Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Irmanto Šulco,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. R. ir atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ bankroto byloje .

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

22. Pareiškėjas į bylą pateikė dvi pažymas – V. R. reikalavimo darbo santykių LUAB „Lensona“ pagrindu skaičiavimo duomenys ir V. R. reikalavimo LUAB „Lensona“ uždelsus atsiskaityti skaičiavimo duomenys, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas LUAB „Lensona“ dirbo nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. birželio 3 d. ir buvo atleistas DK 62 straipsnio 2 dalies nustatytu pagrindu. Minėtose pažymose yra apskaičiuotas pareiškėjui neišmokėtas darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas atostogas bei išeitinė išmoka; pažymos yra nepasirašytos.

23. Iš VSDFV pažymos apie valstybinį socialinį draudimą matyti, kad LUAB „Lensona“ už apdraustąjį V. R. yra sumokėjusi valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d.

25. Iš nemokumo administratorės pateikto išrašo iš LUAB „Lensona“ buhalterinės apskaitos duomenų nustatyta, kad programoje užfiksuota, jog LUAB „Lensona“ nėra sumokėjusi pareiškėjui 3 001,44 Eur darbo užmokesčio nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d.

26. Pareiškėjas V. R. kreipėsi į nemokumo administratorę su prašymu patvirtinti jo finansinį reikalavimą, kildinamą iš darbo teisinių santykių su atsakove LUAB „Lensona“, t. y. patvirtinti 10 313,69 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. birželio mėn.; teismui nusprendus, kad darbo santykiai tarp LUAB „Lensona“ ir jo buvo pasibaigę 2021 m. lapkričio 30 d., prašė tenkinti alternatyvų reikalavimą, patvirtinti 12 005,02 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą, kurį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio, nepanaudotų atostogų ir išeitinės išmokos suma – 3 739,42 Eur (atskaičius mokesčius); vidutinio darbo užmokesčio už savalaikį neatsiskaitymą su pareiškėju suma (6 mėn.) – 8 265,60 Eur (atskaičius mokesčius); teismui nusprendus, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl netesybų (laiku neatsiskaičius su darbuotoju), prašo šį terminą atnaujinti.

28. Pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi patvirtinus pareiškėjo V. R. pirmosios eilės pirmojo etapo 3 239,17 Eur finansinį reikalavimą LUAB „Lensona“ bankroto byloje, nemokumo administratorė šį teismo procesinį sprendimą atskiruoju skundu ginčija, laikydamasi pozicijos, kad šalių sudaryta darbo sutartis yra negaliojanti, nes pareiškėjas apskritai nevykdė jokių darbo funkcijų LUAB „Lensona“. Pareiškėjas V. R. taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu toje dalyje, kurioje jo prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo buvo atmestas, nes mano, kad jį darbo santykiai su LUAB „Lensona“ siejo iki 2022 m. birželio 3 d., taip pat, jog teismas nepagrįstai nekonstatavo jo atleidimo pagrindo pagal DK 53 straipsnį, atitinkamai dėl to nepagrįstai jam nepriteisė išeitinės kompensacijos, be to, teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties dėl netesybų pradžios momentą bei nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, o ne DK 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą.

29. Taigi, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl LUAB „Lensona“ darbuotojo V. R. finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Dėl darbuotojo finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

30. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2013; 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-660/2018). Taigi, bankroto bylose esama viešojo intereso, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai.

31. Nors teismo vaidmuo byloje, kurioje sprendžiama dėl darbuotojo finansinio reikalavimo patvirtinimo įmonės, kurioje jis dirbo, bankroto byloje, yra aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011), svarbu ir tai, kad sprendžiant kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą viešasis interesas reikalauja tik to, jog nebūtų patvirtintas nepagrįstas kreditoriaus reikalavimas, tačiau nėra viešojo intereso, kuris reikalautų teismą būti aktyviu siekiant užtikrinti, kad kreditorių reikalavimas būtų patvirtintas. Dispozityvumo ir rungimosi principai lemia, kad kiekvienas kreditorius savo reikalavimą skolininko bankroto byloje reiškia ir jo pagrįstumą įrodinėja pats (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-652/2012). Aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013; 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015).

32. Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Tai lemia, kad, sprendžiant kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimus, su išimtimis, taikomos bendrosios CPK įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės.

33. Teismų praktikoje yra suformuluota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė darbo bylose, kai sprendžiamas darbuotojo atlyginimo už atliktą darbą sumokėjimo klausimas. Kadangi įstatymas nustato pareigą darbdaviui atlyginti darbuotojui už jo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, todėl būtent darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė savo prievolę (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712/2009). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria įmonei iškeliama bankroto byla ir paskiriamas administratorius, įmonei kaip darbdaviui atstovauja administratorius, kuris, esant ginčui, turi pareigą įrodyti darbo užmokesčio sumokėjimo darbuotojui faktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-798/2023).

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis VSDFV pažyma apie valstybinį socialinį draudimą bei duomenimis LUAB „Lensona“ buhalterinės apskaitos programoje, nusprendė, kad pareiškėjas LUAB „Lensona“ dirbo nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2021 m. gruodžio 1 d.

35. Apeliantė LUAB „Lensona“, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad pareiškėjas apskritai nevykdė jokių darbo funkcijų LUAB „Lensona“, o sudaryta darbo sutartis buvo fiktyvi. Tokius savo teiginius grindžia kitose išnagrinėtose civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl kitų LUAB „Lensona“ darbuotojų finansinių reikalavimų, nustatytomis aplinkybėmis, kurios iš esmės sutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

36. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su apeliante, nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas finansinį reikalavimą kildina iš galimų darbo teisinių santykių, neatleidžia jo nuo pareigos įrodyti tokio finansinio reikalavimo pagrįstumą, taip pat ir tai, jog darbo teisiniai santykiai jį su LUAB „Lensona“ iš tiesų siejo.

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl pareiškėjo ir bendrovės darbo teisinių santykių egzistavimo nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. birželio 3 d., pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė darbo funkcijų vykdymo LUAB „Lensona“ įrodymų, nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog būtų kreipęsis į LUAB „Lensona“ ar Valstybinę darbo inspekciją dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Teismas įvertino, kad aplinkybė, jog negaudamas atlyginimo nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. birželio 3 d, t. y. 9 mėn., pareiškėjas vis tiek vykdė darbo funkcijas, yra mažai tikėtina. Teismas pažymėjo, kad LUAB „Lensona“ nemokumo administratorei nėra perduota dokumentų, galinčių patvirtinti, jog pareiškėjas LUAB „Lensona“ atliko darbines funkcijas aptariamu laikotarpiu, nemokumo administratorei taip pat neperduoti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (darbo tabeliai), darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad tapačios aplinkybės egzistuoja ir vertinant laikotarpį iki 2021 m. gruodžio 1 d.

38. Iškeldamas LUAB „Lensona“ bankroto bylą, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 26 d. nutartyje konstatavo, kad bendrovė buvo nemoki jau 2020 metais. Byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu po darbo sutarties su V. R. sudarymo LUAB „Lensona“ vykdė kokią nors veiklą. Vadinasi darbo sutartis su V. R. buvo sudaryta LUAB „Lensona“ jau esant nemokiai ir iš esmės nevykdant veiklos.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės neįvertino nurodytų aplinkybių ir nemokumo administratorės pozicijos dėl pareiškėjo galimo formalaus įdarbinimo, neįsitikino pareiškėjo ir atsakovės sudarytos darbo sutarties bei santykių tokios sutarties pagrindu egzistavimo realumu, neįvertino tokio susitarimo sudarymo momento, kai darbo sutartis buvo sudaryta faktiškai veiklos nebevykdančios ir nemokios bendrovės, atitinkamai dėl to liko neįvertintas ir pareiškėjo finansinio reikalavimo, kildinamo iš ginčo darbo sutarties, pagrįstumas.

40. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tinkamas kreditorių finansinių reikalavimų dydžio ir (ar) eilės nustatymas yra svarbus sklandžiam bankroto proceso vykdymui bei kreditorių tarpusavio santykiams. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai, todėl siekiant įgyvendinti minėtus bankroto proceso tikslus, svarbu įvertinti kiekvieno kreditoriaus teikiamo reikalavimo pagrįstumą.

41. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia sukurti finansinį reikalavimą, kurį patvirtinus LUAB „Lensona“ bankroto byloje, jis galimai visiškai ar iš dalies būtų patenkintas Garantinio fondo lėšomis (t. y. valstybės išteklių fondas, skirtas užtikrinti garantijas darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam), todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tokio finansinio reikalavimo (ne)tvirtinimo klausimą, turėjo pareigą itin atidžiai įvertinti ir visiškai įsitikinti tokio finansinio reikalavimo realumu ir pagrįstumu.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liko nepašalintos abejonės dėl šalių darbo santykių realaus egzistavimo ir dėl šalių siekio sukurti tokius santykius buvimo fakto. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. R. finansinio reikalavimo (ne)patvirtinimo, pirmiausia turėjo įvertinti jo sudarytos su LUAB „Lensona“ darbo sutarties (ne)galiojimo klausimą, o tai šiuo atveju nebuvo padaryta.

Dėl su darbo sutarties nutraukimo susijusių išmokų (ne)išmokėjimo

43. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad V. R. ir LUAB „Lensona“ darbo teisiniai santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 1 d., ir atsakovės bankroto byloje patvirtinęs apelianto 3 239,17 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą, kaip pagrįstai pastebi apeliantas atskirajame skunde, dėl kitos jo reikalavimo dalies – išeitinės išmokos visiškai nepasisakė.

44. Kasacinio teismo išaiškinta, kad darbo sutarties pasibaigimas reiškia, jog pasibaigia jos šalių teisės ir pareigos, susijusios su darbo sutarties vykdymu, tačiau tai nereiškia, kad, pasibaigus darbo sutarčiai, baigiasi ir visos jos šalis siejusios, iš darbo teisinių santykių kilusios teisės ir pareigos, pavyzdžiui, teisė ir pareiga dėl atsiskaitymo, išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-701/2017, 53 punktas).

45. Nagrinėjamu atveju, be kita ko, ginčas yra kilęs ir dėl darbo teisinių santykių pabaigos, tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šalių darbo teisinių santykių pabaigos momentą, nenurodė tokių santykių pasibaigimo pagrindo, t. y. nenurodė, kokiu DK įtvirtintu pagrindu 2021 m. gruodžio 1 d. pasibaigė V. R. ir LUAB „Lensona“ darbo teisiniai santykiai, nors išeitinės išmokos (ne)mokėjimas tiesiogiai priklauso nuo darbo sutarties nutraukimo pagrindo.

46. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl netesybų reikalavimo, neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą bei nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 5 dalyje, o ne DK 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą.

47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas apie teisės pažeidimą turėjo sužinoti 2021 m. rugsėjo 16 d., kai jam nebuvo išmokėtas atlyginimas; vėliausiai apie savo teisės pažeidimą jis turėjo suvokti gavęs VSDFV 2021 m. gruodžio 1 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjui kaip LUAB „Lensona“ darbuotojui buvo sustabdytas (nutrauktas) socialinis draudimas VSDFV iniciatyva nuo 2021 m. gruodžio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, VSDFV nustatyta V. R. valstybinio socialinio draudimo pabaigos data (2021 m. gruodžio 1 d.) negali būti tapatinama su jo sužinojimu apie darbo LUAB „Lensona“ teisinių santykių pabaigą, nes apeliantas iš gauto VSDFV pranešimo sužinojo ne atleidimo iš darbo LUAB „Lensona“ faktą ir (ar) pagrindą, o aplinkybę, jos jis nebėra draustas valstybės socialiniu draudimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad nemokumo administratorė būtų informavusi V. R. apie jo atleidimą iš darbo. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2009).

48. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d.) darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių (DK 146 straipsnio 2 dalis).

49. Reikalavimams dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu, skaičiuoti taikomos specialiosios (DK) ieškinio senaties taikymo nuostatos (DK 15 straipsnio 4 dalis). Ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą (DK 15 straipsnio 1 dalis). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, jeigu DK ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 15 straipsnio 2 dalis). DK reikalavimams dėl netesybų nenustatyti trumpesni ieškinio senaties terminai (DK 15 straipsnio 2 dalis). Taigi, taikomas bendrasis trejų metų DK nustatytas ieškinio senaties terminas. Analogiškos pozicijos, kad dėl netesybų ir kitų išmokų taikomas trijų metų senaties terminas laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-684-798/2024).

50. Taigi, jei sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo ir LUAB „Lensona“ darbo teisiniai santykiai pasibaigė 2021 m. gruodžio 1 d., o prašymą dėl netesybų DK 147 straipsnio pagrindu priteisimo apeliantas teismui pateikė 2024 m. gegužės 17 d., spręstina, jog trejų metų ieškinio senaties termino apeliantas nėra praleidęs.

Dėl procesinės bylos baigties ir rašytinių įrodymų pridėjimo

51. JANĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas teisėjo vadovavimo procesui principas reiškia, kad teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus, rinkti įrodymus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, visų pirma, neištyrus aplinkybių ir nepašalinus abejonių, susijusių su šalių darbo sutarties sudarymu ir jos realiu vykdymu, negalėjo būti sprendžiamas V. R. pareikšto finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas. Antra, jei būtų nustatyta, kad šalių sudaryta darbo sutartis yra galiojanti ir šalis siejo realūs darbo santykiai, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nenustatė šalių darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindo ir su tokiu atitinkamu pagrindu susijusių išmokų (ne)mokėjimo. Trečia, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį dėl netesybų priteisimo. Nustatyti pažeidimai, visų pirma, tinkamai neįvertinant darbo sutarties (ne)galiojimo klausimo, lėmė, kad liko neatskleista bylos esmė, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o V. R. prašymas patvirtinti jo finansinį reikalavimą LUAB „Lensona“ bankroto byloje perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

52. Byloje nustatytas pažeidimas, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, kadangi tai reikštų, kad byla turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, o tai neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties ir gali riboti dalyvaujančių byloje asmenų apeliacijos teises.

53. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir grąžindamas klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui iš esmės, taip pat nesprendžia nemokumo administratorės prašymo prie bylos pridėti naujus įrodymus – 2022 m. liepos 27 d. UAB „Euroksa“ prašymą dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo; 2020 m. spalio 21 d. paskolos sutartį Nr. 2020-10-21; 2020 m. sausio 24 d. teisių perleidimo sutartį; UAB „Today‘s tendencies“ išrašą; UAB „Euroksa“ išrašą, nes teikiamų įrodymų prie bylos (ne)pridėjimo tikslingumą įvertins pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugpjūčio 29 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. R. prašymą patvirtinti jo finansinį reikalavimą likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lensona“ bankroto byloje perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.