Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1021-273/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinį atsakovui V. G. įmonei „Nomera“ (šiuo metu uždaroji akcinė bendrovė „Nomera“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolų priteisimo. Trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Daga“ (šiuo metu išregistruota iš juridinių asmenų registro).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujo įrodymo priėmimo

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Ieškovas apeliaciniame skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų aiškinimo. Šalių pozicijos grindžiamos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Žodinio proceso būtinybę ieškovas argumentuoja aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė ir nustatė faktines aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nurodyta priežastis nėra pakankamas pagrindas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymą atmeta.

Pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu atsakovo 2008 m. lapkričio 18 d. pranešimą Nr. 0273 dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo atmetė tuo pagrindu, jog šalys turėjo priešpriešinius reikalavimus, t. y. atsakovas už parduotas prekes (cukrų) ieškovui buvo skolingas 501 174,75 Lt, o ieškovas pagal 2008 m. liepos 26 d. laidavimo sutartį, kuria laidavo už trečiojo asmens UAB „Daga“ prievoles pagal 2008 m. liepos 9 d. atsakovo ir trečiojo asmens sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį, buvo skolingas 509 843,54 Lt. Nustačius, kad šalys turėjo galiojančius priešpriešinius reikalavimus, teismas sprendė, jog ginčijamas įskaitymas buvo teisėtas. Pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovo pranešimą dėl ginčijamo įskaitymo ieškovo UAB „Žydra“ vadovas gavo pasirašytinai, tačiau jo neginčijo. Be to, aplinkybę, jog ginčijamo įskaitymo metu trečiajam asmeniui UAB „Daga“ jau buvo iškelta bankroto byla, kurioje 2009 m. spalio 20 d. nutartimi buvo patvirtintas ir atsakovo kreditorinis reikalavimas už tą pačią sumą, kurią atsakovas vėliau įskaitė, teismas laikė teisiškai nereikšminga. Kaip minėta, ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2008 m. liepos 26 d. laidavimo sutartį ginčijo nurodęs, jog ši sutartis yra negaliojanti dėl neteisėto laidavimo objekto, kadangi ginčijama laidavimo sutartimi ieškovas laidavo už trečiojo asmens UAB „Daga“ prievoles pagal 2008 m. liepos 9 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kurioje trečiasis asmuo yra pardavėjas, o atsakovas – pirkėjas (t. 1, b. l. 112-113). Apelianto teigimu, ginčijama laidavimo sutartis yra negaliojanti dėl neteisėto jos objekto, tai yra laidavimo už kreditorių. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė nurodęs, jog nurodytą ieškovo argumentą dėl neteisėto laidavimo objekto paneigia atsakovo į bylą pateikta tos pačios dienos pirkimo - pardavimo sutartis, kurioje atsakovas nurodomas pardavėju, o trečiasis asmuo UAB „Daga“ – pirkėju (t. 1, b. l. 123-124). Įvertinęs teismo posėdžio metu UAB „Nomera“ vadovo V. G. ir buvusios trečiojo asmens UAB „Daga“ vadovės R. A. duotus paaiškinimus, teismas sprendė, jog ieškovas ginčijama laidavimo sutartimi laidavo už trečiojo asmens prievoles, kylančias būtent iš 2008 m. liepos 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kurioje atsakovas nurodomas pardavėju, o trečiasis asmuo – pirkėju. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde nurodė, esą atsakovo į bylą pateikta sutartis, kurioje pardavėju nurodytas atsakovas, o pirkėju – trečiasis asmuo, yra suklastota. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepaisant apelianto argumentų, pagrindžiančių galimą sutarties suklastojimą, nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę sutarties klastojimo faktui nustatyti. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teises normas ir sutarčių aiškinimo taisykles. Apelianto vertinimu, nustačius, jog 2008 m. liepos 9 d. sutartis, kurioje pardavėju yra nurodytas atsakovas, yra suklastota, o realiai galiojo tik tos pačios dienos sutartis, kurioje atsakovas nurodomas pirkėju, būtų įrodyta, kad ginčijama laidavimo sutartis yra negaliojanti dėl jos neteisėto objekto (laidavimo už kreditorių), kas savaime sąlygotų ginčijamo reikalavimų įskaitymo neteisėtumą. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbi yra aplinkybė, ar atsakovas turėjo galiojančią reikalavimo teisę į ieškovą. Kaip matyti iš 2008 m. lapkričio 18 d. pranešimo dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo (t. 1, b. l. 27), atsakovas savo reikalavimo teisę į ieškovą grindė atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Daga“ 2008 m. liepos 9 d. sudaryta pirkimo - pardavimo sutartimi bei ieškovo ir atsakovo 2008 m. liepos 26 d. sudaryta laidavimo sutartimi. Atsakovas laikėsi to, kad jo reikalavimo teisė į ieškovą atsirado ginčijamos laidavimo sutarties pagrindu, trečiajam asmeniui UAB „Daga“ neįvykdžius 2008 m. liepos 9 d. sutarties (už pagal tą sutartį trečiajam asmeniui UAB „Daga“ parduotas prekes nesumokėjus 509 843,54 Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtent ginčijama laidavimo sutartis (jos galiojimas) lemia atsakovo teisės į aptariamą įskaitymo veiksmą teisėtumą. Kaip minėta, ieškovas ginčija laidavimo sutartį tuo pagrindu, jog ji yra negaliojanti dėl neteisėto laidavimo objekto (laidavimo už kreditorių). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė dvi sutartis, kurių sudarymo data (2008 m. liepos 9 d.) ir numeriai (08/07/09) sutampa, tačiau vienoje sutartyje atsakovas nurodomas pirkėju, o trečiasis asmuo – pardavėju (t. 1 b. l. 112-113), tačiau kitoje sutartyje jau atsakovas nurodomas pardavėju, o trečiasis asmuo – pirkėju (t. 1, b. l. 123-124). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, abi sutartys reikalavimų įskaitymo metu galiojo, o ginčijama laidavimo sutartimi buvo užtikrintas trečiojo asmens UAB „Daga“ prievolių vykdymas būtent pagal tą sutartį, kurioje atsakovas įrašytas pardavėju. Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto argumentus dėl ginčijamos laidavimo sutarties galiojimo reikalavimų įskaitymo metu. Apeliantas tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog sutartis, kurioje atsakovas įvardintas pardavėju, yra suklastota, todėl įskaitymo metu galiojo tik ta 2008 m. liepos 9 d. sutartis, kurioje atsakovas buvo nurodytas pirkėju ir todėl ginčijama laidavimo sutartis dėl jos neteisėto objekto buvo negaliojanti. Minėtos aplinkybės, apelianto vertinimu, lėmė tai, jog tarp ieškovo ir atsakovo neatsirado laidavimo teisiniai santykiai, taigi atsakovas neturėjo teisės įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog ginčijamo įskaitymo teisėtumui nustatyti nagrinėjamu atveju iš tiesų yra svarbi ta aplinkybė, ar 2008 m. liepos 9 d. pirkimo - pardavimo sutartis, kurioje atsakovas nurodomas pardavėju, nėra suklastota (yra tikra). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog tarp atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Daga“ buvo susiklostę pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovo ir atsakovo laidavimo santykių fakto konstatavimui būtina nustatyti, kad atsakovo ir trečiojo asmens pirkimo - pardavimo teisinių santykių pagrindas yra būtent toji 2008 m. liepos 9 d. sutartis, kurioje pardavėju yra nurodomas atsakovas, o pirkėju – trečiasis asmuo. CPK 184 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu pareiškiama, kad įrodymas yra suklastotas, tai pateikęs šį įrodymą asmuo gali prašyti teismą nelaikyti to įrodymo įrodinėjimo priemone ir išspręsti bylą remiantis kitais įrodymais. Jeigu tokio prašymo nėra, teismas gali įpareigoti pareiškusį apie įrodymo suklastojimą asmenį pateikti suklastojimo įrodymus. Tokiam pareiškimui patikrinti teismas taip pat gali skirti ekspertizę arba išreikalauti kitus įrodymus. Nustatyta, jog nagrinėjamu atveju pirkimo - pardavimo sutartį, kuri, ieškovo manymu, yra suklastota, atsakovas teismui pateikė kartu su atsiliepimu į patikslintą ieškinį (t. 1, b. l. 123-124). Pirmosios instancijos teisme 2012 m. sausio 11 d. vykusio parengiamojo posėdžio metu ieškovas pranešė apie savo įtarimus dėl atsakovo pateiktos pirkimo - pardavimu sutarties (kurioje atsakovas nurodomas pardavėju) galimo suklastojimo. Ieškovas savo įtarimus dėl sutarties suklastojimo grindė šiomis aplinkybėmis: kita sutarties šalis (UAB „Daga“) sutarties egzemplioriaus neturėjo; nurodyta sutartis galėjo būti suklastota šiai sutarčiai panaudojus vieną iš atsakovo ir trečiojo asmens 2008 m. gegužės 2 d. sutarties Nr. 08-05-02 (t. 1, b. l. 127-128) lapų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas nurodė ir kitas tikėtinas sutarties klastojimo aplinkybes (prielaidas). Pasak ieškovo, teismo įpareigotas pateikti pirkimo - pardavimo sutarčių originalus atsakovas nepateikė 2008 m. gegužės 2 d. sutarties antrojo lapo. Nors atsakovas nurodė, jog tos sutarties antras lapas buvo pamestas, ieškovo manymu, minėta aplinkybė patvirtina jo įtarimus, jog šis 2008 m. gegužės 2 d. sutarties lapas buvo panaudotas klastojant 2008 m. liepos 9 d. sutartį, kurioje pardavėju įvardintas atsakovas. Pasak apelianto, abejones dėl įrodymo patikimumo sustiprina aplinkybės, jog minėtos sutarties lapai šalių atstovų pasirašyti skirtingomis rašymo priemonėmis. Todėl ieškovas 2012 m. vasario 8 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje įrodymo klastojimo faktui nustatyti prašė skirti rašysenos ekspertizę bei įsipareigojo apmokėti ekspertizės išlaidas (t. 1, b. l. 158-159). Be to, ieškovas akcentavo aplinkybę, jog parengiamajame teismo posėdyje liudytoja apklausta buvusi trečiojo asmens UAB „Daga“ vadovė R. A. nepatvirtino, jog nurodytoje sutartyje yra jos parašas bei negalėjo tiksliai nurodyti sutarties pasirašymo aplinkybių. Gi pirmosios instancijos teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi ieškovo prašymą skirti rašysenos ekspertizę atmetė nurodęs, jog, R. A. nepaneigė aplinkybės, kad sutartyje yra jos parašas. Atmesdamas prašymą skirti ekspertizę pirmosios instancijos teismas svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas ieškiniu 2008 m. liepos 9 d. sutarties neginčijo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su 2008 m. liepos 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties (kurioje atsakovas nurodytas pardavėju), kaip įrodymo, vertinimu, yra pagrįsti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar ieškovas (apeliantas) ginčija sutartį, kurią jis įtaria esant suklastotą, ar jos neginčija, yra teisiškai nereikšminga. Konstatuotina, kad minėta sutartis yra vienas iš pagrindų, lėmusių atsakovo teisės į ginčijamą reikalavimų įskaitymą atsiradimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo nurodytos aplinkybės, patvirtinančios galimą įrodymo suklastojimą, yra pakankamas pagrindas, sukeliantis abejones dėl to įrodymo patikimumo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir ieškovui pareiškus apie įrodymo suklastojimą, jį pateikęs asmuo (atsakovas) neprašė tuo įrodymu nesivadovauti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių šioms abejonėms dėl pateikto įrodymo pašalinti, paskiriant atitinkamos rūšies ekspertizę. Teisėjų kolegija sprendžia, jog įrodymo suklastojimo faktas yra pagrindas suklastota įrodinėjimo priemone nesivadovauti, o bylą spręsti remiantis kitais įrodymais. Tai reiškia, kad suklastotas įrodymas eliminuojamas iš įrodymo priemonių visumos. Jeigu įrodymas nesuklastotas, tai jis nepašalinamas kaip įrodinėjimo priemonė, bet dėl to nekinta šio įrodymo vertinimo taisyklės, nustatytos CPK 185 straipsnyje. Teismui išlieka pareiga įvertinti įrodymų visumą, patikrinti duomenų tikrumą, patikimumą, išsamumą, tikslumą ir nedraudžia teismui į bylą pateiktų duomenų pripažinti neįrodytais. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje vienos šalies teikti faktiniai duomenys be pakankamo pagrindo buvo vertinami kaip patikimi ir neabejotinai teisingi. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą skirti ekspertizę įrodymo suklastojimo faktui nustatyti atmetė nepagrįstai. Teisėjų kolegija pažymi, jog netinkamas ginčijamo įrodymo (2008 m. liepos 9 d. pirkimo - pardavimo sutarties, kurioje atsakovas įvardijamas pardavėju) vertinimas galėjo sąlygoti neteisingą ieškovo ginčijamų laidavimo sutarties ir įskaitymo vertinimą. Pirmosios instancijos teismui pažeidus įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles, yra pagrindas konstatuoti bylos (jos dalies) esmės neatskleidimą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o teisinio ginčo išsprendimas negali būti pripažintas teisingu (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyse reikalavimų dėl 2008 m. liepos 26 d. laidavimo sutarties, 2008 m. lapkričio 18 d. pranešimo Nr. 0273 dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiais ir dėl 67 826,60 Lt priteisimo naikintinas, o byla dėl šių reikalavimų perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl 2008 m. lapkričio 13 d. vekselio ginčijimo, 2008 m. gruodžio 8 d. vykdomojo įrašo panaikinimo ir restitucijos taikymo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pripažinti negaliojančiu 2008 m. lapkričio 13 d. vekselį, išduotą jo turėtojui V. G. įmonei „Nomera“ (toliau - ginčijamas vekselis), panaikinti jo pagrindu 2008 m. gruodžio 8 d. išduotą vykdomąjį įrašą bei taikant restituciją priteisti ieškovo naudai iš atsakovo pagal šį vykdomąjį įrašą išieškotas lėšas – 10 935,82 Lt. Pasak ieškovo, atsakovas ginčijamą vekselį įgijo nesąžiningai, kadangi žinojo apie ieškovo nemokumą, kad vekselį ieškovas išdavė atsakovo apgaulės įtakoje, be to, vekselio išdavimas neatitiko ieškovo, kaip juridinio asmens, valios. Ieškovo vertinimu, jis negalėjo išduoti ginčijamo vekselio, kadangi nebuvo skolingas atsakovui, bet priešingai, – ieškovo paskaičiavimu, vekselio išdavimo dieną atsakovas buvo skolingas ieškovui. Ieškovas vekselį ginčijo taip pat tuo pagrindu, jog jis yra tariamas sandoris (sudarytas dėl akių). Ieškovo manymu, svarbi yra aplinkybė, jog vekselyje nurodytos lėšas nebuvo įneštos į ieškovo kasą, atsakovas neįrodė lėšų perdavimo ieškovui fakto. Pirmosios instancijos teismas šį ieškovo reikalavimą atmetė, pažymėjęs, jog byloje esantis įrodymas (kasos išlaidų orderis) patvirtina aplinkybę, esą vekselyje nurodytos lėšos buvo perduotos ieškovui. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neįrodė atsakovo nesąžiningumo ginčijamo sandorio sudarymo metu. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu teismo vertinimu, skunde nurodė, jog vekselyje įrašyta 58 085 Lt suma ieškovo finansiniuose dokumentuose yra neapskaityta ir negauta. Apeliantas aiškina, jog ginčijamas vekselis išrašytas už neegzistuojančias skolas. Jo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pinigų perdavimo aplinkybę nustatė tik pagal vieną įrodymą – kasos išlaidų orderį. Be to, ginčijamo vekselio negaliojimą lemia jo formos trūkumai: netinkamai nurodytas apmokėjimo terminas bei nesurašytas vekselio protesto aktas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Pažymėtina, jog pripažįstant vekselį negaliojančiu svarbu atsižvelgti į jo teisinę prigimtį. Sandorius reglamentuoja CK Pirmosios knygos II dalies normos. Remiantis CK 1.63 straipsniu, sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Vekseliai yra universali atsiskaitymo negrynaisiais pinigais ir kreditavimo priemonė. Naudojant vekselį kaip atsiskaitymo priemonę už pateiktas prekes, vekselis atlieka dvi funkcijas – juo atsiskaitoma už prekes ir pardavėjas kredituoja pirkėją, todėl vekselis dar vadinamas kredito pinigais. Vekselio teisinę prigimtį nustatančios teisės normos išdėstytos CK Pirmosios knygos III dalyje, kurioje reglamentuojami civilinių teisių objektai. Civilinėje apyvartoje vekseliai naudojami kaip vertybiniai popieriai ir yra civilinių teisių objektai. Vekselių, kaip vertybinių popierių ir civilinių teisių objektų, sąvoka apibrėžta CK 1.101, 1.105 straipsniuose. Pagal CK 1.105 straipsnį vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui. Teisinių santykių, susijusių su vekseliais, CK detaliai nereglamentuoja. Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius nustato Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau - ĮPVĮ), kurio 2 straipsnyje vekselis taip pat apibrėžtas kaip vertybinis popierius, kuris išrašomas šio įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam. Taigi vekselio atsiradimo pagrindas – jo išrašymas; šis valinis veiksmas yra vienašalis sandoris, nes, išrašydamas vekselį, jo davėjas sukuria tam tikras teises ir pareigas sau ir kitiems asmenims (vekselio gavėjui, mokėtojui). Vekselio patikimumui civiliniuose santykiuose užtikrinti, o tai reiškia su vekseliu sietinoms asmenų teisėms apsaugoti, įstatyme nustatyti griežti vekselio formalumo ir abstraktumo reikalavimai. ĮPVĮ 3, 4, 77, 78 straipsniuose nurodyti formalūs reikalavimai – būtini vekselio rekvizitai – ir jų nebuvimo pasekmės: dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, negalioja. Šie reikalavimai vekseliui lemia, kad vekselio įgijėjui tam, jog įsitikintų vekselio galiojimu, pakanka patikrinti įstatyme nurodytus jo rekvizitus; savo ruožtu mokėtojas gali ginčyti savo prievolę pagal vekselį, remdamasis vekselio formaliais (rekvizitų) trūkumais. Vekselio abstraktumas reiškia, kad prievolė pagal vekselį nepriklauso nuo jo atsiradimo pagrindo ir ši prievolė yra be išlygų. Kadangi dėl nurodytų vekselio savybių jame nėra įtvirtinti vekselio davėjo ir kitų asmenų abipusiai atsakomybės santykiai ir įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą nesiejamas su tam tikrų sutartinių ar kitokių prievolių tarp vekselio davėjo ir vekselyje nurodytų asmenų buvimu ar nebuvimu, tai vekselio davėjas negali ginčyti vekselio, remdamasis tuo, kad jo ir vekselio gavėjo nesiejo prievoliniai santykiai. Besąlygiškas įsipareigojimas sumokėti vekselyje nurodytą sumą reiškia ir tai, kad vekselyje negali būti nurodyti jokie juridiniai faktai ar aplinkybės, su kurių atsiradimu, išnykimu ir pan., būtų siejamas pagal vekselį atsiradusių įsipareigojimų įvykdymas. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatyta, kad asmenys, kuriems pagal vekselį atsirado tam tikros pareigos, negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Taigi vekselio prigimtis ir savybės, užtikrinančios vertybinio popieriaus viešą patikimumą, ĮPVĮ nustatytas specifinis su vekseliu susijusių santykių teisinis reglamentavimas leidžia vekselio davėjui reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui tik šiame įstatyme nurodytais pagrindais. Todėl nurodytame įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas daro negalimą vekselio pripažinimą negaliojančiu CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005). Remiantis tuo, kas išdėstyta, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog yra nepagrįstas ieškovo reikalavimas pripažinti vekselį negaliojančiu remiantis CK 1.86 bei 1.91 straipsnių normomis, nes vekselis gali būti pripažintas negaliojančiu tik ĮPVĮ nustatytais pagrindais. Apelianto nurodyti teiginiai, esą ieškovas ginčijamo vekselio išdavimo metu nebuvo skolingas atsakovui, be to, kad negavo vekselyje nurodytų lėšų, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisiškai nereikšmingi. Kita vertus, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo pateikti įrodymai: kasos išlaidų orderis Nr. 237 (t. 1, b. l. 79) ir 2008 m. lapkričio 13 d. kasos operacijų išrašas (t. 1, b. l. 30) patvirtina vekselyje nurodytos pinigų sumos perdavimo apeliantui faktą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nepagrįsti ir tie apelianto argumentai, jog ginčijamas vekselis turi formalių trūkumų. Kaip minėta, apelianto manymu, data vekselyje turėjo būti įrašyta nurodant tikslų metų, mėnesių ir dienų skaičių. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintų Vekselio naudojimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 21 punkte nurodyta, jog nustatytą dieną apmokėtiname vekselyje įrašoma konkreti data (metai, mėnuo, diena), o vekseliuose, apmokėtinuose per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, turi būti nurodytas tikslus dienų, mėnesių skaičius. Kadangi ginčijamame vekselyje nurodyta konkreti jo apmokėjimo data (2008 m. lapkričio 28 d.), todėl toks vekselis laikytinas apmokėtinu vekselyje nurodytą dieną, o ne vekseliu, apmokėtinu per tam tikrą terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai ir apie tai, jog pasibaigus vekselio apmokėjimo terminui nebuvo surašytas oficialus protesto aktas, kuris turėjo būti per notarą pateiktas apeliantui. ĮPVĮ 48 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog vekselio davėjas, indosantas arba laiduotojas, įrašydami vekselyje sąlygą „grąžinti be išlaidų“ ar „neprotestuotinas“ arba kitus atitinkamos reikšmės žodžius ir pasirašydami, gali atleisti vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą dėl neakceptavimo arba neapmokėjimo, kad jis galėtų pasinaudoti reikalavimo teise. Iš ginčijamo vekselio turinio nustatyta, jog vekselyje yra įrašas „paprastasis neprotestuotinas vekselis“. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu veiksmu (įrašu „neprotestuotinas“) apeliantas atleido atsakovą nuo pareigos įforminti protestą. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto ginčijamas vekselis atitinka ĮPVĮ 77 straipsnio reikalavimus paprastajam vekseliui, todėl nėra pagrindo jo laikyti neturinčiu vekselio galios pagal ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti reikalavimai dėl 2008 m. lapkričio 18 d. vekselio nuginčijimo, jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo panaikinimo ir restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu dėl 2008 m. lapkričio 18 d. vekselio nuginčijimo, jo pagrindu išduoto vykdomojo įrašo panaikinimo bei restitucijos taikymo nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, teismo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti nurodytą skundžiamo sprendimo dalį (CPK 329, 330 straipsniai), todėl šioje dalyje skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliantas BUAB „Žydra“ apeliaciniame skunde pareiškė prašymą priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas nesprendžiamas, kadangi į bylą nepateikti tokias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinio reikalavimai atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nomera“ dėl 2008 m. liepos 26 d. laidavimo sutarties bei 2008 m. lapkričio 18 d. V. G. įmonės „Nomera“ surašyto pranešimo Nr. 0273 dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo pripažinimo negaliojančiais bei 67 826,60 Lt skolos priteisimo, ir dėl šių ieškinio reikalavimų perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teismo sprendimo dalį, kuria atmesti kiti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Žydra“ ieškinio atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Nomera“ reikalavimai, palikti nepakeistą.