Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1880-480/2012

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-24
Bylos Nr.: 2A-1880-480/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-13783-2011-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė (pran.)
Atsakovas: V. P.
Advokatai: Rūta Pumputienė

Kategorijos

26.6pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1880-480/2012Teisminio proceso Nr. 2-05-3-13783-2011-6Procesinio sprendimo kategorijos: 26.6;121.14;121.18;121.21. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkės), Albinos Rimdeikaitės (pranešėjos), Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „SBA“ atstovės advokatės Rūtos Pumputienės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5778-638/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės koncerno „SBA“ ieškinį atsakovui V. P., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Lietuvos žinios“ ir J. T. dėl paskleistų teiginių pripažinimo neatitinkančiais tikrovės, dėl pažeistos dalykinės reputacijos gynimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu/patikslintu ieškiniu (1 t., b. l. 3-12, 2 t., b. l. 136-142) prašė: 1) Pripažinti, kad atsakovo V. P. dienraštyje „Lietuvos žinios“ 2011-07-08 paskleisti teiginiai - a) „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi; b) Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė; c) Pateikto projekto esmė - 20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“ - yra tikrovės neatitinkantys duomenys ir ieškovo UAB koncerno „SBA“ dalykinę reputaciją žeminančios žinios; 2) Priteisti š atsakovo V. P. 78 460 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti; 3) Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad dienraščio „Lietuvos žinios“ 2011 m. liepos 8 d. publikacijoje „Ministerija prieš kelininkus: laimi interesai?“ buvo viešai paskelbti duomenys, kurie neatitinka tikrovės ir menkina SBA dalykinę reputaciją ir gerą vardą. Publikacijoje teigiama: <...>„ Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi. Tai darė jo patarėjai, nes pats E. M. nieko nedaro. Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“, - ir dabar LŽ tvirtino V. P.“. Šie atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės gerą vardą: „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi. <...> Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“. Publikacijoje taip pat nurodoma: „<...>Tai, ką Lietuvai gali reikšti vienai įmonei taikomas koncesijos projektas, sudėliota 2010-ųjų kovą iš LAKD vadovo pareigų atsistatydinusio V. P. parašytame atvirame laiške susisiekimo ministrui E. M.. Pateikto projekto esmė - 20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“. Šie atsakovo paskleisti duomenys neatitinka tikrovės ir žemina ieškovės gerą vardą: „Pateikto projekto esmė - 20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“. Kadangi šiuo atveju žinios buvo paskleistos visuomenei prieinamame dienraštyje, tai yra per visuomenės informavimo priemonę, akivaizdu, kad informacija pasiekė platų trečiųjų asmenų ratą. Nepaisant to, kad pateiktoje publikacijos ištraukoje nėra tiesiogiai minimas ieškovės pavadinimas, tačiau iš konteksto akivaizdu, kad ginčijamuose publikacijos teiginiuose yra kalbama būtent apie UAB koncerną „SBA“. Ieškovės vertinimu, svariausias atsakovo teiginys, labiausiai pažeidžiantis ieškovės dalykinę reputaciją yra tariamas ieškovės nusikalstamos veikos konstatavimas nesant kompetentingo Lietuvos Respublikos teismo sprendimo: „Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“. Atsižvelgiant į atsakovo viešai išplatintų dokumentų turinį bei tikslus, akivaizdu, jog buvo pažeista ieškovės dalykinė reputacija. Pats teisės akto pažeidimo konstatavimo faktas formuoja neigiamą požiūrį į UAB koncerną „SBA“ visuomenėje bei verslo aplinkoje. Publikacijoje atsakovo paskleisti duomenys yra ieškovę žeminančios žinios, o ne nuomonė. Vien atsakovo konstatavimas, kad UAB koncernas „SBA“ įvykdė stambaus masto vagystę, tariamai primesdamas kelių priežiūros valstybinių įmonių koncesijos valdymo modelį, nesant kompetentingo Lietuvos Respublikos teismo sprendimo, patvirtina akivaizdžiai melagingą atsakovo paskleistų žinių pobūdį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 24 d. sprendimu (2 t., b. l. 174-178) ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės UAB koncerno „SBA“ atsakovui V. P. 7000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovės UAB koncerno „SBA“ 56 Lt pašto išlaidų valstybei.

Sprendime nurodyta, kad nustatyta, jog 2011-07-08 laikraštyje „Lietuvos žinios“ (Nr.155(12982)) buvo išspausdintas straipsnis „Ministerija prieš kelininkus: laimi interesai“. Straipsnio autorė J. T., trečiasis asmuo šioje byloje. Straipsnyje yra tokie sakiniai: „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi“; „Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“; „Pateikto projekto esmė - 20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“. Teismas duomenų skleidėju pripažino trečiąjį asmenį UAB „Lietuvos žinios“ ir straipsnio autorę J. T. bei sprendė, kad nebuvo nė vieno iš Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje paminėtų atvejų, kurie leistų atsakomybę už ginčo teiginius perkelti atsakovui V. P.. Spręsdamas klausimą, ar paskleisti duomenys yra apie ieškovę, teismas nurodė, kad iš straipsnio teksto matyti, jog prieš ginčo teiginį „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti...“ yra toks sakinys: „Tuomet kilusio didžiulio skandalo metu LAKD vadovo posto atsisakęs V. P. tiesiai šviesiai įvardijo, kad priėjimą prie SM patarėjų buvo radęs iki tol kelių priežiūros srityje niekada nedirbęs koncernas SBA“. Kadangi iškart po sakinio, pasibaigusio žodžiais „koncernas SBA“, kitas sakinys prasideda žodžiais „Tie verslininkai“, tai skaitytojui gali susidaryti įspūdis, kad žodžiais „tie verslininkai“ įvardijama būtent ieškovė – UAB koncernas „SBA“. Tačiau skaitant nuosekliai visą straipsnį matyti, kad dar prieš paminint ieškovę yra paminėtos neapibrėžtai kitos kelių statybos bendrovės, konkrečiai „Tiltra Group“. Teismas laikė, kad teiginys „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi“ yra tik iš dalies apie ieškovę- UAB koncerną „SBA“, ir iš dalies yra apie kitas įmones. Teismas konstatavo, jog sakiniai: „Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“, Pateikto projekto esmė - 20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“ nėra apie ieškovę. Spręsdamas klausimą, ar sakiniu apie ieškovę: „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi“ yra išdėstyti duomenys, žeminantys ieškovės dalykinę reputaciją ir neatitinkantys tikrovės, teismas nurodė, kad nei atsakovas, nei tretieji asmenys nepateikė įrodymų, jog ieškovė prie kiekvienos valdžios „bandė prastumti“ koncesiją, todėl konstatavo, kad duomenys, esą ieškovė prie kiekvienos valdžios bandė prastumti koncesiją, neatitinka tikrovės. Spręsdamas, ar tokie duomenys yra žeminantys dalykinę reputaciją, teismas pripažino, kad pats savaime pavartotas veiksmažodis „prastumti“ gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą reikšmes. Be to, neformalioje kalboje veiksmažodžiu „stumti, prastumti“ dažnai apibūdinama ir lobistinė veikla, kuri pati savaime yra įstatymais leidžiama ir nesmerktina. Teismo nuomone, spręsti, kad teiginiu „bandydavo prastumti koncesiją“ buvo pažeista ieškovės dalykinė reputacija, nėra pakankamo pagrindo - visuomenėje nuolat vyksta diskusijos dėl vienų ar kitų projektų naudingumo, ypač jeigu tai susiję su viešųjų reikmių (šiuo atveju, kelių priežiūros reikmių) tenkinimu, todėl atimant iš asmenų teisę laisvai kritikuoti pateikiamus projektus, kuriamus planus, būtų nepagrįstai varžoma kritikos teisė. Teismas konstatavo, kad nors ir neįrodyta, jog teiginys „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios bandydavo prastumti koncesiją“ atitinka tikrovę, tačiau savo esme tai nėra pažeidžiantis dalykinę ieškovės reputaciją teiginys, o tik reiškiantis kritinį požiūrį į tam tikrų verslininkų, tame tarpe ir ieškovės, veiklą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu (3 t., b. l. 2-11) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus būtent atsakovui, o ne viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui kyla atsakomybė už publikacijos teiginius, jei: 1) šių teiginių autoriumi jis yra aiškiai įvardijamas; 2) jie buvo paskelbti anksčiau (viešai paskelbtuose dokumentuose ar per kitas visuomenės informavimo priemones). Šioje byloje yra tenkinamos abi šios sąlygos. Žurnalistė aiškiai įvardija ginčijamų publikacijos citatose nurodytų teiginių šaltinį, ir šie teiginiai jau anksčiau buvo paskleisti viešai. Teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos faktines aplinkybes, šalių pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, nevertino ginčijamų teiginių visos publikacijos kontekste, dėl ko netinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Vertinant vieną iš įrodytinų aplinkybių - ar publikacijoje paskleista informacija yra apie ieškovę - pirmosios instancijos teismo argumentacija yra nenuosekli ir prieštaringa. Ginčijami teiginiai, tai yra, kad „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi. Tai darė jo patarėjai, nes pats E. M. nieko nedaro. Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“,- ir dabar LŽ tvirtino V. P.“, yra tarpusavyje susiję ir turi būti vertinami ne pavieniui, o visos publikacijos (bent jau vienos pastraipos) kontekste. Publikacijos dalyje pavadinimu „Kelininkai pasipriešino“ yra aprašomas būtent Lietuvos kelių koncesijos, kurią neva bandė prastumti būtent koncernas „SBA“, projektas, ir tai, kaip jam buvo pasipriešinta. Taip pat šioje dalyje dar kartą įvardijama, kad pasipriešinimo koncesijai „idėją sustiprino ir į viešumą patekusi informacija, kad už pertvarkos autorių pečių stovi koncernas SBA“. Toks ieškovės, kaip tariamo koncesijos projekto autoriaus įvardijimas, pagrįstai leidžia manyti, kad teiginyje „Pateikto projekto esmė - 20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelią priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“ minėta „privati draugiška įmonė“ būtent ir yra ieškovė. Pirmosios instancijos teismas, lingvistiškai aiškindamas žodį „prastumti“ prieštarauja pats sau, kadangi vienu atveju pripažįsta, kad „prastumti“ koncesiją yra gerą vardą pažeidžianti informacija, o kitur teigia, kad tai nieko smerktino. Publikacijoje paskleisti atsakovo teiginiai yra žinia apie ieškovę, o ne pagrįsta ir juo labiau ne objektyvi kritika. Tai, kad publikacijos teiginiai yra žinia, patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, jog informacija apie

tariamą ieškovės pažeidimą gali būti lengvai patikrinta tiesos kriterijumi. Šiuo metu jokioje valstybės institucijoje nevyksta procesas, susijęs su kokia nors neteisėta ieškovės veikla, kuri galėtų būti siejama

su Lietuvos Respublikos kelių priežiūros sektoriumi. Dėl šios priežasties atsakovo teiginiai, kuriais ieškovė buvo apkaltinta nusikalstamų veikų padarymu, parodo, jog duomenų paskleidimo tikslas buvo ne informuoti visuomenę, bet apšmeižti ieškovę, nesant jokio kompetentingos institucijos sprendimo. Atsakovas, paskleidęs ieškovės gerą vardą žeminantį faktą apie tariamą teisės aktų pažeidimą, žinojo, jog toks faktas nėra nustatytas teismo teisės aktų numatyta tvarka. Visos šios aplinkybės patvirtina ieškinio argumentus, kad atsakovo veiksmai buvo nesąžiningi ir neetiški, sąmoningai pateikiant tariamą teisės aktų pažeidimo faktą, siekiant pakeisti požiūrį į ieškovę visuomenėje ir verslo aplinkoje, t. y. nepagrįstai sumenkinti ieškovės gerą vardą. Iš atsakovo teiginių struktūros akivaizdu, jog informacija pateikiama ne kaip dvejonė, o kaip teiginiai, kurių teisingumu atsakovas neabejojo ir kuriais buvo siekiama pakenkti ieškovės dalykinei reputacijai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai pripažino paskleistą informaciją kaip nuomonę, o ne kaip žinias.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (3 t., b. l. 40-50) atsakovas nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog teismas teisingai nustatė, kad nėra Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje paminėtų sąlygų, kurios leistų atsakomybę perkelti atsakovui. Byloje nėra jokių įrodymų, kad žurnalistės J. T. pokalbis su atsakovu buvo oficialus, atsakovas nesutiko, kad pokalbio metu jo išsakyta nuomonė būtų viešinama, todėl jis negali būti atsakingas už paskelbtą informaciją. Publikacijoje nėra nei vienos atsakovo citatos, kurioje būtų minimas SBA pavadinimas. Šios įmonės pavadinimas nėra minimas ir atsakovo 2010 m. atvirame laiške. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovui priskiriami ginčijami teiginiai nėra apie ieškovę. Ieškovė nebuvo nei publikacijos objektas, nei publikacija buvo skirta ieškovės veiklai aprašyti. Ieškovės pavadinimas publikacijoje buvo paminėtas vieninteliame kontekste apibūdinat SBA norą dalyvauti kelių priežiūros koncesijos projekte, tačiau ieškovė atsisakė reikalavimo pripažinti šį teiginį neatitinkančiu tikrovės ir ieškovės dalykinę reputaciją žeminančiomis žiniomis, todėl jis teismo nebuvo vertinamas. Nei vienas iš ginčijamų teiginių nėra susijęs su ieškove. Atsakovo atvirame laiške, skirtame susisiekimo ministrui, ir publikacijoje paskelbtas ginčijamas teiginys nėra apie ieškovę. Teiginys „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susisiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi“ ieškovės gero vardo nežemina ir jos dalykinės reputacijos nepažeidžia, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Be to, pirmosios instancijos teismas, aiškindamas žinių ir nuomonės atskyrimo klausimą bei pripažindamas ginčijamus teiginius nuomone (kritika), nenukrypo nuo teismų praktikos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 25-27) trečiasis asmuo J. T. nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamos informacijos skleidėju laikytinas ne atsakovas, bet visuomenės informavimo priemonė „Lietuvos žinios“, todėl šioje dalyje sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kitoje dalyje prašo apeliacinį skundą netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (LR CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržengti pateikto apeliacinio skundo ribas dėl poreikio ginti viešąjį interesą, todėl bylą kolegija nagrinėja apeliacinio skundo ribose, jų neperžengdama.

Apeliantė apeliaciniame skunde kelia atsakovo tinkamumo bei ginčijamų teiginių vertinimo visos Publikacijos kontekste klausimus, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako šiais aspektais.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantės apeliaciniu skundu bei atsiliepimais į jį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai ir teisingai ištyrė faktines bylos aplinkybes, įvertino bylos įrodymus.

Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuodama tuo, kad būtina tiesiogiai išklausyti visus nagrinėjamoje byloje dalyvaujančius asmenis, nes bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu teismas publikacijos tekstą ir ginčijamus teiginius išanalizavo tik formaliais pagrindais, beveik nevertindamas ginčijamų teiginių visos publikacijos kontekste, o teismo sprendimas yra itin chaotiškas, kupinas nelogiškų ir prieštaringų argumentų. Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tačiau prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Apeliantės argumentai, kad žodinio proceso metu šalims išlieka galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims užduoti vienas kitam klausimus, siekiant išsiaiškinti ir išsamiai ištirti bylai svarbias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė turėjo galimybę išdėstyti tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde. Apeliaciniam skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės.

Tiek juridinio asmens dalykinė reputacija, tiek ir asmens saviraiškos laisvė yra saugomos ir gintinos vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str., 1 protokolo 1 str., CK 2.24 str. 8 d.).

Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija) juridinio asmens dalykinė reputacija dėl savo ekonominės vertės gali būti saugoma ir ginama kaip turtas, t. y. vertybė, saugotina pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) (žr., pvz., mutatis mutandis, Iatridis v. Greece (GC), no. 31107/96, judgement of 25 March 1999, par. 54). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT arba Teismas) savo jurisprudencijoje pabrėžia būtinybę, sprendžiant dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos apsaugos ribų, visuomenės suinteresuotumą atvira diskusija dėl verslo praktikos derinti su konkuruojančiu interesu apsaugoti komercinę sėkmę ir įmonės gyvybingumą ne tik akcininkų ir įmonės darbuotojų naudai, bet ir platesnei ekonominei gerovei. Didelės įmonės, kurių veikla siejasi su viešuoju interesu, neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kruopščiam savo veiksmų tyrimui ir tokių įmonių atžvilgiu priimtinos kritikos ribos, EŽTT vertinimu, yra platesnės, tačiau dėl to, kad subjektas yra didelė įmonė, iš jos neturėtų būti atimta gynybos dėl difamacinių teiginių teisė (žr. sprendimą Steel and Morris v. United Kingdom, no. 68416/01, judgment of 15 February 2005, par. 94).

Nustatyta, kad 2011-07-08 laikraštyje „Lietuvos žinios“ (Nr. 155(12982) buvo išspausdintas straipsnis „Ministerija prieš kelininkus: laimi interesai“ (toliau-Publikacija), kurio autorė yra J. T. (t. 1, b. l. 14-15). Straipsnyje, kaip teigia ieškovė, yra jos dalykinę reputaciją žeminantys bei tuo darantys žalą sakiniai: „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susiekimo ministro E. M.“ jiems geriausiai sekėsi“; „Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“, „Pateikto projekto esmė -20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad V. P. yra tinkamu atsakovu šioje byloje. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo dvi iš sąlygų, kurias numato LR Visuomenės informavimo įstatymo (2010-09-30 įst. Nr. XI-1046) (toliau –Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalis, kad viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo: 1) pateikta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, politinių partijų, profesinių sąjungų ir asociacijų ar kitų asmenų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose (Įstatymo 54 str. 1 d. 1 p.) ir 2) anksčiau paskelbta per kitas visuomenės informavimo priemones, jeigu ši informacija nebuvo paneigta per ją paskelbusias visuomenės informavimo priemones (Įstatymo 54 str. 1 d. 3 p.). Tačiau bylos medžiaga rodo, kad žurnalistė J. T. rengdama Publikaciją, dar iki pokalbio telefonu su atsakovu, rėmėsi visa eile viešai paskelbtų nepaneigtų publikacijų, kuriose buvo nagrinėjama kuriamos koncesijos tema (t. 2, b. l. 100-123, t. 3. b. l. 27-39). Ir pati žurnalistė pripažįsta, jog pokalbiu telefonu metu su atsakovu ji tik pasitikslino, kas viešai buvo aptarinėjama (t. 2, b. l. 171 ). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant įrodymų, kokius tiksliai žodžius straipsnio autorei pasakė atsakovas V. P., nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo pasakyti teiginiai yra tiksliai atkartoti straipsnio tekste. Publikacijoje nėra nei vienos citatos, kurioje yra minimas SBA pavadinimas. 2010 m. atvirajame laiške (t.2, b. l. 144-145) Susisiekimo ministrui atsakovas išdėsto nuomonę apie automobilių kelių priežiūros perdavimo privačiam sektoriui problemas, tačiau visai nėra minimas joks privatus asmuo, tuo labiau –SBA pavadinimas. Atviras laiškas savo turiniu negali būti laikomas ta informacija, kurios pagrindu buvo parengta Publikacija. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje paminėtų sąlygų, kurios leistų atsakomybę perkelti atsakovui V. P.

Kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė suformuotos teismų praktikos, todėl nevertino ginčijamų teiginių visos Publikacijos kontekste, laikytini nepagrįstais.

Nėra pagrindo teigti, kad sakinyje „Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“ teiginiai yra apie ieškovę. Publikacijoje, kaip ir nurodo jos autorė savo atsiliepime į ieškinį (t. 2, b. l. 99), yra nagrinėjami Susisiekimo ministerijos 2009-2011 metais brandinti planai steigti koncesiją kelių priežiūrai. Iš publikacijos turinio akivaizdu, kad šios koncesijos autorius yra Susisiekimo ministerija. Ginčo teiginyje kalbama ne apie galimai koncesijoje dalyvaujančias neįvardintas privačias įmones, bet koncesijos kūrėjus, kuriuo ieškovė niekada nebuvo.

Taip pat atmestini apeliantės argumentai, kad sakinyje „Pateikto projekto esmė -20-čiai metų monopolizuoti valstybės kelių priežiūrą, be jokių investicijų ją atiduodant „draugiškai“ privačiai įmonei“ yra paskelbtas teiginys apie ieškovę. Kaip nustatyta bylos medžiaga, šis sakinys yra iš atsakovo 2010 m. atviro laiško Susisiekimo ministrui, kuriame, kaip paminėta, jis išdėsto nuomonę apie automobilių kelių priežiūros perdavimo privačiam sektoriui problemas, tačiau visai nėra minimas joks privatus asmuo, tuo labiau –SBA pavadinimas. Įvertinus Publikacijos bei atviro laiško turinį, pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą daryti išvadą, kad sakinyje vartojami žodžiai „draugiška“ privati įmonė“ nereiškia, kad turima galvoje ieškovės įmonė, o čia turima bet kokia įmonė, kokia galėtų būti pasirinkta dalyvauti koncesijos projekte.

Aptardamas ginčo teiginį „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susiekimo ministro E. M.“ jiems geriausiai sekėsi“, pirmosios instancijos teismas tinkamai argumentuodamas, visos Publikacijos kontekste pagrįstai sprendė, jog šis teiginys yra tik iš dalies apie ieškovę –koncerną SBA, iš dalies apie kitas įmones, nes Publikacijoje prieš šį ginčijamą teiginį yra kalbama apie didžiausią statybų įmonę Lietuvoje „Tiltra Group“, paminima 11 krašto kelių priežiūrą užtikrinančių valstybinių įmonių, ginčo teiginyje minimi verslininkai „prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o SBA įvardijamas kaip „iki tol kelių priežiūroje niekad nedirbęs koncernas“.

Tačiau nėra pagrindo teigti, kad šiuo teiginiu buvo pažeista dalykinė ieškovės, juridinio asmens reputacija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.24 straipsnio nuostatos, kurios skirtos asmens garbės ir orumo gynimui, yra taikomos ginant pažeistą juridinio asmens dalykinę reputaciją.

Duomenimis pagal CK 2.24 straipsnį nelaikomi nuomonė, vertinimas ar kitokie subjektyvūs požiūriai arba saviraiškos būdai. Ar konkrečiame teiginyje yra paskleisti duomenys, ar paskelbta nuomonė, kritika ar kitoks subjektyvus požiūris, turi būti vertinama konkrečioje byloje. Teismas, nustatydamas faktą, ar paskleistos žinios žemina ieškovo dalykinę reputaciją, turi vadovautis ne subjektyvia byloje dalyvaujančių asmenų nuomone, o atsižvelgti į objektyvius kriterijus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad žinia pripažįstama informacija apie faktus ir duomenis, t. y. reiškinius, savybes veiksmus, įvykius, grindžiamas tiesa, kurią galima užtikrinti patikimumo bei įrodymo priemonėmis. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji teiginiai (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau taip pat turi turėti tam tikrą faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-22 nutartis, priimta civilinėje byloje A. S., M. V. ir V. J. v. A. J., S. K., J. K., S. D., E. V., V. K., B. J., P. P., E. K., V. J., P. J., E. V., J. K., A. M., V. S., R. R., K. J., V. A. M., S. N., V. B., J. J., J. S., J. G., J. J., V. Ž., K. B., V. J., bylos Nr. 3K-3-142/2006).

Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Nuomonei, kaip saviraiškos būdui, asmens dalykinės reputacijos pažeidimo aspektu taikomi mažesni apribojimai negu žinių skleidimui. EŽTT požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Dalyvaudamas viešoje diskusijoje dėl opios bendrojo intereso problemos, asmuo gali tikėtis tam tikro „perdėjimo, hiperbolizavimo ar provokacijos lygio“, kuris turėtų būti neišvengiamai toleruojamas demokratinėje visuomenėje (pvz., žr. cituotą Steel and Morris v. United Kingdom, par. 90).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, visuomenėje nuolat vyksta diskusijos dėl vienų ar kitų projektų naudingumo, ypač jei tai susiję su viešųjų reikmių (šiuo atveju - kelių priežiūros reikmių) tenkinimu, todėl atimant iš asmenų teisę laisvai kritikuoti pateikiamus projektus, kuriamus planus, būtų nepagrįstai varžoma kritikos laisvė.

Vertinimas, ar tam tikra paskleista informacija yra duomenys, žinia, o ne nuomonė, teismas turi analizuoti visą straipsnio ar kalbos kontekstą, o ne atskiras pastraipas, sakinius ar jų dalis. Iš Publikacijos teksto akivaizdu, kad atsakovas, kaip buvęs Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas, mokslininkas, t. y. turintis praktinių ir mokslinių žinių, yra išsakęs savo nuomonę dėl Susisiekimo ministerijos planų valstybinių kelių priežiūrą organizuoti koncesijos pagrindais, jų priežiūrą perduodant privačiam sektoriui, todėl ginčo teiginys „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi“, negali būti laikomas žinia apie Ieškovą, kaip kad teigia apeliantė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, vykdydamas savo profesinę pareigą informuoti visuomenę, sąžiningai pareiškė savo nuomonę, nepažeisdamas balanso tarp visuomenės teisės turėti informaciją jai reikšmingais klausimais bei juridinio asmens teisės saugoti dalykinę reputaciją.

Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės nuostatos, kuriomis vadovaujantis turi būti sprendžiama, ar juridinio asmens teisė į dalykinės reputacijos apsaugą pažeista: civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės, arba jeigu asmens dalykinė reputacija pažeista nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tai turi būti nustatyta, kad subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti ir neobjektyvūs; o asmuo, juos paskleidęs, yra nesąžiningas ir kaltas dėl jų skleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Birių krovinių terminalas“v. UAB „Ekstra“ žurnalas, bylos Nr. 3K-3-100/2009).

Ieškovė dalykinės reputacijos pažeminimą iš esmės grindė Publikacijoje parašytu ir iš viso turinio konteksto išimtu atsakovo teiginiu „.. prastumti koncesiją...“. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo teiginys nepažeidžia ieškovės dalykinės reputacijos. Teismas detaliai išanalizavo žodžio „prastumti“ reikšmę, ir nustatė, kad ginčo atveju šis žodis nėra pavartotas neigiama prasme. Apeliantė dviejų vienas po kito einančių sakinių teiginius: „...prastumti koncesiją...“ ir „Kurta koncesija buvo suplanuota stambaus masto vagystė“ nepagrįstai susieja tarpusavyje ir iš to padaro išvadą apie jos kaltinimą nusikalstamomis veikomis. Iš Publikacijoje vienas po kito einančių sakinių ginčo teiginių apibendrintos nuomonės daryti negalima, nes, kaip jau pasisakė Kolegija, dalyvauti kelių tvarkymo koncesijos projekte reiškė ne viena privati įmonė, jų tarpe koncernas SBA, tačiau jos nėra koncesijos kūrėjos. Todėl negalima sutikti su apeliantės argumentu, kad teiginys „Tie verslininkai prie kiekvienos valdžios vis bandydavo prastumti koncesiją, o prie dabartinio susiekimo ministro E. M. jiems geriausiai sekėsi“ atskleidžia tariamą ieškovės padaryto pažeidimo faktą.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai atkartoja jau paminėtus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Kitais apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą taip pat nėra pagrindo (CPK 320, 327, 329 - 330 str.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAV „Litforina“, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Galina BlaževičAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas