Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,

2017 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas V. S. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, atsiradusią dėl neteisėtų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiksmų laikant jį šio komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinėje.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Dėl senaties termino taikymo

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.

Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo laikymą Klaipėdos AVPK VTT Areštinėje pažeidžiant jo teises laikotarpiais nuo 2009-06-11 iki 2015-08-11 ir nuo 2017-04-05 iki 2017-04-17. Pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) 2017-07-31 (b. l. 13). Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Pareiškėjas neįrodinėja ir neteikia argumentų, jog jis apie tariamai pažeistas savo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent dabar pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Kita vertus, pareiškėjas nurodo, kad apie tai, jog nuteistųjų, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, tarpusavio susirašinėjimo draudimas pažeidžia jo teises buvo išaiškinta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime. Teismas pažymi, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas Areštinėje ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami, todėl manytina, kad susipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais pareiškėjas galėjo suvokti, jog jo teisės galimai buvo pažeidžiamos dar iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei tuo metu, nei iškart po Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarimo į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nesikreipė, o kreipėsi tik 2017-07-31. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į nurodytų teisės pažeidimų pobūdį, spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie jo teigiamus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti.

Kadangi pareiškėjas skundą teismui pateikė (išsiuntė) tik 2017-07-31, o konstatuojama, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo 2009-06-11 iki 2014-07-31 (įskaitytinai), praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013-12-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

Pareiškėjas nenurodė ir neteikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovės atstovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2009-06-11 iki 2014-07-31.

Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakove yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovės atstovas – Klaipėdos AVPK, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2016-02-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016).

Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovės atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos netenkinti pareiškėjo skundo už laikotarpį nuo 2009-06-11 iki 2014-07-31 (įskaitytinai).

Dėl vertinamų laikotarpių, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės (skyriaus teisėmis) vyresnioji specialistė Agnė Andrijauskienė 2017-08-22 tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-17040 „Dėl V. S. skundo“ (b. l. 19-20) (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) nurodė, kad pareiškėjas skunde minimais laikotarpiais (nuo 2009-06-11 iki 2014-07-31 taikomas ieškinio senaties terminas) Areštinėje buvo laikomas tik laikotarpiais nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 ir nuo 2017-04-04 iki 2017-04-07. Pareiškėjas šių atsakovės atstovo nurodytų laikotarpių neginčijo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje toliau bus vertinama tik pareiškėjo reikalavimo dalis dėl jo teisės į neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpius nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 ir nuo 2017-04-05 iki 2017-04-17.

Bausmių vykdymo kodekso 67 straipsnis nustato, kad nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomiems asmenims taikomos Suėmimo vykdymo įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42, 43 straipsnius, nuostatos, teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras (Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), patvirtintos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 (Areštinių veiklos taisyklių 1 punktas).

Apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Instrukcija), patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 (Instrukcijos 1 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Dėl susirašinėjimo

Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų. Areštinių veiklos taisyklių 13.2 punkte nustatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, gali susirašinėti su giminaičiais, kitais asmenimis ar visuomeninėmis organizacijomis.

Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodo, kad laikotarpiu nuo 2009-06-11 iki 2015-08-11, periodiškai jį laikant Klaipėdos AVPK VTT Areštinėje, jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, tačiau šių aplinkybių plačiau nedetalizuoja – nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių kiek kartu ir kam konkrečiai vertinamu laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 norėjo rašyti, taip pat duomenų, kad buvo teikti kokie nors skundai dėl draudimo rašyti ar kt.

Tarnybiniame pranešime nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 iš pareiškėjo buvo gauti ir išsiųsti 7 laiškai. Šias aplinkybes patvirtina ir pridedamos Skundų ir prašymų registracijos knygos fragmentų kopijos (b. l. 21-26). Pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų ir byloje nėra duomenų apie pareiškėjo neišsiųstą korespondenciją į kitas įkalinimo įstaigas, taigi nėra duomenų, kad pareiškėjas apskritai norėjo ir siekė susirašinėti su kitais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktinis ar artimieji giminaičiai, ar kad Areštinės administracija būtų jam tai draudusi.

Kita vertus, prašomą priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas kildina iš to, jog draudimas susirašinėti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai buvo nustatytas Klaipėdos AVPK areštinėje jam nepagrįstai buvo taikomas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalimi (2002-06-27 įstatymo Nr. IX-994 redakcija galiojusi iki 2015-08-31). Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu konstatavo, jog minėta BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. BVK 1 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas, principus, taip pat bausmių vykdymo institucijų ir įstaigų pareigūnų teises, pareigas ir atsakomybę. BVK IV skyriuje nurodytas bausmių vykdymo institucijų baigtinis sąrašas. Iš šio sąrašo nustatyta, jog teritorinės policijos įstaigų areštinės nėra priskiriamos prie bausmių vykdymo institucijų, todėl darytina išvada, jog BVK nereglamentuoja Klaipėdos AVPK VTT Areštinės ir jos pareigūnų teisių, pareigų, atsakomybės bei Areštinėje laikomų asmenų teisių ir pareigų. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes konstatuojama, jog pareiškėjas nepagrįstai savo teisės pažeidimą grindžia BVK nuostatomis.

Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė susirašinėti su kitais kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kurie nėra jo sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.

Dėl dietinio maitinimo

Suėmimo vykdymo 44 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas; maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 62 punkte nurodyta, kad policijos areštinėse laikomiems areštantams taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos fiziologinės mitybos normos.

Areštinių veiklos taisyklių 7.11 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę gauti tinkamą maistą bei geriamojo vandens. Šių taisyklių 59 punktas nustato, kad asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis; policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Šių taisyklių 61 punktas nustato, kad asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį; policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė; policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Šių taisyklių 64 punkte nurodyta, kad valgiaraštį sudaro maistą tiekianti įmonė, vadovaudamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintomis policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo normomis. Šių taisyklių 65 punkte nurodyta, kad ligonių, nėščių moterų, laikomų policijos areštinėse, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 2.1 punktu nustatyta, kad ligonių, taip pat nėščių moterų ir žindyvių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas.

Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui nebuvo skirtas dietinis maitinimas ir kad galėjo būti pažeista tokia pareiškėjo teisė.

Dėl iškvietimo asmeniniam pokalbiui

Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas.

Areštinių veiklos taisyklių 7.5 punktas nustato, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę susirašinėti, kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus. Šių taisyklių 13.1 punkte nurodyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, gali kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, teismą, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, valstybės ir savivaldybių institucijas, vidaus reikalų ministrą, policijos generalinį komisarą, visuomenines organizacijas, Europos žmogaus teisių teismą ir kitas kompetentingas tarptautines institucijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių 12 punkte nurodyta, kad areštanto išsiunčiamą laišką, rašytinį pasiūlymą, prašymą (pareiškimą), peticiją ar skundą policijos komisariato raštinė išsiunčia ar pateikia adresatui (-ams).

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Asmenų prašymų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose reglamentuoja Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklė (toliau – ir Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-08-22 nutarimu Nr. 875 (Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 1 punktas).

Pareiškėjas nurodo, kad jį laikant Areštinėje 2017-04-05 pateikė prašymą susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui dėl svarbių priežasčių, tačiau Areštinės viršininkas atsisakė jo prašymą tenkinti. Mano, kad tokiais veiksmais Areštinės viršininkas viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė Viešojo administravimo įstatymą. Pareiškėjas šių aplinkybių plačiau nei skunde, nei teismo posėdžio metu nedetalizuoja – nenurodo kokias pasekmes pareiškėjui sukėlė šis atsisakymas, nenurodo dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017-04-05 prašymu, reg. Nr. 251, adresuotu Klaipėdos AVPK viršininkui, prašė išsikviesti jį asmeniniam pokalbiui išspręsti iškilusius klausimus (problemas), prašymas gautas 2017-04-05 (b. l. 32, 33). Pareiškėjui atsakyta Klaipėdos AVPK VTT 2017-04-06 raštu Nr. 30-S-14992(4.1) „Dėl prašymo“ (b. l. 34), pasirašytu Areštinės (skyriaus teisėmis) viršininko D. P. Šiuo raštu pareiškėjas informuotas, kad vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016-11-03 įsakymo Nr. 5-V-889 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo“ (su pakeitimais) 44 punkto 44.7 papunkčiu policijos areštinėje laikomi asmenys iš kamerų išvedami pas policijos areštinės vadovo funkcijas atliekantį pareigūną asmens prašymu arba pareigūno kvietimu. Paaiškinta, jog asmeniniam pokalbiui pareiškėją išsikviesti nesutinka, kadangi iškilusius klausimus (problemas) galima spręsti paskambinus areštinės kameroje esančiu domofonu areštinės posto postiniui arba specialistui (budėtojui).

Be to, pareiškėjas pateikė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017-06-05 raštą Nr. 5-S-5169 „Dėl skundo“ (b. l. 11), kuriuo nurodyta, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pajėgų valdymo valdyboje išnagrinėtas pareiškėjo 2017-05-15 skundas, kuriame skundžiami Klaipėdos AVPK VTT Areštinės viršininko D. P. veiksmai. Šiuo raštu pareiškėjas taip pat informuotas, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016-11-03 įsakymo Nr. 5-V- 889 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymo Nr. 5-V-139 „Dėl policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ pakeitimo“ 44.7 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys iš kamerų išvedami pas policijos areštinės vadovo funkcijas atliekantį pareigūną asmens prašymu arba pareigūno kvietimu. Pažymėjo, kad minėtu įsakymu patvirtintoje instrukcijoje nėra nurodyta, kad areštinės viršininkas, atsižvelgdamas į areštinėje uždaryto asmens prašymą, privalo jį išsikviesti asmeniniam pokalbiui problemų sprendimui, tačiau mano, kad informuojant pareiškėją apie prašymo nagrinėjimo rezultatus, atsakyme reikėjo nurodyti dėl kokių problemų nebuvote iškviestas. Taip pat pranešta, kad siekiant išsiaiškinti pareiškėjo 2017-04-05 prašymo nagrinėjimo aplinkybes, pasiūlyta Klaipėdos AVPK spręsti klausimą dėl tikslingumo atlikti tyrimą, kadangi prašymas dėl asmeninio pokalbio buvo adresuotas Klaipėdos AVPK viršininkui, o ne Areštinės viršininkui, tačiau apie prašymo nagrinėjimo rezultatus pareiškėją informavo Areštinės viršininkas D. P.

Iš Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių turinio matyti, jog asmenų prašymus gali nagrinėti institucijos vadovas arba jo įgaliotas asmuo. Pagal šių taisyklių 43, 44.1 punktus priimant prašymą turi būti nustatyta, kokia jų esmė, kokios informacijos reikia sprendimams priimti, kokią informaciją ir dokumentus pagal galiojančius teisės aktus privalo pateikti asmuo, kuris kreipiasi, numato, kokią informaciją institucija gali gauti iš savo administracijos padalinių, pavaldžių ir kitų institucijų, ir paprašo asmenį, kuris kreipiasi, pateikti informaciją ir dokumentus, kurių institucija negali gauti pati arba kuriuos pagal galiojančius teisės aktus privalo pateikti šis asmuo, bet jų nepateikia. Byloje nėra duomenų, kad Areštinės administracija gavusi pareiškėjo 2017-04-05 prašymą, reg. Nr. 251, pareiškėjo butų paprašiusi pateikti kokios nors papildomos informacijos, pvz. patikslinti adresatą ar patį reikalavimą – kas būtent turėtų išsikviesti pareiškėją asmeniniam pokalbiui. Asmenų prašymų nagrinėjimo taisyklių 44.2 punktas nustato, kad prašymai perduodami institucijos vadovui ar jo įgaliotam asmeniui, o 44.3 punktas nustato, kad prašymai turi būti perduoti juos nagrinėti paskirtiems valstybės tarnautojams.

Instrukcijos 44.7 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys iš kamerų išvedami pas policijos areštinės vadovo funkcijas atliekantį pareigūną asmens prašymu arba pareigūno kvietimu. Šios instrukcijos 54 punkte nurodyta, jog esant tarnybiniam būtinumui, veiksmams, nesusijusiems su ikiteisminiu tyrimu, atlikti į areštinės apklausos kabinetą asmenį atvesti iš kameros galima policijos įstaigos vadovo įgalioto policijos pareigūno prašymu; tokie prašymai yra segami į atskirą tam tikslui skirtą segtuvą, kuris laikomas policijos areštinėje. Tačiau šios nuostatos nesuteikia teisės policijos teritorinių įstaigų areštinių viršininkams nagrinėti areštinėje laikomų asmenų prašymų, adresuotų tiesiogiai policijos teritorinės įstaigos vadovui. Kitų duomenų, kad Klaipėdos AVPK VTT Areštinės viršininkas būtų įgaliotas nagrinėti areštinėje laikomų asmenų prašymus, adresuotus tiesiogiai Klaipėdos AVPK viršininkui, nėra.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką.

Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad Tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Šių taisyklių 81 punkte nurodyta, kad kameroje taip pat įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė.

Pareiškėjas teigia, jog jam būnant Areštinėje tualetas buvo atviras ir jis buvo stebimas per durų langelį, dėl to jautė garbės ir orumo pažeminimą, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizuoja kokį būtent laikotarpį jis turi omenyje. Pareiškėjas iš esmės tik abstrakčiai teigia, kad tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodė konkrečių tokio pažeidimo faktų, byloje nėra duomenų, kad jis, iki kreipiantis dėl žalos neturtinės atlyginimo, būtų skundęsis Areštinės administracijai ar kitoms institucijoms dėl tokio pobūdžio sąlygų nepriimtinumo tiek laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12, tiek laikotarpiu nuo 2017-04-05 iki 2017-04-17.

Pažymėtina, kad atsakovės atstovė nei akto dėl Areštinės patalpų pridavimo eksploatacijai, nei Sveikatos apsaugos ministerijos Klaipėdos departamento patikrinimo aktų į bylą nepateikė. Be to, kaip minėta, šioje byloje vertinami laikotarpiai nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 ir nuo 2017-04-05 iki 2017-04-17, tačiau atsakovės atstovė dėl laikotarpio nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 apskritai nepasisakė.

Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

Nuo 2009-10-09 iki 2015-10-31 policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 (HN 37:2009 1 punktas). HN 37:2009 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

Nuo 2015-11-31 tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (HN 134:2015 1 punktas). HN 134:2015 nenumato sanitariniam mazgui keliamų reikalavimų. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad net sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, jei kiti asmenys gali matyti suimtąjį (nuteistąjį) besinaudojant tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016-11-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Kaip minėta, atsakovės atstovė teigia, jog sanitarinių mazgų zonos nuo gyvenamųjų patalpų atskirtos 170 cm atskiriamosiomis pertvaromis ir 120 cm varstomosiomis durimis. Laikytina, kad tokiu būdu įrengtas sanitarinis mazgas yra visiškai atitvertas. Pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2017-04-05 iki 2017-04-17 galėjo būti neužtikrintas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apibendrinant, teismas konstatuoja, kad Areštinės viršininkui išnagrinėjus ne jam priskirtą nagrinėti prašymą, buvo pažeista Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatyta teisė pareiškėjui kreiptis prašymu į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus – šiuo atveju į Klaipėdos AVPK viršininką. Taip pat teismas konstatuoja, jog pareiškėjo privatumas naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Kaip minėta, pareiškėjas nenurodė, kokias pasekmes pareiškėjui sukėlė, t. y. kokią neturtinę žalą patyrė, dėl to, jog Areštinės viršininkas išnagrinėjo ne jam priskirtą nagrinėti prašymą ir kad pareiškėjas nenurodo dėl kokių svarbių priežasčių norėjo susitikti su Klaipėdos AVPK viršininku asmeniniam pokalbiui. Nors nustatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, Areštinių veiklos taisyklių 7.5, 13.1 punktuose nustatytų teisių pažeidimas, teismas negali nustatyti žalos pareiškėjui padarymo fakto. Teismo vertinimu šiuo atveju nelaikytina, jog neturtinė žala yra akivaizdi. Atsižvelgiant į tai, ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – žalos pareiškėjui padarymo fakto.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų skundęsis Areštinės administracijai, kitoms įstaigoms ir institucijoms ar teismui dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12. Iš esmės pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, jog tokiomis sanitarinio mazgo įrengimo sąlygomis galėjo būti pažeistas jo privatumas, tačiau nenurodė konkrečių tokio pažeidimo faktų. Dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl tokio pobūdžio sąlygų nepriimtinumo kreipėsi gan po ilgo laiko po ilgo laiko – beveik po 3 metų (pažeidimas fiksuotas nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12, skundas pateiktas 2017-07-31). Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėjas Klaipėdos apygardos administraciniam teismui jau teikė skundą dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2009 metų iki 2014 metų įvairiais periodais, atlyginimo priteisimo (administracinėje byla Nr. I-2684-609/2015). Šioje byloje buvo nagrinėjamas ir laikotarpis nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12, tačiau pareiškėjas dėl jo privatumo neužtikrinimo naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais argumentų neteikė.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į nustatytas faktines aplinkybes bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 pareiškėjui galimai buvo padaryta neturtinė žala, tačiau itin nedidelė ir nereikšminga. Konstatuojama, kad šiuo atveju neturtinė teisė teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Konstatuoti kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, likusi pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. S. privatumas laikotarpiu nuo 2014-09-02 iki 2014-09-12 naudojantis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės kamerose įrengtais sanitariniais mazgais nebuvo užtikrintas, tuo sudarant sąlygas žeminti jo orumą ir pažeidžiant Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.