Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. V. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Tarnybai 2017 m. liepos 3 d. pateikė prašymą (1 t., b. l. 43–47) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kuriame nurodė, jog antrinė teisinė pagalba jai reikalinga, siekiant atgauti pareiškėjai priklausančią teisę į nuosavybę – 10,11 ha žemės, kuri priklausė pareiškėjos seneliui K. M..

Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Įstatymo( toliau- ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą 2017 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 15–16), kuris ir yra ginčijamas nagrinėjamojoje byloje. Sprendime nurodė, kad iš Tarnybos turimų duomenų buvo nustatyta, kad pareiškėja 2003 m. spalio 23 d. kartu su S. D. G. ir J. G. M. sudarė susitarimą (parašų tikrumą patvirtino notaras), pagal kurį jiems nuosavybės teisės į buvusio savininko K. M. (pareiškėjos senelio) žemės sklypą turėtų būti atkuriamos lygiomis dalimis. Panevėžio apskrities viršininko administracija, atsižvelgdama į šį susitarimą, sprendimais atkūrė jiems nuosavybės teises į žemės sklypą. Pareiškėjos ieškinys, pateiktas Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl 2003 m. spalio 23 d. susitarimo ir pagal jį priimtų Panevėžio apskrities viršininko administracijos sprendimų atkurti nuosavybės teises nuginčijimo, teismo sprendimu buvo atmestas, teismo sprendimas įsiteisėjo, todėl nėra teisinio pagrindo pakartotinai kreiptis į teismą dėl to paties susitarimo ir apskrities viršininko administracijos sprendimų nuginčijimo. Todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai būtų neperspektyvus. Pareiškėja yra praleidusi naikinamąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas dėl proceso atnaujinimo taip pat būtų neperspektyvus.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. spalio 23 d. pareiškėja Z. V., S. D. G. ir J. G. M. sudarė susitarimą (parašų tikrumą susitarime patvirtintas notariškai), kuriuo susitarė, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko K. M. žemės valdą, turėtą Panevėžio apskrities Panevėžio valsčiaus kaime 20,22 ha, jiems turėtų būti atkurtos lygiomis dalimis, po 6,74 ha kiekvienam (1 t., b. l. 73–74). Panevėžio apskrities viršininko administracija 2005 m. birželio 14 d. sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrė J. G. M., Z. V. ir S. D. G. nuosavybės teises į buvusio savininko K. M. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (1 t., b. l. 74–75). Bylos duomenimis, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad pareiškėja (ieškovė) Z. V. pareiškė ieškinį atsakovams J. G. M. ir S. D. G. Panevėžio miesto apylinkės teisme, prašydama, be kita ko, pripažinti negaliojančiu jos ir J. G. M. bei S. D. G. 2003 m. spalio 23 d. sudarytą susitarimą dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atkūrimo, bei iš dalies panaikinti minėtus Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. birželio 14 d. sprendimus, kuriais ieškovei ir atsakovams buvo atstatyta nuosavybės teisė į turtą ,taip pat pareiškėja prašė nustatyti, jog jai tenkanti dalis, į kurią turi būti atkurta nuosavybės teisė į K. M. priklausiusią 20,22 ha žemę (duomenys neskelbtini) (dabar Panevėžio miestas) yra 10,11 ha ir reiškė reikalavimus, atitinkamai šiai jai tenkančiai daliai įpareigoti Panevėžio apskrities viršininką atkurti Z.V. nuosavybės teises į įvardintus žemės sklypus. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 21 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008 ieškovės Z. V. ieškinį atmetė (1 t., b. l. 39, 71–77). Z. V. pateikė apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimo, prašydama sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį tenkinti. Panevėžio apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-336-198/2008 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą (1 t., b. l. 39; 2 t., b. l. 135–140). Z. V. pateikė prašymą, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008 ir pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą. Panevėžio apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-5611-837/2010 pareiškėjos prašymą atmetė; pareiškėja pateikė atskirąjį skundą; Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-754-280/2010 Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 39; 2 t., b. l. 146–150). Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 28 d. nutarties Nr. 3P-1673/2011 matyti, kad Z. V. ne kartą teikė kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutarties ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuriomis atmestas jos prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 26 d., 2011 m. birželio 29 d., 2011 m. rugsėjo 8 d., 2011 rugsėjo 30 d., 2011 m. spalio 28 d. nutartimi Nr. 3P-1673/2011 atsisakė priimti ieškovės Z. V. kasacinius skundus (2 t., b. l. 157–158). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Z. V. pateikė prašymą atnaujinti terminą paduoti kasaciniam skundui dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. sausio 4 d. nutartimi Nr. 3P-5/2011 atsisakė tenkinti jos prašymą atnaujinti praleistą terminą (2 t., b. l. 159). Bylos duomenimis ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Z.V. dar keletą kartų pateikė prašymus, prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1666-739/2011 bei 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-7001-837/2013 jos prašymus atsisakė priimti, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo jau yra išspręstas, procesinius sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl pakartotinis prašymas tuo pačiu pagrindu nebegali būti sprendžiamas. Pareiškėja teikė atskiruosius skundus dėl minėtų Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarčių; Panevėžio apygardos teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-273-280/2011 ir 2014 m. sausio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-56-544/2014 Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis paliko nepakeistas (1 t., b. l. 39; 2 t., b. l. 152-156). Pareiškėja keletą kartą pateikė skundus administraciniam teismui, prašydama iš dalies panaikinti Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. birželio 14 d. sprendimus Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais atkurta nuosavybės teisė į žemę. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-221-252-2010 bei 2017 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-387-279/2017 jos skundus atsisakė priimti, nurodęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008), priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Z. V. teikė atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo nutarčių, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-146-330/2010 bei 2017 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-578-492/2017 pareiškėjos atskiruosius skundus atmetė, o Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis paliko nepakeistas (1 t., b. l. 39, 54–57; 2 t., b. l. 141–145). Teismų sprendimai (nutartys) šiose bylose yra įsiteisėję.

Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis, be kita ko, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principais. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Taigi, antrinė teisinė pagalba gali ir turi būti teikiama ne vien atsižvelgiant į asmens, prašančio teisinės pagalbos pageidavimus, bet ir įvertinant asmens reikalavimų pagrįstumą, perspektyvumą bei galimas išlaidas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje (dabar – 11 straipsnio 7 dalis) numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1815/2014). Vienas iš tokių atvejų yra įtvirtintas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą šio punkto pagrindu gali būti priimtas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuri siekia, kad jai būtų teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas) (2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2139/2013). Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017; 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-2139/2013). Įstatymo 11 straipsnio 9 dalis nustato, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju, advokatas Irmantas Tumas įvertino teisinę ir faktinę situaciją kaip neperspektyvią ir tai pagrindė savo 2017 m. rugsėjo 8 d. išvadoje. Iš Sprendimo matyti, kad Tarnyba Sprendimui priimti rėmėsi informacija, gauta iš pareiškėjos pateikto prašymo ir papildomų dokumentų, advokato J. Tumo išvados, teismų priimtų procesinių sprendimų.

Pareiškėja savo prašyme Tarnybai nurodė, kad antrinė teisinė pagalba jai reikalinga, siekiant atgauti pareiškėjai priklausančią teisę į nuosavybę – į 10,11 ha ploto žemės sklypą, kuris priklausė pareiškėjos seneliui K. M.. Teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, kad valstybės garantuojamos pagalbos ji siekia, nes nesutinka su aukščiau aptartais teismų sprendimais ir pageidauja, kad civilinė byla(Panevėžio miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-165-589/2008), kurioje priimtas 2008m. gegužės 21d. sprendimas yra įsiteisėjęs, būtų išnagrinėta iš naujo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1815/2014; 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-1681/2012). Civiliniame procese teisės kreiptis į teismą prielaidomis yra laikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatytos sąlygos, kurioms esant, asmuo įgyja teisę pareikšti ieškinį teisme (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017). CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, kai nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, priimto dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostata, yra išaiškinta, kad pagrįsta yra Tarnybos išvada dėl atstovavimo neperspektyvumo, kai yra nustatoma, jog pareiškėja dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu jau anksčiau kreipėsi į teismus, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais jos pareiškimai buvo atmesti kaip nepagrįsti, o pakartotinis pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas nagrinėti teisme ir esant tokiai situacijai pareiškėja Tarnybai nenurodė civilinio proceso atnaujinimo pagrindų (žr.2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-3096/2011). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjos keliamas klausimas, kad jai būtų atkurta nuosavybės teisė į 10,11 ha ploto žemės, kuri priklausė jos seneliui K. M., jau išspręstas įsiteisėjusiu 2008m.gegužės 21d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos ieškinys dėl visų pareikštų reikalavimų, tarp jų ir dėl reikalavimų nustatyti, jog Z.V. tenkanti dalis, į kurią jai turi būti atkurta nuosavybės teisė į K. M. priklausiusią 20,22 ha žemę (duomenys neskelbtini) (dabar Panevėžio mieste) yra 10,11 ha bei įpareigoti Panevėžio apskrities viršininką atitinkamai šiai jai tenkančiai daliai atkurti Z.V. nuosavybės teises į įvardintus žemės sklypus. Todėl pakartotinis pareiškėjos pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas teisme nagrinėti. Be to, pareiškėja Z. V. jau buvo pateikusi prašymus atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008 ir teismas atsisakė atnaujinti procesą bei keletą kartų atsisakė priimti jos prašymus atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje. Pagal CPK 374 straipsnį, pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu negali būti teikiamas. Prašymas atnaujinti procesą kitu pagrindu irgi negalėtų būti teismo priimtas, kadangi jau yra pasibaigęs naikinamasis (penkerių metų) terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus (t. y. kai pareiškėjo pateikta peticija buvo nagrinėta Europos Žmogaus Teisių Teisme ir pripažinta, jog Lietuvos Respublikos teismo priimtu sprendimu civilinėje byloje buvo pažeistos žmogaus teisės, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje). Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008 įsiteisėjo 2008 m. rugpjūčio 21 d. (CPK 279 straipsnio 1 dalis), taigi naikinamasis terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti suėjo 2013 m. rugpjūčio 21 d. Pasibaigus naikinamajam terminui, proceso atnaujinimas negalimas net esant svarbioms jo praleidimą pateisinančioms priežastims. Dėl paminėtų priežasčių antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-165-589/2008 taip pat būtų neperspektyvus. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Tarnyba, kai pareiškėjas kreipiasi į ją prašydamas antrinės teisinės pagalbos dėl proceso atnaujinimo, turi vertinti, ar formaliai yra CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai procesui civilinėje byloje atnaujinti bei ar nepraleisti tokio prašymo padavimo terminai (CPK 368 straipsnis)(žr., 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1681/2012). Skundžiamame Sprendime Tarnyba iš esmės įvertino negalimumą pareiškėjai pakartotinai kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o taip pat įvertino ir proceso civilinėje byloje atnaujinimo negalimumą.

Konstatuotina, kad Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir jis visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.