Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Trumpulienė, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui M. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokos nutraukimo pasekmių ir atsakovo M. K. priešieškinį dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokos nutraukimo pasekmių, institucija, teikianti išvadą byloje – Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, suinteresuoti asmenys – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, akcinė draudimo bendrovė „Gjensidige“, V. K., I. G., A. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmuose nagrinėjama civilinė byla A. K. v. M. K. dėl santuokos nutraukimo pagal ieškovės A. K. (toliau – ir ieškovė) ieškinį ir atsakovo M. K. (toliau – ir atsakovas) priešieškinį.

6. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Skyrius) dėl ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė išvadą, kad ieškovės prašymas nustatyti vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškove neatitinka nepilnamečių vaikų geriausių interesų. Skyrius nurodė, jog ieškovė yra išvykusi gydytis į ilgalaikį reabilitacijos centrą (duomenys neskelbtini), dėl to nustačius vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove, vaikams reikėtų keisti ugdymo įstaigą, o po gydymo ieškovei grįžus atgal į Panevėžį, vaikams vėl reikėtų keisti ugdymo įstaigą. Be to, vaikai išreiškė norą gyventi su tėvu, lankyti tą pačią ugdymo įstaigą Panevėžyje, dabartinėje gyvenamojoje vietoje vaikams yra užtikrinta saugi aplinka.

7. Atsakovas prašyme taikyti laikinąsias priemones akcentavo, jog ieškovė nuo priklausomybės gydosi (duomenys neskelbtini) bendruomenėje, mėgino į bendruomenę išsivežti ir vaikus, tačiau toks ieškovės sprendimas neatitinka vaikų geriausių interesų, nes dėl ieškovės laikinos gyvenamosios vietos bus pakeistos ne tik dabartinė vaikų gyvenamoji vieta, bet ir ugdymo įstaiga, vaikai paimti iš jiems įprastos aplinkos, bus neapsaugoti nuo stresinių situacijų. Pasisakydamas dėl laikino išlaikymo priteisimo atsakovas nurodė, jog ieškovė išlaikymo geranoriškai neteikė, jį pradėjo mokėti tik po to, kai teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi pritaikė laikinąją apsaugos priemonę, todėl mano, jog yra tikslinga ir toliau taikyti šia priemonę, kadangi ieškovė iš dalies yra pajėgi finansiškai prisidėti prie vaikų išlaikymo civilinės bylos nagrinėjimo metu.

8. Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašė jį tenkinti, o atsakovo prašymą atmesti. Nurodė, jog atsakovas yra smurtaujantis asmuo, gyvendamas Norvegijoje smurtavo tiek prieš ieškovę, tiek prieš vaikus, todėl vaikų laikinoji gyvenamoji vieta turi būti nustatyta ne su atsakovu, bet su ieškove, priteistas iš atsakovo išlaikymas ir patvirtinta ieškovės siūloma bendravimo tvarka. Nors ieškovė ir gyvena reintegracijos centre, tačiau jai bus sudarytos sąlygos gyventi su vaikais vienoje patalpoje, vaikai galės lankyti ugdymo įstaigą, dėl jų jauno amžiaus gyvenamosios vietos pakeitimas ir nustatymas su motina vaikų interesų nepažeis, kadangi vaikai greitai adaptuojasi prie naujos gyvenamosios aplinkos. Atstovas nurodė, jog iš atsakovo turėtų būti priteistas ir išlaikymas vaikams, jis turi geresnes galimybes teikti išlaikymą, nes yra dirbantis ir gauna didesnes pajamas.

10. Skyriaus atstovė teismo posėdyje nedalyvavo, tačiau iki posėdžio pateikė ieškovės aplinkos sąlygų tyrimų aktą, nurodė, jog išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tikslingumo yra išsakę ankstesnėje išvadoje, šią savo išvadą palaiko ir mano, kad šiuo metu vaikams yra užtikrinama saugi aplinka atsakovo gyvenamojoje vietoje, duomenų, jog atsakovas pažeistų vaikų teises, nefiksavo, pačios mergaitės sakė, kad nori gyventi su juo. Be to, mergaitės šiuo metu gyvena joms pažįstamoje aplinkoje, gyvenant su tėvu yra užtikrinami jų interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

13. Pasisakydamas dėl laikino išlaikymo priteisimo teismas nurodė, kad nustačius vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu yra pagrindas tenkinti ir jo prašymą dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo ir priteisė po 150 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14.1. Skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties teismas, todėl tai yra absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų teisėjas Virginijus Skaraitis 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi jau buvo taikęs laikinąsias apsaugos priemones, todėl Kauno apygardos teismui 2024 m. lapkričio 26 d. nutartimi panaikinus Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį, teisėjas Virginijus Skaraitis negalėjo pakartotinai nagrinėti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

15.1. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad nutartį priėmė šališkas teismas. Teisėjas Virginijus Skaraitis Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartyje nepasisakė dėl ginčo esmės ir nepateikė savo pozicijos dėl ieškinio reikalavimų, todėl jis teisėtai nebuvo nušalintas nuo bylos nagrinėjimo. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių teisėjo šališkumą ir nenurodė nė vieno iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 65 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų.

15.2. Apeliantės minimi konfliktai kildavo tik tarp šalių, viena iš to priežasčių – ieškovės piktnaudžiavimas alkoholiu ir nesirūpinimas vaikais, todėl šalims gyvenant atskirai, vaikai yra visiškai apsaugoti nuo konfliktų. Atsakovas vaikams užtikrina saugią aplinką, sveiką mitybą, tinkamą higieną. Tai patvirtina vaikų lopšelio – darželio pateikta informacija ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos pateikta išvada, kurioje papildomai pažymėta, kad nėra tikslinga nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, kadangi būtų reikalinga keisti vaikų ugdymo įstaigas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

18. Apeliacijos objektas – Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą ir visiškai tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: nustatė vaikų laikiną gyvenamąją vietą su atsakovu, priteisė iš ieškovės vaikams laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, teisėtumo ir pagrįstumo patikra, ar pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia prioritetinių šalių nepilnamečių vaikų teisių ir interesų.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo

19. Ieškovė (apeliantė) pateikė apeliacinės instancijos teismui du atsakovo atžvilgiu priimtus nuosprendžius, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ir prijungti prie bylos, ir prašo šiuos duomenis apie atsakovo teistumus, kuriais ieškovė remiasi kaip atsakovą neigiamai charakterizuojančia medžiaga, prijungti prie bylos, jais įrodinėdama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatė su atsakovu ir atitinkamai priteisė vaikams iš ieškovės laikiną išlaikymą.

20. Pagal CPK 314 straipsnyje suformuluotas taisykles, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus nurodytas išimtis: (i) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; (ii) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti ir įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023 43 punktas).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės prašomus prijungti įrodymus apie atsakovo teistumus, nes, viena vertus, su tokio pobūdžio duomenimis teismas turi galimybę susipažinti Teismų informacinėje sistemoje LITEKO (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kita vertus, nurodomi duomenys neturi įtakos sprendžiamam šalių ginčui, nes: (i) nėra susisiję su nusikaltimais (baudžiamaisiais nusižengimais) prieš vaikus; (ii) yra padaryti dar iki santuokos nutraukimo bylos iškėlimo atsakovui apsvaigus nuo alkoholio, atsakovo ir ieškovės priklausomybės nuo alkoholio problema šioje byloje yra nustatyta, šalys jos neneigia, abi šalys gydosi nuo alkoholizmo (atsakovas vartoja vaistus, ieškovė gydosi reabilitacijos centre). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis prijungti prie bylos nėra pagrindo.

Dėl teismo (ne)šališkumo

22. Atskirajame skunde apeliantė kelia klausimą dėl galimo pirmosios instancijos teismo šališkumo. Apeliantė teigia, kad skundžiamą nutartį priėmė neteisėtos sudėties, todėl šališkas teismas, nes Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų teisėjas Virginijus Skaraitis 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi šioje byloje jau taikė laikinąsias apsaugos priemones. Kauno apygardos teismui 2024 m. lapkričio 26 d. nutartimi panaikinus Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį, teisėjas Virginijus Skaraitis negalėjo pakartotinai nagrinėti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl yra absoliutus skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindas.

23. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, jog kasacinis teismas yra nurodęs, kad šalis, žinodama apie teismo sudėtį, abejones dėl teismo šališkumo turėtų reikšti visų pirma tą bylą nagrinėjančiam teismui, o ne skųsdama sprendimą aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-684/2022, 34 punktas). Antra, CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas atvejis, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Teismo sudėtis yra laikoma neteisėta, jeigu ji neatitinka įstatymo reikalavimų (CPK 62 straipsnis), teismas buvo šališkas (CPK 65, 66 straipsniai), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (CPK 71 straipsnis, 370 straipsnio 5 dalis). Teismo sudėtis taip pat gali būti neteisėta pažeidus teisėjų skyrimo arba bylų paskirstymo tvarką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017 19 punktą).

24. CPK 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė dėl teisėjo nešališkumo, kad teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant civilinę bylą pirmosios instancijos teisme, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme, taip pat nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jeigu panaikintas sprendimas buvo priimtas jam dalyvaujant. Taigi šiose teisės normose įtvirtintas neleistinumo teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylas principas.

25. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostata turi būti aiškinama ir taikoma sistemiškai su CPK 296 straipsnio ir 297 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kitaip tariant, teisėjas negali nagrinėti bylos iš naujo, apeliacine ar kasacine tvarka, kai, bylą nagrinėjant pirmą kartą, žemesniosios ar aukštesniosios instancijos teisme jis išreiškė savo nuomonę dėl bylos esmės. Šis draudimas netaikomas, kai teisėjas, nepasisakydamas dėl šalių ginčo esmės, išsprendžia atskiros bylos dalies atskirą procesinį klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2013).

26. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl teismo procesinis sprendimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra sprendimas dėl ginčo esmės. Teismo nutartis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios sprendžiant ginčo esmės klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-313/2020; 2022 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-313/2022). Todėl nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrįstai teigia, kad tos pačios sudėties teismas nagrinėjamoje byloje negali pakartotinai spręsti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio gynimo būdas, civilinę bylą A. K. v. M. K. dėl santuokos nutraukimo nagrinėjantis pirmosios instancijos teismo teisėjas, nepasisakydamas dėl šalių ginčo esmės, sprendė atskiros bylos dalies atskirą procesinį klausimą, todėl CPK 71 straipsnio 1 dalies nuostatos bei CPK 296 straipsnio ir 297 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

27. Apibendrinus nurodytina, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo nagrinėjamoje civilinėje byloje, ir priimdamas nutartį dėl šalių prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės nenagrinėjo ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir nepasisakė dėl bylos esmės, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo šališkas, todėl neteisėtos sudėties pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

Dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

28. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (CPK 144, 145 straipsnis) yra įprasto civilinės bylos nagrinėjimo proceso išimtis, kuri taikoma tik tokiu atveju, kai egzistuoja būtinosios sąlygos jai taikyti, nes šis civilinio proceso institutas yra skirtas bylos šalių reikalavimams užtikrinti, o atskirais atvejais, tarp jų ir bylose, kylančiose iš šeimos teisinių santykių, gali atlikti laikino tam tikros situacijos sureguliavimo funkciją – iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės laikinai sureguliuoti šeimos teisinius santykius ir tokiu būdu nepažeidžiant tėvų interesų apsaugoti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas šeimos teisinių santykių bylose, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020, 28 punktas).

29. Kaip jau minėta, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje ir CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

30. Nagrinėjamu atveju prašymus dėl laikinosios šalių vaikų K. K., gimusios (duomenys neskelbtini), ir E. K., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamosios vietos nustatymo teismui pateikė abi šalys: ieškovė siekia, kad vaikai gyventų su ja reintegracijos centre (duomenys neskelbtini), kur ieškovė nuo 2024 m. rugpjūčio 26 d. gydosi nuo priklausomybės nuo alkoholio; atsakovas – kad vaikai ir toliau gyventų su juo atsakovo motinai priklausančio gyvenamojo namo dalyje (duomenys neskelbtini).

31. Laikinas vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų iki teismo sprendimo byloje priėmimo gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Minėta laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Nustatyta vaikų laikina gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų sukurtų prielaidas tikėtinam galutiniam sprendimui, sukurtų palankias aplinkybes tik vienam iš tėvų formuoti stipresnį ir glaudesnį ryšį su nepilnamečiais vaikais, todėl neatitiktų vaikų interesų. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-936-562/2023; kt.).

32. Bylos duomenys patvirtina, kad abi šalys gydosi priklausomybę nuo alkoholio, kaip minėta, ieškovei taikomas ilgalaikis gydymas reintegracijos centre, atsakovas taikomas medikamentinis gydimas ambulatoriškai. Šiuo atveju šeimoje, kurioje auga du darželinio amžiaus vaikai, santuokos nutraukimo procese abi šalys, siekdamos, kad vaikų laikina gyvenamoji vieta būtų nustatyta su juo, į bylą pateikė viena kitą neigiamai charakterizuojančią medžiagą, kuri yra susijusi su šalių alkoholio vartojimo pasekmėmis iki joms pradėjus gydymą nuo alkoholizmo. Preliminariai įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus laikinųjų apsaugos priemonių aspektu, Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktas išvadas, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad esamoje sudėtingoje ir itin jautrioje situacijoje dėl šalių ligos, įtemptų šalių santykių ir vaikų amžiaus, vadovaujantis išimtinai vaikų interesais, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės siekiant užtikrinti šalių vaikams tinkamą aplinką raidai, yra pagrindas nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą su vaikų tėvu (atsakovu).

33. Sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausiai atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės. Taigi, esminis kriterijus sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą yra vaiko gyvenamosios vietos tinkamumo ir įprastos gyvenamosios aplinkos keitimo būtinumo aspektai, atsižvelgiant išimtinai į vaiko interesus ir jų apsaugą.

34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008). Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

35. Nagrinėjamu atveju Skyriaus išvadoje patvirtinta, kad šalių vaikams močiutei (atsakovo motinai) priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), dalyje sudarytos geros sąlygos augti, lavintis ir ilsėtis, namuose švaru ir tvarkinga. Šalių dukros yra (duomenys neskelbtini) amžiaus, jos ir toliau lanko (duomenys neskelbtini), kartą per savaitę – užsiėmimus (duomenys neskelbtini), byloje nėra duomenų apie atsakovo vaiko teisių pažeidimus, piktnaudžiavimą tėvų valdžia ar girtavimą, todėl šiuo metu keisti įprastą vaikų gyvenamąją vietą ir laikinai nustatyti ją su ieškove (motina) reintegracijos centre, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo, nes vaikams yra sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos įprastoje ir saugioje aplinkoje su vaikų tėvu (atsakovu). Apeliantė, prašydama nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ja, neįrodė, kad aplinka, kurioje vaikai gyveno klausimo dėl laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo nagrinėjimo metu yra nesaugi vaikams, netinkama jų vystymuisi, todėl darytina išvada, jog siekiant užtikrinti geriausius vaikų interesus yra pagrindas iki galutinio sprendimo byloje priėmimo vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su tėvu (atsakovu).

Dėl bylos procesinės baigties

36. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nepilnamečių vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir pagrįstai vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatė vaikams įprastoje ir saugioje aplinkoje su atsakovu, o ieškovės prašymą atmetė, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

37. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių atskirojo skundo argumentų, kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

38. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia pirmosios instancijos teismo, šalių ir Skyriaus dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju, siekiant iki teismo sprendimo priėmimo sureguliuoti situaciją, kurioje būtų užtikrintas pakankamas skyrium gyvenančio vieno iš tėvų bendravimas su nepilnamečiais vaikais, yra pagrindas nustatyti laikiną ieškovės bendravimo tvarką su vaikais. Tinkamas vaiko teisės bendrauti su tėvu ar motina įgyvendinimas reiškia, kad bendraujama bus tokiais būdais, forma ir laiku, kuris labiausiai atitiks vaiko poreikius, atsižvelgiant į jo amžių, gyvenimo būdą, įpročius ir pan., ir norus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-160-378/2019, 34 punktas; 2020 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-177-969/2020, 38 punktas). Pažymėtina, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam, o privalo siekti geriausių vaiko interesų užtikrinimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti ieškovės A. K. atskirąjį skundą.

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2024 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-141-783/2025 (buvęs bylos Nr. e2-8437-783/2024), palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.