Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo V. K. skundas atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, ir Lukiškių TI-K, pagrįstumas ir teisėtumas.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai iš jo konfiskavo keraminius bei porcelianinius stalo indus ir išdavė metalinius bei plastikinius, be to, jam nebuvo išduota lėkštė antriems patiekalams, metalinio puoduko talpa nesiekė 0,2 litro, dubenėliai sudarė didelių nepatogumų maistui vartoti, nes įkaista. Pareiškėjas nurodė, kad patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, dvasinę skriaudą ir nelygiateisiškumą. Pareiškėjo teigimu, jis gali turėti keraminius ir porcelianinius indus, nes teisės aktai nedraudžia jų turėti, be to, Lukiškių TI-K jam išdavė metalinius indus, kurie taip pat PĮVTT 18 priedo 4.6 punkte nenurodyti. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nustatė, kad Lukiškių TI-K ir Departamento sprendimai yra teisėti, Lukiškių TI-K veiksmai, paimant iš pareiškėjo jo turėtus asmeninius keraminius ir porcelianinius indus bei išduodant pareiškėjui metalinius indus, negali būti pripažinti neteisėtais, o nenustačius bent vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes Lukiškių TI-K, paimdamas iš pareiškėjo keraminius ir porcelianinius indus bei išduodamas metalinius indus, veikė neteisėtai.Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl jo indų paėmimo nėra pagrįsti, nes PĮTVV 18 priedas nustato Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą, todėl Lukiškių TI-K administracija galėjo iš pareiškėjo paimti jo keramikinius ir porcelianinius indus, nes pagal šį sąrašą nuteistiesiems leidžiama turėti tik plastikinius ir medinius indus. Lukiškių TI-K administracija indais bei stalo įrankiais nuteistuosius aprūpina pagal nustatytas Aprūpinimo normas. Kadangi Aprūpinimo normos nenumato medžiagos, iš kurios turi būti pagaminti nuteistiesiems išduodami indai bei stalo įrankiai, pareiškėjas gali būti aprūpinamas tiek metaliniais, tiek iš kitos medžiagos pagamintais indais bei stalo įrankiais. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad išduoti metaliniai indai gali turėti neigiamą poveikį pareiškėjo sveikatai, bei iš esmės konstatavo, kad pareiškėjas buvo tinkamai aprūpintas indais tam, kad galėtų pavalgyti.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pirmiausia pažymi, jog nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo pakeistas BVK (2015 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymas Nr. XII-1818). BVK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų. Maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 str. 4 d.). Būtent PĮTVV 18 priede ir buvo nustatyti Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymo 94 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos iki 2016 m. liepos 1 d. paima iš iki 2016 m. balandžio 1 d. į jas atvykusių nuteistųjų maisto produktus, daiktus ir reikmenis, kurie nenumatyti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir perduoda juos nuteistojo nurodytiems asmenims arba saugoti į pataisos įstaigos sandėlį.Suimtieji ir nuteistieji turi teisę turėti tik būtiniausius daiktus ir reikmenis dėl to, kad būtų užtikrintas higienos reikalavimų laikymasis, gyvenamųjų patalpų tvarka, kad pertekliniai turimi asmeniniai daiktai ir reikmenys netrukdytų efektyviau užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų turimų daiktų apskaitą ir kontrolę, saugumą. Taip pat suimtiesiems ir nuteistiesiems neleidžiama įsigyti ir turėti daiktų, kuriuos šie asmenys galėtų panaudoti duriantiems ir pjaunantiems įrankiams pasigaminti (metaliniai stalo įrankiai, stikliniai ar moliniai indai ir pan.). Tokia išvada darytina iš Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pagrindinio komiteto išvados Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 40, 41, 94 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIIP-3533 svarstymo medžiagos (žr. 5 ir 9 p.).Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo buvo paimti jo turėti asmeniniai daiktai ir jie yra saugomi Lukiškių TI-K sandėlyje, Lukiškių TI-K pareiškėją aprūpino būtiniausiais reikmenimis, reikalingais tam, kad pareiškėjas galėtų pavalgyti. Šioje byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjui būtinai reikia valgyti iš keraminių ar porcelianinių indų, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai aprūpintas indais, reikalingais valgyti, ir dėl to pareiškėjas negalėjo pavalgyti. Vien tai, kad pareiškėjui anksčiau buvo leidžiama turėti tokius indus, o įsigaliojus teisės aktų pakeitimams jie buvo paimti, kad pareiškėjui yra patogiau valgyti iš keraminių ar porcelianinių indų, nesudaro pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde yra suformulavęs prašymą ištirti PĮVTT 18 priedo ir Aprūpinimo normų atitikimą BVK 3 straipsnio 3 daliai, 5 straipsnio 2 ir 3 dalims, 6 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniui.

Ginčas dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo turėtų būti nagrinėjamas ABTĮ II skyriuje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla (ABTĮ 113 str.). Norminio administracinio teisės akto teisėtumas, kai tai susiję su individualiąja administracine byla, gali būti tiriamas, kai to prašo ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.), arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 str. 3 d.). Teismai turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydami patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 114 str. 1 d.). Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą.Pabrėžtina ir tai, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-529/2013). ABTĮ 113 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais.Taigi norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika lemia, jog bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas minėtų norminių administracinių teisės aktų teisėtumas, šio nagrinėjamo ginčo aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas yra abstraktus, nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl negali būti tenkinamas. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti teisingumo ministro nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi BVK ir Viešojo administravimo įstatymo normoms.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti BVK 92 straipsnio 4 dalies atitikimą Konstitucijai. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai ir kt.).Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas pagrįsti savo abejonę dėl BVK 92 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai, nepateikė teisinių argumentų, kurie pagrįstų būtinybę šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog byla būtų teisingai išnagrinėta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įstatymų leidėjo BVK 92 straipsnio 4 dalies nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl BVK 92 straipsnio 4 dalies neatitikimo Konstitucijai ir Konvencijai, turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, Lukiškių TI-K veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, o nenustačius bent vienos iš deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Taigi, konstatavus, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėtų veiksmų), kitos atsakomybės sąlygos (žalos ir priežastinio ryšio) nenagrinėjamos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais, atlyginti turtinę žalą ir priteisti pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti dėl apeliacinio skundo motyvų nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.