Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. D. ieškinį atsakovei Palangos kredito unijai, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, E. P., notarė Alfreda Bluškienė, N. Š. ir A. Š., dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovė I. D. (buvusi pavardė – Š.) ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį Nr. 10-00070 (su visais pakeitimais), sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės; pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą ir notarės Alfredos Bluškienės 2010 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą sutartinės hipotekos lakštą Nr. 05120100003567, įregistravimo data 2010 m. spalio 4 d., notarinio registro Nr. 2-4077, dėl 1 0000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įkeitimo; priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakingo už fiktyvios paskolos sutarties sudarymą asmens E. P.. Ieškinio pagrindu nurodytos aplinkybės: I. Š. tėvui A. Š. 2007 m. rugpjūčio 21 d. buvo suteikta 80 000 Lt paskola Palangos kredito unijoje. Tuo metu paskolą iš unijos padėjęs gauti E. P. buvo Palangos kredito unijos vadovas. A. Š. kurį laiką mokėjo paskolos dalines įmokas, tačiau susidūręs su finansiniais sunkumais nebepajėgė laiku mokėti paskolos įmokų. E. P. pasiūlė ieškovės tėvams padengti šią paskolą kredito unijai iš savo lėšų, ieškovės tėvai A. Š. ir N. Š. su šiuo pasiūlymu sutiko. A. Š. paskola Palangos kredito unijai buvo padengta 2009 m. rugsėjo 2 d. grynaisiais pinigais. Už ieškovės tėvus sumokėta kredito unijai suma buvo 72 100 Lt, o likusi suma buvo nuskaičiuota iš Palangos kredito unijoje likusių pajų po paskolos suteikimo, ji sudarė 7 900 Lt. Tuometinis Palangos kredito unijos vadovas E. P. 2010 m. rugsėjo mėnesį ieškovės motinai N. Š. pasakė, jog unijos kasoje yra laisvų pinigų ir galėtų suteikti paskolą jaunam asmeniui, kaip pradedančiam verslininkui; suteikti paskolą Palangos kredito unijoje pokalbio telefonu metu buvo pasiūlyta ieškovei. Tiksli paskolos suma nebuvo įvardyta. Pokalbio telefonu metu E. P. patvirtino, jog paskolai gauti pakaks ir nedidelės vertės įkeičiamo turto. Ieškovė bei jos tėvai su pasiūlymu sutiko. Prieš sudarydami paskolos sutartį su Palangos kredito unija ieškovės tėvai 2010 m. rugsėjo 16 d. dovanojimo sutartimi perleido ieškovei nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), šis vėliau įkeistas ginčijamos sutarties vykdymui užtikrinti. 2010 m. rugsėjo 20 d. kartu su ieškove ir jos tėvais į Palangos kredito uniją atvykęs E. P. padėjo ieškovei užpildyti visus likusius reikiamus dokumentus, suderino susitikimą su notaru dėl hipotekos sandorio sudarymo. Ieškovė teigia, kad pirmiausia E. P. nurodymu ieškovė užpildė prašymą įstoti į Palangos kredito unijos narių gretas, todėl ieškovei buvo liepta nurodyti ne savo deklaruotą ir gyvenamąją vietą, o kitą – (duomenys neskelbtini). Po to E. P. nurodymu ieškovė užpildė 2010 m. rugsėjo 15 d. data prašymo formą F-PBP-1.4 tariamai būsto paskolai gauti, nors realiai ieškovė ir jos tėvai paskolos pinigus planavo investuoti į verslą – įkurti kaimo turizmo sodybą. Ieškovės teigimu, siekiant išvengti įtarimų, E. P. prašymo formoje ieškovei taip pat liepė nurodyti, jog ieškovė jau dvejus metus dirba UAB „Alnita“, gauna solidų atlyginimą, nors ieškovė paskolos sutarties sudarymo dieną buvo vos dvidešimties metų, neseniai įgijusi vidurinį išsilavinimą, o minėtoje įmonėje pradėjo dirbti tik 2010 m. lapkričio mėnesį. E. P. pastangomis paskolos suteikimui buvo pritarta tą pačią dieną paskolų komiteto susirinkimo nariams pasirašius 2010 m. rugsėjo 16 d. pritarimą dėl paskolos suteikimo. Taigi 2010 m. rugsėjo 20 d. tarp ieškovės ir atsakovės Palangos kredito unijos, atstovaujamos E. P., buvo sudaryta 170 000 JAV dolerių (USD) paskolos sutartis Nr. 10-00070. Pažymi, jog sutarties 2.10 punkte buvo nurodyta, jog 170 000 JAV dolerių paskola bus išmokėta grynaisiais pinigais.Paskolos grąžinimui užtikrinti, be ieškovės tėvų laidavimo, buvo įkeistas ir ieškovei nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas. Po sutartinės hipotekos pasirašymo ieškovė su tėvais, norėdami gauti paskolos pinigus, grįžo į Palangos kredito uniją, tačiau žadėtų pinigų negavo, E. P. paaiškino, kad šį kartą pinigų jiems negali išmokėti, jam neva reikia kažką apskaičiuoti. Vėliau ne vieną kartą ieškovė bei jos tėvai bandė susisiekti su E. P. dėl paskolos sutartyje nurodytos sumos išmokėjimo arba sutarties anuliavimo, tačiau sulaukdavo E. P. išsisukinėjimų. Galiausiai E. P. pasakė, kad dalis šios paskolos pinigų panaudota 72 000 Lt ieškovės tėvų skolai kredito unijai padengti, nors iš tiesų skola buvo padengta dar 2009 m. rugsėjo 2 d. Ieškovė teigia, kad ji pagrįstai tikėjosi gauti paskolą kartu su savo tėvais, kurie tuo metu turėjo ir kitų skolų, planavo pradėti verslą (įkurti kaimo turizmo sodybą), tačiau tuo metu Palangos kredito unijai vadovavusio E. P. buvo apgauta, žadėtos paskolos negavo. Formaliai vertinant surašytą paskolos sutarties turinį, Palangos kredito unija nepagrįstai įgavo reikalavimo teisę reikalauti 170 000 JAV dolerių sumos iš ieškovės ir ieškovės tėvų A. Š. ir N. Š.. Sutarties sudarymo metu būdama dvidešimties metų ieškovė neįtarė, jog jos prašymas gauti paskolą surašytas bei pati fiktyvi paskolos sutartis jos vardu buvo sudaryta neturint (neįvertinus) jokių oficialių dokumentų apie ieškovės ir už ją laidavusių asmenų (jos tėvų) oficialias pajamas bei paskolai užtikrinti įkeičiamą turtą. Įkeistas žemės sklypas E. P., veikiančio atsakovės vardu, nurodymu buvo įvertintas net 640 000 Lt, nors šio daikto vertė, viešojo registro duomenimis, buvo tik 2 000 Lt. Ieškovės nuomone, pagal įgaliojimą atsakovės vardu veikęs E. P. veikė nesąžiningai bei panaudodamas apgaule įformino fiktyvią paskolos sutartį, taip ieškovei ir jos tėvams sukurdamas nepagrįstą piniginę prievolę.Ieškovė nurodo, jog tuometinis Palangos kredito unijos vadovas E. P. žinojo, jog paskolos pinigų ieškovei tikrai neperduos, pasinaudodamas ieškovės naivumu bei pasitikėjimu, sandorį ieškovės vardu su kredito unija sudarė panaudodamas apgaulę, tai yra neatskleisdamas ieškovei savo tikrųjų ketinimų – pasisavinti ieškovei žadėtos paskolos pinigus. Jei ieškovei būtų buvę žinomi tikrieji E. P. ketinimai, paskolos sutartis su Palangos kredito unija nebūtų buvusi sudaryta. Ieškovė teigia, kad niekada nepripažino prievolės, paskolos sutarties nevykdė. 2011 m. rugsėjo 12 d. Palangos kredito unijos valdybai buvo pateiktas prašymas sumažinti ieškovės I. Š. 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutarties Nr. 10-00070 palūkanų normą. 2011 m. rugsėjo 20 d. pasirašytame susitarime esantys atsakovės ir laiduotojų A. Š. ir N. Š. parašai akivaizdžiai skiriasi nuo ankstesniuose dokumentuose esančių parašų. Taip pat ant 2011 m. gruodžio 22 d. paskolos įmokos operacijos lapelio esantis parašas skiriasi nuo parašo, esančio ant paskolos išmokėjimo 2010 m. rugsėjo 20 d. operacijos lapelio. Ieškovės teigimu, tai leidžia manyti, kad minėti dokumentai yra galbūt suklastoti E. P.. Ieškovės teigimu, E. P. veikė pasinaudodamas apgaule, o ieškovė buvo apgauta, pasirašė paskolos sutartį su atsakove, tačiau šios sutarties nevykdė, jokių vėlesnių dokumentų nepasirašinėjo, nes realiai pinigų ar kitokio ekvivalento turtu negavo. Prašo ieškinį tenkinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 straipsnio 1 dalies ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.Teismo posėdžio metu ieškovė ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai byloje nurodė, kad nežinojo, jog dalis paskolos bus skirta pajui, apie pajinį įnašą sužinojo tik prasidėjus teisminiams procesams. Ieškovė nurodė, kad ji 89 376 Lt grynųjų pinigų neįmokėjo kaip pajinio įnašo, kvitą pasirašė, nes per daug nesigilino, pasitikėjo E. P. ir pasirašė viską, kas buvo pasakyta.Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį tenkinti. Papildomai nurodė, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog buvo pažadėta perduoti lėšas, bet jos neperduotos, gauti parašai, įforminti tiek paskolos gavėjos, tiek laiduotojų dokumentai, o lėšos neperduotos, be to, apgaulė toliau tęsėsi, nes E. P. pats mokėjo dvi paskolos įmokas; prašymas sumažinti palūkanas irgi pasirašytas ne ieškovės parašu. Hipoteka yra išvestinis paskolos sutarties sandoris pirminiam sandoriui užtikrinti ir ginčijama tais pačiais pagrindais, asmenys buvo apgauti, dėl to hipoteka naikintina. Be to, baudžiamojoje byloje patenkintas civilinis ieškinys, priteista ta pati suma, ji išieškoma iš E. P.. Prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš trečiojo asmens nepalaikė ir prašė visas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovo.Atsakovė Palangos kredito unija byloje pateiktu atsiliepimu reiškė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki kitame teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl E. P. priimto teismo nuosprendžio įsiteisėjimo.Atsakovė Palangos kredito unija byloje pateikė rašytinius paaiškinimus. Juose nurodo argumentus: Ieškovės ieškinys dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl to, kad ieškovė buvo apgauta, yra nepagrįstas, kadangi ieškovė neįrodė apgaulės panaudojimo prieš ją fakto. Paskolos sutartis bei sutartinės hipotekos lakštas yra ieškovės laisvos valios išraiškos rezultatas. Ieškovė sąmoningai siekė gauti 170 000 JAV dolerių dydžio paskolą iš Palangos kredito unijos ir suvokė tikrąją šio sandorio esmę. Ieškovės valios susiformavimą tiesiogiai nulėmė ne E. P. nesąžiningi veiksmai, konstatuoti 2018 m. sausio 12 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje, bet ieškovės neatidus, neprotingas bei akivaizdžiai nesąžiningas veikimas, rodantis ieškovės ryžtingą ir sąmoningą siekį gauti 170 000 JAV dolerių paskolą. Pati ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga. Apgaulė buvo panaudota ne prieš ieškovę, bet prieš Palangos kredito uniją. Pasisakydama dėl paskolos sutarties ginčijimo CK 6.875 straipsnio 1 dalies pagrindu, atsakovė nurodo, kad ieškovė faktą, jog jai ginčijama paskolos suma, t. y. 170 000 JAV dolerių, yra perduota patvirtino savo parašu paskolos sumos išmokėjimo kvite, todėl, ieškovei neigiant pinigų perdavimo pagal sutartį faktą, jai tenka pareiga įrodyti, kad pinigai jai nebuvo perduoti ir kad paskolos sutartis nesudaryta. Ieškovė, prašydama teismo panaikinti sutartinės hipotekos lakštą Nr. 051200003567, ieškinyje nenurodo nei faktinių, nei teisinių pagrindų, kuriais remdamasi prašo nuginčyti minėtą hipotekos sandorį. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus, o konkrečiai, neįrodė, kad ginčijama paskolos suma ar tam tikra jos dalis ieškovei neperduota. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad ginčijama paskolos suma ieškovei vis dėlto buvo perduota.Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė, atsižvelgdamas į ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo ribas, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, kad ieškovė, teigdama, jog pinigai pagal paskolos sutartį neperduoti, remiasi prejudiciniu faktu, jog paskolą faktiškai pasisavino E. P.. Nepaisant to, ieškovė pasirinko kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą ir įrodinėjo, jog sudarydama ginčijamą sutartį buvo apgauta E. P.. Ieškovė prašo teismo pripažinti paskolos sutartį ab initio negaliojančia, o ne nesudaryta. Mano, kad ieškovės ieškinyje suformuluotas materialinis teisinis reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama ir pripažįstama negaliojančia teisės aktuose numatytais pagrindais, įskaitant ieškovės nurodytą CK 1.91 straipsnio pagrindą (dėl apgaulės). Ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, kadangi ieškovė šioje byloje neįrodė apgaulės panaudojimo prieš ją fakto. Pati ieškovė, sudarydama ginčijamą sandorį, buvo nesąžininga. Ieškovė nenurodė jokių faktinių ir (ar) teisinių pagrindų, kuriais remdamasi ginčija hipotekos sandorį.Byloje tretieji asmenys N. Š. ir A. Š. su ieškiniu sutiko ir nurodė, kad ieškovė pinigų negavo. Šių trečiųjų asmenų atstovas prašė ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Papildomai nurodė, kad nebuvo ieškovės valios pervedant pinigus į ieškovės vardu atidarytą sąskaitą, ji kurį laiką net nežinojo apie tuos pinigus, neturėjo galimybės jais disponuoti, ieškovės įforminimą fiktyvia kredito unijos pajininke būtų galima vertinti kaip tam tikros apgaulės schemos sudedamąją dalį. Mano, kad yra pagrindas taikyti CK 1.91 straipsnį ir CK 6.875 straipsnį.Trečiasis asmuo E. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nesutikimą su ieškiniu grindžia šiais motyvais: Ieškovė ieškinyje patvirtina, kad jos tėvų paskolą padengė E. P. ir šie dėl to jautėsi jam skolingi. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad laisva valia, neverčiama ieškovė su tėvais nuvyko į Palangos kredito uniją, notarine tvarka įkeitė žemės sklypą, įstojo į Palangos kredito unijos narių gretas, sąmoningai nurodė neatitinkančią tikrovės gyvenamąją vietą Kretingoje, nes siekė bet kokiomis priemonėmis gauti kreditą. Be to, ieškovė ieškinyje pati patvirtina, kad taip pat, laisva valia, neverčiama pateikė neteisingas žinias apie darbo užmokestį ir darbo laikotarpį. Toks pačios ieškovės poelgis patvirtina, kad ji stengėsi bet kokiais metodais gauti kuo didesnę paskolą. Paskolos negavimą paneigia ieškovės pateiktas prašymas dėl paskolos sutarties palūkanų normos sumažinimo. Ieškovė ieškinyje patvirtina, kad įmokėjo dvi įmokas, t. y. 2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d., tokiu būdu patvirtindama paimtos paskolos bei prisiimtų įsipareigojimų realumą. Priešingu atveju nesuprantama, koks tikslas buvo ieškovei mokėti eilines paskolos įmokas ir rašyti prašymus dėl paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, jeigu, kaip tvirtina ieškovė ieškinyje, ji nebuvo gavusi šios paskolos.Ieškovė, atlikusi tik dvi įmokas, daugiau jokių įmokų trejus metus neatliko ir nesikreipė į jokias teisėsaugos institucijas su pareiškimu dėl neva įvykdytos apgaulės, o ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pateikė iš esmės nuo paskolos išdavimo praėjus daugiau kaip trejiems metams, kai tiek ieškovė, tiek ir jos tėvai buvo pradėti kviesti pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, turbūt bijodami baudžiamosios atsakomybės dėl savo ieškinyje pripažintų neteisėtų veiksmų atlikimo, nurodė, kad jokių pinigų negavę ir šiuos neteisėtus veiksmus atlikę kitų asmenų nurodymu. Ieškovė sąmoningai nutyli apie pinigų išmokėjimą patvirtinantį kvitą. Mano, kad ieškovė ieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia pateikė tik susidarius sunkiai materialinei padėčiai, t. y. susidūrusi su finansiniais sunkumais, nebegalėdama padengti paskolos, tai parodo ieškovės piktnaudžiavimą bei siekį nemokėti suteiktos Palangos kredito unijos paskolos.Ieškovė ieškiniu visiškai nepaneigia paskolos gavimo, o tik nurodo, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta paskolos sutartis bei įmokėtos dvi įmokos, be to, ieškinyje sąmoningai nutyli pinigų išmokėjimą galinčias patvirtinti objektyvias aplinkybes.Bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo E. P. su ieškiniu nesutiko, pateikė paaiškinimus dėl ieškovės ginčijamoje paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos išmokėjimo aplinkybių. E. P. nurodė, kad iš ginčo paskolos sumos 35 000 JAV dolerių dalis buvo Šturmų dalis (iš jų E. P. buvo grąžinta apie 75 000 Lt sena skola ir 15 000 Lt buvo asmeniškai Šturmų dalis), tą pačią dieną 100 000 JAV dolerių buvo paskolinta jam, o 20 procentų nuo paskolos sumos (apie 35 000 JAV dolerių) buvo pervesta kaip pajus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškovė I. D. (ginčijamų sandorių sudarymo metu buvusi pavardė – Š.) ieškiniu prašo pripažinti negaliojančia ab initio tarp ieškovės ir atsakovės 2010 m. rugsėjo 20 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 10-00070 ir pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės ir atsakovės 2010 m. rugsėjo 20 d. sudarytą sutartinės hipotekos lakštą Nr. 05120100003567. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovė I. Š. Palangos kredito unijai pateikė prašymą gauti būsto paskolą, jame prašomos paskolos suma nurodyta 170 000 JAV dolerių, paskolos mokėjimo terminas – 240 mėnesių, paskolos paskirtis – būstui, kaimo turizmui. Ieškovės tėvai N. Š. ir A. Š. 2010 m. rugsėjo 15 d. užpildė paraiškas dėl laidavimo už I. Š. prašomą paskolą. Tarp ieškovės I. Š. ir atsakovės Palangos kredito unijos 2010 m. rugsėjo 20 d. sudaryta rašytinė paskolos sutartis Nr. 10‑00070 (toliau – ir Paskolos sutartis) dėl 170 000 JAV dolerių dydžio paskolos suteikimo ieškovei su 5,00 procentų dydžio fiksuotų metinių palūkanų norma, paskolos grąžinimo terminas – 2030 m. rugsėjo 20 d. Tą pačią dieną, t. y. 2010 m. rugsėjo 20 d., Palangos miesto 1-ojo notaro biuro notarė Alfreda Bluškienė patvirtino ieškovės I. Š. ir Palangos kredito unijos, atstovaujamos E. P., pasirašytą sutartinės hipotekos lakštą, juo 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutarčiai Nr. 10‑00070 su vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais užtikrinti įkeistas ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog šalių susitarimu įkeičiamas daiktas įkainotas 640 000 Lt. Minėtas sutartinės hipotekos lakštas 2010 m. spalio 4 d. įregistruotas Hipotekos skyriuje. 2010 m. rugsėjo 20 d. Palangos kredito unijos operacijos atlikimo lapelyje užfiksuoti duomenys, kad klientei I. Š. išmokėta 170 000 JAV dolerių paskola, lapelis pasirašytas I. Š. ir kasininkės V. B.. Byloje taip pat pateikti rašytiniai įrodymai, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. I. Š. Palangos kredito unijos valdybai pateikė prašymą sumažinti 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutarties Nr. 10‑00070 palūkanų normą iki 3,00 procentų. 2011 m. rugsėjo 16 d. Palangos kredito unijos valdybos posėdžio protokolu nutarta pakeisti I. Š. Paskolos sutartį – pagal jos prašymą palūkanas sumažinti iki 3,00 procentų. 2011 m. rugsėjo 20 d. pasirašytas Paskolos sutarties pakeitimas dėl nurodyto metinės palūkanų normos pakeitimo.

Dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia

Nagrinėjamu atveju ieškovė 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį prašo pripažinti negaliojančia ab initio CK 6.875 straipsnio 3 dalies ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).Ieškovė neneigia aplinkybės, kad pasirašė byloje ginčijamus sandorius, ir nurodo, jog turėjo tikslą gauti paskolą. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad ginčijamą sutartį su Palangos kredito unija sudarė E. P. bei tėvų A. Š. ir N. Š. akivaizdoje, ieškovė pagrįstai tikėjosi gauti paskolą, kartu su savo tėvais, kurie tuo metu turėjo ir kitų skolų, planavo pradėti verslą (įkurti kaimo turizmo sodybą). Ieškovė teigia, kad buvo apgauta tuo metu Palangos kredito unijai vadovavusio E. P. – žadėtos paskolos negavo, tačiau, formaliai vertinant surašytą paskolos sutarties turinį, Palangos kredito unija nepagrįstai įgavo 170 000 JAV dolerių reikalavimo teisę į ieškovę ir ieškovės tėvus A. Š. ir N. Š.. Ieškovė teigia, kad tuometinis Palangos kredito unijos vadovas E. P. žinojo, jog paskolos pinigų ieškovei tikrai neperduos, pasinaudodamas ieškovės naivumu bei pasitikėjimu, sandorį ieškovės vardu su kredito unija sudarė panaudodamas apgaulę, t. y. neatskleisdamas ieškovei savo tikrųjų ketinimų – pasisavinti ieškovei žadėtos paskolos pinigus. Ieškovės teigimu, jei ieškovei būtų buvę žinomi tikrieji E. P. ketinimai, paskolos sutartis su Palangos kredito unija nebūtų buvusi sudaryta.Vadovaujantis CK 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. CK 6.870 straipsnio 2 dalis numato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku (CK 6.870 straipsnio 3 dalis). Taigi esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų.Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui; tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑37/2014; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010). Nagrinėjamoje byloje paskolos sumos (t. y. 170 000 JAV dolerių) išmokėjimas (perdavimas) ieškovei I. Š. užfiksuotas ieškovės ir kasininkės V. B. pasirašytame 2010 m. rugsėjo 20 d. Palangos kredito unijos operacijos atlikimo lapelyje. Esant tokioms aplinkybėms, formuojamai teismų praktikai, sprendžiant klausimą dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių, taikytina prezumpcija, kad paskolos sutartis sudaryta, o procesinė pareiga nuginčyti paskolos sutartį tenka paskolos gavėjui.Byloje ginčijama šalių rašytine forma įforminta Paskolos sutartis. Tai atitinka CK 6.871 straipsnio 2 dalies reikalavimą dėl paskolos sutarties formos, galiojusį ir Paskolos sutarties sudarymo metu. Kadangi laikytasi įstatymo keliamų sutarties formos reikalavimų, šalių Paskolos sutartis gali būti ginčijama remiantis visais leistinais įrodymais, netaikant CK 6.875 straipsnio 2 dalyje numatytų įrodymų leistinumo ribojimų.Kadangi rašytine tvarka sudaryta Paskolos sutartis objektyviai egzistuoja, ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius, dėl to paskolos gavėjas turi teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Vadovaujantis CK 6.875 straipsnio 1 dalimi, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. CK 6.875 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu įrodoma, jog pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta; kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų. Pažymėtina, kad paskolos sutartis gali būti ginčijama ne tik CK 6.875 straipsnio pagrindu, tačiau ir kitais, CK pirmojoje knygoje įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tokiu atveju nagrinėjimo dalykas yra konkretų sandorio negaliojimo ar nuginčijimo pagrindą sudarančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K‑3‑126/2011).CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). CK 1.91 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 1.91 straipsnio taikymo prasme apgaulė pasireiškia kaip sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Kasacinio teismo praktikoje dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu minėtu pagrindu sąlygų taip pat pažymima, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑5/2014 ir joje nurodytą teismo praktiką). Taip pat būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K3‑264/2013; 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015). Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais.Ieškovė ieškinį iš esmės grindžia motyvais, kad paskolos sutartis tarp jos ir atsakovės Palangos kredito unijos sudaryta dėl apgaulės, ieškovė paskolos sumos negavo, šios sutarties nevykdė. Ieškovė apgaulės pasireiškimą sudarant ginčijamus sandorius sieja su tuo, kad pagal paskolos sutartį pažadėtos paskolinti piniginės lėšos nebuvo perduotos ieškovei dėl tuo metu buvusio atsakovės Palangos kredito unijos vadovo E. P. nesąžiningų ketinimų pasisavinti šiuos pinigus. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2012 m. E. P. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl svetimo didelės vertės turto įgijimo savo naudai apgaule, piktnaudžiavimo tarnyba ir dokumentų klastojimo. Pažymėtina, kad ši civilinė byla Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartimi buvo sustabdyta iki baudžiamojoje byloje Nr. 1‑78‑588/2013 dėl E. P. priimto teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atnaujintas. CPK 182 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo įrodinėjimo. CPK 182 straipsnis 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių padarinių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2014; 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-45/2014).Nustatyta, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-404/2017 kaltinamajam E. P. buvo pareikšti kaltinimai dėl septynių epizodų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto, teismas kaltinamojo kaltę pripažino visiškai įrodyta. Viename iš epizodų E. P. buvo kaltinamas tuo, kad pasinaudodamas Palangos kredito unijos paskolų komiteto V. R., R. S., A. P., D. K., V. B. suklastotu 2010 m. rugsėjo 16 d. posėdžio protokolu Nr. PK10-27 ir valdybos narių A. P., V. B., A. R., V. Š., A. V. suklastotu 2010 m. rugsėjo 16 d. posėdžio protokolu Nr. 10V-34, 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartimi Nr. 10-00070, apgaudamas I. Š. – neperduodamas jai minėtoje paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos, būdamas Palangos kredito unijos administracijos vadovo pavaduotoju, o iš tikro faktiniu unijos vadovu, apgaulės būdu užvaldė Palangos kredito unijos pagal minėtą paskolos sutartį suteiktus I. Š. 170 000 JAV dolerių (451 826 Lt). Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendyje nustatyta, kad kaltinamasis E. P. siekdamas iš Palangos kredito unijos gauti paskolų, norėdamas vystyti statybų projektus, nebegalėdamas gauti paskolų savo vardu dėl viršytų limitų, buvo sukūręs tam tikrą nusikalstamos veikos schemą – būdavo suruošiami paskolų dokumentai kitų asmenų vardu, tačiau šiems asmenims paskolos realiai nebūdavo išmokamos, o pinigus pagal šias paskolų sutartis įgydavo pats. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu nuspręsta E. P. pripažinti kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteisti terminuoto laisvės atėmimo bausme, be kitų epizodų, ir dėl paskolos I. Š.. Be to, minėtu 2017 m. gegužės 22 d. teismo nuosprendžiu iš dalies tenkintas civilinės ieškovės Palangos kredito unijos ieškinys ir iš E. P. priteista 1 682 557,75 Eur turtinei žalai atlyginti; 117 087,58 Eur 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio pareikšimo 2012 m. birželio 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo 2017 m. gegužės 22 d. ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 10 294,35 Eur išlaidų už advokatų paslaugas; likusi ieškinio dalis atmesta. Baudžiamoji byla išnagrinėta apeliacine tvarka (baudžiamosios bylos Nr. 1A‑10‑651/2018) ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžiu nuspręsta Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) nuosprendį pakeisti. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 12 d. nuosprendžiu panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš E. P. Palangos kredito unijai priteista 117 087,58 Eur 5 procentų metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo ieškinio pareikšimo – 2012 m. birželio 5 d. iki nuosprendžio paskelbimo – 2017 m. gegužės 22 d. ir iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalys dėl E. P. paliktos nepakeistos.Iš minėtų duomenų nustatyta, kad baudžiamojoje byloje konstatuoti trečiojo asmens E. P. nusikalstami veiksmai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto) dėl 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutarties Nr. 10-00070 su I. Š. sudarymo ir šių nusikalstamų veiksmų padariniai – be kitų, minėtos paskolos sutarties pagrindu Palangos kredito unijos suteiktų 170 000 JAV dolerių (451 826 Lt) lėšų įgijimas apgaule. Taip pat nustatytas šiuos nusikalstamus veiksmus atlikęs asmuo – E. P.. Minėtoje baudžiamojoje byloje nagrinėtos šioje civilinėje byloje ieškovės ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo aplinkybės, todėl baudžiamojoje byloje nustatytus faktus teismas pripažįsta turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 3 punktas).Trečiasis asmuo E. P. byloje pateikė paaiškinimus dėl ieškovės ginčijamoje Paskolos sutartyje nurodytos paskolos sumos išmokėjimo ir jos panaudojimo tikslo (2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 43 min. 15 sek.). Trečiasis asmuo E. P. parodė, kad pinigai buvo išmokėti ieškovei, iš gautų lėšų Š. jam sumokėjo 72 000 Lt ir 3 000 Lt palūkanų kaip už ankstesnę skolą, apie 15 000 Lt Š. pasiėmė sau, taip pat buvo sutarę, kad 100 000 JAV dolerių paskolinama E. P.. Trečiasis asmuo E. P. paaiškinimuose detalizavo, kad iš ginčo paskolos sumos 35 000 JAV dolerių dalis buvo Šturmų dalis (iš jų E. P. buvo grąžinta apie 75 000 Lt sena skola ir 15 000 Lt buvo asmeniškai Š. dalis), tą pačią dieną 100 000 JAV dolerių buvo paskolinta E. P., o 20 procentų nuo paskolos sumos (apie 35 000 JAV dolerių) buvo pervesta į kredito unijos pajinį kapitalą. Trečiasis asmuo E. P. nurodė, kad vėliau buvo susitarimas, jog gavęs 100 000 JAV dolerių kreditą iš Š. jis dengs savo sumą, o Š. mokės už 35 000 JAV dolerių dalį. Trečiasis asmuo E. P. taip pat parodė, kad nors spausdinant orderį nurodoma, jog išmokėta 170 000 JAV dolerių, tačiau realiai žmogus gauna 135 000 JAV dolerių, nes apie 35 000 JAV dolerių (20 procentų nuo 170 000 JAV dolerių konvertavus į litus) automatiškai pervedama į asmens pajinę sąskaitą; buvo tokia praktika, kai buvo nuskaičiuojama nuo paskolos sumos. Pažymėtina, kad trečiojo asmens nurodytų aplinkybių apie 135 000 JAV dolerių sumos išmokėjimą grynaisiais pinigais ieškovei nepatvirtino byloje kaip liudytoja apklausta kasininkė V. B.. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai – Palangos kredito unijos operacijos atlikimo lapeliai su duomenimis, kad 2010 m. rugsėjo 20 d. kasininkui perduota 170 000 JAV dolerių, jie pasirašyti vyr. kasininko ir kasininkės V. B. (t. 3, b. l. 162). Teismo posėdyje 2018 m. liepos 10 d. kaip liudytoja apklausta V. B., dirbusi Palangos kredito unijoje ir forminusi paskolas, parodė, kad nurodyta vyr. kasininko pinigų išmokėjimo kasininkei operacija faktiškai galėjo ir neįvykti, ji faktiškai pinigų neperėmė. Liudytoja V. B. taip pat patvirtino, kad pagal 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos išmokėjimo operacijos lapelį (t. 1, b. l. 34) faktiškai pinigų I. Š. neišmokėjo (2018 m. liepos 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 52 min. 30 sek.).Taip pat atsižvelgtina į tai, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendyje taip pat nustatyta, jog I. Š. paskolos dokumentuose E. P. iniciatyva buvo įkeistas 2 000 Lt vertės žemės sklypas, nepagrįstai įvertintas 640 000 Lt, o realiai išmokėtus pinigus – 170 000 JAV dolerių faktiškai įgijo E. P., jo veikoje yra visi būtini sukčiavimo požymiai. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendyje taip pat įvertintos aplinkybės, jog baudžiamojoje byloje E. P. teikė įvairias paskolų sutartis ir vekselius, kad paskolų gavėjai tą pačią dieną gautus pinigus perskolindavo jam, taip buvo siekiama, jog baudžiamieji santykiai būtų įvertinti kaip civiliniai. Minėtame 2017 m. gegužės 22 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įvertinti ir I. Š. bei N. Š. parodymai, jog pas juos 2012 metų kovo mėnesį po E. P. suėmimo buvo atvykusi R. P. ir advokatas Romanas Lupeika, kurie prašė pasirašyti dokumentus, patvirtinančius, jog pinigus gavo ir perskolino E. P.. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendyje nustatyta, kad paskolų sutarčių pasirašymo dienomis jokie dokumentai dėl pinigų perskolinimo E. P. nebuvo pasirašyti. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. sausio 12 d. nuosprendyje taip pat atmetė E. P. argumentus, jog pinigai fiziniams asmenims pagal jų sudarytas paskolų sutartis buvo išmokėti realiai ir jis turėjo galimybę juos persiskolinti, padaryta išvada, kad su fiziniais asmenimis paskolų sutartys buvo sudaromos tik siekiant įgyvendinti E. P. tikslą apgaulės būdu pasisavinti Palangos kredito unijos lėšas.Įvertinęs nurodytus įrodymus teismas daro išvadą, kad trečiojo asmens E. P. nurodytų aplinkybių dėl paskolos suteikimo ieškovei būdo ir tikslo nepatvirtina kitomis įrodinėjimo priemonėmis užfiksuoti faktiniai duomenys. Teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sumos išmokėjimo ieškovei operacijos kvito duomenys ir trečiojo asmens E. P. parodymai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti faktinę aplinkybę, jog paskolos suma ieškovei buvo realiai išmokėta grynaisiais pinigais.Palangos kredito unijos 2010 m. rugsėjo 20 d. operacijos atlikimo kvite nurodoma, kad klientės I. Š. sąskaitoje (identifikuojant jos numerį ir įrašą „papildomi pajai“) aprašyta, jog atidaromas depozitas, jo balansas – 89 376 Lt (t. 4, b. l. 105). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad nežinojo, jog dalis paskolos bus skirta pajui, apie pajinį įnašą sužinojo tik tada, kai atvažiavo E. P. advokatas, prasidėjus teisminiams procesams, pirmą kartą prisijungusi prie elektroninės sistemos. Ieškovė nurodė, kad ji 89 376 Lt grynųjų pinigų neįmokėjo kaip pajinio įnašo, kvitą pasirašė, nes per daug nesigilino, pasitikėjo E. P. ir pasirašė viską, kas buvo pasakyta (2018 m. liepos 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 38 min. 20 sek.). Vertindamas šiuos duomenis teismas reikšmingomis aplinkybėmis pripažįsta tai, kad šiuo atveju ginčijama 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartis yra rašytinė, sutartyje 170 000 JAV dolerių paskolos išmokėjimo būdas nurodytas – grynaisiais pinigais, paskolos naudojimo tikslas – būstui. Kitoks paskolos sumos (ar jos dalies) išmokėjimo būdas ar paskolos sumos (ar jos dalies) panaudojimo tikslas ginčijamoje Paskolos sutartyje nenurodytas. Paskolos sutartyje objektyviai išreikšta paskolos šalių valia dėl paskolos suteikimo sąlygų. Taigi Paskolos sutartyje neaptartos ir nenumatytos tokios sąlygos, kad dalis paskolos sumos nebus išmokama ieškovei, o bus įnešama kaip pajinis įnašas. Paskolos sutartyje taip pat nenumatyta, kad paskolos sumos dalis skirta kitam tikslui, nei nurodyta pačioje Paskolos sutartyje.Atsižvelgiant į ginčijamos Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusį Kredito unijų įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 39 straipsnio 1 dalies reglamentavimą, kredito unijos nuosavą kapitalą sudaro, be kita ko, pajinis kapitalas, o kredito unijos pajinį kapitalą sudaro visų kredito unijos pajinių įnašų vertė; pajiniai įnašai gali būti tik piniginės įmokos. Taigi pajiniai įnašai sudarė kredito unijos nuosavo kapitalo dalį. Ieškovė nurodė, kad apie pajinį įnašą nežinojo iki teisminių procesų pradžios ir juo nesinaudojo. Liudytoja V. B. byloje patvirtino, kad pajinis įnašas buvo suformuotas iš paskolos lėšų, taip pat parodė, jog asmuo neturi jokios galimybės disponuoti pajumi, iki kol neatiduodama paskola (2018 m. liepos 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 13 min. 30 sek.). Įvertintina ir į tai, kad atsakovės atstovas teismo posėdyje patvirtino aplinkybę, jog 2018 m. sausio mėnesį buvo atliktas skolos Palangos kredito unijai pagal Paskolos sutartį padengimas pajumi (2018 m. birželio 20 d. teismo posėdžio garso įrašas: 24 min. 50 sek.). Iš šių duomenų matyti, kad ieškovė paskolos dalimi, panaudota pajiniam įnašui, nedisponavo, toks paskolos sumos dalies panaudojimas nenumatytas Paskolos sutartyje.Teismas taip pat įvertina ieškovės elgesį po sandorio sudarymo. Nors trečiasis asmuo E. P. akcentuoja, kad byloje ginčijamas sutartinės hipotekos lakštas įregistruotas 2010 m. spalio 4 d., tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, kad hipotekos lakštas sudarytas tą pačią dieną, kaip ir byloje ginčijama Paskolos sutartis, t. y. 2010 m. rugsėjo 20 d., prašymas įregistruoti šį sandorį pateiktas praėjus nedaug laiko po jo sudarymo – 2010 m. rugsėjo 29 d. Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais nustatyta, kad E. P. yra ieškovės motinos N. Š. pusbrolis, jis anksčiau padėjo ieškovės tėvams gauti paskolą Palangos kredito unijoje. Įvertinus šalis siejusį pasitikėjimo ir giminystės ryšį, vien aplinkybė dėl vėlesnės hipotekos sandorio įregistravimo datos nepripažintina pakankama patvirtinti grynųjų pinigų pagal paskolos sutarties sąlygas perdavimą. Ieškovė ieškinyje teigė, kad ji nepasirašė vėlesnių dokumentų dėl Paskolos sutarties palūkanų normos sumažinimo. Svarbia aplinkybe pripažintina ir tai, kad, įrodymų byloje visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovė vykdė paskolos sutartyje numatytą prievolę grąžinti paskolą. Nors byloje pateikti duomenys apie dviejų įmokų (palūkanų) mokėjimą (2011 m. rugsėjo 20 d. ir 2011 m. gruodžio 22 d.), tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu neigė mokėjusi įmokas paskolai grąžinti. Ieškovė, įrodinėdama aplinkybę, kad įmokas paskolai grąžinti sumokėjo E. P., rėmėsi į bylą pateiktuose kompaktiniuose diskuose užfiksuotų garso įrašų dalimis. Teismas, atsižvelgęs į šiuos duomenis, įvertina ir tai, kad trečiasis asmuo E. P. pats byloje patvirtino faktinę aplinkybę, jog dvi įmokas jis įmokėjo iš savo pinigų (2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio garso įrašas: 48 min. 50 sek). Byloje nėra kitų įrodymų, kad ieškovė atliko veiksmus paskolos sumai grąžinti. Darytina išvada, kad bylos duomenys nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovė vykdė rašytinėje Paskolos sutartyje nurodytus įpareigojimus dėl paskolos sumos grąžinimo.Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė prašo Paskolos sutartį pripažinti ne nesudaryta, o prašo pripažinti ją negaliojančia, taip pat įvertinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodomas aplinkybes, Paskolos sutarties turinį ir bylos duomenis apie paskolos sumos išmokėjimo aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.875 straipsnio 3 dalis netaikytina, o paskolos sutarties teisėtumas vertintinas pagal bendrąjį CK 1.91 straipsnio 1 dalyje numatytą sandorio negaliojimo pagrindą. Be to, teismo vertinimu, 24, 27, 29 punktuose nurodytos aplinkybės dėl to, jog atsakovės nuosavybėn kaip ieškovės pajinis įnašas buvo perduota 89 376 Lt suma, kurią atsakovė susigrąžino, tokiu būdu padengdama dalį įsiskolinimo, jog baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad ieškovei atsakovės suteiktą paskolą pasisavino trečiasis asmuo E. P., nesudaro pagrindo išvadai padaryti, kad ieškovei atsakovė piniginių lėšų pagal ginčijamą šalių sudarytą Paskolos sutartį faktiškai nesuteikė (170 000 JAV dolerių), piniginės lėšos buvo suteiktos, tačiau realiai ieškovė šių lėšų negavo dėl trečiojo asmens E. P. nusikalstamų veiksmų. Nagrinėjamu atveju anksčiau nurodytoje Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų (Plungės rajono apylinkės teismo) išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-404/2017 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta įrodyta trečiojo asmens E. P. atlikta apgaulė, jo veika dėl apgaule savo naudai įgyto didelės vertės svetimo turto pripažinta sukčiavimu (BK 182 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo E. P., veikdamas pagal tam tikrą nusikalstamos veikos schemą, nusikalstamą veiką atliko apgaudamas I. Š. – neperduodamas jai minėtoje paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų faktinius duomenis ir vadovaudamasis anksčiau nurodytais prejudiciniais faktais, daro išvadą, kad byloje įrodyta, jog Paskolos sutartis tarp atsakovės Palangos kredito unijos, sandorio sudarymo metu faktiškai atstovaujamos E. P., ir ieškovės I. Š. sudaryta panaudojant apgaulę prieš ieškovę – turint tikslą neperduoti ieškovei paskolos lėšų. Atsakovės Palangos kredito unijos argumentai, jog ieškovė siekė gauti paskolą nurodydama neteisingus duomenis apie savo turtinę padėtį, nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą, kadangi jie nepaneigia prieš ieškovę sudarant ginčijamą sandorį panaudotos apgaulės (nuslėpto tikslo neperduoti ieškovei paskolos lėšų). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sudarant ginčijamą Paskolos sutartį atsakovės vardu faktiškai veikęs E. P. atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus, turėjusius lemiamą įtaką ieškovės valiai susiformuoti. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad bylos duomenys sudaro pagrindą ieškovės reikalavimą 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažinti įrodytu ir pagrįstu (CPK 176–178, 185 straipsniai).Vadovaujantis CK 1.95 straipsnio 1 dalimi, pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Negaliojančio sandorio teisinis padarinys yra restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Ieškovė 2018 m. vasario 12 d. prašyme nurodė ir ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad neprašo taikyti restitucijos, nes ieškovė pagal ginčijamą Paskolos sutartį savo lėšų (įmokų) nemokėjo. Esant tokioms aplinkybėms, kai ieškovė pagal nuginčytu pripažintą sandorį lėšomis nedisponavo ir įmokų nemokėjo, 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį pripažinus negaliojančia restitucija netaikytina.

Dėl hipotekos sandorio nuginčijimo

Ieškovė I. D. (Š.) ieškiniu taip pat prašo pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą ir notarės patvirtintą 2010 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakštą Nr. 05120100003567. Ieškovė kaip pagrindą panaikinti šį sandorį nurodė tai, kad hipoteka yra išvestinis sandoris iš paskolos sutarties.Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis). Įkeitimas (hipoteka) yra vienas iš būdų, kuriuo pagal sutartį arba įstatymus gali būti užtikrinamas prievolių įvykdymas (CK 6.70 straipsnio 1 dalis). Tad hipotekai būdingas akcesoriškumas ir reiškia prievolės įvykdymą užtikrinančios prievolės priklausomybę nuo pagrindinės prievolės. Šiuo metu galiojanti CK 4.170 straipsnio 4 dalies nuostata taip pat numato, kad hipoteka ir jos galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo.Kaip nustatyta byloje esančiais rašytiniais įrodymais, 2010 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakštas išduotas įsipareigojimų pagal 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį įvykdymui užtikrinti. Byloje nustatyta, kad Paskolos sutartis sudaryta dėl apgaulės ir šis sandoris pripažintas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atsižvelgiant į sutartinės hipotekos sandorio, kaip užtikrinimo priemonės, sudarymo sąsajumą su pagrindine prievole ir dėl atliktų tyčinių nesąžiningų veiksmų, lėmusių ieškovės apsisprendimą sudaryti pagrindinį sandorį (apgaulės), susiformavusios ieškovės valios trūkumus, negaliojančiu pripažintinas ir prievolei pagal pagrindinį sandorį (Paskolos sutartį) užtikrinti sudarytas 2010 m. rugsėjo 20 d. sutartinės hipotekos lakštas Nr. 05120100003567 (CK 1.91 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės nustatytos CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse: pagal šio straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas proporcingas patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, kai ieškinys tenkinamas iš dalies; CPK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šios taisyklės taikomos ir paduodant apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo.CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015).Be to, kasacinio teismo pasisakyta ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226-248/2018 m.).Ieškovė už ieškinį sumokėjo 300 Lt (86,89 Eur) žyminį mokestį (t. 1, b. l. 10). Ieškovė taip pat pateikė rašytinius įrodymus, kad už advokato teisinę pagalba sumokėjo 1 500 Eur (t. 3, b. l. 90–93). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens E. P.. Ieškovės atstovas 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš trečiojo asmens nepalaikė ir prašė visas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, N. Š. ir A. Š. pateikė prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie tai , kad trečiasis asmuo N. Š. patyrė iš viso 1 026 Eur bylinėjimosi išlaidų (300 Eur + 484 Eur + 242 Eur) (t. 3, b. l. 94–97, 124–127; t. 4 , b. l. 100–103). Vadovaujantis CPK 47 straipsnio 2 dalimi, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą). 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje žodine nutartimi dėl trečiųjų asmenų procesinės padėties nustatyta, kad tretieji asmenys N. Š. ir A. Š. byloje dalyvauja ieškovės pusėje. Trečiųjų asmenų atstovas 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje pateikė prašymą priteisti iš atsakovės N. Š. negautą 32,25 Eur vidutinį darbo užmokestį už vieną darbo dieną, kadangi jos dalyvavimas teismo posėdyje pripažintas būtinu, o darbdavys darbuotoją išleidžia tik nemokamų atostogų. Šį prašymą grindė 2018 m. gegužės 4 d. N. Š. prašymu darbdaviui išleisti ją iš darbo į 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdį ir darbdavio elektroniniu paštu atsiųstais duomenimis apie N. Š. 2018 m. gegužės 1 d. apskaičiuotą darbo užmokesčio sumą (t. 3, b. l. 130–131). Ieškovės atstovas 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje taip pat pareiškė prašymą priteisti ieškovei iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už vieną darbo dieną kaip negautas pajamas ir nurodė, kad ieškovė I. D. iš darbo galėjo atvykti tik gaudama nemokamas atostogas. Šis prašymas grindžiamas 2018 m. gegužės 4 d. I. D. prašymu darbdaviui išleisti ją iš darbo į 2018 m. gegužės 7 d. į teismo posėdį ir darbdavio elektroniniu paštu atsiųstais duomenimis apie I. D. 2018 m. gegužės 1 d. apskaičiuotą darbo užmokesčio sumą – 23,19 Eur (t. 3, b. l. 128–129).Atsižvelgiant į 38 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, atsakovei tektų pareiga atlyginti ieškovei ir tretiesiems asmenims N. Š. ir A. Š. jų turėtas bylinėjimosi išlaidas (atstovavimo išlaidas ir ieškovės sumokėtą žyminio mokesčio dalį), tačiau teismo vertinimu, esant 45 punkte nurodytoms aplinkybėms, tai pažeistų bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, prieštarautų teisingos šalių interesų pusiausvyros principui, neatitiktų formuojamos teismų praktikos (40-41 punktai).Ginčijamus sandorius sudarė pati ieškovė, kaip nurodė nagrinėjant bylą teisme, visiškai pasitikėdama trečiuoju asmeniu E. P., darė taip kaip nurodė trečiasis asmuo E. P.. Tretieji asmenys N. Š. ir A. Š., ieškovės tėvai, turėdami didelę gyvenimišką patirtį, neprieštaravo ieškovės sudaromiems sandoriams ir dalyvavo ieškovei sudarant juos, perleido ieškovei jiems nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą ginčijamo Paskolos sandorio užtikrinimui, laidavo už ieškovę. Kaip tretieji asmenys N. Š. ir A. Š. nurodė nagrinėjant bylą teisme tai darė tik visiškai pasitikėdami trečiuoju asmeniu E. P.. Teismo vertinimu, tiesiogiai ieškovės, trečiųjų asmenų N. Š. ir A. Š. šioje civilinėje byloje patirtų atstovavimo išlaidų atsiradimo priežastis yra trečiojo asmens E. P. nusikalstami veiksmai. Kaip nustatyta baudžiamojoje byloje, trečiasis asmuo E. P. apgavo tiek ieškovę, tiek atsakovę, atsakovei baudžiamojoje byloje kaltinimai nebuvo pareikšti, iš trečiojo asmens E. P. atsakovei baudžiamojoje byloje dėl šio fakto priteistas žalos atlyginimas (170 000 JAV dolerių paskolos suma). Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu, sąžiningiausia, protingiausia ir teisingiausia, jog abiems šalims paliktinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos.Be to, sprendžiant dėl ieškovės ir trečiojo asmens N. Š. prašomo priteisti vidutinio darbo užmokesčio tam, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 1–8 punktuose tiesiogiai nenurodytos išlaidos galėtų būti pripažintos išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu, jos turi būti protingos, neperteklinės, būtinos, pagrįstos ir įrodytos. Pirma, ieškovės I. D. dalyvavimas 2018 m. gegužės 7 d. teismo posėdyje nebuvo pripažintas būtinu. Antra, rašytiniai įrodymai, kuriais nurodytus prašymus grindžia ieškovė I. D. ir trečiasis asmuo N. Š., nepatvirtina, kad šiems dalyvaujantiems byloje asmenims 2018 m. gegužės 7 d., t. y. teismo posėdžio dieną, visą dieną darbovietėje faktiškai buvo suteiktos nemokamos atostogos ir dėl to joms realiai nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tokias faktines aplinkybes patvirtinančių konkrečių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nurodyti prašymai priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už vieną darbo dieną kaip negautas pajamas neįrodyti, dėl to atmestini kai nepagrįsti.Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartimi ieškovė atleista nuo 8 032 Lt (2 326,23 Eur) žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo. Vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Ieškovės ieškinį tenkinus, vadovaujantis CPK 96 straipsnio 1 dalimi, 2 326,23 Eur žyminis mokestis, nuo kurio mokėjimo ieškovė atleista, priteistinas iš atsakovės Palangos kredito unijos į valstybės biudžetą. Taip pat į valstybės biudžetą priteistina 21, 12 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis). Šiuo atveju civilinio proceso įstatymas nenumato galimybės nukrypti nuo civilinio proceso įstatymu numatyto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai bylinėjimosi išlaidas patiria valstybė.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį Nr. 10-00070 (su visais pakeitimais), sudarytą tarp ieškovės I. D. (buvusi pavardė – Š.) ir atsakovės Palangos kredito unijos.

Pripažinti negaliojančiu tarp ieškovės I. D. (buvusi pavardė – Š.) ir atsakovės Palangos kredito unijos sudarytą ir notarės Alfredos Bluškienės 2010 m. rugsėjo 20 d. patvirtintą sutartinės hipotekos lakštą Nr. 05120100003567, įregistravimo data 2010 m. spalio 4 d., notarinio registro Nr. 2-4077, dėl 1 0000 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įkeitimo.

Priteisti iš atsakovės Palangos kredito unijos 2 326,23 Eur (dviejų tūkstančių trijų šimtų dvidešimt šešių eurų 23 ct) žyminį mokestį ir 21, 12 Eur (dvidešimt vieną eurą 12 ct) išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu, iš viso 2347, 35 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt septynis Eur, 35 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.

Sprendimas gali būti skundžiamas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant Klaipėdos apygardos teisme.