- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- 2A-65-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00784-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Egidija Tamošiūnienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- Valstybinės įmonės Turto bankas
- Trečiasis asmuo
- įmonei „BTA Insurance Company“ SE
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2Deliktinė atsakomybė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės įmonės Turto bankas apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-898-826/2015 pagal ieškovo Valstybinės įmonės Turto bankas ieškinį atsakovei antstolei R. V., trečiajam asmeniui įmonei „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Byloje yra kilęs ginčas dėl žalos, atsiradusios antstoliui neareštavus pakankamai skolininko turto vykdant teismo sprendimą, ieškovui atlyginimo.
Šalies argumentai
Ieškovas VĮ „Turto bankas“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu bei patikslintais ieškiniais (t. 1, b. l. 2-5, 50-53; t. 3, b. l. 6-9) prašydamas priteisti iš atsakovės R. V. 57 924 Eur (200 000 Lt) žalos atlyginimą. Nurodė, kad atsakovei 2010 m. lapkričio 5 d. pateikė vykdyti įsiteisėjusio Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-717-125/2008 pagrindu išduotą vykdomąjį raštą dėl 730 000 Lt išieškojimo iš skolininko I. P.. Ieškovas sužinojo, kad vykdomojo rašto pateikimo atsakovei metu skolininkas I. P. nuosavybės teise valdė 358,92 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą su 0,0448 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Turtas), tačiau šis Turtas areštuotas nebuvo. Skolininkas 2011 m. lapkričio 30 d., praėjus daugiau kaip metams po vykdomojo rašto pateikimo atsakovei, Turtą pirkimo-pardavimo sutartimi už 57 924 Eur perleido trečiajam asmeniui. Atsakovė, atlikdama vykdymo veiksmus, laiku Turto neareštavo, todėl pripažintina, kad ieškovui antstolės neveikimu padaryta 57 924 Eur žala, nes prarasta galimybė nukreipti išieškojimą į Turtą. Atsakovė 2010 m. areštavo tik 1/2 dalį pastato (kavinės su parduotuve) ir 1/2 dalį kiemo statinių, tačiau ketvirtus metus besitęsiantis išieškojimas iš šio turto patvirtina, jog dalies, o ne viso turto pardavimas yra komplikuotas. Nelikvidus ir kitas atsakovės areštuotas turtas, t.y. kavinė (duomenys neskelbtini), 0,78 ha ir 0,53 ha žemės sklypai (duomenys neskelbtini), kurių tik 1/2 dalis priklauso skolininkui. Ieškovas, įvertinęs skolininko areštuoto turto specifiką bei pardavimo ypatumus, prognozuoja, jog gautinos piniginės lėšos būtų tarp 300 000–450 000 Lt, tačiau šios sumos nepakaks 970 200 Lt skolos padengimui. Atsakovė, gavusi vykdomąjį raštą, gindama kreditoriaus interesus ir veikdama protingai bei rūpestingai, privalėjo ne tik surinkti bei patikrinti informaciją apie skolininko turtinę padėtį, bet ir imtis priemonių išsaugoti Turtą, t. y. jį areštuoti, tačiau to nepadarė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovo 1 036 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant civilinės atsakomybės dėl žalos, padarytos antstolio ar jo darbuotojų, atlyginimo klausimą (Antstolių įstatymo 16 str. 1 d.), turi būti nustatytos visos antstolio civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 str.). Teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė antstolio veiksmų neteisėtumo vykdomojoje byloje, pripažino kad antstolė, vykdydama išieškojimą, jokių pažeidimų nepadarė (CPK 185 str.). Nustatė, kad antstolė, vykdydama ieškovo jai pateiktą vykdomąjį raštą, siuntė skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą geruoju, ieškodama skolininko turto kreipėsi į bankus ir viešuosius registrus, surado skolininkui priklausantį turtą ir aprašė jo tiek, kad pakaktų ieškovo reikalavimams patenkinti, be to, buvo areštuotos ir skolininkui priklausančios išmokėti lėšos bei dalis darbo užmokesčio. Todėl teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimai buvo užtikrinti. Akcentavo, jog CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Aplinkybė, jog buvo areštuotas ne tas turtas, kuris ieškovo manymu turėjo būti areštuotas, nereiškia, kad ieškovo reikalavimai nebuvo užtikrinti ar užtikrinti nepakankamai, be to pats ieškovas per visą vykdymo procesą jokių prašymų ar siūlymų dėl areštuotino turto neteikė, nors turi pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga (CPK 641 str. 2 p.), taip pat neteikė skundų dėl turto vertinimo ar kitų priverstinio vykdymo veiksmų. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė ir kitos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos, kadangi Turto pardavimo kaina yra hipotetinis, tikėtinas žalos dydis. Atsakovė buvo areštavusi pakankamai kito turto ieškovo reikalavimams užtikrinti, be to, vykdomoji byla nėra pasibaigusi, todėl ieškovas neprarado galimybės gauti reikalavimo patenkinimą, reali žala nepatirta. Teismas sprendė, kad nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ir konstatavus, kad ieškinio pateikimo metu ieškovas žalos nėra patyręs, nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas VĮ Turto bankas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti, 2) prijungti naujai pateiktus reikšmingus bylai įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog atsakovė surado skolininkui priklausantį turtą ir aprašė jo tiek, kad pakaktų ieškinio reikalavimams patenkinti, padarė visapusiškai ir objektyviai neištyręs byloje surinktų įrodymų. Vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė pagal 2008 m. gegužės 1 d. masinio vertinimo duomenis buvo 417 154,48 Eur, o po dviejų metų pradėtoje vykdomojoje byloje to paties turto vertė pagal 2010 m. sausio 1 d. masinio vertinimo duomenis nurodyta jau tik 370 134,38 Eur. Dar iki 2010 m. lapkričio 12 d., kuomet atsakovei buvo pateiktas vykdomasis raštas, įvyko ženklūs kainų pokyčiai, todėl antstolė neturėjo pagrindo vadovautis dviejų metų senumo masinio vertinimo duomenimis. Be to, skolininkui priklausė tik ½ šio turto, todėl jo vertė tesiekė 185 067,19 Eur, šios sumos nebūtų pakakę reikalavimui patenkinti, taigi, atsakovė areštavo nepakankamai turto skolos išieškojimui.
2. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad areštuojant dalį turto nėra tikslu vadovautis masiniu vertinimu, kadangi tik ½ dalies objekto (kavinės, esančios (duomenys neskelbtini)) pardavimas yra komplikuotas, objektas yra nepatrauklus. Atsakovė, įvertinusi visą turimą skolininko turtą, turėjo areštuoti likvidų Turtą, o ne probleminius turtinius vienetus, kad būtų galimas efektyvus skolos išieškojimas.
4. Sprendime nepagrįstai, iškraipant antstolio ir išieškotojo pareigų turinį, nurodyta, kad pats apeliantas per visą vykdymo procesą jokių prašymų ar siūlymų dėl areštuotino turto neteikė, nors turėjo pareigą aktyviai domėtis vykdymo eiga. Apeliantas nebuvo informuotas apie skolininko turtinę padėtį, be to, informacijos apie konkretų turtą antstolei pateikimas yra išieškotojo teisė, o ne pareiga.
5. Išieškotoją ir antstolį sieja fiduciariniai santykiai, todėl apeliantas turėjo pagrįstus lūkesčius, kad atsakovė tinkamai atliks savo pareigas, veiks geriausiu apeliantui būdu. Tačiau atsakovė, 2010 m. lapkričio 12 d. gavusi vykdomąjį raštą, neperžiūrėjo turto arešto masto, nors nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo situacija nekilnojamojo turto rinkoje buvo ženkliai pasikeitusi, be to, atsakovė neareštavo neapsunkinto/nesuvaržyto turto.
6. Atsakovės neveikimu padaryta žala yra 57 924 Eur, tai patvirtina 2011 m. lapkričio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis pagal kurią Turtas buvo perleistas už 57 924 Eur. Išieškoma skola ieškinio pateikimo metu siekė 280 931,42 Eur, o areštuotas turtas ilgą laiką neparduodamas, jo kaina mažinama, todėl akivaizdu, jog net ir pardavus areštuotą turtą, skolos likutis bus didesnis nei prašoma atlyginti 57 924 Eur žala.
7. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas turi galimybę atgauti skolą ateityje, kadangi teismui buvo pateikta informacija, jog skolininkas 2014 m. gruodžio 30 d. pranešimu paskelbė, jog jis teiks pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas teikia dokumentus, patvirtinančius fizinio asmens bankroto bylos iniciavimą, kurių neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti VĮ Turto bankas apeliacinį skundą bei palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą (t. 3, b. l. 80-88). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Antstolė, vykdydama 2008 m. gegužės 15 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, surašė areštuojamo turto aprašą ir 2008 m. gruodžio 28 d. jį išsiuntė apeliantui. Areštuota turto už 730 300 Lt, apeliantas su šiuo turto aprašu sutiko ir jo neginčijo. 2010 m. lapkričio 12 d. atsakovė priėmė patvarkymą dėl vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti bei išsiuntė raginimą įvykdyti sprendimą. Vadovaujantis CPK 659 straipsnio 1 dalimi skolininkas iki 2010 m. lapkričio 26 d. turėjo teisę atsiskaityti geruoju, todėl nesibaigus raginime nustatytam terminui, atsakovė negalėjo imtis vykdymo veiksmų. 2010 m. lapkričio 26 d., nesibaigus raginime nustatytam terminui, skolininkas kreipėsi dėl vykdomosios bylos sustabdymo, kurio apeliantas taip pat neskundė. Vėliau išieškojimas buvo vykdomas pagal Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. balandžio 20 d. nutartį, kuria išdėstytas skolininko skolos mokėjimas. Teismui nustačius, kad pirmąją įmoką skolininkas turi sumokėti 2011 m. spalio 20 d., atsakovė iki šios datos negalėjo imtis jokių priverstinio vykdymo veiksmų. Dėl šių priežasčių atsakovė neturėjo teisinio pagrindo areštuoti ir kitą skolininko turtą. Skolininkui nesumokėjus įmokų, atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, t.y. 2012 m. gegužės 24 d. patvarkymu skyrė nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizę.
2. Atsakovė surado ir areštavo skolininko turtą nepažeisdama CPK 675, 664 straipsnių reikalavimų. Be to, atsakovė neturi objektyvių galimybių nustatyti, ar konkretus turtas yra paklausus rinkoje. Apeliantas turi pareigą nurodyti, koks konkretus skolininko turtas turėtų būti areštuotas (CPK 662 str.).
3. Atsakovė neturi priimti patvarkymo dėl surasto skolininkui priklausančio turto bei neprivalo informuoti kreditoriaus. Todėl apelianto teiginys, kad atsakovė, neinformuodama apelianto apie surastą skolininko turtą, pažeidė savo pareigas, yra deklaratyvus bei nepagrįstas. Be to, CPK 639-640 straipsniuose įtvirtintos išieškotojo teisės ir pareigos, kuriomis apeliantas nesinaudojo.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nepatyrė realios žalos, kadangi neprarasta galimybė skolas atgauti ateityje. Tuo tarpu aplinkybė, kad skolininkas kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, nepatvirtina, kad skola nebus išieškota.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo „BTA Insurance company“ SE atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą (t. 3, b. l. 76-78). Nurodė, kad apeliantas nepaneigė teisėtų bei pagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų, neįrodė, kad atsakovės (ne)veikimas buvo neteisėtas, kad buvo patirta reali žala.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama, todėl spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad apeliantas 2010 m. lapkričio 5 d. pateikė atsakovei Klaipėdos apygardos teismo išduotą vykdomąjį raštą civilinėje byloje Nr. 2-717-125/2008 dėl 730 000 Lt ir 5 proc. procesinių palūkanų nuo 2008 m. gegužės 13 d. išieškojimo iš skolininko I. P. (toliau - skolininkas) (vykdomoji byla Nr. 0074/10/17609 – t. 2, b.l. 1-188). Dar 2008 m. vykdomojoje byloje Nr. 0074/08/12898, vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo toje civilinėje byloje, buvo aprašyta ½ dalis skolininkui priklausiusios kavinės ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini) 730 300 Lt vertės (t. 1, b.l. 110-124). Apeliantas pareiškė ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo nurodydamas, kad atsakovė teismo sprendimo įvykdymui areštavo mažo likvidumo ir nepakankamos vertės skolininko turto, nors šis turėjo daugiau likvidaus turto (pirmiau minėtas gyvenamasis namas ir žemės sklypas (duomenys neskelbtini) - Turtas) ir praėjus metams po vykdomojo rašto pateikimo vykdymui Turtą pardavė, dėl ko apeliantui priteista suma nebus visa apimtimi išieškota. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad antstolio civilinės atsakomybės konstatavimui būtina nustatyti visas bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. CK 6.246-6.249 straipsniuose nustatytų sąlygų visetą, taip pat teisminės praktikos taisyklių kontekste pagrįstai nurodė antstoliui, kaip profesine veikla užsiimančiam asmeniui, taikytinus specifinius veiksmų vertinimo standartus atsakomybės atsiradimui – aukštesnio lygmens rūpestingumą ir atidumą. Todėl teisėjų kolegija nurodytų šiais aspektais skundžiamame sprendime motyvų nekartoja ir, sutikdama su jais, išsamiau dėl to taip pat nepasisako. Tačiau pirmosios instancijos teismas, darydamas galutines išvadas dėl atsakovės veiksmų teisėtumo, teisėjų kolegijos nuomone, visų reikšmingų bylos aplinkybių neįvertino (CPK 185 str.).
Įstatymas iš tikrųjų, kaip nurodė atsakovė ir pirmosios instancijos teismas, numato, kad tiek teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, tiek teismo nutartį ar sprendimą vykdantis antstolis negali aprašyti/areštuoti skolininko iš esmės daugiau nei yra pareikštas reikalavimas/ išieškotina suma su vykdymo išlaidomis (CPK 145 str. 2 d., 675 str. 2 d., 677 str. 2 d.). Tačiau šios įstatyminės normos nustato, kad aprašyta/areštuota negali būti tik iš esmės daugiau. Pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį antstolis savo iniciatyva turi imtis visų teisėtų priemonių, kad teismo sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Akivaizdu, jog šios normos negali būti aiškinamos taip, kad antstoliui, ginant išieškotojo interesus, keliamas reikalavimas a priori numatyti visas galimas situacijas, susijusias su turto realizavimo galimybėmis, pardavimo realia kaina ir pan. Tačiau tiek minėtų normų paskirtis, tiek teismo sprendimo privalomumas ir reikalavimo tinkamai įvykdyti teismo sprendimą esmė suponuoja išvadas, kad, pirma, antstolis, būdamas profesionalas, turėdamas atitinkamą praktinę patirtį vykdymo procese, gaudamas atitinkamą atlygį už savo darbą, turi aktyviai ir rūpestingai veikti taip, jog būtų maksimaliai išnaudotos visos teisėtos priemonės sprendimui įvykdyti, o ne apsiriboti vien tik formaliais, bet realiai neužtikrinančiais sprendimo įvykdymo veiksmais (pavyzdžiui, esant vertingo likvidaus turto, vietoje jo areštuoti gal būt ir vertingo, bet nelikvidžią ar menko likvidumo turto dalį, vadovautis kelerių metų senumo, esant naujesnių, duomenimis apie turto vertę ir pan.); antra, tinkamam sprendimo įvykdymui turi būti aprašomas/areštuojamas ne mažesnės vertės turtas nei pareikštas reikalavimas/išieškotina suma, o teisėtas bus ir didesnės vertės turto aprašymas/areštas, jei tai nebus „iš esmės“ daugiau. Pastebėtina ir tai, kad CPK 681 straipsnio 2 dalis nustato, jog turtas antstolio patvarkymu, vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, gali būti perkainojamas. Tačiau nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia teigti, kad jau ir skolininko turto arešto metu 2010 m. gruodžio 1 d. (o ir vėliau) areštuoto turto vertė, atsakovei jau žinant apie iš esmės visą turimą skolininko turtą, neatitiko sprendimu apeliantui priteistos sumos netgi be procesinių palūkanų, ir atsakovė, kaip savo srities patyrusi profesionalė, negalėjo to nežinoti, juo labiau, žinodama apie įstatymuose įtvirtintą turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo mechanizmą.
Kaip matyti iš 2008 m. vykdomosios bylos Nr. 0074/08/12898, tuomet, esant nekilnojamojo turto vertės pikui, atsakovė aprašė skolininko turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir nurodė skolininkui priklausiusios ½ dalies vertę 730 300 Lt. 2008 m. gegužės 1 d. masinio vertinimo duomenimis šio (viso) turto vertė buvo 1,44 mln. litų (t. 1, b.l. 118 ). Po dviejų metų (2010 m. gruodžio 1 d.), jau esant teismo sprendimui, vykdomojoje byloje Nr. 0074/10/17609 atsakovė areštavo tą patį turtą ta pačia verte (t. 2, b.l. 34-35), nors jau nekilnojamo turto vertės pikas buvo praėjęs, o ir masinio vertinimo 2010 m. spalio 1 d. duomenimis (t.y. vadovaujantis tuo pačiu turto vertės nustatymo kriterijumi) areštuotos skolininko turto dalies vertė tesiekė 639 000 Lt (1,28 mln. Lt/2) (t. 2, b.l. 31), taigi, beveik 100 000 Lt neužtikrino - net ir be visų kitų galinčių būti reikšmingomis aplinkybių (likvidumo, Nekilnojamojo turto registro išrašuose nurodytų turto verčių ir pan.) vertinimo – nei pagrindinės apeliantui priteistos sumos išieškojimo. Todėl vien jau pagal tokį (masinio vertinimo) turto vertės nustatymo kriterijų areštuotino turto nepakankamumas realiam sprendimo įvykdymui buvo akivaizdus, dėl ko, teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsakovė turėjo imtis veiksmų areštuojant skolininko kitą vertingą turtą. Nėra įtikinami atsakovės argumentai, kad ji negalėjo numatyti „sprogusio nekilnojamojo turto burbulo“ ir tai nepriklausė nuo jos valios – iš tikrųjų „burbulo sprogimas“ nuo jos valios nepriklausė, tačiau nėra jokio pagrindo sutikti, kad ji (netgi iš savo tiesioginės veiklos patirties) nežinojo realių buvusios turto vertės sumažėjimo po „burbulo sprogimo“ tendencijų, kurias rodė ir masinio vertinimo duomenys. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pirmosios instancijos teismo ir atsakovės nurodytus argumentus, kad vykdomoji byla Nr. 0074/10/17609 2010 m. gruodžio 2 d. buvo sustabdyta, 2011 m. balandžio 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi vykdytino teismo sprendimo vykdymas buvo išdėstytas, dėl ko, anot atsakovės, priverstinio vykdymo veiksmai negalėjo būti atliekami, o jų nepradėjusi ji negalėjusi žinoti apie nepakankamą areštuoto turto vertę. Visų pirma, tai faktiškai turėjo būti žinoma, kaip minėta, dar iki vykdomosios bylos sustabdymo 2010 m. gruodžio 2 d. (ar juo labiau, per penkis mėnesius iki 2011 m. balandžio 20 d. Klaipėdos apygardos teismo nutarties) vien jau iš masinio vertinimo duomenų. Antra, atsakovė 2010 m. gruodžio 2 d. patvarkyme nurodė vykdomąją bylą sustabdanti CPK 627 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (t. 2, b.l. 32), nors byloje nėra pateikta įrodymų, kad išieškojimą būtų prašęs sustabdyti apeliantas (minėtos normos pagrindu vykdomoji byla gali būti sustabdoma išieškotojo, o ne skolininko prašymo pagrindu). Trečia, antstolis gali imtis priemonių skolininko turtui surasti ir areštuoti ir esant sustabdytai vykdomajai bylai (CPK 628 str. 3 d.).
Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad negalima laikyti, jog asmens reikalavimas laikytinas antstolio tinkamai neužtikrintu ar nepakankamai užtikrintu tik dėl to, kad areštuojamas ne tas turtas, kuris vien to asmens retrospektyviu manymu turėjo būti areštuotas. Tačiau nagrinėjamu atveju įvertintina visų pirma tai, kad ginčo esmė yra ne vien tik tai, koks konkrečiai skolininko turtas turėjo būti areštuotas, nes ieškinys grindžiamas inter alia tuo, kad jau turto arešto metu (2010 m. gruodžio 1 d.) buvo matyti, kad areštuojamo turto realizavimas neužtikrins sprendimo įvykdymo; antra, turi būti įvertinta (ko nepadarė pirmosios instancijos teismas), ar išieškotojo atžvilgiu atsakovė, taikydama areštą komercinės paskirties nekilnojamajam turtui, kurio tik dalis priklauso skolininkui, bet neareštuodama Turto - skolininkui priklausančios visos namų valdos, kurios vidutinė rinkos vertė Nekilnojamojo turto registro duomenimis buvo 690‘000 Lt (Turtas perleistas už 200 000 Lt) (t. 3, b.l. 12,13), - iš tikrųjų veikė maksimaliai apdairiai ir rūpestingai siekdama greitai ir realiai įvykdyti teismo sprendimą. Šiuo atveju, turint galvoje, kad būtent atskiro turtinio vieneto likvidumas, nesant kokių nors išskirtinių aplinkybių, paprastai yra didesnis, teisėjų kolegijos nuomone, negalima nesutikti su apeliantu, kad atsakovė jo interesų užtikrinimo atžvilgiu neveikė geriausiu būdu. Pastebėtina, kad atsakovė ir nepateikia svarių argumentų, kad būtent toks jos pasirinktas veikimo būdas buvo pakankamas ar kitokios veikimo galimybės dėl kokių nors priežasčių nebuvo įmanomos. Sutiktina su jos argumentais, kad įstatymas numato išieškojimo iš fizinio asmens turto eiliškumą, pagal kurį išieškojimas iš skolininkui priklausančio gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, vykdomas paskutiniąja eile (CPK 664 str.). Tačiau, visų pirma, tai savaime nepaneigia tokio turto (jo dalies) arešto galimybės, kai yra pagrindas manyti, jog kito areštuoto turto gali neužtekti išieškomai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti ar jis nelikvidus (CPK 662 str. 4 d.). Antra, teisėjų kolegija ypatingai pažymi, kad iš vykdomosios bylos korespondencijoje su skolininku duomenų matyti, jog skolininkas ir gyveno net ne Klaipėdoje (Turto buvimo vietoje), o (duomenys neskelbtini), ir, dar daugiau, jau iki 2010 m. gruodžio 1 d. turto arešto pati atsakovė iš Gyventojų registro tarnybos buvo išsireikalavusi duomenis, patvirtinančius, kad skolininkas (ir jo nepilnamečiai vaikai) nuo pat 1987 m. yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 27). Todėl galima daryti išvadą, kad didesnio likvidumo Turtas išieškojimo eiliškumo prasme buvo lygiavertis tiek 2010 m. gruodžio 1 d. areštuotam menkesnio likvidumo nekilnojamam turtui, tiek vėliau areštuotam turtui (1/2 dalis statinių (duomenys neskelbtini)); trečia, atsakovės rėmimasis CPK 664 straipsnyje nustatytu eiliškumu nėra įtikinamas ir dėl jos pačios faktinių veiksmų – į skolininko darbo užmokestį, pinigines lėšas ji išieškojimą nukreipė, skirtingai nei nustato šio straipsnio 2 dalis, paskiausiai. Be to, sprendžiant iš vykdomojoje byloje esančių duomenų, galima daryti pakankamai tikėtiną išvadą, jog atsakovė turėjo numatyti, kad ne tik 2010 m. gruodžio 1 d. turto arešto aktu areštuoto turto, bet ir viso kito skolininkui priklausančio turto, neareštavus Turto (jo dalies), sprendimo įvykdymui gali nepakakti. Tokia išvada grindžiama tiek iš vykdomojoje byloje turto arešto dienai (2010 m. gruodžio 1 d.) buvusių, tiek iš apelianto su ieškiniu pateiktų Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašų. Jau minėta, kad skolininkui priklausančios žemės sklypų dalys Palangoje apsunkintos hipoteka, kas faktiškai reiškia, jog iš jų realizavimo sprendimo vykdymas itin menkai tikėtinas. Pagal prieš turto areštą pačios atsakovės gautus Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašus vykdomojoje byloje 2010 m. gruodžio 1 d. turto arešto aktu areštuoto turto (duomenys neskelbtini) skolininkui priklausančios turto ½ dalies vidutinė rinkos vertė yra 285 800 Lt (t. 2, b.l. 20-22), o (duomenys neskelbtini) – 163 174 Lt (t. 2, b.l. 23-25), t.y. tokios vertės turto areštas geriausiu atveju galėjo būti vertinamas kaip galintis vos pusiau užtikrinti sprendimo įvykdymą. Tiesa, šios vertės nustatytos atitinkamai 2004 m. liepos 26 d. ir 1999 m. rugpjūčio 4 d., todėl tikėtina, kad jos neatitiko vėliau išaugusių nekilnojamojo turto verčių. Tačiau iš apelianto su ieškiniu pateiktų ir vėlesnių registro išrašų su 2011 m., 2014 m. nustatytomis minėto turto vidutinėmis rinkos vertėmis matyti, kad skolininkui priklausiusių dalių vertė - atitinkamai 459 300 Lt (t. 1, b.l. 23-25) (beje, ši suma iš esmės atitinka ir vėliau eksperto nustatytą – t. 2, b.l. 46) ir 198 830 Lt (t. 1, b.l. 27-29) – taip pat neužtikrintų net pagrindinės 730 000 Lt skolos išieškojimo.
Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo ir sprendžia, kad, buvus neužtikrintam apelianto reikalavimui pakankama apimtimi net ir mažesnio likvidumo turtu apskritai (ką iš esmės vėliau patvirtino ir reali vykdymo proceso eiga) ir buvus galimybei šį reikalavimą bent iš dalies užtikrinti didesnio likvidumo Turtu, t.y. realiai veikiant nepakankamai efektyviai, nors veikti efektyviau galimybė iš esmės egzistavo, atsakovės veikla (neveikimas) nelaikytina atitinkančia asmeniui, juo labiau, profesionalui keliamus apdairumo ir rūpestingumo pareigos vykdymo standartus, kas suponuoja išvadą apie atliktų veiksmų vertinimą kaip neteisėtų (CK 6.246 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog atsakovei civilinė atsakomybė negali būti taikoma ir dėl to, kad nėra kitų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos, nes vykdymo procesas nepasibaigęs, ir jos priežastinio ryšio su atsakovės veiksmais. Tačiau teisėjų kolegija ir šiais aspektais nesutinka su teismo išvadomis.
Iš tikrųjų, skundžiamo sprendimo priėmimo metu vykdymo procesas dar nebuvo pasibaigęs. Jo eigoje, atsakovei po Turto perleidimo areštavus kitą skolininko turtą (1/2 dalis statinių (duomenys neskelbtini), turtinė teisė, darbo užmokestis, hipoteka apsunkintos žemės sklypų dalys (duomenys neskelbtini) – t. 2, b.l. 71-72, 108-109, 122-124, 127, 132), išieškojimo iš jo atveju tam tikra apelianto reikalavimo dalis galėjo būti patenkinta. Tačiau nėra jokio pagrindo nesutikti su apelianto teiginiais, kad atsižvelgiant į skolininko papildomai areštuoto turto Nekilnojamojo turto registro duomenyse nurodytą vertę (beje, jau minėta, kad nurodyta registre turto (duomenys neskelbtini) vertė iš esmės sutapo su eksperto nustatyta) (žr. t. 2, b.l. 16-17, 18-19, 23-25), į tai, kad (duomenys neskelbtini) komercinės paskirties pastate skolininkui taip pat priklauso tik jo dalis, o žemės sklypai yra apsunkinti hipoteka (kas, kaip minėta, faktiškai reiškia, jog iš jų realizavimo sprendimo vykdymas itin menkai tikėtinas), turto pardavimo iš varžytynių kainos nustatymo ypatumus, yra pakankamas pagrindas spręsti, kad neišieškota apeliantui priklausančios sumos dalis neabejotinai nebūtų mažesnė nei prašoma priteisti suma ir papildomai areštuoto turto realizavimo atveju. Todėl teisėjų kolegija, nepaisant to, kad vykdymo procesas nebuvo pasibaigęs, neturi pagrindo manyti, kad apeliantas iš skolininko kito areštuoto turto būtų atgavęs visą priteistą sumą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jau pirmosios instancijos teisme buvo žinoma aplinkybė, jog skolininkas inicijavo bankroto bylos sau iškėlimą (šiuo metu bankroto byla jau ir iškelta, dėl ko apelianto galimybės gauti reikalavimo patenkinimą, esant dar ir kitiems kreditoriams, dar menkesnės), tuo pripažindamas esąs nepajėgus įvykdyti teismo sprendimą ir ateityje. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas daryti išvadą apie žalos atsiradimą apeliantui.
Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Šiame kontekste pastebėtina, kad būtent atsakovė turėtų paneigti kaltės prezumpciją (CK 6.248 str. 1 d.), tuo tarpu, kaip minėta, jos dėstyti argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, šios prezumpcijos nepaneigia.
Todėl pirmiau paminėtų aplinkybių viseto vertinimas teikia pagrindą pripažinti įrodytomis atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, dėl ko skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).
Nustatant priteistinos žalos dydį, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su atsakovės ir pirmosios instancijos teismo motyvais dėl išieškotojo vaidmens vykdymo procese ir apelianto neteisėto pasyvumo aptariamame vykdymo procese.
Įstatymas išieškotojui suteikia ne vien tik teisę kreiptis į antstolį dėl sprendimo vykdymo, bet ir imperatyviai numato išieškotojo pareigas dėl bendradarbiavimo su antstoliu, domėjimosi vykdymo eiga (CPK 640 str. 1, 2 p. p.), taip pat suteikia galimybę iki priverstinio vykdymo pradžios, laikantis CPK 664, 665 straipsniuose nustatytos eilės, pačiam pasirinkti iš kokio skolininko turto ar pajamų išieškotina pirmiausia, kas antstoliui yra privaloma (CPK 662 str. 1, 2 d. d.). Šiuo atveju apeliantas žinojo, kad tiek vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek teismo sprendimą buvo areštuotas tas pats turtas ta pačia verte. Pažymėtina, kad už atitinkamą atlyginimą kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę naudotis viešo registro duomenimis (CK 4.261 str.). Apeliantas yra juridinis asmuo, turintis ne tik kvalifikuotus specialistus domėjimuisi vykdymo procesu per antstolį, bet ir finansines galimybes gauti atitinkamus viešų registrų duomenis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas pats turėjo visas galimybes nustatyti bei įsivertinti palankiausius sprendimo realaus įvykdymo variantus, juo labiau pirmiau paminėtų išieškotojo pareigų vykdymo privalomumo kontekste. Tuo tarpu iš vykdomosios bylos duomenų galima spręsti, kad apeliantas, pateikęs vykdomąjį raštą, ilgą laiką, pažeisdamas pirmiau paminėtas CPK 640 straipsnyje nurodytas pareigas, nei bendradarbiavo su antstoliu, nei domėjosi vykdymo eiga apskritai – raštiškas prašymas antstolei informuoti apie vykdymo veiksmus pateiktas tik 2012 m. rugpjūčio 23 d. (t. 2, b.l. 45). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog dėl žalos atsiradimo žymia dalimi kaltas ir pats apeliantas (kreditorius), bei dėl to per pusę – iki 28 962 Eur - mažinti jo prašomą priteisti sumą nuostoliams atlyginti (CK 6.248 str. 4 d.). Kolegijos vertinimu, tai atitinka CK 1.5 straipsnyje nustatytus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nes tokiu būdu išlaikoma priešingų šalių interesų pusiausvyra, atitinkanti šių principų esmę.
Ieškovas pagal įstatymą yra atleistas nuo (1 447 Eur) žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 11 p.). Todėl, tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, iš atsakovės proporcingai priteistinas žyminis mokestis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės antstolės R. V. 28 962 Eur žalos atlyginimą ieškovui Valstybės įmonei Turto bankas bei 1 447 Eur žyminį mokestį valstybei.