Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. gynėjo advokato S. Milovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme.

Vadovaujantis BK 48 straipsniu, V. L. paskirti įpareigojimai: visą bausmės atlikimo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymu; per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 68² straipsniu, 1 (vieneriems) metams iš V. L. atimta teisė dirbti švietimo ir vaikų auklėjimo įstaigose, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta pradėjus vykdyti bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. L. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. kovo 5 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini), antrojo aukšto koridoriuje konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centro auklėtiniui G. M. į veido sritį, po to sudavė du smūgius delnu G. M. į veido sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam G. M. fizinį skausmą. Šie V. L. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, o nuteistajam paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir yra adekvačios padarytai nusikalstamai veikai. Todėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl įrodymų vertinimo V. L. pripažįstant kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir, kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385-507/2016, 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, sugretinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, t. y. nuteistojo V. L., nukentėjusiojo G. M., liudytojų V. B., V. G., D. J., R. F., L. R. – G., E. Š., A. Ž., A. S., M. A. parodymus, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. AN17-534-834/2019, V. L. 2019 m. kovo 5 d. tarnybinį pranešimą, juos palyginęs tarpusavyje ir susiejęs į vieningą visumą, konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta tai, kad V. L. 2019 m. kovo 5 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centre, antrojo aukšto koridoriuje konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centro auklėtiniui G. M. į veido sritį, po to sudavė du smūgius delnu G. M. į veido sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad, nors nuteistasis V. L., keldamas savo įvykio versiją, kategoriškai neigė kaltę dėl nukentėjusiajam sukelto fizinio skausmo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad R. F., A. Ž., M. A., D. J., G. M. ir V. B. parodymų dalis, susijusi su tuo, jog V. L. drausminant R. F. ir G. M. kilo konfliktas, kurio metu nuteistasis sudavė tris smūgius nukentėjusiajam į veidą, laikytina patikima, o liudytojos V. G. ir nuteistojo V. L. parodymus pripažino nenuosekliais bei nepatikimais. Pabrėžtina, jog šias išvadas teismas padarė išanalizavęs baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumą, taigi, išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamoje byloje V. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, susiejant juos į vientisą loginę grandinę.

9. Nagrinėjamoje byloje V. L. kaltė įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo G. M. parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu, bei jo parodymus patvirtinančia kita bylos medžiaga. G. M. parodė, kad 2019 m. kovo mėnesį, apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) socializacijos centre, antrame aukšte, koridoriuje, susikivirčijus su R. F., juos prie apsaugos kabineto pasikvietė V. L. ir liepė jiems daryti atsispaudimus. Jam atsisakius, V. L. dešinės rankos kumščiu trenkė jam vieną kartą į kairę veido pusę, pataikė į žandikaulį, po ko V. L. dar 2 kartus jam trenkė dešinės rankos delnu per kairį skruostą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų: R. F. parodymai, kad prie jų priėjo apsaugos darbuotojas ir liepė nusiraminti, jiems toliau naudojant necenzūrinius žodžius, V. L. sudavė nukentėjusiajam delnu per veidą du kartus; D. J. parodymai, jog prie nukentėjusiojo priėjo apsaugos darbuotojas V. L., kuris atitraukė G. M. nuo kito vaiko, o G. M. kažką pasakius V. L., šis jam trenkė.

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nesutiktina su apelianto skundo argumentu, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai konstatuoti, jog V. L. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Aplinkybę, jog nuteistasis, kilus konfliktui su nukentėjusiuoju G. M., sudavė nukentėjusiajam į veido sritį, patvirtina ne tik byloje ištirti ir įvertinti nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, bet ir aptarti tiek tiesioginių, tiek netiesioginių liudytojų parodymai, todėl nagrinėjamu atveju teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neginčytinai nustatyta, jog nuteistasis sudavė nukentėjusiajam į veido sritį. Pabrėžtina, kad betarpiškai matę konfliktą liudytojai kategoriškai nurodė, kad būtent V. L. sudavė nukentėjusiajam G. M. į veido sritį, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog byloje G. M. veide užfiksuotas paraudimas, galėjo būti su R. F. turėto konflikto pėdsakai.

14. Nagrinėjamu aspektu pabrėžtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo R. F. parodymų dalimi, kurioje liudytojas paneigė aplinkybę, jog nukentėjusysis po jam suduotų smūgių galėjo justi fizinį skausmą, ar D. J. parodymais, kad nukentėjusiajam nukritus V. L. dar ir spyrė, kadangi išanalizavus byloje esančių įrodymų visumą pastarosios aplinkybės nepasitvirtino. T. y. aplinkybės, jog nukentėjusiajam buvo spirta koja, nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, pastarosios aplinkybės nenurodė ir nukentėjusysis. Aplinkybę, kad nukentėjusiajam dėl V. L. suduotų smūgių buvo sukeltas fizinis skausmas, patvirtina ne tik aptartų liudytojų parodymai, bet ir liudytojo M. A. parodymai, jog kitą dieną, t. y. 2019 m. kovo 6 d., ryte, matė, kad G. M. viena veido pusė, netoli akies, buvo paraudusi bei paties nukentėjusiojo parodymai, jog veido kairė pusė prie žandikaulio iš karto buvo šiek tiek paraudusi, kelias dienas po įvykio jam skaudėjo galvą. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje esančių liudytojų parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, jų visuma.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu nepilnamečių liudytojų D. J. ir R. F. apklausos atliktos pažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytus reikalavimus, t. y. nepilnamečiai liudytojai buvo apklausti nedalyvaujant psichologui, jų apklausa nebuvo filmuota. Tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu liudytojo R. F. apklausos metu (t. 1, b. l. 88-89) dalyvavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistas M. M. (t. 1, b. l. 85); teisės psichologė specialistė J. S. (t. 1, b. l. 86), be to, apklausos metu buvo daromas vaizdo ir garso įrašas filmavimo kamera „Sony DCR-SR36“ – R. F. apklausos garso ir vaizdo įrašas yra baudžiamosios bylos medžiagoje. Remiantis liudytojo D. J. apklausos protokolu ir proceso veiksmo protokolo specialiuoju priedu (t. 1, b. l. 121-124), jo apklausoje dalyvavo atstovė pagal įstatymą – Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė G. P., tačiau pabrėžtina tai, jog, priešingai nei nurodoma liudytojo apklausos protokole, pastarojo apklausa taip pat buvo fiksuojama techninėmis priemonėmis – baudžiamosios bylos medžiagoje yra 2020 m. sausio 17 d. liudytojo D. J. apklausos garso ir vaizdo įrašas – VID_20200117_152614. Pažymėtina ir tai, jog liudytojas R. F. ir nepilnametis liudytojas D. J. buvo pakartotinai apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas ar nurodyti nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui – nuteistasis ir jo gynėjas betarpiškai turėjo galimybę užduoti klausimus liudytojams teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, taip pat susipažinti su byloje esančiais nepilnamečių liudytojų apklausos vaizdo ir garso įrašais.

16. Aptartų aplinkybių kontekste atmestina ir apelianto iškelta versija, jog nukentėjusysis G. M. melagingai įskundė nuteistąjį V. L. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog G. M. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys, t. y. liudytojų, nepriklausančių „socializacijos centro lyderių grupei“, parodymai, be kita ko, ir socializacijos centro darbuotojų parodymai, kurie be G. M. įtakos galėjo duoti ir kitus – priešingus parodymus. Vertinant skunde nurodomą nukentėjusiojo įtaką vaikų socializacijos centro auklėtiniams, taip pat ir D. J., atsižvelgtina į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu apklausti socializacijos centro auklėtiniai nenurodė, jog jiems būtų darytas spaudimas duoti melagingus parodymus. Be to, svarbu ir tai, kad Vilniaus apygardos teismui 2019 m. gegužės 3 d. nutartimi atmetus nukentėjusiojo G. M. gynėjo advokato skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties, kuria buvo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, nukentėjusysis atliko realią laisvės atėmimo bausmę ir nebegyveno (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centre. Todėl nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusysis galėjo daryti įtaką liudytojų parodymams ikiteisminio tyrimo, ar teisminio nagrinėjimo metu. Pastebėtina, kad nagrinėjamoje byloje apklausti liudytojai parodė, jog jų su nuteistuoju nesiejo konfliktiški santykiai, pastarąją aplinkybę patvirtino ir nuteistasis, parodęs, jog su R. F., M. A., D. J. konfliktų nebuvo, patys jaunuoliai prašė eiti su jais žaisti į sporto salę. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apeliaciniame skunde iškeltą versiją dėl galimo proceso dalyvių suinteresuotumo ar jiems daromo poveikio.

17. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aplinkybę, jog nukentėjusiojo atžvilgiu nuteistasis naudojo fizinį smurtą nukentėjusysis nurodė dar 2019 m. kovo 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų posėdžio dėl teikimo Nr. T-211-1036/2019 nagrinėjimo metu (past. – protokole užfiksuoti G. M. žodžiai: „apsauginis trenkė man“). Nepagrįsta laikytina ir apelianto iškelta prielaida, kad uždaro būdo nukentėjusysis apie jo atžvilgiu panaudotą fizinį skausmą melagingai pranešė todėl, jog dėl nuteistojo surašyto tarnybinio pranešimo ir vėlesnių to padarinių, t. y. nukentėjusiojo patraukimo administracinėn atsakomybėn, pastarajam buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas, kadangi šiuo konkrečiu atveju nustatyta, jog V. L. konflikto metu sudavė vieną smūgį kumščiu G. M. į veido sritį, po to sudavė dar du smūgius delnu nukentėjusiajam į veido sritį. Taigi G. M. pranešimas nebuvo melagingas, priešingai ? jis pasitvirtino.

18. Vertinant skunde ginčijama nukentėjusiajam sukeltų padarinių – fizinio skausmo sukėlimo faktą, kolegija atkreipia dėmesį, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicininės žinios. Fizinio skausmo sukėlimo faktą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjusysis buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama. Apeliantas teisingai nurodo, kad nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nagrinėjamu atveju nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusiajam tiek kumščiu, tiek delnu buvo suduota į veido sritį, kas paprastai asmeniui sukelia fizinį skausmą, ką objektyviai įrodo liudytojų V. B., L. R. – G. parodymai, jog po įvykusio konflikto nukentėjusysis viena ranka laikėsi už žandikaulio iš apačios, buvo susigūžęs, pastoviai trynė žandą; A. Ž. nuosekliai tvirtino, kad po įvykio G. M. laikėsi kaire ranka susiėmęs už kairio skruosto; pats nukentėjusysis nurodė, jog kelias dienas po įvykio jam skaudėjo galvą. Todėl teismui nekyla abejonių, kad nuteistojo veiksmai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, kurio stiprumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę.

19. Apeliaciniame skunde taip pat ginčijama ir nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, nurodant, jog neišaiškintas nuteistojo padaryto nusikaltimo motyvas. Aptariamu apsektu pabrėžtina, jog motyvas nėra būtinasis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, kurio subjektyvioji nusikalstamos veikos sudėties pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Įvertinusi nagrinėjamą situaciją teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. L. sąmoningai sudavė vieną smūgį kumščiu ir du smūgius delnu G. M. į veido sritį, dėl ko sukėlė pastarajam fizinį skausmą. G. M. smūgių sudavimas, atsižvelgiant į smūgių lokalizacijos vietą, ir padarinių kilimo tikimybė buvo dėsningai numatoma (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas, fizinio skausmo sukėlimas), sąmoningai smūgiuodamas nukentėjusiajam V. L. galimus padarinius suvokė, o atsižvelgiant į suduotų smūgių kiekį, jų norėjo. Taigi, kolegija daro išvadą, jog V. L. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam, veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistasis, nors ir apibūdinamas kaip ramaus būdo asmuo, niekada ankščiau iki įvykio nenaudojęs fizinio smurto prieš centro auklėtinius, visgi, remiantis liudytojos V. B. parodymais, negalima daryti tokios vienareikšmiškos išvados ? pastaroji patvirtino, jog paklausus centro direktorės V. G., kas iš tiesų įvyko koridoriuje, ji paminėjo, kad šį kartą „S., matyt, neišlaikė nervai“, todėl manytina, jog nuteistojo veiksmams tiesioginę įtaką turėjo tarp jo ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas.

20. Atsižvelgdama į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. L. dėl nukentėjusiajam G. M. sukelto fizinio skausmo, nors nuteistasis viso proceso metu neigė kaltę, nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinktų, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintų bei teismo įvertintų įrodymų visuma. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešalina aplinkybė, kad fizinį skausmą pastarasis nukentėjusiajam sukėlė atlikdamas socializacijos centro apsaugos darbuotojo funkcijas, kurių aprašyme numatyta apsaugos darbuotojo teisė naudoti fizinę jėgą prieš socializacijos centro auklėtinius, kadangi nukentėjusiojo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto pobūdis – smūgių sudavimas, akivaizdžiai neatitinka panaudoto smurto teisėtumo ribų (past. – juos sulaikant nuo neteisėtų veiksmų, nežalojant auklėtinių), t. y. socializacijos centro auklėtinis buvo sužalotas nuteistojo tyčiniais veiksmais, be kita ko, nukentėjusiajam padarant aiškiai didesnę žalą, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo kėsinamasi – siekiant sulaikyti ar izoliuoti agresyviai besielgiantį vaiką, įžeidinėjantį darbuotoją ar kitaip žeminantį jo garbę ar orumą, kai panaudotas smurtas nepilnamečio atžvilgiu nebuvo būtinas. Pabrėžtina, jog nuteistojo ir liudytojos V. G. nurodyta aplinkybė, kad G. M. prieš konfliktą su kaltinamuoju būtų spardęs duris, t. y. galimai niokojęs socializacijos centro turtą, nepatvirtina nei rašytinė bylos medžiaga (past. – V. L. 2019 m. kovo 5 d. tarnybinis pranešimas, kuriame nurodyta tik tai, kad G. M., pamokų metu išėjęs iš multimedijos kabineto, pradėjo garsiai keiktis ir trukdyti pamokoms), nei byloje apklausti tiesioginiai ar netiesioginiai įvykio liudytojai, tuo metu buvę (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centro patalpose.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).

22. Šioje baudžiamojoje byloje V. L. nuteistas už tai, kad konflikto metu tyčia sudavė vieną smūgį kumščiu (duomenys neskelbtini) vaikų socializacijos centro auklėtiniui G. M. į veido sritį, po to sudavė du smūgius delnu G. M. į veido sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam G. M. fizinį skausmą. Nors nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad nukentėjusiajam būtų padaryta kūno sužalojimų, o tik sukeltas fizinis skausmas, nuteistojo veika pasireiškė keliais iš eilės pavojingais smurtinio pobūdžio veiksmais, t. y. kumščiu bei delnu tris kartus buvo suduota į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, todėl atsižvelgiant į atliktų veiksmų intensyvumą, suduotų smūgių lokalizaciją, asmens kaltę – veikė tiesiogine tyčia, veikos motyvus – dėl kilusio konflikto, nuteistojo atlikti veiksmai atitinka rūšinį nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažinti mažareikšme.

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių

23. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto skundu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, nustatė, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog buvo atsižvelgta į visas V. L. skirtinos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat tinkamai taikytos BK 48 straipsnio ir 68² straipsnio nuostatos.

24. Pagal BK 48 straipsnį asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad laisvės apribojimo bausmės esmė yra ta, jog asmuo gyvena laisvėje, tačiau jam tam tikram laikotarpiui nustatomi tam tikri įpareigojimai ir draudimai. Kadangi draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės elementai, teismas, vadovaudamasis bausmės esme, privalo kaltininkui paskirti vieną ar kelis įpareigojimus ir (ar) draudimus, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-445/2011; 2K-317-648/2019).

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs V. L. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį – veika priskiriama nesunkiems nusikaltimams; kaltės formą – tiesioginę tyčią, į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirbantis, esamoje ir buvusioje darbovietėse charakterizuojamas teigiamai, paskyrė nuteistajam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigodamas nuteistąjį visą bausmės atlikimo laiką būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymu; per bausmės atlikimo laiką neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Įvertinęs tai, kad V. L. nusikalstamą veiką padarė darbinės veiklos srityje prieš vaikų socializacijos centro auklėtinį, t. y. tai, jog nuteistojo darbo vieta tiesiogiai lėmė sąlygas nusikalsti, kilus konfliktinei situacijai su socializacijos centro auklėtiniu, siekdamas pakartotinio nusikalstamo elgesio prevencijos, teismas kartu su bausme jam paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti švietimo ir vaikų auklėjimo įstaigose atėmimą 1 (vieneriems) metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir įpareigojimai nėra nesuderinami tarpusavyje, neabejotinai teigiamai paveiks nuteistąjį ir tinkamai užtikrins BK 41 straipsnyje numatytos bausmės paskirties įgyvendinimą. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jam negalėtų būti taikoma baudžiamojo poveikio priemonė ar jis negalėtų įvykdyti nustatytų įpareigojimų, todėl nėra jokio pagrindo naikinti šią nuosprendžio dalį.

26. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. spalio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti nuteistojo V. L. gynėjo advokato S. Milovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. L. gynėjo advokato Sergejaus Milovo apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.