- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-30
- Bylos Nr.
- I-2684-609/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01867-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant pareiškėjui V. S. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. S. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b.l. 4-6) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2014 metų įvairiais periodais Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė) jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant įstatymų nustatytą vienam asmeniui turintį tekti kameros plotą, antisanitarinėmis sąlygomis, kameros neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų apšvietimui, šildymui ir vėdinimui. Dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų jis patyrė pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, psichologinį diskomfortą, dėl psichologinės įtampos negalėjo tinkamai pailsėti. Mano, jog nurodyti pažeidimai prilyginami kankinimui, nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 3 straipsnį. Teigia, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas V. S. prašo skundą tenkinti, teigia, kad dėl netinkamų laikymo Areštinėje sąlygų pablogėjo jo sveikata.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK), atsiliepime į skundą (b.l. 20-22) nurodyta, jog su skundu nesutinkama, prašoma jo netenkinti, prašoma taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Argumentuojama, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, nėra. Teigiama, kad Areštinės kamerose įrengtas apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus, o vadovaujantis HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 2 punktu gali būti taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodoma, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-03-30 atlikto patikrinimo metu buvo konstatuota, jog norint padidinti Areštinės kamerose esamą dirbtinę apšvietą, reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl HN 37:2009 reikalavimai Areštinėje šiuo metu netaikytini. Teigiama, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, kameros vėdinamos ir per langus, langai sandarūs, drėgmės ir pelėsio nėra. Teigiama, kad nuo 2012-10-02, t.y. nuo dienos, kai nėra suėjęs įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas, pareiškėjas Areštinės kamerose buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus areštinės kamerų ploto tenkančio vienam laikomam asmeniui reikalavimo.
Konstatuojama
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjo teigimu, jo patirta neturtinė žala pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, psichologine įtampa ir diskomfortu, sutrikusia sveikata.
Atsakovui prašant taikyti ieškinio senaties institutą pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į nurodytas teisės normas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013-05-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013; 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014; 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1633/2014 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968-07-23 sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985-05-28 sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995-12-04 sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996-10-22 sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Taigi, kaip matyti iš nurodytų išaiškinimų, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.
Motyvuojamoji dalis
CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos, taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko, kai ginčo šalis to reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Byloje nustatyta (b.l. 23-24), kad įvairiais laikotarpiais pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2012-01-01 iki 2012-10-31 ir nuo 2014-07-24 iki 2014-09-12. Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko 2015-10-27 tarnybiniame pranešime (b.l. 23-24) pažymėta, kad apie pareiškėjo buvimą Areštinėje nuo 2009-06-11 iki 2011-12-31 duomenų nėra, pasibaigus tokių duomenų saugojimo terminui.
Kadangi su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015-10-02, vertintina, jog neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009-06-11 iki 2012-10-02 CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs. Atsakovės atstovui prašant taikyti ieškinio senatį, skundas dalyje dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.
Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001-04-21 sprendimą Peers prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m. ploto, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą.
Byloje esantis 2015-10-27 (b.l. 23-24) Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės viršininko tarnybinis pranešimas (b.l. 23-24) patvirtina, jog 2012-10-17 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 32, kurios plotas 20,11 kv.m., kameroje buvo laikomi 4 asmenys (įskaitant pareiškėją), nuo 2012-10-18 iki 2012-10-31 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 27, kurios plotas 13,62 kv.m., kameroje buvo laikomi 2 asmenys (įskaitant pareiškėją), 2014-07-24 kameroje Nr. 31, kurios plotas 13,14, pareiškėjas buvo laikomas vienas, nuo 2014-07-25 iki 2014-07-29 kameroje Nr. 26, kurios plotas 12,72 kv.m., pareiškėjas buvo laikomas vienas, nuo 2014-07-30 iki 2014-08-01 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas 12,72 kv.m., kameroje buvo laikomi 2 asmenys (įskaitant pareiškėją), nu0 2014-09-02 iki 2014-09-12 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 26, kurios plotas 12,72 kv.m., kameroje buvo laikomi 2 asmenys (įskaitant pareiškėją).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog visais nurodytais laikotarpiais Areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas atitiko Taiklių 80 punkto reikalavimus.
Nors pareiškėjas teigia, jog Areštinės kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1996-06-10 leidime (b.l. 26-27) nurodyta, jog Areštinės pirmąją dalį buvo leista pradėti eksploatuoti 1999-06-11, o 2-ąją dalį- nuo 2005-02-21 (b.l. 28). 2005-01-11 Areštinės patalpų po rekonstrukcijos rūsyje pripažinimo tinkamomis naudoti akte (b.l. 32) pažymėta, kad rekonstruotos Areštinės patalpos yra tinkamos naudojimui. 2005-02-18 Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo akte Nr. 5-IN-31 (b.l. 30-31) nurodyta, kad Areštinės 2-osios dalies įrengimas atitinka Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380 patvirtintus Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimus, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002-05-17 įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus. Nors Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015-04-13 patikrinimo akte Nr. K3-98 (b.l. 33-36) nurodyta, kad atlikus operatyvųjį patikrinimą pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtintos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 (toliau – HN 37:2009), reikalavimus, buvo nustatyta, kad Areštinės 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 kamerose dirbtinė apšvieta neatitiko HN 37:2009 21 punkto reikalavimų, tačiau pažymėta, jog tokia dirbtinės apšvietos matavimų neatitiktis HN 37:2009 21 ir punkto reikalavimams nevertintinas kaip pažeidimas, nes apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus. Kitų HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta.
Nors pareiškėjas teigia, jog dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų pablogėjo sveikata, jis patyrė psichologinius išgyvenimus, dvasinį diskomfortą, tačiau byloje pateiktoje 2015-10-29 pažymoje (b.l. 18-19) pažymėta, jog pareiškėjas nuolat žalojasi, badauja, pažeidinėja vidaus tvarkos taisykles. Kitų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, byloje nėra. Pažymėtina, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu (žr. pvz. LVAT 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1506/2014).
Nenustačius, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai yra susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjui ar atsirado kitos ypač neigiamos pasekmės, ar atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Areštinės administraciją ar į kitas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu teismas
nusprendžia:
skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.