Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3765-841/2014 pagal ieškovės V. D. ieškinį atsakovui A. D. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas į ieškinį atsiliepimo nepateikė, byla nagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, kad A. D. žiauriai elgėsi su kitu sutuoktiniu ir šeimos nariais, pastoviai juos žemino ir niekino, perdėtai įtarinėjo žmoną neištikimybe, trukdė šeimos nariams ramiai gyventi namuose. Atvirkščiai, ieškovė V. D., būdama kalta dėl santuokos iširimo (dėl neištikimybės), ruošėsi skyrybų procesui. Dėl šios priežasties ieškovė V. D. triukšmaudama išsikraustė iš šeimos būsto. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai konstatavęs atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo, neteisėtai priteisė ieškovei iš atsakovo 2000,00 Lt (579,24 Eur) neturtinės žalos atlyginimą. Teismui pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmestas.Apeliantas mano, kad teismas neteisingai vertino, jog ieškovės turtinė padėtis yra blogesnė ir neteisingai nustatė mažesnę ieškovės dalį vaiko išlaikymo prievolėje. Teismas, nustatęs atsakovui didesnę sumą pažeidė CK 3.192 str. 2 ir 3 d. Ieškovė nepateikė teismui vaiko poreikių, tai yra jų nedetalizavo, todėl nepagrįstai priteisė iš A. D. 600,00 Lt (173,77 Eur) kasmėnesinių periodinių išmokų vaiko išlaikymui. Atsakovas nedirba, iš žemės nuomos gauna minimalias pajamas – apie 7000,00 – 10000,00 Lt (2027,34–2896,20 Eur) per metus, todėl atsakovo dalis vaiko išlaikymo prievolėje turi būti nustatyta po 300,00 Lt (86,89 Eur) kasmėnesinių periodinių išmokų. Atitinkamai teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo A. D. 3000,00 Lt (868,86 Eur) išlaikymo įsiskolinimą už penkis mėnesius.Atsakovo teigimu, pagal savo amžių ir sveikatos būklę atsakovė yra darbinga, todėl ieškovei nepagrįstai priteistas išlaikymas periodinėmis išmokomis. Be to, pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovė neturi teisės į išlaikymą.Atsakovas taip pat nurodo, kad ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, kad A. D. nemokės išlaikymo savo nepilnamečiui vaikui, todėl teismui nebuvo reikalo nustatyti priverstinio įkeitimo. Be to, priverstinio įkeitimo nustatymas A. D. priklausančioms dalims žemės sklypų, pažeis kitų šių žemės sklypų savininkų teises ir teisėtus interesus, nes A. D. priklauso tik 1/5 dalys žemės sklypų, šie sklypai nėra atidalinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad buvo įsidarbinusi, tačiau dėl vaiko ligos buvo priversta išeiti iš darbo, o nuo rugsėjo mėnesio, kai sūnus pradės eiti į darželį, ketina vėl pradėti dirbti. Nurodė, kad nebuvo atsakovui neištikima, ji buvo išmesta iš namų, o ieškovės manai atvažiavus jos pasiimti iš atsakovo namų, atsakovas ieškovės mamai iškvietė policiją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Išnagrinėjus apeliacinį skundą nustatyta, kad apeliantas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog santuoka tarp šalių nutraukta dėl atsakovo (apelianto) kaltės, kad priteistas 600 Lt (173,77 Eur) išlaikymas nepilnamečiam vaikui ir 3000 Lt (868,86 Eur) išlaikymo įsiskolinimas, dėl to, kad teismas priteisė išlaikymą ir neturtinę žalą ieškovei, dėl hipotekos nustatymo atsakovo turtui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje visų pirma tikslinga išspręsti sutuoktinių kaltės dėl santuokos nutraukimo klausimą.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl sutuoktinio kaltės, aiškinimo ir taikymo

Ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad santuoka nutraukiama dėl atsakovo kaltės, motyvuodama tokį prašymą atsakovo neištikimybe. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą tenkino ir pripažino, kad dėl šalių santuokos nutraukimo kaltas atsakovas, kuris ieškovei buvo neištikimas ir išvarė ją iš namų, kai pastaroji buvo nėščia penkis mėnesius. Atsakovas su tokia teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad ieškovė pati buvo neištikima ir ruošėsi skyrybų procesui, todėl prašo nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, vertina juos kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

Pažymėtina, kad LR CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nurodytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį, privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvadą dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daro pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (LR CPK 185 straipsnio 1 dalis); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2014).

Kaip matyti iš atsakovo apeliacinio skundo, jis neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas ieškovei buvo neištikimas. Šią aplinkybę patvirtina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gauti papildomi rašytiniai įrodymai – A. N. ieškinys atsakovui A. D. dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo priteisimo bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kuriame nurodoma, kad A. N. su atsakovu susipažino 2013 m. vasario mėn., o (duomenys neskelbtini) gimė A. N. ir atsakovo sūnus. Pažymėtina, kad santuoka tarp šios bylos šalių buvo sudaryta 2012-12-29, o iš byloje esančio ieškinio matyti, kad atsakovo ir kitos moters santykiai prasidėjo jau 2013 m. vasario mėn. Dėl to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo kaltę dėl neištikimybės, padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą. Nepaisant to, kad apeliantas neginčija savo neištikimybės fakto, jis teigia, kad ir ieškovė buvo jam neištikima ir ruošėsi skyrybų procesui. Kaip jau minėta, tas sutuoktinis, kuris siekia įrodyti santuokos iširimo faktą dėl kito sutuoktinio kaltės, privalo tokią aplinkybę įrodyti, tačiau atsakovas, pateikęs apeliacinį skundą, jokių leistinų įrodymų apie ieškovės neištikimybę ar kitokį nederamą elgesį atsakovo atžvilgiu nepateikė, todėl aplinkybė dėl ieškovės kaltės byloje liko neįrodyta. Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kuriais ginčijami pirmosios instancijos teismo motyvai bei išvados, kad santuoka iširo dėl atsakovo kaltės.

Dėl išlaikymo pareigos buvusiam sutuoktiniui, dėl neturtinės žalos priteisimo

CK 3.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutuoktinio teisė reikalauti priteisti jam iš kito sutuoktinio išlaikymą. Ši teisė siejama su prašančiojo priteisti išlaikymą sutuoktinio turtine padėtimi. CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, yra nedarbingas dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės. CK 3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti sutuoktinio teisės į išlaikymą pagrindai savaime nereiškia, kad jam reikalingas išlaikymas. Esant teisės į išlaikymą pagrindui sutuoktinis neprivalo įrodinėti, kad jam reikalingas išlaikymas. Ši prezumpcija byloje gali būti nuginčyta, t. y. nedraudžiama teismui nustatyti priešingai, kad sutuoktinis yra apsirūpinęs ir jam išlaikymas nėra reikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-328/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti. Nenustačius vienos iš šių sąlygų, galima konstatuoti, kad CK 3.72 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija paneigta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-09 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-233/2011).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013-10-10 iki 2014-10-10 ieškovė nedirbo, nes privalėjo auginti gimusį vaiką, jos pajamos tuo metu sudarė tik 560 Lt (162,19 Eur). Teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovei net ir racionaliai naudojant tuo metu gautas pajamas, nebuvo įmanoma užtikrinti minimalius būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kitus poreikius. Konstatuotina, kad apeliantas neįrodė, kad ieškovei 2013-10-10–2014-10-10 laikotarpiu nebuvo būtinas išlaikymas ir nepaneigė CK 3.72 str. 2 d. įtvirtintos prezumpcijos, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas skundžiamą sprendimo dalį dėl išlaikymo buvusiam sutuoktiniui priteisimo, tinkamai ištyrė pateiktus įrodymus ir pagrįstai priteisė išlaikymą iš atsakovo ieškovei. Nors apeliantas teigia, kad ieškovei nenustatytas nedarbingumas ir ji yra sveika, pažymėtina, kad CK 3.72 str. 2 d. nustatyta prezumpcija, jog vienas iš sutuoktinių augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką, nesiejama su prašančiojo sveikatos būkle ar amžiumi, todėl šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Vis dėlto, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad nuo 2014-10-14 pradėjo dirbti, todėl prašo sumažinti jai priteistą išlaikymą iki 1000 Lt (289,62 Eur). Pagal CK 3.72 str. 8 d., išlaikymas priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba priteisiamas tam tikras turtas. Atsižvelgusi į tai, kad byloje įrodytas CK 3.72 str. 2 d. taikymas, t. y. aplinkybė, kad 2013‑10‑10–2014-10-10 laikotarpiu ieškovė, augindama savo ir atsakovo nepilnametį vaiką, neturėjo pakankamai turto ir pajamų save išlaikyti, tačiau ieškovei pripažinus, kad ji nuo 2014‑10-14 buvo susiradusi darbą, ieškovės prašymas sumažinti jai priteistą išlaikymą tenkinamas ir ši skundžiamo sprendimo dalis keičiama.

Kadangi apeliantas skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo skundžia tik tuo pagrindu, kad santuoką nutraukus dėl abiejų sutuoktinių kaltės ieškovei neturtinė žala negalėtų būti priteisiama, sprendimo dalį dėl vieno iš sutuoktinių kaltės palikus nepakeistą, paliekamas ir neturtinės žalos ieškovei priteisimas.

Dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo

Apeliaciniu skundu atsakovas nesutinka ir su teismo sprendimo dalimis, kuriomis priteistas nepilnamečio vaiko išlaikymas iš atsakovo po 600 Lt (kas šiuo metu atitinka 173,77 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir išlaikymo įsiskolinimas už 5 mėnesius (3000 Lt (868,86 Eur)). Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl savo turtinės padėties, dėl tėvų lygybės principo pažeidimo ir teigia galintis nepilnamečiui vaikui mokėti po 300 Lt (86,89 Eur) kas mėnesį.

Priteisdamas išlaikymą, teismas turi vadovautis CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, jog abu tėvai privalo išlaikyti savo vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamų, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Tik ta aplinkybė, kad vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, savaime nėra teisinis pagrindas mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. K., bylos Nr. 3K-3-528/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje teismas vertindamas ir lygindamas šalių turtinę padėtį padarė teisingą išvadą, kad atsakovas turi didesne dalimi prisidėti prie išlaikymo nepilnamečiam šalių sūnui. Nors ieškovė pripažino, kad nuo 2014-10-14 pradėjo dirbti, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad darbo neteko dėl vaiko ligos ir ketina pradėti dirbti tik vaikui pradėjus lankyti darželį. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas yra jaunas, darbingo amžiaus asmuo, kuris turi imtis visų įmanomų priemonių susirasti darbą, kad galėtų teikti išlaikymą savo nepilnamečiui vaikui. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas turi sveikatos problemų, kurios jam kliudytų dirbti, nėra ir duomenų, kad apeliantas dėjo bent minimalias pastangas ir ėmėsi priemonių, kad susirastų darbą ir gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas turi nekilnojamojo turto, iš atsakovo priteista 600 Lt (173,77 Eur) suma sūnaus išlaikymui negali būti pripažinta didele ar neatitinkančia atsakovo turtinės padėties. Nors apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė didesnę išlaikymo sumą, nei sumą, kurią teikia vaiko motina, atkreiptinas dėmesys, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas. Šiuo atveju ieškovė vykdo pareigą užtikrinti šalių nepilnamečiam vaikui gyvenamąjį būstą bei kasdienę vaiko priežiūrą. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tėvų pareigai prisidėti prie vaikų išlaikymo įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu, materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Šalių nepilnametis sūnus gyvena su ieškove, todėl, būtent, jai tenka didesnė vaiko priežiūra. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti, jog teismas neatsižvelgė ir į realius vaiko poreikius, kadangi ieškovė, siekdama įrodyti vaikui reikalingo išlaikymo dydį, pateikė teismui rašytinius įrodymus apie patiriamas išlaidas vaiko išlaikymui. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apelianto nurodytus argumentus ir sutinka su teismo išvada dėl iš apelianto priteisto išlaikymo nepilnamečiam sūnui dydžio, tuo pačiu ir su priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžiu.

Teismas pažymi, kad CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Taigi, atsiradus aplinkybėms, patvirtinančioms tėvo (motinos) turtinės padėties pablogėjimą ar pagerėjimą arba vaiko poreikių pasikeitimą, kurie turi būti esminiai, šalys galės vėl kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo.

Dėl priverstinio turto įkeitimo (hipotekos) nustatymo

Teismas bylose dėl išlaikymo vaikui priteisimo gali taikyti šias vaiko teisių apsaugos priemones: laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CK 3.196 straipsnio 2 dalis); priverstinis konkretaus skolininko turto įkeitimas (hipoteka) (CK 3.197 straipsnis). Prireikus teismas gali taikyti ir kitas CK 3.65 straipsnyje ir CPK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismui nustačius, kad vaiko išlaikymo prievolės realiam įvykdymui užtikrinti tikslinga taikyti priverstinį įkeitimą (hipoteką), teismas gali tiek suinteresuoto asmens prašymu, tiek savo iniciatyva nustatyti priverstinį konkretaus skolininko turto įkeitimą (hipoteką) (CK 3.197 straipsnis, CK ketvirtosios knygos Daiktinė teisė XI skyrius Hipoteka ir XII skyrius Įkeitimas). Priverstinis įkeitimas (hipoteka) gali būti teismo nustatytas tiek prieš teismui priimant sprendimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo iš esmės, tiek priimant tokį sprendimą ar jį priėmus. Taigi, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas galimybę nustatyti hipoteką pagal teismo sprendimą patenkintiems reikalavimams užtikrinti, visų pirma tokią teisę susiejo su socialiai reikšmingų teisinių gėrių apsauga, pavyzdžiui, prioritetine vaiko teisių ir interesų apsauga (CK 3.3). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog yra teisinis pagrindas, vadovaujantis CK 3.197 straipsniu, vaiko tėvo (atsakovo) turtui taikyti priverstinę hipoteką. Tokia išvada darytina atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad atsakovas nuo pat vaiko gimimo nusišalino nuo vaiko išlaikymo pareigos, vengia teikti išlaikymą savo sūnui, ir nors atsakovo atstovas advokatas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad apeliantas ketina teikti išlaikymą sūnui, įrodymų, kad po teismo sprendimo jis būtų pradėjęs mokėti bent dalį priteisto išlaikymo, nėra, todėl nėra pagrindo tikėti tokiais atsakovo teiginiais. Be to, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, o apeliantas apeliaciniame skunde to neneigė, atsakovas, esant iškeltai bylai teisme dėl išlaikymo priteisimo, perleido dalį turto, ir net perleidęs turtą, neprisidėjo prie vaiko išlaikymo bent iš dalies. Atsižvelgus į tai, kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai turėjo pagrindą spręsti, kad atsakovas gali nevykdyti teismo sprendimo, o tokiu būdu bus užtikrinti nepilnamečio vaiko interesai ir jo teisė į išlaikymą.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, dėl to priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą, tačiau atsižvelgus į ieškovės prašymą, keičiama skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo 2014-10-22 sprendimo dalis dėl išlaikymo buvusiam sutuoktiniui priteisimo, priteisiant ieškovei V. D. iš atsakovo A. D. 289,62 Eur (1000 Lt) išlaikymą vienkartine pinigų suma už laikotarpį nuo 2013‑10-10 iki 2014‑10-10 (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Šiaulių valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą apie valstybės išlaidas atstovaujant ieškovę V. D., kurios sudaro 69,48 Eur. Nors apelianto apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, tokį teismo sprendimą lėmė pačios ieškovės prašymas, todėl valstybei iš apelianto priteistinos visos valstybės turėtos 69,48 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo buvusiam sutuoktiniui priteisimo pakeisti, priteisiant iš atsakovo A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) 289,62 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 62 ct) išlaikymą vienkartine pinigų suma už laikotarpį nuo 2013-10-10 iki 2014-10-10.

Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo A. D., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 69,48 Eur (šešiasdešimt devynių eurų 48 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.