- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-03
- Bylos Nr.
- I-2561-422/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie LR TM, Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant pareiškėjui V. S. , pareiškėjo atstovui advokatui R. L. , atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovei E. Z. , nedalyvaujant trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Kalėjimų departamento prie LR TM ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovams, uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Kalėjimų departamentui prie LR TM ir Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. S. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (I t., b.l. 4-7) ir jo atstovas teismo posėdžių metu nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. buvo uždarytas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir AVPK) areštinę, kur su šio komisariato kriminalistu V. J. 5 metams pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl informacijos teikimo. 2009 m. gruodžio mėnesį buvo patalpintas į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK). Klaipėdos AVPK pareigūnas V. J. susisiekė su Pravieniškių PN-AK pareigūnu D. G. ir informavo apie su pareiškėju sudarytą sutartį bei nurodė saugoti pareiškėją. Pareiškėjas bendradarbiavo ir teikė informaciją Pravieniškių PN-AK pareigūnams –D. G. ir J. M. . Pradėjus aiškėti, kad pareiškėjas yra informatorius, 2012 m. pavasarį jis buvo iškeltas iš 11 būrio ir patalpintas į karantino patalpas. 2012 m. gruodžio mėnesį pareiškėjas buvo perkeltas iš karantino patalpų į 1 būrį, kuriame dėl bendradarbiavimo su pareigūnais 2013 m. birželio mėnesį buvo žiauriai sumuštas kitų nuteistųjų. Po šio įvykio 2 mėn. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, iš kur grįžęs buvo patalpintas į patalpas su kitais nuteistaisiais, dėl to 2014 m. sausio mėn. vėl buvo sumuštas. Rašė prašymus laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2016 m. balandžio 7 d. neužtikrino jam saugių kalinimo sąlygų, nuolat tyčiojosi, nereaguodavo į jo raštu teikiamus skundus, grasindavo susidoroti ir liepdavo skundus atsiimti, tai prilygsta žiauriam, kankinančiam elgesiui. Už skundų rašymą jam buvo rašomi melagingi tarnybiniai pranešimai, skiriamos nuobaudos. Neužtikrinus pareiškėjo saugumo, jis patyrė dideles dvasines ir fizines kančias, buvo pažemintas kitų nuteistųjų, pramintas „gaidžiu“, kelis kartus sumuštas, dėl to pablogėjo jo psichinė sveikata, tapo nervingas, pradėjo kankinti nemiga, panikos priepuoliai. Dėl sumušimų stipriai pablogėjo sveikata, kiekvieną dieną jautė didelį fizinį skausmą, tapo emociškai sutrikęs, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad tam tikri nesklandumai dėl kalinimo sąlygų atsirado 2012 metais, anksčiau į teismą nesikreipė, nes tam trukdė Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie liepdavo atsiimti skundus, atkalbinėdavo nuo skundų padavimo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą (II t., b.l. 116-120) bei jo atstovė teismo posėdžių metu su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad su nuteistuoju V. S. Pravieniškių PN-AK nebuvo pasirašyta jokia bendradarbiavimo sutartis dėl informacijos teikimo, jokios informacijos Pravieniškių PNA-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnams nuteistasis nėra teikęs. Tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 03-1-00547-13 ir Nr. 03-1-00505-14 dėl pareiškėjo sužalojimų. Pareiškėją sužaloję nuteistieji yra nuteisti ir pervežti į kitus pataisos namus. Nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. spalio 2 d. pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpose, išskyrus laikotarpius, kai jis buvo išvykęs etapu. Nuteistųjų izoliavimas vykdomas tik gavus visapusišką informaciją apie galimą grėsmę jų sveikatai ir gyvybei. Visi pareiškėjo prašymai laikyti jį izoliuotą buvo tenkinti. 2014 m. lapkričio 3 d. V. S. prašymu pareiškėjas 2014 m. gruodžio 8 d. buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas pagal BVK 70 str. 6 d. Pasibaigus izoliavimo terminui, 2015 m. birželio 8 d. V. S. pateikė prašymą dėl izoliavimo, kuris buvo tenkintas ir pareiškėjas 2015 m. birželio 11 d. pagal BVK 70 str. 6 d. perkeltas į kamerų tipo patalpas. 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjo prašymu buvo panaikinta jo izoliacija pagal BVK 70 str. 6 d. V. S. 2015 m. spalio 30 d. buvo perkeltas į Pravieniškių PN-AK 2-ąjį sektorių. Mano, kad pagal į bylą pateiktus medicininius dokumentus, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios jo fizinės sveikatos, susijusios su nesaugiomis kalinimo sąlygomis, yra nepagrįsti. Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų nenustatyta, taip pat nenustatyta jų veiksmais ar neveikimu pareiškėjui padaryta neturtinė žala, atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senatį.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Kalėjimų departamentas prie LR TM atsiliepime į skundą (II t., b.l.2-4) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodė, kad žala pareiškėjui galimai kilo ne dėl atsakovo atstovo, o dėl nuteistųjų, kurie sutrikdė jo sveikatą, veiksmų. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys kreipėsi į Pravieniškių PN-AK dėl jam gresiančio pavojaus būti sumuštam kitų nuteistųjų, atsakovo atstovas informacijos apie galimus pareiškėją sumušusių nuteistųjų neteisėtus veiksmus informacijos neturėjo, įstaigos darbas buvo organizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Pravieniškių PN-AK sužinoję apie neteisėtus nuteistųjų veiksmus, nedelsiant ėmėsi veiksmų, kad būtų nubausti kalti asmenys bei apsaugotas pareiškėjas, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovo atstovui yra nepagrįstos.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą (II t., b.l. 137-138) nurodė, kad negali nei paneigti, nei patvirtinti pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl jo 2009 m. laikymo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, nes duomenys apie 2009 m. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikytus asmenis yra sunaikinti. Neneigė, kad tam tikri policijos pareigūnai, vykdydami savo tarnybines pareigas, galėjo bendrauti su pareiškėju. Pažymėjo, kad skunde nurodytas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnas nėra bendravęs su Pravieniškių PN-AK pareigūnu D. G. .
Į teismo posėdį neatvyko trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Kalėjimų departamento prie LR TM ir Klaipėdos AVPK atstovai, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2016 m. balandžio 7 d. neužtikrinant saugių kalinimo sąlygų.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su 2012 m. rugsėjo 1 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Taigi akivaizdu, kad kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos.
Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad pirmieji nesklandumai atsirado 2012 metais, kuomet buvo perkeltas į 1 – ą būrį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į 1 būrio 9 gyvenamąją patalpą buvo perkeltas 2012 m. gruodžio 12 d. (III t., b.l. 54), todėl teismas sprendžia, kad jo patalpinimo į šį būrį dieną (2012 m. gruodžio 12 d.) pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti), kad jo teisė į saugias kalinimo sąlygas yra galimai pažeidžiama, į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 18 d. (I t., b.l. 4), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. vasario 17 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino neprašė, tačiau nurodė, kad anksčiau paduoti skundą teismui trukdė Pravieniškių PN-AK Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, kurie liepdavo atsiimti skundus, atkalbinėdavo nuo skundų padavimo.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2014-2015 metais ne kartą dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, pareigūnų elgesio, buvo padavęs skundus Pravieniškių PN-AK, Kalėjimų departamentui prie LR TM, LR Seimo kontrolierių įstaigai, LR Prezidentei, LR Vidaus reikalų ministrui (II t., b.l.6-7, 9-1015-16, 18-9, 23-25, 31-33, 36-37, 43-47, 56-58,64-65,71-72, 88-92,97-98 ir t.t ). Nors pareiškėjas ne kartą atsisakydavo nuo skundo (II t., b.l. 13, 21, 26,29,34,38,51), tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šiuos atsisakymus įtakojo Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmai, byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad anksčiau buvo parašęs skundą teismui, o pareigūnai jį atkalbėjo nuo skundo rašymo, vertė jį atsiimti.
Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo iškelta versija dėl pareigūnų veiksmų, verčiant pareiškėją nepaduoti ar atsiimti teismui skirtus skundus, todėl ši abstrakti ir jokiais įrodymais nepagrįsta pareiškėjo nurodyta aplinkybė negali būti pripažinta svarbia termino atnaujinimo priežastimi, objektyviai sutrukdžiusia kreiptis į teismą įstatymo nustatytu terminu.
Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. vasario 17 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2016 m. balandžio 7 d.
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovo atstovo neteisėta veikla, neužtikrinant jo, kaip bendradarbiaujančio ir teikiančio informaciją pareigūnams asmens, saugumo, neizoliuojant ir laikant jį su kitais nuteistaisiais, dėl to jis buvo du kartus sumuštas kitų nuteistųjų, patyrė patyčias, buvo pažemintas ir t.t.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 114 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pataisos įstaigų ir jose laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų apsaugą vykdo pataisos įstaigų pareigūnai. Pataisos įstaigų apsaugos organizavimo tvarką nustato ir Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Instrukcija).
Nuteistųjų paskirstymą, jų perkėlimą į būrius reglamentuoja BVK 70 str. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau- ir Taisyklės), 65 punkto nuostatos.
BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų.
BVK 70 straipsnio 2–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos, pagal kurias atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai; izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 d.). Laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 5 d.).
Šio straipsnio 6 dalyje numatyta galimybė būti izoliuotam ir BVK 70 str. 2-5 dalyse nenurodytiems nuteistiesiems, pataisos namų direktoriui tenkinus rašytinį jų prašymą dėl svarbių priežasčių laikyti juos izoliuotus nuo kitų nuteistųjų.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, kai pataisos namuose įvyko muštynės tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio „Kankinimo uždraudimas“ pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-833-624/2016).
Taigi iš aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų bei aptartos EŽTT praktikos matyti, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas saugumas. Sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti yra pataisos įstaigos žinojimas ar turėjimas žinoti apie gresiantį pavojų asmens fizinei neliečiamybei ir nesiėmimas protingų prieinamų priemonių, kuriomis būtų galima apsaugoti asmenį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00547-13 ir byla, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas V. S. , perduota teismui su kaltinamuoju aktu dėl to, kad Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-e sektoriuje, nuteistieji P. Ž. ir M. J. 2013 m. birželio 19 d. apie 7.00 val. 1-ojo būrio 8-oje gyvenamojoje patalpoje kitų nuteistųjų akivaizdoje iš chuliganiškų paskatų, tyčia, bendrais veiksmais sumušė V. S. , padarydami jam nežymų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taip pat buvo atliktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 03-1-00505-14 ir byla, kurioje nukentėjusiuoju pripažintas V. S. , perduota teismui su kaltinamuoju aktu dėl to, kad Pravieniškių PN-AK 3-e sektoriuje, 2014 m. sausio 25 d. apie 16.00 val, 11-oje kamerų tipo patalpų kameroje, M. J. tyčia, sužalojo nuteistąjį V. S. , padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą (II t., b.l. 165-170, III t., b.l.34).
Pareiškėjas tvirtino, kad buvo sumuštas dėl to, jog teikė informaciją Klaipėdos AVPK ir Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnams. Pravieniškių PN-AK apie pareiškėjo bendradarbiavimą su Klaipėdos AVPK pareigūnu V. J. žinojo, nes apie tai juos buvo informavęs minėtas pareigūnas bei nurodęs užtikrinti pareiškėjo saugumą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, byloje svarbu nustatyti, ar Pravieniškių PN-AK žinojo apie gresiantį pavojų pareiškėjo fizinei neliečiamybei ir, ar ėmėsi visų protingai prieinamų priemonių, kad apsaugotų pareiškėją.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Klaipėdos AVPK atsiliepime į skundą (II t., b.l. 137-138) ir liudytoju apklaustas Klaipėdos AVPK pareigūnas V. J. negalėjo nei paneigti, nei patvirtinti fakto, kad tarp jo ir pareiškėjo 2009 metais buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Pareigūnas V. J. tvirtino, kad su pareiškėju, jam kalint Pravieniškių PN-AK, nebendravo.
Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2016 m. liepos mėn. rašte Nr.38-S (III t., b.l. 2) nurodyta, jog pareiškėjo minimu laikotarpiu tarp Kalėjimų departamento prie LR TM ir Policijos departamento prie LR TM tarpinstitucinis bendradarbiavimas kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos) srityje vykdomas nebuvo, nes Kalėjimų departamentas prie TM tuo metu nebuvo kriminalinės žvalgybos (operatyvinės veiklos) subjektu.
Liudytojais apklausti Pravieniškių PN-AK pareigūnai D. G. , J. M. ir V. A. teismo posėdžio metu nurodė, kad apie pareiškėjo bendradarbiavimą su Klaipėdos AVPK pareigūnu V. J. nieko nežinojo, tokio pareigūno nepažįsta, su juo nėra bendravę, susitarimo su pareiškėju dėl informacijos teikimo nebuvo sudarę. Liudytojas Linas Šeštokas paaiškino, kad vieną kartą jam skambino asmuo, prisistatęs policijos pareigūnu, kuris pasiteiravo, kaip sekasi pareiškėjui, tačiau patvirtinti, kad skambinęs asmuo buvo pareigūnas negali. Liudytojų parodymai nuoseklūs, tarp jų prieštaravimų nenustatyta, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti.
Liudytojas Stanislovas Žalys nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. buvo sumuštas, nes jo kompiuteryje buvo rasta žinutė Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnui V. A. , taip pat jis kalbėjo telefonu su šio skyriaus darbuotoju. Šio liudytojo parodymai nepatvirtina sutartinio pareiškėjo bendradarbiavimo su Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnais, nes pagal liudytojo J. M. parodymus nuteistieji skundžia Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnams vieni kitus kasdien, nesant jokio susitarimo.
Pareiškėjo bendradarbiavimo su pareigūnais fakto nepatvirtina ir nekonkretūs ir neinformatyvūs liudytojų D. J. , S. Ž. ir A. M. parodymai dėl pareiškėjo galimo bendradarbiavimo su pareigūnais, kuriuose jie nurodė, jog apie galimą pareiškėjo bendradarbiavimą girdėjo iš kitų nuteistųjų, nugirstų pareigūnų pokalbių, ar pareigūnų duodamų užuominų apie pareiškėjo bendradarbiavimą. Pažymėtina, jog jų parodymų negalima vertinti patikimais, nes minėti asmenys, turintys tokį patį statusą, yra suinteresuoti bylos baigtimi.
Teismo nuomone, aukščiau nurodytų įrodymų visuma neįrodo, kad Pravieniškių PN-AK buvo informuoti apie pareiškėjo galimą bendradarbiavimą su Klaipėdos AVPK pareigūnu V. J. , taip pat nepatvirtina pareiškėjo sutartinio bendradarbiavimo su Pravieniškių PN-AK pareigūnais fakto, todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad atsakovo atstovas turėjo izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų jo nurodytu pagrindu - dėl bendradarbiavimo su Klaipėdos AVPK ir Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnais.
Byloje nėra pateikta jokių raštinių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ar kiti asmenys nuo pareiškėjo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK 1 būrį (2012 m. gruodžio 12 d.) iki 2014 m. sausio 25 d. (kuomet buvo sumuštas nuteistųjų antrą kartą), kreipėsi į būrio viršininką, Pravieniškių PN-AK KŽS pareigūnus, ar Pravieniškių PN-AK administraciją su skundais dėl nesaugumo, įtampos tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų, galimos grėsmės pareiškėjo sveikatai ar gyvybei, todėl Pravieniškių PN-AK nebuvo pagrindo numatyti pareiškėjui kilusio pavojaus, t.y. konfliktų, įtampos tarp pareiškėjo ir jį sumušusių nuteistųjų.
Bylos duomenys patvirtina, kad dėl pareiškėjo sumušimo Pravieniškių PN-AK buvo atlikti du ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose Nr. 03-1-00547-13 ir Nr. 03-1-00505-14, šios bylos perduotos teismui su kaltinamuoju aktu (III t., b.l. 32,34), pareiškėją sumušę nuteistieji perkelti į kitus pataisos namus (II t., b.l. 93-96,61), po pirmo sumušimo grįžęs iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerų tipo patalpose, po antro sumušimo – perkeltas į kitą kamerą (III t., b.l. 55), todėl galima teigti, kad pareiškėjo kaltinimai Pravieniškių PN-AK pareigūnams neužtikrinus jo saugumo, kaip tai numatyta aukščiau minėtuose teisės aktuose, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nebuvo parašęs prašymo dėl jo izoliavimo pagal BVK 70 str. 6 d., todėl pagal aukščiau nustatytas aplinkybes nebuvo jokio pagrindo jo izoliacijai.
Jam padarytą neturtinę žalą pareiškėjas sieja su Pravieniškių PN-AK veiksmais, skiriant jį gyventi kamerose pagal BVK 70 str. 6 d., tačiau pažeidžiant izoliacijos reikalavimus.
Nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 66-1003 nuspręsta izoliuoti pareiškėją, perkeliant jį į kamerų tipo patalpas laikotarpiui nuo 2014 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. birželio 8 d. (III t., b.l. 11,44-45), 2015 m. birželio 11 d. nutarimu Nr. 66-438 pareiškėjas buvo izoliuotas nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. spalio 27 d. (III t., b.l. 12, 40-41), 2015 m. spalio 20 d. pareiškėjo prašymu izoliavimas panaikintas (III t., b.l. 15-16). 2015 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo prašymas (II t., b.l. 109) buvo patenkintas, Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. nutarimu Nr. 65-1474 jis buvo izoliuotas iki 2015 m. gruodžio 17 d. (II t., b.l. 106). 2016 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 65-324 pareiškėjas izoliuotas iki 2016 m. gegužės 12 d. (III t., b.l. 13-14).
V. S. nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. kalėjo kameroje Nr. 15 su kitais nuteistaisiais, kurie buvo laikomi ne BVK 70 str. 6 d. pagrindu.
Atsakovo atstovas neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog kameroje Nr. 15 pareiškėjo nurodytu laikotarpiu buvo apgyvendinti kiti nuteistieji, kuriems nebuvo taikoma izoliacija, taip pat nepateikė teismui jokių šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, todėl pareiškėjo argumentai dėl izoliacijos sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. pažeidimo lieka nepaneigti, dėl to konstatuotinas BVK 70 str. 6 d. pažeidimas.
Pareiškėjas tvirtino, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai nuolat tyčiojosi, nereaguodavo į jo raštu teikiamus skundus, darė spaudimą, įtikinėdavo nerašyti skundų, grasinimais priversdavo parašytus skundus atsiimti, rašė melagingus tarnybinius pranešimus, skirdavo nepagrįstas nuobaudas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių atvejų, kildinamų iš nurodytų pažeidimų, t.y. nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kada ir kokiu būdu iš jo tyčiojosi, į kokį konkretų jo skundą nebuvo sureaguota, kada, kokį skundą, kokių pareigūnų ir dėl kokių grasinimų jis buvo priverstas atsiimti. Nenurodė tikslių, jo nuomone, melagingų tarnybinių pranešimų datų, įvykių, dėl kurių jie buvo surašyti, juos surašiusių pareigūnų, taip pat konkrečių aplinkybių apie jam nepagrįstai skirtas nuobaudas, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į saugias kalinimo sąlygas buvo pažeista tik laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 11 d. iki 2015 m. spalio 10 d. Tai laikytina neteisėtu valstybės institucijų neveikimu (imperatyvios pareigos nevykdymu) CK 6.271 straipsnio prasme, todėl gali būti sprendžiamas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.
Remiantis pareiškėjo sveikatos istorijos bei Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo 2016 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 81(3)170 duomenimis (I t., b.l.17-243, II t., b.l. 126) nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 18 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. dažnai kreipėsi į medikus dėl bendro pobūdžio susirgimų (virškinimo trakto sutrikimo, dantų, širdies, skrandžio skausmų ir t.t.), dėl sumušimų, savęs žalojimosi, badavimo. Pareiškėjas ne kartą buvo konsultuotas gydytojo psichiatro, kuris yra nurodęs, jog pareiškėjas yra simuliantas ir manipuliantas (I t., b.l. 54), jog medicininis gydymas jam nėra reikalingas (I t., b.l. 64), 2015 m. kovo 3 d. pareiškėjui diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir adaptacijos sutrikimas (I t., b.l. 75-77). Šiuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos pablogėjimą laikotarpiu, kuomet teismo buvo konstatuotas jo saugumo pažeidimas (2015-09-11 iki 2015-10-10), todėl spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie izoliavimo sąlygų pažeidimo poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant šio pažeidimo neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Nors byloje nėra duomenų apie izoliavimo reikalavimų nesilaikymo įtaką pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, tačiau, teismo nuomone, pareiškėjas, būdamas kartu su kitais nuteistaisiais nurodytu laikotarpiu galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. V. S. patyrė neturtinę žalą.
Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, t.y. pažeidimo pobūdį, vertybes, kurioms daromu pažeidimu buvo kilusi grėsmė (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), nesant duomenų apie nuteistųjų/suimtųjų izoliavimo režimo nesilaikymo įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui prašymą priteisti valstybės naudai 242,85 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų (III t., b.l. 53).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-15-T-3155-3642 nuspręsta V. S. teikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Pravieniškių PN-AK administracijos veiksmų apskundimo ir žalos atlyginimo antrinę teisinę pagalbą teikti paskiriant advokatą R. L. (I t., b.l. 8-9).
ABTĮ 45¹ straipsnio 1 dalis (ginčui aktuali redakcija) nustato, kad tuo atveju, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 44 ir 45 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Pagal ABTĮ 44 str.1 p., proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų - atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str.2, 6 d.).
Kadangi pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, todėl valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 44, 45, 45¹ str.) ( žr. pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-03-02 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015-04-07 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45¹ straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr.VIII-1029 redakcija), Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi (Įstatymo įgyvendinimas), teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymo dėl išlaidų atlyginimo.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.