Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-01 · Administracinė byla Nr. I-2860-583/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-01
Bylos Nr.
I-2860-583/2018
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01675-2017-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
V. S.
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2860-583/2018Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01675-2017-4Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 1 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

2018 m. gegužės 14 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad įvairiais laikotarpiais nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jis buvo pristatytas ir laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Klaipėdos AVPK areštinės pasivaikščiojimo kiemelyje buvo sudarytos sąlygos sportuoti, tačiau buvo leidžiama praustis po šiltu dušu tik kartą į savaitę po 15 minučių. Pareiškėjo nuomone Klaipėdos AVPK nesudarydama sąlygų kiekvieną kartą pasportavus nusiprausti po šiltu dušu, pažeidė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji saugos reikalavimai“ 30.1 – 30.7 punktų reikalavimus. Minėtuose punktuose numatyta, jog prie sporto salės privalo būti persirengimo kambarys, dušas, tualetas, patalpa valymo priemonėms.

Nurodo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje tekdavo miegoti sulūžusioje, girgždančioje ir surūdijusioje lovoje, patalynė buvo šlapia nuo lovos gultų, per čiužinius persigerdavo drėgmė, dėl ko jautė diskomfortą. Taipogi buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, kadangi buvo laikomas vienoje patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad į Klaipėdos AVPK areštinę būdavo etapuojamas, kad galėtų dalyvauti teismo posėdžiuose ir jo laikymas turėjo trukti ne ilgiau vienos ar dviejų parų. Tačiau įvykus teismo posėdžiui jis iš karto nebuvo etapuojamas atgal į laisvės atėmimo atlikimo vietą, o buvo laikomas po 15 parų. Į jo prašymus greičiau grąžinti jį į laisvės atėmimo atlikimo vietą nebuvo reaguojama.

Pareiškėjo teigimu, kalinimas minėtomis sąlygomis jam sukėlė didelius nepatogumus, psichologinį išsekimą, orumo pažeminimą, nemigą, todėl prašo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos AVPK, priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su jame išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį reikalavimams dėl žalos atlyginimo vadovaujantis CK 1.125 str. 8 d., ir 126 str. 2 d., nurodydamas, kad pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kreipėsi 2017 m. gruodžio 14 d.

Atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodykle ir Policijos įstaigų veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, asmenų laikomų areštinėje kamerų paskirstymo žurnalai saugomi tris metus ir terminui pasibaigus yra sunaikinami. Atsižvelgiant į tai nėra galimybės pateikti informacijos apie pareiškėjo buvimą areštinėje laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., nes šie duomenys yra sunaikinti.

Pareiškėjas 2015 metais Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tik laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis tuo metu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos 5.2 punktu į policijos areštinę galėjo būti uždaryti asmenys, kuriems paskirtas kardomoji priemonė – suėmimas, nuteisti laisvės atėmimu, maksimalus kalinimo terminas – 15 parų. Pareiškėjas minėtu laikotarpiu areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų dėl asmens laikymo areštinėje trukmės.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktas numatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teigia, kad pareiškėjas būdamas areštinėje nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. naudojosi šiltu dušu du kartus, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai. Klaipėdos AVPK sutinka, kad teisės aktai reglamentuoja, jog rūkantys asmenys privalo būti laikomi atskirai nuo nerūkančių asmenų jeigu jie gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tačiau pareiškėjas pats yra rūkantis, todėl areštinėje jis buvo laikomas kartu su kitais rūkančiais asmenimis.

Klaipėdos AVPK pažymi, jog pareiškėjo teisė būti laikomam areštinėje, kurioje sąlygos atitinka higienos normos reikalavimus nebuvo pažeista. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtu kilusios neigiamos pasekmės ar kad jis buvo laikomas blogesnėmis sąlygomis negu kiti sulaikytieji asmenys, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Stasys Skersys nurodė, kad su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagristą atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu. Pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje, kurioje buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo sporto salės ir teisės aktai neįpareigoja teritorinių policijos įstaigų areštinėse įrengti sporto salės, o taip pat neturėjo būti taikoma higienos norma, reglamentuojanti sporto salės įrengimą. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 16 d. buvo pristatytas į areštinę vykdant 2015 m. lapkričio 19 d. Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas iki 2015 m. gruodžio 31 d. esant tarnybiniam būtinumui, gavus 2015 m. gruodžio 17 d. Klaipėdos AVPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 1 – ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo V. Jurkaus tarnybinį pranešimą. Apie pareiškėjo ir vyriausiojo tyrėjo bendradarbiavimą yra pasisakyta 2016 m. spalio 3 d. Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2561-422/2016. Laikymo trukmės pratęsimas iki 15 parų buvo suderintas su Klaipėdos apskrities VPK viršininko pavaduotoju.

Žemesnės instancijos teismas

2018 m. kovo 20 d. pareiškėjas informavo teismą apie bausmės atlikimą ir paleidimą iš laisvės atėmimo vietos (b.l.56). Procesiniai dokumentai pareiškėjui išsiųsti ir įteikti LITEKO VEP EPP priemonėmis (b.l.63) ir pakartotinai elektroniniu paštu (b.l.65). 2018 m. balandžio 4 d. patvirtinta apie teismo šaukimo ir atsiliepimo su priedais gavimą (b.l.65a).

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos vietą ir laiką jam buvo pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina nedalyvaujant pareiškėjui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. S. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, už jo laikymą Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant jo teises, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė išsiųsti 2017 m. gruodžio 11 d. (b. l. 7). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie tariamai pažeistas savo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent dabar pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių, todėl atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą bei teisminę praktiką spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie jo teigiamus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti. Tai patvirtina ir jo atlikti procesiniai veiksmai ginant savo teises. Pareiškėjas kreipėsi skundais dėl laikymo sąlygų Klaipėdos AVPK areštinėje įvairiais laikotarpiais ir Klaipėdos apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-2684-609/2015; Nr. I-1563-609/2016; Nr. I-1554-386/2017, taigi pareiškėjas buvo aktyvus gindamas savo teises ir jam jo suvokimu galimas jo teisių pažeidimų mastas turėjo būti žinomas nuo laikymo sąlygų pradžios. Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė išsiųsti 2017 m. gruodžio 11 d., konstatuojama, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. (įskaitytinai), praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013-12-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas nenurodė ir neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės atstovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus. Priešingai, kaip teismas jau paminėjo, pareiškėjas aktyviai naudojosi teisminės gynybos teise kreiptis skundais į teismą dėl laikymo sąlygų. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareikštiems reikalavimams už laikotarpį nuo 2009-06-11 iki 2014-12-11.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakove yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovės atstovas – Klaipėdos AVPK, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovės atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos netenkinti pareiškėjo skundo už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. (įskaitytinai).

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Su suimtuoju net ir jo sutikimu draudžiami medicinos, biologiniai ir kitokie mokslo bandymai. Draudžiama, išskyrus Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytus atvejus, filmuoti ar fotografuoti suimtąjį be išankstinio jo sutikimo. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Minėtų taisyklių 274 punkte įtvirtinta, kad nuteistiesiems areštu skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Turi būti skiriamas reikiamas dėmesys klimato sąlygoms, kubinei oro talpai, reikiamam vietos plotui, apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Nuteistųjų nuolat naudojamos areštinės patalpos turi būti gerai sutvarkytos ir švarios.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje jis būdavo laikomas po 15 parų, neatsižvelgiant į tai, jog jis į areštinę būdavo konvojuojamas su tikslu dalyvauti teismo posėdžiuose. Pareiškėjo nuomone nepagrįstai ilgas jo kalinimas Klaipėdos AVPK areštinėje prieštarauja teisės aktų reikalavimams, kadangi pasibaigus teismo posėdžiui išnykdavo pagrindas jį laikyti teritorinėje policijos įstaigos areštinėje.

Iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko Dariaus Petraičio 2018 m. kovo 19 d. tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR2-5383 „Dėl V. S. skundo“ (b. l. 33 – 34) turinio nustatyta, kad 2015 metais pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., iš viso 15 parų. Pareiškėjo konvojavimo į Klaipėdos AVPK areštinę pagrindas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-2684-609/2015 (b. l. 59), kurios pagrindu Pravieniškių pataisos namams, Šiaulių tardymo izoliatoriui ir Klaipėdos AVPK pavesta pareiškėją perkelti iš Pravieniškių pataisos namų į Šiaulių tardymo izoliatorių ir jį konvojuoti į 2015 m. gruodžio 17 d. teismo posėdį, vyksianti Klaipėdos apygardos administraciniame teisme.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) 2 straipsnio 2 dalis numato, kad suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 5.2 punkte nurodyta, kad į policijos areštinę gali būti uždaryti asmenys kuriems paskirta kardomoji priemonė suėmimas (kardomasis kalinimas), nuteisti laisvės atėmimu – iki 8 parų. Šis terminas, esant būtinoms aplinkybėms, gali būti pratęstas iki 15 parų teritorinės policijos įstaigos viršininko ar jo rašytiniu įsakymu įgalioto policijos pareigūno raštišku leidimu. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose, todėl įvertinus minėtą teisinį reguliavimą konstatuotina, jog pareiškėjas, ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme Klaipėdos AVPK areštinėje galėjo būti laikomas iki 15 parų.

Atkreiptinas dėmesys, jog teisės aktai įpareigojo Klaipėdos AVPK pareigūnus, išnykus reikalingumui, nedelsiant nutraukti laisvės atėmimo bausme nubausto asmens laikymą teritorinėje policijos įstaigos areštinėje. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos AVPK Kriminalinės policijos žvalgybos valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vitalijus Jurkus 2015 m. gruodžio 17 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 60) kreipėsi į Klaipėdos AVPK viršininko pavaduotoją su prašymu, esant tarnybiniam būtinumui, palikti pareiškėją Klaipėdos AVPK areštinėje visam galimam terminui – 15 parų. Lietuvos teismų sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog pagal pareiškėjo skundą Kauno apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2561-422/2016, kurioje pareiškėjas skunde akcentavo tai, jog 2009 metais su Klaipėdos AVPK vyriausiuoju tyrėju Vitalijumi Jurkumi buvo sudaręs bendradarbiavimo sutartį. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Klaipėdos AVPK vyriausiasis tyrėjas Vitalijus Jurkus nurodė, jog pareiškėjas buvo informuotas dėl kokių priežasčių jis buvo laikomas maksimalų leidžiamą terminą areštinėje ir tai susiję su kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimu.

Įvertinus nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjas buvo laikomas 15 parų Klaipėdos AVPK areštinėje nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad areštinės gyvenamosiose patalpose buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo privertas nuolat kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2015-07-03 iki 2016-01-01) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 7 punktas teigia, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3803-575/2018; 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4069-624/2016; 2016 m. balandžio 14 nutartį administracinėje byloje ir kt.). Analizuojant aukščiau paminėtas aplinkybes, darytina išvada, jog teisinis reguliavimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika įpareigoja Klaipėdos AVPK užtikrinti, kad nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Iš teismui pateiktos V. S. kortelės išrašo Nr. 30-02212-15 (b. l. 35 – 36) matyti, kad konvojavus pareiškėją į Klaipėdos AVPK areštinę, visų vykusių pirminių apžiūrų metu jis pareigūnams nurodydavo, kad yra rūkantis. Liudytoju apklaustas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininkas Darius Petraitis teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas visada rūkydavo, taip pat pažymėjo, jog jis paprastai areštinės kamerose būdavo kalinamas vienas, todėl kitų asmenų nebūdavo. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs nusiskundimų dėl to, jog yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl konstatuotina, kad atsakovo atstovo pareigūnų veiksmų neteisėtumo nenustatyta.

Pareiškėjas nurodo, kad Klaipėdos AVPK nebuvo sudaryta sąlygų pasportavus nusiprausti po karštu dušu. Pareiškėjo nuomone tokie Klaipėdos AVPK pareigūnų veiksmai prieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 30.1 – 30.7 punktų reikalavimams. Pareiškėjo skunde minimos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 30.1 – 30.7 punktuose pateikiami reikalavimai keliami laisvės atėmimo vietų sporto salėms ar sportui skirtoms patalpoms. Vis dėlto pažymėtina, kad minėta Lietuvos higienos norma galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d. t. y. pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nebegaliojo. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojančioje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas reglamentuoja, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. V. S. kortelės išraše Nr. 30-02212-15 nurodyta, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, jam buvo sudarytos sąlygos 2015 m. gruodžio 20 d. ir 2015 m. gruodžio 27 d. pasinaudoti karštu dušu. Teismo posėdžio metu liudytojas Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės (skyriaus teisėmis) viršininkas Darius Petraitis paaiškino, jog areštinėje esantiems suimtiesiems leidžiama kartą per savaitę, šeštadieniais arba sekmadieniais, nusiprausti po šiltu dušu. Pažymėjo, kad Klaipėdos AVPK areštinėje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu, nėra sporto salės ar kitų sportui skirtų patalpų ir teisės aktai nenumato pareigos teritorinių policijos įstaigų areštinėse įrengti tokias patalpas. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, kad nėra nustatyta, jog Klaipėdos AVPK pareigūnai savo veiksmais pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto reikalavimų, todėl šioje apimtyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigia, jog areštinėje jam tekdavo miegoti sulūžusioje, surūdijusioje lovoje, išduota patalynė būdavo drėgna. Vertinant duomenis, surinktus rengiantis bylos nagrinėjimui, nustatyta, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos AVPK areštinėje atliko patikrinimus vietoje. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 (b. l. 41 – 45) ir 2015 m. lapkričio 11 d. patikrinimo akte Nr. K3-540 (b. l. 38 – 40) teigiama, jog areštinės gyvenamosiose patalpose esančių lovų gultai švarus, nesurūdiję, čiužiniai nesuplyšę, tvarkingi. Remiantis Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktuose nurodytomis išvadomis konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normų reikalavimus yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas jo laikymo areštinėje metu, būtu raštu ar žodžiu būtu skundęsis Klaipėdos AVPK pareigūnams ar kitoms institucijoms dėl kalinimo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius V. S. kalinimo sąlygų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant galiojančio teisinio reguliavimo. Kadangi nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra konstatuotos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tame tarpe ir valstybės institucijos pareigūnų neteisėti veiksmai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas Remigijus Arminas