- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-13
- Bylos Nr.
- 2A-1213/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01282-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“
- Advokatai
- Gintaras Žičkus
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-2875-232/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Saurida“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Robvilda“ ir D. J. dėl skolos ir netesybų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 1 469 814,20 Lt skolos su delspinigiais ir 12,70 proc. metinių procesinių palūkanų. Atsakovui UAB „Robvilda“ iškėlus bankroto bylą, ieškovo reikalavimas buvo perduotas nagrinėti UAB „Robvilda“ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, t. y. Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo 2010 m. rugsėjo 1 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 44 891,62 Lt kreditorinis reikalavimas, o bankroto administratoriaus ginčijamos kreditorinio reikalavimo dalies (1 424 922,58 Lt) tvirtinimo klausimas perduotas nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
Ieškovas nurodė, kad su atsakovu UAB „Robvilda“ (toliau – atsakovas) 2005 m. gegužės 30 d. pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui kurą, o atsakovas – laiku atsiskaityti su ieškovu. Šalys sutarties 3.5 punkte susitarė dėl 0,3 proc. dydžio netesybų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Pagal sutarties 3.6 punktą pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena atsakovo pervedama suma yra įskaitoma kaip delspinigiai, o sumokėjus delspinigius, likusios sumos skaičiuojamos už kurą. Atsakovė D. J. (toliau – atsakovė) 2008 m. liepos 15 d. laidavimo sutartimi įsipareigojo atsakyti savo turtu, jeigu atsakovas neatsiskaitys su ieškovu pagal minėtą sutartį. Ieškovas savo įsipareigojimus pagal sutartį vykdė tinkamai, atsakovas jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, tačiau atsakovas savo įsipareigojimus vykdė netinkamai, vėluodavo atsiskaityti, neapmokėdavo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, todėl susidarė įsiskolinimas. Ieškovas teismo prašė priteisti solidariai iš atsakovų 703 824,24 Lt skolos, 765 990,04 Lt delspinigių ir 12,70 proc. metinių procesinių palūkanų.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir atsiliepime į ieškinį nurodė, kad įsiskolinimas ieškovui sudaro 44 891,62 Lt, nes ieškovas pardavė atsakovui prekių 3 035 790,35 Lt sumai, o atsakovas sumokėjo atsakovui 2 990 898,73 Lt, todėl skirtumas yra 44 891,62 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė solidariai iš atsakovų 44 981,62 Lt skolos, 2 424 Lt delspinigių, 5 proc. metinių procesinių palūkanų ir 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; įtraukė ieškovą į BUAB „Robvilda“ kreditorių sąrašą su kreditoriniu reikalavimu priteistai sumai; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 1 422,15 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad ieškovas visose atsakovo pateiktose PVM sąskaitose faktūrose pažymėdavo, jog laiku neatsiskaičius bus skaičiuojami sutartyje numatyti delspinigiai. Nepaisant sutartyje numatytos atsiskaitymo tvarkos, atsakovas, pervesdamas atitinkamas sumas, pažymėdavo, kad sumoka už kurą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras. Sutarties 3.6 punkte šalys susitarė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena pirkėjo pervedama suma pirma eile įskaitoma kaip delspinigiai, o likusios sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už kurą. Šalių susitarimu nustatyta įmokų paskirstymo tvarka sutampa su CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Teismas nurodė, kad, atsakovo manymu, ieškovas delspinigių neskaičiuoja, nes atsakovas negaudavo ieškovo pranešimų apie susidariusias delspinigių sumas, o į PVM sąskaitas faktūras delspinigiai nebuvo įtraukiami, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, jog tarp šalių nusistovėjo kitokia atsiskaitymo tvarka. CK 6.54 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūloma įmoką, jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta šio straipsnio 1-4 dalyse. Teismas pažymėjo, kad ieškovas per trejus sutarties galiojimo ir šalių bendradarbiavimo metus nė karto nepasinaudojo įmokos atsisakymo teise ir priėmė atsakovo pagal PVM sąskaitas faktūras mokėtas sumas, nurodant paskirtį – už pateiktą kurą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat šalių susitarimu nustatytą tvarką) būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę. Būtina nustatyti, ar šalių valia dėl sutartyje nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos, vykdant sutartį, nepasikeitė. Sprendžiant klausimą, ar vėlesniu elgesiu, vykdant sutartį, šalys nebuvo pakeitę atsiskaitymų tvarką, būtina patikrinti, ar delspinigiai buvo apskaitomi visą laiką ar tik prieš pareiškiant pretenziją, per visą sutarties laikotarpį gautas įmokas perskirstant antrą kartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010). Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti įvertinta, ar šalys savo elgesiu pakeitė įmokų paskirstymų tvarką, nesant rašytinio susitarimo dėl sutarties 3.6 punkte nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimo. Įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto po skolininko įmokų gavimo. Toks reikalavimas grindžiamas Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimais. Teismo nuomone, ieškovo vienašališkai parengta ir į bylą pateikta skolos ir delspinigių apskaičiavimo lentelė nepagrindžia aplinkybės, kad sutarties vykdymo metu ieškovas atsakovo sumokėtas įmokas pirmiausia paskirdavo delspinigiams mokėti. Teismas pažymėjo, kad šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Ieškovas nepateikė jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, pagrindžiančių, kad ieškovas, gaudamas atsakovo įmokas, mažindavo ne tik pagrindinę skolą, bet ir įskaitydavo delspinigius. Atsakovui pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nenurodyta apie delspinigių įskaitymą. Teismo nuomone, ieškovas, norėdamas įskaityti atsakovo sumokėtą sumą, kaip delspinigius, turėjo apskaičiuoti konkretų jo dydį ir apskaityti savo buhalterinėje apskaitoje išrašydamas apskaitos dokumentą, taip pat apie tai informuoti skolininką. Tai, kad sutartis ir įstatymas numatė ieškovui galimybę pirma eile įskaityti delspinigius, teismo nuomone, neatleido ieškovo nuo pareigos informuoti atsakovą apie tokius įskaitymus ir likusius įsiskolinimus. Ši ieškovo pareigia grindžiama šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principais (CK 6.200 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad ieškovas klaidingai aiškina, jog delspinigių negalima mažinti, kai jie jau įskaičiuoti. Kadangi ieškovas neįrodė, kad realiai įskaitydavo delspinigius, todėl teismas konstatavo, jog delspinigiai skaičiuotini nuo sumos, kurią atsakovas buvo skolingas ieškovui skolos pareikalavimo (pretenzijos pateikimo) momentu. Teismas nustatė, kad ieškovas pardavė atsakovui prekių 3 035 790,35 Lt sumai, o atsakovas sumokėjo atsakovui 2 990 898,73 Lt, todėl įsiskolinimas sudaro 44 891,62 Lt. Remdamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi, teismas sprendė, kad sutartyje numatyti delspinigiai (0,3 proc.) yra aiškiai per dideli, todėl juos sumažino iki 0,03 proc. už kiekvieną praleistą dieną. Skaičiuojant nuo pretenzijos pareiškimo metu buvusios skolos, delspinigiai už šešis mėnesius (ieškinio senatis) sudaro 2 424,06 Lt. Teismas skolą ir delspinigius priteisė solidariai iš atsakovų, nes pagal laidavimo sutartį atsakovė (laiduotoja) atsako už skolininko neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles, įskaitant ir netesybas. Kadangi atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, pagal ĮBĮ 10 straipsnio 6 dalies 3 punktą procesinės palūkanos iš jo nepriteisiamos, o iš atsakovės (laiduotojos), kaip fizinio asmens, priteistinos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl įmokų paskirstymo ir įrodinėjimo pareigos. Apelianto nuomone, būtent atsakovas privalo įrodyti, kad ieškovas, priimdamas atsakovo įmokas pagal mokėjimo pavedime nurodytą mokėjimo paskirtį, pakeitė sutartyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką. Apeliantas neigia, kad jis pakeitė šią tvarką. Teismas, primesdamas įrodinėjimo naštą ieškovui, netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles nustatančias teisės normas ir teismų formuojamą praktiką analogiškose bylose, kuriose nurodoma, kad pareiga įrodyti, jog kreditorius nesinaudojo sutartyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka, priklauso atsakovui. Atsakovui nepateikus ir teismui savo iniciatyva neišreikalavus įrodymų, kad įmokų tvarka buvo pakeista, neprašius ieškovo pateikti papildomų dokumentų, teismas turėjo konstatuoti, jog ieškovas vadovavosi sutartyje nustatyta tvarka ir pirmiausia įmokas įskaitydavo delspinigiams dengti, o tik po to skolos mažinimui. Vienoje naujesnių UAB „Saurida“ bylų teismas ypatingą dėmesį skyrė faktiniam įmokų paskirstymo tvarkos realizavimui kaskart atsakovui atlikus mokėjimą, buvo išreikalauti papildomi buhalteriniai dokumentai, kuriuos įvertinęs, teismas konstatavo, kad UAB „Saurida“ faktiškai pirmiausia atlieka delspinigių išskaitymą, t. y. teismas įsitikino, kad skolos skaičiavimo lentelė buvo sudaryta ne nusprendus kreiptis į teismą, o yra faktiškai vedama ir atitinka kitus įmonėje vedamus buhalterinius dokumentus (Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 10 d. spendimas civilinėje byloje Nr. 2-300-154/2011).
2. Dėl informavimo ir bendradarbiavimo pareigos. Teismas sprendė, kad apeliantas nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir neinformavo atsakovo, kad skaičiuojami delspinigiai, neteikė ataskaitų apie susikaupusius delspinigius. Sutartis aiškiai numatė, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti bus skaičiuojami delspinigiai ir jis turi pareigą juos mokėti. Iš dalies tam, kad būtų išvengta papildomų sąskaitų delspinigiams išrašymo, sutartyje buvo nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Be to, kiekvienoje PVM sąskaitoje faktūroje buvo pakartotinai nurodoma apie delspinigius. Atsakovas yra verslu besiverčianti įmonė, todėl žinojo apie prisiimtų įsipareigojimų esmę ir jų neįvykdymo teisines pasekmes. Skolininkas pats turi pareigą aiškintis klausimus, susijusius su atsiskaitymais, t. y. bendradarbiauti su kreditoriumi. Jeigu atsakovas nepateikia įrodymų, kad galiojant sutarčiai domėjosi, ar kreditorius skaičiuoja delspinigius, kreipėsi į jį dėl skolos ir delspinigių skaičiavimo ataskaitos ir pan., nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas elgėsi nesąžiningai ir pažeidė bendradarbiavimo principą.
3. Dėl delspinigių dydžio. Pagal ankstesnę teismų praktiką delspinigių klausimais teismas automatiškai delspinigius mažindavo iki 0,02 proc. dydžio, tačiau ilgainiui imta aiškinti, kad toks delspinigių mažinimas akivaizdžiai pažeidžia sutarties laisvės principą. Aktualioje teismų praktikoje akcentuojama, kad mažinant delspinigių dydį būtina atsižvelgti į tai, kokio dydžio delspinigiai pasirinkti šalių valia, kokio pobūdžio santykiai susiklostę (abi sutarties šalys yra privatūs verslo subjektai, turintys patirtį verslo derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų neįvykdymo pasekmes ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Dėl to teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris reikštų, kad delspinigiai neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinami. Pagal sutarties objekto (naftos produktų) specifinį pobūdį ieškovui yra svarbus laiku atliekamas apmokėjimas už produktus, nes nuo to priklauso normali ieškovo ūkinė veikla.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl įmokų paskirstymo tvarkos ir įrodinėjimo pareigos. Su apelianto išdėstytais argumentais šiuo klausimu atsakovas nesutinka. Atsakovas, pagrįsdamas savo teiginius apie įmokų paskirstymą, pateikė teismui ieškovo atsakovui išrašomus dokumentus. Tuo tarpu ieškovas, pagrįsdamas savo teiginius, pateikė teismui įsiskolinimo ir delspinigių paskaičiavimo lentelę, kuri niekaip neparodo, kad ieškovas visą sutarties galiojimo laiką skaičiavo delspinigius.
2. Dėl delspinigių dydžio. Atsakovas yra bankrutavusi įmonė, kurios kreditorių reikalavimai nebus tenkinami ir išvis nepakaks lėšų net administravimo išlaidoms apmokėti. Teismas pagrįstai sumažino delspinigių dydį. Esamoje situacijoje ieškovas neturi galimybių atgauti jokių priteistų lėšų iš atsakovo, nes bankroto byloje yra apimtas tiek įmonės, tiek D. J. asmeninis turtas. Ieškovo interesas šioje byloje nėra pažeistos teisės gynimas, bet ekonominis suinteresuotumas apskaityti savo, kaip mokesčių mokėtojo, balanse kuo didesnę beviltišką skolą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CK 6.54 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo. Ieškovas ir atsakovas 2005 m. gegužės 30 d. sudarė kuro pirkimo-pardavimo sutartį. Šalys susitarė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas praleidžia sutartyje numatytą atsiskaitymo terminą, ieškovui moka delspinigius – 0,3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną ir kad pavėluoto atsiskaitymo atveju kiekviena atsakovo pervedama suma pirma eile įskaitoma kaip delspinigiai, o kitos sumos skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus. Iš ieškovo atsakovui apmokėjimui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų turinio matyti, kad mokama yra už konkretų kiekį pateiktų naftos produktų, tačiau sąskaitose yra pažymėta, kad neatsiskaičius per 5 dienas, skaičiuojami 0,3 proc. delspinigių nuo visos nesumokėtos sumos.
Ieškovas reikalauja sumokėti 765 990,04 Lt delspinigių už laikotarpį nuo sutarties sudarymo iki 2008 m. liepos 1 d. ir 703 824,24 Lt pagrindinės skolos pagal jo pateiktą delspinigių ir skolos apskaičiavimo lentelę (b. l. 16-19, t. 1).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybės, jog iš atsakovo gautomis įmokomis ne tik mažindavo pagrindinę skolą, bet pirmiausia įskaitydavo delspinigių apmokėjimą. Apeliantas teigia, kad jis nepakeitė sutartyje numatytos įmokų paskirstymo tvarkos, be to, atsakovas privalėjo įrodyti įmokų paskirstymo tvarkos pakeitimą, o pirmosios instancijos teismas neišreikalavo įrodymų apie įmokų paskirstymą ir nepaprašė ieškovo pateikti papildomus įrodymus apie įmokų delspinigiams dengti pirmumą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas, gavęs iš atsakovo apmokėjimą už gautus naftos produktus, įmokas pirmiausia turėjo skirti delspinigiams padengti, nes toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktika. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010 pabrėžė, kad įmokų perskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas, nes priešingu atveju, kai įmokos yra skiriamos tik pagrindinei skolai apmokėti, o vėliau iš naujo skirstomos taip, kad pirmiausia būtų apmokėti delspinigiai, kreditorius elgiasi nesąžiningai.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ieškovas, prašydamas iš atsakovų priteisti 703 824,24 Lt skolos ir 765 990,04 Lt delspinigių, elgiasi nesąžiningai. Delspinigių ieškovas iš atsakovo nereikalavo nuo sutarties sudarymo, t. y. nuo 2005 m. birželio mėn. iki 2009 m. liepos mėn. (pretenzija ieškovui). Taigi ieškovas po ketverių metų nuo sutarties sudarymo atsakovui pareiškė, kad įmokas paskirstė taip, jog jomis pirmiausia buvo apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola ir pareikalavo apmokėti 1 469 814,29 Lt. Pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras buvo mokama tik už pateiktus naftos produktus, delspinigių sumos PVM sąskaitose faktūrose ieškovas nenurodydavo. Todėl yra svarbu nustatyti, kaip ieškovas savo apskaitos dokumentuose registravo įmokas, gautas iš atsakovo. Tokio pobūdžio įrodymus gali pateikti tik pats ieškovas. Nors jis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo įrodymų apie įmokų paskirstymą ir nepareikalavo jų pateikti, apeliacinės instancijos teismui jų ieškovas taip pat nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas suteikė galimybę ieškovui pateikti apskaitos dokumentus apie įmokų paskirstymą, pasiūlė atlikti buhalterinę ekspertizę. Tačiau ieškovas buhalterinės apskaitos dokumentų nepateikė. Ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas už ekspertizę apmokėti atsisako, kad gautos iš atsakovo įmokos buvo paskirstomos iš karto ,,automatiškai“ pirmiausia įskaitant delspinigių apmokėjimą. Taigi ieškovas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų (apskaitos dokumentų), patvirtinančių jo reikalavimo pagrįstumą. t. y. kad įmokos, gautos iš atsakovo, pirmiausia buvo skiriamos delspinigiams apmokėti, o tik po to pagrindinei skolai.
Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kad atsakovas už gautus naftos produktus susidariusią skolą reguliariai mokėdavo, kad šiuo metu bendrovė yra bankrutuojanti, kad atsakovas iš ieškovo nupirko naftos produktų už 3 035 790,35 Lt ir liko skolingas 44 891,62 Lt, nusprendė, kad 0,3 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną atsiskaityti yra aiškiai per dideli, todėl delspinigius sumažino iki 0,03 proc. už kiekvieną atsiskaityti uždelstą dieną. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu.
Teismas gali netesybas sumažinti, kai jos aiškiai per didelės. Ieškovas apeliaciniame skunde teisingai nurodė, kad priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per didelis. Galimybė sumažinti netesybas yra teismo diskrecinė teisė. Įstatymas nenustato netesybų mažinimo ribų. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į visas bylai reikšmingas aplinkybes, nusprendžia, ar netesybos ne per didelės. Nusprendęs, kad netesybos per didelės, teismas jas mažina tiek, kiek teismo vertinimu sumažintas netesybų dydis užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo principą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu 0,03 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną atsiskaityti, kas pinigine išraiška nuo 44 891,62 Lt skolos sudaro 2 424,06 Lt, užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir teisingumo principą. Atsakovas didžiąją dalį prievolės yra įvykdęs. Nors atsakovas ir vėluodavo atsiskaityti, tačiau ieškovas nesiėmė priemonių sustabdyti naftos produktų atsakovui pardavimą, atvirkščiai – reguliariai vykdė pardavimus, nors neturėjo prievolės įvykdymo užtikrinimo. Laidavimo sutartis su atsakove D. J. buvo sudaryta 2008 m. liepos 15 d., t. y. po to, kai pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių nutrūko. Paskutinis naftos produktų pirkimas-pardavimas įvyko 2008 m. birželio 30 d. (b. l. 105, t. 1). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu sutarties vykdymo laikotarpiu šalių interesai sutapo: ieškovui buvo naudinga turėti pastovų pirkėją, o atsakovui gauti naftos produktus vėluojant atsiskaityti. Atsižvelgiant į ieškovo ir atsakovo interesus sutarties vykdymo laikotarpyje, laikantis teisingumo principo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino netesybų dydį iki 0,03 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.