- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-31
- Bylos Nr.
- e2A-64-196/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01172-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- D. M.
- Trečiasis asmuo
- J. M.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-829-460/2016 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „KVD“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymo panaikinimo, kompensacijos ir išeitinės išmokos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo bei atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „KVD“ priešieškinį ieškovui D. M., trečiasis asmuo J. M. dėl žalos atlyginimo ir turto išreikalavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) panaikinti 2015 m. sausio 21 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo; 2) pripažinti ieškovo D. M. atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo 2015 m. sausio 26 d. neteisėtu, laikyti, kad D. M. ir UAB „KVD“ 2008 m. sausio 15 d. darbo sutartis Nr. 2 yra nutraukta nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovo D. M. naudai keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 6 705,60 Eur sumą ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką - nuo atleidimo iš darbo dienos 2015 m. sausio 26 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos; 4) priteisti iš atsakovės BUAB „KVD“ ieškovui D. M., dirbusiam penkių dienų darbo savaitės režimu: 695,25 Eur (neatskaičius mokesčių) neišmokėto darbo užmokesčio; 4 042,80 Eur už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2015 m. gegužės 13 d. ir po 56,15 Eur už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną nuo 2015 m. gegužės 13 d. iki tol, kol atsakovas sumokės ieškovui uždelstą išmokėti 695, 25 Eur darbo užmokestį; 5) priteisti iš BUAB „KVD“ ieškovui D. M. 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti; 6) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus. Ieškovas nurodė, kad atsakovės teiginys apie darbuotojų nebuvimą nustatytoje darbo vietoje bei apie atsisakymą pateikti kažkokius paaiškinimus yra formalus, deklaratyvus ir niekuo nepagrįstas. Ieškovas pažymėjo, kad įmonės direktorė, iš viso tuo metu nebuvo atvykusi į Švedijoje esantį objektą ir net nežino, kurioje vietoje pagal sudarytą sutartį vyko statybos-remonto darbai. Todėl visos įsakyme Nr. 01/21 nurodytos faktinės aplinkybės yra išgalvotos bei neatitinka realios tikrovės. Nėra duomenų, kad atsakovė laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos - prieš skirdama drausminę nuobaudą, atsakovė turėjo raštu pareikalauti, kad ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis), tokių duomenų byloje nepateikta. Ieškovas pažymėjo, kad nėra duomenų, jog apie drausminę nuobaudą jam pranešta pasirašytinai. Ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas, drausminės nuobaudos skyrimo aplinkybės, įmonės direktorės bei ieškovo D. M. asmeniniai santykiai ir ginčas dėl santuokoje įgyto turto padalinimo rodo esant konfliktą tarp šalių. Ieškovas prašo priteisti 2 900 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes jis buvo pažemintas kitų darbuotojų akyse, J. M. siekė materialiai ir moraliai sužlugdyti ieškovą, t. y. atimti iš jo galimybę gauti lėšų pragyvenimui, nepagrįstai užvaldyti šeimos turto dalį pagal iš anksto sugalvotą veiksmų planą bei apribodama galimybę matytis su dukterimi.Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) priteisti iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ 20 000 Eur nuostolių atlyginimą; 2) įpareigoti ieškovą D. M. grąžinti atsakovei BUAB „KVD“ šį turtą: elektrinį pjūklą, įgytą iš DEROME YTTERBY už 744,85 Eur (2 571,82 Lt), kurio likutinė vertė 2012-11-30 – 527,68 Eur (1 821,98 Lt), o šio turto neperdavus, – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 527,68 Eur (1 821,98 Lt); dulkių siurblį DYSON DC32 ORIG, įgytą iš UAB „Avitela prekyba“ už 334,86 Eur (1 156,20 Lt), kurio likutinė vertė 2012-11-30 – 244,23 Eur (843,29 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai šio turto likutinę 244,23 Eur (843,29 Lt) vertę; vejapjovę STIHL FS 56, įgytą iš UAB „Draisa“ už 260,90 Eur (900,83 Lt), kurios likutinė vertė 2012-11-30 – 228,32 Eur (788,33 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 228,32 Eur (788,33 Lt); akumuliatorinę, įgytą iš DEROME YTTERBY už 319,48 Eur (1 103,10 Lt), kurios likutinė vertė 2012-11-30 - 272,93 Eur (942,38 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 272,93 Eur (942,38 Lt); vejapjovę, įgytą iš UAB „Draisa“ už 533 Eur (1 840,34 Lt), kurios vertė 2012-11-30 - 29,62 Eur (102,26 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai šio turto likutinę balansinę vertę 29,62 EUR (102,26 Lt); telefoną, įgytą iš UAB „Spainetos prekybos sistemos“ už 215,16 Eur (742,92 Lt), kurio likutinė vertė 2012-11-30 – 41,82 Eur (144,41 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 41,82 Eur (144,41 Lt); statybinį konteinerį, įsigytą iš BL Service AB už 2 550,74 Eur, kurio likutinė vertė 2015-05-31 momentui – 1 753,75 Eur), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 1 753,75 Eur; 3) priteisti iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ 357,37 Eur nuostolių atlyginimą; 4) priteisti iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 20 d. sprendimu civilinės bylos dalį pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovei BUAB „KVD“ dėl nesumokėto darbo užmokesčio nutraukė; ieškovės D. M. ieškinį atsakovei BUAB „KVD“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo netenkino; atsakovės BUAB „KVD“ priešieškinį tenkino: priteisė iš ieškovo D. M. atsakovei BUAB „KVD“ 20 000 Eur nuostolių atlyginimą; įpareigojo ieškovą D. M. grąžinti atsakovei BUAB „KVD“ šį turtą: elektrinį pjūklą, įgytą iš DEROME YTTERBY už 744,85 Eur (2 571,82 Lt), kurio likutinė vertė 2012-11-30 - 527,68 Eur (1 821,98 Lt), o šio turto neperdavus, – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę – 527,68 Eur (1 821,98 Lt); dulkių siurblį DYSON DC32 ORIG, įgytą iš UAB „Avitela prekyba“ už 334,86 Eur (1 156,20 Lt), kurio likutinė vertė 2012-11-30 – 244,23 Eur (843,29 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai šio turto likutinę 244,23 Eur (843,29 Lt) balansinę vertę; vejapjovę STIHL FS 56, įgytą iš UAB „Draisa“ už 260,90 Eur (900,83 Lt), kurios likutinė vertė 2012-11-30 - 228,32 Eur (788,33 Lt), o šio turto neperdavus, – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 228,32 Eur (788,33 Lt); akumuliatorinę, įgytą iš DEROME YTTERBY už 319,48 Eur (1 103,10 Lt), kurios likutinė vertė 2012-11-30 - 272,93 Eur (942,38 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 272,93 Eur (942,38 Lt); vejapjovę, įgytą iš UAB „Draisa“ už 533 Eur (1 840,34 Lt), kurios vertė 2012-11-30 – 29,62 Eur (102,26 Lt), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovės naudai šio turto likutinę balansinę vertę 29,62 Eur (102,26 Lt); telefoną, įgytą iš UAB „Spainetos prekybos sistemos“ už 215,16 Eur (742,92 Lt), kurio likutinė vertė 2012-11-30 – 41,82 Eur (144,41 Lt), o šio turto neperdavus, – išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 41,82 Eur (144,41 Lt); statybinį konteinerį, įsigytą iš BL Service AB už 2 550,74 Eur, kurio likutinė vertė 2015-05-31 – 1 753,75 Eur), o šio turto neperdavus, išieškoti iš ieškovo atsakovei šio turto likutinę balansinę vertę 1 753,75 Eur; priteisė iš ieškovo D. M. atsakovei UAB „KVD“ 357,37 Eur nuostolių atlyginimą pagal 2015-05-31 įmonės balansą už sunaikintą telefoną; atsakovės BUAB „KVD“ naudai priteisė iš ieškovo D. M. 1 928 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, jog ieškovas ir atsakovė UAB „KVD“ 2008 m. sausio 15 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2, kurios pagrindu ieškovas priimtas į darbą UAB „KVD“ staliumi. Pagal darbo sutartį darbdavys įsipareigojo ieškovui mokėti 1 040 Lt (301,20 Eur) atlyginimą per mėnesį. UAB „KVD“ 2015 m. sausio 26 d. su ieškovu D. M. nutraukė darbo santykius nuo 2015 m. sausio 26 d. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi UAB „KVD“ iškėlė bankroto bylą.
Motyvuojamoji dalis
Dėl ieškinio pagrįstumo
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, jog ieškinys suformuotas ir teismui pateiktas iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Nagrinėjant šią bylą Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartimi patvirtino ieškovo 1 785,64 Eur finansinį reikalavimą. Teismas akcentavo, kad minėto reikalavimo pagrįstumas kvestionuotas nebuvo, jo teisinė galia prilygintina teismo sprendimui, todėl ieškinio dalį dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusiomis išmokomis nutraukė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktas). Teismas nustatė, kad ieškovas atleidimo neteisėtumą grindžia iš esmės dviem aspektais: pirma teigia, kad jis nepadarė darbo drausmės pažeidimo, antra, teigia, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo nesilaikyta teisės aktų numatytų procedūrų. Teismas pažymėjo, jog ieškovas buvo komandiruotas į Švedijos Karalystę nuo 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. sausio 31 d. atlikti statybos darbus užsakovų objekte. Teismo vertinimu, tai buvo įprastas atsakovės užsakymas Švedijos Karalystėje, kurioje atsakovė savo paslaugas teikia nuo pat bendrovės įkūrimo. Atsakovės veikla yra medinių namelių surinkimas bei kiti statybiniai darbai. DK 228 straipsnis nurodo, kad darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Šiuo atveju atsakovė tikino, kad ieškovas darbo funkcijų nevykdė – jokių statybos ar kitų darbų nevykdė. Ieškovas su tokia pozicija nesutinka, teismo posėdžio metu atsisakė teikti įrodymus, tačiau akcentuotina, kad šios bylos nagrinėjimo metu byloje nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių priešingas aplinkybes, būtent, kad ieškovas buvo lojalus įmonei ir atliko savo pareigas vykdydamas darbus (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Teismo vertinimu, suprantama, kad dėl konfliktiškų ieškovo ir trečiojo asmens J. M. santykių byloje nėra visų rašytinių įrodymų, preciziškai aptariamų DK normose atleidžiant darbuotoją. Teismas, atsižvelgęs į situacijos dėl santuokos nutraukimo aštrumą, kad atsakovės tuometinei vadovei būnant Švedijoje ir konstatavus minėtus faktus apie ieškovo darbo funkcijų nevykdymą, bei neįleistai į jai ir ieškovui priklausančius namus eliminuojant galimybę raštiškai nustatytus faktus užfiksuoti, sprendė, kad buvo neįmanoma iki galo tinkamai užfiksuoti pažeidimus ir vėliau, esant būtinybei, pateikti teismui analizuoti ir vertinti (CPK 185 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad abejones galėjo paneigti ieškovas, tačiau byloje jokių sutarčių, rašytinių įrodymų ar faktų apie tai, kad ginčo metu jis atliko darbo funkcijas, nepateikė. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad ieškovui teigiant, jog Švedijos Karalystėje vykdė atsakovės nurodymus, tinkamai vykdė savo, kaip darbuotojo pareigas, ir jokio darbo drausmės pažeidimo nepadarė, turėjo galimybę pateikti įrodymus, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl ieškovo galimai padaryto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, tačiau atlikdamas pareigas įmonės administracijoje kaip darbų vadovas, komandiruočių metų jis vadovaudamas komandiruotiems darbuotojams, neperdavė atsakovei visiškai jokių dokumentų ir jokios informacijos, suvokdamas, kad dėl tokios padėties atsakovė turės ribotas galimybes teikti įrodymus šiais klausimais. Teismas pažymėjo, kad tokie atvejai, kai proceso šalis, akivaizdžiai galinti pateikti tam tikrus su byla susijusius įrodymus, jų neteikia, prilyginami konstatavimui, kad šiuose įrodymuose esanti informacija iš tiesų yra nenaudinga įrodymus galinčiai pateikti šaliai. Teismas sutiko su atsakove, jog nors atsakovė turi procesinę pareigą įrodyti atleidimo teisėtumą, tačiau ieškovas turėjo pareigą pateikti atsakovei komandiruotės metu gautus dokumentus ir ataskaitą. Teismo vertinimu, apie tai, kad tokie dokumentai ieškovo buvo perduoti atsakovei, įrodyti turi būtent ieškovas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas šios savo pareigos po komandiruotės perduoti dokumentus ir pateikti ataskaitą neįvykdė. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, manė, jog pasiaiškinimo buvo pareikalauta tik žodžiu, ieškovas nebuvo supažindintas su įsakymu dėl drausminės nuobaudos skyrimo pasirašytinai (nes į darbą taip ir nebeatvyko, įmonės turto, dokumentų ir ataskaitos taip ir nepateikė). Teismo vertinimu, šie formalūs procedūriniai netikslumai nepaneigia fakto, jog ieškovas padarė darbo drausmės pažeidimą ir buvo pagrindas už tai jį atleisti iš darbo. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas prie šiurkščių darbo pareigų pažeidimų priskiria ir neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Teismas konstatavo, kad nėra aišku, dėl kokių priežasčių ieškovas nevykdė užsakymų atsakovės objektuose. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodo jokių priežasčių, kurias teismas ir atsakovė galėtų vertinti, kaip svarbias, pateisinančiais ieškovo nebuvimą darbo vietoje. Teismas padarė išvadą, kad ieškovui pagrįstai skirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Dėl to teismas atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti UAB „KVD“ direktorės 2015 m. sausio 21 d. įsakymu jam paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; pripažinti D. M. atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo 2015 m. sausio 26 d. neteisėtu, ir laikyti, kad D. M. ir UAB „KVD“ 2008 m. sausio 15 d. darbo sutartis Nr. 2 yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Nesant pagrindo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, teismas netenkino ir išvestinių ieškinio reikalavimų.
Dėl priešieškinio teisėtumo
Teismas nustatė, kad UAB „KVD“ ir D. M. 2008 m. sausio 15 d. sudarė darbo sutartį Nr. 2, pagal kurią D. M. buvo priimtas dirbti UAB „KVD“ staliumi. UAB „KVD“ vienintelės akcininkės J. M., kuri atliko ir įmonės direktorės pareigas, 2008 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. 3 atsakovas D. M. buvo paskirtas įmonės vadovu laikotarpiui, kol direktorė J. M. bus vaiko gimdymo ir auginimo atostogose. Ši aplinkybė įregistruota VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre. J. M. iš vaiko gimdymo ir auginimo atostogų grįžo ir įmonės direktorės pareigas vėl pradėjo atlikti 2012 m. lapkričio 19 d. Per laikotarpį, kol D. M. laikinai ėjo įmonės vadovo pareigas, UAB „KVD“ buvo įgytas ilgalaikis turtas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė teismui pateikė UAB „KVD“ 2012 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto sąrašą, kitą priešieškinyje nurodytą turtą, tuo metu D. M. baigė eiti įmonės laikinojo vadovo pareigas. Teismas sutiko su atsakove, jog ieškovui baigus eiti vadovo pareigas, jis turėjo pareigą perduoti įmonės vadovei J. M. jo vadovavimo laikotarpiu įmonės vardu įgytą turtą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnis, kt.). Teismo vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad byloje nėra materialinės atsakomybės sutarties, teisinio įvertinimo nekeičia. Teismas pažymėjo, kad minėta sutartis nėra privaloma (ABĮ 37 straipsnio 4 dalis), be to, ieškovas nepateikė duomenų, kad tokia sutartis buvo sudaryta, ir už turtą atsakingas kitas asmuo, o jeigu būtų sudaryta, ieškovas ja disponuotų ir pateiktų į bylą. Teismas sprendė, kad D. M. baigus eiti įmonės vadovo pareigas, jis šiuo laikotarpiu už įmonės lėšas įgyto ir į įmonės balansą įtraukto turto direktorei J. M. negrąžino, jokios informacijos apie tai, kur šis turtas yra, nepateikė. Teismas pažymėjo, kad įmonė neturėjo galimybės naudoti šio turto savo veikloje, gauti iš šio turto pajamų, kompensuojančių šio turto įsigijimo išlaidas. Teismas nustatė, kad ieškovui bei kitiems įmonės darbuotojams apgyvendinti, Švedijos Karalystėje buvo nugabentas statybinis konteineris, nurodytas įmonės ilgalaikio turto sąraše. Teismas konstatavo, kad ieškovas, kaip atsakingas už įmonės darbuotojus ir turtą, darbų vadovas ir administracijos darbuotojas, komandiruotės Švedijos Karalystėje metu turėjo pareigą po komandiruotės grąžinti įmonei jai priklausantį turtą ir dokumentus, tačiau to nepadarė. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 10 d. atsakovės vadovės įsakymu dėl komandiruotės ieškovas buvo komandiruotas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. sausio 31 d. į Švedijos Karalystę atlikti statybos darbų. Vienas iš atsakovės turėtų vykdyti užsakymų buvo medinio namelio surinkimas ir pastatymas užsakovo nurodytoje vietoje. Atsakovei 2015 m. sausio 11 d. iki 2015 m. sausio 31 d. komandiruotės metu turėtą pastatyti namelį pagamino Lietuvoje dirbę asmenys, veikę pagal verslo liudijimus, kuriems kiekvienam už darbą buvo sumokėta po 3 765,00 Eur (viso 7 530,00 Eur). Pagaminus namelį Lietuvoje, jis yra išardomas ir kaip statybinės medžiagos (ruošinys) transportuojamas į paskirties vietą. Atsakovė užsakė namelio transportavimo į Švedijos Karalystę paslaugas, tą patvirtina pateikiama 2015 m. sausio 23 d. PVM sąskaita faktūra. Pagal šią sąskaitą faktūrą vežėjas medinio namelio ruošinį transportavo į Švedijos Karalystę 2015 m. sausio 13 d.. Iš pateikiamo CMR tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščio, šalių pasisakymų teismas sprendė, kad krovinį Švedijos Karalystėje priėmė ieškovas D. M. Teismas iš liudytojo S. parodymų nustatė, kad namelis buvo pristatytas užsakovui, jį priėmė lietuviškai kalbantis asmuo. Šis namelis su transportavimo paslaugomis ir parengimo išlaidomis atsakovės vertinamas 20 000 Eur. Teismas pažymėjo, kad ieškovas šias aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė. Teismas akcentavo, kad pagal DK 228 straipsnį darbuotojai turi dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, darbo normas, laikytis technologinės drausmės, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų, tausoti darbdavio turtą. Nagrinėjamu atveju, teismas iš su ieškovu sudarytos darbo sutarties nustatė, kad jis buvo priimtas į darbą kaip administracijos darbuotojas, o komandiruočių metu jis atlikdavo darbų vadovo pareigas. Būdamas atsakovės darbuotoju, atsakingu už atsakovės teikiamų paslaugų realų įgyvendinimą Švedijos Karalystėje, ieškovas priėmė atsakovės iš Lietuvos siųstą medinio namelio ruošinį. Toks veiksmas, teismo vertinimu, buvo savaime suprantamas, nes ieškovas turėjo vykdyti tiesioginius atsakovės vadovės nurodymus ir pristatyti šį namelį užsakovui. Esant tokioms aplinkybėms, kai ieškovas priėmė įmonės siųstą namelio ruošinį, tačiau pinigų įmonei negrąžino, teismas padarė išvadą, kad ieškovas turi pareigą atlyginti atsakovei šio namelio kainą, kurios atsakovė negavo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir atsakovės vadovė yra sutuoktiniai. Iš atsakovės 2015 m. sausio 3 d. tarnybinio pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje nustatė, kad policijos pareigūnai 2015 m. sausio 3 d. buvo iškviesti į ieškovo ir atsakovės vadovės šeimos namus Tauragėje. Šiame pranešime nurodyta, kad pats D. M. policijos pareigūnams paaiškino, jog „smurto nevartojo, tik sudegino telefoną“. Atsakovės duomenimis, šis ieškovo D. M. sunaikintas telefonas buvo atsakovės vadovės darbo reikmėms naudojamas įmonės telefonas Apple Iphone 5S Silver 16GB, kurį įmonė buvo įsigijusi pagal pateikiamą 2014 m. gegužės 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. SKP-035957 už 648,46 Eur. Iš pateikto įmonės 2015 m. gegužės 31 d. ilgalaikio turto sąrašo teismas nustatė, kad šio telefono balansinės likutinė vertė yra 357,37 Eur. Teismas, konstatavęs, kad šis įmonės turtas buvo sunaikintas ieškovo D. M., sprendė, kad jis turi pareigą atlyginti šią įmonei padarytą žalą (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad pagal DK 253 straipsnį darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo (sužalojimo). Teismo vertinimu, priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys nagrinėjamu atveju yra tiesioginis, nes atsakovė turtinę žalą patyrė išimtinai tik todėl, kad ieškovas pažeidė savo pareigas tiek kaip laikinai einantis pareigas vadovas, neperduodamas grįžusiai įmonės vadovei įmonės turto, tiek kaip darbuotojas, neišsaugodamas (pasisavindamas ar iššvaistydamas) ir negrąžindamas įmonės turto - namelio ruošinį bei statybinį konteinerį.Teismas pažymėjo, kad konstatavus, jog ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė yra preziumuojama, teismas konstatavo, kad ieškovo kaltė neįrodinėjama (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis).Teismas konstatavo, kad ieškovas, kaip įmonės vadovas, už netinkamą įmonės vadovo pareigų atlikimą privalo visiškai atlyginti atsakovei padarytą žalą tiek ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykius vertinant DK įtvirtintų darbo teisiniuose santykiuose taikomų materialinės atsakomybės kriterijų aspektu, tiek taikant CK numatytą bendrą civilinę atsakomybę.Teismas padarė išvadą, kad priešieškinis pagrįstas, todėl jį tenkino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, esant ginčui dėl darbuotojo neatvykimo į darbą visą darbo dieną be svarbių priežasčių (pravaikštos) kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas)
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui). Nagrinėjamu atveju ieškovas tik spėja, kad darbo sutartis buvo nutraukta DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, nes 2015 m. sausio 21 d. įsakyme Nr. 01/21 nėra jokios nuorodos į DK 235 straipsnio pagrindus. Ši pozicija buvo sukonkretinta atsakovės UAB „KVD“ atsiliepime į ieškinį. Atsakovės vadovė J. M. patvirtino, kad ji nebuvo ir jai nereikėjo nuvykti į konkretų objektą, kuriame įmonės darbuotojai turėjo atlikti darbo funkcijas, nes iš karto atvykus į Švedijos Karalystę J. M. nuvyko į savo šeimos namą, kuriame ir rado komandiruotus darbininkus, nors jie turėjo būti užsakovo objekte ir vykdyti užsakymą. Nors atsakovė J. M. teigia į Švedijos Karalystę atvykusi 2015 m. sausio 21 d., tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ji į minėtą valstybę atvyko 2015 m. sausio 23 d. Be to, jos teiginiai prieštaringi, tai ji teigia, jog jai atvykus darbuotojai nedirbo ir buvo jos šeimos name, tai ji teigia, kad darbuotojai dirbo asmeniniuose, o ne atsakovės, objektuose. Iš paties įsakymo turinio matyti, kad darbuotojai buvo atleisti 2015 m. sausio 21 d., t. y. patiems darbuotojams nežinant apie jų atleidimą bei tariamas atleidimo priežastis, nes šis teisės aktas priimtas prieš J. M. išvyką į Švediją bei neturint jokių faktinių ar teisinių pagrindų. Visos atleidimo pagrindą sudarančios aplinkybės buvo sąmoningai išgalvotos, o faktiniai duomenys iškraipyti, duomenys perduoti „SODRAI“. Buvusi UAB „KVD“ direktorė su šiuo paruoštu įsakymu nesupažindino darbuotojų, kurių daugelis ir šiuo metu nežino apie jų atleidimo teisinį pagrindą. Teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad buvusi įmonės direktorė apskritai nebuvo atvykusi į Švedijoje esantį objektą ir nežinojo, kurioje vietoje pagal sudarytą sutartį vyko statybos-remonto darbai. Dėl to įsakyme Nr. 01/21 nurodytos faktinės aplinkybės yra išgalvotos bei neatitinka realios tikrovės. Taip pat neįvertinta ir tai, kad pravaikštos arba neatvykimas į darbą fiksuotas visiems atleistiems darbuotojams nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 23 d., nors J. M. atsiliepime į ieškinį nurodo tik vienos dienos visų darbuotojų, kurie buvo Švedijoje neatvykimą į darbą. Šios aplinkybės patvirtina, kad darbo apskaitos žiniaraštyje nurodyti duomenys yra iškraipyti bei neatitinka realios tikrovės, nes ieškovas ir kiti asmenys buvo atleisti iš darbo todėl, kad UAB „KVD“ veikla nuo 2014 m. antrojo pusmečio buvo nuostolinga bei neturėjo pajamų. J. M., siekdama išvengti privalomų mokėjimų darbuotojams, sugalvojo tariamą priežastį apie jų pravaikštas nuo 2015 m. sausio 12 d. iki 2015 m. sausio 23 d. ir visus atleido pagal DK 136 straipsnį, nes bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su darbuotojais. Šį faktą patvirtina ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-720-460/2016, kuria patvirtintas pirmosios eilės kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas.Buvusi ieškovo darbdavė UAB „KVD“ privalėjo į bylą pateikti, o teismas būdamas aktyvus privalėjo pareikalauti iš BUAB „KVD“ bankroto administratoriaus 2015 m. sausio mėn. statybos rangos sutartį su užsakovu Švedijoje, siekiant tiksliai išsiaiškinti, kur ir kokiame statybos objekte vyko darbai, šių paslaugų suteikimo sąlygos bei terminai, atsiskaitymo tvarka ir pan. Teismas, atmesdamas visus ieškovo atstovų prašymus dėl visumos dokumentų išreikalavimo bei J. M. dalyvavimo visuose teismo posėdžiuose pripažinimo būtinu, nepagrįstai, neteisėtai ir šališkai išnagrinėjo bylą po pareikšto nušalinimo teismo sudėčiai. Teismo neobjektyvumą bei šališkumą parodo ir tai, kad teismui nebuvo įdomūs bei reikalingi tiesiogiai su ginčo dalyku susiję dokumentai: ieškovo bei UAB „KVD“ vadovės pareigybių aprašymas, bendrovės vidaus darbo taisyklės, darbo sutarčių registro žurnalas ir kt. dokumentai. Šiuos dokumentus teismas turėjo išreikalauti ypač dėl to, kad nei atsakovės atstovas, nei J. M. teismo posėdžio metu negalėjo atsakyti į klausimus, kurie buvo susiję su bendrovės dokumentų pildymo, apskaitos ir supažindinimo tvarka, darbo sutarčių pakeitimu, registro numerių suteikimu, 2015 m. sausio mėn. statybos objektais Švedijoje, materialaus turto apskaitos tvarkymu ir pan. Visus šiuos ir kutus duomenis teismas privalėjo savo iniciatyva išreikalauti į bylą CPK 414-415 straipsnių tvarka bei bylą išnagrinėti daug anksčiau, o neužtęsti bylos nagrinėjimą iki 6 mėn., posėdžius atidedant be jokio teisinio pagrindo bei neišklausius ieškovo atstovo nuomonės šiuo klausimu. Teismas nusprendė, kad D. M. komandiruočių metu buvo vadovas bei privalėjo vadovauti darbuotojams, tvarkyti dokumentus ir juos perduoti UAB „KVD“. Ieškovas buvo priimtas į staliaus pareigas, o įmonei laikinai vadovavo tik nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas ėjo atsakovės vadovo pareigas komandiruotės į Švediją metu. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais, o asmeniniu nusistatymu prieš ieškovą ir jo atstovus. Teismas nenustatė šioje byloje reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovo darbo pobūdžiu ir UAB „KVD“ darbo tvarka, nes į bylą nesurinko jokių duomenų, kurie patvirtintų skundžiamo sprendimo motyvus. UAB „KVD“ buvusi direktorė niekada nesirūpino ir nekontroliavo darbuotojų komandiruočių metu, su įsakymais dėl komandiruočių nesupažindindavo bei ataskaitų iš darbuotojų nereikalaudavo, kai jie sugrįždavo. Teismas nesidomėjo apie UAB „KVD“ vykusių darbų procesus bei ypatumus. Esant nenumatytoms ir išskirtinėms aplinkybėms darbuotojai neturėjo pareigos ir negalėjo nuolatos būti objekte, o privalėjo grįžti.Tokiu atveju, kai įmonėje yra nusistovėjusi vidaus darbo tvarka, kai darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio nurodymą, pareiga įrodyti šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą)) tenka darbdaviui. Tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas neatvyko be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), darbuotojui tenka pareiga įrodyti neatvykimo priežasčių svarbą. Bylą nagrinėjęs teismas nenustatė ir nepagrįstai, neteisėtai ir neteisingai nurodė, kad atsakovė įrodė, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, numatytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte. Teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui ir pažeidė pareigą darbo bylose teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus.Teismas nesiėmė įvertinti galimo drausmės pažeidimo sunkumo ir sukeltų padarinių. Nagrinėjamu atveju neigiamų padarinių įmonei ieškovas ar kiti atleisti asmenys savo veiksmais nepadarė, todėl negalima konstatuoti, kad ieškovas padarė pažeidimą, dėl kurio būtų galima skirti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
Dėl nepagrįstai tenkintų priešieškinio reikalavimų
Pirmosios instancijos teismas iš esmės neatskleidė bylos esmės, netyrė bei nevertino ieškovo pateiktų duomenų, nepagrįstai atmetė ieškovo prašymus į bylą išreikalauti 2009 m. rugsėjo 15 d. materialaus turto priėmimo–perdavimo aktą, kai J. M. laikinai paskyrė D. M. direktoriumi UAB „KVD“ bei 2012 m. lapkričio 19 d. materialaus turto priėmimo–perdavimo aktą, kai ieškovas perdavė vadovo pareigas J. M.. Teismas nekreipė dėmesio bei neįpareigojo atsakovės BUAB „KVD“ patikslinti priešieškiniu reikalaujamos priteisti sumos bei daiktų verčių. Teismas taip pat neišsireikalavo duomenų iš „SODROS“ apie ieškovo D. M. eitas pareigas UAB „KVD“ nuo 2008 m. sausio 15 d. iki 2016 m. sausio 21 d., taip pat nepareikalavo kitų įrodymų, galinčių pagrįsti ieškovo eitas pareigas UAB „KVD“. Taip pat į bylą teismas neišsireikalavo jokių duomenų iš BUAB „KVD“ bankroto administratoriaus, ar jis ėmėsi kokių nors veiksmų susigrąžinant bendrovei priklausantį turtą. Teismas neapgrįstai atmetė ieškovo prašymą užtikrinti trečiojo asmens J. M. asmeninį dalyvavimą visuose teismo posėdžiuose CPK 246 straipsnio 5 dalies pagrindu siekiant išsiaiškinti jos atsiliepime į ieškinį nurodytų faktinių aplinkybių. Teismas nevertino BUAB „KVD“ administratoriaus ataskaitos, pagal kurią atsakovės reikalaujamų daiktų vertė yra mažesnė nei nurodyta atsakovės priešieškinyje. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo įvertinti, kad statybinis konteineris yra Švedijoje ir kad ieškovas neturėjo pareigos imtis kokių nors aktyvių veiksmų, kad šį konteinerį sugrąžintų į Lietuvą, nes šis turtas ieškovui neperduotas, ieškovas neįpareigotas jo saugoti, prižiūrėti ar kitokiu būdu jį tausoti. Teismas, priteisė nuostolius už medinį namelį, remdamasis teismo posėdyje neapklausto liudytojo S. S. parodymais, taip pažeisdamas proceso teisės normas. Be to, teismas citavo tik dalį šio asmens duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu Nr. 04-2-00265-15, nenurodydamas, kad medinį namelį klientas Švedijoje gavo ir jį išsikrovė vienkiemio sodyboje.
Dėl proceso teisės normų pažeidimo
Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas padarius esminius CPK reikalavimų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos ieškovo teisės ir sukliudyta teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti civilinę bylą bei priimti teisingą sprendimą (CPK 329 straipsnio 3 dalies 2 punktas).Iš byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad bylą išnagrinėjo šališkas ir suinteresuotas teismas, nes nuo pat parengiamųjų teismo posėdžių ir vėlesniuose teismo posėdžiuose, teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymus, susijusius su įrodymų išreikalavimu bei J. M. dalyvavimu. Tuo tarpu ieškovo D. M. dalyvavimą teismas pripažino būtinu, nors teismui buvo žinoma, kad jis dirba ir gyvena užsienyje.Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą bei nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad būtų atskleista bylos esmė, todėl sprendimas naikintas CPK 329 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė BUAB „KVD“ prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė contra spoliatorem prezumpciją šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą. Apeliantui nepateikus įrodymų, jog komandiruotės metu jis vykdė darbdavius nurodymus, buvo lojalus ir sąžiningas darbdaviui, pirmosios instancijos teismas aplinkybę, dėl tinkamai vykdytų darbdavio nurodymų pagrįstai pripažino neįrodyta.Nors apeliantas dalyvavo bylos nagrinėjimo metu, tačiau atsisakė pateikti bet kokius žodinius paaiškinimus dėl bet kokių faktinių aplinkybių, ar tai būtų susiję su atleidimu iš darbo, ar dėl reikalavimų pagal atsakovės pareikštą priešieškinį. Dėl to nagrinėjant jo apeliacinį skundą taikoma contra spoliatorem prezumpcija dėl visų faktų įrodytinumo tiek pagal ieškinį, tiek ir pagal priešieškinį.Teismui buvo pateiktas UAB „KVD“ 2012 m. lapkričio 30 d. ilgalaikio turto sąrašas, kitas priešieškinyje nurodytas turtas, tuo metu kai apeliantas baigė eiti įmonės laikinojo vadovo pareigas. Ieškovui baigus eiti vadovo pareigas, jis turėjo pareigą perduoti turtą tuometinei įmonės vadovei, tačiau to nepadarė, nuo bet kokių paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu jis taip pat nusišalino.Ieškovo bei kitiem įmonės darbuotojams apgyvendinti į Švedijos Karalystę buvo nugabentas statybinis konteineris, nurodomas pateikiamame įmonės ilgalaikio turto sąraše. Teismas pagrįstai laikė, kad ieškovas, kaip atsakingas už įmonės darbuotojus ir turtą darbų vadovas ir administracijos darbuotojas komandiruotės Švedijos Karalystėje metu turėjo pareigą po komandiruotės grąžinti įmonei jai priklausantį turtą ir dokumentus, tačiau to nepadarė.Byloje konstatavus, kad ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė yra preziumuojama, todėl šiuo atveju ieškovo kaltės įrodinėti nereikėjo. Apeliantas, kaip įmonės vadovas, už netinkamą įmonės vadovo pareigų atlikimą, privalo visiškai atlyginti atsakovei padarytą žalą tiek ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykius vertinant DK įtvirtintų darbo teisiniuose santykiuose taikomų materialinės atsakomybės kriterijų aspektu, tiek taikant CK numatytą bendrą civilinę atsakomybę.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl pravaikštos, kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), tinkamo kvalifikavimo; dėl įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo. Teisėjų kolegija pasisako šiais teisės klausimais.
Dėl darbuotojo neatvykimo į darbą kvalifikavimo kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas) ir įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo
Lietuvos Respublikos darbo kodekso 136 straipsnio, reglamentuojančio darbo sutarties nutraukimą be įspėjimo, 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka įtvirtinta DK 235 straipsnio 1 dalyje, pagal kurios nuostatą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai.Nebaigtinis šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas nustatytas DK 235 straipsnio 2 dalyje, pagal kurios 1 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu taip pat laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi, nutraukti darbo sutartį DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai, o tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009; 2015 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. K. v. VšĮ „Versli Lietuva“, bylos Nr. e3K-3-522-421/2015).Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad 2008 m. sausio 15 d. tarp UAB „KVD“ ir ieškovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti staliumi. 2009 m. rugsėjo 14 d. UAB „KVD“ vienintelio akcininko sprendimu Nr. 3 ieškovas laikinai buvo paskirtas įmonės vadovu, kol direktorė bus vaiko gimdymo ir auginimo atostogose (el. b. t. 1, b. l. 57, 64). Direktorė J. M. iš vaiko gimdymo ir auginimo atostogų grįžo ir įmonės vadovo pareigas vėl pradėjo atlikti 2012 m. lapkričio 19 d. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2015 m. sausio 26 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovės 2015 m. sausio 21 d. įsakyme nurodyta, kad „2015 m. sausio 21 d. nuvykus direktorei J. M. į Švedijos Karalystę darbuotojai: V. R., A. J., D. M., R. M., V. V. darbo vietoje nerasti ir neatliko darbų su rangovais, ko pasėkoje dirbo individualiai savo asmeniniuose objektuose nesusijusiuose su įmonės UAB „KVD“ veikla“; kad ieškovas, kaip ir kiti minėti darbuotojai, už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą „atleidžiami iš darbo pagal LR DK 136 str. 3 punktą 2 dalį“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, konstatavus pažeidimą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą (neatvykimas į darbą visą darbo dieną (pamainą)).Pažymėtina, kad sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Teismų praktika šiuo klausimu atspindi faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia jo veiksmų kvalifikavimą kaip pravaikštą, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno 2-oji klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008; 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. M. v. UAB „Transtira“, bylos Nr. 3K-3-12/2011; 2015 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. K. v. VšĮ „Versli Lietuva“, bylos Nr. e3K-3-522-421/2015).Apeliantas šioje byloje įrodinėjo, kad 2015 m. sausio 21 d. jis buvo komandiruotėje Švedijos Karalystėje ir atliko savo darbo funkcijas, o atsakovė teigė, kad jo nebuvo darbe visą dieną (pamainą).Pirmosios instancijos teismas palaikė atsakovės argumentus, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie atliekamas darbo funkcijas. Atsižvelgdamas į šį pirmosios instancijos teismo argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui). Taigi šiurkštaus darbo drausmės pažeidimui, nustatytam DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte, kaip pagrindui nutraukti darbo sutartį konstatuoti darbdavys turi įrodyti, kad darbuotojas neatliko darbo funkcijų visą darbo dieną arba pamainą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje šalys procesiniuose dokumentuose patvirtino, jog apeliantas darbdavės nurodymu 2015 m. sausio 21 d. buvo komandiruotėje Švedijos Karalystėje, tačiau kilo šalių ginčas, ar tą dieną apeliantas atliko darbo funkcijas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantas, kaip darbų vadovas, komandiruotės metu vadovaudamas kitiems komandiruotiems darbuotojams, neperdavė atsakovei visiškai jokių dokumentų ir jokios informacijos. Dėl to taikė contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė minėtą prezumpciją.Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantas UAB „KVD“ dirbo staliumi. Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad atsakovui komandiruotės metu buvo pavesta atlikti darbų vadovo pareigas. Šalys nepateikė, o pirmosios instancijos teismas nepareikalavo pateikti įrodymų apie apelianto eitas pareigas komandiruotės Švedijoje metu (apelianto pareigybės aprašymo, atsakovės direktorės įsakymų apie skiriamą komandiruotę ar pavestas atlikti pareigas ir pan.). Teisėjų kolegijos vertinimu, kartu su ieškiniu pateikta UAB „KVD“ 2015 m. balandžio 10 d. pažyma apie darbo pajamas Nr. 2, kurioje D. M. pareigos nurodytos kaip darbų vadovo (el. b. t. 1, b. l. 18), nėra pakankamas įrodymas patvirtinti išvadai, kad ieškovas komandiruotės Švedijoje metu atliko darbų vadovo pareigas. Be to, ši pažyma darbuotojo nepasirašyta. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškovo komandiruotės metu atliekamų pareigų šiuo įrodymu nesirėmė, taip pat nenurodė, kokiais įrodymais remiantis padarė išvadą, jog ieškovas komandiruotės metu atliko darbų vadovo pareigas (CPK 270 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustačius, kad apeliantas buvo įdarbintas staliumi ir nesant įrodymų apie tai, kad komandiruotės metu jam buvo pavesta atlikti kitas darbo funkcijas, pirmosios instancijos teismas padarydamas išvadą, jog apeliantas komandiruotės metu turėjo vadovauti kitiems darbuotojams, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus apie tai, kokias darbo funkcijas buvo pavesta atlikti apeliantui komandiruotės Švedijoje metu ir kad jų neatliko, o pirmosios instancijos teismo akcentuota aplinkybė, jog apelianto atleidimo iš darbo metu vyko ieškovo ir atsakovės direktorės santuokos nutraukimo procesas, šios pareigos nepaneigia. Atsakovei nepateikus įrodymų, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovo atžvilgiu taikyti contra spoliatorem prezumpciją. Teismas, byloje nustatinėdamas padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir drausminės nuobaudos už jį parinkimą, remiasi byloje surinktais įrodymais. Darbo bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu pripažino neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Teismas nurodė, kad apeliantas nenurodė, dėl kokių priežasčių ieškovas nevykdė užsakymų atsakovės objektuose, kodėl nebuvo darbo vietoje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovui nepateikus įrodymų, jog buvo lojalus įmonei ir atliko darbo funkcijas, jis neįrodė, jog į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių.Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas nuostatas dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neatvyko į darbą 2015 m. sausio 21 d., remdamasis atsakovės paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nevertino ir netyrė į bylą pateiktų rašytinių įrodymų atitikimo atsakovės išdėstytai pozicijai, taip pat nepareikalavo įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Kaip minėta, iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad UAB „KVD“ direktorė J. M. įsakymą Nr. 01/21 dėl darbuotojų atleidimo priėmė 2015 m. sausio 21 d. Šiame įsakyme nurodyta, kad jis priimtas Šilutėje. Tame pačiame įsakyme nurodyta, kad tą pačią dieną, t. y. „2015 m. sausio 21 d., nuvykus direktorei J. M. į Švedijos Karalystę darbuotojai: V. R., A. J., D. M., R. M., V. V. darbo vietoje nerasti ir neatliko darbų su rangovais, ko pasėkoje dirbo individualiai savo asmeniniuose objektuose nesusijusiuose su įmonės UAB „KVD“ veikla“ (el. b. t. 1, b. l. 15). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime netyrė ir nenagrinėjo, ar atsakovė J. M. tą pačią dieną galėjo nuvykti į Švedijos Karalystę, patikrinti, kaip darbuotojai atlieka (neatlieka) darbo funkcijas ir priimti įsakymą dėl darbuotojų atleidimo Šilutėje. Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovės procesiniuose dokumentuose bei įsakyme dėl darbuotojų atleidimo nurodyta, kad direktorė nuvyko į Švedijos Karalystę 2015 m. sausio 21 d., tačiau direktorės komandiruotė turėjo įvykti tik kitą dieną, t. y. 2015 m. sausio 22 d. (UAB „KVD“ 2015 m. sausio 21 d. įsakymas (iš kurio turinio matyti, kad jis priimtas Šilutėje) dėl komandiruotės, kuriame nurodyta, kad direktorė siunčia save, J. M., į komandiruotę Švedijos Karalystėje laikotarpiui nuo 2015 m. sausio 22 d. iki 2015 m. sausio 22 d. (el. b. t. 1, b. l. 33)). Iš kelionės sertifikato matyti, kad buvo rezervuota kelionė laivu Karlshamnas – Klaipėda 2015 m. sausio 22 d. (el. b. t. 1, b. l. 34-40). Nagrinėjamu atveju teismas, palaikęs atsakovės poziciją dėl apelianto pravaikštos, skundžiamame sprendime nepasisakė dėl minėtų įrodymų įrodomosios reikšmės, kokią jie turi įtaką nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytų argumentų, kuriuose teigiama, kad įmonės vadovei J. M. net nereikėjo vykti į konkretų objektą, kuriame įmonės darbuotojai turėjo atlikti darbo funkcijas, kad iš karto atvykus į Švedijos Karalystę J. M. nuvyko į savo šeimos namą, kuriame ir rado komandiruotus darbininkus, nors jie visi turėjo būti užsakovo objekte ir vykdyti užsakymus. Teismas skundžiamame sprendime nevertino ir neanalizavo, ar šie argumentai neprieštarauja atsakovės 2015 m. sausio 21 d. įsakyme išdėstytoms aplinkybėms, kad atsakovės vadovė komandiruotų darbuotojų darbo vietoje nerado, nes jie dirbo individualiai savo asmeniniuose objektuose.Spręsdamas dėl drausminės nuobaudos ieškovui parinkimo tinkamumo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nenurodė priežasčių dėl neatvykimo į darbą, kodėl nevykdė užsakymų atsakovės objektuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nepaaiškinimas teismui minėtų aplinkybių, nepaneigia atsakovės pareigos įrodyti, jog, pirma, darbuotojas neatvyko į darbą visą darbo dieną (pamainą), ir antra, jis neatvyko be svarbių priežasčių. Ieškovo nepaaiškinimas neatvykimo į darbą priežasčių, kai byloje nėra įrodymų, jog jis nebuvo atvykęs į darbą visą darbo dieną (pamainą), ypač įvertinus tai, kad šalys neneigia, jog ieškovas buvo darbdavės nurodymu išvykęs į komandiruotę Švedijos Karalystėje, negali būti laikomas pakankamu pagrįsti išvadai apie pažeidimo sukeltus sunkius padarinius, kaip vieną iš DK 238 straipsnyje nurodytų nuobaudos parinkimo kriterijų. Atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai netyrė byloje esančių įrodymų turinio, nesiaiškino, kokias darbo funkcijas ieškovui buvo pavesta atlikti komandiruotės Švedijos Karalystėje metu, kokie įrodymai patvirtina ar paneigia šalių nurodomas aplinkybes dėl ieškovo (ne)atvykimo į darbą visą darbo dieną (pamainą), jei ieškovas neatvyko į darbą (pamainą), tai dėl kokių priežasčių, ar šios priežastys laikytinos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgė ir nepasisakė dėl aplinkybių, ne tik susijusių su analizuojamu darbo drausmės pažeidimu, bet ir galėjusių lemti parinktos nuobaudos griežtumą: po devynių mėnesių iškeltą bankroto bylą atsakovei, kitų darbuotojų, nurodytų atsakovės 2015 m. sausio 21 d. įsakyme, atleidimą. Teismas nesiaiškino, dėl kokių priežasčių atsakovė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo vienu įsakymu paskyrė net 5 darbuotojams, įskaitant ieškovą, ar taip atsakovė nepiktnaudžiavo teise, šitaip iš esmės reaguodama ne į ieškovo darbo drausmės pažeidimus, o į atsakovės sunkią finansinę padėtį ar šeimines ieškovo ir trečiojo asmens aplinkybes. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė, jog atsakovei bankroto byla buvo iškelta 2014 m. spalio 29 d., nors buvo iškelta 2015 m. spalio 29 d.; kad ieškovas laikinu atsakovės vadovu buvo paskirtas nuo 2008 m. rugsėjo 14 d., nors iš rašytinių byloje įrodymų matyti, kad laikinu įmonės vadovu jis buvo paskirtas metais vėliau, t. y. 2009 m. rugsėjo 14 d.; kad UAB „KVD“ 2015 m. sausio 26 d. su ieškovu D. M. nutraukė darbo santykius nuo 2015 m. sausio 26 d., nors UAB „KVD“ įsakymas dėl ieškovo ir kitų darbuotojų atleidimo buvo priimtas 2015 m. sausio 21 d., o UAB „KVD“ pranešimas apie darbuotojo D. M. atleidimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pateiktas 2015 m. sausio 26 d. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, t. y. neatskleidė pagrindinių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių (neatskleidė bylos esmės).
Dėl juridinio asmens vadovo ir darbuotojo funkcijų, kai jas abi atlieka tas pats asmuo, atribojimo
CK 2.82 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuojama, kad juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą, kuris, inter alia, atsako už juridinio asmens veiklos organizavimą. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, būti lojaliam juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, draudimas painioti juridinio asmens turtą su savo turtu arba naudoti jį ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, asmeninei naudai ar naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, pareiga pranešti kitiems juridinio asmens valdymo organo nariams arba juridinio asmens dalyviams apie interesų konfliktą.Darbuotoją ir darbdavį siejantys darbo teisiniai santykiai reglamentuojami darbo įstatymuose ir kituose norminiuose teisės aktuose. DK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai, pagal kuriuos įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. CK normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialieji įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis).Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. sausio 15 d. tarp UAB „KVD“ ir ieškovo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ieškovas buvo priimtas dirbti staliumi. 2009 m. rugsėjo 14 d. UAB „KVD“ vienintelio akcininko sprendimu Nr. 3 ieškovas laikinai buvo paskirtas įmonės vadovu, kol direktorė bus vaiko gimdymo ir auginimo atostogose. Direktorė J. M. iš vaiko gimdymo ir auginimo atostogų grįžo ir įmonės vadovo pareigas vėl pradėjo atlikti 2012 m. lapkričio 19 d. Darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2015 m. sausio 26 d. Taigi iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovas įmonei vadovavo nuo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. Byloje įrodymų apie vadovaujančias pareigas nuo 2012 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. sausio 26 d. nepateikta.Atsakovė priešieškinio reikalavimą priteisti bendrovei padarytą žalą grindė ieškovo darbuotojo D. M. neteisėtais veiksmais, t. y. tuo, kad jis pasisavino įmonės turtą. Ieškovas D. M., atsikirsdamas į šiuos argumentus, nurodo, kad jis nepasisavino įmonės turto, kad nebuvo materialiai atsakingas už įmonės turtą, todėl neturi pareigos priešieškinyje minimo turto grąžinti ar atlyginti jo vertę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas pažeidė savo pareigas tiek kaip laikinai einantis pareigas vadovas, neperduodamas grįžusiai įmonės vadovei įmonės turto, tiek kaip darbuotojas (pasisavindamas ar išvaistydamas) ir negrąžindamas įmonės turto – namelio ruošinį bei statybinį konteinerį.Siekiant atriboti vadovo ir darbuotojo funkcijas, kai jas abi atlieka tas pats asmuo, būtina vadovautis CK, DK teisės normomis, taip pat bendrovės įstatais, ieškovo pareiginiais nuostatais. Nors byloje pateikti UAB „KVD“ įstatai, tačiau ieškovo pareiginių nuostatų nėra pateikta. Nors bylos nagrinėjimo metu kilo šalių ginčas dėl ieškovo pareigų apimties, jų pobūdžio jo komandiruotės į Švedijos Karalystę metu, tačiau byloje nekilo šalių ginčo dėl to, kad ieškovas įmonei vadovavo 2009 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. lapkričio 19 d. laikotarpiu, o nuo 2012 m. lapkričio 20 d. iki 2015 m. sausio 26 d. įmonei vadovavo trečiasis asmuo J. M.. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes konstatuotina, kad 2009 m. rugsėjo 14 d. - 2012 m. lapkričio 19 d. tarp atsakovės UAB „KVD“ ir ieškovo, kuris ėjo laikino direktoriaus pareigas, susiklostė civiliniai, o 2012 m. lapkričio 20 d. - 2015 m. sausio 26 d. - darbo teisiniai santykiai. Taigi UAB „KVD“ ir ieškovą siejo dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai – civiliniai teisiniai santykiai, kai jis veikė kaip įmonės direktorius, ir darbo teisiniai santykiai, kai jis veikė kaip stalius ir (ar), kaip teigė atsakovė, darbų vadovas (darbuotojas). Šių teisinių santykių kvalifikavimas yra itin svarbus nustatant, kokios rūšies – civilinę, kaip juridinio asmens vadovui, ar materialinę, kaip darbuotojui, atsakomybę reikia taikyti ir kokios būtinos įrodyti sąlygos atsakomybei kilti.Juridinio asmens valdymo organo nario (vadovo) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų juridinis asmuo privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi vadovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario valdant juridinį asmenį.Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška turtinės atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką materialinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti šias sąlygas: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (DK 246 straipsnis). Materialinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra visos DK 246 straipsnyje nurodytos pažeidėjo materialinės atsakomybės sąlygos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Pakruojo ūkininkų kredito unija v. A. E. R., bylos Nr. 3K-3-47/2011; kt.). Materialinei atsakomybei atsirasti yra pakankama kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. ir kt. v. UAB „Fatalitas“, bylos Nr. 3K-3-125/2012). Nuo kaltės rūšies, jos laipsnio priklauso materialinės atsakomybės ribos, dydis.Darbuotojų materialinė atsakomybė skirstoma į dvi rūšis: ribotąją ir visišką. Ribotoji darbuotojų materialinė atsakomybė įtvirtinta DK 254 straipsnyje ir, jai esant, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Visiškos materialinės atsakomybės atvejai nustatyti DK 255 straipsnyje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje P. K. v. UAB „Dannemand“, bylos Nr. 3K-3-96-2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Šiaulių lyra“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-359/2013; 2015 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-625-687/2015).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas D. M. trečiojo asmens J. M. nėštumo, gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų metu veikė kaip bendrovės vadovas, o komandiruotės į Švedijos Karalystę metu – kaip darbų vadovas. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo išvada apie ieškovo eitas pareigas komandiruotės metu padaryta pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, kiek tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala. Jei nustatoma, kad bendrovės vadovas akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus ar veikė aiškiai aplaidžiai, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, civilinė atsakomybė gali atsirasti. Visi šie pažeidimai kartu ir kiekvienas atskirai gali būti pagrindas vadovo civilinei atsakomybei kilti. Jei kilusią žalą nulėmė ne tik vienasmenio valdymo organo, bet ir kitų valdymo organų sprendimai, vienasmeniam organui tenkanti atsakomybė turi būti įvertinta pagal dalinių prievolių taisykles proporcingai jo elgesio įtakai žalos atsiradimui, išskyrus atvejus, kai valdymo organų narių atsakomybė pagal įstatymus arba steigimo dokumentus yra solidari (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Mitnija“ ir kt. v. V. G. ir E. R., bylos Nr. 3K-7-124-2014). Juridinio asmens vadovo (uždarosios akcinės bendrovės direktoriaus) kompetencija apibrėžta UAB „KVD“ įstatų 63–70 punktuose; darbuotojo darbo funkcijas apibrėžia darbo sutartis ir pareiginiai nuostatai. Byloje nėra pareiginių nuostatų, įsakymo dėl komandiruotės skyrimo ar kitų dokumentų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti ieškovo eitas pareigas, jo atsakomybės apimtį, komandiruotės į Švedijos Karalystę metu.UAB „KVD“ direktorius yra vienasmenis visos bendrovės valdymo organas, atsakantis už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą (UAB „KVD“ įstatų 69.1 punktas). Taigi jei ginčytini ieškovo veiksmai atlikti jam einant bendrovės vadovo pareigas, tai padarytai žalai atlyginti turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas civilinę atsakomybę ieškovui, kaip bendrovės vadovui, nesirėmė įstatais, nenagrinėjo atsiliepime į priešieškinį nurodytų argumentų, jog faktinis bendrovės vadovas ir asmuo materialiai atsakingas už bendrovėje esančius daiktus visuomet buvo J. M., neanalizavo, kokius daiktus ieškovui, kaip laikinajam įmonės vadovui, perdavė trečiasis asmuo J. M., kokius daiktus kilo pareiga ieškovui grąžinti trečiajam asmeniui grįžus iš vaiko priežiūros atostogų, bei kodėl priešieškinis dėl šių daiktų grąžinimo ar jų vertės atlyginimo pareikštas tik po to, kai kilo šalių ginčas dėl darbuotojo atleidimo teisėtumo, t. y. daugiau nei po trejų metų skaičiuojant nuo tuometinės atsakovės vadovės grįžimo iš vaiko priežiūros atostogų, ir prasidėjus ieškovo ir trečiojo asmens šeiminiams nesutarimams.Taikant materialinę atsakomybę darbuotojui, materialinės atsakomybės sąlygų egzistavimo įrodinėjimo pareiga tenka darbdaviui (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo ieškovo D. M., kaip staliaus, neteisėtų veiksmų, neanalizavo ieškovo pareigų ir atsakomybės apimties komandiruotės metu. Teismas nenagrinėjo, ar ieškovas buvo atsakingas už priešieškinyje nurodyto namelio surinkimą, jo perdavimą atsakovės klientui, ar klientas šį namelį gavo, ar jis sumokėjo už namelį, jei taip, tai ar pačiai atsakovei, ar ieškovui. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl ieškovo argumentų, kad konteineris, kuris nurodytas priešieškinyje, yra Švedijos Karalystėje, kad jam nekyla pareiga jo grąžinti į Lietuvą. Taigi įrodymai dėl ieškovo materialinės atsakomybės sąlygų nebuvo visapusiškai tirti, įvertinti ir tinkamai kvalifikuoti. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nesilaikė teismų praktikoje suformuluotų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 185 straipsniai) ir dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl ieškovui taikytinos materialinės atsakomybės rūšies, taikytina visiška ar ribotoji materialinė darbuotojo atsakomybė.Pirmosios instancijos teismas nevertino ir kitų, dar nepaminėtų, byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės nustatant, ar ieškovas atliko neteisėtus veiksmus, galimos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančio Klaipėdos apygardos prokuratūros 2016 m. vasario 3 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, Lietuvos teismo ekspertizės 2016 m. sausio 4 d. Nr. 11K-308 (15) specialisto išvados, turinčių reikšmės siekiant išsiaiškinti daiktų priėmimo ir perdavimo aplinkybes, nenagrinėjo ieškovo nurodytų argumentų, kad kai kuriuos daiktus trečiasis asmuo pasiėmė būdama Švedijoje, dėl ko Švedijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas, pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė dėl byloje esančios BUAB „KVD“ administratorės ataskaitos, įrodomosios reikšmės nustatant daiktų, nurodytų priešieškinyje, vertę ir žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatant žalos dydį reikšmingos ir ieškovo bei trečiojo asmens santuokos nutraukimo byloje esantys duomenys, susiję su santuokoje įgytų daiktų padalinimu. Pažymėtina, kad Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. priimtas dalinis sprendimas, kuriuo, be kita ko, nuspręsta kilnojamuosius daiktus (baldai, buitinė technika ir kitokia įranga), esančius name adresu (duomenys neskelbtini) priteisti J. M. asmeninės nuosavybės teise, o kilnojamuosius daiktus (baldai, buitinė technika ir kitokia įranga), esančius name adresu (duomenys neskelbtini) priteisti D. M. nuosavybės teise. Minėtas sprendimas įsiteisėjęs.
Dėl procesinės bylos baigties
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 straipsnis), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Tuo atveju, kai bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas nustato, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuoseklioje savo praktikoje dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo ne kartą yra nurodęs, jog bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties bei pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; kt.). Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalauta, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2007; kt.).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, bylos medžiagą, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę, t. y. neatskleidė pagrindinių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių (neatskleidė bylos esmės), o įvertinusi bylos neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju būtina iš naujo tirti esmines bylos aplinkybes, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo.