Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus PN 2022 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nebuvo suteikta trumpalaikė išvyka bei Kalėjimų departamento 2022 m. spalio 3 d. Sprendimo „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. liepos 19 d. Vilniaus PN direktoriui pateikė prašymą suteikti trumpalaikę išvyką namo trims paroms. Vilniaus PN buvo svarstytas pareiškėjo minėtas prašymas dėl teisės suteikimo parvykti į Lietuvos Respublikoje esančius jo namus. 2022 m. rugpjūčio 10 d. Sprendime Nr. 1 buvo nutarta siūlyti nesuteikti pareiškėjui teisės parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus trims paroms, nurodant šias priežastis: pareiškėjas nepakankamai stengiasi varžyti savo elgesį, kas suponuoja dviprasmiškas nuostatas į priežiūrą bei apribojimų aktualumą. Taip pat Sprendime Nr. 1 atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas demonstruoja dviprasmišką požiūrį į darbą laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, nes sutinka dirbti tik kvalifikuotą darbą, kas sietina su pareiškėjo išpūsta saviverte. Pažymi, kad nors pareiškėjas ir vykdo tikslines priemones, kurių pagalba siekiama valdyti mąstymo ir elgesio tam tikrų nuostatų bei savivaizdžio sritis, tačiau anksčiau minėti sunkumai išlieka nepakankamai valdomi. Pabrėžia, kad nuteistajam trumpalaikė išvyka iš pataisos namų suteikiama tik tuomet, kai jis atitinka visas BVK 104 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, o vienos iš sąlygų neatitikimas reiškia, kad nuteistajam ši teisė negali būti suteikta.

Nesutikdamas su šiuo Vilniaus PN direktoriaus Sprendimu Nr. 1 pareiškėjas, vadovaudamasis BVK 183 straipsniu, jį skundė Kalėjimų tarnybos direktoriui. Kalėjimų departamento Sprendimu Nr. 2 pareiškėjo skundas buvo netenkintas bei Sprendimas Nr. 1 paliktas galioti.

Teismas pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2023 m. gegužės 19 d. Vilniaus kalėjimo viršininko sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) yra paleistas iš įkalinimo įstaigos.

Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimais Nr. 1 ir Nr. 2 kreipėsi į teismą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja BVK (ginčui aktuali redakcija). Šio kodekso 104 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos namuose lengvosios grupės laikymo sąlygomis bausmę atliekantys nuteistieji, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus nuteistuosius, turi teisę trims paroms parvykti į Lietuvos Respublikos teritorijoje esančius namus ar aplankyti Lietuvos Respublikos teritorijoje gyvenančius artimuosius giminaičius, jeigu jie atitinka visas šias sąlygas: 1) jų nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką; 2) yra atlikę šio straipsnio 2 dalyje nustatytą minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį; 3) neturi galiojančių nuobaudų už bausmės atlikimo metu padarytus teisės aktų pažeidimus; 4) užsiima darbine veikla ar dirba arba mokosi, arba užsiima individualia veikla. BVK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog minimali atliktos laisvės atėmimo bausmės dalis (nuo bausmės atlikimo pataisos įstaigoje pradžios), kurią atlikus nuteistiesiems suteikiama trumpalaikė išvyka iš pataisos įstaigos: 1) šeši mėnesiai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo, taip pat nepilnamečiams; 2) vieneri metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimt metų laisvės atėmimo; 3) dveji metai – nuteistiesiems, kuriems paskirta bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.

Nuteistiesiems, trumpalaikė išvyka į namus gali būti suteikta tik tuo atveju, jeigu jie atitinka BVK 104 straipsnyje nustatytus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-451-520/2018, taip pat 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2112-520/2015).

Ginčo kontekste taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime išaiškino, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)). Todėl šiuo konkrečiu atveju nenustatyta pagrindo abejoti ginčui aktualaus teisinio reguliavimo teisėtumu, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas konkrečių priešingų bei padarytas išvadas paneigiančių argumentų nenurodė (žr. pvz., LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-583-552/2023).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus PN Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais (toliau – ir Komisija) posėdžio metu buvo svarstomas pareiškėjo 2022 m. liepos 19 d. prašymas. Komisija susipažino su pareiškėjo asmens byloje esančiais duomenimis ir nustatė, kad laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlieka nuo 2020 m. vasario 18 d., bausmės pabaiga numatyta 2024 m. balandžio 20 d. Vertinant pareiškėjo atitikimą teisės aktų numatytoms sąlygoms, nustatyta, kad bausmę jis atlieka lengvojoje grupėje, pagal BVK 104 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra atlikęs vienerių metų laisvės atėmimo bausmės dalį, šiuo metu neturi galiojančių nuobaudų, turi leidimą užsiimti individualia veikla, tačiau Komisija atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas galimai nepakankamai stengiasi varžyti savo elgesį, kas suponuotų dviprasmiškų nuostatų į priežiūrą bei apribojimų aktualumą. Be kita ko, Komisija pažymėjo, kad pareiškėjas demonstruoja dviprasmišką požiūrį į darbą laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, t. y. sutiktų dirbti tik kvalifikuotą darbą, kas gali būti sietina su neformaliomis kriminalinį elgesį palaikančiomis nuostatomis bei subkultūra. Nors pareiškėjas ir vykdo tikslines priemones, kurių pagalba siekiama valdyti mąstymo ir elgesio, tam tikrų nuostatų bei savivaizdžio sritis, vis dėlto anksčiau minėti sunkumai Komisijos nuomone išlieka nepakankamai valdomi.

Pažymėtina, jog Vilniaus kalėjimo administracija nepriima galutinio sprendimo, o tik siūlo kalėjimo direktoriui suteikti ar nesuteikti nuteistajam trumpalaikę išvyką. Galutinį sprendimą priima kalėjimo direktorius. Taigi BVK 104 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas reglamentavimas, kuriuo numatomi atvejai, kada trumpalaikė išvyka nuteistiesiems nesuteikiama, yra imperatyvus pobūdžio, taigi pataisos įstaigai nėra suteikta teisės rinktis – suteikti/nesuteikti teisę į trumpalaikę išvyką nuteistajam, kuris atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Teismo vertinimu, minėtomis BVK nuostatomis siekiama užtikrinti visuomenės saugumą, kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Atitinkamai teismas sprendžia, kad ginčijamas Sprendimas Nr. 2, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti teisę į trumpalaikę išvyką, yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjui pateiktas išsamus ir pakankamai motyvuotas atsakymas (Sprendimas Nr. 1) į jo 2022 m. liepos 19 d. prašymą, nurodant sprendimo apskundimo tvarką ir terminus. Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį panaikinti.

Teismo vertinimu, Kalėjimų departamentas privaloma ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl trumpalaikės išvykos nesuteikimo Sprendime Nr. 2 teisingai konstatavo, kad pareiškėjui trumpalaikė išvyka buvo nesuteikta pagrįstai. Kalėjimų departamento Sprendimo Nr. 2 turinys suteikia pagrindą konstatuoti, kad ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija pareiškėjo skundą išnagrinėjo išsamiai ir tinkamai. Sprendimas pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų normomis, taigi yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nurodo aplinkybes, kad jis atliko aplinkotvarkos gerbūvio darbus – valė virtuvės langus ir tvarkė bendro naudojimo patalpas ir pan., taigi tai sąlyginai patvirtina, kad jis yra atlikęs nekvalifikuotus darbus ir prisidėjęs prie bendro nuteistųjų gerbūvio, taigi tai turėjo būti vertinama BVK 104 straipsnio 1 dalies 4 punkto kontekste, kurią jis visiškai atitinka – prašymo suteikti trumpalaikę išvyką metu ir dabar užsiima darbine veikla, taip pat ir individualia darbine veikla. Teisėjų kolegija teigiamai vertina minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pareiškėjo atliktų darbų, tačiau šie pareiškėjo darbai nėra įrodyti, kiek ir kada jie buvo atliekami, todėl nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamuosius aktus, kurie priimti siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Atitinkamai, šiame kontekste, vertintina aplinkybė, kad pareiškėjui pataisos namų administracija pagal įstatymo nuostatas suteikė galimybę dalyvauti močiutės laidotuvėse, vykusiose 2022 m. vasario 3 d. ir jokių nesklandumų tokioje išvykoje stebima nebuvo, tačiau pastebėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų kaip pareiškėjas įkalinimo įstaigoje elgėsi būtent tuo metu, kai vyko į močiutės laidotuves, taip pat, teismo vertinimu, artimo giminaičio laidotuvės vertintinos kaip svarbesnės, nei šiuo atveju paprasta išvyka pas šeimos namus. Taigi, kiekvieno nuteistojo izoliavimas nuo visuomenės daro tam tikrą įtaką nuteistojo ir jo šeimos narių gyvenimui, tačiau visuomenės saugumas bei paskirtos bausmės tikslų įgyvendinimas yra svarbesnis nei nuteistojo siekis pasimatyti su artimaisiais.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jo asmens byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra dvi Vilniaus pataisos namų Resocializacijos skyriaus 2022 m. gegužės 18 d. Socialinio tyrimo išvados, t. y. Nr. 57-137 ir analogiška Socialinio tyrimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pažymi, jog 2022 m. gegužės 18 d. Socialinio tyrimo išvada Nr. 57-137 buvo teikiama Lygtinio paleidimo komisijai, o Socialinio tyrimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini) buvo teikiama Nuteistųjų perkėlimo į pusiaukelės namus komisijai. Kaip išaiškinta Sprendime Nr. 2, minėtos komisijos sprendžia skirtingus nuteistojo teisinės padėties keitimo klausimus, t. y. atskiros komisijos. Atitinkamai sutiktina, kad dokumentinės medžiagos įforminimo ir pateikimo reikalavimai gali skirtis ir tai neturi jokios reikšmės šios bylos nagrinėjimo kontekste.

Įvertinus skundžiamų administracinių Sprendimų turinį, teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo teigti, jog šie aktai neatitiktų administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų. Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento Sprendimuose nurodytos sprendimams priimti reikšmingos faktinės aplinkybės, nurodyti Sprendimų teisiniai pagrindai, todėl teismas sprendžia, jog ginčijami Sprendimai laikytini teisėtais ir pagrįstais, atitinkančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir pagrindo juos panaikinti nėra (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pasisakytina dėl pareiškėjo keliamo klausimo dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. birželio 25 d. įsakymo Nr. V-211 „Dėl nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos aprobavimo Lietuvos bausmių vykdymo sistemoje tvarkos aprašo patvirtinimo ir adaptuotų nusikalstamo elgesio rizikos vertinimo metodikų ir elgesio pataisos programų aprobavimo“ pakeitimo“ Nr. V-245 27 punkto ir 28 punkto atitikties VAĮ 3 straipsnio 11 punkte įtvirtinto skaidrumo, 4 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės ir 7 punkte įtvirtinto naujovių ir atvirumo permainoms principams bei VAĮ 22 straipsnio 1 punkte numatytai asmens teisei susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija.

Ginčas dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjamas ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 straipsnis). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 straipsnio 1 dalis).

LVAT yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., LVAT 2013-02-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu. Abejonė, be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais (žr., pvz., LVAT 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.). Taigi, norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-11-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-948-520/2018, 2018-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018 ir kt.).

LVAT taip pat yra nurodęs, kad sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą ar kreiptis į kompetentingą administracinį teismą dėl tokio akto teisėtumo patikrinimo ryšium su individualia byla nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Aptariamais atvejais administraciniams teismams nėra pavesta nagrinėti abstrakčius, hipotetinius, nesusijusius su nagrinėjama individualia byla teismų paklausimus. Tai, be kita ko, reiškia, kad byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo negali būti inicijuojama, jei tokios bylos išsprendimas neturės jokios reikšmės konkrečios nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (žr., pvz., LVAT 2009-02-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575–3/2009, 2014-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-355-14 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad bylos dėl pareiškėjo nurodyto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo išsprendimas neturės jokios reikšmės šios individualios bylos baigčiai. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Kalėjimų departamento nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi nurodytiems pareiškėjo teisės aktams. Įvertinus nagrinėjamoje byloje taikytinas teisės aktų nuostatas ir nustatytas ginčo aplinkybes, taip pat pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas pareiškėjo minėto norminio administracinio teisės akto teisėtumas, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas yra abstraktus, nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl netenkinamas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame Sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.