Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-999-459/2014

NUTARTIS

2014 m. liepos 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Virginijos Griškevičienės, Albinos Pupeikienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Ąžuolų sodas“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Ąžuolų sodas“ ieškinį atsakovėms Kretingos rajono savivaldybei ir Klaipėdos valstybinei kolegijai, tretieji asmenys - Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama LR Švietimo ir mokslo ministerijos, Kretingos muziejus, dėl nuomos sutarties nepagrįsto nutraukimo bei nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Byloje kilo ginčas dėl Turto nuomos sutarties vienašališko nutraukimo ir kompensacijos už patirtus nuostolius dėl investicijų į išsinuomotą turtą priteisimo. Ieškovė UAB „Ąžuolų sodas“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, jog nuomos sutartis nutraukta neteisėtai, taip pat prašydama priteisti iš atsakovių 146 696,37 Lt turėtų išlaidų atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino. Apeliaciniu skundu ieškovė skundžia šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2011-10-10 ieškovė UAB „Ąžuolų sodas“ remiantis 2011-10-05 įvykusio viešojo konkurso komisijos sprendimu, su atsakove Klaipėdos valstybine kolegija sudarė Turto nuomos sutartį Nr. F14-2011/10-10 (tomas I, b. l. 11-13), kuria ieškovei buvo išnuomotos negyvenamosios patalpos (materialusis turtas) – mokomasis korpusas, esantis (duomenys neskelbtini), plotas 392,32 kv. m, unikalus Nr. 5697-0005-1045, sveikatos priežiūros ir reabilitacijos centro įkūrimui. Šalys susitarė, jog nuomos mokestis sudarys – 2707,01 Lt/mėn., taip pat susitarta dėl nuomos termino – nuo 2011-10-10 iki 2016-10-10, bet ne ilgiau nei iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui. Klaipėdos valstybinė kolegija turto perdavimo ir priėmimo aktu nuomininkui perdavė, o nuomininkas priėmė išnuomotas patalpas (tomas I, b. l. 14). Nuomos sutartis viešajame registre įregistruota 2012-02-23 (tomas I, b. l. 23). 2011-12-01 Klaipėdos valstybinė kolegija raštu Nr. V9-134 informavo nuomininką, kad neprieštarauja patalpų paskirties daliniam pakeitimui į gydymo (tomas I, b. l. 25). 2011-12-01 Klaipėdos valstybinė kolegija raštu Nr. V9-135 informavo nuomininką, kad pagal Turto nuomos sutarties Nr. F14-2011/10-10, 10.2 punktą nuomotojas neprieštarauja dėl nuomininko atliekamo kapitalinio remonto arba rekonstravimo darbų (pagerinti turtą), bei, kad pagal sutarties 4 punktą, nuomininkui, pagerinusiam turtą, už pagerinimą neatlyginama (tomas I, b. l. 26). 2012-02-28 raštu Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys informavo UAB „Restitas“ - remonto darbus atliekančią įmonę, - kad (duomenys neskelbtini), projektavimo sąlygos išduotos nebus (tomas II, b. l. 80-81). Nors dėl sąlygų išdavimo į Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinį padalinį buvo kreiptasi pakartotinai 2012-10-05, tačiau sąlygas vėl buvo atsisakyta išduoti (tomas I, b. l. 60, tomas II, b. l. 83-84). 2012-03-19 raštu UAB „Ąžuolų sodas“ kreipėsi į Kultūros vertybių apsaugos departamentą prie Kultūros ministerijos ir nurodė nesutinkanti su Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2012-02-28 sprendimu, prašė pakeisti priimtą sprendimą ir išduoti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus (tomas II, b. l. 85-86). 2012-04-20 Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos rašte Nr. (13.6)2-1265, nurodė, kad departamentas laikosi nedviprasmės pozicijos, kad minėtas sovietmečiu statytas pastatas – mokomasis korpusas, jokiu būdu nederantis Kretingos dvaro sodybos ir rūmų aplinkai, turi būti nugriautas, arba, nesant galimybių, būtų atitinkamai pertvarkytas ir pritaikytas muziejaus reikmėms. Departamentas taip pat pažymėjo, jog negali suteikti potencialiam statytojui nepagrįstų lūkesčių, taip pat netolimoje ateityje prisiimti atsakomybę už tai, jog šiam statytojui investavus lėšas į pastato dalinį atnaujinimą, po kurio laiko paaiškėtų, kad šias investicijas reikėtų laikyti nuostoliais, nes yra priimtas sprendimas griauti pastatą (tomas I, b. l. 61-62). 2012-08-30 Kretingos rajono savivaldybės taryba sprendimu Nr. T2-304 sutiko perimti nuosavybėn savarankiškajai savivaldybės funkcijai įgyvendinti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą – mokomąjį korpusą. 2012-11-13 Klaipėdos valstybinės kolegijos direktoriaus įsakymu Nr. V1-56 mokomasis korpusas, esantis (duomenys neskelbtini), pripažintas nereikalingu kolegijos funkcijoms vykdyti (tomas II, b. l. 71). 2012-11-30 valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu Nr. A-510 nurodytas turtas perduotas Švietimo ir mokslo ministerijai pagal perdavimo ir priėmimo akto priedą - nekilnojamojo turto sąrašą (tomas I, b. l. 32-33, tomas II, b. l. 73-74). 2013-01-29 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 76 mokomąjį korpusą, esantį (duomenys neskelbtini), nutarta perduoti Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn savarankiškajai savivaldybės funkcijai įgyvendinti (tomas I, b. l. 34, tomas II, b. l. 75). 2013-02-28 priėmimo-perdavimo akto Nr. G8-15 pagrindu (tomas I, b. l. 71) perėmė iš Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijos pastatą – mokomąjį korpusą esantį (duomenys neskelbtini). 2013-02-18 Klaipėdos valstybinė kolegija raštu Nr. V9-268 informavo nuomininką, kad, vadovaudamasi turto nuomos sutarties 6 p. ir 13.3 p., vienašališkai nutraukia sudarytą sutartį, kadangi 2013-01-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 76 nekilnojamąjį turtą, pastatą (mokomąjį korpusą), esantį (duomenys neskelbtini), perdavė Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn (tomas I, b. l. 30, tomas II, b. l. 76-77). Kretingos rajono savivaldybės Kretingos muziejus 2013-07-09 raštu Nr. V3-289 informavo, kad vykdant 2013-04-25 Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. T2-136, yra rengiami buvusio mokomojo korpuso pastato griovimo bei teritorijos sutvarkymo projektai, todėl nustatė terminą iki 2013-08-01 išsikelti iš užimamų patalpų ir nurodė, kad priešingu atveju, kreipsis į teismą dėl iškeldinimo (tomas I, b. l. 31).

Apeliantė savo pozicijas gina tvirtindama, kad atsakovės, žinodamos, jog nuomos sutartis galiojanti, jog ieškovė nėra informuota apie jų planus nutraukti sutartį ir nesiūlydamos jokių alternatyvių variantų išspręsti susidariusiai problemai, veikė nerūpestingai ir prisiėmė visą sutarties įvykdymo riziką. Apeliantė teigia, kad Klaipėdos valstybinė kolegija paskelbė nuomos konkursą ir pasirašė sutartį iš anksto žinodama, kad nuomojamos patalpos bus perduotos Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn ir taip prisiėmė sutartinių įsipareigojimų įvykdymo riziką. Ieškovė taip pat teigia, jog toliau investavo į ginčo patalpų remontą ir iki 2013-02-13 visiškai jas sutvarkė, nes nebuvo informuota, kad patalpas ruošiamasi perleisti kitam savininkui. Teisėjų kolegija atmeta šiuos teiginius kaip neįrodytus. Darydama tokią išvadą, kolegija turi omenyje, jog byloje nustatyta, kad ginčo patalpos buvo išnuomotos viešojo konkurso būdu. Konkursas buvo vykdomas pagal Valstybės materialiojo turto viešojo nuomos konkurso organizavimo taisykles, patvirtintas 2011-12-24 Vyriausybės nutarimu Nr. 1524. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti su sutarties projektu iki jį pasirašydama. Be to, iš Kretingos rajono savivaldybės mero 2012-07-26 rašto Nr. (9.13)-D3-3444 matyti, jog dar 1992-04-07 nutarimu Nr. 256 Kretingos dvaro sodyba G48K įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, o Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1997-02-20 įsakymu Nr. 15 „Dėl objekto įrašymo į registrą“ dvaro sodybos statinio kompleksas G48K paskelbtas kultūros vertybe. Klaipėdos valstybinė kolegija derino su Švietimo ir mokslo ministerija šio pastato tolesnio naudojimo ar nugriovimo klausimą, tačiau sunkmečio sąlygomis lėšų pastatui nugriauti nebuvo skirta, todėl čia buvo planuota vystyti kitas veiklas, o dalį patalpų išnuomoti. 2012-04-17 Kultūros paveldo departamente vykusiame pasitarime dėl pastato buvo išreikšta departamento nuomonė, kad nebus pritarta jokioms kitoms veikloms, išskyrus mokomajai ir muziejinei, nebus derinami jokie remonto ar rekonstrukcijos darbai, tik pastato nugriovimas. Kretingos rajono savivaldybės taryba 2012-04-26 posėdyje svarstė kolegijos kreipimąsi dėl pastatų naudojimo. Atsižvelgdama į LR Vyriausybės ir jos institucijų priimtus dokumentus išsaugoti buvusius dvarus ir palivarkų sodybas, Kretingos rajono savivaldybės taryba priėjo prie nuomonės, kad pritars, jog pastatai būtų perduoti Kretingos rajono savivaldybėn, kad galėtų imtis reikiamų veiksmų nugriauti priestatą (tomas II, b. l. 29-30). Iš rašte nurodytų aplinkybių ir proceso eigos manytina, jog 2011-10-10 sudarydama nuomos sutartį atsakovė nežinojo išnuomojamo objekto likimo (mero rašte nurodoma, jog pastate planuota vykdyti kitas veiklas, dalį patalpų išnuomoti), ir tik 2012-04-17 sužinojusi kategorišką Kultūros paveldo departamento nuomonę dėl pastato nugriovimo, kolegija sutiko, jog pastatas būtų perleistas kitiems subjektams. Dėl aptarto ieškovės argumentas, jog Klaipėdos valstybinė kolegija pasirašė sutartį iš anksto žinodama, kad nuomojamos patalpos bus perduotos Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn, atmestinas kaip nepagrįstas. Tokia išvada pagrįstina ir VĮ Valstybės turto fondo 2012-07-19 raštu Nr. (30)3R-1771, iš kurio aišku, jog pastatą ketinta privatizuoti (tomas II, b. l. 28). Kita vertus, turėtina omenyje, kad apeliantė, kaip juridinis asmuo, planuodama savo veiklą, privalėjo veikti atidžiau ir rūpestingiau, pasidomėti ginčo patalpų statusu ir jo nulemtais bei su juo susijusiais veiklos ribojimais bei suvaržymais. Tuo labiau, kad byloje nustatyti duomenys, jog tiek Kretingos rajono savivaldybės Kretingos muziejus, tiek kolegijos vadovas, tiek ieškovė, prieš sudarydami sutartį buvo informuoti apie tai, kad Kretingos dvaro sodyba yra įrašyta į neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. Dėl aptarto kolegija sutinka, kad pirmos instancijos teismas aptartų duomenų pagrindu padarė teisingą išvadą, jog pasirašydama nurodytų pastatų nuomos sutartį, ieškovė prisiėmė iš šios sutarties kylančią riziką. Ieškovės teiginys, jog toliau investavo į ginčo patalpų remontą ir iki 2013-02-13 visiškai jas sutvarkė, nes nebuvo informuota, kad patalpas ruošiamasi perleisti kitam savininkui, taip pat atmestinas kaip neįrodytas tinkamais įrodymais. Teisėjų kolegijai akivaizdu, kad 2012-02-28 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštu UAB „Restitas“ buvo informuota, jog KPD Klaipėdos teritorinis padalinys neišduos specialiųjų paveldosauginių reikalavimų mokslo paskirties patalpų kapitalinio remonto, keičiant paskirtį į gydymo, adresu (duomenys neskelbtini), projekto rengimui (tomas I, b. l. 60). Iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012-04-20 rašto Nr. (13.6)2-1265, kuris buvo adresuotas ir ieškovei, matyti, jog ji buvo supažindinta su departamento pozicija, kad pastatas turi būti nugriautas arba, nesant galimybių, atitinkamai pertvarkytas ir pritaikytas muziejaus reikmėms. Departamentas taip pat nurodė, jog negali suteikti potencialiam statytojui nepagrįstų lūkesčių, taip pat prisiimti atsakomybę už tai, jog šiam statytojui investavus lėšas į pastato dalinį atnaujinimą, po kurio laiko paaiškėtų, kad šias investicijas reikėtų laikyti nuostoliais dėl sprendimo nugriauti pastatą (tomas I, b. l. 61-62). Aukščiau aptartų duomenų pagrindu konstatuotina, jog ieškovė žinojo apie suvaržymus, susijusius su pastato statusu, nuo to momento, kai negavo specialiųjų paveldosauginių reikalavimų pastato remontui. Kadangi nepaisydama to ir toliau vykdė remonto darbus iki juos užbaigė, kaip pati nurodo tik 2013-02-13, todėl, turint omenyje, kad pastato perdavimas Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn įvyko vėliau nei ieškovė negavo specialiųjų paveldosauginių reikalavimų pastato remontui, laikytina, kad ieškovės teiginys, jog remonto darbų tolesnį vykdymą lėmė tai, kad ji nebuvo informuota apie pastato perdavimą, neturi jokios įrodomosios reikšmės. Kolegijai akivaizdu, jog nuo to momento, kai negavusi paveldosauginių reikalavimų ieškovė toliau vykdė remonto darbus, ji veikė savo rizika.

Civilinio kodekso 6.479 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų. Pagal Civilinio kodekso 6.479 straipsnio 3 dalies nuostatas įstatymai gali nustatyti kitokius daikto, kuris yra valstybės nuosavybė, nuomos terminus. Civilinio kodekso 6.155 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atskirų rūšių sutarčių specialiosios normos gali būti nustatytos ir kituose įstatymuose. Šios teisės normos sprendžiant valstybės turto nuomos sutarties klausimus nukreipia į kitus valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką reglamentuojančius teisės aktus. 2001-12-14 nutarimo Nr. 1524 „Dėl valstybės materialiojo turto nuomos“ 3.6 p. numato, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis materialus turtas gali būti išnuomojamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui, o pagal Valstybės materialiojo turto viešo nuomos konkurso organizavimo taisyklių 23 d. turto valdytojas ir turto nuomos konkurso laimėtojas ne anksčiau kaip po 5 darbo dienų ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo protokolo pasirašymo dienos pasirašo nuomos sutartį naudojant pavyzdinę taisyklių priede pateiktą sutarties formą. Pavyzdinės formos 6 punkte numatyta, jog nuomos terminas nustatomas nuo tam tikros iki tam tikros datos, bet ne ilgiau kaip iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Iki sudarydama nuomos sutartį pagal pavyzdinę formą, ieškovė turėjo galimybę su šia forma susipažinti, nes ji patvirtinta viešai skelbiamu teisės aktu. Ieškovė pasirašė sutartį pagal pavyzdinės sutarties nuostatas, sutarties nuostatų neginčijo, vadinasi, su jomis sutiko. Šalių sutarties 6 punkte buvo numatyta, jog nuomos terminas nustatomas nuo 2011-10-10 iki 2016-10-10, bet ne ilgiau nei iki nuosavybės teisės į išnuomotą turtą perėjimo kitam asmeniui ir ne ilgesniam nei 10 metų laikotarpiui. Sutarties 13.3 ir 13.4 punktuose numatyta, kad sutartis pasibaigia, kai nuosavybės teisė į išnuomotą turtą pereina kitam asmeniui arba išnuomotas turtas reikalingas valstybės funkcijoms įgyvendinti. Civilinio kodekso 6.496 straipsnyje numatyta, kad terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba šio kodekso 6.481 straipsnio nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta nuomos sutartis pasibaigė įvykus įvykiui, kuriuo buvo apibrėžtas sutarties galiojimas. Šalys dėl tokio nuomos sutarties termino buvo sutarusios pasirašydamos sutartį, todėl ieškovės argumentas, kad teismas turėjo įvertinti realius ieškovės ketinimus ir galimybes vykdyti įsipareigojimus sudarytos sutarties pagrindu, vertintinas kaip pastangos, remiantis sutarčių aiškinimo institutu, suteikti ieškovei galimybę nesilaikyti aiškiai suformuluotų sutarties sąlygų. Apeliantė teigia, jog sutarties 6 ir 13.3 punktai prieštarauja CK 6.494. straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, jog kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre. Kolegija nesutinka su šiuo ieškovės argumentu, nes aptariama teisės norma numato bendrą taisyklę, kuri taikytina, jei šalys sutartyje nėra aptarusios nuomos sutarties galiojimo pasikeitus nuomojamo daikto savininkui, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog šalys negali susitarti, kad nuomos sutartis tokiu atveju pasibaigia.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Klaipėdos valstybinė kolegija, vienašališkai ir neteisėtai bei nesant CK 6.497 straipsnyje numatytų pagrindų, nutraukė nuomos sutartį, dėl to ieškovė nebegali naudotis patalpomis. Kolegija pažymi, kad ieškovė neteisingai traktuoja nuomos sutarties pasibaigimo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nuomos sutartis buvo sudaryta kaip terminuota, t. y. joje buvo numatytas konkretus terminas, o taip pat numatytas konkretus juridinis faktas, kuriam įvykus nuomos sutartis pasibaigia, tai nuosavybės teisės perėjimas kitam asmeniui. 2012-11-30 valstybės turto, perduodamo valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise, perdavimo ir priėmimo aktu ginčo turtas perduotas Švietimo ir mokslo ministerijai, o 2013-01-29 Vyriausybės nutarimu Nr. 76 turtą nutarta perduoti Kretingos rajono savivaldybės nuosavybėn. Taigi nagrinėjamu atveju įvyko juridinis faktas, su kuriuo buvo sietas nuomos sutarties terminas, todėl nuomos sutartis baigėsi suėjus jos terminui (kaip numatyta CK 6.496 str.), o ne buvo vienašališkai atsakovės nutraukta.

Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat pasisako dėl to, jog, jos nuomone, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti projektavimo sąlygas, netinkamai taikė teisės aktų reikalavimus ir taip pažeidė ieškovės teises. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip teisiškai nereikšmingą, nes Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio sprendimų teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o šios institucijos sprendimams skųsti yra numatyta speciali instancinė tvarka. Kadangi nurodyto pobūdžio bylas nagrinėja administraciniai teismai, o ieškovė jau yra apskundusi sprendimą administraciniam teismui, todėl kolegija neturi kompetencijos spręsti tokio pobūdžio klausimą, nes nurodyto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą revizuos kitas teismas kitoje byloje.

Ieškovė, pareikšdama ieškinį, taip pat prašė priteisti nuostolius, kuriuos patyrė dėl to, kad atliko ginčo patalpų statybos-remonto darbus. Ieškovė teigia, jog patalpų pertvarkymas, pritaikant jas nuomininko vykdomai veiklai, savaime nereiškia patalpų pagerinimo CK 6.501 prasme. Šiame straipsnyje numatyta, jog nuomininkui nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerinus, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju šalys sutarties 4 punkte buvo numačiusios, jog nuomininkui pagerinus išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šalys pasinaudojo CK suteikta teise nustatyti kitokią išnuomoto turto pagerinimų atlyginimo tvarką. Atkreiptinas dėmesys, jog 2011-12-01 rašte Nr. V9-135 Klaipėdos valstybinė kolegija nurodė neprieštaraujanti dėl ieškovės atliekamų kapitalinio remonto arba rekonstravimo darbų (turto pagerinimo), tačiau taip pat pažymėjo, jog už pagerinimą neatlyginama. Atsižvelgiant į aptartą laikytina, jog pradėjusi remonto darbus, ieškovė priėmė tokias sutarties sąlygas, o tęsdama juos toliau, nors ir negavusi specialiųjų paveldosauginių reikalavimų, veikė savo rizika ir taip prisiėmė atsakomybę už galimus nuostolius. Apeliantės teiginys, jog ji nepagerino daikto, o tik pertvarkė jį savo veiklai, vertintinas kritiškai. Kolegijos nuomone, pagerinimų sąvoka CK nuostatų kontekste turi būti aiškinama plačiai, t. y. kaip bet kokie turto remonto darbai, kurie pagerina turto būklę ir tuo pačiu padidina jo vertę. Pati ieškovė nurodo, jog jos atlikti remonto darbai turto vertę pakėlė 196 715 Lt. Dėl to kolegija mano, jog šie darbai laikytini turto pagerinimu ir jiems taikytina tarp šalių sudarytos nuomos sutarties 4 punkto nuostata. Kadangi jokių kitų teisiškai reikšmingų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta priteisti nuostolių atlyginimą apeliantė nenurodo, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą dėl nuostolių priteisimo.

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra be motyvų. Kolegija kategoriškai nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimo vertinimu. Pati apeliantė nurodo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismo sprendimas yra motyvuotas tik tuo atveju, jeigu teismas nurodo savo išvadų faktinius ir teisinius argumentus. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė bylos aplinkybes, jas išsamiai įvertino teisės normų kontekste, sprendime rėmėsi atitinkamų teisės aktų nuostatomis, jas aiškino ir taikė konkrečiai situacijai, todėl ieškovės argumentas atmestinas kaip visiškai nepagrįstas ir neteisingas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kolegija nepasisako, nes jie laikytini nereikšmingais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nekartodamas, mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jo keisti ar naikinti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kretingos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.