- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-20
- Bylos Nr.
- 2A-154-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09024-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Andrutė Kalinauskienė, Danutė Kutrienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- J. S.
- Kategorijos
- 3.3.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.5.29pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo (atsakovo pagal priešieškinį) R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo, ir atsakovės J. S. priešieškinį ieškovui R. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės J. S. 5020,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už negrąžintas paskolos sumas (viso 5020,00 Lt) nuo 2013-02-20 iki bylos iškėlimo teisme dienos ir nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško prievolės įvykdymo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už visas priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2011 m. sausio 20 d. paskolino atsakovei J. S. 4000 Lt, pervesdamas juos į atsakovės banko sąskaitą Nr. 667300010095197093. 2011 m. kovo 3 d. papildomai paskolino atsakovei 1020 Lt, pervesdamas juos į minėtą sąskaitą. Paskolos grąžinimo terminas šalių nebuvo nustatytas. 2013 m. sausio 20 d. raginimu, ieškovui pareikalavus grąžinti paskolintas lėšas, atsakovė atsisakė bendrauti su ieškovu ir paskolos negrąžino. Ieškovo nuomone, atsakovė remiantis CK 6.873 str. 1,2 d. 6.205 str., 6.63 str., CK 6.210 str. privalo grąžinti ieškovui skolą bei mokėti įstatyme numatytas palūkanas.Atsakovė J. S. su ieškiniu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 23 d. ieškovui grąžino skolą ir yra pati paskolinusi ieškovui 1999 Lt, kurių iki šios dienos atsakovas nėra grąžinęs. Tai matyti iš pridedamų 27 vnt. „Swedbank“, AB patvirtintų banko pavedimų, kurie atlikti po pinigų iš ieškovo gavimo.Atsakovė J. S. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 1999,00 Lt skolos pagal bankinius pavedimus, atliktus: 2011 m. gruodžio 23 d. (481 Lt), 2011 m. gruodžio 29 d. (300 Lt), 2012 m. sausio 10 d. (518 Lt), 2012 m. vasario 10 d. (400 Lt), 2012 m. vasario 13 d. (300 Lt), priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovas jai žodinių susitarimų pagrindu ir bankinių pavedimų būdu, paskolino pinigus. Atsidėkodama, ji laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. vasario 13 d. ieškovui taip pat paskolino 1999 Lt, kurių iki šios dienos ieškovas nėra grąžinęs. Pagal žodinį susitarimą ieškovas įsipareigojo atsakovei grąžinti tokią pat pinigų sumą, paskolos grąžinimo terminas šalių susitarimu nebuvo nustatytas, todėl atsakovė 2014 m. balandžio 23 d. pranešimu pareikalavo per 30 d. grąžinti jai skolą, tačiau ieškovas jos iki šiol negrąžino. Atsakovės nuomone, ieškovas remiantis CK 6.873 str. 1,2 d. 6.205 str., 6.63 str., 6.210 str., 6.261 str. privalo grąžinti atsakovei skolą ir mokėti įstatyme numatytas palūkanas.Ieškovas su priešieškiniu nesutiko prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo draugiškų santykių, kurių pagrindu atsakovė būtų skolinusi ieškovui lėšas. Ieškovui kaip Šiaulių regiono vadovui UAB „R2 grupė“ direktorės D. V. 2011 m. rugpjūčio 23 d. buvo suteiktas įgaliojimas gauti pinigines lėšas ir paskirstyti jas darbuotojams pagal žodinius nurodymus bei siunčiamas SMS žinutes. Todėl tarp ieškovo ir atsakovės kaip įmonės vyr. finansininkės vyko tik piniginių lėšų pervedimai iš asmeninės atsakovės sąskaitos į ieškovo asmeninę sąskaitą, kadangi bendrovė neatidarė savo sąskaitos Šiaulių regiono reikmėms. Visos pervestos lėšos buvo skirtos atsiskaityti su įmonės darbuotojais galimai siekiant išvengti mokestinių įsipareigojimų sukčiavimo būdu.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad ieškovo (atsakovo pagal priešieškinį) pateikti įrodymai – kasos išlaidų orderiai bei UAB „R2 grupė“ buvusių darbuotojų pareiškimų kopijos nepatvirtina, kad ieškovas iš atsakovės gautomis lėšomis atsiskaitydavo su įmonės darbuotojais. Pažymėjo, kad minėti išlaidų orderiai yra netinkamai užpildyti, nėra įmonės pavadinimo, datos, įmonės vadovo ir vyr. buhalterės parašų. Buvusių įmonės darbuotojų pareiškimai patvirtinti paties ieškovo, nepateikti jų originalai. Atsakovės atstovo teigimu, jie parašyti asmenų dabar dirbančių su ieškovu, todėl kelia abejonių. Taip pat pažymėjo, kad posėdžio metu apklaustas liudytoju UAB „R2 grupė“ direktorius nurodė, kad ieškovas įgaliojimų mokėti pinigus įmonės darbuotojams neturėjo, taip pat jam nebuvo suteikta teisė išrašinėti kasos išlaidų orderius.Teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą nenustatė kitokių nei paskolos teisinių santykių egzistavimo tarp ginčo šalių, o paneigus kitokių teisinių santykių buvimą, šalių pateikti įrodymai – banko pavedimai patvirtina 5020,00 Lt perdavimą ieškovo atsakovei paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu, bei 9019,00 Lt perdavimą atsakovės ieškovui paskolos sutartinių teisinių santykių pagrindu. Todėl nustačius, kad atsakovas ieškovei 1999,00 Lt dydžio skolos negrąžino ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertinęs atsakovės J. S. priešieškinį kaip skolinius santykius neatskleidė bylos esmės, nesiėmė veiksmų detaliai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes, išklausyti atitinkamus liudytojus, išreikalauti dokumentus, ištirti pateiktus įrodymus (paskirti rašysenos ekspertizę jei prireiktų), dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Padaryti pažeidimai gali būti ištaisyti tik išnagrinėjus bylą iš esmės.Apeliantas paaiškino, kad jis atsakovės iš asmeninės sąskaitos siųstus pinigus, pagal susitarimą su UAB „R2 grupė“ vadovybe asmeniškai išmokėdavo atlyginimus Šiaulių mieste dirbantiems asmenims pagal buhalterės apskaičiuotus atlyginimų dydžius. Mokant atlyginimus buvo dalinai užpildomi kasos išlaidų orderiai su nurodyta sumokėta pinigų suma, jie būdavo pateikiami įmonės buhalterijai ar administracijai kur būdavo baigti užpildyti. Pažymėjo, kad atsakovė pinigines lėšas iš savo asmeninės sąskaitos yra siuntusi ne tik ieškovui, bet ir kitiems įmonės darbuotojams. Nurodė, kad buvę UAB „R2 grupė“ darbuotojai, kurių pareiškimus ieškovas pateikė į bylą, nėra susiję su juo darbiniais santykiais. Šie liudytojai teismo posėdyje nedalyvavo, teismas jų net nesistengė kviesti į posėdį.Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismui netenkinus ieškovo prašymo atidėti 2014 m. rugsėjo 29 d. posėdį, buvo pažeistos jo teisės įtvirtintos CPK 42 str. ir neteisingai išspręsta byla. Apeliantas dėl sveikatos sutrikimų neturėjo galimybės dalyvauti teismo posėdyje ir pateikė prašymą atidėti, tačiau teismas jį atmetė. Tikslu pateikti teismui dokumentus dėl nedalyvavimo teismo posėdyje pateisinimo, ieškovas kreipėsi į gydytojus, tačiau pas šeimos gydytoją buvo daug ligonių, todėl pateikia 2014 m. lapkričio 19 d. medicininę pažymą. Atsakovė J. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nei su atsilepimu į priešieškinį, nei su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, kad atsakovės grąžinta ieškovui 5020 Lt paskola buvo išmokėta darbuotojams, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, dalyje dėl ieškinio, kuriuo apeliantas prašė priteisti 5020 Lt yra teisėtas ir pagrįstas.Pažymėjo, jog pats apeliantas nurodo, jog darbo santykius su UAB „R2 grupe“ nutraukė 2011 m. gruodžio 27 d. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tik vieną sumą atsakovė ieškovui pervedė iki jo darbo santykių santykių nutraukimo, t.y. 2011 m. gruodžio 23 d. 500 Lt sumą. Tuo tarpu visos kitos sumos pervestos ieškovui jau nutraukus darbo sutartį. Atkreipė dėmesį, jog apeliantas byloje nesilaikė nuoseklios pozicijos, nuo kurios datos nutraukė darbo santykius su UAB „R2 grupė“. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad kasos išlaidų orderių galima nusipirkti kiekvienoje kanceliarinių prekių parduotuvėje. Taip pat pažymėjo, kad byloje jam buvo suteiktos visos galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis, tačiau duomenų kaip apeliantas išmokėjo darbuotojams atlyginimą byloje nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo kaip paskolinių, ieškovui teigiant, kad jam atsakovės pervestos lėšos buvo skirtos jo vadovaujamo įmonės padalinio darbuotojų atlyginimams.
Dėl bylos pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo teismo posėdyje nedalyvaujant ieškovui
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, pažeidė jo teises numatytas CPK 42 str., taip pat buvo netinkamai išnagrinėta byla. Kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.Pažymėtina, jog šalių teisę būti išklausytoms teismo posėdyje užtikrina įstatymo nuostatos dėl tinkamo šalių informavimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą (CPK 133 straipsnis). Dalyvaujantiems byloje asmenims šaukimas ar pranešimas turi būti įteiktas įstatyme nustatyta tvarka ir tokiais terminais, kad jie turėtų pakankamai laiko nustatytu laiku atvykti į teismą ir pasirengti bylai (CPK 133 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas neginčija, kad buvo tinkamai informuotas apie pirmosios instancijos 2014 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio laiką ir vietą. Tačiau ieškovas posėdžio dieną likus kelioms valandoms iki teismo posėdžio pateikė prašymą jį atidėti. Pažymėtina, jog pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis. Įstatyme nustatyta, jog neatvykimas dėl ligos, atostogos, komandiruotė, šalies atstovo užimtumas kitose bylose, kitoks užimtumas ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis (CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalys). Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti, kad bylą būtų išnagrinėta greičiau, nevilkinti proceso. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad įstatymo nuostata, jog išvardytos priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t.y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-147-701/2015).Nagrinėjamu atveju ieškovas prašyme atidėti teismo posėdį nurodė, kad negali dalyvauti teismo posėdyje dėl pablogėjusios sveikatos ir turi nedarbingumo pažymėjimą, taip pat nurodė, kad jį atstovaus advokatas. Atkreiptinas dėmesys, jog prie prašymo nepateikė jokių nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Kaip minėta prašymas dėl atidėjimo turi būti pagrįstas įrodymais, taip pat pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas neatvykimas dėl ligos paprastai nelaikomas svarbia priežastimi, taip pat ieškovas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų ir duomenų, kad neatvykimo dėl dalyvavimo kitoje byloje atvejis yra toks išskirtinis, jog nuo paprastai taikomų taisyklių teismas privalėjo nukrypti. Kolegijos vertinimu, ieškovas turėjo pakankamą terminą pasirūpinti atstovavimu, taip pat buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio datą, todėl prašymas keisti suplanuotą teismo posėdžio datą, motyvuojant pablogėjusia sveikata ir nepateikiant tai pagrindžiančių įrodymų, prieš pat teismo posėdį parodo nerūpestingą požiūrį į teismo procesą ir jo dalyvius, jų procesines teises ir teisėtus interesus. Be kita ko atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikia medicininę pažymą surašytą praėjus daugiau nei dviems savaitėms po teismo posėdžio. Kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog dėl to, kad posėdis nebuvo atidėtas, ieškovas prarado galimybę prašyti apklausti buvusius įmonės darbuotojus, kurie pasirašė į bylą pateiktus pareiškimus ir sutiko paliudyti reikšmingas bylai aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas nei atsiliepime į priešieškinį, nei ankščiau įvykusiame posėdyje, nei prašydamas atidėti teismo posėdį šio prašymo neišreiškė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymais nepagrįstą ieškovo prašymą atidėti teismo posėdį, pagrįstai jo netenkino ir neatidėjo bylos nagrinėjimo taip nepažeisdamas proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principų bei kitų proceso dalyvių procesinių teisių ir teisėtų interesų.
Dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo
Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, iš atsakovės asmeninės sąskaitos darytus pavedimus ieškovui vertino kaip paskolinius santykius, neatskleidė bylos esmės ir nenustatė reikšmingų bylai aplinkybių. Kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.Pažymėtina, kad paskolos sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-5/2014). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų (CK 6.871 straipsnio 1 dalies redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.). Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, tačiau atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).Kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi, apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl procesinių teisės normų pažeidimų, kuriuos padarė teismas atmesdamas ieškovo ieškinį. Nagrinėjamu atveju byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo 7020 Lt perdavimą atsakovei bei atsakovės 9019,00 Lt perdavimą ieškovui. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas šie įrodymai patvirtina, kad atsakovė ieškovui nėra skolinga, todėl jo ieškinys atmestas pagrįstai. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas iš atsakovės yra gavęs 1999,00 Lt, kurių ji reikalauja priešieškiniu, nurodydama, jog tai yra paskola, tuo tarpu ieškovas įrodinėja, kad minėtos lėšos nėra paskola, o buvo naudojamos jo vadovaujamo įmonės skyriaus darbuotojų atlyginimams.Kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-235/2009). Kartu pažymėta, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-368/2011). Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą sprendė, jog ieškovas gindamasis nuo pareikšto priešieškinio neįrodė, jog atsakovės reikalaujama grąžinti suma pervesta ne paskoliniu teisiniu pagrindu. Kolegija įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei byloje esančius įrodymus sprendžia, jog nėra pagrindo nesutikti su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo pateikti kasos išlaidų orderiai nėra tinkamai užpildyti, juose nėra nurodytos datos, įmonės pavadinimo, numerio, vyriausiojo buhalterio parašo. Taip pat neaišku kokiu pagrindu išmokamos lėšos kasos išlaidų orderiuose nurodytiems asmenims. Be to šie kasos išlaidų orderiai yra visiškai skirtingi nei UAB „R2 grupė“ naudoti kasos išlaidų orderiai (T.1 b.l. 139). Taip pat kritiškai vertintina ieškovo pozicija byloje, kuomet ieškovas atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad darbo sutartis su juo nutraukta 2011 m. gruodžio 27 d., tačiau kai kurie iš atsakovės pavedimų atlikti jau po darbo sutarties nutraukimo. Taigi, nėra aišku, kodėl apeliantas kaip pats nurodo išmokėdavo darbuotojams atlyginimus, nors buvo nutraukęs darbo teisinius santykius su UAB „R2 grupė“. Iš byloje UAB „R2 grupė“ pateiktų įrodymų (T.1., b.l. 131-139) matyti, kad ieškovo nurodytiems asmenims atlyginimus mokėdavo UAB „R2 grupė“, tai paneigia, atsakovo pateiktų buvusių įmonės darbuotojų pareiškimuose nurodomas aplinkybes, kad atlyginimą jie gaudavo tik iš UAB „R2 grupė“ Šiaulių regiono vadovo R. K.. Taip pat iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovui kaip UAB „R2 grupė“ Šiaulių regiono vadovui buvo suteikta teisė tik atstovauti bendrovę pateikiant ir pasirašant reikiamus dokumentus, susijusius su saugos paslaugų teikimu įskaitant piniginių lėšų už suteiktas paslaugas gavimą (T.1., b.l. 167). Tuo tarpu aplinkybę pagrindžiančių dokumentų, jog ieškovas turėjo įgaliojimą išmokėti darbuotojams atlyginimą, byloje nėra. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pažymėtina, jog CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, byloje Nr. 3K-3-257-701/2015 ir kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-257-701/2015; kt.).Taigi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, aplinkybę, kad tarp šalių nėra sudaryta rašytinė paskolos sutartis, liudytojo parodymus bei bylos medžiagą ir kurios matyti, jog ieškovui nebuvo suteikti įgaliojimai mokėti atlyginimus darbuotojams ir išrašyti kasos išlaidų orderius, kad išlaidų orderiai netinkamai užpildyti, pagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė tarp jo ir atsakovės buvus kitokius nei paskoliniai teisiniai santykiai. Kolegija laiko įrodytu, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, kad apeliantas ginčo pinigines lėšas gavo ne kaip juridinio asmens UAB „R2 grupė“ padalinio vadovas darbuotojų atlyginimams išmokėti, o asmeniniam naudojimui.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir jų pateiktą teisinį įvertinimą, daro išvadą, kad teismas nustatė ir įvertino reikšmingų šalių teisiniams santykiams kvalifikuoti aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, pagrįstai sprendė, jog šalis sieja paskolos teisiniai santykiai ir apeliantui kyla pareiga grąžinti atsakovei jam paskolintą 1999 Lt sumą. Šios išvados padarytos tinkamai taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei nenukrypstant nuo aktualios, inter alia, šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 str. bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas konkrečioje teismo instancijoje. Atmetus apeliacinį skundą tenkintinas atsakovės prašymas dėl 400 EUR išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo. Šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovės J. S. patirtos išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, neviršija rekomenduojamų dydžių, yra realios ir pagrįstos, pagrindų jas mažinti nėra nustatyta, todėl priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei J. S. a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. K. a.k. (duomenys neskelbtini) 400 EUR advokato teisinės pagalbos išlaidų