Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1122/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-10
Bylos Nr.: 2A-1122/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00292-2010-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Gintaras Pečiulis, Alvydas Poškus
Atsakovas: V. V., J. V.
Ieškovas: akcinės bendrovės Šiaulių banko
Trečiasis asmuo: A. V., J. Z.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1122/2014Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00292-2010-4Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1;126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. V. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-116-154/2013 pagal ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių banko ieškinį V. V. ir J. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys A. V. ir J. Z..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Teismui pateiktu ieškiniu ieškovas AB Šiaulių bankas prašė: pripažinti negaliojančia atsakovo V. V. ir atsakovo J. V. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą J. V. grąžinti atsakovui V. V. šios sutarties pagrindu įgytus nekilnojamuosius daiktus - 1/2 gyvenamojo namo, 1/2 garažo, 1/2 tvoros, 1/2 žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė 2006 m. sausio 20 d. kreditavimo sutartimi suteikęs UAB „Senoji smuklė“ 2 000 000 Lt kreditą patalpoms įsigyti. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymo užtikrinimui 2006 m. sausio 20 d. su L. M. ir V. V. buvo sudarytos laidavimo sutartys. Ieškovo teigimu, skolininkas UAB „Senoji smuklė“ nuo 2008 metų gruodžio mėnesio netinkamai vykdė pareigas, numatytas kreditavimo sutartyje – nemokėjo kredito įmokų, palūkanų ir susidariusių delspinigių. Skolininkui nepašalinus ieškovo nustatytų pažeidimų, ieškovas kreditavimo sutartį nutraukė bei pareikalavo grąžinti susidariusį įsiskolinimą. Apie sutarties nutraukimą bei pareigą vykdyti prievoles pagal laidavimo sutartis buvo informuoti ir laiduotojai. Tačiau nei skolininkas, nei laiduotojai nesiėmė veiksmų įsiskolinimui grąžinti, todėl ieškovas pareiškė ieškinį prašydamas įsiskolinimą solidariai priteisti iš skolininko ir laiduotojų. Ieškovas nurodė, jog pareiškus ieškinį, skolininkui buvo iškelta bankroto byla. Pasak ieškovo, jam tapo žinoma, jog atsakovas V. V. su savo sutuoktine A. V. 2008 m. gruodžio 29 d. sudarė turto pasidalijimo sutartį, kurios pagrindu pasidalijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ir kiekvienas iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įgijo po 1/2 dalį turto, (duomenys neskelbtini). Atsakovas V. V. jam atitekusią turto dalį 2008 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi perleido savo tėvui J. V., o A. V. savo dalį turto perleido savo motinai (trečiajam asmeniui) J. Z.. Sudarius šiuos sandorius, atsakovas V. V. nebeteko turto, į kurį galimą būtų nukreipti įsiskolinimo išieškojimą.

Ieškovo nuomone, sudarydamas nurodytus sandorius atsakovas V. V. siekė išvengti savo prievolių pagal laidavimo sutartį. Todėl ieškovas matė būtinybę ginti jo kaip kreditoriaus teises reiškiant ieškinį actio Pauliana pagrindu. Ieškovo manymu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos.

Atsiliepimas

Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, jog teisę ginčyti 2008 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartį ieškovas įgytų tik išnagrinėjus bylą, kurioje pareikštas jo ieškinys dėl įsiskolinimo priteisimo. Akcentavo aplinkybę, jog kitoje byloje V. V. ginčija ir laidavimo sutartį, kurios pagrindu jam reiškiami reikalavimai nagrinėjamoje byloje. V. V. tvirtino ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo metu nežinojęs apie galimą kreditavimo sutarties nutraukimą. Savo tėvui J. V. padovanojo su sutuoktine pasidalinto turto dalį, kadangi tėvas jam buvo davęs pinigų namo įgijimui. Atsakovo V. V. vertinimu, laidavimo sutartis jo teisės perleisti turtą neribojo, o teisę nukreipti išieškojimą į jo turtą ieškovas įgijo tik po kreditavimo sutarties nutraukimo, t. y. praėjus metams po ginčijamos sutarties sudarymo. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovas su skolininku buvo sudaręs ir 2009 m. kreditavimo sutartį patalpų pirkimui bei apyvartinių lėšų papildymui, todėl ieškovas nepagrįstai teigia, kad skolininkas sutarties nebevykdė dar nuo 2008 metų gruodžio mėnesio. Teigė, jog ieškovas neturi absoliučios reikalavimo teisės laiduotojo atžvilgiu, kadangi laidavimo sutartis pasibaigė, pasibaigus skolininkui (išregistravus jį iš juridinių asmenų registro).

Žemesnės instancijos teismas

Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta iki Šiaulių apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla pagal AB Šiaulių banko ieškinį atsakovams UAB „Senoji smuklė“, L. M., V. V. dėl skolos priteisimo bei atsakovų L. M. ir V. V. priešieškinį ieškovui AB Šiaulių bankui dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu AB Šiaulių banko ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovų priešieškinis dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais atmestas.

Išnykus sustabdymo pagrindams bei atnaujinus bylos nagrinėjimą, teisme gautas atsakovų V. V. ir J. V. prašymas taikyti vienerių metų trukmės ieškinio senatį. Atsakovai nurodė, jog ieškinio senaties eigos pradžia skaičiuotina nuo 2009 m. sausio 7 d., kuomet ieškovas atliko paiešką nekilnojamojo turto registre ir sužinojo apie ginčijamo sandorio sudarymą. Atsakovų teigimu, šiuo atveju ieškinys pareikštas pasibaigus vienerių metų ieškinio senaties terminui.

Šalies argumentai

Ieškovas nesutiko su atsakovu prašymu taikyti ieškinio senatį. Ieškovo vertinimu, senaties terminas skaičiuotinas nuo sprendimo nutraukti kreditavimo sutartį priėmimo (2009 m. gruodžio 24 d.), kuomet jam tapo aišku, kad jo teisės ginčijamu sandoriu yra pažeistos. Tvirtino, jog sužinojęs apie ginčijamo sandorio sudarymą, ieškovas dar tikėjosi, kad skolininkas vykdys prievoles, todėl prašė papildomų užtikrinimo priemonių, suteikė papildomą kreditą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančia atsakovų V. V. ir J. V. 2008 m. gruodžio 31 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei taikė restituciją, įpareigodamas atsakovą J. V. grąžinti V. V. jam dovanojimo sutartimi perleistą nekilnojamąjį turtą: 1/2 dalį gyvenamojo namo, 1/2 dalį garažo, 1/2 dalį tvoros, 1/2 dalį žemės sklypo, esančius (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas iš atsakovų lygiomis dalimis priteisė ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei valstybės naudai priteisė procesinių dokumentų siuntimo išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, kuriais remdamiesi šie teigė, jog skolininką išregistravus iš juridinių asmenų registro, pasibaigė ir laidavimo sutartis ir kurios pagrindu ieškovas grindė savo reikalavimą, kadangi laidavimo sutarties šalys nesusitarė dėl sutarties galiojimo iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo. Teismo vertinimu, atsakovų argumentų nepagrįstumą patvirtina įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo bei atmestas atsakovų priešieškinis dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog aptariamu atveju egzistuoja sąlygų visetas actio Pauliana institutui taikyti: ieškovas turi reikalavimo teisę į atsakovą V. V., ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo interesus – sudaręs sandorį atsakovas tapo nemokus, atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo, ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos (šią sąlygą teismas grindė galiojančia nesąžiningumo prezumpcija, kadangi sandorio šalys yra tėvas ir sūnus), be to, ieškovas ieškinį pareiškė nepraleidęs sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių argumentus dėl ieškinio senaties taikymo, jos eigos pradžią skaičiavo nuo teisės pareikšti ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo to momento, kuomet ieškovas suvokė apie jo teisių pažeidimą. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog apie pažeistas teises jis sužinojo būtent 2009 m. gruodžio 24 d., priėmęs sprendimą nutraukti kreditavimo sutartį, kadangi tik tuomet ieškovas įgijo teisę iš skolininko reikalauti viso įsiskolinimo, o tik šiam neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prievolę, reikalauti, kad prievolę įvykdytų laiduotojai, be kita ko, ir atsakovas V. V.. Teismo vertinimu, šalių susirašinėjimas dėl kreditavimo sutarties vykdymo (derybos, sutarčių pakeitimai ar raginimai grąžinti skolą) negali būti vertinami kaip kreditoriaus sužinojimas apie jo teisių pažeidimą ir senaties termino ginčyti dovanojimo sandorį actio Pauliano pagrindu eigos pradžia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai V. V. ir J. V. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas nevertino VĮ Registrų centro Saugos įgaliotinio protokolų, kurie patvirtina, kad ieškovas 2009 m. sausio 7 d. atliko atsakovo V. V., o 2009 m. sausio 12 d. atliko J. V. turto paiešką. Šie duomenys patvirtina aplinkybę, jog nekilnojamojo turto paieškos metu ieškovui tapo žinomas nekilnojamojo turto perleidimo, o kartu ir jo teisių pažeidimo, faktas. Tokiu būdu ieškinio senaties terminas baigėsi 2010 m. sausio 7 d., o ieškovas, ieškinį pareiškęs 2010 m. gegužės 21 d., šį terminą praleido. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje suformuluotu precedentu, kadangi kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir čia nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Priešingai, remiantis šiuo precedentu nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos taikyti ieškinio senatį. Senaties eigos pradžia skaičiuotina ne tik nuo kreditoriaus nurodyto laiko, bet ir nuo termino, kada jis privalėjo sužinoti apie teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinio senaties pradžią sieti ne su kreditavimo sutarties nutraukimu, o su data, kuomet ieškovui kaip kreditoriui tapo žinoma apie ginčijamo sandorio sudarymą. Teismas nevertino aplinkybės, jog bankams taikomi didesni atidumo ir profesionalumo standartai. Pirmosios instancijos teismo pasirinktas senaties termino skaičiavimo būdas nepagrįstai varžo skolininko teises. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovas laidavimo sutarties sudarymo metu neįspėjo laiduotojo, jog šis negali perleisti jam priklausančio turto. Tokių ribojimų nenumato ir laidavimo sutartis. Be to, ieškovas kaip stipresnioji sutarties šalis turėjo galimybę sudaryti įkeitimo ar kitą prievolių užtikrinimo sandorį, tačiau to nepadarė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo atsakovo V. V. nesąžiningumą kaip actio Pauliana sąlygą. Atsakovui nebuvo žinoma, kad skolininkas nebevykdo kreditavimo sutarties, todėl sudarydamas ginčijamą sandorį jis elgėsi sąžiningai, kadangi nežinojo, jog toks sandoris pažeis ieškovo teises.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė sutinkąs su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties netaikymo. Nurodė, jog nusistovėjusioje teismų praktikoje ieškinio senaties eigos pradžia siejama ne su teisės pažeidimu, o su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovo teisė pareikšti ieškinį atsirado tuomet, kai tapo aišku, jog skolininkas nebevykdys prievolės, t. y. priėmus sprendimą nutraukti kreditavimo sutartį. Pasak ieškovo, atsakovai negrįstai teigia, kad siųsdamas 2009 m. sausio 12 d. pranešimą jis turėjo suvokti teisių pažeidimą. Šio dokumento turinys patvirtina buvusį ieškovo įsitikinimą, kad kreditavimo sutartis bus vykdoma tinkamai. Ieškovas taip pat nesutiko su atsakovų pozicija dėl nesąžiningumo sąlygos vertinimo. Pasak ieškovo, atsakovai objektyviais įrodymais neįrodė ginčijamo sandorio sudarymo metu buvus pareigai perleisti ginčo turtą. Kita vertus, pagal teisinį reguliavimą ieškovas neprivalo įrodinėti neatlygintinio sandorio šalių nesąžiningumo. Ieškovo manymu, Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2A-906/2013 nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo V. V. nesąžiningumą, siekiant išvengti laiduotojo prievolės vykdymo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas (kreditorius) AB Šiaulių bankas ir skolininkas UAB „Senoji smuklė“, kuris šiuo metu likviduotas dėl bankroto, sudarė kreditavimo sutartis: 2006 m. sausio 20 d. kreditavimo sutartį Nr. SVV-2006-001-00, 2006 m. sausio 20 d. kreditavimo sutartį Nr. SVV-2006-002-00 ir 2009 m. vasario 24 d. kreditavimo sutartį Nr. IV-2009-003-00. 2006 m. sausio 20 d. kreditavimo sutartimi Nr. SVV-2006-001-00 skolininkui buvo suteiktas 2 000 000 Lt kreditas, grąžintinas iki 2016 m. sausio 20 d. atliekant sutarties grafike nurodyto dydžio mokėjimus. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymui užtikrinti ieškovas ir atsakovas V. V. 2006 m. sausio 20 d. sudarė laidavimo sutartį. Atsakovas V. V. 2008 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartimi tėvui (atsakovui J. V.) padovanojo nekilnojamąjį turtą, esantį Veiverių g. 26, Šiauliuose. Kito turto atsakovas V. V. nebeturi. Ieškovas, vadovaudamasis banko valdybos 2009 m. gruodžio 24 d. sprendimu nuo 2009 m. gruodžio 29 d. nutraukė su skolininku sudarytas sutartis. Ieškovas informavo atsakovą V. V. apie kreditavimo sutarties nutraukimą bei susidariusį įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu actio Pauliana pagrindu ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2008 m. gruodžio 31 d. dovanojimo sutartį.

CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes, nustatė actio Pauliana sąlygų visetą, todėl ginčijamą dovanojimo sutartį pripažino negaliojančia. Teisėjų kolegija pastebi, jog apeliaciniu skundu atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kurių pagrindu konstatuota, jog ieškovas ieškinį pareiškė nepraleidęs sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino, taip pat su teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas apelianto V. V. nesąžiningumas (kaip Pauliana ieškinio sąlyga). Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantai apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje vertina tik skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino bei sandorio šalių (ne) sąžiningumo, o kitų Pauliana rūšies ieškiniui taikyti būtinų sąlygų nenagrinėja.

Dėl sandorio šalių nesąžiningumo

Kaip minėta, ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Šalių nesąžiningumą ieškovas grindžia įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kadangi ginčijamu sandoriu skolininkas (atsakovas V. V.) turtą neatlygintinai perleido tėvui (atsakovui J. V.) (CK 6.67 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju galioja sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kurios atsakovai nepaneigė. Tuo tarpu apeliantai nesutikimą su šia pirmosios instancijos teismo išvada grindė aplinkybėmis, esą V. V. nežinojo apie skolininko UAB „Senoji smuklė“ finansinius sunkumus, buvusius ginčijamo sandorio sudarymo metu, o laidavimo sutartis dėl teisinio pobūdžio (asmeninė užtikrinimo priemonė) neribojo jo galimybės laisvai disponuoti turimu turtu. Be to, apeliantas V. V. nesąžiningumo prezumpciją neigė ir ginčijamo sandorio sudarymo privalomumu, teigdamas, jog privalėjo grąžinti tėvui J. V. ginčo turtą, kadangi šis buvo įgytas už tėvo lėšas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, o nurodytus apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai apibrėžia įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 punktas). Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje neginčijamą aplinkybę, jog turto perleidimo sandorį atsakovas V. V. sudarė su tėvu, sprendžia, kad nesąžiningumo prezumpcijos taikymas yra pagrįstas. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neturi pareigos įrodinėti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo (pvz., jog sandorio šalys žinojo ir suprato arba turėjo suprasti ar pasidomėti galimomis neigiamomis pasekmėmis, kurias ieškovui gali sukelti ginčijamo sandorio sudarymas). Pritartina ieškovo argumentui, jog atsakovo J. V. nesąžiningumas nevertintinas ir tuo aspektu, kad šalys sudarė neatlygintinį sandorį (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadų ir apeliacinio skundo argumentų kontekste vertina tik V. V. elgesį bei jo poziciją, kuria bandoma paneigti aptartą prezumpciją. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, deklaratyvius skundo argumentus, esą apeliantui V. V. ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo žinoma apie skolininko UAB „Senoji smuklė“ finansinius sunkumus, kreditavimo sutarčių nutraukimą ar ieškovo ketinimą tai padaryti, paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-906/2013, nustatytos aplinkybės, kurios patvirtina nagrinėjamai bylai reikšmingą aplinkybę, jog V. V., kaip UAB „Senoji smuklė“ akcininkas, aktyviai domėjosi šio juridinio asmens veikla, buvo suinteresuotas veiklos tęstinumu, dalyvavo sprendimų, susijusių su įmonės veikla, priėmime (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 182 straipsnio 2 punktas). Suinteresuotumą juridinio asmens vykdomos veiklos sėkme patvirtina ne tik akcininko statusas, bet ir laidavimo sutarties, kuria akcininkas asmeniškai užtikrino didelės vertės prievolės įvykdymą, sudarymas. Tokio masto (apie 2 000 000 Lt) prievolės užtikrinimas, atsakovo V. V. veiksmus vertinant protingumo kriterijaus kontekste, teisėjų kolegijos neįtikina, kad šiam asmeniui įmonės veiklos rezultatai būtų nežinomi ar neįdomūs, atsižvelgiant į aplinkybę, jog skolininko nemokumo atveju skolininko prievolę bankui tektų vykdyti asmeniškai. Tokios aplinkybės, kolegijos įsitikinimu, įgalina daryti išvadą, jog apeliantui neabejotinai buvo žinoma skolininko finansinė padėties tiek kredito suteikimo metu, tiek kreditavimo sutarties vykdymo procese. Taip pat šiam atsakovui ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo žinomos ir skolininko perspektyvos dėl įsipareigojimų bankui vykdymo. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog toks apeliacinio skundo argumentas nepaneigia šiame ginče galiojančios nesąžiningumo prezumpcijos.

Kolegija pastebi, jog nagrinėjamu atveju ypatingai glaudžiai yra susijusios pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo ir sandorio šalių nesąžiningumo, kaip actio Pauliana buvimo, sąlygos. Atsakovų pozicija dėl (ne) sąžiningumo sąlygos iš esmės grindžiama egzistavusiu imperatyvu sudaryti ginčijamą sandorį. Kaip minėta, apeliantas jo atžvilgiu taikomą nesąžiningumo prezumpciją ginčijo privalomumu perduoti (grąžinti) turtą tėvui. Pasak apeliantų, šią pareigą sąlygojo aplinkybė, jog turtas buvo įgytas (pastatytas) už V. V. tėvo – atsakovo J. V. lėšas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovai neįrodė lėšų ginčo turtui įsigyti perdavimo fakto. Kita vertus, net ir tuo atveju, jeigu paminėta aplinkybė būtų įrodyta (vertinant situaciją hipotetiškai), atsakovai nepateikė duomenų, jog ginčijamą sandorį (apeliantų iš esmės apibūdinamą kaip turto perdavimą įsiskolinimui padengti) apeliantai privalėjo sudaryti būtent tokiu metu. Taigi aptariamu atveju nenustatytas ne tik lėšų perdavimo faktas, bet ir perduotų lėšų suma, susitarimo dėl skolos grąžinimo aplinkybės (pvz., terminas) ir kitos reikšmingos aplinkybės (CPK 178 str.). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamo sandorio (ne) teisėtumą, pagrįstai taikė nesąžiningumo prezumpciją.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostata apibrėžiamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-455/2013). Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013).

Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme šalių pozicijos dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento iš esmės išsiskyrė. Pastebėtina, jog bylos nagrinėjimo eigoje šalių pozicijos kito, visgi, nagrinėjant bylą iš esmės šalys suformulavo galutines pozicijas, kurių laikėsi ir apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovui ginčijamo sandorio sudarymo faktas (objektyvusis sužinojimo kriterijus) tapo žinomas dar 2009 m. sausio 7 d. atlikus paiešką nekilnojamojo turto registre apie apeliantui V. V. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tuo tarpu šalių pozicijos dėl suvokimo, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditoriaus (ieškovo) teises (subjektyvusis sužinojimo kriterijus), išsiskyrė, apeliantams teigiant, jog ieškovas kaip asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir profesionalumo reikalavimai, būtent paminėtos paieškos atlikimo metu turėjo suprasti galimą jo interesų pažeidimo faktą, o ieškovui teigiant, kad apie ginčijamo sandorio pasekmes jo interesams jis suprato tik sprendimo nutraukti kreditavimo sutartis su skolininku UAB „Senoji smuklė“ priėmimo metu, kuomet tapo aišku, jog skolininkas negrąžins kredito, o laiduotojas V. V., sudaręs ginčijamą sandorį, nebeturi turto, į kurį galėtų būti nukreiptas įsiskolinimo išieškojimas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Pauliana ieškinį, pritarė šiai ieškovo pozicijai. Apeliantai, nesutikdami su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada, teigė, kad teismas vadovavosi kasacinio teismo suformuluotu precedentu tokioje byloje, kurios faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Apeliaciniame skunde, vertinant teisės pareikšti ieškinį atsiradimo momentą pagal subjektyvųjį kriterijų, akcentuojami ir ieškovui, kaip bankui, keliami didesni atidumo bei profesionalumo reikalavimai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Kaip matyti iš apskųsto procesinio sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino eigos pradžią, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, suformuluotu precedentu. Nurodytoje byloje pateiktas aiškinimas, jog kreditoriaus susirašinėjimo (derybų) su skolininku ar laiduotoju dokumentai, kuriais jie raginami įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriui, kuriais derinamos sutarties šalių pozicijos, ieškomos galimybės įvykdyti sutartį, ją pakeisti ar pan., negali būti vertinami kaip kreditoriaus sužinojimas apie jo teisių pažeidimą ir senaties ginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu pradžia. Teisėjų kolegija, sugretinusi paminėtos kasacinio teismo nagrinėtos bylos bei šios nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, sutinka, jog jos nėra visiškai tapačios, tačiau ir nėra skirtingos tiek, kad paneigtų sukurto precedento teisinę reikšmę vertinant sužinojimo apie ginčijamą sandorį subjektyvųjį momentą, nuo kurio turėtų prasidėti ieškinio senaties termino eiga.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią susiejo ne su faktiniu sužinojimu apie ginčijamo sandorio sudarymą, o su sprendimo nutraukti kreditavimo sutartis priėmimu. Byloje nustatyta aplinkybė, jog jau 2008 metų pabaigoje skolininkas susidūrė su finansiniais sunkumais, nemokėjo pilnų grafike išdėstytų mokėjimų, buvo informuotas apie galimą sutarčių nutraukimą. Kita vertus, įvertinus aplinkybes, jog skolininko prievolės įvykdymas buvo užtikrintas tiek skolininko turto hipoteka, tiek laidavimu, spręstina, jog ieškovas, net ir sužinojęs apie ginčijamo sandorio sudarymą, negalėjo numatyti akivaizdžios grėsmės skolininko prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymui. Kitos faktinės aplinkybės neleidžia teisėjų kolegijai daryti išvados, jog ieškovas, atlikęs paiešką nekilnojamojo turto registre (2009 m. sausio 7 d.) turėjo suvokti jo interesų pažeidimo faktą. Apeliantai pagrįstai akcentuoja laidavimo sandorio ypatumą, jog laidavimas yra asmeninio (ne daiktinio) pobūdžio prievolės užtikrinimo priemonė, kas leidžia daryti išvadą, jog laidavimo sutarties sudarymas iš esmės neriboja laiduotojo galimybės sudaryti jam priklausančio turto perleidimo ar apsunkinimo sandorių. Taigi ir aptariamu atveju, kolegijos vertinimu, vien laiduotojui priklausančio turto mažėjimo faktas, nenustačius pagrindinio skolininko nemokumo požymių, nepaaiškėjus realioms pagrindinės prievolės įvykdymo perspektyvoms, atsižvelgiant į tai, jog prievolės įvykdymas buvo užtikrintas keliomis priemonėmis, išsamiai neįvertinus abiejų laiduotojų turtinės padėties (ne tik nekilnojamojo turto turėjimo), neleidžia suvokti aiškaus kreditoriaus interesų pažeidimo fakto. Tačiau nagrinėjamu atveju ginčijamo sandorio teisėtumas turėtų būti vertinamas ir kitų bylos faktinių aplinkybių kontekste. Vien ginčijamo sandorio sudarymo faktas, kolegijos įsitikinimu, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, pats savaime nesudaro pagrindo senaties termino eigos pradžiai. Nors byloje nebuvo vertinamos (pagal ieškinio ribas) pagrindinės prievolės vykdymo aplinkybės (pvz., nėra pateikti išsamūs kredito (kreditų) grąžinimą pagrindžiantys įrodymai), visgi joje esantys duomenys teisėjų kolegiją įtikino, kad ieškovas neturėjo pagrindo ginčijamo sandorio sudarymo laikyti pažeidžiančiu jo, kaip kreditoriaus, interesus sužinojimo apie sandorį objektyviuoju momentu. Ieškovo pateikti išrašai patvirtina, jog skolininkas, nors ir vėluodamas, palūkanų įmokas mokėjo pakankamai ilgą laiką net ir po ginčijamo sandorio sudarymo (t. 2, b. l. 4-7). Be to, skolininkui UAB „Senoji smuklė“ susidūrus su finansiniais sunkumais, jau po ginčijamo sandorio sudarymo 2009 m. vasario 24 d. bankas (ieškovas) suteikė 192 000 eurų kreditą įmonės apyvartinių lėšų papildymui (kreditavimo sutartis Nr. IV-2009-003-00). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, įgalina daryti išvadą, jog ieškovas dėjo pastangas šalių sutartinių santykių išsaugojimui. Nustatytų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nepagrįsta būtų spręsti, jog bankas, būdamas savo srities profesionalu, net ir suvokdamas, jog laiduotojai, mažindami jiems priklausančio turto masę, galbūt sąmoningai siekia išvengti prievolių pagal laidavimo sutartis vykdymo, vis vien siektų išsaugoti sutartinius santykius ir dar suteiktų papildomą finansavimą ūkio subjektui, dėl kurio veiklos perspektyvų abejotų. Pažymėtina, jog actio Pauliana institutas nėra savitikslė skolininko sudarytų sandorių teisėtumo kontrolės priemonė, t. y. nesudaro pagrindo visų skolininko (solidaraus ar subsidiaraus skolininko) sudarytų sandorių, dėl kurių padidėja įsipareigojimų apimtis ir mažėja turto masė, ginčyti šiam tinkamai vykdant prievolę kreditoriui, t. y. nesant objektyvių duomenų, jog šie sandoriai nukreipti į kreditoriaus interesų pažeidimą (pvz., sudarant sąlygas išvengti prievolės vykdymo, suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui ir pan.). Įvertinusi bylos duomenis bei šalių paaiškinimus teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti nagrinėjamam ginčui aktualų faktą, jog ieškovas, net ir būdamas kreditavimo srities profesionalu, tik sužinojęs apie sandorio sudarymą, turėjo suvokti ir tai, kad šis pažeidžia jo interesus. Tokiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su ieškovo reiškiama pozicija, jog tik banko valdybai priėmus sprendimą nutraukti su skolininku UAB „Senoji smuklė“ sudarytas kreditavimo sutartis, (2009 m. gruodžio 24 d.), kreditorius įsitikino (suvokė), jog skolininkas įsiskolinimo negrąžins, jog ginčijamas laiduotojo sudarytas sandoris pažeidžia ieškovo teises, kadangi laiduotojas šiuo sandoriu neatlygintinai perleido jam priklausiusį turtą, iš kurio galėjo būti tenkinamas kreditoriaus reikalavimas, nes kito realizuotino turto laiduotojas nebeturi. Būtent nuo šio momento ieškovas įgijo teisę (CK 6.209 straipsnio 2 dalis) imtis kitų būdų siekiant apginti savo pažeistas teises. Vertinant pagal subjektyvųjį sužinojimo kriterijų, aplinkybė, kad ieškovui apie ginčijamo sandorio sudarymą buvo žinoma nuo 2009 m. sausio 7 d. (objektyvusis sužinojimo kriterijus), ieškinio senaties taikymui nėra reikšminga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog ieškovas žinojo apie ginčo sandorį, dar nėra pagrindas spręsti, jog jis suvokė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos jo teisės, nes ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad skolininkas grąžins kreditą, o šiam tapus nemokiam, kad skolininko prievolę įvykdys laiduotojai.

Teisėjų kolegija nevertina apeliacinio skundo argumentų, kuriais keliami laidavimo sutarties galiojimo ir/ar jos teisėtumo klausimai. Pažymėtina, jog ieškovo AB Šiaulių banko ir apelianto V. V. sudarytos laidavimo sutarties teisėtumas konstatuotas įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-144-372/2012 (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kita vertus, kolegija sprendžia, jog laidavimo sutarties teisėtumo vertinimas yra už šios bylos nagrinėjimo dalyko ribų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), ieškinio senaties termino eigos pradžią (CK 1.127 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškovo AB Šiaulių banko ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliantų skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo naikinti šį sprendimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas pareiškė prašymą priteisti 2 758,36 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo pateiktoje užmokesčio apskaičiavimo pažymoje nurodoma, kad išlaidas sudarė atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, taip pat pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (t. 2, b. l. 113-117). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, apimtį ir sudėtingumą, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija mano, jog teisinga ir protinga ieškovui iš apelianto priteisti dalį apeliacinės instancijos teisme turėtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo – 1 700 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti lygiomis dalimis iš V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB Šiaulių bankui (j. a. k. 112025254) 1 700 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėGintaras PečiulisAlvydas Poškus