Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Meidovis“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

27. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

28. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo ribų

29. Byloje nustatyta, kad dėl atsakovės UAB „Meidovis“ darbuotojo trečiojo asmens A. B., vykdant darbo pareigas, vairavusio transporto priemonę MAN TGA 18480 4X2 BLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės, 2017 m. liepos 17 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala – apgadinta arka (metaliniai vartai), kurie priklausė COOP AGRICOLE MACONNAIS, kurios draudikas yra „Croupama“. Transporto priemonė MAN TGA 18480 4X2 BLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios savininkė atsakovė, eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Centrinis Prancūzijos eismo įvykių draudimo bendrovės biuras, 2018 m. liepos 10 d. raštu pareikalavo iš ieškovo dėl eismo įvykio atlyginti 10 120 Eur dydžio žalą, kurią sudaro 8 800 Eur kompensacija už turto apgadinimą ir 1 320 Eur administravimo mokestis.

30. Ieškovas, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatų (paskelbtais Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)), 3, 4 priedai) (toliau – Vidaus nuostatai) 5 straipsniu ir TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, 2018 m. rugsėjo 6 d. lėšų pervedimo nurodymu Centriniam Prancūzijos eismo įvykių draudimo bendrovės biurui sumokėjo pastarojo nukentėjusiam asmeniui išmokėtą 10 120 Eur sumą.

31. Atsižvelgdamas į tai, jog eismo įvykio metu atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bei remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ieškovas 2018 m. rugsėjo 12 d., 2018 m. spalio 15 d., 2018 m. lapkričio 19 d. pretenzijomis pareikalavo iš atsakovės grąžinti išmokėtą 10 120 Eur sumą, tačiau atsakovė pretenzijose nurodytos sumos nustatytu terminu nesumokėjo.

34. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde neginčija civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, kaltės ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos) buvimo, tačiau nesutinka su priteistos žalos dydžiu. Nagrinėjamoje byloje taip pat nekvestionuojama ieškovo teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei.

35. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, toliau pasisako dėl atsakovės apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų, susijusių su ieškovui iš atsakovės priteistos žalos, patirtos dėl Prancūzijoje 2017 m. liepos 17 d. įvykusio eismo įvykio, dydžiu.

Dėl ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos dydžio

36. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.

37. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

38. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonės valdytojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė draudikų biurui atsiranda net ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų.

39. Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Meidovis“ yra transporto priemonės MAN TGA 18480 4X2 BLS, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, ji yra už žalos padarymą atsakingas asmuo ir kartu asmuo, neįvykdęs pareigos dėl transporto priemonės sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Atsakovė pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką.

40. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų, paskelbtų Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimu dėl direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo 2003/564 (toliau – Vidaus nuostatai) 1 straipsnį šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

41. Eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis).

42. Tačiau sutiktina su atsakove, jog vien aplinkybė, kad Lietuvos draudikų biuras eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtas sumas atlygina tarpusavio pasitikėjimo principo pagrindu, savaime nereiškia, kad Lietuvos draudikų biuras visais atvejais įgyja teisę reikalauti iš atsakovės šių sumų grąžinimo.

43. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog, sistemiškai vertinant aptartas TPVCAPDĮ nuostatas, Lietuvos draudikų biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017; 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-219/2017; 2018 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, kt.). Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biuro regresinio ieškinio pagrindą. Tai, kad išmoka buvo išmokėta, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas.

44. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo tenkinti pareikštą regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį nevertinant tokio reikalavimo pagrįstumo materialiosios teisės aktų prasme ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 45-47 punktai; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020).

45. Taigi, nors nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, Prancūzijoje nagrinėjant nukentėjusio asmens reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, atsakovei UAB „Meidovis“ buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus, dalyvauti atliekant ekspertizę, išsakyti savo poziciją dėl eismo įvykio ir atsiradusios žalos fakto bei dydžio, svarbu tai, kad žalos nustatymo procesas Prancūzijoje apsiribojo neteismine procedūra, teisminis procesas nevyko, todėl, vadovaujantis aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika, atsakovei negali būti atimta teisė reikšti atsikirtimus bylą nagrinėjant teismine tvarka ir tokiu būdu įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Vadinasi šiuo aspektu ieškovo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti atsakovės argumentų šioje regresinio ieškinio byloje, atmestini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys kasacinio teismo formuojamos praktikos.

46. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose, yra konstatavęs ir tai, kad, atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas, ir, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą.

47. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas lemia, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas paneigti ieškinio pagrįstumą, turi teikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Ieškovas nagrinėjamoje byloje turi įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdama į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovė. Pažymėtina, jog ieškovui tenka pareiga pateikti ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas ir, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovei paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, ji turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020).

48. Atsakomybę mažinančių sąlygų įrodinėjimas tenka atsakovui, kuris teigia esant tokias sąlygas ir yra suinteresuotas sumažinti savo atlygintinos žalos dydį ar visiškai išvengti žalos atlyginimo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020, 41 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021). Todėl su reikalavimu nesutinkančiai atsakovei nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė gali būti sumažinta, – jai tenka našta Europos Sąjungos valstybės narės teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina bei patikimais įrodymais dėl faktinio žalos dydžio pagrįsti, kad yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.

49. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovės 10 120 Eur nuostolių atlyginimą regreso teise, nurodė šį prašymą pagrindžiančias aplinkybes, pateikė nuostolių dydį pagrindžiančius rašytinius įrodymus: 2003 m. liepos 1 d. sutarties tarp ieškovo ir Prancūzijos centrinio biuro Vidaus nuostatų III priedą; 1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymo kopiją, teismų praktikos aiškinimus, Prancūzijos kelių eismo taisyklių nuostatas, Centrinio Prancūzijos eismo įvykių draudimo bendrovių biuro 2018 m. liepos 10 d. raštą dėl 10 120 Eur kompensacijos sumokėjimo, 2018 m. rugsėjo 6 d. bankinio pavedimo 10 120 Eur sumai, kuri pervesta Prancūzijos centriniam biurui, kopiją, 2017 m. liepos 17 d. eismo įvykio deklaraciją, 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 17100053 kopiją, 2017 m. gruodžio 1 d. bendrovės Croupama raštą atsakovei dėl 8 800 Eur nuostolių sumokėjimo, 2018 m. birželio 5 d. susitarimo protokolą, kitą 2017 m. liepos 17 d. žalos įvykio administravimo medžiagą, tarp kurių apgadintų vartų fotonuotraukos, 2017 m. rugpjūčio 31 d. lyginamosios ekspertizės susirinkimo protokolas, ekspertizės protokolas, atsakovės atstovų ir Prancūzijos draudiko susirašinėjimas elektroniniais laiškais.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus byloje esančius ieškovo pateiktus įrodymus taikytinos Prancūzijos teisės nagrinėjamo klausimo kontekste – dėl žalos, padarytos motorinės transporto priemonės, atlyginimo ir jos dydžio, spręstina, kad byloje esantis Prancūzijos teisės turinys (1985 m. liepos 5 d. Badinterio įstatymas, Prancūzijos civilinio kodekso 1358 straipsnis dėl įrodinėjimo, teismo praktika) patvirtina nukentėjusiojo asmens teisę į visišką nuostolių atlyginimą. Sutiktina su atsakovės teiginiais, kad ne visa ieškovo pateikta teismų praktika, kiek ji susijusiu konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl gaisro, vilkiko ir priekabos draudimo santykio, yra aktuali nagrinėjamu klausimu, tačiau tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad minėtoje praktikoje, be kita ko, yra užfiksuotas ir esminis visiško nuostolių atlyginimo principas dėl padarytos žalos, kuris yra bendrasis civilinės teisės principas ir nepriklausomai nuo faktinės situacijos galioja bendrai civilinėje teisėje (savaitės teismų praktika – Badinterio įstatymo taikymas transporto priemonės gaisro atveju, 2-oji civilinių bylų kolegija, 2012 m. rugsėjo 13 d., apeliacija Nr. 11-13 139). Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovei nepateikus priešingai Prancūzijos teisę aiškinančių nuostatų, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti tomis Prancūzijos teisės turinį aiškinančiomis nuostatomis, kurias į bylą pateikė ieškovas ir kuriomis įrodinėjo savo teisę į reikalaujamą žalos dydį.

51. Pažymėtina, kad pagal Prancūzijos civilinio kodekso 1358 straipsnį įrodinėjimas yra galimas visais būdais. Ieškovas, įrodinėdamas žalos dydį, be kita ko, pateikė ir 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 17100053, iš kurios matyti, kad žalos dydis pagal 2017 m. liepos 18 d. sąmatą 3017085 1 sudaro 8 800 Eur (be PVM), o būtent į šią sumą įeina: 6,00 x 2,00 dydžio arkos išmontavimas ir išvežimas po eismo įvykio; SOOMA-GR tipo 6,00 m pločio ir 2,00 m aukščio arkos (tokios pat, kokia buvo pastatyta) pristatymas ir sumontavimas, įskaitant 2 kreipiamąsias arkas, 2 integruotas saugos sijas, apsauginių jutiklių rinkinį, 1 suvirintą 1,93 m aukščio tinklinį skydą ir įtaisymui reikalingus priedus; konstrukcija nudažyta žalia spalva RAL 6005; pastaba: variklis, valdymo plokštė ir blokas nesugadinti, su sąlyga, kad juos pavyks paleisti ir jie veiks tinkamai.

52. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

53. Atsakovė nurodo, kad žalos dydis yra nepagrįstas, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų (Prancūzijos teisės aktų nuostatų), kad vartų nebuvo galima suremontuoti, o jie turėjo būti pakeisti naujais. Atsakovės vertinimu, nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas remontas, dėl ko patirtų nuostolių suma būtų buvusi mažesnė.

54. Visų pirma, pažymėtina, kad atsakovei kvestionuojant Prancūzijos žalos administravimo proceso, Prancūzijoje atliktos ekspertizės metu nustatytą žalos dydį, ieškovui į bylą pateikus įrodymus dėl Prancūzijos teisės, taip pat įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį, būtent atsakovė turėjo pateikti priešingą išvadą leidžiančius daryti įrodymus, t.y. Prancūzijos teisės aktų nuostatas, kurios pagrįstų, kad Prancūzijoje apskaičiuotas žalos dydis apskaičiuotas nepagrįstai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti atliktas remontas, o ne vartai keičiami naujais, juolab, kad atsakovė būtent šiais argumentais grindė savo poziciją dėl žalos dydžio mažinimo. Visiškas nuostolių atlyginimo principas, kuris galioja ir Prancūzijos teisėje, suponuoja tai, kad nukentėjęs asmuo negali atsidurti blogesnėje padėtyje negu iki eismo įvykio, todėl padarytos žalos atlyginimas jį turi grąžinti į padėtį, buvusią iki žalos atsiradimo. Ieškovo pateikti įrodymai, ekspertizės medžiaga, tarp jų ir 2017 m. rugpjūčio 31 d. lyginamosios ekspertizės susirinkimo protokolas, patvirtina, kad buvo vertinama situacija ir nustatomas tikrasis žalos dydis. Nagrinėjamu atveju Prancūzijoje atliktos ekspertizės metu nustatyta, kad vartai turėjo būti keičiami naujais ir dėl to padaryta žala siekia 8 800 Eur.

55. Paminėtina tai, kad atsakovei Prancūzijoje vykusiame žalos administravimo procese buvo sudaryta galimybė dalyvauti, teikti paaiškinimus. Nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 31 d. ekspertizės susirinkime dalyvavo atsakovės įgaliotas atstovas P. A., kuris sutiko su ekspertizės išvadomis ir pasirašė lyginamosios ekspertizės susirinkimo protokole. Iš byloje esančio 2017 m. gruodžio 18 d. atsakovės rašto matyti, kad atsakovė vėliau jau teigė, jog 2017 m. rugpjūčio 22 d. jos parengtas įgaliojimas P. A. suteikė įgaliojimus jam tik būti ekspertizės vietoje ir pareikšti savo nuomonę dėl nuostolių vertinimo metodo bei visus protokole užfiksuotus pasiūlymus perduoti atsakovei, tačiau nesuteikė įgaliojimų įsipareigoti mokėti ar ne. Visgi kitų byloje esančių įrodymų turinys (atsakovės direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 22 d. elektroninis laiškas) aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, kad atsakovės įgaliotam asmeniui P. A. buvo suteikti visi įgaliojimai atstovauti ir ginti atsakovės interesus ekspertizės metu, taigi ir spręsti dėl padarytos žalos atstatymo būdo, nuostolių dydžio. Atsakovė ekspertizės metu buvo atstovaujama jos pačios pasirinkto įgalioto asmens, kuris betarpiškai dalyvaudamas sutiko su ekspertizės metu padarytomis išvadomis, t. y. dėl vartų keitimo naujais ir žalos dydžio (8 800 Eur), todėl laikytina, kad pati atsakovė sutiko su ekspertizės išvadomis.

56. Nepaisant to, kaip matyti iš byloje esančio 2017 m. rugsėjo 13 d. atsakovės atstovės elektroninio laiško, atsakovė vėliau nurodė, jog nesutinka su draudimo bendrovės eksperto nustatytų nuostolių suma, todėl užsakė priešpriešinę ekspertizę ir, gavusi jos rezultatus, ji su draudimo bendrove susisieks. Taigi atsakovė, siekdama įrodyti kitokį nuostolių dydį, pati inicijavo ekspertizės atlikimą, tačiau byloje duomenų apie tai, kad atsakovė nukentėjusiai įmonei, jos draudikui ar Prancūzijos draudikų biurui būtų pateikusi gautos ekspertizės išvadas, nėra. Tokių duomenų atsakovė nepateikė ir regreso bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis).

57. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė siekė surasti ekspertą Prancūzijoje, galėjusį atlikti ekspertizę, siekiant nustatyti 2017 m. liepos 17 d. įvykio metu padarytos žalos dydį. Atsakovė 2020 m. liepos 28 d. raštu kreipėsi į ieškovą, prašydama bendradarbiauti surandant ekspertą, tačiau ieškovui nurodžius, kad jis su Prancūzijos ekspertais nedirba ir eksperto kandidatūros pasiūlyti negali, jog pačios atsakovės pareiga yra susirasti ekspertą, jokių kitų duomenų byloje apie tai, kad atsakovė būtų toliau dėjusi pastangas atlikti ekspertizę, pasitelkdama ekspertą, reziduojantį Prancūzijoje, nėra (CPK 178 straipsnis).

58. Atsakovė savo teiginiams dėl mažesnio nuostolių dydžio pagrįsti pirmosios instancijos teismui pateikė specialisto (eksperto) T. M. 2020 m. lapkričio 10 d. žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaitą Nr. 201110, kuri atlikta atsakovės užsakymu ir pagal kurią ekspertas pateikė išvadą, kad vartų atstatymo kaštai, indeksavus Lietuvos kainas pagal Prancūzijos kainų lygį sudaro 5 028,72 Eur su PVM; metinis nusidėvėjimo dydis yra 2,5 proc., todėl nusidėvėjimas per, pavyzdžiui, 10 metų sudarytų 1 257,18 Eur. Pasak atsakovės, tokiu būdu atsakovės ieškovui atlygintina žala turėtų būti 3 142,95 Eur (4 190, 60 Eur žala (be PVM) – 25 proc. nusidėvėjimas) ir nuo jos paskaičiuotas 15 procentų administravimo mokestis, kuris siektų 471,44 Eur, iš viso žalos dydis sudarytų 3 614,39 Eur.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės nurodytus argumentus, pateiktus įrodymus, neturi pagrindo pritarti, kad šioje byloje ieškovui iš atsakovės priteistas žalos dydis turėtų būti mažinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė patikimais įrodymais neįrodė, jog Prancūzijos žalos administravimo proceso metu, Prancūzijoje atliktos ekspertizės metu nustatytas žalos dydis būtų nepagrįstas, o atsakovės įrodymai neginčijamai patvirtintų būtent tikrąjį žalos dydį (CPK 178, 185 straipsniai).

60. Pažymėtina, kad atsakovės pateiktoje 2020 m. lapkričio 10 d. žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaitoje žalos dydis iš esmės vertintas pasitelkus nuotraukas, iš kurių, kaip pats ekspertas ne kartą ataskaitoje nurodė, nėra aiškiai matyti visi pažeidimai („nesimato dėl neišsamios fotofiksacijos“, „nors akivaizdžiai nematyti“, „nors <...> pažeidimų nesimato, tačiau dėl tikėtino jų sugadinimo keičiami“, kt.), todėl ekspertas pats vertino galėjusius būti pažeidimus, darydamas tik logines, tikėtinas išvadas. Pažymėtina, kad žalos dydis buvo skaičiuojamas naudojantis programa Sistela, pagal Lietuvoje galiojančias kainas, ir nepaisant to, kad galutinis žalos dydis buvo nustatomas indeksavus Lietuvos kainas pagal Prancūzijos kainų lygį, negalima teigti, kad tokiu būdu apskaičiuota žala atitinka tikrąjį žalos dydį ir šiuo skaičiavimu turi būti vadovaujamasi (CPK 185 straipsnis).

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2020 m. lapkričio 10 d. žalos atstatymo kaštų skaičiavimo ataskaita Nr. 201110 savaime nelaikytina didesnę galią turinčiu ir patikimesniu įrodymu (ekspertizė nebuvo skirta teismo), nustatant tikrąjį žalos dydį, negu Prancūzijoje atlikta ekspertizė, kuri atlikta pagal Prancūzijos teisės nuostatas, betarpiškai dalyvaujant Prancūzijos ekspertui, suinteresuotiems asmenims, tarp jų ir atsakovės atstovui, be to, vietoje ir nepraėjus daug laiko po 2017 m. liepos 17 d. eismo įvykio. Kaip jau buvo minėta, atsakovė dar 2017 m. rugsėjo 13 d. buvo nurodžiusi, jog inicijavo ekspertizės atlikimą dėl tikrojo žalos dydžio nustatymo ir pateiks jos rezultatus, tačiau to nepadarė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė taip pat nedėjo pakankamai pastangų dėl ekspertizės atlikimo, susirandant ekspertą Prancūzijoje – ieškovui nepasiūlius eksperto kandidatūros, atsakovė pagal bylos duomenis jokių tolimesnių veiksmų ekspertizės skyrimo Prancūzijoje aspektu neatliko.

62. Taigi, viena vertus, atsakovė teigia, kad žalos dydis turėtų būti mažinamas, tačiau kita vertus, nepateikė į bylą tokių įrodymų, kurie teisėjų kolegijai leistų daryti tikėtinai pagrįstą išvadą, jog Prancūzijoje atliktos ekspertizės metu nustatytas žalos dydis yra nepagrįstas, o atsakovės 2020 metais Lietuvoje pasitelkto eksperto nustatytas žalos dydis yra tas, kuriuo turi būti vadovaujamasi.

63. Atsakovės argumentai, kad vartai galėjo būti remontuojami, o ne keičiami naujais, neįrodyti ir dėl to, jog apskritai nėra aiškios aplinkybės, susijusios su remonto atlikimu, t. y. ar būtų įvykio vietoje atsiradęs asmuo (įmonė), sutikęs atlikti tokį remontą, kokie tokiu atveju būtų remonto darbų įkainiai ir pan. Vien tai, kad atsakovė mano, jog vartai galėjo būti remontuojami, o ne keičiami naujais, nesudaro pagrindo spręsti, jog šie atsakovės teiginiai yra pagrįsti ir paneigia Prancūzijoje atliktos ekspertizės išvadas, su kuriomis, kaip jau minėta, iš pradžių per savo įgaliotą asmenį sutiko ir atsakovė.

64. Be to, atsakovės teiginiai, kad vartų kaina yra mažesnė, nes internetiniame puslapyje atsakovė rado tapačius vartus už mažesnę kainą, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, jog Prancūzijoje atliktos ekspertizės metu nustatytas žalos dydis būtų nepagrįstas. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančios 2017 m. spalio 31 d. PVM sąskaitos faktūros pagal 2017 m. liepos 18 d. sąmatą Nr. 3017085 1, žalos dydį sudaro ne tik naujų vartų kaina, tačiau ir jų išmontavimas, pakeitimas naujais, kiti darbai, todėl vien nustatyto žalos dydžio neigimas internetiniame puslapyje rastų panašių vartų kaina, nėra pakankamas pagrindas mažinti žalos dydį.

65. Atsakovės teiginiai, kad iš priteistos žalos dydžio turėtų būti išskaičiuojamas nusidėvėjimas, nagrinėjamu atveju taip pat nepagrįsti ir neatitinka visiško nuostolių atlyginimo principo esmės – nukentėjusįjį asmenį grąžinti į tą padėtį, kuri buvo iki žalos atsiradimo. Kaip matyti iš draudimo bendrovės AXA IARD 2020 m. lapkričio 25 d. elektroninio laiško nukentėjęs asmuo buvo apdraudęs turtą draudimu ,,nauja verte“, kas reiškia, jog tokiu atveju žala turi būti atlyginama visiškai, neatskaičius nusidėvėjimo. Minėta bendrovė tuo pačiu pažymėjo, kad nebuvo įmanoma įrengti tokio paties turto su nusidėvėjimu, taisyti nebuvo įmanoma, buvo galima tik pakeisti naujais vartais ir dėl to nukentėjęs asmuo neturi turėti jokių išlaidų.

66. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai kad Priežasčių ir aplinkybių nustatymo bei nuostolių įvertinimo protokole numatyta, kad nusidėvėjimas 25 procentai (2 200 Eur) savaime nereiškia, kad nukentėjusiam asmeniui turėjo būti išmokama mažesnė - 6 600 Eur draudimo išmoka, nustačius, kad nukentėjusiojo asmens draudimas buvo „nauja verte“, lemiančia, jog nukentėjusiam asmeniui turėjo būti išmokama visa draudimo išmoka, grąžinant jį į padėtį, buvusią iki žalos atsiradimo.

67. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas įrodė savo regresinio reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą, juolab, ieškinio reikalavimai buvo grindžiami išimtinę kompetenciją turinčio subjekto, t. y. Prancūzijos transporto priemonių draudiko biuro pateiktais įrodymais ir teisės aktų nuostatomis, kurių atsakovė iš esmės neginčijo ir neįrodinėjo, kad užsienio valstybės išimtinę kompetenciją turinti institucija žalos administravimą sureguliavo ne pagal eismo įvykio valstybėje galiojantį teisinį reglamentavimą. Atsakovė nepateikė tokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad Prancūzijoje atliktos ekspertizės metu nustatytas 8 800 Eur žalos dydis turtui nagrinėjamoje situacijoje yra neadekvatus ir turėtų būti mažinamas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 178, 185 straipsniai).

68. Atsakovė atskirai neginčija 1 320 Eur administravimo išlaidų pagrįstumo, jų procentine išraiška apskaičiuoto dydžio klausimą kėlė tik priskaityto žalos dydžio kontekste, kuris, pasak ieškovės, turėjo būti mažintinas, todėl konstatavus, kad nėra pagrindo mažinti žalos dydį už vartų pakeitimą (8 800 Eur), administravimo išlaidų dydis (1 320 Eur) taip pat laikytinas pagrįstu.

69. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat ir į TPVCAPDĮ 17 straipsnyje nustatytą reguliavimą, ieškovo įrodinėjamą žalą sudaro Biuro eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėta suma. Tokiu būdu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 10 120 Eur nuostolių atlyginimą, kurį sudaro tiek padaryta žala turtui, tiek administravimo išlaidos.

Dėl bylos baigties

70. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

71. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

72. Ieškovas nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat duomenų, pagrindžiančių jų patyrimą apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

73. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Meidovis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.