Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-439-873/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-10-03
Bylos Nr.: 1A-439-873/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-13941-2022-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Paulius Veršekys
Nuteistasis: E. S.
Civilinis ieškovas: A. A.
Nukentėjusysis: A. A.
Advokatai: Arūnas Totoraitis, Virginija Balčiūnienė

Kategorijos

1.1.6.2Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (BK 37 str
1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
1.1.26.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 147 str. 3 d., 147-2 str. 2 d., 157 str. 3 d., 189-1 str. 2 d., 227 str. 4 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-439-873/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-13941-2022-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.2.4.6.1; 1.1.26.2; 2.4.6.3.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Pauliaus Veršekio ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Ilonai Lonskai,dalyvaujant prokurorui Valentui Gritei,nuteistajai E. S., jos gynėjui advokatui Arūnui Totoraičiui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. A., jos atstovei advokatei Virginijai Balčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. S. gynėjo advokato Arūno Totoraičio (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, jai skirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė netaikant intensyvios priežiūros, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos viešai atsiprašyti nukentėjusiosios A. A., skelbimo forma patalpinant atsiprašymo tekstą viename iš rajoninių dienraščių – „Gimtoji žemė“ arba „Ukmergės žinios“; tęsti darbą vadovaujamoje įmonėje – UAB „(duomenys neskelbtini)“, darbo praradimo atveju, per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; dalyvauti elgesio pataisos programoje, per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šios programos užsiėmimų kursą; per visą probacijos laikotarpį nebendrauti su nukentėjusiąja A. A.; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos žinios. Nukentėjusiosios A. A. patikslintas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistosios E. S. nukentėjusiosios A. A. naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo, taip pat iš E. S. nukentėjusiosios A. A. naudai priteista 3 338 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. E. S. pagal BK 284 straipsnį nuteista už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: E. S. 2022 m. balandžio 22 d., apie 19.19 val., vakare, turėdama tikslą pažeminti A. A., automobiliu „BMW X5“ atvažiavusi į oro uosto, esančio adresu, Oro Uosto g. Nr. 4, Karmėlava., Karmėlavos sen., Kauno raj., teritoriją, kur priėjusi prie automobilio „BMW 525“, stovėjusio automobilių stovėjimo aikštelėje, kuriame nukentėjusioji A. A. sėdėjo kartu su savo mažamečiu sūnumi N., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir E. S. mažamečiu sūnumi A,, gimusiu (duomenys neskelbtini), elgdamasi įžūliai, staigiai atidarė priekines minėto automobilio vairuotojo pusės dureles ir piktybiškai tyčiodamasi, mažamečių vaikų akivaizdoje, šaukė ant nukentėjusiosios A. A. ir vieną kartą kairės rankos delnu sudavė nukentėjusiai A. A. į dešinės pusės skruostą, dėl ko pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas, po ko ji (E. S.) nukentėjusiajai A. A. grasino ir fiziniu susidorojimu.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistosios E. S. gynėjas advokatas Arūnas Totoraitis prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nuosprendį, E. S. atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo nešališkas ir neutralus, o selektyviai, siaurai vertino tik tą versiją, kurią pateikė prokuroras, iš esmės rėmėsi suinteresuotų bylos baigtimi asmenų parodymais, priėmė neteisėtą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį E. S. atžvilgiu. Be to, teismas neatsižvelgė, kad E. S. inkriminuotas chuliganizmas yra iš esmės tarybinė, morališkai pasenusi teisės norma, kuri šalintina iš BK.

2.2. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino nuteistosios motyvus. Akcentuoja, kad E. S. tikslas buvo rasti savo vaiką. Kaip teigia, E. S. nežinojo, su kuo yra jos vaikas, todėl negalėjo turėti plano užpilti nukentėjusiąją, viskas vyko staigiai, spontaniškai. Nurodo, kad pati nukentėjusioji elgėsi netinkamai, lengvabūdiškai, kadangi neįspėjusi E. S. paėmė jos vaiką, o girdėjusi sugyventinio pokalbį su nuteistąja, žinodama, jog mama ieško vaiko, delsė oro uosto teritorijoje, vaiko neskubėjo parvežti.

2.3. Pasak gynėjo, nukentėjusioji turėjo motyvą provokuoti E. S. nusikalsti. Nurodo, kad vaiko tėvas buvo įspėjęs nukentėjusiąją apie E. S. emocionalumą, ji matė nuteistosios SMS žinutes, vieną kartą vos išvengė konflikto degalinėje ir, svarbiausia, nukentėjusiajai buvo žinoma apie vykstančius teisminius ginčus dėl namo pasidalinimo, tačiau galimai tyčia laukė nuteistosios, kad sukeltų konfliktą, kuris padėtų išspręsti bylą dėl turto dalybų.

2.4. Gynėjo teigimu, kaltinimas iš esmės grįstas prielaidomis, kurios yra naudingos civilinėje byloje, inicijuotoje nukentėjusiosios sugyventinio, turinčio sutampantį su nukentėjusiąja interesą gyventi kartu, po vienu stogu. Jas patvirtina nukentėjusiosios sugyventinio brolio, šio žmonos ir jos draugės parodymai. Teigia, jog tokią versiją teismas atmetė be jokių svarių argumentų. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu ir nuostata, kad nusikaltimo padarymą turi įrodyti baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. E. S. savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, o visos abejonės turi būti vertinamos jos naudai. Tvirtina, jog šioje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad E. S. naudojo smurtą nukentėjusios atžvilgiu, t. y. sudavė vieną kartą kairės rankos delnu A. A. į dešinės pusės skruostą, tokiu būdu sukeldama fizinį skausmą, tai patvirtina vaizdo įrašai, esantys byloje.

2.5. Nurodo, kad E. S. pasigyrimas draugei telefoninio pokalbio metu apie tai, kad trenkė A., galėjo būti noras parodyti savo asmenybės viršenybę. Pirmosios instancijos teismas į tokią galimybę neatsižvelgė dėl specialių psichologinių žinių stokos.

2.6. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas byloje esančius garso įrašus nepagrįstai įvertino kaip E. S. kaltę patvirtinančius įrodymus.

2.6.1. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas posėdžio metu svarstė, jog neblaivių asmenų daryti slapti įrašai įrodomosios reikšmės neturi, tuo labiau, kad policijos pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą minėtų garso įrašų pagrindu, nustatę, jog jie neatitinka tikrovės. Nurodo, kad, prokuroro nuomone, minėti garso įrašai yra tik duomenys, kurie charakterizuoja E. S.. Kaip teigia, prokuroro nuomonei pritarė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau skundžiamame nuosprendyje garso įrašai peržengė asmenį charakterizuojančių duomenų ribas ir tapo E. S. kaltės įrodymu.

2.6.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš konteksto ištraukė kelis garso įrašų epizodus. Pažymi, kad iš garso įrašų nėra aišku, kas yra girdimų žodžių adresatas. Kaip teigia, pirmosios instancijos teismui užteko to, kad garso įrašuose kalbama vienaskaita. Atkreipia dėmesį, kad visi garso įrašai daryti prieš mėnesį laiko iki kilusio konflikto oro uoste.

2.6.3. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino to, jog visi slapti įrašai, kuriais grindžiamas E. S. kaltinimas, yra daryti dėl turtinio ginčo. Dėsto, kad Ž. A. 2022 m. rugsėjo 13 d. pateikė ieškinį dėl 2020 m. lapkričio 16 d. dovanojimo sutarties panaikinimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.472 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas Ž. A. naujas aplinkybes apie atsakovės E. S. atliktus griežtai smerktinus veiksmus modeliuoja pasitelkdamas ne tik savo vaiką, bet ir naują gyvenimo draugę A. A., todėl parenkama ir tinkama vieta, kuri yra filmuojama. Nurodo, kad šia nauja aplinkybe Ž. A. bando atnaujinti ikiteisminį tyrimą, kuris būtų ieškinio faktiniu pagrindu, tai patvirtina ieškovo 2022 m. gegužės 8 d. skunde dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-1-01-21142-22 nurodomos aplinkybės.

2.7. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika analogiškose bylose ir nepateikė jokių argumentų, kodėl E. S. elgesys negali būti vertinamas kaip mažareikšmis.

2.7.1. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausio Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023, kurioje pažymėta, jog tokiais atvejais, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesį, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas įrodymus, privalėjo šių taisyklių laikytis, tačiau to nepadarė.

2.7.2. Akcentuoja, kad E. S. anksčiau nėra padariusi jokio nusikaltimo, tik veikiama emocijų dėl skyrybų ji leido sau vartoti necenzūrinius žodžius, grasinimus, tačiau tai darė ne viešoje vietoje, o namuose, ką patvirtina garso įrašai. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į visumą įrodymų, patvirtinančių, jog vyksta konfliktinė situacija – skyrybos, turto dalybos, ir konfliktas oro uoste yra tik vykstančio didesnio konflikto dėl turto pasekmė.

2.8. Gynėjo manymu, E. S. paskirta bausmė prasilenkia su protingumo ir teisingumo principais. Dėsto, kad E. S. skirtas aštuonių mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros, įpareigojant, be kita ko, nukentėjusios atsiprašyti vietinėje spaudoje, ir teigia, jog skundžiamame nuosprendyje nėra pateiktas joks paaiškinimas, kodėl nurodyta konkrečiai vietinė spauda. Nurodo, kad E. S. uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja, ir apeliaciniame skunde kelia retorinį klausimą, kas bus atsakingas, jei nukentėjusioji vėl slapta paims E. S. vaiką ar atsikraustys su šios buvusiu vyru gyventi į bendrus namus. Taip pat kritiškai vertina draudimą išvykti iš gyvenamosios vietos rajono ribų, kai E. S. yra mama, auginanti du nepilnamečius vaikus.

2.9. Skunde nurodo, kad nukentėjusiajai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas priteistas su aritmetine klaida. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatuoja, kad yra pareikštas 2 000 Eur ieškinys, kuris mažintinas, priteisiant vieną trečiąją minėtos sumos, tačiau baigiamojoje nuosprendžio dalyje nusprendžiama iš E. S. priteisti nepagrįstai didesnę 1 000 Eur sumą. Teigia, jog teismų praktikoje vyrauja 500 Eur neturtinės žalos dydis, o pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl šioje byloje jis net dvigubai didesnis.

2.10. Skunde taip pat nurodo, kad iš E. S. priteistos bylinėjimosi išlaidos tris kartus didesnės už priteistą neturtinės žalos sumą, kas prieštarauja protingumo, teisingumo principams. Pasak gynėjo, ši ydinga praktika atkeliauja iš civilinių bylų, kai bylinėjimosi išlaidos nustelbia ginčo dalyko vertę. Akcentuoja, kad baudžiamojoje byloje neturi susidaryti situacija, kai baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo verčiamas skaičiuoti, ar mokėti dideles bylinėjimosi išlaidais, ar geriau nepagrįstai prisipažinti kaltu. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodamas bylinėjimosi išlaidų dydį. Pažymi, kad iš nukentėjusios atstovės teismui pateiktų sąskaitų neaišku, kokiu būdu buvo apskaičiuotos atstovavimo išlaidos (nenurodyta valandų ir kokiu įkainiu jos buvo skaičiuojamos). Gynėjo manymu, maksimali priteistina atstovavimo išlaidų suma šiuo atveju galėtų būti 1 840 Eur.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prokuroras, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

5. Gynėjo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nuosprendį, kuriuo E. S. nuteista pagal BK 284 straipsnį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo E. S. veiksmuose ir neįvertino veikos mažareikšmiškumo.

Dėl nuteisimo pagal BK 284 straipsnį

6. Gynėjas ginčija nuteistosios kaltę padarius jai inkriminuojamą veiką. Apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir vertino tik kaltinimą palaikančio prokuroro bei bylos baigtimi suinteresuotų asmenų versijas, o objektyvių įrodymų, kad E. S. naudojo smurtą nukentėjusios atžvilgiu, t. y. sudavė vieną kartą kairės rankos delnu A. A. į dešinės pusės skruostą, tokiu būdu sukeldama fizinį skausmą, byloje nėra. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl skundžiamo nuosprendžio pagrįstumo, iš naujo patikrina byloje esančių įrodymų visumą.

Žemesnės instancijos teismas

7. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme E. S. nepripažino naudojusi fizinį smurtą bei sakiusi įžeidžiančius žodžius A. A. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje E. S. nurodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną su buvusiu sugyventiniu Ž. A. susitarė, jog pastarasis iš darželio paims jų bendrą sūnų A., pabus kartu prieš išvykimą į užsienį, po to sūnų nuveš pas jos motiną. Paaiškino, kad sutartu laiku vaikas nebuvo atvežtas, todėl susisiekė su Ž. A. telefonu, šis pasakė, kad sūnus yra su D. (Ž. A. broliu), tačiau nuvažiavusi pas D. pamatė, kad sūnaus nurodytoje vietoje nėra. Nujausdama, kad sūnus be jos žinios išvežtas, nuvažiavo į Kauno oro uostą, kur pamatė Ž. A. draugės A. „BMW“ automobilį ir jame sėdintį savo sūnų. Nurodė, kad atidarė minėto „BMW“ automobilio vairuotojo pusės dureles, pareiškė A. priekaištus, paklausė, gal pastaroji nori, kad iškviestų policiją, pasiėmė sūnų ir išvažiavo, jokio fizinio kontakto nebuvo (t. 2, b. l. 116). Iš esmės tokius pačius parodymus E. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji, taip pat nurodė, kad įsitikinusi, jog, priešingai nei telefonu nurodė buvęs sugyventinis, jų sūnus nebuvo paliktas su Ž. A. broliu D. ir pastarasis nurodė nežinantis apie vaiko buvimo vietą, buvo labai susijaudinusi dėl tokio sugyventinio elgesio. Paaiškino, kad iš balso sugyventinis jai pasirodė šiek tiek neblaivus, ji nerimavo, su kuo ir kur yra sūnus (t. 1, b. l. 99-100). Akistatos su nukentėjusiąja A. A. metu nuteistoji laikėsi analogiškos pozicijos, parodė ir tai, kad susiklosčiusioje situacijoje buvo apimta emocijų, galimai prieš nukentėjusiąją pamojavo rankomis, tvirtino, kad nukentėjusiajai tikrai nesudavė (t. 1, b. l. 61-63). Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, nors E. S. nuosekliai neigia sudavusi delnu A. A. į veidą, jos parodymus bylos duomenų visuma paneigia.

8. Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką duomenimis, nukentėjusioji A. A. 2022 m. balandžio 22 d. nurodė, kad E. S. vieną kartą delnu sudavė jai į veidą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. A. A. paaiškino, kad įvykio dieną ji savo draugą Ž. A. vežė į oro uostą. Kartu važiavo jos sūnus N. ir Ž. sūnus A.. Paaiškino, kad ji su vaikais palydėjo Ž. į oro uostą, tada grįžo į automobilį. Tuo metu prie jos automobilio privažiavo E. S., išlipusi iš savo automobilio priėjo prie nukentėjusiosios automobilio vairuotojo durelių. Nukentėjusiajai pravėrus dureles, E. S. jas atidarė iki galo, pradėjo šaukti, kad iškvies policiją, nes vežiojasi jos sūnų A.. Nukentėjusiajai tebesėdint automobilyje, E. S. pasilenkė ir kairės rankos delnu trenkė nukentėjusiajai į dešinės pusės skruostą, dėl ko ji pajuto skausmą. Teigė, kad E. S. išvadino ją įžeidžiančiais žodžiais (t. 1, b. l. 1-2). Apklausta kaip liudytoja A. A. 2022 m. balandžio 26 d. savo pirminius parodymus patvirtino, taip pat nurodė, kad Ž. A. įvykio dieną buvo susitaręs, kad prieš išvažiuodamas dirbti į užsienį paims sūnų iš darželio, su juo pabus, žadėjo, jog sūnų parveš pas močiutę. Tuo metu, kai ji vežė Ž. A. į oro uostą, jam skambino E. S., Ž., norėdamas išvengti konflikto, pamelavo, jog į oro uostą jį veža brolis (t. 1, b. l. 53-54). Nukentėjusioji 2022 m. gegužės 30 d. vykusios akistatos su E. S. metu laikėsi anksčiau duotų parodymų (t. 1, b. l. 61-63). Pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 74-75) nukentėjusioji nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Taip pat paaiškino, kad įvykis buvo labai trumpas – iki dviejų minučių, prieš suduodama E. S. šaukė, kad iškvies policiją, nes nukentėjusioji pavogė jos sūnų, neturi teisės su juo būti, į ką nukentėjusioji atsakė, jog policiją gali kviesti. Nukentėjusioji aiškino ir tai, kad Ž. A. jai anksčiau buvo minėjęs apie E. S. grasinimus, o susitikimo degalinėje metu E. S. norėjo jai trenkti, buvo užsimojusi. Nurodė, kad įvykio metu automobilių aikštelėje stovėjo ir kiti automobiliai, per galinį veidrodėlį matė, kad vienam iš automobilių žmogus sėdėjo pravėręs langą. Vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą pažymėtina, kad juos patvirtina kiti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nustatyta tvarka surinkti bylos duomenys (įrodymai).

9. Iš kitų objektų apžiūros 2022 m. birželio 9 d. protokolo, kuriuo buvo apžiūrėti vaizdo įrašai, iš vaizdo įrašo pavadinimu „VK11(10.1.70.199:4505“ nustatyta, kad automobilių aikštelėje prie A. A. automobilio „BMW 525“ 19:18:21 atvažiuoja E. S. automobilis „BMW X5“ ir sustoja. Matyti, kad iš automobilio „BMW X5“ vairuotojo vietos 19:18:27 išlipa galimai E. S., kuri greitu žingsniu eina prie automobilio „BMW 525“, atidaro vairuotojo pusės dureles, po kiek laiko iš automobilio išlipa vaikas, kuris vilki geltonos spalvos striukę. Matyti, kad galimai E. S. eina prie savo automobilio, vaikas eina paskui ją. Matyti, kad galimai E. S. prieš nueidama dar stabteli ties automobilio „BMW 525“ dešinės pusės priekinėmis durelėmis. 19:19 automobilis „BMW X5“ pravažiuoja pro automobilį „BMW 525“ (t. 1, b. l. 20). Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. vasario 6 d. ekspertizės akto Nr. 11K-35(23) matyti, kad baudžiamojoje byloje buvo atlikta vaizdų ekspertizė ir konstatuota, jog užfiksuotuose vaizdo kadruose stebima, kad subjektas Nr. 1 (E. S.) išlipo iš automobilio „BMW X5“ ir priėjęs prie automobilio „BMW 525“ atidaro minėto automobilio priekines kairės pusės dureles, tikėtina, jog pasilenkęs stovi ties atidarytomis automobilio „BMW 525“ durelėmis. Atsidaro automobilio „BMW 525“ kairės pusės galinės durelės, subjektas Nr. 1 plačiau atidaro galines dureles ir pro jas išlipa subjektas Nr. 2 (tikėtina, vaikas). Subjektas Nr. 1 uždaro galines dureles ir kartu su subjektu Nr. 2 apeina automobilio „BMW 525“ galinę dalį, subjektas Nr. 1, eidamas pro automobilio „BMW 525“ dešiniąją dalį, trumpam sustoja ties šio automobilio dešiniosiomis galinėmis durelėmis, pasilenkia ties jomis ir vėliau kartu su subjektu Nr. 2 nueina ir įlipa į automobilį „BMW X5“. Ekspertizės akte konstatuota, kad išskirtame vaizdo bylos epizode vizualiai matomų subjekto Nr. 1 veiksmų rankomis ar kūno (liemens, judesių) padėties pasikeitimų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie veiksmus rankomis, nėra užfiksuota (t. 2, b. l. 127). Kaip matyti, nors byloje esančioje vaizdinėje medžiagoje nėra užfiksuotas E. S. fizinio smurto panaudojimas nukentėjusiosios atžvilgiu, tačiau vaizdo medžiaga nukentėjusios nurodytą įvykių eigą atitinka.

10. Liudytojas Ž. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio dieną jam verkdama paskambino A. ir pasakė, kad į oro uostą atvažiavo E. S., kaltino ją dėl vaiko pagrobimo, sudavė jai į veidą (t. 1, b. l. 75). Teisiamajame posėdyje liudytojas davė analogiškus parodymus (t. 2, b. l. 79). Liudytojas D. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad įvykio dieną, apie 18 val., jam būnant savo namuose (duomenys neskelbtini), E. S. jo pasiteiravo, kur yra jos sūnus A., jis nurodė, kad A. yra su tėvu, tada E. S., nieko daugiau nesakiusi, sėdo į savo „BMW X5“ ir greitai išvažiavo. Tą pačią dieną jam skambino jo brolis Ž. A. ir pasakojo, jog E. oro uoste užpuolė A., šią apkaltino, kad pavogė jos sūnų, sudavė A. į veidą (t. 1, b. l. 69). Teisiamajame posėdyje liudytojas davė tokius pačius parodymus (t. 2, b. l. 73). Liudytoja R. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pas ją svečiavosi kaimynė L. A., kuriai paskambinusi E. S. pasigyrė, jog sužinojusi, kad A. nuvežė Ž. A. ir sūnų A. į oro uostą, nuvykusi į Karmėlavos oro uostą sūnų iš A. pasiėmė, trenkė A. į veidą (t. 1, b. l. 80). Teisiamajame posėdyje liudytoja šiuos parodymus patvirtino (t. 2, b. l. 73-74). Liudytoja L. A. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad dieną, kai Ž. A. išskrido į Norvegiją, jai paskambinusi E. S. teiravosi, kur yra liudytojos sutuoktinis D., po pusvalandžio dar kartą paskambinusi pranešė, kad matė D. namuose, paminėjo, jog važiuos pasiimti vaiko, nes mano, kad Ž. į oro uostą išvežė A., o svetimi jos vaiko nevežios. Vėliau paskambinusi E. S. sakė, kad apsižodžiavo su A., pasiėmė vaiką, ar E. S. minėjo, kad sudavė A. į veidą, liudytoja neatsimena (t. 1, b. l. 88-89). Teisiamajame posėdyje L. A. paaiškino, kad apie įvykusį konfliktą jai pasakė E. S., paskambinusi pranešė, kad vaiką pasiėmė iš oro uosto, į konflikto detales liudytoja nesigilino (t. 2, b. l. 74). Spręstina, jog nepaisant to, kad fizinio kontakto pašaliniai asmenys nestebėjo, iš apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog tiek nukentėjusioji, tiek nuteistoji kitiems asmenims pasakojo apie konfliktą, pasakojimuose buvo minimas ir sudavimas į veidą.

11. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės liudytojų parodymų patikimumu, teigiama, kad kaltinimas iš esmės grįstas prielaidomis, kurios yra naudingos civilinėje byloje, inicijuotoje nukentėjusiosios sugyventinio, turinčio sutampantį su nukentėjusiąja interesą gyventi kartu, po vienu stogu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad vien aplinkybė, jog Ž. A. ir D. A. yra susiję giminystės ryšiais – broliai, o L. A. yra D. A. sutuoktinė, savaime nedaro jų parodymų nepatikimais. Kaip aptarta, dėl E. S. veiksmų nukentėjusioji tą pačią įvykio dieną kreipėsi į policiją, papasakojo apie įvykį Ž. A., apklausta kaip liudytoja, parodymus ji davė būdama įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Teisėjų kolegijos nuomone, abejoti nukentėjusiosios parodymų nuoširdumu nėra pagrindo. Duomenų, kad liudytoja R. S. būtų susijusi su nuteistąja ar nukentėjusiąja, byloje nėra, tokios aplinkybės nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Liudytojos R. S. parodymai patvirtina nukentėjusiosios, o ne nuteistosios įvykio versiją. Apeliacinio skundo teiginiai, jog E. S. pasigyrimas draugei (L. A.) telefoninio pokalbio metu apie tai, kad trenkė A., galėjo būti noras parodyti savo asmenybės viršenybę, vertintini kaip samprotavimai, kuriuos bylos duomenų visuma paneigia. Analogiškai, niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo pasvarstymai, jog nukentėjusioji tyčia laukė nuteistosios, provokavo šią nusikalsti. Taigi, nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina apklaustų byloje liudytojų parodymų visuma bei vaizdo įrašo duomenys, pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tinkamai, jų pagrindu padaryta išvada dėl nuteistosios kaltės nukentėjusiajai sudavus per veidą ir taip sukėlus fizinį skausmą yra teisinga. Apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo vienpusiško (šališko) įrodymų tyrimo nepasitvirtino.

12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius garso įrašus nepagrįstai įvertino kaip E. S. kaltę patvirtinančius įrodymus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje minėti įrašai analizuoti ir įvertinti kaip patvirtinantys nukentėjusiosios parodymų dalį dėl agresyvaus nuteistosios elgesio, o ne kaip nuteistosios kaltės įrodymai. Taigi, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog 2022 m. kovo 17 d. – balandžio 18 d. užfiksuotuose garso įrašuose, kuriuose Ž. A. ir E. S. aiškinasi tarpusavio santykius, pokalbių metu, be kita, ko, E. S. Ž. A. priekaištauja dėl vienos moters, pokalbių metu minima nukentėjusiosios gyvenamoji vieta ((duomenys neskelbtini)), išsakomi grasinimai. Teisėjų kolegija pažymi, kad garso įrašai padaryti gerokai anksčiau nei nagrinėjamas įvykis, iš jų vienareikšmiškai spręstina tik apie nuteistosios ir jos buvusio sugyventinio konfliktinius santykius, E. S. itin neigiamą nusistatymą prieš dabartinę sugyventinio draugę. Pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu įvertinęs garso įrašus, įrodymų vertinimo klaidos nepadarė. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su pirmosios instancijos teismo netinkamu prie bylos prijungtų garso įrašų interpretavimu, atmetami kaip nepagrįsti.

13. Skundžiamu nuosprendžiu E. S. pripažinta kalta viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravusi nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdžiusi visuomenės rimtį ir tvarką, kas pasireiškė tuo, jog turėdama tikslą pažeminti A. A., atvažiavusi į oro uosto teritoriją, kur priėjusi prie automobilio, kuriame nukentėjusioji A. A. sėdėjo kartu su savo mažamečiu sūnumi N. ir E. S. mažamečiu sūnumi A., elgdamasi įžūliai, staigiai atidarė priekines minėto automobilio vairuotojo pusės dureles ir piktybiškai tyčiodamasi, mažamečių vaikų akivaizdoje, šaukė ant nukentėjusiosios A. A. ir vieną kartą kairės rankos delnu sudavė nukentėjusiai A. A. į dešinės pusės skruostą, dėl ko pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas, po ko ji (E. S.) nukentėjusiajai A. A. grasino ir fiziniu susidorojimu. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai dėl įrodymų pakankamumo pripažinti nuteistosios kaltę nukentėjusiajai sudavus per veidą ir taip sukėlus fizinį skausmą, vis tik atkreipia dėmesį, jog likusių skundžiamu nuosprendžiu pripažintų nustatytomis aplinkybių bylos duomenų (įrodymų) visuma nepatvirtina.

14. BK 284 straipsnyje nustatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) piktybiškas tyčiojamasis; 5) vandališki veiksmai.

15. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-239-697/2022). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-141/2015, 2K-310-942/2016, 2K-239-697/2022).

16. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas E. S. atliktus veiksmus pripažino nepagarbos demonstravimu aplinkiniams ir aplinkai bei visuomeninės rimties ir tvarkos sutrikdymu. Pagrindiniais to argumentais pirmosios instancijos teismas įvardijo tai, kad E. S. nukentėjusiąją užsipuolė automobilyje sėdėjusių mažamečių vaikų akivaizdoje, visą konfliktą turėjo girdėti tiek oro uosto teritorijoje takeliais vaikščioję praeiviai, tiek ir netoliese automobilyje sėdėjęs ir per langą prasisvėręs vyras.

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog: 1) E. S. A. A. sudavė delnu į veido sritį pastarajai sėdint automobilyje – privačioje erdvėje; 2) iš bylos medžiagoje esančio vaizdo įrašo aptariamo E. S. veiksmo nesimato, o laikas, per kurį E. S. prieina, atidaro dureles ir nueina – itin trumpas – 20 sekundžių (eksperto Kęstučio Graželio parodymai teisme, t. 2, b. l. 141), nematyti, kad šalia nukentėjusiosios automobilio būtų kitų asmenų, ar kas nors būtų sureagavę į įvykį; 3) konflikto paskatos nebuvo chuliganiškos, jį lėmė asmeninės priežastys. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog E. S. būtų piktybiškai tyčiojusis iš nukentėjusiosios, išsakiusi jai realius pavojingus grasinimus, skundžiamame nuosprendyje aptariamos aplinkybės ir neanalizuotos, apsiribota argumentu, kad E. S. šaukdama kalbėjo garsiai (nuosprendžio 12 lapas).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad E. S. būtų siekusi aplinkiniams demonstruoti nepagarbą, o savo veiksmais sutrikdžiusi visuomenės rimtį ar tvarką. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tik iš tiesų intensyvius, agresyvius ir aplinkinius trikdančius veiksmus galima laikyti tiek pavojingais, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171-788/2015, 2K-198-942/2015). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistosios E. S. veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, neteisingai taikė įstatymą, kadangi jos veika – sudavimas delnu į veido sritį – pagal tyčios turinį bei kryptingumą, pasekmes atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Teisėjų kolegija pripažįsta nustatytomis šias veikos aplinkybes: E. S. 2022 m. balandžio 22 d., apie 19.19 val., vakare, automobiliu „BMW X5“ atvažiavusi į oro uosto, esančio adresu, Oro Uosto g. Nr. 4, Karmėlava., Karmėlavos sen., Kauno raj., teritoriją, kur priėjusi prie automobilio „BMW 525“, stovėjusio automobilių stovėjimo aikštelėje, kuriame nukentėjusioji A. A. sėdėjo kartu su savo mažamečiu sūnumi N., gimusiu (duomenys neskelbtini), ir E. S. mažamečiu sūnumi A., gimusiu (duomenys neskelbtini), staigiai atidarė priekines minėto automobilio vairuotojo pusės dureles ir vieną kartą kairės rankos delnu sudavė nukentėjusiai A. A. į dešinės pusės skruostą, dėl ko pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Spręsdama, ar nuteistosios teisės dėl pasikeitusio veikos kvalifikavimo nebus suvaržytos, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teisme nuteistoji E. S. gynėsi nuo jai pareikšto kaltinimo sukėlus fizinį skausmą nukentėjusiajai, analogiškus nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentus ji išsakė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgus į išdėstytą, teisėjų kolegija svarstys apeliacinio skundo argumentus dėl veikos – fizinio skausmo sukėlimo – pripažinimo mažareikšme.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

19. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino E. S. elgesio kaip mažareikšmio, todėl nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose. Patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą nuosprendį ir įvertinusi visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas atleisti E. S. nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikius BK 37 straipsnį.

20. Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015, 2K-231-976/2017). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

21. Šios bylos aplinkybėmis, nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Neabejotina, kad asmens sveikata yra įstatymų ginama vertybė, nukentėjusiajai sukeltos pasekmės yra svarbios. Vis tik, kaip nustatyta, E. S. veiksmais A. A. sukeltas fizinis skausmas buvo trumpalaikis, neintensyvus, nepareikalavęs nei būtinumo kreiptis į gydytojus, nei vartoti nuskausminamuosius medikamentus. Pats nukentėjusios ir nuteistosios kontaktas truko apie 20 sekundžių, fizinis skausmas sukeltas vienu fiziniu poveikiu, tai yra, suduodant delnu į veido sritį, iš ko spręstina, kad E. S. nenorėjo ir tyčia nesiekė šiuo fiziniu poveikiu padaryti žymią žalą nukentėjusiosios sveikatai ar sukelti jai ypač skausmingus pojūčius. Atsižvelgus į šias aplinkybes konstatuotina, kad nuteistosios E. S. veiksmų padariniai nėra tokie dideli, jog jai negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017).

23. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiąją A. A. ir nuteistąją E. S. sieja įtempti santykiai: nuteistoji – buvusi Ž. A. sugyventinė, nukentėjusioji – jo dabartinė draugė, Vilniaus regiono teismui pateiktas ieškovo Ž. A. ieškinys atsakovei E. S. dėl dovanojimo (namo dalies) sutarties panaikinimo (t. 2, b. l. 105). Nagrinėjamo įvykio dieną konfliktas tarp E. S. ir A. A. kilo dėl to, kad buvęs E. S. sugyventinis Ž. A. sūnų A. be jo motinos žinios išvežė į oro uostą, ten nuvykusi motina pamatė sūnų paliktą svetimo žmogaus – A. A. priežiūroje. Taigi, pats įvykis ir E. S. veiksmas, sukėlęs fizinį skausmą nukentėjusiajai, buvo išprovokuotas neatsakingo Ž. A. elgesio, nukentėjusioji, girdėjusi, kad Ž. A. meluoja vaiko motinai apie jo buvimo vietą, sutikdama viena prižiūrėti vaiką be vaiko motinos žinios, taip pat nesielgė atsakingai. Kaip akcentuota, veika pasireiškė vieno smūgio sudavimu, buvo momentinė, nukentėjusiosios sveikata nebuvo sutrikdyta, Pirmiau nurodytos E. S. padarytos veikos aplinkybės leidžia teigti, kad nors jos veika formaliai atitinka visus objektyviuosius ir subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, yra pagrindas pripažinti ją mažareikšme.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą E. S. veika nebuvo pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. E. S. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo. Priėmusi tokį sprendimą, apeliacinio skundo argumentų dėl neteisingai paskirtos bausmės teisėjų kolegija nebeanalizuoja ir į juos neatsako.

Dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų

25. Pirmosios instancijos teismas priteisė A. A. iš E. S. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu iš E. S. nukentėjusiosios A. A. naudai priteista 3 338 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiajai 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas priteistas su aritmetine klaida, taip pat nurodo, jog teismų praktikoje vyrauja 500 Eur neturtinės žalos dydis, o pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl šioje byloje jis net dvigubai didesnis. Gynėjas nesutinka ir su išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma, tvirtina, kad ji yra neproporcingai didelė ir nepagrįsta. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl E. S. veikos vertinimo kaip mažareikšme, sprendžia dėl pirmosios instancijos nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio ir proceso išlaidų pagrįstumo.

26. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodoma, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-128-489/2020, 2K-36-788/2021). Pažymėtina, kad E. S. smurtinio pobūdžio veiksmai yra įrodyti, fizinis skausmas nukentėjusiajai sukeltas būtent šio asmens. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiajai buvo padaryta neturtinė žala, ši aplinkybės apeliaciniame skunde nėra ginčijama. Teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas pagrįstai, analizuoja sprendimo dėl neturtinės žalos dydžio pagrįstumą ir teisėtumą.

27. Visų pirma pažymėtina, kad 2022 m. spalio 17 d. civiliniu ieškiniu buvo prašoma priteisti iš E. S. nukentėjusiosios A. A. naudai 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (ir penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas) (t. 2, b. l. 42-44). Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies, priteisiant vieną trečdalį prašomos priteisti žalos dydžio sumos (1 000 Eur), aritmetinės klaidos nepadarė. Teismo nuosprendyje nurodyta nukentėjusiosios prašoma priteisti suma – 2 000 Eur (nuosprendžio 12 lapas) yra akivaizdus rašymo apsirikimas, ištaisytas 2023 m. birželio 26 d. nutartimi (t. 3, b. l. 17). Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neišdėstė argumentų dėl neturtinės žalos dydžio. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino įstatyme – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje – apibrėžtus neturtinės žalos dydžio nustatymo orientacinius kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl neturtinės žalos dydžio sutinka, jų nekartoja. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo prieštaravimo teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. balandžio 2 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2010 yra pasisakęs, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos dydį. Taigi, neturtinė žala fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų gali būti įvertinta skirtingai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios bylos aplinkybėmis, priteistas neturtinės žalos dydis nėra per didelis, neproporcingas, todėl jo mažinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš E. S. nukentėjusiosios naudai 3 338 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą atleisti E. S. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jai šiuo pagrindu nutraukti, proceso išlaidos iš jos negali būti išieškomos (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-788/2017, 2K-128-489/2020).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios E. S. gynėjo advokato Arūno Totoraičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį dėl E. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsnį, E. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 3 388 Eur patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo iš E. S. nukentėjusiosios A. A. naudai.

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. birželio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas BartkusPaulius VeršekysNijolė Žimkienė