o taip pat mes neatsakome už priteistas bylinėjimosi išlaidas, kurios nėra šio draudimo objektas.

Žala padariusio asmens (draudėjo) pareigą atlyginti žala kyla delikto pagrindu, ji su ieškovu sieja deliktinė prievolė, o ieškovo ir draudiko teisiniai santykiai gali atsirasti iš įstatymo, tuo tarpu antstolė, t. y. draudėją ir draudiką, sieja sutartiniai santykiai. Draudiko pareigos apimtis nustatoma pagal Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį bei Draudimo įstatymą.

Draudikas turi prievolę atlyginti žalą (nuostolius) draudėjui ar trečiajam asmeniui, kai nustatomos visos būtinos sąlygas (CK 6.246-6.249 straipsniai) antstolio civilinei atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (nuostoliai), konstatavus draudžiamąjį įvykį.

Antstolio Artūro Bložės profesinė civilinė atsakomybė ginčo laikotarpiu drausta mūsų draudimo kompanijoje (polisas PCAD Nr.032964, galioja nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31), tačiau tam, kad draudikui atsirastų prievolė atlyginti antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą, pirmiausia įvykis, kaip minėta aukščiau, turi būti pripažįstamas draudžiamuoju, o antstolis, kaip draudimo sutarties šalis, privalo vykdyti sutartyje numatytas pareigas. Draudiko ir draudėjo santykiai reguliuojami Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis (patvirtintos LR Vyriausybės 2004m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 957 (Žin. 2004 m., Nr. 128- 4605). Šių Taisyklių X ir XI skyriuose nurodyta „Apdraustojo pareiga pranešti apie galimą draudiminį įvykį“. Šiuo atveju antstolis šio reikalavimo nevykdė.

Beje ir Ieškovė taip pat nepasinaudojo tiesioginio reikalavimo teise į draudiką, o iš karto perėjo prie teisminio proceso.

Kadangi nei ieškovas, nei draudėjas į draudiką dėl žalos atlyginimo nesikreipė, todėl jis nebuvo administruojamas ir šis įvykis negali būti laikomas draudžiamuoju, nes nėra visų būtinų sąlygų atsirasti antstolio civilinei atsakomybei.

Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, akivaizdu, kad šioje byloje neegzistuoja visų būtinų sąlygų antstolio civilinei atsakomybei kilti.

Todėl ieškinys draudiko nuomone, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Trečiasis asmuo AAS ,,BTA Baltic Insurance Company“ savo nuomonę grindė į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais.

Teismo posėdžio metu draudiko atstovas pakartojo atsiliepimo motyvus ir prašė teismo ieškovo ieškinį atsakovo atžvilgiu atmesti.

Trečiasis asmuo UAB ,,Pack Technology“ taip pat pateikė teismui savo nuomonę dėl ieškovo ieškinio reikalavimų.

Šis trečiasis asmuo irgi laiko, kad ieškovo ieškinys atsakovui yra nepagristas, todėl prašė teismo atmesti žemiau nurodytais argumentais.

UAB „Pack Technology“ veikla yra specifinė - Kitų staklių gamyba. Tokia veikla nurodoma ir Operatyvaus patikrinimo pažymoje. Veiklos pobūdis sąlygoja, kad įmonės pajamos yra nereguliarios, nes priklauso nuo pagamintų staklių pardavimo, o staklių gamybai būtinos išlaidos atsiskaitymui su tiekėjais, kad nesutriktų įmonės veikla. Taip pat būtinos ir neišvengiamos išlaidos darbuotojų darbo užmokesčiui.

Mokesčių administratorius, teigdamas, kad įmonei draudžiama atlikti bet kokius mokėjimus, nesiekia, kad įmonė toliau vystytų veiklą ir mokėtų mokesčius į valstybės biudžetą. Įmonė stengiasi išlikti verslo sektoriuje ir mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, tačiau akivaizdu, kad neatlikus einamųjų mokėjimų tiekėjams įmonės veikla negrįžtamai sutriktų, o tai sąlygotų įmonės bankrotą ir eliminuotų galimybę vykdyti mokestines prievoles.

Įmonė atsiskaitymus per Šiaulių kredito unijoje esančia sąskaitą vykdė teisėtai. Be to, kaip ir pažymima ieškinyje iš šios sąskaitos pagal VMI sprendimus mokesčių administratoriui pervesta 10 421,16 Eur. Įmonė iš Šiaulių kredito unijoje esančios sąskaitos VMI prie FM pervedė 9 707 Eur. Taigi, minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad mokesčių administratoriui nebuvo jokių kliūčių vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus trečiasis asmuo prašė teismo ieškovo VMI ieškinį atsakovui atmesti.

Teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas T. B. pasiruošimo bylos nagrinėjimui metu nurodė, kad įmonė gamina ne serijinę produkciją kurią perka ir Lietuvos įmonės. Teigė, jog turi verslo kontaktų ir su kitų šalių verslininkais. Mano, kad kol kas nėra pagrindo kelti įmonei bankroto bylą.

Trečiasis asmuo T. B. irgi atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, kuriame nurodė, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas. Nurodė, kad UAB „Pack Technology“ veikla yra specifinė - kitų staklių gamyba. Tokia veikla nurodoma ir Operatyvaus patikrinimo pažymoje. Veiklos pobūdis sąlygoja, kad įmonės pajamos yra nereguliarios, nes priklauso nuo pagamintų staklių pardavimo, o staklių gamybai būtinos išlaidos atsiskaitymui su tiekėjais, kad nesutriktų įmonės veikla. Taip pat būtinos ir neišvengiamos išlaidos darbuotojų darbo užmokesčiui.

Mokesčių administratorius, teigdamas, kad įmonei draudžiama atlikti bet kokius mokėjimus, nesiekia, kad įmonė toliau vystytų veiklą ir mokėtų mokesčius į valstybės biudžetą. Įmonė stengiasi išlikti verslo sektoriuje ir mokėti mokesčius į valstybės biudžetą, tačiau akivaizdu, kad neatlikus einamųjų mokėjimų tiekėjams įmonės veikla negrįžtamai sutriktų, o tai sąlygotų įmonės bankrotą ir eliminuotų galimybę vykdyti mokestines prievoles.

Papildomai nurodė, kad direktoriaus pareigas UAB „UAB „Pack Technology“ jis vykdė nuo 2015-03-31 iki 2016-01-29, kuomet O. T. buvo vaiko priežiūros atostogose. Vykdant atsiskaitymus su kreditoriais buvo siekiami išsaugoti įmonės mokumą ir veiklos tęstinumą, kad įmonė galėtų vystyti veiklą ir taip užtikrinti mokestinių prievolių vykdymą.

Įmonė atsiskaitymus per Šiaulių kredito unijoje esančia sąskaitą vykdė teisėtai. Be to, kaip ir pažymima ieškinyje iš šios sąskaitos pagal VMI sprendimus mokesčių administratoriui pervesta 10 421,16 Eur. Įmonė iš Šiaulių kredito unijoje esančios sąskaitos VMI prie FM pervedė 9 707 Eur. Taigi, minėtos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad mokesčių administratoriui nebuvo jokių kliūčių vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šis trečiasis asmuo irgi prašė teismo ieškovo VMI ieškinį atsakovui antstoliui A. Bložei atmesti.

Trečiasis asmuo T. B. 2016-09-09 pateikė teismui prašymą ir prašė bylą 2016-09-14 teismo posėdyje nagrinėti jam nedalyvaujant. Teismas išklausęs kitų bylos dalyvių nuomonę nusprendė bylą nagrinėti T. B. nedalyvaujant.

Ieškovo ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas VMI 2015 m. balandžio 2 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-8781 (toliau – Sprendimas) išieškoti 33 013,52 Eur mokestinę nepriemoką iš UAB „Pack Technology“ turto (15 b.l.). Sprendimas buvo perduotas vykdyti antstoliui Arturui Bložei (vykd. byla Nr. 41-1602/15). Antstolis pagal VĮ „Regitra“ LR Kelių transporto priemonių registro išrašo duomenis, nustatė, kad skolininko valdoma transporto priemonė Renault Trafic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso lizingo davėjui UAB ,,SB Lizingas“ (49 b.l., minėta v.b., T.1, 9 b.l.). Nustatyta, kad kito areštuotino turto skolininkas neturi (minėta v.b. T.1, 10 b.l.). Vykdant išieškojimą pagal 2015 m. balandžio 2 d. Sprendimą iš UAB „Pack Technology“ išieškota per laikotarpį nuo 2015-03-25 iki 2016-05-04 įskaitytinai ir į VMI sąskaitą pervesta 13 413,00 Eur (136-148 b.l., minėta v. b. T. 2, 144-148 b.l.). Antstolis 2016-05-03 Turto arešto aktu Nr. BLO 008448 areštavo skolininkui nuosavybės teise priklausantį įrenginį (minėta v.b. T.2, 150-155 b.l.). VĮ ,,Registrų centras“ 2016-05-10 pateiktoje informacijoje antstoliui ir kredito įstaigoms nurodė kokie veiksmai buvo atlikti perduodant antstolio 2015-10-02 nurodymą (minėta v.b. T. 2, 164 b.l.). UAB „Pack Technology“ vadovu nuo 2015 m. kovo 31 d. paskirtas (išrinktas) T. B. (minėta v.b. T.1, 6-8 b.l.). Antstolis jau 2015-06-22 patvarkymu areštavo skolininkui priklausančias pinigines lėšas ir jį išsiuntė dvejoms kredito įstaigoms, kuriose yra pastarojo atsiskaitomoji sąskaita (minėta v.b. T.1, 13-14 b.l.). Antstolis 2015 m. spalio 19 d. pažyma Nr. BLO 047374 informavo VMI apie vykdymo eiga (minėta v.b. T.1, 17 b.l.). Antstolis pagal 2016-11-12 informaciją Nr. BLO 001157 išieškotojui nurodė, kad įdiegus PLAIS, jam pavyko išsiaiškinti, jog skolininkas turi dar vieną atsiskaitomąją sąskaitą, t.y. Šiaulių kredito unijoje, kuri irgi buvo areštuota bei nuspręsta atlikti kitus su skolos išieškojimu susijusius veiksmus (minėta v.b. T.1, 19, 25-31 b.l., T.2, 84-94, 140-143 b.l.).

Duomenų, kad pagal CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktą antstolis patvarkymu būtų užbaigęs vykdomąją bylą ir grąžinęs vykdytiną dokumentą jį išdavusiai institucijai byloje nėra.

Dėl antstolio A. Bložės civilinės atsakomybės ieškovui.

LR Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad ginčui dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo spręsti taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; kt.). Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010; kt.).

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Sprendžiant dėl to, ar antstolis tinkamai vykdė jam įstatymų nustatytas pareigas, be kita ko, būtina vadovautis CPK 634 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus, taip pat LR Antstolių Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008). Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010). Todėl tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę (CK 6.246-6.249 str.).

Nagrinėjamu atveju ieškovas antstolio neteisėtus veiksmus ir kaltę sieja tuo, jog jis nevykdė visų jam nustatytų pareigų (neteisėtas neveikimas), kad būtų kuo greičiau įvykdytas Sprendimas, t. y. skolos išieškojimo užtikrinimui neareštavo skolininko sąskaitų esančių kitose kredito įstaigose ar piniginių lėšų esančių bendrovės kasoje, tai yra iš jų savalaikiai nebuvo iš vis išieškoma. Sprendimas buvo priimtas išieškoti 33 013,52 Eur mokestinę nepriemoką iš UAB „Pack Technology“ turto, nors vėliau ieškovas proc. dokumentuose keitė mokestinės nepriemokos dydį (109-110, 136-148 b.l.). Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad ir pateikiant 2015-04-02 Sprendimą Nr. (23.1-08)-320A-8781 nurodyta išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko turto. Vykdant išieškojimą, antstolis surado ir areštavo UAB „Pack Technology“ turtą, t. y. pinigines lėšas esančias dvejose kredito įstaigose, kurios priklauso skolininkui. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 106 straipsnis, reglamentuojantis mokestinės nepriemokos išieškojimo būdus, išskiria priverstinį išieškojimą iš mokesčių mokėtojo turto ir priverstinį išieškojimą iš sąskaitų. Pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos. Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka. To paties 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. MAĮ 63 straipsnio 1 dalis numato, kad kredito įstaiga mokesčių administratoriaus nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos privalo įvykdyti visiškai. Minėtas mokesčių administratoriaus nurodymas turi būti priimamas bei vykdomas ir tuomet, kai mokesčių mokėtojo sąskaitoje nėra pinigų arba yra mažesnė pinigų suma negu nurašytina. Tokiu atveju nurašymas turi būti atliekamas tol, kol iš mokesčių mokėtojo sąskaitos bus nurašyta visa nurodyme nurodyta suma. Mokesčių administratorius sumažina savo nurodyme, kuris jau pateiktas kredito įstaigai, numatytą nurašytiną sumą, jei mokestinė nepriemoka iš dalies padengiama kitokiu būdu. Šiuo atveju mokesčių administratorius apie reikalavimo sumažinimą nedelsdamas informuoja kredito įstaigą, kuri pateiktą nurodymą vykdo pagal patikslintą sumą. Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas (MAĮ 33 str. 8 p.), pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 3 punktą, vienas iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų yra nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Iš aptarto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog Valstybinė mokesčių inspekcija, įgyvendindama savo teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmenų sąskaitų, pati tiesiogiai kredito įstaigai pateikia sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš asmens sąskaitos, nurodydama kredito įstaigai nurašyti iš asmens sąskaitos atitinkamą pinigų sumą, o užtikrindama mokestinės prievolės įvykdymą, turi tiesę kartu su sprendimu pateikti ir nurodymą nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų, kuris kredito įstaigai yra privalomas; o tokiu atveju, kai priimamas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, šį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka. Taigi, remiantis CPK 587 straipsnio 10 punktu, VMI sprendimai yra vykdomieji dokumentai. CPK 586 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CPK XLI skyriuje nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas yra vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas. VMI 2015 m. gruodžio 16 d. informacijoje antstoliui nurodė, kad atlikus skolininko bendrovėje operatyvų patikrinimą nustatyta, kad pastarasis per laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30 vykdė atsiskaitymus per kasą ir Šiaulių kredito uniją (19 b.l.). Antstolis atsikirtimuose nurodė, visiems žinomą aplinkybę (CPK 182 str. 1d. 1p.), kad tik nuo 2015-09-14 įdiegus PLAIS išsiplėtė ir jo galimybės areštuoti visas skolininko sąskaitas, kurios anksčiau jam nebuvo žinomos. Su tokiu antstolio atsikirtimu teismas sutinka, kadangi ir pats išieškotojas nuo minėtos sistemos įdiegimo įgijo teisę naudotis piniginių lėšų išieškojimu iš skolininko. Be to pagal vykdomosios bylos duomenis matyti, jog antstolis 2016-01-14 patvarkymu areštavo skolininko lėšas esančias bendrovės kasoje (minėta v.b. T.1, 25 b.l.). Tuo pačiu antstolis pagal Turto arešto 2016-01-15 aktą Nr. BLO 001509 areštavo skolininkui ir kitą skolininkui priklausantį turtą, vėliau papildomai areštuotas dar kitas turtas (minėta v.b. T.1, 27-31 b.l., T.2, 150-155 b.l.). Tačiau antstolis vykdymo procese susidūrė ir su kliūtimis, kurios nepriklausė nuo jo valios, dėl ko jis kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą ar viešo registro tvarkytoją ar Šiaulių kredito uniją (minėta v.b. T.2, 140, 144, 160-161, 164, 189-190, 208-209 b.l.). Taip pat antstolis 2015-10-02 buvo priėmęs ir patvarkymą dėl skolininko piniginių lėšų arešto esančių Šiaulių kredito unijoje (minėta v.b. T.2, 142 b.l.).

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui, įvertinus faktines bylos aplinkybes, kai ieškovas turi galimybę tiesiogiai ir betarpiškai išieškoti mokestinę nepriemoką iš lėšų kredito įstaigų sąskaitose, antstolis iš esmės teisingai sprendė, kad neturėdamas galimybės tiesiogiai išieškoti mokestinės nepriemokos (ar jos dalies) iš skolininko turto, ieškovas prašė surasti ir aprašyti skolininko UAB „Pack Technology“ turtą, į kurį būtų galima papildomai nukreipti priverstinį išieškojimą (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.). Teismas neturi pagrindo nepritarti antstolio atstovės argumentui, kad joks įstatymas nenumato termino, per kurį turi būti įvykdytas sprendimas. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl žalos atlyginimo, nepateikė įrodymų, jog išieškojimas CPK nustatyta tvarka iš įmonės turto yra visiškai negalimas ir ieškovui yra grąžinti vykdomieji dokumentai (CPK 631 straipsnis) pagal jo sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš skolininko turto. Priešingai, ieškovas 2016 m. gegužės 24 d. raštu dėl papildomos informacijos Nr. (23.4-08)-RNA-15759 informavo teismą ir kitus bylos dalyvius, kad pagal 2015-04-02 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-8781 likusi yra išieškoma suma yra 17 325,56 Eur (po sprendimo perdavimo vykdymui). Duomenų, kad antstolis toliau nevykdytų skolos išieškojimo ar būtų užbaigęs vykdomąją bylą ir grąžinęs vykdytiną dokumentą jį išdavusiai institucijai į bylą nėra pateikta.

Atskirai pastebėtina, kad VMI nuolat teikia vietos antstoliams vykdytinus dokumentus per Antstolių rūmus. Tačiau ir tokiu atveju išieškotojas norėdamas išvengti galimų nuostolių visada gali sudaryti su antstoliu ir paslaugų sutartį, kurioje būtų aptartos ne tik pastarojo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, bet ir kiti teisinės atsakomybės atvejai. Pastebėtina, kad tokiu atveju atsižvelgiant į viešosios teisės nuostatas, šalių susitarimas įgautų visai kitą turinį. Tuo pačiu iš dalies sutiktina su ieškovu, kad ir antstolis turėtų būti aktyvesnis išieškojimo procese.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktų antstoliui suteiktų įgaliojimų tikslas yra užtikrinti, jog būtų apginti išieškotojo interesai, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, sprendžia, kad antstolis šiame vykdymo proceso etape nepadarė pažeidimo, kuris būtų tiesioginė neigiamų padarinių, kilusių išieškotojui, rezultatas.

Visuma aukščiau nurodytų teisinių argumentų leidžia teismui spręsti, jog nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas kol kas žalos nepatyrė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog byloje neįrodytos reikšmingos aplinkybės antstolio civilinės atsakomybės sąlygoms atsirasti: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.) ir žalos dydis bei faktas (CK 6.249 str.), o nenustačius visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys, jo atžvilgiu, kaip neįrodytas ir nepagrįstas, atmestinas (CPK 178 straipsnis).

Dėl bendrovės vadovo T. B. atsakomybės.

Ieškovas ieškinyje nurodo, kad atsakovas antstolis nepasinaudojo ir jam suteikta teise remiantis CPK nuostatomis inicijuoti teisminį procesą dėl baudos skyrimo bendrovės vadovui T. B. už antstolio reikalavimų nevykdymą ar kliudymą vykdyti vykdomuosius dokumentus. Teismas iš dalies sutinka su ieškovo motyvų, kaip jau aukščiau yra nurodęs ir teismas, kad antstolis turėtų būti aktyvesnis, tačiau pripažintina, kad antstolis šia teise dar gali pasinaudoti. Be to vadovas traukiamas administracinėn atsakomybėn (ATPK 50⁶ str.), kuomet jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu buvo nesilaikoma CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuoto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Taigi, bendrovės vadovas laikytinas tuo asmeniu dėl kurio kaltų veiksmų yra pažeidžiamos kreditorių teises. Pagal VĮ „Registrų centras“ pateiktą paskutinę finansinę atskaitomybę, bendrovės įsipareigojimai 2014 m. du kartus viršijo pusę į jos balansą įrašyto pusės turto vertės, tačiau bendrovės vadovas nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokiai. Teigia, kad yra visos sąlygos atsirasti juridinio asmens dalyvio papildomai civilinei atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles.

Byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo T. B. nuo 2015-03-31 yra paskirtas (išrinktas) UAB „Pack Technology“ direktoriumi. Dėl to atsižvelgiant į 2015-10-26 pradėto operatyvinio patikrinimo duomenis T. B. būdamas bendrovės direktoriumi, turėjo suprasti, kad turėdamas piniginių lėšų bendrovės kasoje ir Šiaulių kredito unijoje privalėjo vykdyti antstolio nurodytus piniginius įpareigojimus dėl pinigų pervedimo. Todėl pripažintina, kad ginčo atveju ateityje gali būti sprendžiamas klausimas ir dėl bendrovės vadovo civilinės atsakomybės. Kuomet juridinis asmuo nebegali įvykdyti savo įsipareigojimo kreditoriams, tuomet atsiranda bendrovės valdymo organo nario, taigi ir vadovo civilinė atsakomybė jo vadovaujamai bendrovei (CK 2.87 str.). Kreditorių galimybė reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui yra pripažįstama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.

Tačiau, nagrinėdamas bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovės kreditoriams klausimą, kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles <..> juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu. <..> įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Įvertinus minėtus išaiškinimus, akivaizdu, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei prieš konkretų kreditorių konstatuoti visų pirma būtina nustatyti, jog pati įmonė negali įvykdyti savo prievolių šiam kreditoriui, nes priešingu atveju, t. y. jeigu įmonė yra pajėgi vykdyti įsipareigojimus, tokios skolos išieškojimas iš įmonės valdymo organo reikštų juridinio asmens subjektiškumo ir savarankiškumo principų pažeidimą.

Dėl ieškovo teisės į žalos atlyginimą ateityje.

Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas. Nagrinėjamu atveju, teismas jau anksčiau yra nurodęs, jog ieškovas 2016 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (23.4-08)-RNA-15759 informavo teismą, kad pagal 2015-04-02 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-8781 pagal ieškinio sumą (30 738,56 Eur) jau yra išieškota 13 413,00 Eur, likusi bendrovės mokestinė nepriemoka yra 17 325,56 Eur. Byloje nėra ir duomenų, kad antstolis savo patvarkymu būtų užbaigęs vykdomąją bylą. Taigi, byloje galima konstatuoti faktą, jog nagrinėjamo ginčo atveju trečiasis asmuo UAB „Pack Technology“ turi neįvykdytą prievolę ieškovui, vykdymo procesas dėl jos išieškojimo tęsiasi, dėl ko nėra teismui teisinio pagrindo daryti išvadą, kad dėl antstolio neveikimo ieškovas jau patyrė žalą. Dėl to, jog nagrinėjamu atveju negalima nustatyti nei atsakovo antstolio A. Bložės padarytos žalos fakto, nei jos dydžio (CK 6.249 straipsnis), o nenustačius bent vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, ieškinys šiam atsakovui, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas, neanalizuojant kitų civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178, 185 straipsnis).

Dėl ieškovo ieškinio reikalavimo priteisti įstatymines metines procesines palūkanas.

Netenkinus pagrindinio ieškovo ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, atmestinas kaip išvestinis ir reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo, nes šios palūkanos mokamos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).

Įvertinęs visą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio, todėl jos reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisės doktrina išskiria keletą istoriškai susiformavusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teorijų, kurių esminiai skirtumai glūdi būtent kaltės (atsakomybės) dėl proceso sampratoje. Viena iš šių teorijų yra priežasties teorija, kuri atmeta visišką bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priklausymą nuo šalių materialinių teisinių reikalavimų pagrįstumo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta pagal priežasties teoriją turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus procesinius (procedūrinius) veiksmus arba tokius procesinius (procedūrinius) veiksmus, kurie tapo papildomų bylinėjimosi išlaidų atsiradimo priežastimi.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas yra turtinio pobūdžio santykis. Šio santykio esmę trumpai galima apibūdinti taip: kalta (atsakinga) dėl proceso šalis atlygina savo padarytą žalą, susijusią su civilinės bylos iškėlimu, nagrinėjimu ir sprendimų vykdymu. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo srityje svarbią reikšmę turi kaltės (atsakomybės) dėl proceso samprata. Kaltė dėl proceso nusako, kam turi tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo santykiams subsidiariai mutatis mutandis taikytinos CK nustatytos civilinės atsakomybės taisyklės. Ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas CK nuostatas taikant tiesiogiai (CK 1.1 str. 2 d.). Dėl to sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą teismas remiasi draudimu piktnaudžiauti civilinėmis teisėmis, o esant šio draudimo pažeidimui, konstatuoja, kad tik nekaltoji šalis įgyja teisę į žalos (nuostolių) atlyginimą.

Kadangi teismas priimdamas byloje sprendimą ieškovo ieškinio reikalavimus atsakovui A. Bložei atmeta, dėl to jam turėtų būti priteistinos ir bylinėjimosi išlaidos iš ieškovo (CPK 93 str. 2 d.). Tokiu būdu atsakovui iš ieškovo būtų priteistina 1 149,50 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti, ir 519,77 Eur žyminio mokesčio. Tačiau pirmiausia, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus teisinius argumentus, nors ieškovo ieškinys atsakovo A. Bložės atžvilgiu ir atmetamas, tačiau iš ieškovo atsakovui šių išlaidų suma neatlygintina, atsižvelgiant į tai, jog pačio atsakovo ar jam pavaldžių darbuotojų veiksmai (neveikimas) irgi turėjo įtakos ginčui tarp šalių kilti, nes ne visada savalaikiai buvo reaguojama ir iš ieškovo gautą informaciją. Tuo pačiu nepriteistinas ir žyminis mokestis į valstybės biudžetą iš ieškovo, kadangi susidarytų paradoksali situacija, kuomet valstybės lėšos yra perkeliamos iš vienos sąskaitos į kitą, kas neatitiktų teisingumo ir protingumo kriterijaus (CPK 88 str. 1 d. 6p., 93 str. 1, 4 d.). Nepriteistinos iš ieškovo valstybei ir pašto išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, be to jų dydis neviršija nustatyto minimalaus dydžio.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 268 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 270 straipsniu, 307 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos ieškinį atsakovui antstoliui A. Bložei atmesti.

Atmetus ieškovo ieškinį atsakovui, nepriteisti pastarajam bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš ieškovo.

Teismo sprendimui įsiteisėjus grąžinti antstoliui pateiktas vykdomąsias bylas.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.