Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Eugenijui Markevičiui (ir nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K., kaltintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Civilinės ieškovės J. K. civilinis ieškinys dėl 1 500 (vieno tūkstančio penkių šimtų) eurų neturtinės ir 22 (dvidešimt dviejų) eurų turtinės žalos atlyginimo atmestas, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat nuosprendžiu išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti bei kardomosios priemonės panaikinimo klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4.9. Nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie be jokių pagrįstų abejonių leistų padaryti išvadą, kad A. K. sukėlė nukentėjusiajai J. K. fizinį skausmą. Visos galimybės išsiaiškinti objektyvią tiesą šioje byloje buvo išnaudotos, todėl pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą padarė pagrįstą išvadą, kad nepakanka objektyvių faktinių bylos duomenų, kurie patvirtintų A. K. padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir pagrįstai jį išteisino.

5. Teismo posėdžio metu prokurorė pilna apimtimi palaikė savo apeliacinį skundą, kurį prašė tenkinti ir nuteisti A. K., kaip prašoma skunde. Prokurorė, pasisakydama dėl nukentėjusiosios J. K. apeliacinio skundo, pažymėjo, jog nors A. K. veiksmais nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai, bet veika atitinka BK 37 straipsnyje numatytus požymius, dėl ko gali būti pripažįstama mažareikšme. Atsižvelgiant į tai, prokurorės vertinimu, išteisintasis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo, skiriant jam baudžiamojo poveikio priemones. Nukentėjusiosios patirta žala atitiktų 500 (penkis) šimtus eurų. Nors ir prašoma priteisti didesnį civilinį ieškinį, prokurorė mano, kad J. K. A. K. jaučia pyktį ne tik dėl nagrinėjamos bylos, bet ir dėl kitų aplinkybių, kurios buvo nustatytos byloje. Išteisintojo gynėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su apeliaciniais skundais ir nemato jokio pagrindo juos tenkinti, todėl prašė juos atmesti. Pažymėjo, kad atsiliepime į skundus aptarė argumentus, kurios palaiko.

Motyvuojamoji dalis

II. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. ir prokurorės apeliaciniai skundai atmestini.

7. Apeliacinių skundų ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Čia gi pastebėtina, kad kasacinėje praktikoje išaiškinta, jog BPK 332 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas reikalavimas apeliacinės instancijos teismui nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai pasisakyta dėl reikšmingų bylai išspręsti klausimų. Toks reikalavimas neturi būti suprantamas kaip įpareigojimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną apelianto teiginį, tai yra nebūtina atsakyti į argumentus, kurie yra nereikšmingi, nepagrįsti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-60/2014, Nr. 2K-202/2014, Nr. 2K-240/2014, Nr. 2K-72-746/2015, Nr. 2K-418-699/2015, Nr. 2K-572-139/2015, Nr. 2K-10-976/2016, Nr. 2K-20-746/2016, Nr. 2K-43-697/2018). Tad atitinkamai apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, nedėstys atskirų motyvų dėl kiekvieno skundų argumento, teisėjų kolegija analizuos esminius skunduose keliamus klausimus ir vertins, ar apeliantų išsakyti argumentai yra reikšmingi darant galutines išvadas dėl Skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija akcentuoja, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Vadovaujantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

9. Apeliacinės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl esminių skundų argumentų pirmiausia atkreipia dėmesį, kad Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašant kaltinimą nurodyta, kad A. K. yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, nors buvo priimtas išteisinamas nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, priešingai negu apkaltinamąjį (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), turi nurodyti dėl kokio kaltinimo asmuo buvo kaltinamas, t. y. kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę (BPK 305 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis tikslintina, nurodant, jog A. K. teismui atiduotas kaltinant jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

11. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, klausimą, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, vadovavosi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, t. y. išteisintojo A. K., nukentėjusiosios J. K. bei liudytojais apklaustų asmenų parodymais, specialisto išvada ir jo paaiškinimais, nukentėjusiosios pateiktais vaizdo ir garso įrašais, kita rašytine bylos medžiaga, tyrė bei analizavo tiek A. K. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, vertino A. K. ir nukentėjusiosios J. K. tarpusavio santykius, ir tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Šiame kontekste teisėjų kolegija negali sutikti ir su prokurorės skundo argumentu, jog žemesnės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė apžiūros protokole užfiksuotos BPC stenogramos ir jos nevertino visumoje su kitais įrodymais. Pažymėtina, kad BPK 305 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti reikalavimai išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai, t. y. teismo nuosprendis, kaip baigiamasis teismo procesinis dokumentas, turi atitikti BPK jam keliamus reikalavimus, tačiau jame nereikalaujama išdėstyti visus ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu surinktus duomenis. Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-338-511/2017). Visų šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas laikėsi ir nukentėjusiosios skambutį į BPC (pranešimo laiko prasme) įvertino sugretinęs su kitais ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių, patikimų ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog kilusio konflikto metu A. K. tyčia tampė J. K. abejomis rankomis už jos abiejų rankų, riešų, abiejų pečių, galvos srities, abejomis rankomis stumdė ją ir tokiais veiksmais padarė sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu ir sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad dar iki nagrinėjamo įvykio tarp išteisintojo A. K. ir nukentėjusiosios J. K. buvo susiklostę įtempti santykiai. Visiškai nesuprantamas nukentėjusiosios apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi melagingais išteisintojo parodymais apie tai, jog jie kartu negyvena kelerius metus, kai pasak J. K. iki kol ji nesužinojo apie sutuoktinio neištikimybę, jie gyveno sutuoktinių gyvenimą. Bylos duomenimis nustatyta, jog pati J. K. atvykusiems policijos pareigūnams aiškino, kad turi vyrą (sutuoktinį), bet jau kurį laiką kartu negyvena, santykiuose tarp jų yra pertrauka, gyvena atskirai. Jos vyras turi meilužę – jos draugę. Anksčiau įtardavo, kad jos vyras turi kitą moterį. Seniai įtarė, kad jis yra su kita moterimi. Pareigūnui tikslinant kiek trunka jų pertrauka (gyvenimas atskirai), moteris atsako, kad pertrauka jau yra apie du metus (1 t., b. l. 54–59). Taip pat ir pareiškime J. K. patvirtino, jog pastaruosius dvejus metus su A. K. daro pertraukas, ne visada gyvena kartu, jos vyras gyvena pas tėvus, per pastaruosius tris mėnesius ji pradėjo įtarinėti, kad jos vyras turi kitą moterį, su kuria susitikinėja (1 t., b. l. 5). Atkreiptinas dėmesys, kad ir po nagrinėjamo įvykio A. K. ir J. K. santykiai tapo dar labiau konfliktiškesni, asmenys kaltina vienas kitą psichologiniu smurto naudojimu, persekiojimu, išteisintojo teigimu J. K. atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl fizinio smurto panaudojimo prieš jį, t. y. iš išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad tiek A. K., tiek J. K. kaltina vienas kitą neteisėtu elgesiu ir dėl to kreipiasi į teisėsaugos institucijas. Taip pat iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenų nustatyta, jog tarp asmenų vyksta skyrybų procesas dėl santuokos nutraukimo dėl kaltės (J. K.), t. y. iki šiol vyksta teisminiai ginčai civilinio proceso tvarka. Pastebėtina, kad ir prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, pasisakydama dėl civilinio ieškinio dydžio mažinimo, pažymėjo, jog J. K. A. K. jaučia pyktį ne tik dėl nagrinėjamos bylos, bet ir dėl kitų byloje nustatytų aplinkybių. Taigi esant tokiai situacijai, ypač svarbu ne tik atidžiai įvertinti įvykyje dalyvavusių asmenų parodymus, tačiau ir su nurodytais asmenimis susijusias kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų parodymų vertinimui, ir, be abejonės, visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota tiriamam įvykiui reikšminga informacija. Iš esmės tokia pozicija įtvirtinta ir formuojamoje teismų praktikoje, t. y. tokiais atvejais šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), ir tik kitų įrodymų kontekste, turint galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-317-719/2018).

13. Baudžiamojoje byloje nustatyta, to neginčija ir išteisintasis bei nukentėjusioji, jog J. K. atvyko į A. K. gyvenamąją vietą ir tarp jų įvyko konfliktas – tiek žodinis, tiek fizinis. Lyginant išteisintojo A. K. po nagrinėjamo įvykio praėjus kelioms dienoms nurodytas įvykio aplinkybes, jo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat duotus paaiškinimus, apklausiant jį kaip liudytoją kito ikiteisminio tyrimo metu (pradėto J. K. atžvilgiu), parodymų patikrinimo vietoje metu, jo parodymus duotus teisiamajame posėdyje, matyti, kad viso baudžiamojo proceso metu jis nuosekliai neigė atlikęs tyčinius smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu. Išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad įvykio metu pro duris įsiveržė J. K., filmuodama telefonu, puolė B. Š.. Jis paėmė J. K. per juosmenį, atitraukė bei atsistojo priešais, laikydamas ją už riešų. Jis laikė ją už riešų, kad ji nusiramintų ir nustotų muštis. Prieš J. K. nesmurtavo, jos už rankų netampė, nestumdė. Prašė jos išeiti iš namų, ji pasakė, kad niekur neišeis, taip jie prašnekėjo gal apie 10-15 minučių, kuomet pavyko išprašyti ją į lauką. Ji pati išėjo į lauką. Lauke jie pašnekėjo gal kokias 20-30 minučių, jis J. K. palydėjo vartų link, kur dar gal kokias 5-10 minučių ramiai pašnekėjo, jokio smurto prieš J. K. iš jo pusės nebuvo panaudota viso pokalbio metu (įtariamojo apklausos protokolas – 1 t., b. l. 175–178). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. K. vėlgi parodė, kad jis tik J. K. laikė už jos riešų, tam, kad ji nusiramintų ir atsitrauktų nuo B. Š., prašė, kad J. K. išeitų iš jo gyvenamosios vietos, taip pat prašė, kad ji padėtų savo telefoną, kurį visą laiką laikė savo rankoje. Norėdamas, kad J. K. išeitų, jis, paėmęs už jos riešų, tiesiog ją nukreipė link išėjimo durų. Ją nukreipė link tų išėjimo durų tikrai jos nestumdydamas ir nenaudodamas jokių smurtinių veiksmų (1 t., b. l. 196–199). A. K., apklausiamas kaip liudytojas kito ikiteisminio tyrimo metu, analogiškai paaiškino, kad jis suėmė J. K. abejomis rankomis juosmens srityje ir pakėlė, taip ją patraukė nuo B. Š. Tada J. K. atsidūrė atokiau nuo B. Š. ir jis, kad ji daugiau nesimuštų, paėmė abejomis rankomis jai už abiejų rankų riešų bei prašė nusiraminti ir išeiti iš jo namų. J. K. reikalavo, kad išeitų B. Š., o jis su ja pasikalbėtų, bet jis nesutiko. Vyko žodinis konfliktas tarp jo ir J. K.. B. Š. buvo pasimetusi, gulėjo lovoje ir konflikte nedalyvavo. Po to jis su J. K. išėjo į lauką, kur kalbėjosi ir aiškinosi (1 t., b. l. 130–133). Išteisintasis analogiškas įvykio aplinkybes išsamiai nurodė pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, t. y. kad J. K. įsiveržė į patalpą filmuodama telefonu, J. K. per juosmenį atitraukė į kitą pusę, jis paėmė ją už riešų, kad sulaikyti nuo tolimesnio smurto. Jis ją tiesiog norėjo sulaikyti, kad ji vėl nepultų prie B. Š.. Ji atsitraukė į tolimesnį kambariuką, jis jai pasakė, kad ji nusiramintų, ji pradėjo reikalauti, jog B. Š. išeitų, o pati nesutiko išeiti. Pasakė, kad jis iškvies policiją kelis kartus, po ko ji sutiko pasišnekėti lauke. Šnekėjo apie 50 minučių. Už pečių jos nelaikė, už galvos irgi jos nestumdė. J. K. stovėjo koridoriuke, jis jos prašė „J., išeik“, tiesė ranką, bet jos nelietė, o ji rėkė „neliesk manęs, man skauda, neliesk“. Tuo metu darė įrašą. Šiuos žodžius ji kartojo ne kartą, nors tuo metu jis jos fiziškai net nelietė. Kai už riešo laikė, telefonas buvo J. K. rankoje. Kai įvykio metu stovėjo prie vartų, šnekėjo normaliai, ramiai, be balso kėlimo (2023 m. birželio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 89–97).

15. J. K. pareiškime nurodyta, kad jos vyras A. K. tempė ją už rankų, stumdė, dėl to galva ir dešinės rankos puse ji atsitrenkė į sieną ir taip patyrė fizinį skausmą. Grumtynių metu A. K. grasino sudaužyti jos mobilaus ryšio telefoną ir sudaužė ekrano apsauginę plėvelę. Nukentėjusioji paaiškino, kad nuvykus į vietą ir pasibeldus į duris, jas atvėrė jos vyras. Užėjusi į namuką, ji pastebėjo jog lovoje gulėjo A. K., kita pusnuogė moteris jos draugė. Ji paprašė vyro, kad minėta moteris išeitų iš namo, norėjo pasikalbėti su A. K.. A. K. atsakė, jog tai jo draugė, vyras pradėjo ją dvejomis rankomis tampyti, stumdyti, po to ji ne vieną kartą atsitrenkė į sieną ir taip susižalojo dešinės pusės kaktos sritį, kurioje atsirado hematoma ir po to jautė skausmą galvos srityje, taip pat patyrė skausmą abiejų rankų riešų srityje bei dešinės rankos peties srityje, taip pat susitrenkė dešinės pusės skruostikaulį. Prašė jo nustoti taip elgtis, bet jis į jos prašymus nereagavo. Paprašė jo išeiti pasikalbėti į lauką, po to jis sutiko. Lauke bandė kalbėtis, tačiau jis daug nediskutavo. Po neilgo pokalbio, ji sėdo į savo automobilį ir išvažiavo į savo namus (1 t. b. l. 4–8). Papildomai apklausiama ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, kad konflikto metu jos vyras A. K. abejomis rankomis pradėjo ją tampyti už įvairių kūno vietų, tai yra, jis ją tampė už jos abiejų rankų (tiek riešų srityje, tiek aukščiau riešų), abiejų pečių, taip pat galvos srityje. Po to vyras ją abejomis rankomis stumdė, prisiliečiant prie jos abiejų rankų, pečių, galvos srities. Dėl jo stumdymo ji atsitrenkė ne vieną kartą į sieną, ji susižalojo dešinės pusės kaktos sritį, dėl to atsirado hematoma, jautė skausmą galvos srityje, jai skaudėjo apie savaitę, turėjo nedarbingumą. Konflikto metu į sieną taip pat atsitrenkė dešinės rankos peties srityje, juto fizinį skausmą, taip pat, atsitrenkdama į sieną, susitrenkė dešinės pusės skruostikaulį, dėl to taip pat juto fizinį skausmą (1 t., b. l. 84–87). Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji paaiškino, jog įvykio dieną ji pasibeldė į duris. Ji ėjo su telefonu, filmavo tam, kad įrodyti neištikimybę, kuri būtų santuokos nutraukimo pagrindas. Ji pasisveikino, B. Š. gulėjo lovoje, išsigando. Jis tada ją puolė, jis buvo agresyvus, o ne ji. Pradėjo šaukti „padėk telefoną“. Pradėjo šnekėti, ji tuo metu atėmė iš jo telefoną ir vėl įsijungė kamerą, jis pradėjo ją išvarinėti, ji jo nepuolė, jo nedaužė. Jisai pradėjo ją tampyti, ji pasakė, kad jai skauda. Peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad ji visa kratosi, kad jis ją tampo, į sieną daužo, paima už pečių, rankų, grasina kviesti tėvus. Grasino kviesti policiją, ji prašė tik pasišnekėti. Tada jis sutiko su ja išeiti į lauką ir pasišnekėti. Lauke jis irgi pareikalavo išjungti kamerą. Prie vartelių ji jo neprašė niekur jos lydėti. Po įvykio ji į policiją kreipėsi tik kitos dienos ryte, nes kol grįžo, nuo šoko visa drebėjo, prigulė prie dukros, užmigo, ryte iškvietė policiją. Kai A. K. atėmė telefoną, kontaktas fizinis įvyko koridoriuke, kai jis pradėjo ją tampyti, ji visą laiką prašė jo pasikalbėti. Po to, kai jis sutiko pasikalbėti, jie išėjo į lauką ir kalbėjosi. Mano, kad A. K. sudaužė telefono apsauginę plėvelę tuo momentu, kai pirmą kartą jį atėmė, tačiau tuo nėra tikra. Visos smurto eigos neatsimena, bet gali pasakyti, kad jis ją laikė už riešų, per pečius bandė tempti, po to vyko apsistumdymas, per petį ją į sieną sudaužė. Ji sakė, kad jai skauda, jis tęsė toliau, jis sakė, kad saugo savo meilužę nuo jos, tačiau nieko panašaus, ji stovėjo toliausiai nuo jos. Buvo atsitrenkusi į sieną kaktos srities dešine puse, dešine petimi, skruostikauliu. Prieš eidama pas A. K. jokių sužalojimų neturėjo. Kraujosruvos veide atsirado nuo daužymosi į sieną visa dešine puse. Daugiausiai skaudėjo riešus, veidą. Pirmas A. K. veiksmas buvo atimti jos telefoną, vėliau jie perėjo į kambarėlį prie vonios, kur buvo puolimas, ji jo nemušė, ji jo nepalietė, visi veiksmai buvo tik iš jo pusės. Ji šiek tiek bandė gintis, užsidengti ranka. Veiksmų sekos jau nepamena. Į sieną trenkėsi kelis kartus. Ant žemės nė karto nenukrito, stovėjo ant kojų, jis tempė, ji išsilaisvino, paėmė už rankos, ji į sieną atsitrenkė, stūmė per petį, stūmė per galvą. Tuo metu telefonas vėl buvo jos rankoje, nes ji buvo vėl jį iš jo atėmusi, jis visą laiką ją tąsė su telefonu rankoje, jis stumdymo metu pasakė, kad sudaužys telefoną. Pabėgti niekur nenorėjo, nes norėjo su juo pasikalbėti, tuo metu jautė skausmą, kentėjo ir kalbėjo. Vyko pokalbis ir name, ir kieme. Besistumdant vyko pokalbis. Kiek truko pokalbis lauke, tiksliai neatsimena. Pro kur ji išėjo, pro vartelius ar pro kitur, dabar jau neatsimena, atrodo, kad pro vartelius (2023 m. birželio 19 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 89–97).

16. Nors viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai laikėsi savo versijos, kad A. K. jos atžvilgiu smurtavo, t. y. ją tampė, stumdė, dėl jo veiksmų jai skaudėjo, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusios parodymų turinį galėjo nulemti galimos A. K. neištikimybės aplinkybės. Nukentėjusioji A. K. veiksmus galėjo netinkamai įvertinti, o esant įtemptiems tarpusavio santykiams, išteisintojo paėmimą jai už abiejų rankų riešų, perdėtai įvertinti kaip jos tampymą, stumdymą. Kartu pažymėtina, kad J. K. nurodytų aplinkybių nepatvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys.

17. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina specialisto išvada ir eksperto apylinkės teisme duoti paaiškinimai. Vis tik, teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu argumentu ir sprendžia, kad Skundžiamu nuosprendžiu minimi įrodymai, sugretinus juos su kitais byloje esančiais duomenimis, buvo įvertinti teisingai. Iš byloje esančios Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2022 m. rugpjūčio 24 d. specialisto išvados Nr. G 2634/2022(01) (1 t., b. l. 68) ir pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu apklausto minėtą išvadą teikusio eksperto Sigito Laimos paaiškinimų, vienareikšmiškos ir kategoriškos išvados apie tai, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai buvo padaryti būtent nagrinėjamo įvykio metu ir (ar) nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis, daryti negalima. Pažymėtina, jog ekspertas nurodė, kad poodinėse kraujosruvose nėra jokių specifinių požymių, todėl detalizuoti, kuo jos buvo padarytos, negalėjo; atsižvelgus į lokalizaciją kūne, galima teigti, kad kai kurie sužalojimai buvo padaryti atsitrenkus nukentėjusiajai dešine puse į plokštumą, į kokią konkretizuoti negalima; ar nukentėjusioji pati galėjo padaryti tokius sužalojamus, kategoriškai negalėjo atsakyti, neatmestinas toks dalykas, kad jai griuvinėjant, atsitrenkiant į daiktus, galima pasidaryti tokius sužalojimus, nes visi sužalojimai yra nukentėjusiosios ranka pasiekiamose kūno vietose; sužalojimai riešuose galėjo atsirasti kontakto metu, tačiau apžiūros metu sužalojimų riešuose neužfiksuota, nustatytos kraujosruvos veide, petyje; kad nukentėjusioji atsitrenkė į sieną, patvirtinti kategoriškai negalėjo, nes skaičiuoja trauminius poveikius pagal sužalojimus atskirai; sužalojimo lokalizacija kūne nenurodo, kokioje pozoje buvo nukentėjusioji sužalojimų padarymo metu; negali kategoriškai atsakyti, nurodyti sužalojimai galėtų atsirasti, jeigu nukentėjusioji būtų lipusi per tvorą, nes reikia žiūrėti tvorą, jos aukštį, įvertinti išsamiau (2023 m. rugpjūčio 1 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 139–146). Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad bet kokiu atveju asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (ar kaip nagrinėjamu atveju BK 140 straipsnio 2 dalyje), konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, Nr. 2K-277/2013, Nr. 2K-484/2013, Nr. 2K-537-303/2015, Nr. 2K-48-495/2021).

18. Kartu tiek prokurorės, tiek nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose iš esmės teigiama, jog faktą, kad A. K. naudojo fizinius smurtinius ir kaltinime nurodytus veiksmus J. K. atžvilgiu patvirtina ir byloje esantys, nukentėjusiosios pateikti vaizdo ir garso įrašai (bylos 2 t. viršelyje). Teisėjų kolegija, atsakydama į nurodytą, daro išvadą, jog byloje esančių, bei pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų visetas paneigia nurodytus apeliantų argumentus. J. K. pateiktų vaizdo ir garso įrašų turinys užfiksuotas tiek kitų objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 69–71, 146–151), tiek Skundžiamame nuosprendyje. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nevienareikšmišką nukentėjusiosios poziciją dėl filmavimo aplinkybių, t. y. nagrinėjamoje byloje J. K. teigė, jog filmavo tam, kad įrodyti neištikimybę, kuri būtų santuokos nutraukimo pagrindas. Tai patvirtina ir įraše užfiksuotas nukentėjusiosios teiginys „aš neviešinsiu video, nebijok, tai bus tik teisme įrodymas“, beje ištartas jau po tariamai jos atžvilgiu panaudoto smurto. Kai tuo tarpu, apklausta kito ikiteisminio tyrimo metu, kaip įtariamoji, J. K. paaiškino, kad bijojo smurto prieš save iš jų (A. K. ir B. Š.) pusės, todėl iškarto prieš įeidama į namus įjungė telefono kamerą ir filmavo (1 t., b. l. 140–145). Aptariant nukentėjusiosios pateiktus fragmentiškus įrašus, teisėjų kolegija vertina, kad akivaizdu, jog jie neatskleidžia viso konflikto eigos ir iš to sekusių veiksmų. Nors įraše girdėti, kad J. K. pasako „netampyk manęs“, „nemušk manęs“, „nedaryk taip“, tai neleidžia daryti neginčytinos išvados, kad nukentėjusios frazės buvo išsakytos ne išteisintojo nurodytų aplinkybių kontekste, ir savaime nepatvirtina fakto, kad A. K. tyčia smurtavo prieš nukentėjusiąją.

19. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad įvykio metu išteisintasis nuolat ragino nukentėjusiąją išeiti, tačiau nukentėjusioji jo neklausė ir bandė išprovokuoti konfliktą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada sutinka, kartu pažymėdamas, kad ir pačios nukentėjusiosios paaiškinimai prieštarauja įraše užfiksuotoms aplinkybėms. Tiek proceso metu J. K. teigė, jog jai užėjus į namus ir norint pasikalbėti su vyru, A. K. pradėjo šaukti, tempti ją iš namų, sakė, kad ji dingtų iš namų, žmoniškai nekalbėjo, rėkė ir liepė nešdintis jai, grasino kviesti tėvus, policiją, peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kad ji visa kratosi, kad jis ją tampo, į sieną daužo, paima už pečių, rankų, tiek apeliaciniame skunde nurodė, jog A. K. smurtavo prieš ją, jai tiesiog ramiai su juo kalbant, bendraujant, maldaujant liautis, jis toliau smurtavo prieš ją ir kėlė jai fizinį skausmą. Priešingai nei teigia nukentėjusioji, iš vieno įrašo nustatyta, kad nukentėjusioji įeina į namus, pasisveikina, artėja link kambaryje esančios lovos, vyras pasako „atiduok telefoną, gerai“ (vaizdo įrašas 20220822_225658(2) (1), trukmė 16 s.). Kitame fragmentiniame įraše užfiksuota kaip A. K. klausia „kodėl filmuoji“, nukentėjusioji ramiu tonu atsako „netampyk manęs, paleisk, man skauda“ (vaizdo įrašas 20220822_230041_3_2_1_1_1_1(2) (2), trukmė 9 s.). Dar vienas įrašas prasideda nuo J. K. ir A. K. pokalbio, nei vienas iš asmenų, tuo labiau išteisintasis, nešaukia, asmenys kalbasi apie tarpusavio santykius, A. K. nuolatos kartoja ir prašo, kad nukentėjusioji išeitų, o J. K. atsako, kad ji neišeis, kol neišeis kita moteris, užduoda provokuojančius klausimus, pati pasako įžeidžiančius žodžius adresuotus kitai kambaryje esančiai moteriai, provokuoja konfliktą ir nesusilaiko nuo emocijų. Išteisintasis nagrinėjamos situacijos fone, t. y. atsižvelgiant į pačios J. K. elgesį bei reakciją į jos atvykimą, kalba adekvačiu tonu, nėra girdimi ir (ar) matomi jokie nukentėjusios nurodyti A. K. atlikti veiksmai. A. K., kaip jau minėta, ne kartą prašė J. K. išeiti iš jo namų, sakė, kad kvies savo tėvus, policiją, ir toks reagavimas į susidariusią situaciją, laikytinas atsakingu požiūriu siekiant išvengti konfliktų, ar juos užkardinti. Tai parodo asmens norą išvengti neteisėtų veiksmų, netinkamo reagavimo į juos, bei siekį gebėti teisėtomis priemonėmis reaguoti į konfliktines situacijas. Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, nelogiška, kad po kelių nukentėjusiosios ištartų frazių „netampyti“, „nemušti“, A. K. toliau prašant išeiti ir sakant, kad pats kvies policiją, nukentėjusioji toliau kalba ramiu tonu ir atsisako išeiti, aiškinasi santykius, nors priešingai, esant jos atžvilgiu panaudotam fiziniam smurtui, pati turėtų būti suinteresuota policijos kvietimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į prieštaringus J. K. nurodytus parodymus, jog ji prašė vyro tik pasišnekėti, išeiti į lauką pasikalbėti, po to vyras sutiko ir jie išėjo į lauką. Iš aptariamo įrašo nustatyta, kad viso pokalbio metu nukentėjusioji neprašė A. K. išeiti į lauką pasikalbėti, nukentėjusioji reikalavo, kad išeitų kita moteris, ir tik A. K. dar kartą pasakius, kad kvies policiją ir paėmus mobilųjį telefoną į rankas, J. K. pasakė „einam, A., pasišnekėsim“ ir A. K. sutiko išeiti į lauką (vaizdo įrašas 20220822_230041(2) (1), trukmė 7 min. 56 s.).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš J. K. pateiktų įrašų negalima daryti neginčijamos išvados, kad nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir ji buvo nežymiai sužalota dėl išteisintojo tyčinių veiksmų. Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, įrašuose nėra užfiksuota, kad A. K. tikslingai atlieka kaltinime nurodytus veiksmus. Vaizdo ir garso įrašais nėra paneigta nuteistojo versija, kad jis buvo tik suėmęs J. K. per liemenį, taip pat savo abejomis rankomis už jos riešų, siekdamas nukentėjusiąją patraukti, išteisintasis nenumatė, kad dėl tokių veiksmų nukentėjusiajai gali būti bus sukeltas fizinis skausmas ir ji bus sužalota. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamoji atsakomybė už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą nekyla.

21. Taip pat apeliaciniuose skunduose akcentuojami liudytojais apklaustų B. Š. ir R. K. parodymai, teigiant, kad pastarųjų parodymai melagingi, nenuoseklūs (J. K. skundas), prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams (prokurorės skundas). Teisėjų kolegija su nurodytais skundų argumentais nesutinka. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusiosios itin akcentuojamos aplinkybės, susijusios su liudytojos B. Š. elgesiu bei jos atžvilgiu nutrauktu ikiteisminiu tyrimu dėl smurto prieš B. Š., nėra nagrinėjamos bylos klausimas, ką ir savo skunde nurodė ir pati nukentėjusioji. Taip pat, ta aplinkybė, kad J. K. pati nematė R. K. įvykio vietoje, nepaneigia liudytojo parodymų, kad jis stebėjo išteisintąjį ir nukentėjusiąją pro langą, matė, kad jie kalbasi. Tai, jog A. K. ir J. K. kalbėjosi tik išėję į lauką ir prie teritorijos vartų, nurodė ir pati J. K., tą patvirtina ir dalis aptarto įrašo. Priešingai nei teigiama skunduose liudytojų B. Š. ir R. K. parodymai buvo gretinami tarpusavyje ir vertinami su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, jie pirmosios instancijos teismui leido padaryti pagrįstą išvadą dėl esminio fakto. Taigi šiuo atveju, nustatytos ir aptartos aplinkybės – konflikto kilmė, eiga, konfliktinėje situacijoje buvusių A. K. ir J. K. elgesio tikslai ir motyvai, kurios yra svarbios sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo, nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad išteisintojo veiksmai buvo tyčiniai, siekiant nukentėjusiajai sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą.

22. Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių ir patikimų įrodymų, kad A. K. tyčia, smurtaudamas artimoje aplinkoje – prieš savo sutuoktinę J. K., tampydamas ją abejomis rankomis už jos abiejų rankų, riešų, abiejų pečių, galvos srities, abejomis rankomis stumdydamas ją, nukentėjusiajai nežymiai sutrikdė sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, konstatuoja, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai įrodančių kaltinime nurodytų A. K. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusiąją J. K., visos abejonės, kurių pašalinimui, teisėjų kolegijos įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos išteisintojo naudai.

23. Kartu prokurorė apeliaciniame skunde abejoja ar pirmosios instancijos teismo Skundžiamas nuosprendis buvo priimtas nešališkai, kadangi sprendimo argumentavimas, jog A. K. posėdžio metu sudarė inteligentiško ir kultūringo žmogaus įspūdį, rodo išankstinį žemesnės instancijos teismo palankumą kaltinamam asmeniui (į tokią aplinkybę dėmesį atkreipė ir nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde). Nors iš dalies sutiktina, kad minimas pirmosios instancijos teismo teiginys nėra tinkamiausias grįsti asmens kaltumą ar nekaltumą, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi išteisinamojo nuosprendžio motyvus, daro išvadą, kad sprendimas išteisinti A. K. įrodytas ne jo, kaip asmens, sudarytu įspūdžiu, o prieš tai aptartų įrodymų visuma. BPK 58, 59 straipsniuose pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Nagrinėjamu atveju nėra nei vieno BPK 58 straipsnyje įtvirtinto pagrindo, kuriuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas turėtų būti laikomas šališku. Būtina pažymėti ir tai, kad prokurorės nurodomas teiginys, jog apylinkės teismas, netenkindamas prašymo pavesti organizuoti papildomą nukentėjusiosios parodymų patikrinimą, užkirto kelią surinkti bylai reikšmingus duomenis, ir taip išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir nustatyti tiesą, yra nieko nepagrįstas ir deklaratyvus. Išanalizavus teisiamojo posėdžio protokolus bei Liteko esančius teisiamųjų posėdžių garso įrašus akivaizdu, kad procesas buvo vedamas, laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų. Šiame kontekste akcentuotina, kad teismo šališkumu nelaikytinas proceso dalyvių pareikštų prašymų atmetimas, jeigu jis yra motyvuotas. Teismas proceso dalyvių prašymus sprendžia laikantis BPK 238, 270, 292 straipsnyje numatytų reikalavimų ir vertina vadovaujantis vieninteliu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių išnagrinėjimui. Įrodinėjimo procesas negali būti begalinis vien todėl, kad to nori proceso dalyviai, teismas vertina, ar turimos medžiagos pakanka išvadai dėl asmens kaltumo, ar ne, nagrinėjamu atveju tai ir buvo konstatuota, todėl visų įmanomų procesinių veiksmų atlikimas, ypač turint omenyje, kad šioje byloje ir taip jau buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, teismo manymu, nebuvo būtinas, o netgi galimai būtų perteklinis. Be to, analogišką prašymą prokurorė teikė ir apeliacinės instancijos teismui, kuris prašymą atmetė, pažymėdamas, jog nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje jau buvo atliktas ikiteisminio tyrimo metu, o pagrindo procesinį veiksmą atlikti antrą kartą nėra, įvertinus ir tai, kad nuo nagrinėjamo įvykio praėjo daugiau negu vieneri metai laiko (2023 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio protokolas, 4 t., b. l. 39–44). Taigi proceso dalyviai gali teikti pasiūlymus dėl atliktinų procesinių veiksmų, surinktų duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių pasiūlymų atmetimas esant jų nepagrįstumui savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu išvados pakankamai motyvuotos ir nėra prieštaravimų, kaip ir yra nagrinėjamu atveju, todėl teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas nėra pagrindo.

24. Nurodytų aplinkybių visumoje, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės ir nukentėjusiosios J. K. apeliacinius skundus ir, vadovaujantis jų skunduose išdėstytais motyvais, pripažinti A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį kaltu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas pagrįstai, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį kaip to prašoma apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nutaria palikti Skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nepakeistą, nėra pagrindo pasisakyti dėl prokurorės apeliacinio skundo argumento, susijusio su BK 37 straipsnio taikymu.

25. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, jog baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne tik įvertinti ir patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą dėl apeliantų skundžiamų aplinkybių, bet ir nustačius ištaisyti visas fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės taikymo klaidas. Nagrinėjamu atveju aktualus BPK 303 straipsnis, kurio 5 dalyje yra nustatyti du savarankiški asmens išteisinimo pagrindai: 1) jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas) arba 2) jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nors bet kuris iš šių išteisinimo pagrindų visiškai reabilituoja kaltinamąjį baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, tačiau jų teisinė reikšmė nėra visiškai tapati. Išteisinant asmenį pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą pripažįstama, kad veikos, dėl kurios vyko baudžiamasis procesas, apskritai nebuvo arba veika buvo, tačiau nėra visų požymių, kad ją galima būtų laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu. Tuo tarpu BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimamas, jeigu kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis. Kiekviename išteisinamajame nuosprendyje turi būti aiškiai nurodomas ir motyvuojamas kaltinamojo išteisinimo pagrindas, siekiant eliminuoti galimai kilsiančius neaiškumus bei suteikti tinkamas gaires ikiteisminio tyrimo institucijoms/prokuratūrai, kadangi išteisinant asmenį BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu teismas po nuosprendžio įsiteisėjimo bylą perduoda prokurorui, kad šis imtųsi priemonių už nusikalstamą veiką atsakingo asmens nustatymui. Nors iš Skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog padaryta veika neatitinka objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymių, kam pritarė ir teisėjų kolegija, tačiau netinkamai suformulavo išteisinimo pagrindą, t. y. jog neįrodyta, kad A. K. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vis tik, šiuo konkrečiu atveju tai neturėjo reikšmės pirmosios instancijos teismui pateikiant įrodymų vertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl kaltinamojo (tuo metu) išteisinimo. Be to, tai nesuvaržė įstatymų garantuojamų kaltinamojo (tuo metu) teisių ar nesukliudė apylinkės teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą, todėl toks BPK pažeidimas negali būti laikomas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Esant nustatytoms aplinkybėms, Skundžiamas nuosprendis tikslintinas, nurodant, kad A. K. išteisinamas vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat, pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodydamas išteisinimo pagrindą, neteisingai išsprendė ir nukentėjusiosios civilinio ieškinio klausimą. Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis ir BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, paliekamas nenagrinėtu. Atsižvelgiant į neteisingai išspręsto civilinio ieškinio klausimą, šioje dalyje Skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktais, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Ievos Danylienės apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio aprašomąją dalį nurodant, kad A. K. teismui atiduotas kaltinant jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Patikslinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį dėl A. K. išteisinimo pagrindo nurodant, kad A. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio atlyginimo išsprendimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. spalio 13 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.