Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN, atsakovas) 2016 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 20/07-302; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 2S-2379; 3) įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui trumpalaikę išvyką į namus; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN sprendimu, kurį Kalėjimų departamentas skundžiamu sprendimu taip pat paliko nepakeistą, pareiškėjui nepagrįstai atsisakyta suteikti trumpalaikę išvyką į namus, motyvuojant tuo, jog jis atlieka jam skirtą ilgesnę nei 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendaciją Nr. R (82) 16 „Dėl trumpalaikių išvykų (atostogų) kaliniams“, kurioje pabrėžiama, kad kalinių atostogos yra viena iš priemonių, lengvinančių socialinę kalinių reintegraciją, ir rekomenduojama valstybėms – Europos Tarybos narėms, suteikti kaliniams atostogas dėl medicininių, mokymosi, darbo, šeimos ir kitų socialinių pagrindų.Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju visos aplinkybės sudarė pagrindą, jog trumpalaikė išvyka į namus pareiškėjui būtų suteikta, t. y. jis jau 12 metų atlieka bausmę ir nebuvo išvykęs į namus, dėl ko mažėja socialiniai ryšiai su šeima, bus sunku prisitaikyti ir adaptuotis laisvėje. Taip pat pareiškėjas turi pakankamai lėšų kelionei apmokėti, jo elgesys ir kitos aplinkybės rodo, jog jis atitinka įstatymo reikalavimus išvykai gauti (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 104 str.). Atsakovas šių aplinkybių, priimdamas sprendimą, tinkamai neįvertino. Taip pat netinkamai buvo įvertintas bausmės laikas. Apkaltinamuoju Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-171-448/2012), pagal kurį pareiškėjas atlieka bausmę, jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio l dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, o, vadovaujantis BK 64 straipsnio l ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi, bausmes iš dalies sudedant, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 metams 2 mėnesiams. Tai taip pat atitinka BVK 104 straipsnio nuostatas. Vadovaujantis BVK 9 ir 104 straipsniais, sprendimas naikintinas ir pareiškėjo prašymas dėl trumpalaikės išvykos į namus tenkintinas.Pareiškėjo manymu, tai, kad per 12 kalinimo metų jis nei karto nebuvo išleistas trumpalaikei išvykai į namus, o šeima dėl objektyvių priežasčių atvykti negali, rodo aiškią nepagarbą jam ir jo šeimai, kas per se (savaime) nesuderinama su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu. Taip pat tai neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl teisės į pasimatymus su šeima (pvz., 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-126/2012) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos (pvz., 2000 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Elsholz prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 25735/94).Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl minėtų aplinkybių jis patyrė neturtinę žalą, kurios pasekmės išliks visą gyvenimą, nes pablogėjo jo sveikata, pasidarė dirglus, sumažėjo bendravimas, jaučia padidėjusią baimę, stresą, taip pat pasunkėjo jo adaptacija, socialinė integracija.Atsakovai Marijampolės PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovai nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, nėra duomenų, jog jam apskritai yra varžoma teisė pasimatyti bei bendrauti su šeima. Atsakovai pažymėjo, kad pagal BVK 154 straipsnio 4 dalies 2 punktą neleidžiama išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų asmenims, kurie nuteisti už labai sunkius nusikaltimus ir kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų. Šiuo atveju, pareiškėjui 2005 m. birželio 10 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 178 straipsnio 2 dalį paskirta 12 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Be to, atlikdamas skirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose, pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, paskirtą bausmę subendrinant su 2005 m. birželio 10 d. teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir skiriant galutinę bausmę 5 metus 2 mėnesius laisvės atėmimo. Tai reiškia, kad pareiškėjui skirta laisvės atėmimo bausmė viršija 10 metų, t. y. tęstinė bausmė už dvi atskiras nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama labai sunkiems nusikaltimams, todėl negali būti leista išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos ar kardomojo kalinimo vietos teritorijos ribų, taip pat ir trims paroms išvykti į namus.Atsakovų teigimu, nėra duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų išvyka į namus, dėl su tuo susijusių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė, aktyviai dalyvavo įvairiose jos vykdomose programose. Pareiškėjas dėl sveikatos pablogėjimo į Sveikatos priežiūros tarnybą taip pat nesikreipė. Nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei jos dydis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, todėl negali kilti ir deliktinė atsakomybė, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.