Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau UAB) „Saurida“ ir atsakovo UAB „Prekybos namai Kupolė“ apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Saurida“ ieškinį atsakovui UAB „Prekybos namai Kupolė“ dėl skolos priteisimo ir atsakovo UAB „Prekybos namai Kupolė“ priešieškinį ieškovui UAB „Saurida“ dėl pripažinimo, kad prievolės įvykdytos ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą apeliantas (atsakovas) UAB „Prekybos namai Kupolė“ prašo jį panaikinti ir perduoti sprendimo dalį dėl 2007-02-19 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo niekine ir negaliojančia pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat iškviesti liudytojus – ieškovo darbuotojus J. A., T. S.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, 2007-02-19 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) įvertino formaliai. Pažymima, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, paremtas prielaidomis ir spėlionėmis. Apelianto manymu, teismas pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus principus ir procesines teisės normas.

Atsiliepimo į atsakovo skundą negauta.

Skųsdamas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą apeliantas (ieškovas) UAB „Saurida“ prašo panaikinti jo dalį dėl ieškinio atmetimo ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismas netinkamai taikė CK 6.54 straipsnio nuostatas ir ginčo sutarties 3.6 punktą. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl įmokų paskirstymo tvarkos ir kitokio šalių susitarimo buvimo. Apelianto manymu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teigiama, kad atsakovas ir už kitas, nei sutartyje numatytas prekes, privalėjo atsiskaityti pagal ginčo sutarties sąlygas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto UAB „Prekybos namai Kupolė“ apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl liudytojų apklausos

Teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojų J. A., T. S. apklausa šios bylos kontekste nėra būtina, kadangi byloje yra pakankamai duomenų apelianto skundui išnagrinėti. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja J. A. davė parodymus 2011-09-19 teismo posėdžio metu (4 tomas, 73, 76–83 b. l.).

Pažymėtina, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Be to, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Dėl įrodymų vertinimo

Pagal CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktą apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas).

Kolegija konstatuoja, kad apeliantas iš esmės nesuformulavo savo skundo pagrindo. Nors apeliantas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą, tačiau nesuformuluoja teisinių argumentų, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, o tik išreiškia savo nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas (apeliantas), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos procesinės teisės normos.

Dėl sprendimo turiniui keliamų reikalavimų

Kolegija atmeta apelianto skundo teiginius, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ir pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, jog teismas ištyrė ir įvertino šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus. Atkreiptinas dėmesys, kad motyvuojamosios sprendimo dalies paskirtis, be kita ko, yra pagrįsti teismo išvadas, nurodytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 270 str. 4, 5 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį ir tai, kad apeliantas pateikdamas skundą, pasinaudojo teise į apeliaciją, sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti apelianto prieš tai minėtus teiginius pagrįstais.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra glausti ir ne visiškai išsamūs, kolegijos vertinimu, nenulėmė neteisėto procesinio sprendimo priėmimo, nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo ir nesuponuoja išvados, jog jis paremtas prielaidomis ir spėlionėmis.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Apelianto UAB „Saurida“ apeliacinis skundas netenkintinas.

Konstitucinis Teismas inter alia (lot. be kita ko) pažymėjo, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų ištrintas esminis skirtumas tarp bylų proceso pirmosios instancijos teisme, bylų proceso apeliacinės instancijos teisme ir (arba) bylų proceso kasacinės instancijos teisme, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Kasacinio teismo yra pažymėta, kad tam, jog būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, jog būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tiek kasacinis, tiek apeliacinis teismai pateikė savo išaiškinimus iš esmės analogiškose savo problematika bylose, kurių faktinės aplinkybės, ieškinio dalykai ir ieškovas – UAB „Saurida“ sutampa (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1213/2011 ir 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-628/2011).

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija šios bylos kontekste laiko būtinu remtis tiek kasacinio, tiek Lietuvos apeliacinio teismo prieš tai minėta praktika.

2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010 kasacinis teismas išaiškino, kad įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „Saurida“ pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nėra duomenų apie tai, kad iš atsakovo įmokų buvo įskaityti delspinigiai (1 tomas, 6–35 b. l.). Kolegija, įvertinusi tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas vykdė delspinigių įskaitymą ir apie jį informuodavo atsakovą bei tai, jog tik 2009-08-27 (pretenzijos surašymo dieną) buvo vienašališkai parengtas įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimas (1 tomas, 39–42 b. l.) ir sąskaitą apmokėjimui Nr. (duomenys neskelbtini) (1 tomas, 36 b. l.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tarp ginčo šalių nusistovėjo kitokia atsiskaitymo tvarka.

Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas pagal 2007-02-19 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovui pardavė prekes už 65 048,19 Lt, ir jog atsakovas sumokėjo prieš nurodytą sumą ieškovui (pvz.: 1 tomas, 65–66, 2 tomas, 5–6, 89 b. l.). Kolegija sprendžia, kad ieškovo elgesys – mokėjimų įskaitymas pagrindinei skolai dengti (1 tomas, 6–35 b. l.) ir, tik prieš pateikiant pretenziją, įmokų paskirstymas ir jo patikslinimas kita tvarka, (1 tomas, 4–5, 36, 39–42 b. l.) negali būti laikomas sąžiningu (CK 6.4 str., 6.200 str. 1 d.). Be to, kaip minėta byloje nėra duomenų apie delspinigių įskaitymą iš ieškovo sumokėtų įmokų pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sutartyje nustatyta sąlyga, jog, pirkėjui laiku neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti delspinigius, lemia tai, kad delspinigiai skaičiuojami ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004).

Nors apeliantas skunde teigia, kad nei pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymą, nei pagal LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą užskaitytiems delspinigiams fiksuoti nėra būtinas PVM sąskaitų išrašymas, kolegija pažymi, jog iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio nuostatų išplaukia, kad ūkio subjektai finansinę apskaitą turi tvarkyti taip, jog ji būtų objektyvi ir išsami. Be to, pats apeliantas skunde pažymėjo, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, o pagal šio straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (skundo 3 lapas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovas nepateikė ūkines operacijas, atitinkančias LR Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytus reikalavimus, pagrindžiančių įrodymų. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir Šiaulių apygardos teismui.

Esant šioms aplinkybėms skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.