Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-327-1019/2024 pagal ieškovo R. K. patikslintą ieškinį atsakovei J. S. dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

0 I. Ginčo esmė

1. Ieškovas R. K. patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės veisėjos J. S. ieškovui 525,79 Eur tiesioginių nuostolių, 1 300,00 Eur sumokėtų pinigų už L. įsigijimą, 650,00 Eur sumokėtų pinigų už A. įsigijimą, 500,00 Eur neturtinės žalos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos galutinės sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

17. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

19. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

20. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

21. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2022 m. birželio 23 d. tarp ieškovo (pirkėjo) ir atsakovės (pardavėjos) buvo sudarytos dvi veislinio gyvūno pirkimo pardavimo sutartys (toliau – Sutartys), kuriomis pirkėjas iš pardavėjos įsigijo: 1) katiną, vardu (duomenys neskelbtini), gimimo data 2022 m. vasario 22 d., identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pirkėjas pavadino L.; 2) katę, vardu (duomenys neskelbtini), gimimo data 2022 m. vasario 22 d., identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pirkėjas pavadino A.. Veislinių gyvūnų pirkimo-pardavimo Sutarčių 4.1. p. nurodyta, jog bendra suma už gyvūną yra 1 300,00 Eur. 2022 m. birželio 25 d. pirkėjas šią Sutarčių sąlygą įvykdė ir už abu gyvūnus sumokėjo atsakovei 2 600,00 Eur. Pardavėja perdavė gyvūnus pirkėjui bei Sutarčių 3.2. punktu patvirtinto, jog gyvūnų perdavimo momentu jie yra sveiki, dehelmintizuoti ir paskiepyti. Dokumentuose nurodyta, jog tiek Katinas, tiek Katė yra gavę šias vakcinas: 1) vakcina nuo pasiutligės Nobivac Rabies (vakcinavimo datos: 2022 m. gegužės 18 d. bei 2022 m. birželio 9 d.); 2) vakcina Nobivac Tricat Trio (vakcinavimo datos: 2022 m. balandžio 27 d. bei 2022 m. gegužės 18 d.), kuri skirta sumažinti kačių kaliciviruso ir 1 tipo kačių herpes viruso sukeliamus klinikinius požymius, taip pat išvengti kačių panleukopenijos viruso sukeliamų klinikinių požymių, leukopenijos ir viruso išskyrimo į aplinką. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 16 d. sutriko A. sveikata, veterinarijos klinikoje patvirtinta diagnozė – svetimkūnis, kuris pašalintas. 2022 m. rugsėjo 19 d. Katė išleista namo tolimesnei priežiūrai ir gydymui. 2022 m. rugsėjo 22 d. Katė pradėjo negaluoti, pasireiškė tokie simptomai kaip dingęs apetitas, vėmimas, viduriavimas. 2022 m. rugsėjo 25 d. veterinarijos klinikoje Katei diagnozuotas panleukopenijos virusas (kačių maras). 2022 m. rugsėjo 27 d. klinikoje Katinui taip pat patvirtinta panleukopenijos viruso diagnozė. 2022 m. spalio 2 d. pirkėjui pranešta apie Katino mirtį. 2022 m. spalio 6 d. pirkėjas kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo.

22. Byloje šalių ginčas kilo dėl ieškovo (vartotojo) reiškiamo reikalavimo atsakovei (pardavėjai) sumažinti Katės kainą (grąžinant 650,00 Eur sumą), grąžinti už Katiną sumokėtą kainą (1 300,00 Eur) bei atlyginti dėl nekokybiškų prekių patirtus nuostolius (525,79 Eur), priteisti 500,00 Eur neturtinę žalą pagrįstumo. Ieškovo teigimu, atsakovė ieškovui pardavė gyvūnus, kurie neatitiko Sutartimi deklaruojamos jų kokybės. Atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, nurodė, kad parduoti gyvūnai buvo sveiki, vakcinuoti. Taigi byloje iš esmės kilo ginčas dėl pardavėjo pareigos parduoti kokybišką daiktą ir pirkėjo teisių gynimo būdų įsigijus netinkamos kokybės daiktą.

Dėl atsakovės pareigos parduoti kokybišką daiktą

24. CK 6.154 straipsnio 1 dalis numato, jog sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukuri, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. CK 6.189 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai.

25. CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Teisės aktai numato pareigą pardavėjui ar paslaugos teikėjui tinkamai informuoti pirkėją apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas. Vartojimo sutartinių teisinių santykių kontekste pažymėtina, kad pardavėjas ar paslaugos teikėjas, dėl savo komercinės veiklos patirties, žinių ir praktikos būdamas stipresniąja šių santykių šalimi, privalo tinkamai vykdyti šią prievolę pilna apimtimi ir pasirinkti tinkamus jos vykdymo būdus ir priemones.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Sutarčių aiškinimo klausimais kasacinio teismo praktika yra gausi, nuosekli ir išplėtota. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021 ir kt.).

27. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog gyvūnų augintinių veisėjai gali parduoti (perduoti) tik kliniškai sveikus ir savarankiškai galinčius maitintis gyvūnus augintinius (Veterinarijos reikalavimai gyvūnų augintinių veisėjams, patvirtinti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. B1-508 (toliau – Reikalavimai veisėjams) 54 punktas).

28. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių sudarytomis Sutartimis pardavėja (atsakovė) užtikrino, kad pardavimo metu gyvūnai yra visiškai sveiki, paskiepyti (Sutarčių 3.2. punktas). Ieškovui kartu su Sutartimis ir gyvūnais buvo perduoti dokumentai iš kurių aiškiai matyti, jog katės buvo paskiepytos 2 skirtingomis vakcinomis, t. y. vakcina nuo pasiutligės ir vakcina nuo panleukopenijos (kačių maro). Kaip nurodė ieškovas, jis nereikalavo kates paskiepyti nuo panleukopenijos, o šis sprendimas buvo priimtas pačios atsakovės. Kadangi Sutartimis atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovui sveikas ir paskiepytas kates, teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, jog tai, ar skiepai yra privalomi, ar tik rekomendacinio pobūdžio, neturi jokios juridinės reikšmės. Šiuo atveju svarbu tai, jog atsakovė kates paskiepijo 2 skirtingomis vakcinomis, todėl garantavo ieškovui, kad katės yra tinkamai paskiepytos ir sveikos bei prisiėmė atsakomybę, jeigu ši sąlyga bus pažeista. Taigi nors atsakovė ir nurodo, jog vakcina nuo panleukopenijos nebuvo tiesiogiai nurodyta Sutartyse ir tai, jog ji yra rekomendacinio pobūdžio, tačiau įvertinus ir tai, jog Sutartimis atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovui sveikas ir paskiepytas kates, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atsakovė, paskiepijusi kates (įskaitant ir nuo panleukopenijos) prisiėmė atsakomybę už kačių sveikatos ir skiepų tinkamumą.

29. Atsakovė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su ieškovo teigimu, kad pagal Sutartis atsakovė jam pardavė gyvūnus, kurie neatitiko Sutartimis deklaruojamos jų kokybės.

30. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad CK 6.333 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios daiktų kokybę, aiškintinos atsižvelgiant į jų prasmę ir paskirtį. Daiktui keliami reikalavimai gali būti tiesiogiai nustatyti ir apibūdinti sutartyje, tačiau apie parduodamiems daiktams keliamus reikalavimus galima spręsti ir iš kitokių aplinkybių, pvz., iš daiktams taikomų standartų, iš pardavėjo pateikiamos daiktų reklamos, kurioje nurodomos konkrečios daiktų savybės, taip pat iš jo siūlomų daiktų pavyzdžių, modelių, prekių aprašymų, katalogų ir pan. Taigi aplinkybė, dėl kokios kokybės daiktų susitarta pirkimo–pardavimo sutartyje, gali būti nustatoma ne tik tiesiogiai iš sutarties sąlygų, bet ir išsiaiškinus sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir pan., jei tai leidžia nustatyti šalių suderintą valią dėl pirkimo–pardavimo sutartimi perduodamo daikto kokybės. Jeigu kokybės reikalavimai neaptarti sutartyje ir jų negalima nustatyti iš kitų su sutarties sudarymu susijusių aplinkybių, daiktų kokybė nustatoma vadovaujantis CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodytais objektyviais kriterijais – tikslais, kuriems parduodami daiktai turi būti naudojami. CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami; tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2011).

31. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t. y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį (CK 6.333 straipsnio 6 dalis). Pažymėtina ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje dėl pardavėjo atsakomybės pasisakyta, jog CK 6.334 straipsnio 1 dalyje formuluojama bendroji taisyklė, kad pardavėjas atsako už netinkamą parduoto daikto kokybę, jei nenurodė pirkėjui ir su juo neaptarė daikto trūkumų. Kitaip tariant, pardavėjas atsako už bet kokius daiktų trūkumus, kurių neaptarė su pirkėju. Pirkėjas savo pasirinkimu, atsižvelgdamas į CK 6.334 straipsnyje nurodytas sąlygas, gali pareikšti pardavėjui šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis priimta 2010-11-22, bylos Nr. 3K-3-455/2010).

32. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė patvirtino, jog gyvūnų perdavimo momentu jie yra sveiki, paskiepyti. Atsakovė ieškovą informavo, jog katės tinkamai paskiepytos dokumentuose nurodytais skiepais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog ieškovas turėjo lūkestį, kad katės yra parduodamos profesionalios pardavėjos bei tai, jog katės yra sveikos, tinkamai paskiepytos.

33. Atkreiptinas dėmesys, jog Aprašo 4.2 p. nurodyta, jog vakcina skirta siekiant išvengti kačių panleukopenijos viruso sukeliamų klinikinių požymių, leukopenijos ir viruso išskyrimo į aplinką. Aprašo 4.2. p. taip pat nurodyta, kad paskiepijus kates vakcina nuo panleukopenijos viruso imuniteto pradžia – 3 savaitės, o imuniteto trukmė – trys metai. Aprašo 4.4. p. nurodyta, kad iki 9-12 sav. išliekantys motininiai antikūnai gali mažinti vakcinavimo veiksmingumą. Esant motininių antikūnų vakcinavimas gali nevisiškai apsaugoti nuo klinikinių požymių, leukopenijos ir viruso išskyrimo užsikrėtus panleukopenijos virusu. Esant daug motininių antikūnų, vakcinavimo programą reikia atitinkamai koreguoti. Aprašo 4.5. nurodyta, kad vakcinuoti galima tik sveikas kates. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė ir liudytoja veterinarijos gydytoja V. K. byloje patvirtino, kad kačių motininiai antikūnai galėjo būti patikrinti, tačiau jokie tyrimai prieš vakcinuojant kates nebuvo atliekami. Šiuo atveju svarbu ir tai, jog prieš skiepijimą kačių sveikata įvertinta tik jas vizualiai apžiūrint veterinarijos gydytojai V. K. Minėta liudytoja nurodė, jog jos manymu skiepas nuo panleukopenijos nesuveikė dėl prastos kačių sveikatos (organizmo). Be to, iš byloje pateikto susirašinėjimo su atsakove matyti, kad atsakovė nurodė, jog nesuveikė vakcina, atsakovės nuomone už tai atsakingas nekokybiškas skiepas. Byloje jokių kitų įrodymų, jog vakcinuojant kates, jos buvo sveikos, nėra (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kačių vakcinavimas nebuvo atliktas tinkamai, todėl prekės, (šiuo atveju katės), neatitiko Sutarties sąlygų dėl jų kokybės.

34. Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė kates paskiepijo 8 sav. ir 12 sav., kai tuo tarpu motininiai antikūnai išlieka iki 9-12 sav. (Aprašo 4.4 p.). Taigi atsakovė privalėjo patikrinti motininių antikūnų kiekį, kadangi egzistavo didelė rizika dėl jų buvimo, tačiau to nepadarė. Kaip jau buvo minėta, 2022 m. rugsėjo mėn., kai ieškovo katėms buvo diagnozuota panleukopenija (kačių maras), katės turėjo turėti imunitetą nuo panleukopenijos ir išvengti kačių panleukopenijos viruso sukeliamų klinikinių požymių, tačiau katės neišvengė klinikinių požymių ir viena iš jų mirė. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad atsakovė byloje neįrodinėjo, jog būtų informavusi ieškovą apie prastą kačių sveikatą, netinkamą vakcinavimą bei tai, jog ieškovas būtų sutikęs su šiomis sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog vien tai, kad gyvūno savybės atlikus visus privalomus tyrimus (atlikus visus privalomus sveikatos patikrinimo, skiepijimo, dehelmintizavimo ir kt. veiksmus iš veisėjo pusės) po jo perdavimo pasikeičia, savaime neeliminuoja pardavėjo atsakomybės perduoti vartotojui tinkamos kokybės katę, atitinkančią vartotojo lūkesčius. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tai, kad katės buvo parduotos be papildomų tyrimų, nereiškia, kad vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis ta apimti, kurią šalys sutarė, gali būti įvykdoma netinkamai ar ne tokia apimti, kurios tikėjosi ieškovas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagal Sutartis atsakovė ieškovui pardavė gyvūnus, kurie neatitiko Sutartimis deklaruojamos jų kokybės. Dėl šios priežasties, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutiko su ieškovo teigimu, kad pagal Sutartis atsakovė jam pardavė gyvūnus, kurie neatitiko Sutartimis deklaruojamos jų kokybės, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

35. Apeliantė pažymėjo, jog Aprašo 4.4 punkte nurodyta, kad iki 9-12 savaičių išliekantys motininiai antikūnai gali mažinti vakcinavimo veiksmingumą. Apeliantė nurodė, kad kates Nobivac Tricat Trio vakcina skiepijo 13-tąją kačių amžiaus savaitę. Tai reiškia, kad, vadovaujantis Aprašo 4.4. punkto nuostata, nebebuvo pagrindo aiškintis motininių antikūnų kiekio ir koreguoti vakcinavimo programą. Pagal šią Aprašo nuostatą atsakovė turėtų aiškintis motininių antikūnų katėse kiekį, jeigu paskutinis vakcinavimas būtų atliktas iki kačių 12 savaičių amžiaus. Apeliantės teigimu, jai nebuvo pagrindo atlikti Nobivac Tricat Trio vakcinos papildomus tyrimus dar ir dėl to, kad iki šiol parduodant kates vakcinuotas šia vakcina nebuvo nei vieno atvejo, kad parduotos katės susirgtų kačių maru.

36. Apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad apeliantė apeliacinio skundo 7 p. nurodo, jog katės antrą kartą buvo paskiepytos 12 sav., o apeliacinio skundo 8 p. nurodo, jog jos paskiepytos 13 sav. Taigi šiuo atveju matyti, kad atsakovė nurodo prieštaringus teiginius dėl kačių skiepijimo. Tačiau šiuo atveju svarbu tai, jog Aprašo 4.4 p. aiškiai nurodyta, jog motininiai antikūnai išlieka iki 9-12 sav., o katės pirmą kartą buvo paskiepytos 8 sav. amžiaus. Vertinant tai, ar katės galėjo turėti motininių antikūnų, priešingai nei nurodo apeliantė, turėjo būti patikrinta bei esant poreikiui, atitinkamai pakoreguota vakcinavimo programa. Pabrėžtina, jog Apraše nėra pateikta papildomo išaiškinimo ar nurodytas laikotarpis svarbus vakcinuojant pirmą ar antrą kartą, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo argumentais, jog jeigu šiuo laikotarpiu buvo skiepijama nors vieną kartą (nesvarbu kurį kartą) yra rizika, jog katė dar gali turėti motininių antikūnų, vakcina gali nesuveikti ir tai būtina patikrinti. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog Aprašo 4.4 p. nuostata taikytina tik tiems atvejams, jeigu paskutinis vakcinavimas atliktas iki 12 sav. ir todėl atsakovei nebebuvo pagrindo aiškintis motininių antikūnų kiekio ir koreguoti vakcinavimo programą, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

37. Taigi byloje duomenų, ar vakcinuojant kates jos neturėjo motininių antikūnų (Aprašo 4.4 p.), nėra. Iš byloje pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovė išreiškė nepasitenkinimą Nobivac vakcina, t. y. atsakovė nurodė, kad katės po minėtos vakcinos pasidaro vangios, nesusiformuoja pilnas imunitetas. Kaip matyti, atsakovei buvo žinoma apie riziką dėl imuniteto nesusiformavimo. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė žinodama riziką dėl kačių imuniteto nesusiformavimo, vis tiek skiepijo minėta vakcina kates ir ieškovo apie galimą riziką, atsakovė neinformavo ir jokių tyrimų nei dėl kačių sveikatos, nei dėl motininių antikūnų neatliko. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog ji pirmosios instancijos teismo nurodytuose teisės aktuose ir Sutartyse numatytus reikalavimus įvykdė, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

38. Apeliantė nurodo, jog jeigu ir daryti prielaidą, kad kates skiepijant po 12 jų amžiaus savaičių reikėjo nustatinėti jų motininių antikūnų kiekį, tuomet pirmosios instancijos teismas turėjo šalims pasiūlyti šį klausimą aiškintis su specialistų pagalba, kurie galėtų pateikti išvadą reikėjo šiuo atveju koreguoti vakcinavimą ar jis buvo atliktas tinkami. Tačiau tokio vertinimo ėmėsi pats pirmosios instancijos teismas, neturėdamas specialistų išvadų šiuo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su nurodytais apeliantės argumentais, pabrėžia, kad kaip jau buvo minėta šioje byloje, Aprašo 4.4 p. nurodyta, jog motininiai antikūnai gali išlikti iki 9-12 sav., o atsakovė skiepijimus atliko rizikos laikotarpiu, t. y. pirmą skiepijamą atliko 8 sav., o antrą skiepijamą 12 sav. Be to, byloje buvo pateiktas Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos 2023 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. B6-(1.9E)-3050 adresuotas atsakovei, kuriame išaiškinta, jog vakcinuoti reikia tik sveikus gyvūnus, o iki 9-12 sav. išlieka motininiai antikūnai, kurie gali sumažinti vakcinavimo veiksmingumą ir būtina vakcinavimo programą koreguoti. Atsižvelgiant į tai, aukščiau nurodyti apeliantės argumentai, laikytini deklaratyvaus pobūdžio, todėl yra visiškai nepagrįsti.

39. Apeliantės teigimu, jos 2024 m. sausio 25 d. prašymas į kreiptis į Lietuvos Valstybinę veterinarijos preparatų inspekciją ir prašyti pateikti išvadą dėl vakcinavimo tinkamumo bei į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademiją ir prašyti pateikti išvadą dėl UAB „8 Drambliai“ gydymo tinkamumo įvertinimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas nepagrįstai.

40. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2024 m. vasario 23 d. pirmosios instancijos teismas nutartimi atsakovės prašymą dėl kreipimosi į institucijas atmetė, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos Valstybinė veterinarijos preparatų inspekcija yra išregistruota, o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos akademija nėra institucija galinti teikti teismui išvadas ir byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „8 Drambliai“ veiksmų ar atsakomybės, ši įmonė nėra proceso šalimi, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo kreiptis į akademiją ir aiškintis visiškai nesusijusios įmonės veiksmų. Minėtoje nutartyje pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad kartu su prašymu dėl išvadų gavimo pateikti dokumentai, nėra išversti į valstybinę kalbą (CPK 113 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į tai, atsakovei pirmosios instancijos teismas pasiūlė pateikti ne lietuvių kalba pateiktų dokumentų vertimą į valstybinę kalbą. Tačiau kaip matyti, byloje duomenų, jog atsakovė pateikė pakartotinai prašymą dėl institucijų, siekiant gauti apeliantės nurodomas išvadas, patikslinimo nepateikė. Jokių kitų su tuo susijusių prašymų apeliantė byloje neteikė. Taigi apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nurodytus prašymus atmetė nepagrįstai, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galiojantys teisės aktai ir teismų praktika patvirtina, jog ginčo (kilusio iš vartojimo sutarties) specifika silpnesniosios šalies gynimo interesais lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2013). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad teismas vartojimo ginčuose turi būti aktyvus ir savo iniciatyva rinkti įrodymus silpnesniosios šalies, t. y. vartotojo. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą būti aktyvus ieškovo interesais, o ne atsakovės, kaip profesionalios pardavėjos ir kačių veisėjos interesais. Dėl šios priežasties, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir padėti atsakovei, veikti prieš silpnesnę šalį, yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

42. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip ir nesiaiškino dėl kokių konkrečiai priežasčių katės susirgo panleukopenija. Be kita ko, katės iki susirgimo panleukopenija buvo gydomos klinikoje ir po gydymo abipusiai kontaktavo. Apeliantės nuomone, tik nustačius, kad katės panleukopenija susirgo dėl netinkamo vakcinavimo atsakovei taikytina atsakomybė už Sutarčių netinkamą vykdymą.

43. Pažymėtina, kad kilus ginčui dėl parduotų daiktų kokybės, taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo „įrodinėja tas, kas teigia“, įtvirtinto CPK 178 straipsnyje. Tuo tarpu pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos terminą. Tačiau aplinkybes, kad parduoto daikto trūkumai atsirado po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar dėl pirkėjo kaltės, kad šie trūkumai nepriklauso nuo priežasčių, atsiradusių iki daikto pardavimo, kad pirkėjas, kaip bet kuris vidutinis ir atidus pirkėjas, turėjo žinoti apie galimus parduodamo daikto trūkumus ir pan., t. y. tas, kurios mažina pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto kokybę, turi įrodinėti pardavėjas.

44. Šiuo atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovė paskiepijo kates nuo panleukopenijos (kačių maro), jog katės susirgo panleukopenija, o viena iš jų mirė, nors pagal Aprašo reikalavimus, katės turėjo išvengti bet kokių klinikinių panleukopenijos požymių. Bylos duomenimis nustatyta, jog skiepijant kates nebuvo atlikti jokie tyrimai nei dėl kačių sveikatos, nei dėl motininių antikūnių, nors vadovaujantis Aprašo reikalavimais buvo galima skiepyti tik sveikas kates. Šiuo atveju itin svarbu, jog katės buvo skiepijama rizikos laikotarpiu, t. y. tuomet kai katės galėjo turėti motininių antikūnų, kas galimai sumažino vakcinos veiksmingumą (Aprašo 4.4 p.). Be to, byloje ginčas yra dėl netinkamos kokybės prekės (gyvūno) pardavimo, o ne dėl jų netinkamo gydymo. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog atsakovė byloje įrodymų, jog katės susirgo dėl kitų asmenų kaltės, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kačių sveikatos sutrikimai galėjo atsirasti dėl netinkamos mitybos ar galimai netinkamų gyvenimo sąlygų, tokių prielaidų negalima daryti ir iš veterinarijos gydytojų išrašų. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybės, jog ieškovas parinko netinkamas gyvenimo katėms sąlygas, dėl ko katės tapo netinkamos kokybės, nebuvo įrodytos (CPK 178 straipsnis).

45. Nors apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas, o teismo procesinio sprendimo nepakankamas motyvavimas nesudaro absoliutaus jo negaliojimo pagrindo. Jeigu teismo procesiniame sprendime nėra detaliai atsakyta į kai kuriuos ieškinio (pareiškimo, prašymo, skundo) argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks procesinis sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas. Dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji bei procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ta aplinkybė, kad kai kurie skundžiamo teismo sprendimo motyvai yra glausti, nesudaro pagrindo išvadai, kad nebuvo vertinti atsakovės pateikti paaiškinimai ir argumentai bei byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus, pasisakė dėl šalių išdėstytų argumentų ir nepažeidė teismo pareigos motyvuoti priimtą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, minėti apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

46. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės veiksmus vakcinuojant kates, nevertino reikšmingo byloje esančio rašytinio įrodymo – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2023 m. gruodžio 15 d. rašto „“Dėl prašymo“ Nr. B6-(1.9E)-3050. Šiame rašte nurodyta, kad VMVT gavusi atsakovės pranešimą apie vakcinos Nobivac Tricat Trio galimą neefektyvumą, atliko kačių vakcinavimo paslaugą suteikusio veterinarijos paslaugų teikėjo veiklos neplaninį patikrinimą, kurio metu pažeidimų dėl nurodytos veterinarinės vakcinos įsigijimo ir laikymo nebuvo nustatyta.

47. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

48. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas įvertino aplinkybes, nurodytas veterinarinio vaisto (Nobivac Tricat Trio) aprašo 4.4., 4.5. dalyse, taip pat VMVT 2023 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. B6-(1.9E)-3050 bei liudytojos (veterinarijos gydytojos) parodymus, jog vakcinuoti reikia tik sveikus gyvūnus, iki 9-12 savaičių išliekantys motininiai antikūnai gali mažinti vakcinavimo veiksmingumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog esant motininių antikūnų vakcinavimas gali nevisiškai apsaugoti nuo klinikinių požymių, leukopenijos ir viruso išskyrimo užsikrėtus kačių panleukopenijos viruso infekcija. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog esant daug motininių antikūnų, vakcinavimo programą reikia atitinkamai koreguoti. Taigi priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas vertino šį VMVT raštą ir dėl jo pasisakė. Be to, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad VMVT tyrė tik vakcinos įsigijimą ir laikymą, o ne patį ieškovo kačių vakcinavimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantės argumentai, jog minėto įrodymo pirmosios instancijos teismas nevertino, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

49. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į jos argumentus, kuriais ji grindė prašymą byloje skirti ekspertizę, apie tai, kad Lietuvoje nėra gyvūnų motininių antikūnų kiekio tyrimo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su apeliantės argumentais, atkreipia dėmesį, jog byloje duomenų, jog apeliantė teikė prašymą pirmosios instancijos teisme skirti ekspertizę, nėra. Be to, pirmosios instancijos teisme 2023 m. gegužės 18 d. posėdžio metu atsakovė tik užsiminė apie galimą byloje ekspertizės skyrimą, bet realaus prašymo su visa reikalinga informacija taip ir nepateikė. Apeliacinės instancijos taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas minėto 2023 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio metu išaiškino atsakovei, kad ji turėtų pateikti konkretų prašymą dėl ekspertizės skyrimo, pasiūlyti ekspertą ir kt. (2023 m. gegužės 18 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 34 min.). Pabrėžtina ir tai, jog atsakovė 2023 m. gegužės 25 d. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą raštu, kuriame nurodė, kad dėl prašymo dėl eksperto nuomonės laukia atsakymo iš LSMU Veterinarijos universiteto akademijos ir pateiks vėliau, tačiau jo taip ir nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, minėti apeliantės argumentai dėl ekspertizės skyrimo atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

50. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus.

Dėl bylos procesinės baigties

51. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

52. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

53. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

54. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

55. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 815,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokato teisinę pagalbą (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis (8.11 punktas), sprendžia, jog yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovės 1 815,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

56. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

57. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. S. ieškovui R. K. 1 815,00 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai penkiolika eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.