Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. N. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį areštu 52 paroms. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo V. N. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. N. nuteistas už tai, kad, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „P. k.“, reg. duomenys neskelbtini, Šiaulių mieste, įmonės kodas duomenys neskelbtini, administracijos vadovas – direktorius, remiantis 2001 metų lapkričio 6 dienos Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsniu, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, 2003 metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, išmokėdamas bendrovės darbuotojams 9 652,50 litų darbo užmokesčio, neįformino jo apskaitos dokumentais, tai yra neišrašė atlyginimų mokėjimo žiniaraščių bei kasos išlaidų orderių ir neužfiksavo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tokiu būdu apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamų bendrovės buhalterinę apskaitą, o būtent:

2003 metų rugsėjo mėnesį, adresu duomenys neskelbtini, išmokėjo darbo užmokesčio dalį A. Š., A. Š., D. S., G. M., J. N., F. V., A. J., R. S., A. B., V. B., E. E., J. A., A. B., Ž. S., V. P., P. U., E. P., A. O., S. M., V. B., J. B. ir L. N.;

2003 metų spalio mėnesį, adresu duomenys neskelbtini, išmokėjo dalį darbo užmokesčio A. Š., A. Š., D. S., Š. S., J. N., F. V., A. J., R. S., V. B., E. E., A. B., Ž. S., V. P., E. P., A. O., S. M., V. B., A. K., R. A. ir P. P.,

tačiau šių finansinių operacijų nepagrindė dokumentais - neišrašė atlyginimų mokėjimo žiniaraščių ir kasos išlaidų orderių bei neperdavė šio dokumento bendrovei apskaitos paslaugas teikiančiai A. V. įmonei „P", ko pasekoje finansinės operacijos nebuvo užfiksuotos bendrovės buhalterinėje apskaitoje.

Taip pat, pažeisdamas 1996 metų sausio 23 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 120 „Dėl tarnybinių komandiruočių Lietuvos Respublikos teritorijoje" (redakcija 2003-01-29 LRV nutarimą Nr. 135) 1 punktą - tarnybine komandiruote laikomas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo ar jo įgalioto asmens siuntimu atlikti numatytomis sąlygomis tarnybinį pavedimą ne nuolatinėje darbo vietoje - laikotarpiu nuo 2003-03-26 iki 2003-11-25, surašydamas įsakymus „Dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotę" ir, žinodamas, kad jie į komandiruotes realiai nevyks, bei savo parašu patvirtindamas atlyginimų (komandiruočių) išmokėjimo žiniaraščius tariamai buvusiems komandiruotėse bendrovės darbuotojams, nepagrįstai išmokėjo 13 520 Lt komandiruotpinigių, o būtent:

laikotarpiu nuo 2003-03-26 iki 2003-11-25 V. N. surašė įsakymus „Dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotę“, kuriais tariamai laikotarpiu nuo 2003-03-27 iki 2003-11-27 siuntė į komandiruotes įmonės darbuotojus: A. Š., A. Š., D. S., G. M., A. Š., J. N., F. V., A. M., R. S., A. L., A. J., A. B., V. B., E. E., A. M., J. A., E. B., A. B., Š. S., Ž. S., V. P., P. U., nors realiai nė vienas įmonės darbuotojas minėtu laikotarpiu komandiruotėse nebuvo, tai žinodamas, V. N. savo parašu patvirtino atlyginimų (komandiruočių) išmokėjimo žiniaraščius, pagal kuriuos tariamai buvusiems komandiruotėse bendrovės darbuotojams nepagrįstai išmokėjo 13 520 Lt komandiruotpinigių.

Tokiu būdu 2003 metų rugsėjo ir spalio mėnesiais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 12 straipsnio 1 punktą - visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais - ir 16 straipsnį - ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose - bei laikotarpiu nuo 2003-03-26 iki 2003-11-25 įmonės darbuotojams nepagrįstai išmokėdamas 13 520 Lt komandiruotpinigių, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „P. k." buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima buvo iš dalies nustatyti UAB „P. k." veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio už 2003 metus.

Nuteistasis V. N. kasaciniame skunde prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 5 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartį panaikinti, bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad jo veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes pagal įstatymą baudžiamoji atsakomybė kyla tik už tyčia padarytą veiką, be to, dispozicijoje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – t. y. dėl padarytos veikos turi atsirasti padariniai (visiškai ar iš dalies neįmanoma nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio). Teismas, anot kasatoriaus, padarė nepagrįstą išvadą, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „P. k." buhalterinę apskaitą, dėl to negalima buvo iš dalies nustatyti UAB „P. k." veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio už 2003 metus, nes iš 2004-02-18 specialisto išvados matyti, kad specialistė įmonės rezultatus nustatė. Visgi išvadoje nurodyta, kad buvo negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos už visus 2003 metus, tačiau tai, kasatoriaus manymu, visiškai suprantama, nes visų metų dokumentai net nebuvo išimti. Kad neatsirado būtini padariniai, patvirtina ir VMI 2004-12-08 patikrinimo aktas bei 2005-05-26 dėl patikrinimo priimtas sprendimas, kuriais taip pat nustatyti rezultatai bei pagal juos apskaičiuoti mokesčiai. Todėl teismas, kvalifikavęs veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, priimti teisingą nuosprendį, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus kaltę, nuodugniai netirta įmonės veikla, be to, įrodymai įvertinti vienpusiškai ir nemotyvuotai, ignoruoti liudytojų parodymai. Kasatoriaus tvirtinimu, UAB „P. k.“ segtuve Nr.31 „Įvairūs dokumentai“ rasti dokumentai nėra darbo užmokesčio žiniaraščiai, jie tėra informatyvaus pobūdžio ir nelaikomi apskaitos dokumentais, tuo tarpu darbo užmokestis buvo išmokėtas pagal darbo užmokesčio žiniaraščius. Įrodymai vertinti selektyviai ir vienpusiškai, dėl to padarytos nepagrįstos išvados. Pavyzdžiui, nė vienas liudytojas teisme nenurodė, kad būtų gavęs daugiau atlyginimo, nei jam buvo išmokėta pagal atlyginimo žiniaraščius, teismas tik domėjosi, ar gauti pinigai, bet neklausė kada, kiek tiksliai ir ar per tuos du mėnesius nurodyta suma išmokėta papildomai prie atlyginimo. Dėl komandiruočių kasatorius pripažįsta pasielgęs aplaidžiai, nes jis tik pasirašinėjo įsakymus ir realiai pilnai nesukontroliavo jų vykdymo, tačiau komandiruotės užfiksuotos apskaitoje, apmokestintos už jas paskirtos išmokos, o tai jokiu būdu nesukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje reikalaujamų padarinių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies pažeidimų

Apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde ir padarė nepagrįstas išvadas, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes bei nuosprendį pagrindė baudžiamojo proceso įstatymą atitinkančiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė, kad liudytojai P. U., E. E., D. S., E. A., V. B. ir L. N., apklausti teismo posėdžio metu, patvirtino faktą, jog į komandiruotes nevykdavo, nes pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole ir nuosprendyje yra užfiksuota, kad šie asmenys nurodė vykę į komandiruotes į Pabradę, Vilkyčius ir Vilnių. Specialisto išvadoje taip pat remiamasi šių bei kitų liudytojų ikiteisminio bylos tyrimo metu atliktų apklausų duomenimis, nors teismo posėdžio metu dauguma liudytojų paaiškino kitokias aplinkybes. Be to, specialisto išvadoje įvertinti kaltinamojo V. N., liudytojų J. B. ir E. B. parodymai dėl komandiruočių ir, remiantis įmonės veiklos dokumentais, kuriuose yra jų parašai, konstatuota, kad jie buvo įmonėje, o komandiruotėse nebuvo. Tokios išvados viršija specialisto kompetencijos ribas, nes liudytojų parodymų vertinimas yra teismo kompetencijos sritis. Todėl teismas specialisto išvada dėl liudytojų parodymų galėjo remtis ne betarpiškai, o tik ta dalimi, kuri patvirtinama bylos proceso metu apklaustų liudytojų parodymais, nes teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra ir daugiau prieštaravimų, kurių apeliacinės instancijos teismas nepašalino. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo V. N. teiginius, motyvuose nurodė, jog „dauguma liudytojų parodė, kad 2003 m. rudenį buvo išvykę į komandiruotę Pabradėje, tačiau minėtas laikotarpis – 2003 m. rugsėjis, spalis ir lapkritis – kaltinimo V. N. nebuvo pateiktas“. Tuo tarpu nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, yra konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2003-03-26 iki 2003-11-25 V. N. surašė įsakymus dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotę, ir toliau nurodoma, jog laikotarpiu nuo 2003-03-26 iki 203-11-25, nepagrįstai išmokėdamas bendrovės darbuotojams 13 520 Lt komandiruotpinigių, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą. Nuosprendžio dalyje, kurioje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, kvalifikuodamas V. N. veiksmus apgaulingai tvarkant UAB „P. k.“ buhalterinę apskaitą, teismas konstatavo, kad dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonėje nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „P. k.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo dydžio už 2003 metus. Išvardinti padariniai yra alternatyvūs, todėl įrodinėtinomis aplinkybėmis yra kiekviena konkreti pozicija. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 18 punktą asmens turtas – materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja, ir (arba) kuriomis disponuoja ūkio subjektas. Asmens nuosavas kapitalas – subjekto turto dalis, likusi iš viso turto atėmus visus įsipareigojimus kreditoriams (turto aktyvas). Asmens įsipareigojimai – tai skoliniai įsipareigojimai kreditoriams (skolų apimtis, mastas, jų pobūdis ir pan.). Todėl byloje turėjo būti išsiaiškinta, ar visos ūkinės, finansinės operacijos buvo apskaitytos ir patvirtintos dokumentais, įrodyta, jog dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, neapskaitant, nepilnai apskaitant ar prirašant ūkinės, veiklos duomenis, nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos rezultatų, įvertinti turto. Tuo tarpu specialisto išvadoje, nustačius pažeidimus išmokant atlyginimus bei kompensacijas už komandiruočių išlaidas, a priori daroma išvada, jog dėl šių pažeidimų negalima buvo iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto ir nuosavo kapitalo dydžio už 2003 metus. Tačiau, jei nebuvo atliktas įmonės veiklos patikrinimas už 2003 metus bei neįvertintas turtas, vargu, ar galima laikyti, kad pagrįstai padaryta išvada, jog iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos rezultatų bei įvertinti turto už 2003 metus. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose Valstybinės mokesčių inspekcijos bei Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės sprendimuose dėl UAB „P. k.“ yra apskaičiuotas nesumokėtas pajamų mokestis, įmokos bei delspinigiai. Apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, ar minėtų sprendimų išvados neprieštarauja 2004-02-18 d. specialisto išvadai bei šią išvadą pateikusios specialistės apklausos duomenims 2005-04-14 d. teismo posėdyje.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turi būti pašalinti minėti įrodymų tyrimo bei jų vertinimo pažeidimai, proceso numatytomis priemonėmis pašalinti prieštaravimai ir abejonės dėl bylos duomenų ir tik po to priimtas sprendimas dėl kaltinimo pateiktos nusikalstamos veikos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2005 m. lapkričio 8 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.