Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarimo, kuriuo M. P. nubaustas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį 868 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

M. P. 2016-10-07 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. VDIP-74034853-16 už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi bei asmeniu, atsakingu už darbuotojų įdarbinimą, neįvykdė pareigos dėl darbo santykių įforminimo su darbuotoja L. M., gim. (duomenys neskelbtini) (gyv. (duomenys neskelbtini)), t. y. darbdavys neužtikrino, kad 2016 m. rugpjūčio 8–25 dienomis įmonės veiklos vykdymo vietoje - veikiančioje skalbykloje, esančioje (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, skalbimo-lyginimo darbus atliekančiai L. M. būtų leidžiama dirbti tik pasirašius darbo sutartį ir apie darbuotojos darbo pradžią ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui (toliau – VSDFV). Tokiu būdu M. P. savo veiksmais (neveikimu) pažeidė DK 98 str. 1 d. 1, 2 p., 99 str. nuostatas. Tokia M. P. veika administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuota pagal ATPK 41³ str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 str. 1 d. numato, kad asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (toliau – ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymas) 3 str. 2 d. 3 p., be kita ko, numato, kad perkvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 1 dalį, švelnesnė administracinė atsakomybė yra tada, kai už padarytą veiką ANK nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu dešimt eurų mažesnis. ANK 95 str. 1 d. už veiką, dėl kurios padarymo administracinėn atsakomybėn patrauktas M. P. (nelegalus darbas), numato baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1000 iki 5000 Eur, tuo tarpu ATPK 41³ str. 1 d. už analogišką veiką numatė baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 Eur. Kaip matyti, M. P. administracinėn atsakomybėn traukiamas už vieno darbuotojo nelegalų darbą, taigi nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojęs ANK administracinėn atsakomybėn patraukto M. P. teisinės padėties ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 str. prasme nešvelnina, todėl jo veika neperkvalifikuotina ir apeliacinis skundas, vadovaujantis ANK įgyvendinimo tvarkos įstatymo 5 str. 4 d., nagrinėjamas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK.

ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apelianto skundo argumentus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad M. P. padarė ATPK 41³ str. 1 d. numatytą pažeidimą.

ATPK 41³ str. 1 d. numato atsakomybę darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 iki 2896 Eur. DK 98 str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas – tai darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 str. nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią <...>. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41³ str., o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 str. 1 d. 1 p., būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (LAT nutartis Nr. 2AT-19-2013). Pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 241).

Iš aptarto liudytojų parodymo kitimo matyti, jog nors įmonės darbuotojos pirmosios instancijos teisme nurodė, kad paaiškinimuose VDI nurodė aplinkybes, padiktuotas darbo inspektorių (tai akcentuojama ir apeliaciniame skunde), tačiau tai, kad L. M. pati dirbo tam tikrus darbus (O. F. ir A. K. 2016-10-03 paaiškinimai), arba jos nematė, ar L. M. nedirbo (G. B. 2016-10-03 paaiškinimas), liudytojos nurodė ir savo paaiškinimuose darbdaviui, o tai atskleidžia, jog jų parodymai apie L. M. darbą nebuvo nulemti ar paveikti VDI pareigūnų, o šių parodymų kitimas teisme M. P. palankesne kryptimi gali būti paaiškinamas kaip siekis padėti jų vadovui išvengti administracinės atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors šios liudytojos, UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojos, duodamos paaiškinimus raštu ar parodymus teisme laipsniškai mažino L. M. darbų apimtis ir jos įsitraukimą į darbą (nuo darbo kartu ir tiek pat iki jos stebėjimo kelias valandas per dieną, kaip dirba kitos darbuotojos), tačiau analizuojant minėtus duomenis matyti, jog jos taip ir nepaneigė, jog L. M. ateidavo į darbą ir dalyvavo darbo procese.

Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog net ir tuo atveju, jei L. M. nedirbo visos darbo dienos visas dvi savaites ir visa apimtimi neatlikdavo visų darbo funkcijų, o vien stebėjo darbo procesą, mokėsi tinkamai atlikti darbus, pati bandydavo juos atlikti prižiūrima ilgiau dirbančių ir labiau patyrusių įmonės darbuotojų, tokia jos veikla įmonėje vis tiek pripažintina nelegaliu darbu. Apylinkės teismas apskųstame nutarime pagrįstai nurodė, jog pažeidėjo ir liudytojų paaiškinimai apie darbuotojos susipažinimą su darbo sąlygomis iš esmės atitinka darbo kodekse įtvirtintą išbandymo institutą. DK 105 str. 1 d. nustatyta, kad sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas, kuris gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Taigi išbandymas galimas tik sudarius sutartį, būtent tokio išbandymo metu galima leisti asmeniui vykdyti tiesiogines darbines pareigas. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 str.), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 str.). Administracinėn atsakomybėn traukiamo M. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakyta pozicija, jog kai ateina žmogus, jie jo neįdarbinę duoda jam pasižiūrėti, koks yra darbas, kad jis galėtų įsitikinti, ar jam tinka darbas ar ne, nes jie dirba su cheminėmis medžiagomis ir sunkiomis dėžėmis, prieštarauja pagrindiniams darbo teisės principams, nes laikantis pažeidėjo išdėstytos pozicijos būtų pažeidžiami darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesai. Elementarių darbo funkcijų patikrinimas yra galimas ir tinkamai suorganizuotos darbuotojų atrankos metu, tačiau nagrinėjamos bylos atveju susidariusi situacija, kai neįdarbintas asmuo net dvi savaites eidavo į valyklą stebėti darbą ir bandyti pats jį atlikti, laikytina ne atranka į darbą, o darbiniais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad šiuo atveju nelegaliai dirbusiam asmeniui, vykdant tapačias funkcijas kaip ir darbo sutartis sudariusiems darbuotojams, kilo analogiškos rizikos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir pan. (pats M. P. nurodė, jog dirbama su cheminėmis medžiagomis, dėl kurių galimos alerginės reakcijos, dirbama su įkaitusiais paviršiais, kurie gali lemti nudegimus, be to, keliami didesni svoriai, kurie gali nulemti ir kitas traumas), todėl tai tik patvirtina, kad L. M. kaip socialiai silpnesnės teisinių santykių šalies interesai turi būti ginami, tai ir užtikrina darbo teisės normos. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad M. P. negali remtis argumentu, jog L. M. buvo atvykusi tik pasibandyti, ar jai tinka darbas, kadangi išbandymas sulygstamas tik sudarius darbo sutartį, t. y. legaliai asmenį įdarbinus. Tokios pozicijos dėl darbuotojo išbandymo nesudarius su juo darbo sutarties laikomasi ir teismų praktikoje (Klaipėdos apygardos teismo nutartys Nr. ATP-22-360/2016, ATP-542-255/2014, ATP-771-382/2013).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. P. laikotarpiu nuo 2016-08-08 iki 2016-08-25 neidamas direktoriaus pareigų dėl ligos prieš tai nepaskyrė į direktoriaus pareigas kito asmens, todėl tai nesudaro pagrindo konstatuoti L. M. nelegalaus darbo fakto. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog DK 99 str. 3 d. numatyta, kad darbdavio pareiga užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą. Ši norma, sistemiškai vertinant su DK 98 str. 3 d., įtvirtinančia, jog darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka, suponuoja išvadą, kad neteisėtas leidimas dirbti objektyviai pasireiškia ne tiesiogine komanda darbuotojui pradėti dirbti nelegaliai, tačiau darbdavio neužtikrinimu, jog būtų dirbama sudarius darbo sutartį. Šis teisės normų aiškinimas atitinka ir teismų praktiką, kurioje suformuluota, kad pažeidimas, numatytas ATPK 41³ str., gali būti padaromas tiek tyčia, tiek ir dėl neatsargumo. Remiantis tuo, kas išvardyta, darytina išvada, kad net ir hipotetiškai priimant minėtą administracinėn atsakomybėn patraukto M. P. versiją, neva jis nežinojo apie įmonėje darbo funkcijas atliekančią L. M. ir jai dirbti neleido, o apie ją sužinojo tik tuomet, kai grįžo iš ligoninės, konstatuotina, jog M. P. veika pasireiškė neatsargumu (nerūpestingumu), ir jis lygiai taip pat traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 41³ str. 1 d. Asmuo, būdamas bendrovės direktoriumi, turi imtis tinkamų priemonių ne tik sudaryti darbo sutartį su darbuotojais, tačiau ir kontroliuoti, kad atsakingi darbuotojai tinkamai atliktų savo pareigas, būtent norminių aktų nustatyta tvarka ir laiku pateiktų VSDFV teritoriniam skyriui duomenis apie asmens darbo pradžią (LAT nutartis Nr. 2AT-61-2014).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodyta, kad M. P. jokių piniginių lėšų L. M. nemokėjo, o tai neva patvirtina, kad darbo santykiai nesusiklostė, o M. P. net nežinojo apie darbuotojos darbą įmonėje. Apygardos teismas pažymi, jog nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėtis gali būti įrodyta ir nustačius, jog buvo gautas pelnas ir nauda iš darbuotojų darbo, todėl kiekvienu atveju nebūtina nustatyti, ar atlyginimas buvo išmokėtas, ar dėl jo tik buvo susitarta. Faktiškai dirbdamas asmuo (ir išbandymo laikotarpiu) turi teisę į minimalų atlyginimą, ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas, veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ str. (LVAT nutartis Nr. N575-3202/2011). Nustatant atlygintinumo faktą, nėra būtinas darbuotojo ir darbdavio pripažinimas, kad dirbama atlygintinai, o tai, kad byloje nepateikta duomenų apie atlyginimo sumokėjimą ar jis dar nebuvo sumokėtas, nepanaikina atlygintinumo fakto.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad M. P. veikoje yra visi ATPK 41³ str. 1 d. numatytos administracinio teisės pažeidimo sudėties elementai, apeliacinio skundo argumentai dėl M. P. kaltės neduoda pagrindo daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. P. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.