Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme –2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomąsias priemones – dokumento paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus – pakeisti į suėmimą.

Iš kaltinamojo A. R. priteista nukentėjusiajam V. J. 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 300 eurų turtinės žalos atlyginimo.

Iš kaltinamojo A. R. priteisti Kauno teritorinei ligonių kasai 10 235,45 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. R. nuteistas už tai, kad 2018 m. rugsėjo 30 d., laikotarpiu nuo 14.03 val. iki 14.36 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku, parke, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiuoju V. J. metu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu sudavė V. J., po ko nukentėjusysis iš karto nugriuvo ant grindinio, tokiu būdu padarė nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairėje blauzdoje ir kelyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, taip pat odos nubrozdinimus kairiame antakyje, poodines kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke ir kairio smilkinio-momens-pakaušio riboje, dešinės kaktinės-smilkininės ir kairės smilkininės-pakaušinės smegenų skilčių sumušimus, kairės akiduobės išorinės ir apatinės sienų, kairio skruostikaulio lanko lūžimus, kairio smilkinkaulio lūžimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju ir po voratinkliniu galvos smegenų dangalais, tokiu būdu sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. J. sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinis skundas atmestinas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Dėl teismo šališkumo ir kitų BPK pažeidimų

7. Apeliantas skunde teigia, kad šioje byloje teismas jo atžvilgiu aiškiai pademonstravo turintis išankstinį nusistatymą, raginant jį prisipažinti kaltu, ką A. R. vertina kaip akivaizdų teismo šališkumą jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks skundo teiginys yra visiškai nepagrįstas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015).

8. Nepagrįstu laikytinas ir kitas skundo teiginys dėl teismo šališkumo, jį argumentuojant A. R. teisės į gynybą neužtikrinimu, t. y. kad byla buvo pradėta nagrinėti nedalyvaujant jo gynėjui. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismui perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, kaltinamajam buvo išsiųstas pranešimas dėl gynėjo dalyvavimo, kuriame A. R. buvo išaiškintos jo procesinės teisės į teisiamąjį posėdį pasikviesti ir turėti gynėją, teisė kreiptis į Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo paskyrimo, be to, buvo nurodyta, kur jis gali susižinoti išsamesnę informaciją dėl teikiamos teisinės pagalbos (t. 3, b. l. 153). Šis pranešimas patvirtina, kad kaltinamasis, dalyvaudamas teisiamuosiuose posėdžiuose, žinojo apie savo procesines teises, susijusias su gynyba. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 3, b. l. 175) matyti, kad išaiškinus kaltinamajam jo procesines teises, tame tarpe ir susijusias su gynyba (BPK 51 straipsnis, 52 straipsnis), A. R. nurodė, kad savo teises suprato, gynėjas jam nereikalingas. Šiame teisiamajame posėdyje apklausus atvykusius liudytojus ir nutarus skelbti pertrauką, jokių prašymų ir papildymų proceso dalyviai, tame tarpe ir kaltinamasis, nepareiškė (t. 3, b. l. 178). Po pertraukos tęsiant bylos nagrinėjimą, A. R. pareiškė norintis turėti gynėją, kurį šiuo metu turi galimybę samdyti. Teismas nutarė prieš kaltinamojo apklausą suteikti jam galimybę susirasti tinkamą gynėją (t. 3, b. l. 187-189). Toliau, po pertraukos, bylos nagrinėjimas vyko jau dalyvaujant A. R. gynėjui advokatui Giedriui Ulinskui. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamojo advokatas būtų prašęs teismą pakartotinai kviesti ir apklausti anksčiau apklaustus asmenis, kad būtų turėjęs jiems kokių klausimų ar norėtų papildyti įrodymus, tačiau aukštesnysis teismas, įvertinęs aplinkybę, kad po to, kai A. R. pareiškė norą turėti gynėją, teismas įrodymų tyrimą tęsė ir apklausė atvykusias liudytojas D. R. bei V. G., siekdamas pašalinti bet kokį galimą apelianto teisių pažeidimą, nutarė atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti ir apklausti šias liudytojas apeliacinės instancijos teisme.

Dėl įrodymų vertinimo

10. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. kurios įtvirtina, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, įrodymais pripažįstami tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Taip pat svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019).

12.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. R. turėjo pagrindą nuteistąjį apkalbėti, ką gali patvirtinti liudytoja N. B.. Šis skundo teiginys nepasitvirtino. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja N. B. parodė, kad D. R. buvo priėmusi pagyventi, A. R. pažinojo. D. skolindavosi ir jos ir kitų pinigus, ji nebuvo patikima, galėjo ir daiktą paimti. A. R. patarė liudytojai neskolinti pinigų. Ji neprisimena, ar sakė D., kad A. R. nenori, kad ji pas ją lankytųsi. D. R. parodė, kad su A. R. ir N. B. nesusipyko. Ant A. pykčio nebuvo, kad jis N. uždraudė skolinti jai pinigų. Ji N. skolą atiduodavau. Nei su A. R., nei su N. B. konflikto nebuvo. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, jos abi tik patvirtino faktą, kad D. R. skolindavosi iš N. B. pinigų, ir kad A. R. tam nepritarė, tačiau nė viena jų nenurodė tokių aplinkybių, kurios patvirtintų D. R. turint motyvą apkalbėti apeliantą. Be to, ir pats D. R. parodymų turinys neleidžia teigti ją turint tikslą apkaltinti A. R.. Ji parodė, kad konfliktą pirmas pradėjo nukentėjusysis, kuris įžeidinėjo A. R.. Jis pradžioje dar nieko nedarė V. J., perspėjo, kad jis turės atsakyti už žodžius, ir tik šiam toliau provokuojant nuteistąjį ir toliau vadinant įžeidžiančiais žodžiais, nuteistasis sudavė jam vieną kartą į krūtinę, ir liudytojos nuomone, smūgis nebuvo stiprus, ji negalvojo, kad gali taip baigtis. Taigi, akivaizdu, kad nepasitvirtino apelianto skundo teiginiai dėl D. R. parodymų nepatikimumo, siekiant jį apkalbėti.

12.4. Apeliantas nesutinka ir su nukentėjusiojo, liudytojų E. J., V. Ž., bei iš dalies T. V. duotais parodymais, kadangi kai kurie iš jų paminėjo visiškai skirtingas įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šių asmenų parodymai nelaikytini nepatikimais, o priešingai, tiek kiekvienas jų atskirai, tiek ir vertinami visumoje, neginčijamai patvirtina apeliantą įvykdžius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis dėl sveikatos būklės (atminties sutrikimo) negalėjo pasakyti, kas jam nutiko, ar buvo sumuštas ar susižalojo pats, buvo gydomas ligoninėje, patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo metu V. J. yra miręs, todėl apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti ir analizuojami ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis buvo apklaustas tris kartus. Dėl atminties sutrikimų nukentėjusiojo parodymai skirtingose apklausose skyrėsi. Pirmojoje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad neprisimena, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas, nepamena, ar buvo sumuštas ar susižalojo pats. A. R. pažįsta daug metų, iki sužalojimo matė A. R., tačiau nepamena, kokiomis aplinkybėmis. (1 t., b. l. 36-37). Papildomos apklausos metu parodė, kad apie jo sužalojimo aplinkybes nieko neatsimena, todėl nieko negali pasakyti, papasakos, kai sugrįš atmintis. Papildė, kad apie 10 metų serga epilepsija, geria vaistus. Būdavo, kad priepuolių metu nualpdavo ir susižalodavo (1 t., b. l. 38-39). Dar vienos papildomos apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo metu, V. J. parodė, kad ankstesnių apklausų jis nepamena, bet visada sakė tiesą. Šiuo metu prisimena, kad guli ligoninėje, nes jį smarkiai sumušė vyras, kuris anksčiau apie 10 metų išbuvo įkalinimo įstaigoje už tai, kad kažką padarė vaikui. To vyro nei vardo, nei pavardės nežino. Jis gyvena šalia „Iki“ parduotuvės, kokiame mikrorajone – nepamena. Tam vyrui yra apie 50 metų, jis liekno kūno sudėjimo. Galėtų tą vyrą atpažinti. Atpažintų jį pagal veidą. Pažįsta tą vyrą apie 10 metų. Pas jį namuose buvo daug kartų. Su tuo vyru konfliktų būdavo ir anksčiau. Turėjo jo telefono numerį, tačiau dabar neturi. Datos nepamena, tačiau su tuo vyru nuėjo į „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvę, nusipirko alaus ir vyno. Tada nuėjo į šalia esantį parką. Parke, dauboje, atsisėdę ant suoliuko, vartojo alkoholį. Tada tas vyras trenkė jam per galvą. Ten buvo ir daugiau žmonių, kažkas jam iškvietė greitąją ir jį išvežė į ligoninę. Tas vyras jam daug kartų trenkė per galvą, nuo ko jis nugriuvo ant žemės, prarado sąmonę. Nepamena, dėl ko tas vyras jam trenkė. Sąmonę atgavo tik ligoninėje. Su tuo vyru alkoholį vartojo tikrai ne pirmą kartą. (1 t., b. l. 40-42). Asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką metu nukentėjusįjį atpažino A. R. kaip asmenį, labiausią panašų į tą, kurį apibūdino parodymuose, kaip jį sumušusį (t. 1, b. l. 191-196). Nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, tačiau vertinant juos sistemiškai bei gretinant su byloje apklaustų liudytojų parodymais ir kitais bylos duomenimis, darytina išvada, kad vyras, kurį nukentėjusysis apibūdino kaip jį sumušusį, yra ne kas kitas, o A. R., kuris anksčiau buvo teistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 149 straipsnio 4 dalį.

12.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikimais laikė liudytojų E. J., V. Ž. ir T. V. parodymus. E. J., buvusi nukentėjusiojo žmona, ir V. Ž., nukentėjusiojo dukra nurodė tapačias aplinkybes, kad jos žinojo, jog tėvas gyvena pas A. R., jie kartu vartoja alkoholį. Jos matydavo ant nukentėjusiojo kūno mėlynes, nėra matę, kad A. R. jį muštų, tačiau žinojo, kad jis mušdavo nukentėjusįjį, nes V. J. pats apie tai yra pasakęs. Liudytoja E. J. parodė, kad gulėdamas slaugos ligoninėje nukentėjusysis jai pasakojo, kad jį sumušė kaltinamasis. Jie sėdėjo parke ant suoliuko, kai kaltinamasis jam sudavė, nuo smūgio nukentėjusysis krito ir daugiau nieko nepamena. Liudytoja V. Ž. parodė, kad po įvykio tėvas gulėjo reabilitacijos centre, kiek atsigavęs, jai papasakojo, kad A. R. jam trenkė, tėvas krito nuo suoliuko ir daugiau nieko nepamena. Kadangi su tėvu daug kalbėjosi, yra įsitikinusi, kad tėvą sumušė būtent kaltinamasis. Liudytoja V. G. parodė, kad nukentėjusysis yra jos brolis. Brolis jai buvo sakęs, kad gyvena pas kažkokį A. Ji matė kraujosruvą po akimi, pramuštą kaktą, kitą kartą buvo sužalota jo ranka. Šias aplinkybes ji patvirtino apklausta apeliacinės instancijos teisme. Ji nurodė, kad brolio žmona ir dukra jai yra sakiusios, jog A. prieš jį smurtauja, tą jai sakė ir pats V. J.. Nors paminėtos liudytojos yra nukentėjusiojo šeimos nariai, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo jų parodymus laikyti tendencingais. Nėra jokių duomenų, kad liudytojos būtų piktuoju su A. R. ir siektų jį apkaltinti. Be to, E. J. ir V. G., nors ir nebuvo įvykio vietoje, tačiau tapačiai išdėstė nukentėjusiojo bei liudytojos D. R. nurodytas aplinkybes, t. y. kad V. J. ir apeliantas gėrė parke, sėdėjo ant suoliuko, kad A. R. trenkė V. J. ir šis nukrito, kas patvirtina, kad liudytojos papasakojo tik tai, ką girdėjo iš paties nukentėjusiojo.

12.6. Apeliantas teigia, kad nėra pagrindo tikėti ir liudytojos T. V. parodymais, nes jį atpažindama, tiesiog galėjo suklysti. Toks skundo teiginys deklaratyvus. Liudytoja T. V. visų apklausų metu nuosekliai nurodė, kad jai su draugu K. būnant prie gulinčio nukentėjusiojo ir laukiant greitosios medicinos pagalbos, prie jos priėjo vyras, kuris paklausė, kas atsitiko, ir netrukus nuėjo, lyg tai link parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Liudytoja pakankamai detaliai apibūdino šio vyro išvaizdą ir nurodė, kad jį gerai įsidėmėjo, nes daugiau tuo metu niekas nebuvo priėjęs, ir jį galėtų atpažinti. Kartu su ja buvęs K. L., apklaustas liudytoju, patvirtino, kad jiems su T. V. laukiant greitosios, prie jų buvo priėjęs vyras, kuris kažko paklausė, po kelių minučių nuėjo. Liudytojas nurodė šio asmens neįsidėmėjęs, todėl atpažinti negalėtų. Asmens parodymo atpažinti metu liudytoja T. V. iš veido bruožų atpažino A. R., kaip parodymuose apibūdintą įvykio vietoje prie jų priėjusį asmenį (t. 1, b. l. 197-200). Ši liudytoja yra nešališka, nukentėjusiojo ir nuteistojo nepažįsta, kas leidžia daryti išvadą, jog ji neturėjo jokio pagrindo sakyti netiesą ir apkalbėti A. R.. Be to, jos parodymus iš dalies patvirtina ir apžiūros protokolo duomenys, iš kurio matyti, jog buvo apžiūrėtos dvi kompaktinės plokštelės, kuriose įrašyti 2018-09-30 PC „(duomenys neskelbtini)“ vaizdo įrašai. Iš vaizdo įrašo pavadinimu 21809301403-1.exe. matyti, kad 14:03:09 val. iš vaizdo stebėjimo kameros kairės pusės ateinantis A. R., 14:03:13 val. jis išeina iš parduotuvės. (2 t., b. l. 123-126).

12.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal byloje pateiktą specialisto išvadą, nėra aišku, ar konstatuoti sužalojimai buvo padaryta suduodant, ar nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus paviršius, kas apelianto nuomone, kelia abejonę specialisto išvadų patikimumu ir atitinkamai jomis grįstų teismo išvadų pagrįstumu. Atsakant į šį skundo argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje ekspertizės aktuose ir specialisto išvadose atsakymai formuluojami skirtingomis formomis – nuo kategoriškų iki tikėtinų, sąlyginių išvadų. Nuosprendžių grindimas ekspertizės aktais, specialistų išvadomis, kuriuose daromos tikėtinos išvados, nėra pagrindas teigti, kad buvo pažeistos BPK nuostatos ir kad buvo remtasi neleistinais įrodymais. Tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti baudžiamojoje byloje daromas išvadas, jei tokiomis išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-507/2015, 2K-118-489/2019, 2K-110-1073/2020). Atsižvelgiant į bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų (specialisto išvadų, liudytojų parodymų) vertinimo yra nepagrįstos.

12.8. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas tyrimas dėl nukentėjusiajam V. J. padarytų sužalojimų. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3030/2018(02) nurodyta, kad pagal nukentėjusiojo galvoje nustatytų sužalojimų, dėl kurių jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, lokalizaciją, jie turėjo būti padaryti ne mažiau dviejų atskirų poveikių pasekoje. Nebuvo atmesta ir griuvimo galimybė, tačiau tuomet šie sužalojimai galėjo atsirasti dviejų atskirų griuvimų metu. Kraujas po kietuoju galvos ir po voratinkliniu galvos smegenų dangalu galėjo išsilieti nuo bet kurio iš šių dviejų trauminių poveikių į galvą. Du odos nubrozdinimai kairės blauzdos viršuje ir kairiame kelyje padaryti kietu buku daiktu ar paviršiumi. Jie galėjo būti padaryti ir griuvimo metu, kontaktuojant su kietais bukais daiktais ar paviršiais. Šie sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 156-157). Apklaustas pirmosios instancijos teisme specialistas D. T. specialisto išvadą patvirtino ir paaiškino, kad pagal nukentėjusiojo V. J. kūne esančius sužalojimus galima teigti, jog jis griuvo ant nugaros ir kairiu smilkiniu – pakaušiu atsitrenkė į kietus bukus daiktus ar paviršius. Neatmetama galimybė, kad V. J. galėjo griūti nugara arba kairiu šonu ir galva atsitrenkti į kietą paviršių. Labiau tikėtina, kad sužalojimų jam padarymo metu jis stovėjo ir po patirto smūgio krito. Neatmetama galimybė, kad po patirtos galvos traumos V. J. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus. (2 t., b. l. 160-161).

12.9. Apklaustas apeliacinės instancijos teisme specialistas D. T. taip pat patvirtino išvadą, kad negalima atmesti ir griuvimo galimybės, tačiau paaiškino, kad vienas trauminis poveikis yra pakaušyje, kitas - kairės akies srity, ir tai būtų atskiri griuvimai, ir pagal jų lokalizaciją griūnant nuo laiptų vienu metu jų atsiradimas mažai tikėtinas. Paaiškino, kad vienu griuvimu dviejų sužalojimų nepadarysi, daugiau tikėtina, kad būtų smūgis ir tada krenta – sužalojamas pakaušis, nes pakaušiu nenugriūsi nei iš šio, nei iš to. Sveikas žmogus nenugrius taip, jis nesusilaužys skruosto ir akiduobės. Specialistas nurodė, kad per apžiūrą nukentėjusysis buvo nesąmoningas, todėl jis davė tris trauminius poveikius, kuriuos nustatė, bet nugarinio paviršiaus apžiūrėti negalėjo. Tyrimas pradėtas spalio 2 d. Į klausimą, ar nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti anksčiau, prieš savaitę, dėl kitų trauminių poveikių, D. T. atsakė, kad savaitę laiko anksčiau V. J. konstatuoti sužalojimai negalėjo atsirasti. Apibendrinant specialisto išvadą bei jo paaiškinimus, duotus teismuose, matyti, jog nekyla ginčo, kad nukentėjusiajam sumušimai galvoje padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais ne mažiau kaip dėl trijų trauminių poveikių, kraujas po kietuoju galvos ir po voratinkliniu galvos smegenų dangalu galėjo išsilieti nuo bet kurio iš dviejų trauminių poveikių į galvą ir šie sužalojimai galvoje vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Specialistas neatmetė griuvimo galimybės ir paaiškino, kad pagal sužalojimų pakaušio srityje padarymo pobūdį, labiau tikėtina, kad nukentėjusysis stovėjo ir nukrito ne savaime, o po patirto smūgio, nes savaiminis griuvimas ant pakaušio nėra būdingas. Specialisto paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis griuvo ant nugaros ir kairiu smilkiniu – pakaušiu atsitrenkė į kietus bukus daiktus ar paviršius, patvirtina ir liudytojos D. R. parodymai, kad A. R. sudavė kumščiu stovinčiam nukentėjusiajam į krūtinę, po ko nukentėjusysis nugriuvo ant kairio šono.

12.10. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nustatant nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį, liudytojų, nukentėjusiojo bei nuteistojo parodymai teismų buvo įvertinti kartu su specialisto išvada, taigi, specialisto išvada įvertinta tiek atskirai, tiek ir kartu su kitais įrodymais ir ji nebuvo vienintelis įrodymas nustatant šią aplinkybę. Taigi, A. R. kaltumas dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, kaip minėta, nustatytas įvertinus iš įvairių įrodymų šaltinių surinktus įrodymus. Kaip jau buvo išanalizuota, liudytoja D. R. patvirtino, kad nuo apelianto nukentėjusiajam suduoto smūgio, šis nukrito, kas patvirtina specialisto paaiškinimą, jog labiau tikėtina, kad sužalojimų padarymo metu V. J. stovėjo ir po patirto smūgio krito. Be to, specialistas neatmetė galimybės, kad po patirtos galvos traumos V. J. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, kas gali paaiškinti aplinkybę, jog nukentėjusysis buvo rastas ne toje vietoje, kurioje jis, pasak liudytojos D. R., po A. R. suduoto smūgio nugriuvo ir liko gulėti.

12.11. Vertinant paties A. R. parodymus, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog kaltinamojo versija, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats ar jį galėjo sužaloti kiti asmenys, vertintina kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors A. R. nuo pat bylos tyrimo pradžios laikėsi nuoseklios gynybinės pozicijos, tai savame nereiškia, kad jo versija yra teisinga ir ja teismas turėjo vadovautis bei grįsti nuosprendį. A. R. teiginiai, kad nukentėjusiajam nuėjus už parduotuvės taromato į krūmus nusišlapinti, jis nebegrįžo ir daugiau tą dieną kaltinamasis jo nematė, jo nemušė, jokių smūgių nesudavė, prie gulinčio nukentėjusiojo nebuvo priėjęs, liudytoja D. R. jį apkalba, o T. V. jį atpažino tiesiog suklysdama, nepasitvirtino. Apeliantas taip pat nurodė, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti prieš savaitę laiko, kai jis buvo sumuštas prie „(duomenys neskelbtini)“ jaunuolių būrio. Nors skiriant specialistui užduotį nebuvo pavesta atsakyti į klausimą, kada galėjo būti padaryti konstatuoti sužalojimai, tačiau apeliacinės instancijos teisme specialistas nurodė, kad tyrimas pradėtas spalio 2 d. ir į klausimą, ar nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti anksčiau, prieš savaitę, D. T. atsakė, kad negalėjo. Įvertinus įrodymų visumą, matyti, kad A. R. parodymai buvo paneigti kita bylos medžiaga, kurios patikimumas, kaip buvo aptarta aukščiau, nekelia jokių abejonių.

13. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. BK 141 straipsnis reglamentuoja, kad sveikatos sutrikdymo mastas nustatomas remiantis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (patvirtintos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86) (toliau – Taisyklės). Taisyklių 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad sveikatos sutrikdymo faktą ir mastą nustato teismo medicinos ekspertai, vadovaudamiesi šiuo teisės aktu. A. R. nusikalstamus veiksmus teismas pagrįstai kvalifikavo kaip nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą, nes jis tyčia sudavė kumščiu V. J. ne mažiau vieną smūgį į krūtinės sritį, po ko nukentėjusysis iš karto nugriuvo ant grindinio, tokiu būdu padarė eilę sužalojimų, kurių keli, padaryti galvoje, atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl bausmės

14. Apeliaciniame skunde reiškiamas alternatyvus prašymas sumažinti paskirtos bausmės trukmę. Šis prašymas skunde nėra argumentuotas, todėl skundžiamas nuosprendis dėl bausmės skyrimo patikrinamas bendruoju baudžiamojo įstatymo normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, vertinimo aspektu.

14.1. Bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad asmuo, atlikęs bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Teismai, skirdami bausmę, vadovaujasi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas A. R. bausmę ir nustatydamas jos dydį, laikėsi BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, teisingai įvertino ir nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes. A. R. padarė sunkų, smurtinį nusikaltimą, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, jis baigtas. Nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalis 13 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. A. R. nusikalto ne pirmą kartą, jis yra teistas už labai sunkius nusikaltimus, nusikalto neišnykus teistumui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pobūdį ir sunkumą bei A. R. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Byloje yra duomenų, kad apeliantas neįgalus, serga sunkia liga, tačiau šios aplinkybės greta visų kitų, aptartųjų, nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad taikyti BK 62 straipsnio ir 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo.

14.2. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka nuteistajam švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Nustatant A. R. bausmės dydį, teismas atsižvelgė į nustatytą vieną nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino jo asmenybę, kad nusikalstamą veiką padarė jau būdamas anksčiau teistas, neišnykus teistumui, ir už sunkų nusikaltimą, už kurį įstatyme numatyta iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, paskyrė jam žymiai mažesnę nei įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį bausmę, todėl paskirta bausmė nelaikytina per griežta.

14.3. Teismas nurodė, kad apeliantas padarė sunkų nusikaltimą, todėl taikyti jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas įstatymas draudžia. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalis (2017 m. rugsėjo 28 d. straipsnio redakcija) numatė, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nuo 2020 m. liepos 1 d. pasikeitus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso redakcijai (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija, įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d.) pakito šio kodekso 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo instituto teisinis reguliavimas. BK 75 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d., nustato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kadangi apelianto padarytas sunkus nusikaltimas numatytas BK XVIII skyriuje, todėl svarstyti galimybę taikyti jam šiuo metu galiojančią BK 75 straipsnio redakciją nėra teisinio pagrindo.

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK normų įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės ir veiksmų kvalifikavimo. Apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumo ir pagrįstumo, todėl keisti ar naikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 22 d. nuosprendį A. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. ir jo gynėjo advokato Giedriaus Ulinsko apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.