Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vitalijos Norkūnaitės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Y gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Y pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje, 153 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose, bei nuteistas:

- pagal BK 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 7 metams;

- pagal BK 153 straipsnio 1 dalį areštu 90 parų;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktą laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Y paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.

Iš Y nukentėjusiajai X priteista 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei V priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo

Taip pat iš Y nuspręsta išieškoti 780,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė teisme išnagrinėtais įrodymais, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir įrodymų visumą, visus nustatytus reikšmingus faktus sujungė į vientisą loginę visumą ir padarė apibendrinančias išvadas, kurios yra nuoseklios, tikslios ir logiškos, tuo tarpu Y ir jo gynėjo keltos versijos dėl tam tikrų įrodymų vertinimo argumentuotai atmestos.

7. Y viso proceso metu, taip pat ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, neigė kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikaltimų. Apeliacinės instancijos teisme jis nurodė, jog X turėjo priežasčių, dėl ko galėjo pykti ant nuteistojo – pradėjus bendrauti su nukentėjusiosios X mama V iširo nukentėjusiosios (ankstesnė) šeima, kartu su jais pradėjus gyventi nuteistojo dukrai F, visą dėmesį Y skyrė jai, todėl X jautėsi atstumta, galiausiai nuteistajam išvykus į (duomenys neskelbtini) X šeima dar kartą iširo. Nuteistasis Y taip pat pažymėjo, kad netgi jam išvykus (į (duomenys neskelbtini)), ir toliau bendravo su X, šis susirašinėjimas yra pateiktas ir jis yra aktualus šioje byloje, kadangi jame kalbama apie nukentėjusiosios santykius su šeimos nariais. Y teigia, kad susirašinėdamas visuomet palaikė X. Taip pat buvo atvejis, kai jis, grįžęs į Lietuvą, nerado laiko susitikti su nukentėjusiąja, dėl ko ši galėjo supykti. Dėl F ir X bendravimo nuteistasis nurodė, jog gyvenant kartu tarp mergaičių santykiai nebuvo draugiški, kadangi atsikrausčius Y dukrai F, visą dėmesį skyrė jai. Teigia, kad ikiteisminis tyrimas prasidėjo po to, kai X ir F pasikalbėjo, jos staiga tapo draugės, o F praktiškai atsitempė X pas jos mamą V (tuomet nukentėjusioji ir nurodė apie patirtą seksualinę prievartą). Dėl kitos jo dukters (C) nuteistasis paaiškino žinantis, jog jai galėjo daryti įtaką vyresnės mergaitės (F ir X), tačiau ikiteisminį tyrimą buvo atsisakyta pradėti, kadangi C prisipažino melavusi. Dėl vietos, kur neva buvo santykiaujama analiniu būdu, nuteistasis nurodė, jog pirmoji X nurodyta vieta (miškelis prie mokyklos) yra melaginga, nes aplink nukentėjusiosios mokyklą (duomenys neskelbtini) apskritai nėra miškelių. Dėl miškelio prie namų nuteistasis pažymėjo, jog tokių vietų prie namų yra, tačiau apie kurį konkrečiai miškelį kalbama, sunku pasakyti, į visus juos įvažiuoti su automobiliu sunku, tuo tarpu (duomenys neskelbtini) poilsiavietėje lankosi daug žmonių, taigi ši vieta tokio pobūdžio nusikaltimui, anot nuteistojo, netiktų. Dėl smurto X atžvilgiu nuteistasis nurodė, jog tokių smurto veiksmų, kokie nurodomi šioje byloje (galvos trankymas į sieną, duris, rankos prispaudimas su automobilio durelėmis), jis neatliko, fizinės bausmės namuose egzistavo, tačiau tai galėjo būti ausies timptelėjimas, pliaukštelėjimas, be to ne tik iš nuteistojo, bet ir iš nukentėjusiosios mamos V pusės.

8. Seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai, tačiau šie parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina nepilnamečio (mažamečio) nukentėjusiojo (liudytojo) parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2013, 2K-232/2013, 2K-294/2017). Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nukentėjusiosios patirtą seksualinę prievartą, be pačios X parodymų, patvirtina jos motinos V, liudytojų G, B, F, S, D, N, t. y. asmenų, kuriems nukentėjusioji didesne ar mažesne apimtimi papasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai, jų nurodytas aplinkybes papildo ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, eksperčių paaiškinimai teisme, taip pat pateiktas nuteistojo ir X susirašinėjimas, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra itin reikšmingas šios bylos įrodymų kontekste. Taigi X parodymai, nors labai svarbūs, nebuvo vieninteliai įrodymai, kuriais teismas grindė nuteistojo Y kaltę padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

9. Pirmą kartą X buvo apklausta 2018 m. liepos 26 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., b. l. 117-121). Vadovaujantis BPK 184 straipsnio 4 dalimi, apie tokią apklausą turi būti informuotas įtariamasis ir jo gynėjas. Didžioji dalis apeliacinio skundo argumentų yra susijusi būtent su šios nuostatos pažeidimu, dėl ko, anot nuteistojo gynėjo, teismas negalėjo vadovautis nukentėjusiosios X ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais ir grįsti jais Y kaltę dėl padarytų nusikaltimų (4.2.-4.5. punktai). Nors Y įtariamojo statusą įgijo tik 2018 m. rugsėjo 13 d. įteikus jam pranešimą apie įtarimą (2 t., b. l. 104, 105), t. y. jau po minėtos nukentėjusiosios apklausos, jam, kaip vieninteliam potencialiam įtariamajam (būtent Y nurodomas pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, 1 t., b. l. 1), teisėjų kolegijos vertinimu turėjo būti pranešta apie X apklausą, kaip to reikalaujama BPK 184 straipsnio 4 dalyje, taigi šis procesinis reikalavimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įgyvendintas.

10. Vertindama BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimo įtaką Y procesinėms teisėms, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad EŽTT jurisprudencijoje, taip pat kasacinėse nutartyse formuojama praktika, jog tokia situacija, kai apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, pati savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi. Byloje galima panaudoti anksčiau duotus liudytojo parodymus, net jeigu gynyba jokioje proceso stadijoje negalėjo jo apklausti, laikantis atitinkamų reikalavimų. Pirma, liudytojo nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi. Antra, teismas turi kuo kruopščiau patikrinti procesą ir atsakyti į klausimą, ar yra pakankamų tokio įrodymo keliamus nepatogumus kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, § 147) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-36-693/2015, 2K-539-976/2015, 2K-24-1073/2021).

11. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsižvelgus į ekspertizės akto išvadas, kuriose konstatuota, jog dėl X emocinės būklės ir nustatyto potrauminio streso sutrikimo nerekomenduojama su pastarąja atlikti papildomus procesinius veiksmus (1 t., b. l. 153-161), nukentėjusiosios parodymai buvo perskaityti. Taigi sprendimas neapklausti nukentėjusiosios pirmosios instancijos teisme buvo priimtas atsižvelgus į jos sveikatos būklę, taip pat įvertinus BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias nepilnametis nukentėjusysis paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį šaukiamas tik išimtiniais atvejais, taigi nukentėjusiosios X nedalyvavimo posėdyje priežastys šiuo atveju buvo svarbios. Šiame kontekste pažymėtina, jog nei pats nuteistasis Y, nei jo gynėjas posėdyje pirmosios instancijos teisme neprieštaravo tokiam įrodymų tyrimui, jie taip pat nereikalavo peržiūrėti nukentėjusios apklausos vaizdo įrašo ar į posėdį kviesti pačios nukentėjusiosios (4 t., b. l. 91, 140).

12. Nukentėjusiosios apklausą ikiteisminio tyrimo metu atliko ikiteisminio tyrimo teisėjas dalyvaujant psichologui. Nešališko teisminio pareigūno – ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvavimas yra svarbi tokios apklausos patikimumo garantija. Apklausos kokybei užtikrinti, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, įvertinant mažamečio/nepilnamečio socialinę brandą, reikšmingas ir kvalifikuoto specialisto – psichologo dalyvavimas apklausoje. Pažymėtina, kad Y gynėjas apeliaciniame skunde, ginčydamas nukentėjusiosios parodymus, iš esmės nepateikė jokių konkrečių argumentų dėl apklausos metodikos, eigos ar pan. Apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas, jis yra baudžiamosios bylos medžiagoje, tačiau šio įrašo, kaip minėta anksčiau, nei gynyba, nei kiti proceso dalyviai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme peržiūrėti nepageidavo, nors apskritai, gynybai ginčijant asmenų, kurie nebuvo apklausti nagrinėjant bylą teismuose, parodymų patikimumą, jų parodymų vaizdo ir garso įrašo ar atskirų jo dalių tiesioginis ištyrimas (t. y. peržiūrėjimas) teismo posėdyje yra papildoma garantija tikrinant tokio asmens apklausos ir jo parodymų patikimumą. Nukentėjusiosios X apklausą, užfiksuotą vaizdo įraše, vertino ir ekspertės, pateikusios šioje byloje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, gynybos prašymu šios ekspertės buvo apklaustos ir pirmosios instancijos teismo posėdyje. Ekspertų pateiktas vaiko parodymų patikimumo vertinimas, taip pat gynybos galimybė apklausti tokį vertinimą pateikusius ekspertus teismo posėdyje vėl gi traktuojami kaip labai svarbi gynybos, neturėjusios galimybės pateikti tokiam liudytojui klausimų, garantija.

13. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamoje byloje neužtikrinus Y ir jo gynėjui galimybės dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiosios apklausoje jų teisė apklausti nukentėjusiąją šioje baudžiamojo proceso stadijoje ir buvo suvaržyta, nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę įgyvendinti šią teisę nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme – X, sulaukusi pilnametystės, buvo apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje, dalyvaujant tiek nuteistajam Y, tiek jo gynėjui, jie turėjo galimybę ginčyti duodamus nukentėjusiosios parodymus, pateikti jai klausimų. Vadinasi, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytas BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimas būtų sukliudęs teismui priimti teisingą sprendimą, t. y. nėra esminis, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225-689/2018).

23. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, jog ekspertizės aktą, kaip ir kitus duomenis, teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu. Baudžiamosiose bylose pagrindas nesiremti kaip įrodymu eksperto išvada ar jos dalimi gali būti ekspertizės akto turinio prieštaringumas, kaip antai nustačius, kad išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kad išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nebuvo darytas, arba toks tyrimas atliktas neišsamiai, bei esant kitoms objektyvioms aplinkybėms, keliančioms pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai ir tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie išvados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-489/2019). Tokių aplinkybių šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė. Ekspertės R. D. ir I. S. įvertino vaikų psichiatro, pas kurį nukentėjusioji lankėsi dar prieš ekspertizės atlikimą, pateiktus duomenis dėl jos konsultacijų, pokalbio (atitinkamai struktūruoto pokalbio ir klinikinio interviu) metu X nurodytas aplinkybes, buvo analizuotas ir nukentėjusiosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas. Ekspertės buvo apklaustos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, gynyba turėjo galimybę užduoti joms papildomus klausimus dėl ekspertizės akte padarytų išvadų. Įvertinusi tiek ekspertizės akto turinį, tiek šį aktą pateikusių eksperčių parodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertizės akte padarytų išvadų teisingumu. Juolab, kad ekspertizės akto išvadas patvirtina ir kiti šioje baudžiamojoje byloje ištirti įrodymai (X, jau minėtų liudytojų parodymai, susirašinėjimo tarp nukentėjusiosios ir Y turinys ir kt.).

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo aplinkybės, neva Y lytiškai santykiavo ir su savo dukra F (4.11. punktas). Tokią girdėtą aplinkybę (dėl nuteistojo santykių su dukra F) apklausiami nurodė liudytojai V, G, B, S. B., tačiau teismas, grįsdamas Y kaltę dėl veiksmų X atžvilgiu, tokiais liudytojų parodymais apskritai nesirėmė, kaip minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas kaip tik akcentavo aplinkybę, jog F atsisakė duoti parodymus prieš savo tėvą. Taigi minėti apeliacinio skundo argumentai iš esmės prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui. Atsižvelgiant į tai, kad pati nukentėjusioji F parodymų prieš savo tėvą Y nedavė, neturi reikšmės ir skunde nurodoma aplinkybė, jog pas šią liudytoją buvo daroma krata ir taip jai neva daromas spaudimas. Nors ir šis argumentas teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįstas. Kaip matyti iš teismo nutarties, kuria leista daryti kratą F namuose (2 t., b. l. 70, 71), šią procesinę prievartos priemonę nuspręsta daryti įvertinus liudytojo G parodymus apie jo matytą susirašinėjimą tarp F ir Y, taip siekiant gauti duomenų ir apie neteisėtus veiksmus X atžvilgiu. Prašymas dėl kratos buvo pateiktas praėjus keliems mėnesiams nuo minėto liudytojo apklausos, šios prievartos priemonės atlikimo metu F savanoriškai pateikė visus reikalaujamus daiktus, skundų dėl šios procesinės prievartos priemonės teisėtumo gauta nebuvo, be to, paimtuose įrenginiuose jokios reikšmingos tyrimui informacijos nerasta. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, patvirtinančias, jog krata buvo atlikta teisėtai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, neva šis procesinės prievartos veiksmas buvo spaudimo liudytojai F priemonė.

26. Itin reikšmingas įrodymas dėl Y seksualinės prievartos teisėjų kolegijos vertinimu yra ir pastarojo susirašinėjimas su nukentėjusiąja nusikalstamų veikų atlikimo laikotarpiu. Byloje esantis Y ir X susirašinėjimas (1 t., b. l. 59-71), kaip teisingai pažymėjo ir skundžiamą nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Kaip matyti iš šio susirašinėjimo, nuteistasis X rašydavo vakarais, klausdavo, ar ji nemiega, prašydavo rasti jam laiko, kviesdavo ateiti („Miegi?“, „Galėsiu užbėgt?“, X paklausus „kada?“, Y – „Šiandien“, X – „Nu tai taip kada?“, Y – „Na pusvalandžio maždaug laike“, X – „tada miegosiu jau, ateik dabar arba ryt pvz po pamoku“, po to „Aj nu nea, tai ryte ateik“, Y – „kelinta?, X – „6:20“, Y – „Blia kaip anksti!“; Y rašo „Dar nemiegi? Girdžiu, kaip čiaudėji?, X – „Jau beveik užmigau tai iki“, Y – „viskas jau visai ar rasi man 10 min? Nu plyyyz“), gaunamas žinutes prašė ištrinti („trink tuos pranešimus“), taip pat tardavosi su nukentėjusiąja, kad galėtų ją nuvežti į tam tikras vietas (į miestą, pas močiutę), kad turėtų galimybę tokios kelionės metu likti su X vienas, siūlė nukentėjusiajai pinigų. Šio susirašinėjimo turinys teisėjų kolegijos vertinimu yra itin svarbus šios baudžiamosios bylos įrodymų kontekste – Y, gyvendamas su X toje pačioje vietoje, bendraudavo su nukentėjusiąja susirašinėdamas su ja per programėlę „Facebook“, tokį bendravimą maskavo, pastoviai prašydamas trinti žinutes, norėdamas pas ją užeiti rašydavo nukentėjusiajai ne tik dienos metu, bet ir vėlai vakare ar ryte. Nors nuteistasis pirmosios instancijos teisme davė itin išsamius parodymus, jokio logiško paaiškinimo, kodėl nepilnametei X slapta rašė siekdamas su ja susitikti, nepateikė. Aptartas susirašinėjimas ne tik patvirtina nukentėjusiosios X parodymus dėl prieš ją atliktų veiksmų pobūdžio, bet ir pats savaime yra netiesioginis Y kaltės įrodymas.

27. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kas seksualiai prievartavo mažametį asmenį. Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytinės aistros tenkinimu prieš mažamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinė aistra gali būti tenkinama analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu (dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir pan.). Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva.

28. Nuteistasis, gyvendamas kartu su V bei jos dukra X, neabejotinai žinojo pastarosios amžių (gim. (duomenys neskelbtini)), taigi suprato, jog veiksmus atlieka prieš mažametį asmenį, kas pagrįstai pripažinta kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Teismas pagrįstai pripažino įrodyta ir aplinkybę, jog prieš nukentėjusiąją buvo naudojamas ir psichologinis smurtas, ji bauginama nurodant, jog papasakojus apie atliekamus veiksmus, jį praras tėvą, Y bus pasodintas į kalėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusiąją šioje byloje V. D. inkriminuotas nebuvo, taigi nuteistojo akcentuota aplinkybė dėl smurto naudojimo šeimoje kaip auklėjimo priemonės bei šio smurto apimties nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

29. Y nuteistas už tai, kad tenkino savo lytinę aistrą su mažamete oraliniu ir kitokiu fizinio sąlyčio būdu, taip pat vieną kartą tenkino savo lytinę aistrą analiniu būdu, visais šiais atvejais, kaip jau minėta, pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl mažametystės, prieš mažametę taip pat vartodamas psichologinį smurtą. Skunde pažymima, jog BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytos veikos aprašymas (veikos padarymo vieta, laikas) yra itin nekonkretus ir abstraktus, kas anot skundo autoriaus neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų (4.7. punktas). Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui padarymo galimos situacijos, kai tiksliai nustatyti visų nusikalstamų veiksmų yra neįmanoma, ypač, kai tokie veiksmai būna atlikti prieš mažamečius. Nepašalintos abejonės dėl tikslios nusikalstamų veikų apimties tokiose baudžiamosiose bylose neužkerta kelio baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei ištyrus įrodymus gali būti daroma patikima išvada, kad baudžiamojo įstatymo draudžiami veiksmai buvo atlikti.

30. Įvairūs seksualinės prievartos veiksmai X atžvilgiu buvo atliekami nuo itin mažo amžiaus – šešerių metų, nuteistojo veiksmai tęsėsi aštuonerius metus. Kaltinimas Y buvo suformuluotas pagal nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kurias ji dar kartą patvirtino apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nekilo. Ekspertizės akte taip pat pažymėta, jog byloje nagrinėjamų įvykių metu, būdama 6-13 metų amžiaus, tiriamoji galėjo adekvačiai suvokti ir įsiminti tiriamų veikų faktines aplinkybes, tačiau 2018 m. liepos 26 d. apklausos metu (apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją) dėl ilgo laiko tarpo nuo įvykių iki apklausos bei dėl panašių įvykių gausos ji galėjo nurodyti labiausiai ją emociškai paveikusių įvykių pagrindines aplinkybes ir kai kurias įstrigusias detales, tačiau negalėjo atgaminti tikslaus įvykių kiekio, kiekvieno įvykio tikslaus laiko ir visų smulkių detalių. Apeliacinės instancijos teisme X patvirtino negalinti tiksliai nurodyti, kiek kartų jos atžvilgiu buvo atliekami seksualinės prievartos (BK 150 straipsnio prasme) veiksmai, tačiau pažymėjo, jog tai vyko daug kartų, Y prašė imti jo lytinį organą į burną (t. y. tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu) ne mažiau kaip 250 kartų. Pažymėtina, jog nukentėjusioji jos atžvilgiu atliktus veiksmus įvardino pakankamai tiksliai, galimai labiausiai traumavęs įvykis (seksualinė prievarta analiniu būdu) apibūdintas aiškiai nurodant šio įvykio vietą (automobilyje), pažymint, jog tai vyko tik vieną kartą, kas atitinka ekspertizės akte nurodytą aplinkybę, jog nukentėjusioji galėjo nurodyti būtent labiausiai ją emociškai paveikusių įvykių aplinkybes. Nusikalstamų veikų padarymo vieta kaltinime taip pat nurodyta atsižvelgiant į nukentėjusiosios parodymus, jog seksualinės prievartos veiksmai buvo atliekami namuose (kaltinime atitinkamai nurodytos atskirų laikotarpių gyvenamosios vietos), Y automobilyje bei kitose tiksliai nenustatytose vietose. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios parodymus dėl veikų padarymo vietos patvirtina ir jau minėtas X ir Y susirašinėjimas, iš kurio matyti, kad nuteistasis planavo susitikimus su X namuose, taip pat derino jos nuvežimą į miestą ar pas močiutę, kur kelionės metu, nenustatytose vietose, X taip pat buvo prievartaujama. Įvertinusi pakankamai ilgą seksualinės prievartos laikotarpį, nukentėjusiosios amžių veikų padarymo metu, nukentėjusiosios X aiškius ir nuoseklius parodymus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes šios buvo nurodytos tokios, kokias objektyviai (pagal bylos duomenis) pavyko nustatyti. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad atvirkščiai, X tiksliai nurodžius vietas, kuriose buvo atliekama seksualinė prievarta, laiką, kada tokie veiksmai buvo atliekami, įvertinant nukentėjusiosios amžių, nuo įvykių praėjusį laiko tarpą, kiltų abejonių jos parodymų tikrumu, patikimumu. Pats Y bylos proceso metu niekada nenurodė, jog kaltinimas jam neaiškus, nepateikė dėl to jokių prašymų patikslinti kaltinimą ar kitaip papildyti tyrimą. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistajam pateiktas kaltinimas buvo nekonkretus ir tai pažeidė jo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, gintis nuo jo, taip pat, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytas nusikalstamos veikos aprašymas neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

31. Nors skunde teigiama, neva X parodymai turėjo būti patikrinti atliekant nukentėjusiosios parodymų patikrinimą vietoje, įvykio vietos apžiūrą, taip pat, anot gynėjo, turėjo būti apklaustas konsultacinę išvadą pateikęs gydytojas, tokie veiksmai teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje būtų pertekliniai, nesuteikiantys jokios reikšmingos informacijos, susijusios su padarytomis nusikalstamomis veikomis. Nustatant faktines aplinkybes įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-199-719/2020, 2K-226-976/2020). Apeliaciniame skunde apsiribojama neatliktų procesinių veiksmų išvardijimu, tačiau nenurodoma, kokios reikšmingos aplinkybės galėtų būti nustatytos atlikus šiuos procesinius veiksmus. Pradėjus ikiteisminį tyrimą nuo nusikalstamos veikos pabaigos buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, akivaizdu, jog jokie nusikalstamos veikos pėdsakai, jei tokie ir buvo veikos padarymo metu, negalėjo būti rasti, taigi skunde akcentuojama įvykio vietos apžiūra neturi jokios prasmės. Nukentėjusiosios parodymų patikrinimas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimas dėl ekspertizės akte nurodytos rekomendacijos veiksmų su nukentėjusiąja neatlikti, tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme, apklausus X teismo posėdyje, jokių prašymų dėl papildomo jos parodymų patikrinimo pateikta nebuvo. Galiausiai, skunde akcentuojama teismo medicinos specialisto P. P. konsultacinė išvada Nr. 0221/20 (4 t., b. l. 124-127) bei jos turinys buvo išsamiai įvertinti skundžiamame nuosprendyje, padarytos išvados apeliaciniame skunde neginčijamos, o prašymas apklausti P. P. visiškai neargumentuojamas. Išvada yra aiški, ją vertino ir tyrė pirmosios instancijos teismas, taigi pagrindo apklausti išvadą pateikusį P. P. šiuo atveju nėra.

32. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Kaip jau minėta, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-942/2017, 2K-226-976/2020). Pažymėtina, kad įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, dėl kurių jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-642/2012, 2K-287/2013, 2K-115-489/2021, 2K-152-689/2021). Tiesioginis įrodymas šioje byloje yra vienas – tai nukentėjusiosios X parodymai. Nukentėjusioji buvo vieną kartą apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, savo parodymus ji taip pat patvirtino apeliacinės instancijos teisme (nukentėjusiosios parodymų vertinimas pateiktas anksčiau šiame nuosprendyje). Nukentėjusios parodymai taip pat įvertinti atliekant teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, šios ekspertizės atlikimo metu nukentėjusioji dar kartą bendravo ir su teismo ekspertėmis, kurios buvo apklaustos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, nei vienai iš jų nekilo abejonių dėl X nurodytų aplinkybių teisingumo. Visų kitų asmenų parodymai šioje byloje laikytini netiesioginiais įrodymais, nei vienas iš liudytojų, taip pat ir skunde akcentuojami Z ir M, gyvenę su X tuometine šeima (duomenys neskelbtini), tiesiogiai seksualinės prievartos veiksmų nematė. Visgi X tam tikriems liudytojams nurodytos aplinkybės dėl Y prieš ją atliktų veiksmų yra nuoseklios, neprieštaringos, kas tik patvirtina nukentėjusiosios parodymus. X parodymus taip pat patvirtina byloje esantis jos ir nuteistojo susirašinėjimas, kurio turinys aiškiai rodo, jog Y siekė likti su nukentėjusiąja vienas, prašydavo jos susitikti vakarais, dienos metu, o savo bendravimą slėpė, ištrinti gaunamas žinutes prašė ir pačios X. Visi aptarti tiek tiesiogiai, tiek netiesioginiai įrodymai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo, teismas išsamiai aptarė visus byloje surinktus duomenis, argumentuotai atmetė Y keltas versijas dėl galimo jo apkalbėjimo, įvertinus X atžvilgiu atliktus veiksmus, Y veiksmai pagal BK 150 straipsnio 4 dalį kvalifikuoti teisingai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Y pagrįstai pripažintas kaltu dėl X seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnio 4 dalis).

Dėl nukentėjusiosios tvirkinimo (BK 153 straipsnis)

34. Baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sąrašas. Tokio sąrašo nėra suformulavusi ir teismų praktika (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-370/2014). Tvirkinamieji veiksmai paprastai pasireiškia demonstruojant jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat ir lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą tokio asmens akivaizdoje ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-116-942/2016, 2K-191-697/2018). Tvirkinamaisiais veiksmais taip pat pripažįstami atvejai, kuomet mažamečiui susirašinėjimo metu siunčiamos seksualinio pobūdžio žinutės, pornografinio pobūdžio nuotrauka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti jaunesnio negu 16 metų amžiaus asmens lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi.

35. Nagrinėjamu atveju nepilnametė X, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, aiškiai įvardijo internetines svetaines, per kurias jai du kartus buvo demonstruojami pornografiniai vaizdai su asmenimis, atliekančiais seksualinio pobūdžio veiksmus („besimylinčiais žmonėmis“), apie tokio turinio vaizdų žiūrėjimą nurodė ir ekspertizės atlikimo metu. Nors kompiuteris, per kurį šie vaizdai buvo rodomi, ikiteisminio tyrimo metu išties nebuvo surastas ir apžiūrėtas (kas akcentuojama ir apeliaciniame skunde), šio procesinio veiksmo neatlikimas teisėjų kolegijos vertinimu nepaneigia Y kaltės dėl X tvirkinimo. Kaip jau minėta, aplinkybių, dėl kurių negalėtų vadovautis nukentėjusiosios parodymais, teismas nenustatė, apie tokio pobūdžio vaizdų rodymą iš dukters nurodė girdėjusi ir V, galiausiai, tai, kad nukentėjusioji X, būdama nepilnametė, galėjo tiksliai įvardinti internetinių svetainių pavadinimus, nors pagal savo amžių tokiose svetainėse, teisėjų kolegijos vertinimu, lankytis negalėjo, patvirtina, jog šias svetaines ir jų turinį jai parodė pilnametis asmuo. Būtent Y, kuris šioje byloje pripažintas kaltu dėl X seksualinio prievartavimo, buvo suinteresuotas nukentėjusiosios ankstyvu domėjimusi lytiniais santykiais, kaip nurodė pati X, jis ne kartą jos prašė lytiškai santykiauti, kas patvirtina, jog pornografinio turinio vaizdus nukentėjusiajai rodė būtent nuteistasis. Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 43 punkte nurodoma, kad pornografinio pobūdžio informacija – informacija, kai atvirai ir detaliai rodomas tikras ar suvaidintas lytinis aktas, lytiniai organai, tuštinimasis, masturbacija arba lytiniai iškrypimai (pedofilija, sadizmas, mazochizmas, zoofilija, nekrofilija ir kt.), ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas. Filmų, kuriuose atvirai atliekami seksualinio pobūdžio veiksmai, lytinis aktas, demonstravimas neabejotinai gali sukelti mažametės lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, lytiniais santykiais, nesveiką, negatyvų ir iškreiptą lytinio gyvenimo ir santykių tarp lyčių įsivaizdavimą, sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi. Aplinkybę, jog X buvo rodomi būtent pornografiniai vaizdai, teismo vertinimu, net ir neatlikus ekspertinio tyrimo, patvirtina internetinių puslapių, per kuriuos šie vaizdai buvo rodomi, pavadinimai, nukentėjusiosios nurodytas matytų veiksmų pobūdis („besimylintys žmonės“). Atlikdamas tvirkinamuosius veiksmus nuteistasis veikė tiesiogine tyčia – žinodamas, kad X mažametė, sąmoningai jai rodė pornografinio turinio filmus, neabejotinai suprasdamas tokio turinio filmų neigiamą poveikį mažametei ir to norėjo. Taigi Y veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 153 straipsnio 1 dalį.

Dėl nesunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo (BK 138 straipsnis)

36. Ginčijant Y kaltę dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymo skunde visų pirma pažymima, jog nepasitvirtinus kaltinimams pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir 153 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo teigti, kad Y veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su X nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįstu Y nuteisimą dėl minėtų dviejų nusikaltimų, tokie skundo argumentai atmetami.

37. Antra, skunde nurodoma, jog ekspertizės akte Nr. 103M-32/2019 nurodytos aplinkybės nepaneigia galimybės, jog tam tikri psichikos sutrikimai X atsirado dėl baudžiamosios bylos visumos, proceso veiksmų ir pan., bet ne dėl kryptingų Y veiksmų. Kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuo 2008 m. iki 2016 m. ne mažiau kaip du kartus vykę tvirkinimo veiksmai, taip pat sistemingai, nenustatytą skaičių vykę lytinės aistros tenkinimo oraliniu ir kitokio fizinio sąlyčio būdu veiksmai, įvykęs lytinės aistros tenkinimas analiniu būdu neabejotinai turėjo įtakos X sveikatai. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-32/20I9 X konstatuotas laikino pobūdžio psichikos sutrikimas – potrauminio streso sutrikimas (F43.2), tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradęs dėl byloje nagrinėjamų įvykių ir vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ekspertizės akte nurodyta, jog tiriamajai pasireiškiančios psichologinės pasekmės (jausmų sumaištis, potrauminio streso požymiai, panikos atakos, sunkumai priimti savo kūną ir seksualumą, savižala) atitinka jos pasakojamą patirtį – patirtą ilgalaikę seksualinę prievartą iš emociškai artimos, tėviškos figūros. Apeliacinės instancijos teisme apklausta ekspertė R. D. nurodė, jog laikotarpiu, kuomet X buvo konsultuota psichikos sveikatos centre – 2018 m. rugpjūčio mėn. – 2019 m. sausio mėn., buvo matyti pavieniai potrauminio streso sutrikimo simptomai, o ekspertizės atlikimo metu X buvo pilnai nustatytas potrauminio streso sutrikimas. Kreipimasis į policiją, pradėtas ikiteisminis tyrimas, anot ekspertės, nebuvo priežastis atsirasti tokio pobūdžio diagnozei. Potrauminio streso sutrikimas – tai pavėluota ar užsitęsusi emocinė reakcija į sunkius išgyvenimus, nėra taip, jog įvyksta įvykis ir tą pačią dieną atsiranda potrauminio streso sutrikimas. Įvertinusi ekspertizės akte padarytą išvadą dėl nukentėjusiajai nustatyto potrauminio streso sutrikimo, ekspertės pateiktą šio sutrikimo apibūdinimą (pažymint, jog tokio pobūdžio sutrikimai neatsiranda iš karto) teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog nesunkus sveikatos sutrikimas X padarytas būtent dėl nuteistojo veiksmų. Be to, sveikatos sutrikdymas buvo nustatytas kompetentingų subjektų, abejoti jų išvadų patikimumu nėra jokio pagrindo.

38. BK 138 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą mažamečiui (1 punktas), taip pat bejėgiškos būklės asmeniui (2 punktas). Mažamečiu laikomas asmuo, jaunesnis nei 14 metų amžiaus. Nukentėjusiojo bejėgiška būklė reiškia, kad nukentėjusysis arba nesuvokia grėsmės savo sveikatai, arba neturi galimybės aktyviai pasipriešinti prieš jį daromam nusikaltimui. Bejėgiška būklė gali būti dėl asmens fizinių ar psichinių savybių, t. y. sunkios ligos, invalidumo (neįgalumo) ar senatvės, taip pat apalpus, praradus sąmonę arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. Teismų praktikoje paprastai laikomasi nuomonės, kad apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo asmens fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Be kita ko, inkriminuoti BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą galima tik tuo atveju, jeigu kaltininkas suvokė nukentėjusįjį esant bejėgiškos būklės.

39. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tuo metu, kai Y seksualiai prievartavo ir tvirkino X, ji buvo 6-13 metų amžiaus, t. y. mažametė. Kaip jau minėta anksčiau (27 punktas) mažamečio asmens seksualinio prievartavimo veiksmai paprastai vertinami kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio nukentėjusiojo iniciatyva. Tačiau šioje byloje tokių išskirtinių atvejų nenustatyta – ekspertizės akte padaryta išvada, jog byloje nagrinėjamų įvykių metu X negalėjo suprasti su ja atliktų veiksmų esmės. Vadinasi, nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios bejėgišką būklę lėmė tik jos amžius. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Y nepagrįstai inkriminuoti abu, BK 138 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkte nurodyti, kvalifikuojantys požymiai – nesunkus mažamečio ir bejėgiškos būklės asmens sveikatos sutrikdymas. Todėl objektyviai nenustačius požymių, pagrindžiančių mažamečio asmens taip pat ir bejėgiškumo būklę BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, veika kvalifikuotina tik pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Toks sprendimas atitinka ir formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11-303/2021, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-67-487/2021). Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, šioje dalyje nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

40. Teisėjų kolegija sutinka, jog Y nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje ir 153 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra nuteistasis suprato, jog jo atliekami veiksmai mažametės nukentėjusiosios atžvilgiu yra neteisėti ir norėjo taip veikti. Visgi pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesunkus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymas taip pat padarytas veikiant tiesiogine tyčia, apeliacinio teismo vertinimu nėra teisinga. Y, būdamas suaugęs, psichiškai sveikas žmogus, turėjo suprasti ir suprato, jog jo nusikalstami veiksmai yra pavojingi mažametės X sveikatai, numatė, kad gali sukelti nustatytus padarinius jos psichikai, ir nors šių padarinių nesiekė, sąmoningai leido jiems kilti. Šiuo atveju pagrindinis nuteistojo tikslas buvo ne X sveikatos sutrikdymas, o lytinės aistros tenkinimas su mažamete, jos tvirkinimas. Taigi BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta veika padaryta veikiant netiesiogine tyčia.

Dėl paskirtos bausmės, civilinių ieškinių, proceso išlaidų

41. Už nesunkų nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymą (BK 138 straipsnio 2 dalis) teismas skyrė Y artimą laisvės atėmimo bausmės vidurkiui bausmę. Nors šiuo atveju ir buvo pašalintas vienas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, tai teisėjų kolegijos vertinimu nesumažina nei padaryto nusikaltimo, nei nuteistojo asmenybės pavojingumo, o kartu nesudaro pagrindo sušvelninti dėl šio nusikaltimo paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas už nesunkų sveikatos sutrikdymą skiriamos bausmės dydį, dviejų šią nusikalstamą veiką kvalifikuojančių požymių taip pat neakcentavo. Taigi nors nusikalstama veika dėl nesunkaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo buvo kvalifikuota netinkamai, tačiau keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl nuteistajam paskirtos bausmės šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą (teismas, motyvuodamas bausmės dydį, klaidingai nurodė ne BK 150 straipsnio 4 dalį, o BK 153 straipsnio 1 dalį, nors iš teismo motyvų aišku, jog skiriama bausmė už seksualinį prievartavimą) pirmosios instancijos teismas skyrė Y laisvės atėmimo bausmę, artimą šios bausmės vidurkiui, tuo tarpu už BK 153 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, įvertinus aplinkybę, kad tvirkinimo veiksmai nebuvo sistemingi, per visą veikos laikotarpį atlikti du kartus, teismas skyrė Y švelnesnės bausmės rūšies – arešto – maksimalų terminą. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir paskyrė Y asmenybę, nusikaltimų pavojingumą ir atsiradusius padarinius atitinkančias bausmes – tiek atskirai už kiekvieną nusikaltimą, tiek subendrintą bausmę.

42. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą pirmosios instancijos teismas įvertino teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, padarytų nusikaltimų pobūdį (jog mažametė seksualinę prievartą patyrė iš žmogaus, kuriuo pasitikėjo, iš esmės laikė jį tėvu, prievarta buvo sisteminga, tęsėsi daug metų, prievartos veiksmai buvo vartojami ir namuose, tai yra turinčioje būti saugiausioje vietoje), kilusius padarinius (jog nusikalstamomis veikomis buvo sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, nukentėjusiajai ilgą laiką teikiamas psichiatrinis gydymas, teko ir tenka vartoti vaistus, ilgą laiką kamavo nemiga, košmariški sapnai, prasiveržia panikos priepuoliai, su savo emocinėmis būsenomis bando tvarkytis save žalojančiu elgesiu, badavimu). Motyvuodamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiosios X motinai V teismas pažymėjo, jog civilinė ieškovė patyrė dvasines kančias, išgyvenimus, stresą, nusikaltimai, tarp jų ir labai sunkus, buvo padarytas prieš jos mažametę dukrą, nusikalstamos veikos tęsėsi ne vienerius metus, artimoje aplinkoje, iš asmens, su kuriuo ieškovę siejo ilgalaikiai santykiai, jie vedė bendrą ūkį, kuriuo ji pasitikėjo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat Y turtinę padėtį (duomenų apie tai, kad jo materialinė padėtis būtu sunki, byloje nėra) pirmosios instancijos teismas X ir V atitinkamai priteisė 17 000 ir 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos vertinimu šioje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino žalos dydžio nustatymo kriterijus, kaip to reikalauja įstatymas, ir parinko adekvatų žalos atlyginimo dydį. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas yra kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Tiek X, tiek V priteistas neturtinės žalos dydis šiuo atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

43. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui patikslintą pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikiant teisinę pagalbą nukentėjusiajai X, kurios sudaro 454,50 Eur (5 t., b. l. 108). Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo skundą, šis skundas yra atmetamas, todėl iš nuteistojo valstybės naudai turi būti išieškotos nurodytos antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurių dydis yra objektyvus ir proporcingas suteiktai teisinei pagalbai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo Y gynėjo advokato Sauliaus Juzukonio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nuosprendį: Y nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų į BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir palikti nepakeistą už šią nusikalstamą veiką Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išieškoti iš Y 454,50 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt keturis eurus penkiasdešimt euro centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.