Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-478-826/2018 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „KVD“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymo panaikinimo, kompensacijos ir išeitinės išmokos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KVD“ priešieškinį ieškovui D. M. dėl žalos atlyginimo ir turto išreikalavimo, trečiasis asmuo J. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas D. M. kreipėsi į teismą, prašydamas:panaikinti 2015 m. sausio 21 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo;pripažinti ieškovo D. M. atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo 2015 m. sausio 26 d. neteisėtu, laikant, kad D. M. ir UAB „KVD“ 2008 m. sausio 15 d. darbo sutartis Nr. 2 yra nutraukta nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos;priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovui D. M. keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 6 705,60 Eur, ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – nuo atleidimo iš darbo dienos 2015 m. sausio 26 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos;priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovui D. M., dirbusiam penkių dienų darbo savaitės režimu: 695,25 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio, 4 042,80 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. ir po 56,15 Eur už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki tol, kol atsakovė sumokės ieškovui uždelstą išmokėti 695,25 Eur darbo užmokestį;priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovui D. M. 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti;priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ bylinėjimosi išlaidas.Ieškovas nurodė, kad jis ir UAB „KVD“ 2008 m. sausio 15 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2, kurios pagrindu ieškovas buvo priimtas į UAB „KVD“ dirbti staliumi, o darbdavė UAB „KVD“ įsipareigojo mokėti ieškovui 1 040 Lt (301,20 Eur) mėnesinį atlyginimą. UAB „KVD“ darbo santykius su ieškovu nutraukė nuo 2015 m. sausio 26 d. Darbo sutartis nutraukta neteisėtai, nenurodant sutarties nutraukimo termino. Ieškovas negavo jokio dokumento, patvirtinančio, kad darbo santykiai su juo nutraukti nuo 2015 m. sausio 26 d. UAB „KVD“ nepareikalavo raštu pasiaiškinti dėl galimai padaryto drausminio nusižengimo. 2015 m. sausio 21 d. įsakyme dėl ieškovo atleidimo nurodytos išgalvotos aplinkybės. Ieškovas nesukėlė neigiamų padarinių, nepadarė pažeidimo, už kurį skirtas atleidimas iš darbo. UAB „KVD“ nenurodė tokios drausminės nuobaudos taikymo pagrindų, nepagrindė ieškovo nebuvimo darbo vietoje. Su ieškovu nėra tinkamai atsiskaityta, sumokėta tik dalis darbo užmokesčio – 1 094,73 Eur iš mokėtinos 1 789 Eur sumos. Vidutinis ieškovo atlyginimas sudarė 1 033,81 Eur sumą, o dienos vidutinis atlyginimas – 83,82 Eur. 67 proc. neišmokėto atlyginimo dalis – 56,15 Eur suma už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną. Ieškovas buvo atleistas iš darbo nesilaikant drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, priežastis – ieškovo ir UAB „KVD“ direktorės J. M. santuokos nutraukimo byla, turto dalybos, dėl to kylantys konfliktai. Ieškovą grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos, todėl priteistina keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 6 705,60 Eur, taip pat vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. sausio 26 d.) iki sprendimo įsiteisėjimo dienos.Atsakovė pažemino ieškovą kitų UAB „KVD“ darbuotojų akivaizdoje, UAB „KVD“ direktorė J. M. siekė materialiai ir morališkai sužlugdyti ieškovą, atimti iš jo galimybę gauti lėšų pragyvenimui, užvaldyti dalį šeimos turto, apriboti galimybę matytis su dukra. Šie neteisėti atsakovės veiksmai sukėlė ieškovui stresą, diskomfortą, atsakovas buvo įžeistas, todėl patyrė neturtinę žalą.Atsakovė BUAB „KVD“ pareiškė byloje priešieškinį, prašydama:priteisti iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ 20 000 Eur nuostolių atlyginimo;įpareigoti ieškovą D. M. grąžinti atsakovei BUAB „KVD“ turtą:elektrinį pjūklą, įgytą iš DEROME YTTERBY už 744,85 Eur (2 571,82 Lt), kurio likutinė vertė 2012 m. lapkričio 30 d. – 527,68 Eur (1 821,98 Lt), o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 527,68 Eur (1 821,98 Lt);dulkių siurblį DYSON DC32 ORIG, įgytą iš UAB „Avitela prekyba“ už 334,86 Eur (1 156,20 Lt), kurio likutinė vertė 2012 m. lapkričio 30 d. – 244,23 Eur (843,29 Lt), o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę vertę – 244,23 Eur (843,29 Lt);žoliapjovę STIHL FS 56, įgytą iš UAB „Draisa“ už 260,90 Eur (900,83 Lt), kurios likutinė vertė 2012 m. lapkričio 30 d. – 228,32 Eur (788,33 Lt), o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 228,32 Eur (788,33 Lt);akumuliatorinę, įgytą iš DEROME YTTERBY už 319,48 Eur (1 103,10 Lt), kurios likutinė vertė 2012 m. lapkričio 30 d. – 272,93 Eur (942,38 Lt), o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 272,93 Eur (942,38 Lt);vejapjovę, įgytą iš UAB „Draisa“ už 533 Eur (1 840,34 Lt), kurios vertė 2012 m. lapkričio 30 d. – 29,62 Eur (102,26 Lt), o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 29,62 Eur (102,26 Lt);telefoną, įgytą iš UAB „Spainetos prekybos sistemos“ už 215,16 Eur (742,92 Lt), kurio likutinė vertė 2012 m. lapkričio 30 d. – 41,82 Eur (144,41 Lt), o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 41,82 Eur (144,41 Lt);statybinį konteinerį, įsigytą iš „BL Service AB“ už 2 550,74 Eur, kurio likutinė vertė 2015 m. gegužės 31 d. – 1 753,75 Eur, o šio turto neperdavus – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 1 753,75 Eur;priteisti iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ 357,37 Eur nuostolių atlyginimo;priteisti iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ bylinėjimosi išlaidas.Atsakovė BUAB „KVD“ nurodė, kad 2008 m. sausio 15 d. tarp UAB „KVD“ ir D. M. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 2, pagal kurią pastarasis buvo priimtas dirbti staliumi. UAB „KVD“ vienintelės akcininkės, ėjusios ir įmonės direktorės pareigas, J. M. 2009 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3 D. M. buvo paskirtas įmonės vadovu laikotarpiui, kol J. M. bus vaiko gimdymo ir auginimo atostogose. Iš šių atostogų J. M. grįžo ir įmonės direktorės pareigas eiti vėl pradėjo 2012 m. lapkričio 19 d. Kol D. M. ėjo direktoriaus pareigas, įmonė įgijo ilgalaikį turtą, tačiau, pasibaigus nurodytam laikotarpiui, D. M. šio įmonės turto J. M. neperdavė, nenurodė, kur jis yra. D. M. neperdavė J. M. 1 344,60 Eur vertės turto.D. M. ir kitų įmonės darbuotojų apgyvendinimui Švedijoje buvo nugabentas statybinis konteineris, įtrauktas į įmonės ilgalaikio turto sąrašą. Šis konteineris yra D. M. ir J. M. namo kieme Švedijoje. Kadangi iš 2015 m. sausio mėn. komandiruotės negrįžo nei vienas iš komandiruotų UAB „KVD“ darbuotojų, įmonei nebuvo grąžintas ir šis turtas, naudotas jos darbuotojų. Nors J. M. 2015 m. sausio mėn. nuvyko į Švediją, tačiau jai nepavyko perimti nurodyto konteinerio, nes jame buvo įsikūrę įmonės darbuotojai. Komandiruotės metu už įmonės darbuotojus buvo atsakingas D. M., kaip darbų vadovas, tačiau jis neįvykdė pareigos grąžinti įmonei visą jos turtą.UAB „KVD“ direktorės J. M. 2015 m. sausio 10 d. įsakymu D. M. buvo komandiruotas į Švediją atlikti statybos darbų nuo 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. sausio 31 d. Vienas iš nurodytų statybos darbų – medinio namelio surinkimas ir pastatymas užsakovo nurodytoje vietoje. 2014 m. vasario 25 d. buvo įsigyta pušies mediena, reikalinga namelių statybai. Taip pat 2014 m. gruodžio 18 d. buvo įsigyti langai ir durys, naudojami namelio statybai. Įmonei namelį pagamino Lietuvoje dirbę A. G. ir S. S., veikę pagal verslo liudijimus, jiems už darbą buvo sumokėta po 3 765 Eur kiekvienam. Įmonė užsakė išardyto namelio transportavimo į Švediją paslaugas. 2015 m. sausio 13 d. vežėjas medinio namelio ruošinį transportavo į Švediją. Krovinį Švedijoje priėmė D. M., tačiau jis nepateikė jokių duomenų, kad šis namelis buvo pristatytas užsakovui ir kad už jį buvo gauti pinigai. Šio namelio vertė, įskaitant visas transportavimo paslaugas bei parengimo išlaidas, - 20 000 Eur, už tokią kainą jis turėjo būti parduotas užsakovui.Taip pat ieškovas yra padaręs įmonei žalos, sunaikindamas (sudegindamas) įmonės telefoną „Apple Iphone 5S Silver“, kurį įmonės direktorė J. M. naudojo darbo reikmėms. Šio telefono vertė – 357,37 Eur.Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinės bylos dalį pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei BUAB „KVD“ dėl nesumokėto darbo užmokesčio nutraukė, ieškovo D. M. ieškinį atsakovei BUAB „KVD“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo atmetė, atsakovės BUAB „KVD“ priešieškinį ieškovui D. M. dėl žalos atlyginimo ir turto išreikalavimo patenkino, priteisė atsakovei iš ieškovo 1 928 Eur bylinėjimosi išlaidų.Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo D. M. apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 31 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikino ir perdavė civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies:panaikino BUAB „KVD“ 2015 m. sausio 21 d. įsakymo Nr.01/21 dalį dėl D. M. atleidimo iš darbo UAB „KVD“ už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 136 straipsnio 3 punkto 2 dalį, konstatavo, kad 2008 m. sausio 15 d. darbo sutartis Nr. 2 su juo nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;priteisė ieškovui D. M. iš atsakovės BUAB „KVD“ 1 543,20 Eur išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), 3 684,39 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaitymą (neatskaičius mokesčių);įpareigojo ieškovą D. M. grąžinti atsakovei BUAB „KVD“:2011 m. rugsėjo 16 d. iš „DEROME YTTERBY“ įsigytą elektrinį pjūklą, kurio likutinė vertė 527,68 Eur;2012 m. balandžio 4 d. iš „DEROME YTTERBY“ įsigytą akumuliatorinį suktuvą (akumuliatorinę), kurio likutinė vertė 272,93 Eur;2010 m. sausio 1 d. iš UAB „Draisa“ įsigytą vejapjovę, kurios likutinė vertė 29,62 Eur;D. M. neperdavus nurodyto turto, teismas nusprendė iš jo priteisti išvardyto turto likutinę vertę;priteisė atsakovei BUAB „KVD“ iš ieškovo D. M. 20 357,37 Eur žalos atlyginimo;nutraukė bylos dalį dėl 695,25 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo iš atsakovės BUAB „KVD“;priteisė ieškovui D. M. iš atsakovės BUAB „KVD“ 451,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, išieškant jas iš administravimui skirtų išlaidų;priteisė atsakovei BUAB „KVD“ iš ieškovo D. M. 1 060,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, konstatavus pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą (neatvykimas į darbą visą darbo dieną (pamainą)). Teismas pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog ieškovas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka atsakovei. Teismas nurodė, kad šalys procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog ieškovas atsakovės nurodymu 2015 m. sausio 21 d. buvo komandiruotėje Švedijoje, tačiau tarp šalių kilo ginčas, ar tą dieną ieškovas atliko darbo funkcijas.Teismas vertino, kad byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tai, jog ieškovui komandiruotės metu buvo pavesta atlikti darbų vadovo pareigas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo pareigos 2015 m. sausio 10-21 dienomis buvo stalius.Teismas nustatė, kad atsakovės vadovė J. M. į Švediją galėjo atvykti 2015 m. sausio 22 d., o 2015 m. sausio 21 d. ji buvo Lietuvoje. Teismas padarė išvadą, kad 2015 m. sausio 21 d. įsakymas Nr. 01/21 dėl darbuotojų pravaikštos ir atleidimo iš darbo negalėjo būti priimtas 2015 m. sausio 21 d., nes darbuotojai buvo Švedijoje, o atsakovės vadovė Lietuvoje. Aplinkybė, kad įsakyme nurodyti darbuotojai 2015 m. sausio 21 d. dirbo individualiai savo asmeniniuose objektuose, nesusijusiuose su UAB „KVD“ veikla, teismo vertinimu, negalėjo būti nustatyta, ši aplinkybė neįrodyta bylos nagrinėjimo metu. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, numatytas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte (neatvykimas į darbą visą darbo dieną (pamainą)), buvo nustatytas 2015 m. sausio 22 d. atsakovės vadovės buvimo Švedijoje metu.Teismas vertino, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog iš ieškovo raštu buvo pareikalauta pateikti pasiaiškinimą dėl darbo ne tame objekte, nei nurodo atsakovė. Teismas nustatė, kad atsakovė nepareikalavo iš ieškovo pasiaiškinti dėl galimo drausmės pažeidimo, nesiaiškino galimo darbo drausmės pažeidimo, nesudarė galimybės ieškovui pasiaiškinti.Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą ir buvo pagrindas jam skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas sprendė esant pagrindui naikinti UAB „KVD“ 2015 m. sausio 21 d. įsakymo Nr.01/21 dalis dėl D. M. atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal DK 136 straipsnio 3 punkto 2 dalį. Atsižvelgęs į tai, kad D. M. grąžinti į darbą nėra galimybės, teismas laikė, jog darbo sutartis su juo nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.Teismas nustatė, kad UAB „KVD“ D. M. atleidimo dieną turėjo išmokėti 1 789,98 Eur darbo užmokestį, tačiau 2015 m. sausio 16 d. D. M. mokėjimo pavedimu buvo pervesta 1 097,73 Eur, todėl, teismo vertinimu, iš atsakovės turi būti priteista neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 695,25 Eur. Remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis teismas nustatė, kad BUAB „KVD“ bankroto byloje Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi patvirtintas pirmos eilės kreditoriaus D. M. 1 785,64 Eur dydžio reikalavimas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, todėl teismas sprendė, kad ši bylos dalis nutrauktina CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.Atsižvelgęs į tai, kad D. M. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, taip pat į tai, kad D. M. iki atleidimo UAB „KVD“ dirbo septyniasdešimt du mėnesius, teismas sprendė, kad jam iš atsakovės priteistina keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 1 543,20 Eur (neatskaičius mokesčių).Teismas nustatė, kad ieškovas po atleidimo iš darbo UAB „KVD“ dirbo ir iki šiol dirba kitose įmonėse, gaudamas didesnį darbo užmokestį, nei būtų gavęs UAB „KVD“, išskyrus 2015 m. vasario mėn. Įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl to, jog bylos šalys naudojosi procesinėmis teisėmis – reiškė prašymus dėl galimybės pateikti papildomus įrodymus, byloje buvo paskirtos ir atliekamos dvi rašysenos ekspertizės, už pavėluotą prašymų skirti ekspertizes teikimą tiek ieškovui, tiek atsakovei buvo paskirtos teismo nuobaudos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ieškovas po neteisėtu pripažinto atleidimo iš UAB „KVD“ iš karto įsidarbino ir gavo didesnį darbo užmokestį, nei dirbdamas UAB „KVD“, taip pat į tai, kad atsakovei yra iškelta bankroto byla, teismas padarė išvadą, jog ieškovui iš atsakovės vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nepriteistinas.Teismas nustatė, kad atleidimo dieną D. M. turėjo būti išmokėtas 1 789,98 Eur darbo užmokestis ir su juo susijusios išmokos. 2015 m. sausio 16 d. D. M. buvo išmokėta 1 094,73 Eur. Teismas nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog likęs darbo užmokestis ir kitos išmokos (695,25 Eur) buvo išmokėtos D. M., taip pat atsakovė neįrodė, kad dėl uždelsimo yra ieškovo kaltė, todėl, teismo nuomone, yra pagrindas ieškovui iš atsakovės priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Teismas, įvertinęs ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, konstatavo, kad vidutinis darbo užmokestis, atsižvelgus į tai, kad atleidžiant ieškovą laiku nebuvo išmokėta didesnė nei ieškovo vidutinis darbo užmokestis suma, priteistinas nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. (2015 m. spalio 29 d. nutarties iškelti UAB „KVD“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos), iš viso – 3 684,39 Eur (neatskaičius mokesčių).Teismas nustatė, kad ieškovas vadovavo UAB „KVD“ nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Teismo vertinimu, atsakovę ir ieškovą siejo dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai – civiliniai teisiniai santykiai, kai jis veikė kaip įmonės direktorius, ir darbo teisiniai santykiai, kai jis veikė kaip stalius. Teismas pažymėjo, kad ginčytini ieškovo veiksmai buvo atlikti jam einant bendrovės vadovo pareigas, todėl padarytai žalai atlyginti turi būti taikoma civilinė atsakomybė.Teismas, įvertinęs ekspertizės išvadas dėl rankraštinių įrašų prekių įsigijimo PVM sąskaitose faktūrose, konstatavo, kad J. M., net ir būdama vaiko priežiūros atostogose, dalyvaudavo perkant prekes UAB „KVD“ vardu. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad prekės po jų įsigijimo liko pas J. M.. Todėl teismas atmetė atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl ieškovo įpareigojimo grąžinti telefoną „Nokia E52“, žoliapjovę „Stihl FS56“, dulkių siurblį „Dyson DC32 Origin“, o nurodyto turto neperdavus, priteisti šio turto balansinę vertę.Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, jog jam vadovaujant UAB „KVD“ įsigytas turtas – elektrinis pjūklas, akumuliatorinis suktuvas (akumuliatorinė) ir vejapjovė – buvo perduotas trečiajam asmeniui J. M. grįžus iš vaiko priežiūros atostogų (2012 m. lapkričio 20 d.). Teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodytu laikotarpiu buvo atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, tačiau neįrodė, jog nurodytą turtą bendrovės vardu įsigijo ne jis. Todėl, teismo vertinimu, ieškovas įpareigotinas grąžinti atsakovei šį turtą, o jo negrąžinimo atveju – iš jo priteistina šio turto balansinė vertė, nustatyta 2012 m. lapkričio 30 d.Nors vienu iš priešieškinio reikalavimų atsakovė prašė įpareigoti ieškovą grąžinti jai 1 753,75 Eur vertės statybinį konteinerį, o šio turto ieškovui neperdavus – išieškoti iš ieškovo šio turto vertę, tačiau, teismo įsitikinimu, šis atsakovės priešieškinio reikalavimas yra nepagrįstas. Teismas nustatė, kad nurodytas statybinis konteineris yra Švedijoje ieškovui nuosavybės teise priklausančiame sklype, kuris jam atiteko po santuokos su trečiuoju asmeniu J. M. nutraukimo. Ieškovas sutinka BUAB „KVD“ bankroto administratoriui perduoti statybinį konteinerį, jeigu administratorius atvyks į Švediją jį perimti. Ieškovas šio statybinio konteinerio savavališkai neišvežė į Švediją, jis buvo naudojamas UAB „KVD“ darbuotojų apgyvendinimui Švedijoje, kai jie atvykdavo į komandiruotę. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neturi pareigos organizuoti ir apmokėti šio statybinio konteinerio pervežimą į Lietuvą ar kompensuoti bendrovei jo vertę.Teismas nustatė, kad atsakovė nebuvo parengusi ieškovo, kaip staliaus, pareiginių nuostatų, ieškovas nebuvo supažindintas su įsakymu dėl komandiruotės į Švediją, taip pat, teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad ieškovas po 2009 m. rugsėjo 13 d. ir po 2012 m. lapkričio 20 d. buvo paskirtas UAB „KVD“ materialiai atsakingu asmeniu.Teismas nustatė, kad ieškovas tyčiniais veiksmais sunaikino UAB „KVD“ turtą – mobilųjį telefoną „Apple IPhone 5S Silver“, todėl iš ieškovo atsakovei priteistina 357,37 Eur žalos atlyginimo (telefono likutinė vertė) DK 255 straipsnio 1 punkto pagrindu.Teismas konstatavo, kad ieškovo pozicija dėl karkasinio namelio nenuosekli, jis bylos nagrinėjimo metu keitė savo poziciją. Teismas laikė nepagrįstu ieškovo argumentą, kad sąskaitos faktūros Nr. 00258 ir Nr. 00272 buvo išrašytos už ginčo karkasinį namelį, nes šią aplinkybę paneigia nurodytų sąskaitų faktūrų turinys, už kokias suteiktas paslaugas, atliktus darbus jos buvo išrašytos. Teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad ginčo namelis užsakovui būtų parduotas už tą pačią sumą, kiek kainavo ginčo namelio pagaminimas ir pristatymas į Švediją. Teismas pažymėjo, kad už ginčo rąstinį namelį, kurio vertė 20 000 Eur, atsakovė iki šiol pinigų negavo, namelis buvo pristatytas ieškovui būnant Švedijoje. Teismas sprendė, kad ieškovas tyčia prarado jam perduotą UAB „KVD“ turtą (teismo nuomone, tikėtina, kad pasisavino), todėl taikytina darbuotojo visiška materialinė atsakomybė ir atsakovei priteistina 20 000 Eur žalos atlyginimo DK 255 straipsnio 1 punkto pagrindu.Teismas pažymėjo, kad ieškovas iš karto po atleidimo iš UAB „KVD“ įsidarbino kitoje darbovietėje, kur jo darbo užmokestis buvo didesnis nei dirbant UAB „KVD“, iš jo galimybė gauti lėšų pragyvenimui nebuvo atimta. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie galimą šeimos turto užvaldymą ir galimybės matytis su dukra ribojimą, teismo nuomone, yra ne šios bylos dalykas, tai susiję su ieškovo ir trečiojo asmens ištuokos byla. Teismas akcentavo, kad pats ieškovas prarado bendrovei priklausantį turtą. Todėl teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.Teismas padarė išvadą, kad byloje buvo patenkinta 53 proc. ieškinio reikalavimų ir 64 proc. priešieškinio reikalavimų. Atsižvelgęs į tai, kad byloje buvo pareikštas tiek ieškinys, tiek priešieškinis, į proporcingai patenkintų/atmestų reikalavimų dalį, teismas konstatavo, kad byloje patenkinta 45 procentai ieškovo ir 55 procentai atsakovės reikalavimų. Šių argumentų pagrindu teismas sprendė, kad ieškovui iš atsakovės priteistina 451,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, jas išieškant iš administravimui skirtų išlaidų, o atsakovei iš ieškovo priteistina 1 060,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovui D. M. keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. sausio 26 d.) iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 15 503,37 Eur dydžio sumą;priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovui D. M. 2 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo;atsakovės BUAB „KVD“ priešieškinį atmesti;priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ bylinėjimosi išlaidas;apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai netaikė DK 300 straipsnio 4 dalyje nustatyto kompensavimo mechanizmo iš darbo atleistam ieškovui. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo įsidarbinimas po atleidimo iš darbo UAB „KVD“, bankroto bylos atsakovei iškėlimas, bylos užsitęsimas dėl atliktų ekspertizių sudaro pagrindą nepriteisti ieškovui vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą.Atsakovė turi 28 123 Eur sumą gautinų pajamų, todėl bankroto administratorius turi jas kuo skubiau išieškoti, kad būtų patenkinti visų kreditorių interesai.DK 300 straipsnio 4 dalyje apibrėžti laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, pradžios ir pabaigos momentai – nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismui nesuteikta teisė pasirinkti kitus atskaitos taškus ir skaičiavimo būdus.Teismas turėjo mažinti ieškovui iš atsakovės priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, o ne visiškai jo nepriteisti. Vidutinis ieškovo vienos darbo dienos užmokesčio dydis – 19,30 Eur. Skaičiuojant laikotarpį nuo 2015 m. sausio 26 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. balandžio 3 d.), tai sudaro 15 503,37 Eur sumą, taip pat už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos.Teismas nepagrįstai ieškovui nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Teismas netinkamai įvertino atsakovės pritaikytą ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą, kitas reikšmingas aplinkybes. Dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo be įspėjimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ieškovas buvo įžeistas, pasijuto netinkamai įvertintas, pažemintas. Ilgametis darbas UAB „KVD“ buvo svarbi ieškovo gyvenimo dalis. Atsakovė į įsakymą dėl darbo tvarkos pažeidimo įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, iš dalies buvo suklastota ir darbo sutartis bei prašymas dėl atostogų. Šalių santykiai ilgą laiką buvo konfliktiški, ieškovo atleidimo procedūra buvo skubota, ieškovui nežinoma, iki tol ieškovui netaikytos jokios drausminės nuobaudos. Dėl to ieškovas patyrė stresą, vidinį diskomfortą, UAB „KVD“ vadovė J. M. siekė sužlugdyti ieškovą morališkai ir finansiškai.Skundžiamame sprendime nurodyti daiktai (akumuliatorinė drėlė „DEROME YTTERBY“, elektrinis pjūklas „DEROME YTTERBY“, žoliapjovė, kiti daiktai) buvo pas D. M. namuose Švedijoje, į kuriuos 2015 m. gegužės 4 d. slapta įsibrovė tyrimo metu nenustatyti asmenys bei UAB „KVD“ direktorė ir nurodytus daiktus užvaldė. Todėl priešieškinis dėl šių įrankių sugrąžinimo buvo pareikštas nepagrįstai. Be to, šiuos ir kitus įrankius buityje naudojo pati J. M., o D. M. nebuvo materialiai atsakingas už šių daiktų apskaitą ir saugojimą. Nurodyti daiktai buvo intensyviai naudojami darbinėje veikloje, jie dėvėjosi, sulūždavo, dalis jų nebuvo remontuojami. Todėl šių daiktų likutinė vertė buvo nulinė. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad dalis įrankių liko pas buvusius UAB „KVD“ darbuotojus, kurie nebuvo paimti iš jų po nepagrįsto darbo sutarčių su jais nutraukimo. Taip pat dalis įrankių buvo palikti statybos objektuose Švedijoje, kai atleisti darbuotojai išvyko atgal į Lietuvą.Teismas nepagrįstai neįvertino, kodėl atsakovės priešieškinis dėl nurodytų daiktų grąžinimo arba vertės priteisimo buvo pareikštas tik po trejų metų nuo J. M. sugrįžimo į darbą, prasidėjus D. M. ir J. M. tarpusavio šeiminiams nesutarimams.Teismas nepagrįstai konstatavo ieškovo pozicijos dėl karkasinio (medinio) namelio nenuoseklumą. Tai, kad CMR važtaraštyje pasirašė ieškovas, nesudaro pagrindo teigti, jog jis prarado jam perduota namelį, fiziškai priėmė krovinį ir buvo už jį atsakingas. Medinį namelį priėmė ir už gavėją pasirašė sodybos šeimininkas švedas, kuris už jį atsiskaitė su atsakove. J. M. nurodyto namelio D. M. neperdavė, nes dar 2016 m. gruodžio 29 d. J. M. iš jai priklausančios banko sąskaitos nuėmė 20 000 Eur sumą, kurią pasiliko sau, D. M. apie tai neinformuodama. Atsakovės įsakyme dėl ieškovo atleidimo nėra nurodyta, kad ieškovas yra praradęs atsakovės turtą. Teismas neįvertino, kad ginčo namelis negalėjo būti pagamintas ir surinktas A. G. ir S. S., nes jie verslo liudijimus gavo jau po šių paslaugų suteikimo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti J. M. išrašytų ir sodybos šeimininkui švedui pateiktų sąskaitų faktūrų išsamumu, jose nurodytų sumų pagrįstumu.Atsakovė BUAB „KVD“ prašo ieškovo D. M. apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:Teismas teisingai kvalifikavo ir įvertino ieškinio ir priešieškinio faktines aplinkybes.Byloje atlikta rašysenos ekspertizė patvirtino, kad tarptautiniame krovinio transportavimo važtaraštyje pasirašė (kad krovinį gavo) ieškovas. Todėl teismas pagrįstai iš ieškovo priteisė atsakovei 20 357,37 Eur žalos atlyginimo.Byloje konstatavus, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie reiškė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė yra preziumuojama, todėl atsakovei ieškovo kaltės įrodinėti nereikėjo, o ieškovas priešingai neįrodė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi (CPK 322 straipsnis). Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Vien tik deklaratyvus apelianto prašymas, nenurodant jokių prašymą pagrindžiančių argumentų, savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumo taip pat nenustatė. Pripažintina, jog dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose išvardintų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas šioje byloje esančių įrodymų įvertinimo tinkamumas bei išspręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, todėl apelianto prašymas dėl žodinio šios bylos nagrinėjimo netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir išeitinės išmokos

Apeliantas D. M. apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. 15 503,37 Eur dydžio sumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui D. M. iš atsakovės BUAB „KVD“ 1 543,20 Eur išeitinę išmoką (neatskaičius mokesčių), o reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką atmetė. Apeliaciniame skunde nors ir yra suformuluotas prašymas panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį ir toje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, tačiau šiuo aspektu nėra dėstoma jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą pagrindžiančių argumentų. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė motyvus išeitinės išmokos priteisimo klausimu ir jį išsprendė, o apeliantas, atstovaujamas profesionalaus teisininko (advokato), jokių argumentų, paneigiančių šias teismo išvadas, apeliaciniame skunde nenurodė, neturi pagrindo plačiau pasisakyti dėl išeitinės išmokos priteisimo pagrįstumo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 3 dalis).Apeliaciniame skunde taip pat prašoma panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį ir toje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką – nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. sausio 26 d.) iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 15 503,37 Eur dydžio sumą. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė. Įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl to, jog bylos šalys naudojosi procesinėmis teisėmis – reiškė prašymus dėl galimybės pateikti papildomus įrodymus, byloje buvo paskirtos ir atliekamos dvi rašysenos ekspertizės, už pavėluotą prašymų skirti ekspertizes teikimą tiek apeliantui, tiek atsakovei buvo paskirtos teismo nuobaudos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad apeliantas po neteisėtu pripažinto atleidimo iš darbo iš karto įsidarbino kitur ir gavo didesnį darbo užmokestį, nei dirbdamas UAB „KVD“, taip pat į tai, kad atsakovei yra iškelta bankroto byla, teismas padarė išvadą, jog apeliantui iš atsakovės vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą nepriteistinas.Apelianto manymu, teismas nepagrįstai sprendė, kad jo įsidarbinimas po atleidimo iš darbo, bankroto bylos atsakovei iškėlimas, bylos užsitęsimas dėl atliktų ekspertizių sudaro pagrindą nepriteisti jam vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą. Apeliantas nurodo, kad DK 300 straipsnio 4 dalyje apibrėžti laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, pradžios ir pabaigos momentai – nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir teismui nesuteikta teisė pasirinkti kitus atskaitos taškus bei skaičiavimo būdus. Apeliantas teigia, kad teismas turėjo mažinti jam iš atsakovės priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, o ne jo nepriteisti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.DK 300 straipsnio 4 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje.Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, nurodyta, kad ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose; priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016; kt.).Kasacinio teismo konstatuota, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015; kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėdamas ginčą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, teismas kiekvienu atveju individualiai įvertina konkrečios bylos aplinkybes ir nustato DK 300 straipsnio tikslus atitinkančios kompensacijos dydį. Teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis. Aplinkybė, kad darbuotojas priverstinės pravaikštos metu gavo pajamų iš kito darbdavio, reikšminga visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste vertinant, ar nepažeidžiama šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, išsamiai įvertinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis apie apelianto darbovietes ir jam mokamas išmokas (4 t., b. l. 1-13), padarė išvadą, kad apeliantas po atleidimo iš darbo UAB „KVD“ iš karto įsidarbino kitoje (-ose) darbovietėje (-ėse) ir gauna didesnį darbo užmokestį, nei būtų gavęs dirbdamas UAB „KVD“. Apeliaciniame skunde šios pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumas nėra ginčijamas. Po neteisėtu pripažinto atleidimo iš UAB „KVD“ apelianto gaunamas didesnis darbo užmokestis, kurį jis gavo priverstinės pravaikštos laikotarpiu, lyginant su netektomis pajamomis, laikytinas galėjusiu tinkamai kompensuoti apelianto dėl neteisėto atleidimo iš darbo UAB „KVD“ patirtus praradimus. Be to, teismas tinkamai atsižvelgė į tai, kad atsakovė yra bankrutavusi įmonė, taip pat į bylos nagrinėjimo trukmę ir ją lėmusias priežastis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą apeliantui nepriteistinas. Esant pakankamai kompensuotiems apelianto patirtiems praradimams, be kita ko, kitoje (-ose) darbovietėje (-ėse) gaunant didesnį darbo užmokestį, kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimas iš bankrutavusios atsakovės, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiktų bylos šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principų reikalavimų.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino atsakovės pritaikytą jo atleidimo iš darbo pagrindą, kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat apeliantas pažymi, kad dėl nepagrįsto atleidimo iš darbo be įspėjimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą jis buvo įžeistas, pasijuto netinkamai įvertintas, pažemintas, patyrė stresą, vidinį diskomfortą. Teismas, spręsdamas, kad apelianto ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas, atsižvelgė į tai, jog apeliantas iš karto po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje, kur jo darbo užmokestis buvo didesnis nei dirbant UAB „KVD“, galimybė gauti lėšų pragyvenimui iš jo nebuvo atimta. Apelianto nurodytas aplinkybes apie galimą jo šeimos turto užvaldymą ir galimybės matytis su dukra ribojimą teismas vertino kaip ne šios bylos dalyką, susijusį su apelianto ir trečiojo asmens J. M. ištuokos byla. Taip pat teismas įvertino ir paties apelianto elgesį prarandant atsakovei priklausantį turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais pirmosios instancijos teismo motyvais.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluotos esminės nuostatos dėl DK 250 straipsnio, nustatančio darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija jomis vadovaujasi šioje byloje. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu atveju nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), juos taikant individualioms bylos aplinkybėms.Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3 -562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; kt).Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad spręsdamas dėl apelianto reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas aukščiau nurodytų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų nepažeidė. Viena vertus, pripažintina, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo apeliantui galėjo kilti neigiamų emocijų, nepatogumų. Kita vertus, byloje nenustatyta apelianto reputacijos pablogėjimo, bendravimo galimybių sumažėjimo, galimybių įsidarbinti sumažėjimo, sveikatos pablogėjimo ar kitų patirtos neturtinės žalos reikšmingumą patvirtinančių aplinkybių. Be to, paties apelianto veiksmai (atsakovės turto sunaikinimas, praradimas) nebuvo nepriekaištingi. Todėl apelianto teisių pažeidimo pripažinimas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytinas pakankamu gynimo būdu ir satisfakcija (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

Dėl įpareigojimo grąžinti turtą ar atlyginti jo vertę

Pirmosios instancijos teismas įpareigojo apeliantą grąžinti atsakovei BUAB „KVD“ 2011 m. rugsėjo 16 d. iš „DEROME YTTERBY“ įsigytą elektrinį pjūklą, kurio likutinė vertė – 527,68 Eur, 2012 m. balandžio 4 d. iš „DEROME YTTERBY“ įsigytą akumuliatorinį suktuvą (akumuliatorinę), kurio likutinė vertė – 272,93 Eur, 2010 m. sausio 1 d. iš UAB „Draisa“ įsigytą vejapjovę, kurios likutinė vertė – 29,62 Eur, o apeliantui nurodyto turto atsakovei neperdavus, teismas iš jo priteisė išvardyto turto likutinę vertę. Teismas konstatavo, kad apeliantas nepateikė įrodymų apie tai, jog jam vadovaujant UAB „KVD“ šis įsigytas turtas buvo perduotas trečiajam asmeniui J. M. grįžus jai iš vaiko priežiūros atostogų (2012 m. lapkričio 20 d.). Teismas pažymėjo, kad apeliantas nurodytu laikotarpiu buvo atsakingas už UAB „KVD“ veiklos organizavimą, tačiau neįrodė, jog nurodytą turtą bendrovės vardu įsigijo ne jis.Apeliaciniame skunde teigiama, kad skundžiamame sprendime nurodyti daiktai (akumuliatorinė drėlė „DEROME YTTERBY“, elektrinis pjūklas „DEROME YTTERBY“, žoliapjovė, kiti daiktai) buvo pas D. M. namuose Švedijoje, į kuriuos 2015 m. gegužės 4 d. slapta įsibrovė tyrimo metu nenustatyti asmenys bei UAB „KVD“ direktorė ir nurodytus daiktus užvaldė, todėl priešieškinis dėl šių įrankių sugrąžinimo buvo pareikštas nepagrįstai. Be to, šiuos ir kitus įrankius buityje naudojo pati J. M., o D. M. nebuvo materialiai atsakingas už šių daiktų apskaitą ir saugojimą. Be to, pasak apelianto, nurodyti daiktai buvo intensyviai naudojami darbinėje veikloje, dėvėjosi, sulūždavo, dalis jų nebuvo remontuojami, todėl jų likutinė vertė buvo nulinė. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad dalis įrankių liko pas buvusius atsakovės darbuotojus, kurie iš jų nebuvo paimti po nepagrįsto darbo sutarčių su jais nutraukimo. Taip pat dalis įrankių buvo palikti statybos objektuose Švedijoje, kai atleisti darbuotojai išvyko atgal į Lietuvą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.Apeliantas teiginius dėl įsibrovimo į jo namus Švedijoje ir atsakovės turto (elektrinio pjūklo, akumuliatorinio suktuvo (akumuliatorinės) ir vejapjovės) neteisėto užvaldymo grindžia duomenimis iš Švedijos policijos įstaigos, pradėjusios šio įvykio aplinkybių tyrimą (1 t., b. l. 142-154). Iš nurodytų duomenų matyti, kad į Švedijos policiją buvo kreiptasi dėl to, jog buvusi apelianto sutuoktinė įsilaužė į apelianto namus ir neteisėtai pasiėmė apeliantui priklausančius daiktus: televizorių, nešiojamąjį kompiuterį, klaviatūrą, antenos signalo skirstytuvą, 20 butelių vyno ir spiritinių gėrimų, 4 200 Eur ir 5 300 Švedijos kronų grynaisiais. Taigi Švedijos policijos įstaigos duomenys nepatvirtina, kad aptariamo įsibrovimo į apelianto namus metu jis neteko atsakovei priklausančių elektrinio pjūklo, akumuliatorinio suktuvo (akumuliatorinės) ir vejapjovės, kuriuos grąžinti arba atlyginti jų vertę apeliantą skundžiamu sprendimu įpareigojo teismas.Atsakovė priešieškinio reikalavimą dėl elektrinio pjūklo, akumuliatorinio suktuvo (akumuliatorinės) ir vejapjovės grąžinimo arba šio turto vertės priteisimo, grindė, be kita ko, 2012 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto sąrašu ir jame nurodytomis šio turto vertėmis (1 t., b. l. 77). Nors apeliantas skunde kvestionuoja šių daiktų vertę, teigdamas, kad jų vertė yra nulinė, tačiau šių savo argumentų nepagrindžia jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Apeliantas teismo nustatytai atsakovei priteisto turto vertei paneigti remiasi atsakovės bankroto administratoriaus 2016 m. vasario 19 d. ataskaita, tačiau priešieškinio pagrindą šiuo aspektu sudarė tai, kad apeliantas, 2012 m. lapkričio mėn. baigdamas laikinai eiti UAB „KVD“ direktoriaus pareigas, neperdavė trečiajam asmeniui J. M., kaip UAB „KVD“ direktorei, įmonei priklausančio turto. Todėl remtis 2016 m. vasario mėn. duomenimis apie ginčo turto vertę, kuomet įmonės bankroto byloje buvo sprendžiamas šio turto nurašymo klausimas, nėra jokio pagrindo. Apeliantas nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių elektrinio pjūklo, akumuliatorinio suktuvo (akumuliatorinės) ir vejapjovės vertės nustatymo nepagrįstumą. Kitus apelianto argumentus (dėl UAB „KVD“ turto buvimo pas buvusius įmonės darbuotojus, taip pat statybos objektuose Švedijoje ir kt.) teisėjų kolegija laiko deklaratyviais, nepagrįstais jokiais įrodymais.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apelianto pozicija dėl karkasinio namelio nenuosekli, jis bylos nagrinėjimo metu ją keitė. Teismas laikė nepagrįstu apelianto argumentą, kad sąskaitos faktūros Nr. 00258 ir Nr. 00272 buvo išrašytos už ginčo karkasinį namelį, nes šią aplinkybę, teismo vertinimu, paneigia nurodytų sąskaitų faktūrų turinys, už kokias suteiktas paslaugas, atliktus darbus jos buvo išrašytos. Teismo nuomone, mažai tikėtina, kad ginčo namelis užsakovui būtų parduotas už tą pačią sumą, kiek kainavo ginčo namelio pagaminimas ir pristatymas į Švediją. Taip pat teismas pažymėjo, kad už ginčo rąstinį namelį, kurio vertė 20 000 Eur, atsakovė iki šiol pinigų negavo, namelis buvo pristatytas apeliantui būnant Švedijoje. Teismas sprendė, kad apeliantas tyčia prarado jam perduotą atsakovės turtą (teismo nuomone, tikėtina, kad pasisavino), todėl taikė darbuotojo visišką materialinę atsakomybę ir priteisė atsakovei 20 000 Eur žalos atlyginimo.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai konstatavo apelianto pozicijos dėl karkasinio (medinio) namelio nenuoseklumą. Tai, kad CMR važtaraštyje pasirašė apeliantas, jo įsitikinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog jis prarado jam perduota namelį, fiziškai priėmė krovinį ir buvo už jį atsakingas. Medinį namelį priėmė ir už gavėją pasirašė sodybos šeimininkas švedas, kuris už jį atsiskaitė su atsakove. J. M. nurodyto namelio D. M. neperdavė, nes dar 2016 m. gruodžio 29 d. J. M. iš jai priklausančios banko sąskaitos nuėmė 20 000 Eur sumą, kurią pasiliko sau, D. M. apie tai neinformuodama. Atsakovės įsakyme dėl apelianto atleidimo iš darbo nėra nurodyta, kad jis yra praradęs atsakovės turtą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas neįvertino, jog ginčo namelis negalėjo būti pagamintas ir surinktas A. G. ir S. S., nes jie verslo liudijimus gavo jau po šių paslaugų suteikimo. Be to, teismas neturėjo pagrindo abejoti J. M. išrašytų ir sodybos šeimininkui švedui pateiktų sąskaitų faktūrų išsamumu, jose nurodytų sumų pagrįstumu. Teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.Visų pirma, pirmosios instancijos teisme apeliantas savo atsikirtimus į priešieškinio reikalavimą dėl 20 000 Eur nuostolių, susijusių su ginčo karkasiniu nameliu, atlyginimo priteisimo grindė tuo, kad 2015 m. sausio 13 d. CMR važtaraštyje Nr. 0001568, išrašytame dėl karkasinio namelio transportavimo, yra ne jo parašas (kaip krovinio – karkasinio namelio – gavėjo). 2017 m. gruodžio 12 d. buvo pateikta teismo ekspertizės išvada, kad nurodytame CMR važtaraštyje kaip krovinio gavėjas pasirašė būtent apeliantas (4 t., b. l. 149-151). Vėliau, įvertinus atliktos teismo ekspertizės išvadas, 2018 m. vasario 6 d. teisme buvo gautas apelianto procesinis prašymas dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, kuriame apeliantas nurodė, kad ginčo namelį gavo ir už jį su atsakove atsiskaitė užsakovas S. H. (S. H.) (4 t., b. l. 172). Apeliantas nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 3 d. atsakovė iš užsakovo S. H. mokėjimo pavedimu gavo 16 744,41 Eur (155 268 SEK) už namelio pagaminimą ir atvežimą į Švediją. 2014 m. gruodžio 2 d. užsakovas S. H. pervedė UAB „KVD“ papildomai 4 074,93 Eur (38 000 SEK) už langų ir durų pagaminimą bei sumontavimą namui.Atsakovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2014 m. rugsėjo 4 d. iš S. H. buvo gautas 16 744,41 Eur mokėjimo pavedimas, jo paskirtyje nurodant sąskaitą Nr. 00258 (5 t., b. l. 3). Į bylą yra pateiktos trys atsakovės išrašytos sąskaitos, turinčios tokį patį –„00258“–numerį. Atsakovė pateikė 2014 m. rugpjūčio 3 d. sąskaitą Nr. 00258, išrašytą pirkėjui „AB R-Snickeri och Bygg“ už nenurodytos rūšies paslaugas (prekes), suteiktas nuo 2014 m. liepos 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. (5 t., b. l. 4). Apeliantas pateikė 2014 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą, išrašytą pirkėjui „S. V. G. EF (S. H.)“, už namelio statybos darbus, atliktus 2014 m. pavasarį (5 t., b. l. 51). Taip pat atsakovė pateikė 2014 m. rugpjūčio 31 d. sąskaitą Nr. 00258-1, išrašytą pirkėjui „S. V. G. EF (S. H.)“, už namelio statybos darbus, atliktus nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. (5 t., b. l. 71).Atsakovės į bylą pateiktoje 2014 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje Nr. 00272, išrašytoje pirkėjui „S. V. G. EF (S. H.)“, nėra nurodyta jokia suteiktų paslaugų, pateiktų prekių rūšis (5 t., b. l. 15). Apelianto į bylą pateiktoje 2014 m. lapkričio 24 d. sąskaitoje Nr. 00272, išrašytoje pirkėjui „S. V. G. EF (S. H.)“, nurodytos suteiktos paslaugos – namelio langų ir durų montavimas (5 t., b. l. 43). Tuo tarpu Tarptautinis krovinių transportavimo važtaraštis Nr. RK 0001568 dėl ginčo karkasinio namelio transportavimo, kuriuo atsakovė grindžia priešieškinio reikalavimą dėl 20 000 Eur nuostolių, susijusių su karkasiniu nameliu, atlyginimo priteisimo, buvo surašytas 2015 m. sausio 13 d., t. y. vėliau, nei aukščiau aptarti buhalteriniai dokumentai; važtaraščio skiltyje Nr. 24 „krovinys gautas“, kaip jau minėta, pasirašė apeliantas (4 t., b. l. 100). Išdėstytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina apelianto teiginio, jog ginčo karkasinį namelį gavo ir už jį su atsakove atsiskaitė užsakovas S. H..Apelianto argumentai dėl įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodytos aplinkybės apie įmonės turto praradimą, dėl ginčo namelio pagaminimo ir surinkimo verslo liudijimų galimai neturinčių asmenų, taip pat kiti apeliacinio skundo argumentai nepaneigia 2015 m. sausio 13 d. Tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio turinio, jame užfiksuotos bylai reikšmingos įrodomosios informacijos, kurią pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas tinkamai neįvykdė jam tenkančios pareigos įrodymais pagrįsti savo atsikirtimus į atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį ir priešieškinį iš dalies, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).Atsakovė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo nepareiškė ir šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.