Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Henriko Sadausko ir Liudmilos Zaborovskos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, K. T., R. T. ir V. T. dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas 2016-04-08 raštu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, prašydamas atsakyti, kokia yra nuosavybės teisių į M. (M.) M. turėtą žemę atkūrimo bylos eiga. Teisės aktų nustatytais terminais negavo atsakymo į 2016-04-08 prašymą. 2016-05-24 sužinojo, kad žemės natūra buvusio savininko turėtoje vietoje nebėra ir gavo sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo kopijas, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) ir 2016-02-12 sprendimą Nr. 49S-18. 2016-05-26 iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus gavo 2016-05-25 raštą Nr. 49SF-1187-(14.49.104.), kuriuo skyrius informavo, kad V. A. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo bus nagrinėjamas vėliau. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-02-12 sprendimu Nr. 49S-18 Ch.T., kuri yra mirusi, vardu yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,1481 ha ploto žemės sklypą adresu (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas yra suformuotas prie nuosavybės teises priklausančių statinių, C. T. buvo tinkama pretendentė į ½ dalies M. (M.) M. turėtų nuosavybės teisių atkūrimą, todėl šio sprendimo pareiškėjas neginčija.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimas Nr. 49S-83(14.49.3) priimtas sekančią dieną po to, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2016-03-16 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016, po kurio priėmimo V. A. turi būti laikomas tinkamu pretendentu į jo senelio iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą. Priimdama skundžiamą administracinį aktą institucija žinojo, kad V. A. yra tinkamas pretendentas į M. (M.) M. iki 1940 m. turėtų nuosavybės teisių atkūrimą, bet visą laisvą žemę natūra grąžino kitam pretendentui, t. y. buvo piktnaudžiaujama tarnyba. Pripažinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) negaliojančiu, t. y. panaikinus nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, turi būti taikoma restitucija (LAT 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003).

Į Ch.T. vardu ginčijamu sprendimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) grąžintą 0,3257 ha žemės sklypo Vilniaus mieste dalį, 2016-04-01 yra išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 4-879 L. T. vardu, jo vardu įregistruotos ir nuosavybės teisės VĮ Registrų centras. Ch. T. negalėjo žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies, į kurią jai nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvias įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatas, perleisti jokiems tretiesiems asmenims. Vadovaujantis LR CK 1.80 straipsnio, 4.96 straipsnio, 6.67 straipsnio nuostatomis L. T. negali būti laikomas sąžiningu ginčo turto įgijėju. Panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) bei 2016-04-01 Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4-879, 0,3257 ha ploto žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis grąžintina valstybei. Nuosavybės teisių į šį turtą atkūrimo klausimas turi būti sprendžiamas iš naujo, tinkamai vadovaujantis įstatymų nuostatomis, tai yra, pareiškėjui atkurtinos nuosavybės teisės į 0,2369 ha ploto iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio plotas 0,3257 ha, Vilniaus mieste.

Nacionalinei žemės tarnybai nustačius, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra tinkami pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas bei pareiškėjas yra išreiškęs konkrečią valią atkurti nuosavybės teises, toliau pareiškėjui būtų tęsiamos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, būtinos subjektinei teisei į nuosavybės grąžinimą įgyvendinti. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, kad Nacionalinė žemės tarnyba turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų Atkūrimo įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba vadovaudamasi imperatyviomis nuostatomis ir remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu spręs, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Pospieška-Veršuba kaime.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimo Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamu sprendimu C. T. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra jai tenkančią 0,3247 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini).

Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, bei kitais teisės aktais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas, o asmuo siekiantis ją įgyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Todėl tam, kad asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo t. y. pateikti prašymą ir susijusius dokumentus įgaliotai valstybės institucijai.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-10812-235/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1169-603/2013 buvo patenkintas pareiškėjo prašymas ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad 1992-01-30 Vilniaus miesto valdybai pareiškėjo vardu buvo pateiktas pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. (M.) M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą nekilnojamąjį turtą, t. y. pareiškėjas 1992-01-30 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 1,5 ha žemę Plytinės g. 20, Vilniuje,

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356- 590/2016 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas 1992-01-30 ir vėliau, nepraleidžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė pareiškėjo laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos M. A. M. (po santuokos A.) gimimo liudijimą, mirties liudijimą, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimą.

Pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. kovo 17 d. pažymą Nr. 49PAŽ-1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ pretendentė C. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,2168 ha buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės buvusiame Pospieška-Veršuba kaime. Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 49S-83-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“ pretendentei C. T. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra jai tenkančią 0,3247 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini)

Pareiškėjas nurodo, kad Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 49S-83-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“ yra neteisėtas, nes natūra atkurtos nuosavybės teisės tik vienos pretendentės į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę - C. T. vardu ir tai pažeidžia kito pretendento - pareiškėjo teises ir interesus.

Pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, jog 2016-03-16 buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas c.b. Nr. 2A-356-590/2016, ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu nustatytas juridinis faktas, kad V. A. 1992-01-30 ir vėliau, nepraleidžiant LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė pareiškėjo laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą Nr. 372002, pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos M. A. M. (po santuokos A.) gimimo liudijimą, mirties liudijimą, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimą. Anot pareiškėjo, po šio teismo sprendimo priėmimo V. A. turi būti laikomas tinkamu pretendentu į jo senelio M. (M.) M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjas mano, kad egzistuojant kitam tinkamam pretendentui atsakovo 2016-03-17 priimtu sprendimu, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės C. T. vardu, buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba nesutika su pareiškėjo argumentais, kad neteisėtai atkūrė nuosavybės teisės pretendentei C. T. grąžinant žemę natūra, kadangi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas buvo pateikęs giminystės ryšį su buvusiu savininku M. M. patvirtinančius dokumentus, Nacionalinė žemės tarnyba turi kompetenciją spręsti, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Pospieška-Veršuba kaime.

Atsakovė teigia, kad Nacionalinei žemės tarnybai nustačius, kad pareiškėjo pateikti dokumentai yra tinkami pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio ir 17 straipsnio nuostatas bei pareiškėjas yra išreiškęs konkrečią valią atkurti nuosavybės teises, toliau pareiškėjui būtų tęsiamos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros, būtinos subjektinei teisei į nuosavybės grąžinimą įgyvendinti. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį Nacionalinė žemės tarnyba turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų Atkūrimo įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Taigi Nacionalinė žemės tarnyba remdamasi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016 nustatytu juridinę reikšmę turinčiu faktu spręs, ar pareiškėjas yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame Pospieška-Veršuba kaime.

Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005), be to, šis principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimas Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“, kuriuo C. T. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra jai tenkančią 0,3247 ha žemės sklypo dalį, esančią 0,3257 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo priimtas sekančią dieną po to, kai buvo priimtas ir įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2016-03-16 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-356-590/2016, po kurio priėmimo V. A. gali būti laikomas tinkamu pretendentu į jo senelio M. (M.) M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą. Nacionalinė žemės tarnyba šioje byloje dalyvavo kaip trečias suinteresuotas asmuo, tačiau neatsižvelgdama į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016-03-16 sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas V. A. 1992-01-30 ir vėliau, nepraleisdamas LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų, Vilniaus miesto valdybai pateikė laikiną Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimą, pareiškėjo gimimo liudijimą, pareiškėjo motinos gimimo liudijimą, mirties liudijimą, pareiškėjo tėvų santuokos liudijimą, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2016-03-17 priėmė sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju vertina, kad institucija nesivadovavo gero viešojo administravimo principais.

Įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad priimdama ginčijamą sprendimą Nacionalinė žemės tarnyba nevertino aplinkybių, kad yra kitas pretendentas į M. (M.) M. iki 1940 m. Lietuvoje nuosavybės teise valdyto turto nuosavybės teisių atkūrimą, todėl skundžiamas 2016-03-17 sprendimas Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“ naikintinas kaip neteisėtas. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo V. A. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimą.

Teismas pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2013). Tos pačios taisyklės taikomos ir sandorio panaikinimo atveju. Taigi, administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Taigi, restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 str. 2 d.). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Nr. 3K-7-90/2009). CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad gero valdymo principas neturėtų atimti iš valdžios institucijų galimybės taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo (žr. Moskal, § 73). Valstybės klaidos turi būti taisomos ir atskleidžiamos taikant tinkamas teisines procedūras, nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo (žr. Lelas v. Croatia, no. 55555/08, § 74, 20 May 2010).

Teismas daro išvadą, jog jokių išimtinių aplinkybių, dėl ko nebūtų galima taikyti restitucijos, t. y. nenustatyta, jog restituciją taikyti natūra neįmanoma arba kad tai sukeltų atsakovams didelių, neadekvačių nepatogumų ir suvaržymų. Teismo vertinimu, šiuo atveju taikant restituciją, t. y. įpareigojant atsakovus grąžinti žemės sklypą valstybei, nebus pažeistas proporcingumo principas bei dėl valstybės klaidų taisymo patirta pernelyg didelė našta, t. y. atsakovai privalo grąžinti 0,3247 ha ploto žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, įgytą neteisėtų administracinių aktų pagrindu, valstybei.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad yra pagrindas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos 2016-03-17 sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) ir įpareigoti atsakovę išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nuosavybė teisių atkūrimo, ir priimti sprendimą, kitais teisės taikymo klausimais, susijusiais žemės sklypo formavimu, nepasisako, nes tai galėtų saistyti atsakovės poziciją nagrinėjant iš naujo pareiškėjo prašymą ir priimant naują sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimą Nr. 49S-83(14.49.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei C. T.“ .

Panaikinti Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės V. T. 2016-04-01 išduotą Paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 4-879, taikyti restituciją, 0,3257 ha ploto žemės sklypo Vilniaus mieste, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, į kurią Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2016-03-17 sprendimu Nr. 49S-83(14.49.3) C. T. vardu atkurtos nuosavybės teisės, grąžinti valstybei.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos išnagrinėti pareiškėjo V. A. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir priimti sprendimą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.