Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 5 709 Eur žalos atlyginimo subrogacijos tvarka, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji ir „ACE LOGISTICS Estonia AS“ sudarė transporto įmonės atsakomybės draudimo sutartį. Pagal nurodytą sutartį ieškovė apdraudė taip pat ir „ACE LOGISTICS Lithuania, UAB, civilinę atsakomybę. Pastaroji ir UAB „ABB“ sudarė vežimo sutartį dėl krovinio pervežimo maršrutu Italija–Lietuva. UAB „ACE LOGISTICS“ ir atsakovė sudarė to paties krovinio vežimo sutartį. Krovinys atsakovei perduotas Italijoje. Atsakovė 2018 m. balandžio 9 d. krovinį pristatė į UAB ,,ABB“ sandėlį. Iškraudamas krovinį, atsakovės vairuotojas užvažiavo su ant keltuvo užkeltu kroviniu ant automobilio lifto, lifto konstrukcija lūžo ir krovinys nukrito ant žemės. UAB ,,ABB“ sandėlininkas, dalyvavęs iškraunant krovinį, paaiškinimuose raštu patvirtino, kad atsakovės vairuotojas pripažino, jog nukritęs krovinys buvo per sunkus transportui, kuriuo buvo vežamas. Apie tai pasakyta atsakovės vairuotojo vadovui dar krovinio pakrovimo metu. UAB „ACE LOGISTICS Lithuania“ 2018 m. balandžio 10 d. pateikė atsakovei pretenziją, kurią atsakovė atmetė. Trečiasis asmuo UAB ,,ABB“ 2018 m. birželio 14 d. pateikė pretenziją siuntėjai UAB „ACE LOGISTICS“ nurodė, kad visiškai sugadinta krovinio dalis (baterijų spinta), pareikalavo kompensuoti 6 209 Eur nuostolių. Ieškovė atlygino trečiajam asmeniui UAB ,,ABB“ 5 709 Eur nuostolių ir subrogacijos tvarka įgijo reikalavimo teisę į atsakovę. Vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė. Vežėjo atsakomybė atsiranda nesant jo kaltės. Iškeliant krovinį iš transporto priemonės tam turinčiu būti pritaikytu specialiu transporto priemonės liftu ir jam, neatlaikius svorio bei sulūžus, tai laikytina transporto priemonės, kuria vežtas krovinys, gedimu.

2. Dublike ieškovė prašė patenkinti ieškinį, papildomai nurodė, kad šalys gali susitarti ne tik raštu, bet taip pat ir konkliudentiniais veiksmais. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamoje situacijoje tai ir buvo padaryta. Atsakovės darbuotojas vykdė krovinio iškrovimą rankiniu keltuvu. Atsakovė pasirinko krovinį pristatyti kietašoniu furgonu, į jį perkrovė krovinį. Ji žinojo, kad krovinį iškrauti įmanoma vieninteliu būdu – per furgono galą, kuriame įrengtas automobilinis liftas. Atsakovė žinojo automobilinio lifto keliamąją galią ir krovinio masę. Krovinio valdymo perdavimo gavėjui momentu laikytinas gavėjo pastabų įrašymo bei vairuotojo ir gavėjo pasirašymo CMR važtaraštyje momentas. Krovinio gavimas patvirtintas tada, kai iškrovimo metu žala kroviniui jau buvo padaryta. Pristatymo vietoje atsakovė rūpinosi krovinio iškrovimu. Tai neleista daryti pačiam gavėjui, todėl iškrovimo metu gavėjas nebuvo pradėjęs faktiškai valdyti ir kontroliuoti krovinio. Krovinio iškrovimą vykdė atsakovės vairuotojas. Krovinio priėmimas turėjo įvykti atsakovės vairuotojui išstūmus jį ant rampos. Gavėjo nurodymas vežėjui pristumti transporto priemonę galu prie rampos nereiškia krovinio priėmimo ir disponavimo teisės perėmimo. Nebuvo galimybių krovinį iškrauti kitu būdu.

10. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Teismo išvada, kad sutartimi nustatytas vežėjo pagal sutartį prisiimtų pareigų sąrašas yra baigtinis ir sutarties vykdymo metu negalima susitarti dėl to, kad krovinį iškraus vežėjo vairuotojas, nes susitarimu negalima nukrypti nuo griežto reguliavimo efektą turinčios CMR konvencijos, prieštarauja tiek CMR konvencijai, tiek kasacinio teismo išvadai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2019; 21 punktas). CMR konvencijoje nereglamentuoti susitarimai dėl pareigos iškrauti krovinį nustatymo. Dėl to nurodytas susitarimas negali patekti į CMR konvencijos 41 straipsnio veikimo sferą, nes niekinėmis negali būti pripažintos sutarties sąlygos, kurios nereglamentuotos CMR konvencijoje.

10.2. Kasacinis teismas savo praktikoje ne sykį yra aiškiai nurodęs, kad CMR konvencijoje nereglamentuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl šalys dėl jų gali susitarti (...). Taigi santykiai dėl pakrovimo (iškrovimo) nepatenka į imperatyvaus CMR konvencijos reguliavimo sritį, todėl tokiems susitarimams galioja sutarties laisvės principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2019, 21 punktas).

10.3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, atsakovės vairuotojui užvažiavus su kroviniu ant automobilio lifto, lūžo lifto konstrukcija ir krovinys nukrito ant žemės. Tai paneigia pirmos instancijos teismo išvadą, kad nebuvo susitarimo konkliudentiniais veiksmais, jog krovinį iškraus vairuotojas. Jei nebūtų buvę tokio susitarimo, tai vairuotojas nebūtų ėmęsis iškrauti krovinio.

10.4. CMR konvenciją reikia aiškinti taikant automoninį metodą. Pagal CMR konvenciją laikoma, kad vairuotojas veikia pagal numanomus vežėjo duotus įgalinimus ir yra vežėjo atstovas. Krovinio pakrovimo vietoje vežėją atstovauja tik vairuotojas, jis privalo surašyti ir pasirašyti CMR važtaraštį, kuris pagal CMR Konvencijos 9 straipsnio 1 punktą, yra sutarties sudarymo, jos sąlygų įrodymas. Dėl to ieškovė mano, kad įrodė, jog buvo susitarimas dėl krovinio iškrovimo.

10.5. Krovinio vežimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai (CK 6.191 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje, pagal transporto užsakymą-sutartį, viena sutarties šalis (krovinio siuntėjas) buvo UAB „ACE LOGISTICS“, kita – vežėjas – atsakovė, trečiasis naudą gaunantis asmuo – (krovinio gavėjas) – UAB „ABB“. Pastaroji nelaikoma vežimo sutarties šalimi.

10.6. Vežėjas ir siuntėjas negali nustatyti pareigų gavėjui. Nagrinėjamoje byloje vežėjas ir krovinio gavėjas, atsižvelgdami į tai, kad neįmanoma iš mažos kietašonės transporto priemonės krovinio iškrauti su keltuvu, susitarė, kad atsakovės vairuotojas su atsakovei priklausančiu vežimėliu išstums iš transporto priemonės krovinių skyriaus krovinį ant rampos. Šis susitarimas, sudarytas konkliudentiniais veiksmais. Jis yra leidžiamas pagal Kelių transporto kodekso (toliau – KTK) 32 straipsnio 1 dalį, todėl galioja.

10.7. Jei būtų sprendžiama, kad nebuvo susitarimo, jog krovinį iškraus vairuotojas, tai buvo situacija, kai atsirado aplinkybių, dėl kurių vežėjui apsunkinta perduoti krovinį. Pagal CMR konvencijos 15 straipsnio 1 dalį, susidarius aplinkybėms, kurios apsunkina krovinio perdavimą, jį atvežęs į paskirties vietą vežėjas, turi prašyti siuntėjo tolimesnių instrukcijų. Atsakovės vairuotojas neprašė siuntėjo instrukcijų. Dėl to atsakovė veikė be instrukcijų savo rizika ir jos darbuotojas padarė žalos.

10.8. Krovinio perdavimo momentą teismas nustatė pasiremdamas kasacinio teismo išaiškinimu ir nuoroda į profesoriaus komentarą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties 32 punktas; profesoriaus R. L. CMR konvencijos komentaro 149 punktas). Apeliantė mano, kad teismo išvada netinkama, nes įvertintas ne visas profesoriaus komentaro 149 punkto tekstas. Taip pat neatsižvelgta į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. balandžio 13 d. nutartyje sprendė ieškinio pradžios klausimą dienos tikslumu. Nagrinėjamoje byloje ginčo esmė yra ne ieškinio pradžios, bet krovinio perdavimo momento nustatymas. Nurodytas klausimas išaiškintas kitoje kasacinio teismo nutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-936/2001). Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateikto sąvokos „krovinio perdavimo momentas“ aiškinimo.

10.9. Krovinio perdavimo gavėjui momentas yra tada, kai gavėjas įgyja galimybę laisva valia daryti fizinį poveikį kroviniui – jį kelti, tempti stumti ir kt. Nagrinėjamoje byloje yra situacija, kai vežėjo vairuotojas krovinį tempė iš transporto priemonės ant jos lifto ir, krovinį užtempus ant lifto, šis lūžo ir krovinys apgadintas. Liftas yra transporto priemonės dalis. Dėl to tuo metu krovinys dar nebuvo perduotas gavėjui. Įvykis įvyko iki krovinio perdavimo (atidavimo) gavėjui momento.

10.10. Teismo išvados dėl įrodomosios gavėjo parašo CMR važtaraštyje reikšmės ir galios, tai pat važtaraštyje esančių krovinio gavėjo pastabų prieštarauja CMR konvencijos 5 straipsniui, 12 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 daliai ir 30 straipsnio 1 daliai, taip pat bei kasacinio teismo praktikai aiškinant CMR konvencijos 30 straipsnio 1 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-936/2001).

10.11. Pagal CMR konvenciją, turi būti trys CMR važtaraščiai: vienas – siuntėjui, antras – gavėjui ir trečias – vežėjui. Vežėjas, perduodamas krovinį gavėjui – perduoda antrą CMR važtaraščio egzempliorių, o gavėjas pasirašo trečiajame egzemplioriuje, kad krovinius priėmė, ir šis trečias egzempliorius lieka vežėjui. Tai – įrodymas, kad krovinys atiduotas gavėjui.

10.12. Šiuo atveju negalima CMR konvencijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija dėl gavėjo krovinio priėmimo be žalos, nes į bylą pateiktas krovinio gavėjui priklausančio antro CMR važtaraščio egzempliorius su žalos apibūdinimu ir nepateiktas trečias vežėjui priklausantis CMR važtaraščio egzempliorius be įrašų apibūdinančių žalą. Vairuotojo parašu patvirtintas važtaraštis su įrašu apie žalą įrodo, kad gavėjas priėmė jau apgadintą krovinį.

10.13. Toks pats pristatyto krovinio žalos fiksavimo mechanizmas nustatytas taip pat ir KTK 35 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią, nustatęs krovinio trūkumą ar sugadinimą, gavėjas įrašo apie tai važtaraštyje arba atskirame akte.

10.14. Pirmos instancijos teismo cituota kasacinio teismo praktika dėl vežėjo atsakomybės pagal CMR konvenciją pradžios nagrinėjamoje byloje neaktuali, nes ši byla susijusi su vežėjo atsakomybės už krovinį pabaigos nustatymu.

Šalies argumentai

11.3. Apeliantės teigimu, krovinio gavėja UAB „ABB“ (trečiasis asmuo, kurio naudai sudaryta vežimo sutartis) nebūdama vežimo sutarties šalimi, konkliudentiniais veiksmais su vežėju esą pakeitė vežimo sutartyje įtvirtintas sąlygas ir susitarė su vežėju dėl krovinio iškrovimo. Apeliantės interpretacija prieštarauja sutarčių teisės esmei, nes tik sutarties šalys, bet ne kiti asmenys gali keisti sutarties sąlygas. Nė viena sutarties šalis neišreiškė pageidavimo dėl vežimo sutarties pakeitimo ar papildymo. Vežėjas ne informuotas apie sutarties pakeitimus.

11.4. Gavėjas įgijo valdymo teisę į krovinį, išreiškęs valią priimti krovinį, pasirašęs važtaraštyje ir taip patvirtindamas, kad priėmė krovinį . Gavėjas įgyvendino krovinio valdymo teisę, duodamas nurodymus dėl tolimesnių veiksmų, taip pat ir dėl krovinio iškrovimo. Šalių santykiai turėjo būti vertinami pagal CMR konvencijos 12 straipsnį.

11.5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CMR konvencijoje nereglamentuojamos krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūros, todėl šalys gali dėl jų susitarti. Nesant tokio susitarimo, laikoma, kad krovinio pakrovimas yra siuntėjo pareiga, o krovinio iškrovimas – gavėjo pareiga. Pakrovimo ir iškrovimo procedūros nėra CMR konvencijos reguliavimo sritis, todėl šie teisiniai santykiai reglamentuojami nacionalinės teisės nuostatose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008; 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).

11.6. Naudą gaunančiam trečiajam asmeniui krovinio iškrovimo pareiga nustatyta specialiajame įstatyme KTK 32 straipsnyje). Krovinio gavėja UAB „ABB“, būdama profesionali, įsigydama prekes ir užsakydama jas pristatyti, privalėjo žinoti, kad, neužsakius krovinio iškrovimo paslaugos, ši pareiga tenka jai pačiai.

11.7. Krovinio pristatymo vietoje gavėjas jau buvo perėmęs krovinio valdymo teisę, nes tarėsi, kad vairuotojas iškrautų krovinį. Tol, kol neįgijo teisės disponuoti kroviniu, gavėjas neturi teisės duoti privalomų nurodymų kitiems asmenims. Iki aptariamo momento vežėjas privalo vykdyti teisę disponuoti kroviniu turinčio siuntėjo nurodymus.

11.8. Teismo posėdyje atsakovė atkreipė dėmesį į ieškovo pateiktą ieškinio CMR važtaraštį, kurio 24–oje grafoje, skirtoje gavėjo atžymoms apie krovinio pristatymą, yra krovinio perdavimo gavėjui data, gavėjo darbuotojo antspaudas ir parašas, bet nėra atžymų apie kokius nors krovinio trūkumus ar pažeidimus. Gavėjo UAB „ABB“ darbuotojo, priėmusio krovinį – sandėlio specialisto D. N., vardinis spaudas ir parašas važtaraščio 24–oje grafoje padėtas pirmiau, negu įrašyta pastaba važtaraščio lapo apačioje. Tai, kad važtaraštyje yra du gavėjo parašai ir spaudai, įrodo, kad gavėjo atžymos važtaraštyje padarytos skirtingu metu. Žala įvyko po krovinio valdymo teisės perdavimo gavėjui.

11.9. Gavėjas įgyvendino krovinio disponavimo teisę, priėmęs iš vairuotojo atvežtą krovinį ir pasirašęs važtaraščio 24–oje grafoje ir tik po to davęs privalomus nurodymus vežėjo vairuotojui dėl iškrovimo bei kartu su vairuotoju faktiškai vykdęs iškrovimo darbus.

11.10. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2007, kurios ratio decidenti iš esmės tapatus nagrinėjamai bylai, kasacinis teismas konstatavo, kad CMR konvencijos prasme vežėjo atsakomybė už krovinį pasibaigia, kai CMR važtaraštį pasirašo gavėjas (taip patvirtindamas apie krovinio pristatymą), kuris tampa atsakingas už krovinio tolesnį likimą.

11.11. Apelianto cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-936/2001 ratio decidendi esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos. Apelianto cituojamoje byloje gavėjas atsisakė priimti iš vežėjo dalį atvežto krovinio ir apie tai pažymėjo važtaraštyje.

11.12. Apeliantė skunde (23 punkte) remiasi nauju argumentu, kuris nebuvo paminėtas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir teigia, kad vežėjas, pristatęs krovinį gavėjui, privalėjo kreiptis į siuntėją dėl tolimesnių nurodymų, vadovaudamasis CMR konvencijos 15 straipsnio 1 punktu. Nurodyta nuostata nagrinėjamoje byloje netaikytina, nes gavėjas neatsisakė priimti krovinio, bet jį priėmė, pasirašė vežėjo pateiktą važtaraštį ir davė vežėjui nurodymus dėl iškrovimo bei pats dalyvavo iškrovimo procese. Nėra prielaidų vežėjo atsakomybei kilti nei iš sutarties, nei iš delikto.

11.13. Atsakovė pateikė prie tripliko vaizdo įrašą, kuriame nufilmuota, kad sunkų krovinį galima pakrauti ir iškrauti iš transporto priemonės naudojant autokrautuvą su šakiniu griebtuvu. Nei ieškovė, nei krovinio gavėja UAB „ABB“ nepaneigė atsakovės pateikto vaizdinio įrodymo ir neįrodė, kad, neva, nebuvo įmanoma krovinio iškrauti kitu būdu. Atsakovė įrodė, kad šis, daugiau negu vieną toną sveriantis nedalomas krovinys buvo pakrautas į atsakovės transporto priemonę autokrautuvu, nufilmuotu vaizdo įraše. Ieškovė turėjo iškrauti krovinį tokiu pat būdu.

11.14. Atsakovė pažymėjo, kad teismo sprendimo konstatuojamoje dalyje (6 puslapyje, 1 pastraipos paskutiniame sakinyje) yra netikslumas, rašymo apsirikimas: „Taigi atsižvelgiant į tai, kiti UAB „ACE LOGISTICS“ ir atsakovės susitarimai, taip pat ir susiję su krovinio iškrovimu, laikytini negaliojančiais ir tarp šalių sulygti įsipareigojimai yra tik tokie, kokie jie nustatyti sutartimi“. Nurodytame sakinyje vietoje UAB „ACE LOGISTICS“ turėtų būti UAB „ABB“.

Šalies argumentai

12.3. Apeliantas teigia, kad sutartį pakeičiantį susitarimą sudarė krovinio gavėja UAB „ABB“ (trečiasis asmuo) ir atsakovės vairuotojas (neva atstovavęs atsakovę). Tai – netinkamos šalys, kurios negalėjo sudaryti susitarimo dėl vežimo sutarties pakeitimo. Vežimo sutartį buvo sudariusios atsakovė ir UAB „ACE LOGISTICS“. Privalomus nurodymus vairuotojui ir informavimą apie sutarties sąlygas gali teikti darbdavys, bet ne krovinio gavėjas, kuris dėl papildomų įsipareigojimų prisiėmimo turėtų kreiptis į įmonę, t. y. administraciją (vadovą, vadybininkus ir pan.).

12.4. Iškrovimo metu krovinys jau buvo perduotas gavėjui, t. y. jo perdavimas nebuvo apsunkintas, todėl CMR konvencijos 15 straipsnis neturėtų būti taikomas.

12.5. Turintis pareigą atlikti krovimą asmuo (tiek pagal sutartį, tiek pagal įstatymą) yra atsakingas už tinkamą krovimą, kurį gali vykdyti prižiūrėdamas tai atliekančius trečiuosius asmenis (nagrinėjamu atveju – atsakovo vairuotoją, kuris dalyvavo iškrovimo procese). Iškrovimas padedant vairuotojui turėtų būti vertinamas tik kaip gavėjo pareigos iškrauti krovinį įgyvendinimo būdas, kuris neperkelia atsakomybės atsakovei (vežėjai).

Šalies argumentai

12.12. Ieškovė teigia, kad atsakovė nepateikė savo važtaraščio egzemplioriaus, bet ieškovė neprašė pateikti tokio dokumento pirmosios instancijos teisme. Net jei būtų nustatyta, kad abu įrašai važtaraštyje įrašyti po krovinio iškrovimo ir sugadinimo, vežėjas atleistinas nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio pagrindu, nes gavėjas jau buvo priėmęs krovinį. Pagal nurodytą teisės normą, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Be to, pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punktą, vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jei žalos atsirado dėl kroviniu disponuojančio asmens nurodymų.