Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P.-Š. (toliau – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutarties, panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartimi J. P.-Š. skundas tenkintas iš dalies ir nuspręsta Institucijos 2025 m. gruodžio 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 10-ANR_N-31068-2025 pakeisti dalyje ir J. P.-Š. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones, atėmimo terminą sutrumpinti iki 3 (trijų) mėnesių.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai

4.1. Teismas nepagrįstai konstatavo ANK 420 straipsnio 1 dalies sudėtį. ANK 420 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už tokį KET pažeidimą, kuris sukelia pavojingą situaciją, t. y. privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo kryptį, greitį ar imtis kitokių veiksmų siekiant išvengti grėsmės. Apeliantės vertinimu, nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Byloje esantys liudytojų parodymai rodo, kad situacija iš karto peraugo į eismo įvykį, tačiau nebuvo nustatyta savarankiška pavojinga situacija, kuri būtų atskiras administracinio nusižengimo sudėties elementas. Todėl vien eismo įvykio faktas savaime nereiškia, kad buvo padarytas ir ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytas nusižengimas. J. P.-Š. veika visiškai apimama ANK 423 straipsnio 2 dalies sudėtį ir neišeina už šios sudėties ribų, kaip atskiras nusižengimas. Apeliantės papildomas veikos kvalifikavimas pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį faktiškai reiškia dvigubą tos pačios veikos kvalifikavimą, nes pavojingumo elementas jau yra įvertintas taikant ANK 423 straipsnio 2 dalį.

4.4. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti administracinę atsakomybę pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, iš esmės apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais apie pavojingos situacijos buvimą, tačiau neatskleidė, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis nustatyta, kad tokia situacija egzistavo kaip savarankiškas reiškinys. Teismas neatskyrė dviejų esminių aplinkybių – pavojingos situacijos ir eismo įvykio, nors tai yra savarankiški teisiniai reiškiniai, turintys skirtingus požymius ir skirtingą teisinę reikšmę. Be to, teismo išvada dėl administracinių nusižengimų sutapties padaryta neįvertinus konkrečių bylos faktinių aplinkybių ir neanalizuojant, ar nagrinėjamu atveju iš tiesų egzistuoja du savarankiški pažeidimai. Tokia išvada yra deklaratyvi ir neatitinka individualaus bylos vertinimo principo. Pažymėta, kad teismas neanalizavo, ar kiti eismo dalyviai realiai turėjo galimybę reaguoti į situaciją ir ar jie ėmėsi aktyvių veiksmų pavojui išvengti, kas yra būtinas ANK 420 straipsnio 1 dalies taikymo kriterijus. Todėl apeliantės vertinimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir nepakankamai išsamiai įvertino bylos faktines aplinkybes, kas sudaro pagrindą skundžiamą nutartį keisti.

4.5. Nurodoma, kad jeigu teismas konstatuotų, kad apeliantės veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Akcentuota, kad apeliantė pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, nuo pat pradžių bendradarbiavo su pareigūnais, neneigė faktinių aplinkybių, iš karto po eismo įvykio ėmėsi aktyvių veiksmų padėti nukentėjusiajam. Apeliantės vertinimu, šios aplinkybės rodo atsakingą ir socialiai brandų elgesį. Nurodoma, kad apeliantė turi ilgalaikę vairavimo patirtį (apie 19 metų), per kurį buvo padariusi tik pavienius, nesunkius Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Eismo įvykis kilo dėl situacinės klaidos atliekant lenkimo manevrą, o ne dėl sąmoningo ar demonstratyviai pavojingo vairavimo. Lenkimą pradėjo esant leidžiančioms sąlygoms (brūkšninė kelio ženklinimo linija, nedraudžiantys ženklai), tačiau neteisingai įvertino situaciją. Tai patvirtina neatsargų, bet ne piktybišką pažeidimo pobūdį. Teisės vairuoti atėmimas sukeltų neproporcingai dideles neigiamas pasekmes, kadangi apeliantės sutuoktinis dirba komandiruočių pagrindu, o apeliantė praktiškai viena augina nepilnametį vaiką, kurį kasdien veža į mokyklą ir būrelius, rūpinasi vyresnio amžiaus šeimos nariais, kuriems reikalinga nuolatinė pagalba, taip pat dėl darbo pobūdžio privalo vykti į įvairias vietas. Nurodyta, jog J. P.-Š. taip pat patyrė reikšmingas neigiamas pasekmes – eismo įvykio metu buvo apgadintas jos automobilis, patyrė finansinių nuostolių ir psichologinį stresą. Visų šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti atėmimas – nėra būtina siekiant administracinės nuobaudos tikslų. Todėl net ir pripažinus ANK 420 straipsnio 1 dalies taikymą pagrįstu, yra pakankamas pagrindas taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti. Nurodoma, kad apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų ar esminių faktinių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi pirmosios instancijos teismui ir kurių jis nebūtų įvertinęs skundžiamoje nutartyje. Apeliantės argumentai grindžiami subjektyviu situacijos vertinimu ir nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Apeliantės veiksmai pagrįstai kvalifikuoti ir pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį, kadangi ji, atlikdama lenkimo manevrą ir išvažiuodama į priešingos krypties eismo juostą, neįsitikino šio manevro saugumu, sukėlė pavojingą situaciją kitiems eismo dalyviams ir dėl to įvyko eismo įvykis. Tokie veiksmai akivaizdžiai atitinka pavojingos situacijos sukėlimo požymius. Teigiama, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P.-Š. apeliacinis skundas atmestinas

6. ANK 652 straipsnyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą, užtikrindamas, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, dėl kurio administracinio nusižengimo teisena nutraukta, padėtis nebūtų pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

7. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniame skunde keliamas apeliantės teisingo patraukimo administracinėn atsakomybėn už ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą pagrįstumo klausimas, taip pat alternatyviai prašoma taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, nutartyje pasisako būtent dėl šių apeliacinio skundo keliamų klausimų.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai vertino įrodymus bei pagrįstai konstatavo, kad J. P.-Š. be kita ko padarė ir ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos teismui paduotas apeliacinis skundas dėl skundžiamos nutarties yra iš esmės analogiškas apylinkės teismui pateikto skundo argumentams. Kaip teisingai pažymėta Institucijos atsiliepime, naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos ir neaptartos skundžiamoje nutartyje, apeliaciniame skunde nenurodoma. Vien tai, kad teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo apeliantė nereiškia, kad nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Dėl ANK 420 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo padarymo

11. Apeliaciniame skunde J. P.-Š. neginčija kaltės dėl eismo įvykio, kurio metu buvo nežymiai sutrikdyta R. V. sveikata, tačiau nesutinka su jos veiksmų kvalifikavimu ir pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį. Apeliacinį skundą nagrinėjančio teismo nuomone, J. P.-Š. kaltė dėl ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo yra įrodyta administracinio nusižengimo bylos medžiaga, kuri betarpiškai ištirta tiek Institucijos pareigūnų, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu.

12. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, J. P.-Š. administracinio nusižengimo protokolas surašytas ir nuobauda paskirta už vieną iš ANK 420 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių veiksmų – pavojingą situaciją sukėlusį įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą, dėl ko jos vairuojamas automobilis susidūrė su automobiliu VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuo smūgio jos vairuojamas automobilis atsitrenkė į stovintį automobilį, bei buvo apgadintas dar vienas automobilis „Nissan“, o automobilio VW „Golf“ vairuotojui padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad J. P.-Š. išvažiuodama į priešpriešinę eismo juostą neįsitikino, kad tai daryti saugu, nors turėjo visas galimybes tą padaryti, nedavė kelio priešinga kryptimi važiuojančiai transporto priemonei „VW Golf“, dėl to transporto priemonės vairuotojas R. V. buvo priverstas staigiai stabdyti siekdamas išvengti eismo įvykio, o tai sukėlė pavojingą situaciją kelyje ir eismo įvykį, kurio metu buvo sugadinti 4 automobiliai ir nukentėjo žmogus.

13. Pažymėtina, kad padarytas administracinis pažeidimas yra įrodinėjamas tokiais įrodymais, kaip administracinio nusižengimo protokolas, pareigūnų tarnybinis pranešimas, pranešimai, aktai ar kiti dokumentai, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukos, garso ar vaizdo įrašai, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai ir paaiškinimai, ekspertizės aktas, specialisto išvada, daiktiniai įrodymai, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolas ir kitokie dokumentai. Nagrinėjamu atveju J. P.-Š. kaltė įrodyta elektroninėje administracinio nusižengimo byloje esančiais duomenimis – liudytojų A. R., N. D. parodymais, nukentėjusiojo R. V. parodymais, nutarimu administracinio nusižengimo byloje, administracinio nusižengimo protokolu, pačios J. P.-Š. paaiškinimais, vaizdo įrašu, kita bylos medžiaga. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantės kaltė dėl padaryto administracinio nusižengimo numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje yra visiškai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinė atsakomybė už įvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą pažeidžiant KET pagal ANK 420 straipsnio 1 dalį yra taikoma tik tuo atveju, jeigu tai sukėlė atitinkamus padarinius – pavojingą situaciją (privertė kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantė pavojingą situaciją sukėlė įvažiavusi į priešpriešinio eismo juostą ir tokiais savo veiksmais privertė automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoją R. V. staigiai stabdyti. Be kita ko, pati apeliantė apklausiama pirmos instancijos teisme bei skunduose nurodė, jog bepabaigdama lenkimo manevrą pamatė, kad už važiuojamo kelio vingio iš kairės pusės priešpriešine juosta gana dideliu greičiu atlekia baltos spalvos automobilis, o ji siekdama išvengti eismo įvykio dar labiau paspaudė akseleratorių, norėdama kuo greičiau užbaigti lenkimo manevrą, todėl apygardos teismo vertinimu J. P.-Š. nebuvo pakankamai atidi, rūpestinga ir jai išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą buvo sukelta pavojinga situacija. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nėra nustatyta duomenų apie apeliantės pavojingos situacijos sukėlimą, apygardos teismo yra vertinamos kaip gynybinė versija, kuri prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ANK 423 straipsnio 2 dalies dispozicija turėtų apimti administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje ir būti kvalifikuojama tik pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, idealioji administracinių nusižengimų sutaptis yra tada, kai viena administracinių nusižengimų kodekso norma padarytų veikų neapima. Nagrinėjamu atveju, J. P.-Š. vienu metu padarė du atskirus administracinius nusižengimus, kurių objektyviosios pusės požymiai skiriasi iš esmės. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apygardos teismo vertinimu, pritartina žemesnės instancijos teismo išvadai, kad administracinis nusižengimas, numatytas ANK 423 straipsnio 2 dalyje neapima nusižengimo, numatyto ANK 420 straipsnio 1 dalyje, ir padaryta apeliantės veika kvalifikuojama kaip dviejų administracinių nusižengimų sutaptis.

Dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo

15. Apeliaciniame skunde prašoma J. P.-Š. taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. ANK 34 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti. Pagal vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, administracinė nuobauda, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, tai yra nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytas nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-34-507/2015, 2AT-20-942/2016, e2AT-85-697/2016, 2AT-5-303/2017, 2AT-54-489/2018, 2AT-36-387/2021). Pagal teismų praktiką, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, švelnesnė administracinė nuobauda gali būti parenkama tokiais atvejais, kai nustatoma visuma aplinkybių, kurios leidžia vertinti veiką kaip mažiau pavojingą, nei paprastai būna tokio pobūdžio veikos, arba asmenį, kuriam taikoma administracinė atsakomybė, vertinti išskirtinai teigiamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-47-976/2022).

16. J. P.-Š., Institucijos 2025 m. gruodžio 29 d. nutarimu už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 420 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, paskirta administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės atėmimas (teisės vairuoti transporto priemones) 5 mėnesiams. Skundžiama nutartimi, įvertinus tai, jog apeliantė neveikė tyčia tikslingai siekdama vairuoti pavojingai, teismo posėdžio metu išreiškė gailestį ir pergyvenimą, neneigė faktų, kurie nustatyti administracinio nusižengimo protokole, tačiau nesutiko su jų teisiniu vertinimu, pripažino jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Be to teismas įvertino, kad J. P.-Š. 2025 metais vieną kartą bausta už stovėjimą neleistinoje vietoje, bauda sumokėta, o iki 2021 metų daugiau KET pažeidimų nebuvo fiksuota, ir sprendė, kad yra pagrindas paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones, terminą mažinti iki minimalaus termino sankcijos ribose t. y. iki 3 mėnesių. Taip pat pirmos instancijos teismas įvertinęs aukščiau nurodytus duomenis bei apeliantės skunde akcentuotas šeimines aplinkybes, sprendė, jog nenustatyta jokių ypatingų, išskirtinių aplinkybių, dėl kurių J. P.-Š. administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas, turėtų būti neskiriama, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi.

17. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą ir administracinio teisės pažeidimo byloje esančius duomenis, apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo J. P.-Š. taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. P.-Š. sutuoktinis dirba komandiruočių pagrindu, ji praktiškai viena augina nepilnametį vaiką, kurį kasdien veža į mokyklą ir būrelius, rūpinasi vyresnio amžiaus šeimos nariais, kuriems reikalinga nuolatinė pagalba, taip pat dėl darbo pobūdžio privalo vykti į įvairias vietas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos aplinkybės yra gyvenimiškos ir jos nėra ypatingos, išskirtinės aplinkybės, dėl kurių reikėtų neskirti specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimo. Pabrėžtina, kad vien tai, jog asmeniui dėl specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo kils papildomų sunkumų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius, nesudaro pagrindo spręsti, kad tokios priemonės paskyrimas prieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams. Akcentuotina, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo, tinkamai įvertino J. P.-Š. asmenybę bei ją charakterizuojančius duomenis. Tokios aplinkybės, kurias skunde nurodo apeliantė (darbinė veikla, poreikis rūpintis šeimos nariais ir pan.), teismų praktikoje nelaikomos išskirtinėmis, leidžiančiomis neskirti specialiosios teisės atėmimo.

18. Pažymėtina, kad pagal ANK 420 straipsnio 6 dalį, už šio straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą privaloma skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trijų iki šešių mėnesių. Nors skunde akcentuojama, kad apeliantė pripažino savo kaltę dėl eismo įvykio, bendradarbiavo su pareigūnais, neneigė faktinių aplinkybių, iš karto po eismo įvykio ėmėsi aktyvių veiksmų padėti nukentėjusiajam. Tačiau pažymėtina, kad šias aplinkybės pirmos instancijos teismas taip pat įvertino ir pripažino jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, ko pasėkoje paskirtos administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones, terminą sumažino iki minimalaus termino t. y. 3 mėnesių.

19. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Institucija ir apylinkės teismas pagrįstai J. P.-Š. veiksmuose konstatavo esant be kita ko ANK 420 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymius, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

atmesti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens J. P.-Š. apeliacinį skundą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 3 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.