- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-06
- Bylos Nr.
- e2A-1004-460/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Raimonda Andrulienė, Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- V. N., V. K.
- Ieškovas
- R. L.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. N. ir V. K. (apeliantai) apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinius atsakovams V. N. ir V. K. dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovų V. N. ir V. K. priešieškinius dėl pripažinimo, kad paskolos sutartys nebuvo sudarytos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. L. Tauragės apylinkės teismui pateiktais ieškiniais prašė: 1) priteisti iš atsakovės V. N. 14 481,00 Eur skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško reikalavimų įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; 200 Eur advokato išlaidų, 326 Eur žyminį mokestį; 2) priteisti iš atsakovo V. K. 8688,60 Eur skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško reikalavimų įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 200 Eur advokato išlaidų, 195 Eur žyminį mokestį.
2. Atsakovė V. N. priešieškiniu prašė ieškovo R. L. ieškinį atmesti kaip neteisėtą, nepagrįstą ir prašė pripažinti, kad 2008m. rugsėjo 24 d. paskolos sutartis su R. L. dėl 50 000 Lt (14481,00 Eur) nebuvo sudaryta, paskirti ieškovui R. L. baudą, numatytą CPK 95 str. 2d., už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ir priteisti iš ieškovo R. L. jos naudai visas bylinėjimosi išlaidas.
3. Atsakovas V. K. priešieškiniu prašė ieškovo R. L. ieškinį atmesti kaip neteisėtą, nepagrįstą ir prašė pripažinti, kad 2008 m. balandžio 14 d. paskolos sutartis su R. L. dėl 30 000 Lt (8688,60 Eur) nebuvo sudaryta, paskirti ieškovui R. L. baudą, numatytą CPK 95 str. 2d., už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ir priteisti iš ieškovo R. L. jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Ieškovas R. L. atsiliepimuose į atsakovų V. K. ir V. N. priešieškinius nesutiko su priešieškiniais ir prašė juos atmesti kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Nurodė, kad su V. K. anksčiau yra buvę labai gerai pažįstami, buvę draugai. V. K. meluoja, kad jo nepažinojo. Juos sieja ne tik skola. Jis užsiimdavo automobilių verslu, pirkdavo automobilius ardymui, o V. K. turėjo autolaužyną. Yra buvęs kelis kartus pas V. K. namuose, važiavo kartu į varžybas, ėjo į pirtį, 2008 m. gruodžio mėnesį laidavo savo turtu, kai V. K. ėmė paskolą banke, padengė V. K. įmonei „X“ paskolą bankui, davė pinigų, kad būtų perkami automobiliai. Vėliau V. K. pardavė įmonę “X” ir jų santykiai nutrūko. 2008 metais V. K. labai reikėjo pinigų tolimesnei veiklai. 2008 m. balandžio mėnesio pradžioje vyko derybos tarp jo ir V. K. dėl paskolos. V. K. prašė 100000 Lt. Sutarė, kad V. K. atsiveš ir žmoną, kad nebūtų tokia didelė paskola vienam. 2008-04-14 jis atvyko pas savo mamą B. L., nes mama daugiau su paskolomis susidūrusi ir ja pasitiki. Kartu buvo mamos sugyventinis S. D., bei V. N.. 2008-04-14 paskolino V. K. 30000 Lt. Sutartį surašė V. K.. Mama ir jis sakė V. K. ką rašyti. Žodžiu sutarė, kad skolina pinigus iki 2 metų, bet raštelyje surašė, kad paskolina iki 2008-10-14. Jis pas mamą atsinešė iš namų pinigus. Skolos iki šiol V. K. negrąžino. Dabar kreipėsi į teismą, nes sueis senaties terminas. Buvo nuvažiavęs į namus, gatvėje sutikęs klausdavo jo apie skolą, sakė, jog atiduos, todėl laukė. V. K. skolingas jam, iš jo mamos nesiskolino. Mama skolino saviems, kam reikėjo. Jis paskolų nebūtų davęs, jei nebūtų norėjęs kurti bendrą verslą su V. K.. Pinigus V. K. perdavė jis. Viskas vyko pas mamą. Paskolos mamai negrąžino. Jis ja pasitiki. Mama skambindavo V. K., jis niekada nesakydavo, kad negrąžins paskolos. Jei taip būtų sakęs, tuomet seniai būtų kreipęsis į teismą. 2008-09-24 paskolino 50 000 litų grynais pinigais V. N.. Tuo metu V. K. ir V. N. buvo sugyventiniai. V. N. skolino didesnę sumą, nes ji buvo dirbanti. Buvo mama, S. D.. Pinigus turėjo grąžinti 2009-03-24. Paskolos negrąžino. Trūko kantrybė ir kreipėsi į teismą. Priešieškinyje yra melas. Atsakovai gavo pinigus iš jo. Mama prašydavo pinigų iš V. K. ir V. N.. Vytas iš „X“ du kartus 2009 metų antroje pusėje perdavė jo mamai pinigus, kurie buvo už automobilius. Mama pinigus atidavė jam. Vieną kartą buvo 2000 Lt, kitą kartą nepamena kiek. V. K. buvo „X“ akcijų savininkas ir direktorius. Vyko kalbos, kad 50 procentų akcijų įmonės “X” V. K. perrašys jam. 2012-2013 metais sužinojo, kad V. K. akcijas pardavė kitam asmeniui. V. K. teigė, kad paskolą atiduos, sakė dar truputį palaukti, pradėjo elgtis nesąžiningai.
Šalies argumentai
5. Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė savo priešieškinį, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad 2008 metais R. L. pažinojo iš matymo. Jis buvo pas jį autolaužyne. 2007-03-28 paėmė paskolą pastatų pirkimui, laiduotojai buvo jis ir O. A.. Prasidėjo krizė, trūko apyvartinių lėšų. Iš B. L. 2008 m. balandžio mėnesį skolinosi pinigų. Prie jos pasirašė paskolos raštelį. Ji teigė, kad rašyti ant R. L.. 2008 metais, gal spalio mėnesį A. O. atsisakė akcijų ir laidavimo. Apie tai pasakė B. L., galbūt sakė ir R. L.. Nežino nieko apie tai, kad R. L. būtų pirkęs mašinas įmonei „X”. Paskolos buvo paimtos iš B. L.. Išgirdo, kad ji skolina pinigus ir nuvažiavo pas ją. R. L. nebuvo. Buvo jis ir V. N. pas B. L., jos namo virtuvėje. Jis rašė raštelį, rašė tai, ką B. L. diktavo. B. L. sugyventinio nematė. Pasiskolino 30000 Lt pusmečiui. Pinigus perdavė B. L.. Sutarė, kad skolą jis atneš kas mėnesį su palūkanomis. Pinigus nešė dalimis, kiekvieną mėnesį ir per du metus atidavė. Palūkanas sutarė žodžiu. Sakė mokėti palūkanas ir gali paskolą mokėti ilgiau. Pasirašė jis pats. Vėliau jis pasiskolino pinigų V. N. vardu. Pinigai buvo reikalingi grąžinti paskolą bankui. Su V. N. yra sugyventiniai. V. N. pasirašė paskolą iš B. L.. Kai paskolą rašėsi V. N., tuomet jie buvo kartu su vaiku. Tekstą diktavo B. L.. Pinigus paėmė jis. S. D. ir R. L. nebuvo. Grąžindavo po 3200 Lt. Paskambindavo, atvažiuodavo, pinigus atiduodavo B. L. į rankas. Jo darbuotojas Vytautas vežė 2-4 kartus po 3200 Lt B. L.. Per du su pusę metų sumokėjo visą sumą su palūkanomis. Grąžino apie 120 000 Lt. B. L. skambindavo, važiuodavo į namus, į darbą. Po dviejų su pusę metų prašė B. L. įrodančių dokumentų, kad nėra skolingas, sakė jai, kad duotų raštelį, arba, kad galėtų per banką įnešti pinigus, bet ji atsisakė. Įmonę „X“ pardavė gal 2009 metų pavasarį. R. L. galėjo įsigyti, jei norėjo. Mano, kad R. L. galvojo, jog bus „X” savininkas. Su R. L. jokių paskolų neturėjo. Paskola iš banko jau buvo paimta apie 2 metus, kai R. L. laidavo. R. L. laidavimas buvo nutrauktas, kai įmonę nupirko „Taurų Kedras”. Buvo grąžinę 1700 Lt iki antros paskolos ėmimo. R. L. neprašė, kad jis grąžintų paskolą. Gal po 4-5 metų po paskolos paėmimo buvo apklaustas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijoje ir Muitinės kriminalinės tarnybos Klaipėdos skyriuje. Jo buvo klausiama ar jis turėjo finansinių įsipareigojimų B. L.. Sakė, kad turi paskolą, tuo metu jau buvo grąžinta 120000 Lt. Jei B. L. teigia, kad jis neskolingas, tai jis ir nėra skolingas.
6. Atsakovė V. N. su ieškiniu nesutiko, palaikė savo priešieškinį, prašė jį tenkinti. Nurodė, jog 2008-09-24 skolinosi iš B. L. 50000 Lt. Pinigai buvo paimti draugui (V. K.) įnešti į banką už „X". Ryte V. K. sakė, kad reikia važiuoti pasiskolinti pinigų, nes trūksta banke. Važiavo su V. K. pasiskolinti pinigų. Anksčiau B. L. nepažinojo. Užlipo laiptais į antrą aukštą, B. L. padavė pinigus - 30000 Lt. Jie buvo trise, daugiau nieko nebuvo. V. K. rašė savo ranka. Paskolą davė pusei metų, o atiduoti sakė, kad gali nors per du metus. Sutarė žodžiu, kad mokės 4 procentus palūkanų per mėnesį. V. K. nešdavo virš 1000 Lt. R. L. pažįsta iš matymo, buvo atvažiavęs į pirtį. 2008-09-27 skolinosi iš B. L. 50000 Lt. Tada buvo B. L., ji ir V. K.. R. L. nebuvo. Raštelį rašė ji, diktavo B. L.. Sutarė palūkanas. Pinigus – 50000 Lt paėmė vyras (V. K.). Mokėjo 3200 Lt vyras arba jo darbininkas. Pagal sutartį pinigus paėmė pusei metų, bet mokėti galėjo iki 2 metų. Per 2,5 metų grąžino visą skolą ir palūkanas. Palūkanos yra apie 40000 Lt. Iš viso apie 120000 Lt. Baigė mokėti 2010-2011 m. pradžioje. Buvo ginčų dėl palūkanų, B. L. buvo atvykusi net pas jos mamą, pastoviai važiuodavo pas ją į darbą, skambino ir per jos bendradarbę, sakė, kad jai trūksta palūkanų. Taip tęsėsi apie metus laiko. Ji atvažiuodavo su S. D.. Prašė jos, kad būtų grąžintas paskolos raštelis, tačiau negrąžino. Visą skolą yra atidavę. Iš R. L. nesiskolino. Buvo apklausta Klaipėdos mokesčių inspekcijos pareigūnų. Tuo metu paskolą jau buvo grąžinę. Galėjo būti 2012-2013 m. Sakė jiems, kad buvo pasiskolinę ir yra grąžinę. Pradžioje kalbėjo (su B. L.), kad jei greitai negrąžins, turės grąžinti pusę sumos nuo to, kiek skolinosi: 25000 Lt. ir 15000 Lt.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo B. L. su ieškiniais sutiko, su priešieškiniais nesutiko. Nurodė, jog sutartys yra sudarytos, atsakovai sako netiesą. Sūnus R. L. turėjo bendrą verslą su V. K. įmone, jis ir skolino jiems pinigus. Tai vyko 2008 metais, jos namuose. Sūnus su pinigais atėjo pas ją pasikonsultuoti ir dalyvavo perduodant pinigus. Pinigai yra sūnaus. Pas ją darė kratą ir nerado skolos raštelių. Negali visko gerai prisiminti, nes tai buvo daug metų atgal, dabar jai 70 metų. Pinigai buvo perduoti per du kartus. Abu atsakovai buvo kartu ir vieną, ir kitą kartą. Atsakovai turėjo pinigus atiduoti sūnui, nes jis skolino. Pinigus - 30000 Lt. perdavė R. L.. Ji buvo kaip mama. Vieną kartą skolos sutartį rašė V. K., kitą - jo sugyventinė. Rašė, kad pasiskolino 30000 Lt ir grąžins. Termino neatsimena. V. N. skolinosi vėliau iš R. L. - 50000 Lt. Paskolos sutartį rašė V. N.. Pinigus turėjo atiduoti R. L., tik ji prašydavo pinigų, nes sūnaus dažnai nebūdavo namie, jis būdavo užsienyje. Negrąžino nei lito. Ji nėra skolinusi atsakovams. Kitiems skolino, bet tai nedraudžiama. Ją 2013 metais tikrino mokesčių inspekcija ir Klaipėdos teritorinė muitinė. Sūnų tikrino taip pat. Neatsimena, ką turėjo omenyje 2013 metais sakydama „perrašyti sutartį“. Atsakovai sako netiesą, kad jie su jos sūnumi nebendravo. Jei atsakovai būtų grąžinę pinigus, tai būtų paprašę raštelio. Neprašė, kad parašytų raštelį, jei būtų atnešę pinigus, būtų pasirašiusi.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimu R. L. ieškiniai patenkinti visiškai. V. K. ir V. N. priešieškiniai atmesti. Teismas nusprendė priteisti R. L. iš V. N. 14481,00 Eur (keturiolika tūkstančių keturis šimtus aštuoniasdešimt vieną eurą) skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-06-05 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 326 Eur (tris šimtus dvidešimt šešis eurus) žyminį mokestį, 200 Eur (du šimtus eurų) advokato išlaidų; priteisti R. L. iš V. K. 8688,60 Eur (aštuonis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis eurus) skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-06-05 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 195 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus) žyminį mokestį, 200 Eur (du šimtus eurų) advokato išlaidų. Priteisė B. L. 200 Eur (du šimtus eurų) išlaidų už advokato pagalbą iš V. K. ir V. N., po 100 Eur (vieną šimtą eurų) iš kiekvieno. Priteisė iš V. K. į valstybės biudžetą 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) žyminį mokestį už priešieškinį dėl pripažinimo, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovai grąžino gautus pinigus pagal ginčijamus paskolos sutarčių raštelius.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinių netenkinti, priešieškinius tenkinti. Pateikia motyvus.
11. Apeliantai teigia, kad realiai R. L. pinigų skolinimosi metu nebuvo, jis mums pinigų neskolino ir neperdavė. Pinigus mums paskolino ir perdavė B. L., su kuria susitarėme ir dėl palūkanų mokėjimo, kurių ji liepė taip pat nenurodyti paskolos rašteliuose, nes ja domisi mokesčių inspekcijos pareigūnai.
12. B. L. skolą su palūkanomis grąžino dalimis maždaug per dvejus su puse metų nuo pinigų gavimo. Tačiau konkrečiai datų, kada pinigus perdavė B. L. sąrašo nedarė, bet jai buvo grąžinama pastoviai kiekvieną mėnesį po 3200,00 Lt. Tikrai prašė, kad B. L. pasirašytų, jog skolą jai grąžina ir grąžintų paskolos raštelius, tačiau ji atsisakė grąžinti paskolos raštelius, nurodydama, kad nežino, kur juos laiko.
13. Teigia, kad apeliantas UAB „X“ direktoriumi nebedirba nuo 2009 m. rugsėjo mėn., todėl pirmosios instancijos teismo sprendime minimos deklaracijos 2011-2012 metais nėra susijusios su apeliantu ir pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta.
Šalies argumentai
14. Ieškovas R. L. ne tik nesikreipė į teismą suėjus paskolos rašteliuose nurodytam paskolos grąžinimo terminui, bet ir nepateikė teismui absoliučiai jokių įrodymų, kad būtų reikalavęs iš mūsų grąžinti tariamą skolą. Net prieš iškeliant bylą, nebuvo pateikta jokia pretenzija. Kaip teismo posėdyje patvirtino ieškovas R. L., į teismą kreipėsi todėl, kad baigiasi 10 metų ieškinio senaties terminas dėl pinigų išieškojimo, o ne todėl, kad pinigai nėra grąžinti.
15. ieškovas R. L. ne tik nesikreipė į teismą, suėjus paskolos rašteliuose nurodytam paskolos grąžinimo terminui, bet ir nepateikė teismui absoliučiai jokių įrodymų, kad būtų reikalavęs iš mūsų grąžinti tariamą skolą. Net prieš iškeliant bylą, nebuvo pateikta jokia pretenzija. Kaip teismo posėdyje patvirtino ieškovas R. L., į teismą kreipėsi todėl, kad baigiasi 10 metų ieškinio senaties terminas dėl pinigų išieškojimo, o ne todėl, kad pinigai nėra grąžinti.
16. Valstybinės mokesčių inspekcijos ir teritorinės muitinės pareigūnai atliko tiek B. L., tiek R. L. veiklos patikrinimus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau R. L., duodamas paaiškinimus pareigūnams, niekada nenurodė, kad yra paskolinęs apeliantams iš viso 80 000,00 LT. Tokia pinigų suma tikrai buvo reikšminga tiriant R. L. veiklą. Tačiau, kaip matyti iš rašytinių dokumentų, R. L. pareigūnams nepateikė nei skolos raštelių, nei nurodė apie skolą, taip pat skolos nedeklaravo valstybinėje mokesčių inspekcijoje per visą laikotarpį nuo 2008 m. iki 2017 m. Dėl to apeliantams yra akivaizdu, kad ieškovas R. L. pinigų neskolino ir jokios skolos apeliantai jam neturi.
17. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl verslo reikalų tarp UAB „X“ ir R. L. nėra pagrįsta absoliučiai jokia logika, nes UAB „X“ niekuomet jokių piniginių operacijų nevykdė grynais pinigais, tame tarpe ieškovui R. L., grynais pinigais. V. R. tris kartus vežė pinigus B. L., kuriai apeliantai grąžino skolą pagal šioje byloje minimus paskolos raštelius per tą laikotarpį, kol apeliantas dirbo UAB „X“ direktoriumi ir liudytojas tai patvirtino posėdžio metu.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantai neturėjo lėšų grąžinti paskolą B. L.. Tai neatitinka tikrovės ir teismo išvada yra neteisinga. Apeliantai pateikė teismui duomenis, kokias oficialias pajamas gavo tuo laikotarpiu, kai grąžino paskolą B. L.. Apeliantų pateikti įrodymai yra pagrindas padaryti išvadą, kad apeliantai turėjo pakankamai lėšų paskolos grąžinimui. Be to, apeliantams daug padėjo šeimos nariai, nes B. L. paskolą grąžinti reikėjo laiku.
19. Teigia, kad jeigu apeliantai būtų buvę skolingi R. L., jis tokią skolą turėjo deklaruoti valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pateikti rašytinius skolos raštelius tikrinimą atlikusiems pareigūnams. Iš tų aplinkybių, kad ieškovas R. L. nuslėpė skolos raštelius nuo pareigūnų, atlikusių tyrimą, įrodo, kad pinigų apeliantai iš jo tikrai nesiskolino, o skolinosi iš B. L. ir jai skolą grąžino.
20. Mano, kad ieškovas R. L. su savo motina trečiuoju asmeniu B. L. turi tikslą pasipelnyti iš apeliantų, todėl antrą kartą reikalauja grąžinti skolą, kuri B. L. grąžinta, o iš R. L. niekuomet pinigų nebuvo skolintasi.
Šalies argumentai
21. Ieškovas su skundu nesutinka, prašo j netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
23. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, byloje esančius rašytinius įrodymus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
24. Byloje nustatyta, kad raštelis „Paskolos sutartis“ patvirtina, kad V. K. 2008-04-14 pasiskolina iš R. L. 30000 Lt. Paskolą grąžins 2008-10-14. Atsakovas V. K. teisme pripažino, kad šį raštelį surašė ir pasirašė jis, be jokios prievartos, kad pinigus - 30000 Lt gavo, tačiau gavo iš B. L.. Teigė, kad paskolos sutarties tekstą diktavo B. L. ir pinigus gavo iš B. L., bei teigė, jog R. L. pinigų skolinimosi metu nebuvo, pinigų iš jo nesiskolino ir negavo iš jo, o B. L. iš jos pasiskolintus (jo ir sugyventinės V. N. vardu) pinigus su palūkanomis, iš viso 120 000 Lt, atidavė per 2-2,5 metus. Iš raštelio „Paskolos sutartis“ nustatyta, kad V. N. 2008-09-24 pasiskolina iš R. L. 50000 Lt paskolą, kurią grąžins 2009-03-24. Atsakovė V. N. teisme pripažino, jog gavo 50000 Lt paskolą. Pripažino, kad paskolos raštelį surašė ir pasirašė ji, tačiau teigė, kad raštelio tekstą diktavo B. L. ir pinigus gavo iš B. L., kuriai paskolą su palūkanomis grąžino 2010-2011 metais. Teigė, kad paskolos sudarymo metu R. L. nebuvo, iš jo pinigų nesiskolino ir negavo, padarė klaidą įrašydama, jog skolinasi pinigus iš R. L..
25. Taigi atsakovai V. K. ir V. N. neginčija aplinkybių, jog minėti paskolos rašteliai, minėtu laiku buvo surašyti ir pasirašyti jų ranka, laisva valia. Atsakovas V. K. patvirtino, kad gavo pagal ginčijamą paskolos raštelį 30 000 Lt, o atsakovė V. N. patvirtino, jog gavo pagal ginčijamą paskolos raštelį 50000 Lt. Tarp šalių kilo ginčas tik dėl to, kas yra nagrinėjamų paskolų davėjas: ieškovas R. L. ar jo motina, trečiasis asmuo B. L..
26. Ginčijamos paskolos sutartys sudarytos raštu, kaip to reikalavo tuo metu galiojusi CK 6.871 straipsnio redakcija, pasirašant paskolų gavėjams paskolos raštelius. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
Dėl apeliacinių skundų argumentų
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas pagal 2008-04-14 paskolos raštelį pasiskolino 30000 Lt, o apeliantė pagal 2008-09-24 paskolos raštelį pasiskolino 50 000 Lt. Apeliantai tvirtina, kad pinigų nesiskolino iš ieškovo, o skolinosi iš trečiojo asmens – ieškovo mamos, kuriai pinigus grąžino 2010-2011 metais.
28. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktas ir jame nurodyta praktika). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 31 d. civilinėje byloje Nr. e2A-546-407/2018).
29. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai paskolos grąžinimo fakto neįrodė, todėl ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė konstatavęs, kad atsakovai neįrodė, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrindžia paskolos grąžinimą (CPK 12, 178 straipsniai).
30. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ieškovo teiginius ir poziciją vertino kaip pagrįstą, o apeliantų kaip nepagrįstą. Akcentuotina, kad aplinkybę dėl paskolos grąžinimo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatavo pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas. Pirmosios instancijos teismas apžvelgė ginčo metu šalių turtinę padėtį, įvertino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos medžiagą, susijusią su bylos šalimis, liudytojų parodymus, UAB „X“ duomenimis apie finansinę situaciją, Klaipėdos apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus medžiagą, 2008-12-19 Laidavimo sutartį Nr.3, sudaryta tarp AB banko „Snoras“, laiduotojo R. L. ir skolininkės UAB „X“, atstovaujamos V. K., kt., ir tik iš visumos byloje surinktų įrodymų analizės teismas sprendė, jog byloje neįrodyta, kad piniginės lėšos pagal paskolos sutartis yra grąžintos. Atkreiptinas dėmesys, jog paskolos sutarčių raštelių originalai yra pas kreditorių ieškovą R. L.. Apie tokią teisinę situaciją teismų praktikoje teigiama, kad paskolos raštelio buvimas pas kreditorių, nagrinėjamos bylos atveju – pas ieškovą, teikia galimybę konstatuoti atsakovų prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis) ir atitinkamai ieškovo teisę reikalauti, kad atsakovai ją įvykdytų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016 25, 27 punktai).
31. Aktualu tai, jog atsakovė V. N. ginčijamų paskolos sutarčių sudarymo metu turėjo aukštąjį finansinį išsilavinimą, septynių metų vyr. buhalterio darbo stažą, o atsakovas V. K. turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, buvo verslininkas, UAB „X” direktorius, prieš tai buvo paėmęs paskolą iš banko, žinojo kas tai yra paskola. Taigi, apeliantai, laisva valia bei raštu sudarę paskolos sutartį, privalėjo žinoti ir žinojo, kad paskolos grąžinimo faktą gali užtikrinti irgi rašytiniai įrodymai (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Nagrinėjamu atveju apeliantai teigdami, kad grąžino paskolą per 2 – 2,5 metų pastoviai / nuolat mokėdami tam tikras sumas trečiajam asmeniui asmeniškai, keletą kartų per kitą asmenį neįrodyti. Akcentuotina, jog aplinkybė, kad apeliantai nė karto nesugebėjo / neturėjo galimybės ar nesiekė gauti apie paskolos grąžinimą patvirtinančių įrodymų yra vertintina kaip prievolės pagal paskolos sutartis netinkamas vykdymas. Atskirai pasisakytina, kad jeigu asmenys, dalyvaudami civiliniuose teisiniuose santykiuose elgiasi nerūpestingai ir neapdairiai, tai jie turi prisiimti dėl tokio savo elgesio kilusias neigiamas pasekmes.
32. Aplinkybės apie tai, kad jeigu apeliantai būtų buvę skolingi R. L., jis tokią skolą turėjo deklaruoti valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pateikti rašytinius skolos raštelius tikrinimą atlikusiems pareigūnams vėlgi nepatvirtina skolos grąžinimo fakto. Pripažintina, kad deklaravimas valstybinėje mokesčių inspekcijoje yra valstybės mokestinė politika, asmenys už netinkamą deklaravimą atsako nustatyta tvarka, tačiau pasikartotina, jog faktą, kad paskola grąžinta, privalo įrodyti būtent apeliantai.
33. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo bylą, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, teismo sprendimą motyvavo ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp šalių egzistavo paskoliniai teisiniai santykiai: ginčo pinigai apeliantams buvo perduoti – paskolinti, o apeliantai jų negrąžino, todėl prievolę grąžinti paskolą privalo įvykdyti (CK 6.873, 6.874 straipsniai).
34. Apeliantai, siekdami priešieškiniu paneigti paskolos sutarties sudarymo faktą iš esmės rėmėsi tik versija, kad skolinant pinigus ieškovo nebuvo, pinigus perdavė ieškovo mama, todėl su ieškovu paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Kolegija šiuo aspektu pažymi, jog tai, kad paskolos davėju paskolos rašteliuose nurodytas ieškovas, o netgi darant prielaidą, kad pinigus apeliantams perdavė trečiasis asmuo, sudaro tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiklosčiusių teisinių santykių, kurie nedaro jokios įtakos tarp ieškovo ir apeliantų susiklosčiusiems paskoliniams teisiniams santykiams, turinį. Kaip žinia, pagal paskolos raštelius apeliantams pinigai buvo perduoti, o paskolos davėjas juose nurodytas ieškovas, dėl to apeliantai atsakingi už tinkamą paskolos sutarčių vykdymą prieš ieškovą. Kaip minėta, kieno buvo skolinami pinigai, tai yra ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio santykių turinys, o kreditoriui (paskolos davėjui), šiuo atveju rašteliuose (rašytine forma) nurodytam ieškovui įstatymuose nėra numatyta pareiga skolinamus pinigus perduoti išimtinai pačiam. Priešingai, kreditorius turi teisę pasinaudoti kito asmens paslaugomis (pvz. : bankas, kaip kredito davėjas, teikia paskolą, o pinigus perduoda / perveda banko darbuotojas).
35. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą ir jo aiškinimo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl to, jog tarp šalių pagal 2008-04-14 ir 2008-09-24 skolos raštelius paskolos sutartis sudaryta buvo, nes buvo įgyvendinta būtinoji paskolos sutarties sudarymo sąlyga – pinigai buvo perduoti apeliantams bei pinigų perdavimo faktas buvo įformintas rašytine forma. Konstatavus, kad ieškovas paskolino apeliantams rašteliuose nurodytą sumą, nepaisant to, kas pinigus fiziškai perdavė, nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliantų paskolos sutartys su ieškovu nesudarytos.
36. Kolegijos nuomone, šioje byloje apie pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus pasisakyta. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais,
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.