- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-05-28
- Bylos Nr.
- 1A-194/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-06014-2008-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Elena Vainienė, Laima Garnelienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Raimondas Jurka
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, priteista iš A. P. 215 913,89 Lt valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), komercijos direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. pagal 2006 m. birželio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 88 7 punktą, būdamas atsakingu už įmonės komercinę veiklą ir jos padarinius, sutartinių ir finansinių įsipareigojimų vykdymą, dėl jo kaltės įmonei padarytus nuostolius, vadovaudamas įmonės komercinei veiklai, nesilaikė 2006 m. birželio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 88 5 punkto, efektyviai naudoti materialinius ir finansinius išteklius, vengti nuostolių įsigyjant, transportuojant, sandėliuojant materialines vertybes, kontroliuoti materialinių vertybių atsargas ir jų išdavimą, 2007 m. gegužės 29 d. – 2007 m. birželio 11 d. laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinion gavus ir priėmus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės iš viso už 215 913,89 Lt, 624 100 kg cemento kiekį:
64 000 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 97237010 priėmė 2007 m. gegužės 29 d. 17:05 val., 59 900 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 97251581 priėmė 2007 m. gegužės 29 d. 17:05 val., 62 700 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 97125041 priėmė 2007 m. gegužės 30 d. 18:00 val., 64 500 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 93012367 priėmė 2007 m. gegužės 30 d. 18:00 val., 63 400 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 93032555 priėmė 2007 m. gegužės 31 d. 20:30 val., 63 300 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 93044477 priėmė 2007 m. gegužės 31 d. 20:30 val., 61 200 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 93060044 priėmė 2007 m. birželio 2 d. 14:00 val.,61 800 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 97210421 priėmė 2007 m. birželio 2 d. 14:00 val., 61 700 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 93042885 priėmė 2007 m. birželio 11 d. 17:30 val., 61 600 kg, buvusį geležinkelio vagone Nr. 93026300 priėmė 2007 m. birželio 11 d. 17:30 val.,
skirtą sufasuoti ir grąžinti atlikus sufasavimo paslaugą UAB „(duomenys neskelbtini)“, gautą didelės vertės turtą – cementą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis datomis ir nenustatytais kiekiais, iššvaistė.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo specialios dalies nuostatas, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimą, t. y. įrodymus vertino neišsamiai (BPK 20 straipsnis) ir suvaržė jo teisę į gynybą.
Apeliantas savo skunde teigia, kad nuosprendis neatitinka nuosprendžiui keliamų reikalavimų ir suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau -KT) 2006 m. sausio 6 d. nutarimas, kasacinė nutartis Nr. 2K-559/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) senato nutarimas Nr. 40), nes skundžiamas nuosprendis savo struktūra ir pateikiama argumentacija iš esmės atitinka kaltinamojo akto turinį, o to nepakanka teisingam nuosprendžiui pagrįsti ir kad nebūtų nutylėtų argumentų, kurių nagrinėjamoje byloje yra ne vienas.
Nurodo, kad tai duoda pagrindą daryti pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2010, 2K-228/2009). Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visai nepateikė teisinės argumentacijos, ar tarp kaltinamojo veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys, kuo remiantis teismas nustatė, kad didelės vertės svetimas turtas (624,1 tona cemento) buvo galimai parduotas nenustatytiems asmenims vieno asmens (nuteistojo), tokiu būdu palikdamas abejonę. Akivaizdu, kad dėl to buvo pažeista ir nekaltumo prezumpcija, o nuosprendis grindžiamas spėlionėmis.
Žemesnės instancijos teismas
Išanalizavus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Marijampolės apskrities poskyrio vyr. specialistės Z. B. 2009 m. vasario 20 d. specialisto išvadą Nr. 5-7-8 akivaizdu, jog išvada negalėjo būti pripažinta kaip gauta teisėtai ir pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis LAT suformuota praktika ir vertindamas specialisto išvadą turėjo patikrinti ir įvertinti liečiamumą ir leistinumą, bet ir ar ekspertas neviršijo savo specialių žinių ribų, ir ar nesprendė teisinių klausimų, kurie nėra jo kompetencijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-2/2005). Mano, kad specialistui suformuluoti klausimai yra nekorektiški ir teisiškai ydingi, nes specialisto prašoma vertinti fakto ir teisės klausimus. Šių klausimų pateikimas ir specialistės pateikti atsakymai akivaizdžiai prieštarauja BPK 20 straipsniui. Be to, specialistė vertina ir analizuoja liudytojų parodymus ir jų pagrindu daro išvadas, nors liudytojų parodymų vertinimas yra teismo kompetencija (kasacinė nutartis Nr. 2K-265/2006).
Iš specialistės išvados matyti, kad dėl palaido cemento buhalterinės apskaitos faktinio nebuvimo, nėra galimybės nustatyti, kur buvo panaudotas 624,1 t cemento, tačiau specialistė nedetalizuodama savo teiginio nurodo, jog cementas (624,1 t) UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaudojo gamyboje ir pardavė sufasuotą kitiems pirkėjams. Taip pat, neaišku kuo remdamasi specialistė nustatė, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas cementas buvo užpajamuotas, kaip cementas gautas iš kitų tiekėjų, kurių nekonkretizavo. Atkreipia dėmesį, kad specialistė savo išvadoje teigė, jog iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ cementas nebuvo gautas, nes šių bendrovių PVM sąskaitos faktūros anuliuotos. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad nepardavė cemento, todėl apskaitos dokumentų rengimas ir galėjo būti kaip priedanga nuslėpti UAB „(duomenys neskelbtini)“ cementui pagrįsti. Šie dalykai teisminio nagrinėjimo metu buvo netikslinami ir nuosprendyje nenagrinėti.
Pirmosios instancijos nuosprendyje nėra aptartos svarbios liudytojos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandėlininkės R. P. apklausos. Nors iš specialisto išvados matyti, kad būtent sandėlio vedėjos privalėjo užtikrinti materialinių vertybių priėmimo-perdavimo dokumentų perdavimą, laiku ir teisingai užpildyti buhalterinius dokumentus, pastoviai tikrinti prekių, gaminių likučius su buhalterijos duomenimis ir t.t.
Liudytojomis apklaustos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės A. P. ir R. A. parodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nebuvo užtikrinta tinkama, objektyvi ir palyginama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, apskaita iš esmės buvo vedama pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Mano, kad dėl šių priežasčių negalima nustatyti, kur buvo panaudota 624,1 t cemento.
Apkaltinamajame nuosprendyje nėra jokios teisinės analizės, kodėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo užpajamuotas negautas cementas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas pasirašė šiuos dokumentus, koks tikslas buvo įtraukti šiuos dokumentus į apskaitą ir kas konkrečiai juos įtraukė.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) reikalavimus už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, visiškai neanalizuojamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus R. Ž. vaidmens. Būtent R. Ž., pagal teisės aktus yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tinkamą organizavimą, o dėl cemento apskaitos neorganizavimo (cemento kiekių priėmimo, išdavimo, rūšiavimo ir pan.) nėra galimybės nustatyti kur buvo panaudotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ cementas. Teigia, kad būtent R. Ž., o ne jo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes liudytojas deklaratyviai teigia, jog nežinojo apie susitarimą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl cemento fasavimo. Taip pat, šio liudytojo parodymai apie klaidos ištaisymą dėl 10 vagonų cemento išrašytų sąskaitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, prieštarauja liudytojos A. P. parodymams, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo jokių ryšių.
Generalinis direktorius, kuris yra atsakingas už įmonės veiklą, negalėjo nežinoti apie tokio kiekio sandorį, nepastebėti realiai esančio cemento kiekio, neužtikrinti tokio kiekio apskaitymo įmonės apskaitoje. Cemento kiekis (624,1 t) yra objektyviai pakankamas, kad būtų nesutapimas tarp sandėlio apskaitos ir buhalterinės apskaitos. Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius R. Ž. žinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ cementą patvirtina UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas G. L., direktorė L. L., nes dėl cemento betarpiškai bendravo tiek su nuteistuoju, tiek su R. Ž.. Pirmosios instancijos teismas privalėjo išsamiai ir visapusiškai ištirti generalinio direktoriaus parodymuose esančius prieštaravimus su faktinėmis aplinkybėmis, kadangi ne nuteistasis per klaidą į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukė faktiškai analogišką kiekį cemento kaip ir gauta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, specialisto išvadoje, kituose rašytiniuose dokumentuose, liudytojų parodymuose nebuvo paneigta objektyvi aplinkybė, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo žodinė sutartis, t. y. faktiškai sutarta dėl cemento fasavimo. Nuteistasis tik įvykdė savo pareigą ir priėmė cementą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris pateko ne pas jį asmeniškai, o į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją. Tai įrodo ir AB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai. Teigia, kad liudytojo R. Ž. parodymai, jog apeliantas veikė savarankiškai turi būti vertinami kritiškai, nes būtent generalinis direktorius atsakingas už apskaitos vedimą pagal BAĮ ir už sandorių sudarymą, todėl apie visus sandorius privalėjo žinoti ir tuo domėtis.
Apeliantas savo skunde pateikia LAT (kasacinės nutartys Nr. 2K-208/2013, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-123/2007, 2K-7-377/2007, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012, 2K-168/2013, LAT senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 8) ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analizę, kuri jo manymu leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jo veiksmuose nėra BK 184 straipsnio 2 dalies požymių.
Kaltinimas A. P. suformuluotas netinkamai ir neteisėtai, nes nurodyti pareiginių nuostatų 5 ir 7 punktai nėra suformuluoti taip, kad visos priimtos materialinės vertybės būtų laikomos ne įmonės, o asmens žinioje. Pažymi, kad šioje įmonėje yra atsakingi darbuotojai už materialinių vertybių apskaitą, kurie ir kontroliuoja jų kiekių kitimą įmonėje. Nuosprendyje nėra pateikiama jokių motyvų kokia atsakomybė yra sandėlininko, kuris realiai gali kontroliuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ cemento kiekius, ir generalinio direktoriaus, kuris sudaro sandorius, juos kontroliuoja, o paliktas ir teisiamas tik vienas asmuo – A. P..
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta tiesiogine tyčia, nes perdavė dokumentus buhalterijai, visi įmonės darbuotojai turėjo žinoti apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ cementą, kadangi dėl vagonų su cementu prastovų sprendimus priiminėjo R. Ž., o visas gautas cementas buvo iškraunamas ir sandėliuojamas įmonės sandėliuose (bunkeriuose), kurių priežiūrą ir apskaitą vedė sandėlio vedėja. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatydamas A. P. tiesioginę tyčią turėjo pagrįsti įrodymų visetu, t. y. kas ir kodėl sudarė fiktyvius sandorius, siekiant pateisinti cemento buvimą, kodėl nebuvo tinkamai ir objektyviai vedama apskaita, kodėl sandėlininkai neužpajamavo cemento pertekliaus, kokiomis aplinkybėmis vyko PVM sąskaitų faktūrų anuliavimas ir kaip jos (kieno iniciatyva) atsirado buhalterinėje apskaitoje ir pan. Nurodo, kad nors specialisto išvadoje ir nuosprendyje nurodoma, kad buvo „galimai“ parduotas turtas, tačiau neįvardijami pirkėjai, taigi lieka nepaneigiama abejonė, kad visa UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita buvo vedama galimai apgaulingai. Be to, teismas nevertino specialistės Z. B. parodymų duotų teisiamajame posėdyje.
Šioje baudžiamojoje byloje yra nepašalintos abejonės, kurios privalėjo būti vertinamos nuteistojo A. P. naudai (kasacinės nutartys Nr. 2K-492/2005, 2K-322/2007). Akivaizdu, kad ne A. P. turėjo organizuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą ir užtikrinti, jog cemento apskaita būtų objektyvi, palyginama ir teisinga, ne jis sudarė fiktyvius sandorius, siekiant „pridengti“ 624,1 t cemento egzistavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl šios abejonės turėjo ir privalėjo būti vertinamos apelianto naudai.
Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė bausmę, nes nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepareiškė civilinio ieškinio, o tai parodo, kad veika nėra tokia pavojinga, todėl jam galėjo būti skirta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu. Be to, A. P. paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-259/2011, Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Baudžiamojoje byloje yra aplinkybių, kurios duoda pagrindą manyti, kad bausmės tikslai galėtų būti pasiekti apeliantui paskiriant laisvės apribojimą ir turtinio pobūdžio bausmę – baudą, ko prokurorė ir prašė teismo. Būtent tokios bausmės skyrimas labiausiai atitiktų realaus teisingumo, o ne formalaus teisingumo principus. Pažymi, kad pagal A. P. tuo metu ėjusio pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo darbo specifiką, atsakomybę, ir tai, kad vien tik jis iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingų asmenų buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn sudaro teisiškai pagrįstas prielaidas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjo jau daugiau nei šeši metai, nusikalstama veika nėra smurtinė, civilinių ieškinių baudžiamojoje byloje nėra pareikšta, nusikalto pirmą kartą, taigi šios svarbios aplinkybės turėjo būti įvertintos individualizuojant bausmę. Remiantis šiais motyvais, prokurorė pagrįstai siūlė teismui neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės, kadangi tokios bausmės paskyrimas nepasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties. Kadangi netinkamai pritaikytas baudžiamasis ir baudžiamojo proceso įstatymai, tai turi įtakos ir neteisingos bausmės A. P. paskyrimą, dėl ko taip pat būtina naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį panaikinti, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu bus pripažinta, kad bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas. Jeigu nebus perduota byla iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prašo panaikinti nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes A. P. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje požymių. Jeigu teismas nuspręs, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo A. P. veiksmus prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti dalyje dėl neteisingos bausmės paskyrimo ir paskirti švelnesnę bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir A. P. paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, taip pat panaikinti pritaikytą BK 72 straipsnio pagrindu turto konfiskavimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas A. P. nurodo, kad jo bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Šis apelianto argumentas yra nepagrįstas. Teismo šališkumu negali būti pripažinta ta aplinkybė, jog apelianto nuomone teismas įvertino surinktus įrodymus ne taip kaip jis norėtų, ar nepasisakė dėl kurių nors įrodymų, ar nepakankamai argumentavo savo išvadas. BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu nuosprendis nenaikinamas. Tačiau Kauno apygardos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus, dėl to padarė neteisingas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. nuteistas nepagrįstai ir turi būti išteisintas, nes jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Turto iššvaistymas, kaip kad teisingai nurodė apygardos teismas, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Šios nusikalstamos veikos dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, buvęs jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat patikėta teisė į svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. P., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. pagal 2006 m. birželio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 88 , 7 punktą, būdamas atsakingu už įmonės komercinę veiklą ir jos padarinius, sutartinių ir finansinių įsipareigojimų vykdymą, dėl jo kaltės įmonei padarytus nuostolius, vadovaudamas įmonės komercinei veiklai, nesilaikė 2006 m. birželio 16 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 88, 5 punkto, efektyviai naudoti materialinius ir finansinius išteklius, vengti nuostolių įsigyjant, transportuojant, sandėliuojant materialines vertybes, kontroliuoti materialinių vertybių atsargas ir jų išdavimą, 2007 m. gegužės 29 d. — 2007 m. birželio 11 d. laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ žinion gavus ir priėmus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės iš viso už 215 913,89 Lt, 624 100 kg cemento kiekį, skirtą sufasuoti ir grąžinti atlikus sufasavimo paslaugą UAB „(duomenys neskelbtini)“, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis datomis ir nenustatytais kiekiais, iššvaistė. Taigi, nuosprendžiu konstatuota, kad nusikaltimo dalykas – 624 100 kg cemento, skirto sufasavus grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo nuteistojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus A. P. žinioje. Apygardos teismas teisingai nurodė, kad pagal susiformavusią teismų praktiką atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui, t. y. kaltininkas turi teisę disponuoti turtu (turtine teise); dėl neteisėtų kaltininko veiksmų turto (turtinės teisės) savininkas patiria nuostolių, t. y. savininkui priklausantis turtas (turtinė teisė) neteisėtai perduodamas, dovanojamas ar kitaip perleidžiamas tretiesiems asmenims, padarant žalą savininkui (kasacinė nutartis Nr. 1A-419/2008). Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas tada, kai tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-38/2007, 2K-255/2011 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog bylos rašytiniai įrodymai bei liudytojų L. L., G. L., R. Š., R. Ž., R. Č., R. Ž. ir kitų parodymai patvirtina, kad A. P. buvo patikėta iškredituoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusius 10 vagonų su cementu, vagonai priimti UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtent jo žinion, nustatytu kiekiu 624,1 t cemento disponavo tik pastarasis nesudaręs jokių sutarčių su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tą cementą iššvaistė, galimai parduodamas kitiems pirkėjams. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog bylos faktinės aplinkybės tvirtina, kad A. P. veikė tiesiogine tyčia, tai rodo jo veiksmai – nesudaryta sutartis, vilkinama ją sudaryti, nepateikti dokumentai apie cemento priėmimą iš geležinkelio buhalterijai ūkinių operacijų fiksavimui ir t. t. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai savinasi ar naudoja jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori. Išanalizavęs įrodymų visetą teismas konstatavo, kad A. P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą ir jo veiksmai kvalifikuoti teisingai pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, surinkti įrodymai įvertinti neteisingai ir todėl nuteistasis A. P. nepagrįstai pripažintas kaltu.
Tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis nurodytas 2007 m. gegužės 29 d. – 2007 m. birželio 11 d. ir išvardinta kada ir kokie vagonai su kokiu kiekiu cemento buvo gauti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors tai nepilnai atitinka byloje esančių dokumentų. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. l. 22-23), AB „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 1-50), 2009 m. vasario 20 d. specialisto išvados Nr. 5-7-8 (5 t. b. l. 12) seka, kad minėti vagonai buvo gauti ir gavėjais nurodyta:
geležinkelio vagonas Nr. 97237010 su 64 000 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 21 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“; geležinkelio vagonas Nr. 97251581 su 65 000 kg cemento (nuosprendyje nurodyta 59 900 kg), priimtas 2007 m. gegužės 21 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 97125041 su 62 700 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 21 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 93012367 su 64 500 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 21 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 93032555 su 63 400 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 22 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 93044477 su 63 300 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 22 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 93060044 su 61 200 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 23 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 97210421 su 61 800 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 23 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 93042885 su 61 700 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 28 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“;geležinkelio vagonas Nr. 93026300 su 61 600 kg cemento priimtas 2007 m. gegužės 28 d.; nurodytas gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; krovinį priėmė komercijos direktorius A. P.; krovinys skirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Iš kitų dokumentų: vagonų atvarymo – nuvarymo žiniaraščių, bendrųjų aktų, kuriuose atsispindi vagonų prastovos, pateiktų AB „(duomenys neskelbtini)“, matyti, kad vagonai Nr. 97237010, 97251581 į UAB „(duomenys neskelbtini)“ privažiuojamą kelią buvo atvaryti 2007 m. gegužės 19 d. (A. P. apie jų gavimą pasirašė tik 2007 m. gegužės 21 d.), baigti krauti 2007 m. gegužės 29 d. (2 t., b. l. 53), vagonai Nr. 97125041, 93012367 – atvaryti 2007 m. gegužės 21 d., baigti krauti 2007 m. gegužės 30 d. (2 t., b. l. 54), vagonai Nr. 93032555, 93044477, 93060044, 97210421 – atvaryti 2007 m. gegužės 28 d., baigti krauti 2007 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. birželio 2 d. (2 t., b. l. 70), vagonai Nr. 93042885, 93026300 – atvaryti 2007 m. birželio 8 d. (A. P. apie jų gavimą pasirašė 2007 m. gegužės 28 d.), baigti krauti 2007 m. birželio 11 d. (2 t., b. l. 71). Iš šių dokumentų darytina išvada, kad nuosprendyje turto išvaistymo laikotarpis būtent ir nurodytas pagal cemento iškrovimo datas. Apygardos teismas padarė išvadą, jog cementas gautas nurodytais vagonais priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo priimtas nuteistojo A. P. žinion. Tačiau kaip matyti iš pirmiau aptartų dokumentų šio cemento gavėjas nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nėra pažymėta apie šio krovinio peradresavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat, iš Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2009 m. vasario 6 d. rašto Nr. 3B-17.2/18-1193 (3 t., b. l. 51) matyti, kad apskaičiuotus importo mokesčius už šį cementą sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“. 2009 m. vasario 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-7-8 (4 t., b. l. 10-25) „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“ konstatuota, kad pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas dokumentų kopijas nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 27 d. iki 2007 m. gegužės 21 d. iš OAO „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), gavo 1 789,2 tonas palaido cemento. UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė PVM sąskaitas faktūras už 854 tonų cemento sufasavimą, o 311,1 toną cemento UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Šis cementas yra apskaitytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, t. y. atvaizduotas buhalterinės apskaitos registruose. Tokiu būdu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė žodinę sutartį, kuri kaip seka iš nuteistojo A. P., liudytojų L. L., G. L. parodymų, buvo sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, žodiniai sutartiniai įsipareigojimai dėl to cemento, kurio gavėju buvo nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ arba kuris buvo peradresuotas (parduotas) UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įvykdyti pilnai. Specialistė Z. B. apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad „pagal visus įstatymus kiekviena ūkinė operacija turi būti įforminama dokumentu“ bei kad „ir be sutartinų santykių galimas tos paslaugos atlikimas, išrašant sąskaitą faktūrą“ (12 t., b. l. 180). Būtent sąskaitos faktūros už šių paslaugų atlikimą ir buvo išrašytos (1 t., b. l. 31-36, 38, 42, 43). Šias sąskaitas faktūras pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė D. L. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. J..
UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. sausio 17 d. paaiškinamajame rašte (1 t., b. l. 10-11) nurodė, kad geležinkelio žiniaraščiuose nurodomas galutinis gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau cementas buvo parduodamas per tarpininkus šia seka:
OAO „(duomenys neskelbtini)“ ? UAB „(duomenys neskelbtini)“? UAB „Plasbalt“? UAB „(duomenys neskelbtini)“? UAB „(duomenys neskelbtini)“.
UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktam cementui jokių apskaitos dokumentų neišrašė ir nepateikė.
Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 1 789,2 tonas palaido cemento patvirtina geležinkelio žiniaraščiai, kuriuose už krovinio gavimą pasirašę UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakingi darbuotojai: iki 2007 m. gegužės mėn. pasirašęs vadybininkas K. G., o vėliau – komercijos direktorius A. P..
Kaip seka iš aptartų sąskaitų faktūrų UAB „(duomenys neskelbtini)“ sufasavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 854 tonų cemento ir 311,1 toną nupirko. Likęs negražintas cemento kiekis 624,1 t (1789,2-854-311,1) nėra apskaitytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje, nurodant tiekėju UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Nuteistasis A. P. abiejų instancijų teismo posėdžiuose pripažino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 10 vagonų cemento pagal trišalę sutartį jis, kaip įgaliotas asmuo, iškreditavo, gavo, o sąskaitos faktūros už to cemento išfasavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytos nebuvo, cementas liko gamyboje. Visus dokumentus – geležinkelio važtaraščius apie cemento gavimą jis pateikdavo arba UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei arba administratorei, arba, jeigu krovinys buvo gaunamas po darbo, sargams. Liudytoja A. P., nuo 2007 m. rugpjūčio 20 d. dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhaltere, apeliacinės instancijos teisme parodė (12 t., b. l. 162-165), kad skolos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepripažino, nes ji nebuvo nurodyta nei važtaraščiuose, nei sutartyse. Skola pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus važtaraščius buvo pripažinta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji taip pat išsamiai paaiškino, kaip vyko prekių pajamavimas, jų judėjimas bendrovės viduje, išlaidavimas.
Liudytoja R. A., nuo 2007 m. vasario mėn. iki rugpjūčio 20 d. dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterės pareigose, parodė, kad komercijos direktorius A. P. buvo atsakingas už cemento sutarčių sudarymą, gauto cemento iškreditavimą, dokumentų pateikimą į buhalteriją. Jeigu nebuvo pateikta dokumento, reiškia nebuvo ir operacijos, ji neatvaizduota buhalterinėje apskaitoje. A. P. važtaraščių buhalterijai nepateikė. Ji apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalaujamą skolą išgirdo tik teisme, bet pagal kompiuterinę programa nebuvo skolos, buvo kažkokios sąskaitos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už fasavimą. Jos darbo laikotarpiu iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ niekas nesikreipė, o vėliau dirbusi A. P. su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tvarkė suderinimo aktą už atliktas fasavimo paslaugas. Tačiau šie jos parodymai neatitinka byloje esančių dokumentų, specialisto išvadoje nurodomų aplinkybių. 2009 m. vasario 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-7-8 (4 t., b. l. 10-25) „Dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos“ pateikiamoje lentelėje Nr. 6, nurodytos sąskaitos faktūros, kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ už pastarajai priklausiusių palaido cemento vagonų padavimą iškrovimui ir iškrautų paėmimą. Šios lentelės ketvirtoje eilutėje nurodytoje 2007 m. liepos 2 d. PVM sąskaitoje faktūroje ADM Nr. 0053892 nurodyti palaido cemento vagonai Nr. 97251581, 97237010, 97125041, 93012367, 93032555, 93044477, 93060044, 97210421, 93042885, 93026300, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvardijo 2008 m. vasario 13 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštoje pretenzijoje, reikalaudama už šiais vagonais gautą ir negrąžintą sufasuotą 624,1 toną cemento 215 913,89 Lt pravesti į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą. Vagonai Nr. 93042885, 93032555 atsispindi ir lentelės penktoje eilutėje nurodomoje 2007 m. liepos 11 d. PVM sąskaitoje faktūroje ADM Nr. 0053905. Šios sąskaitos faktūros (1 t., b. l. 40,41) pasirašytos tuo metu vyr. buhaltere dirbusios liudytojos R. A.. Taigi jau 2007 m. liepos mėnesį buvo žinomas cemento tikrasis gavėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir visi vagonų, kuriais buvo pristatytas cementas, numeriai. Vagonų numeriai gali būti žinomi tik turint cemento pristatymo geležinkelio važtaraščius. Tai konstatuota ir 2012 m. rugsėjo 26 d. papildomoje specialisto išvadoje Nr. 5-2/173 (11 t., b. l. 96-103). Išvadoje nurodoma, kad prie sąskaitų buvo pateikti AB „(duomenys neskelbtini)“ iššifravimai, kuriuose buvo nurodyta dokumento numeris, data, vagono numeris, krovinio pavadinimas, svoris. Tai įrodo, kad cementas buvo gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad vyr. buhalterė R. A., pasirašydama pirmiau minėtas sąskaitas faktūras žinojo, jog jis priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Be to, šią aplinkybę patvirtina ir 2007 m. rugpjūčio 23 d. tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašytas tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (1 t., b. l. 30), kurį pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterė A. P. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. J.. Šiame atsiskaitymų suderinimo akte užfiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ 24 897, 36 Lt skola UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Tai seka ir iš auditorės ataskaitos (7 t., b. l. 33-34), ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto administratoriaus liudytojo J. D., apklausto pirmosios instancijos teisme, parodymų (9 t., b. l. 112-113). Šis liudytojas parodė, kad nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašuose nėra, o pastaroji nurodyta debitorių sąraše 24 897, 36 Lt sumai.
Taigi, nuteistasis yra teisus teigdamas savo apeliaciniame skunde, kad jis tik įvykdė savo pareigą ir priėmė cementą iš AB „(duomenys neskelbtini)“, kuris pateko ne pas jį asmeniškai, o į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją ir šios bendrovės žinion.
Apygardos teismas nuosprendyje nurodė, kad A. P. iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Tokiu būdu daroma išvada, jog 624,1 t cemento buvo jo žinioje. Buvęs kaltininko žinioje yra toks turtas, kai kaltininkas dėl savo užimamų pareigų turi teisę pavaldiniams, kuriems patikėtas turtas, duoti nurodymus dėl šio turto panaudojimo. Kaltininkas neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais to turto atžvilgiu.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos dokumentų matyti, jog nuteistasis A. P. 2005 m. lapkričio 28 d. – 2007 m. rugpjūčio 17 d. laikotarpiu dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi (1 t., b. l. 49, 50). 2006 m. gegužės 16 d. (kaltinamajame akte ir apygardos teismo nuosprendyje rašoma 2006 m birželio 16 d.) jis susipažino su komercijos direktoriaus pareiginiais nuostatais Nr. 88 (5 t., b. l. 131-133). Nuostatų 1 punkte nurodoma, jog komercijos direktorius – tai asmuo tiesiogiai atsakingas už įmonės finansinę ir komercinę veiklą bei jos rezultatus, o 5.2 ir 5.3 punktuose išvardijama, jog jis privalo efektyviai naudoti materialinius finansinius išteklius, vengti nuostolių įsigyjant, transportuojant, sandėliuojant materialines vertybes, kontroliuoti materialinių vertybių atsargas ir jų išdavimą, 7 punkte nurodyta, jog komercijos direktorius atsako už įmonės komercinę veiklą ir jos padarinius, sutartinių ir finansinių įsipareigojimų vykdymą, dėl jo kaltės įmonei padarytus nuostolius. Būtent šių nuostatų punktų pažeidimu A. P. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu.
Analizuojant minėtus nuostatus visa apimtimi matyti, jog komercijos direktoriui priskirtos bendro pobūdžio pareigos: vadovauti, kontroliuoti, organizuoti, užtikrinti, pasirūpinti, skatinti ir jis atsako už įmonės komercinę veiklą, jos padarinius, sutartinių ir finansinių įsipareigojimų vykdymą, už jam pavaldžių padalinių atliekamų darbų organizavimą ir pan. Taigi, jis betarpiškai nebuvo atsakingas už materialinių vertybių apskaitą, jų priėmimą į sandėlį ir išdavimą iš jo, cemento naudojimą pačios bendrovės reikmėms (gelžbetonio gaminių gamybai) ar išfasuoto cemento pardavimą pirkėjams. Iš sandėlio vedėjo pareiginių nuostatų (5 t., b. l. 129-130) matyti, kad sandėlio vedėjas vadovauja gamybai, sandėlių ūkiui, priima, išduoda ir saugoja materialines vertybes, tvarko materialinių vertybių apskaitą, pildo priėmimo-pardavimo dokumentus, pastoviai tikrina prekių, gaminių likučius su buhalterijos duomenimis, neleidžia atsirasti trūkumams dėl neteisėto piniginių lėšų, materialinių vertybių naudojimo, finansų ir ūkio įstatymų ir norminių aktų pažeidimo, atsako už prekių-materialinių vertybių saugumą, jų tvarkingą sandėliavimą, priėmimą ir išdavimą, materialinių vertybių trūkumą, atsiradusį dėl jo kaltės, neteisingą dokumentacijos pildymą, apskaitos trūkumus. Laikotarpiu, kai buvo priimtas UAB „(duomenys neskelbtini)i“ priklausęs cementas sandėlio vedėja dirbo R. P.. Ji buvo apklausta apygardos teisme ir parodė, kad palaidas cementas buvo sandėliuojamas bunkeriuose, kurių buvo 6 – vienas fasavimui, kiti gamybai, visų įmonių bendrai. Kai cementą sufasuodavo, jį „atkraudavo“. Tai darė komercijos direktorius ir parduotuvė. A. P. prašymu ji pažiūrėdavo vagonų numerius. Jai buvo svarbu vagono numeris, tonos bei dokumentas (lapelis) su parašu iš parduotuvės, kiek atkrauti maišų. Parduotuvė pateikdavo duomenis apie parduotą cementą. Jie skirstė, kur ką krauti. Iš gamybos bunkerių išpūsdavo cementą į betono gamybos cechą vamzdžiais. Negalėjo taip būti, kad cementas po išfasavimo negrįžtų įmonei. Mėnesio pabaigoje fasuoto cemento kiekius sutikrindavo su buhalterijoje esančiais likučiais. Nebuvo tokio dalyko, kad 600 t cemento dingtų neapskaityta ar sandėliuoti taip, jog tiekėjai jo nerastų (9 t., b. l. 109-112). Liudytoja R. P. ikiteisminio tyrimo metu papildomai parodė (jos šie parodymai buvo perskaityti abiejų instancijų teismuose), kad palaido cemento gavimo dokumentai pas ją nepapuldavo, „nes juos tiesiogiai parnešdavo iš geležinkelio stoties gal A. P., nes jis ten tiesiogiai tuo rūpinosi. Jokie dokumentai ar perdavimo-priėmimo aktai ar pan., kad kažkas man perduoda, o aš priimu palaido cemento kiekius atgabentuose vagonuose nebuvo surašomi ir mano pasirašomi, nes jų nebuvo kam surašyti“. Tačiau ji tuo pačiu pripažino, kad, „kuomet būdavo atvaromas vagonas ir išpumpuojamas palaidas cementas, jei tai buvo padaroma ne mano darbo laiku, apie tai man pasakydavo sargai, jei darbo metu kartais ir pati pamatydavau, kad yra vagonas, tai šių krovinių vagonų dokumentus, pamatydavau tik buhalterijoje, nes jie tiesiai tenai papuldavo, todėl aš nueidavau į buhalteriją nusirašydavau vagonų numerius, cemento markę ir tonažą, ir grįžusi sutikrindavau ar tikrai tokie vagonai yra, nes man reikėdavo susitikrinti gauto cemento kiekius“. Ji stebėdavo, kad netruktų palaido cemento bunkeriuose gamybai ar fasavimui, o mėnesio pabaigoje cemento kiekius sutikrindavo su buhalterijoje esančiais likučiais ir paprastai kiekiai atitikdavo (5 t., b. l. 94-96).
Liudytoja D. L., kuri buvo apklausta nagrinėjant bylą apygardos teisme, parodė, kad ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke ir jos funkcijos buvo parduoti prekes, išrašyti PVM sąskaitas faktūras. Visus dokumentus išrašydavo per programą, įvesdavo duomenis į programą ir atsispausdindavo sąskaitą faktūrą. A. P. nė karto nedavė nurodymų neišrašyti sąskaitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ arba išrašyti jas ne per programą. Taip pat, su A. P. pasiderindavo, kiek cemento yra, kiek galima parduoti tą dieną (10 t., b. l. 46-47). Ji negalėjo nurodyti kam konkrečiai buvo pavaldi – generaliniam direktoriui ar komercijos direktoriui.
Liudytojas R. Ž., dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi apeliacinės instancijos teismo posėdyje šių liudytojų parodymus iš esmės patvirtino. Jis parodė, kad bendrovėje buvo suskirstyta veikla, nustatyta, kas dirba su statybinėmis kompanijomis, kas parduoda cementą privatiems asmenims. Už komercinę veiklą buvo atsakingas A. P., o cemento pardavimu privatiems asmenims užsiimdavo pardavimų skyrius. Pardavimų skyriaus ir komercijos direktoriaus sąsajos buvo darbinės, tarp jų buvo pavaldumo ryšiai. Aiškindamas apie vagonų priėmimą jis nurodė, jog A. P. nuvažiuodavo ir pasirašydavo, kad vagonus priima, o tuomet vagonai atvykdavo į įmonės teritoriją, sandėlininkas jį priimdavo į sandėlį ir užpajamuodavo. A. P. tikrai nesandėliuodavo cemento, šį darbą vykdė sandėlininkas, kuris kontaktuodavo su buhalterija. Gautas 624 t cemento kiekis atitinka visų įmonės talpų kiekį. cementas talpose buvo laikomas pagal gavimo datą, bet ne pagal gavėją.
Iš liudytojų R. A., E. Š. parodymų (12 t., b. l. 155-159, 159-162) seka, jog nuteistasis A. P. tiesiogiai cemento pardavime nedalyvavo. Jos bei liudytoja A. P. (12 t., b. l. 162-165) smulkiai paaiškino ryšius tarp sandėlio (sandėlio vedėjos liudytojos R. P.), pardavimo skyriaus (vadybininkės liudytojos D. L.) ir buhalterijos parduodant cementą, nurodė kokie vidaus dokumentai – leidimai (liudytojos R. A. aiškinimu „lapeliai“) buvo išrašomi.
Taigi, nė vienas liudytojas nenurodė, jog A. P. būtų davęs kokius nors neteisėtus nurodymus dėl cemento pardavimo, perdavimo kokiu nors kitu būdu tretiesiems asmenims, t. y. kad būtų neteisėtai pasinaudojęs jam suteiktais įgaliojimais šio turto atžvilgiu.
Apygardos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, jog nuteistasis šį turtą išvaistė nenustatytomis datomis ir nenustatytais kiekiais. Tokiu būdu neaišku, kada galimai padaryta nusikalstama veika ir neaišku kokiu būdu. Toliau nuosprendžio aprašomojoje dalyje (nuosprendžio 19 lapas) daroma prielaida, jog A. P. cementą iššvaistė „galimai parduodamas kitiems pirkėjams“. Tokiomis prielaidomis kaltės grįsti negalima.
Apygardos teismo nuosprendyje A. P. kaltė grindžiama ir 2009 m. vasario 20 d. specialisto išvadoje Nr. 5-7-8 nurodytomis aplinkybėmis. Specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje 2007 m. gegužės 29 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra užpajamuota 315 t cemento pagal PVM sąskaitą faktūrą serija KIR Nr. 1770 už 112 996,80 Lt ir 2007 m. birželio 21 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ užpajamuota 330 t cemento pagal PVM sąskaitą faktūrą serija VSS Nr.425 už 105 138 Lt, nors iš šių bendrovių cementas nebuvo gautas. Daroma išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas cementas buvo užpajamuotas, kaip cementas gautas iš kitų tiekėjų. Tačiau apygardos teismas neatkreipė dėmesio į šių faktų analizę. Minėtoje išvadoje nurodoma, jog „2007 m. gegužės mėn. užpajamuotas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ cementas pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1770 buvo sunaudotas gamyboje, nes šio mėnesio apskaitos registre „Materialinių vertybių apyvarta“ nurodyta, kad 2007 m. gegužės 1 d. cemento likutis buvo 214,74 t, buvo gauta iš įvairių tiekėjų – 3 796,1 t (t. sk. 315 tonų cemento, kuris nebuvo gautas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“), viso sunaudota 4 006,39 t, t. sk. sufasuota ir parduota 3 711,36 t, likusios 295,03 t sunaudota gamyboje. Likutis 2007 m. birželio 1 d. liko 4,45 t cemento. Sutikrinus apskaitos dokumentus su buhalterinės apskaitos registru „Materialinių vertybių apyvarta“ nustatyta, kad „Materialinių vertybių nurašymo akte Nr. 316“ nurodoma, kad nurašoma 2 008,56 t fasavimui skirto cemento, o registre „Materialinių vertybių apyvarta“ pagal šį dokumentą nurašyta 1 983,56 t, t. y. 25 tonomis mažiau, nes pagal buhalterinę apskaitą bendrovėje nebuvo tiek cemento. Šie faktai rodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo cemento, tik buhalterinėje apskaitoje nenurodė tikslaus cemento tiekėjo“. Specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad pagal bendrovės buhalterinę apskaita nebuvo galimybės nustatyti, ar 2007 m. birželio 21 d. užpajamuota kaip gauta iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 330 t cemento, buvo sufasuota ir parduota ar sunaudota gamyboje, nes pagamintos produkcijos ir sunaudotų medžiagų apskaita yra suvedama tik pasibaigus mėnesiui, o ne kiekvieną dieną. Papildomos specialisto išvados atsakyme į 5 klausimą nurodoma, kad pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 16 straipsnio 2 punktą apskaitos registrų formą, turinį ir skaičių nusistato ūkio subjektas pagal savo poreikius, todėl buhalterinės apskaitos registrai galėjo būti sudaromi tik pasibaigus mėnesiui. Galutiniam rezultate specialistė Z. B. padarė išvadą, jog tyrimo metu nustatyta, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas cementas buvo užpajamuotas kaip gautas iš kitų tiekėjų ir buvo naudojamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Nuteistasis A. P. kaip matyti iš komercijos direktoriaus pareiginių nuostatų Nr. 88 nebuvo atsakingas už gauto cemento naudojimą įmonės veikloje – nei už naudojimą tiesiogiai gamyboje, nei už išfasavimą, o pagal buhalterinės apskaitos duomenis, kaip seka iš specialisto išvados, visi pardavimai, už ką buvo atsakingas A. P., užfiksuoti to laikotarpio buhalteriniuose dokumentuose. Taigi, nuteistasis negalėjo cemento išvaistyti, „galimai“ parduoti kitiems pirkėjams, kaip kad nurodyta nuosprendyje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad dokumentų, t. y. PVM sąskaitų faktūrų serija KIR Nr. 1770, pagal kurią 2007 m. gegužės mėn. užpajamuotas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gautas cementas, ir serija VSS Nr.425, pagal kurią 2007 m. birželio 21 d. užpajamuotas cementas gautas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, specialistei nebuvo pateikta, jų UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra, todėl neįmanoma nustatyti, kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, kas šiuos dokumentus pasirašė, kas ir kokiu pagrindu šį cementą užpajamavo ir kokį tai turi ryšį su nuteistojo kokiais nors veiksmais.
Iš specialistės Z. B. parodymų apeliacinės instancijos teismo posėdyje (12 t., b. l. 176-180) seka, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinė apskaita buvo vedama neteisingai, nes ne visos ūkinės operacijos buvo joje atvaizduotos ir dėl aplaidaus apskaitos vedimo jai nebuvo galimybės tiksliai nustatyti cemento apyvartą įmonėje. Tai matyti ir iš liudytojos A. P. parodymų. Ji 2007 m. rugpjūčio mėnesį sugrįžusi dirbti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterės pareigas taisė buhalterinėje apskaitoje padarytas klaidas, perrašė deklaracijas mokesčių inspekcijai, sumokėjo PVM. Liudytoja paaiškino, kad skolos UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepripažino, nes ši bendrovė nefigūravo jokiuose dokumentuose, o pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus važtaraščius skola pripažinta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ji pripažino, kad „šis cementas buvo, toks pat kiekis, koks buvo toks ir išvažiavo, tik neaišku, kam jis priklausė“. Gi, už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, kaip teisingai pažymima apeliaciniame skunde, apeliantas nebuvo atsakingas.
Esant aptartų įrodymų visetui galima padaryti išvadą, jog 624 100 kg cemento už 215 913,89 Lt nebuvo išvaistyta, bet sunaudota UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinėje veikloje, o ūkinės operacijos buvo netinkamai atvaizduotos bendrovės buhalterinėje apskaitoje. Nenustačius turto išvaistymo fakto negalima kalbėti ir apie apelianto A. P. kaltės formą. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nenustatyta, jog A. P. būtų atlikęs kokius nors veiksmus šio cemento atžvilgiu.
Pagal bylos duomenis galima daryti išvadą, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ netiesiogiai, o sutarčių tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (9 t., b. l. 78-82) bei tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (9 t., b. l. 83-84) pagrindu, buvo susiformavę žodiniai sutartiniai santykiai ir visi klausimai susiję su netinkamu sutarties vykdymu ar jos nevykdymu galėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka pareiškiant ieškinio reikalavimą teisme ar prasidėjus UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procedūrai pareiškiant kreditorinius reikalavimus. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ šio ginčo civilinio proceso tvarka nesprendė, bet kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą inicijuodama ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Be to, kaip seka iš pirmiau aptartų bankroto administratoriaus J. D. parodymų nei UAB „(duomenys neskelbtini)“, nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreditorių sąrašuose nėra, o pastaroji nurodyta debitorių sąraše 24 897, 36 Lt sumai. Teisėjų kolegijos nuomone kreipimasis į prokuratūra dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tai yra bandymas kriminalizuoti civilinius teisinius santykius. Pagal suformuotą teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-388/2007) laikoma, jog sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Tačiau nagrinėjamojoje byloje jokių A. P. sąmoningų neteisėtų veiksmų, užkirtusių kelią įvykdyti sutartinius, kad ir žodinius, įsipareigojimus ar sumenkinusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, nenustatyta.
Teisėjų kolegija, esant pirmiau aptartų įrodymų visumai, konstatuoja, jog apygardos teismo išvada, kad A. P. atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su 624 100 kg cemento išvaistymu, yra nepagrįsta, ir jis išteisinamas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Apeliantui kardomoji priemonė nebuvo paskirta, todėl priėmus išteisinamąjį nuosprendį nėra ką panaikinti.
Dokumentai paimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, grąžinami šiai bendrovei.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendį A. P. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 2 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dokumentus, paimtus ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. spalio 8 d., 2008 m. lapkričio 12 d., 2009 m. vasario 3 d., 2009 m. vasario 13 d., 2012 m. rugsėjo 13 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“.