Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-53-454/2014 pagal ieškovo M. L. ieškinį atsakovui G. L. dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir termino palikimui priimti pratęsimo, tretieji asmenys notarė G. K., D.K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo M. L. ieškinys atsakovui G. L. dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo ir termino palikimui priimti pratęsimo, tretieji asmenys notarė G. K., D.K.. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, todėl yra pagrindas remiantis apeliacinio skundo argumentais jį panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini), todėl sistemiškai aiškinant 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 4 straipsnio 2 ir 4 dalis, 38 straipsnį, konstatuotina, kad ginčo teisiniams santykiams taikytinos 1964 m. CK paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos, galiojusios palikimo atsiradimo metu, taip pat 2000 m. CK 1.5 straipsnis, kuriame reglamentuojamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymas. 1964 m. CK 587 straipsnyje įtvirtinta, kad palikimui įgyti įpėdinis jį turi priimti. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Nurodyti veiksmai turi būti atlikti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, kuria laikoma palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 569 str. 1 d.). Kadangi V. P. mirė (duomenys neskelbtini), tai terminas palikimui po jo mirties priimti pasibaigė (duomenys neskelbtini). Apeliantas iki nurodyto termino teisės į palikimą, atsiradusį po V. P. mirties, neįgyvendino, todėl konstatuotina, kad jis praleido įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti. Tais atvejais, kai įpėdinis praleidžia įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti, jo galimybės gauti paveldėtą turtą iš esmės sumažėja. Tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, jis gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių. Tokiais atvejais įpėdiniui, praleidusiam terminą palikimui priimti, perduodama iš jam priklausančio turto tik tai, kas išliko natūra, o taip pat lėšos, gautos realizavus kitą jam priklausančio turto dalį (1964 m. CK 588 str.).

Kasacinio teismo praktikoje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad tam, jog įpėdinis pasinaudotų galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, jis turi įrodyti, kad šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susiklosčiusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad, turėdamas apsisprendimo laisvę, įpėdinis nepareiškė noro priimti palikimą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 str.). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2007; 2007 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2007; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2011).

Nagrinėjamoje byloje apeliantas kaip priežastis, dėl kurių jis per įstatyme nustatytą terminą neįgyvendino savo teisės į palikimą, nurodė savo neveiksnumą palikimo atsiradimo metu, o taip pat nežinojimą apie jo naudai sudarytą testamentą. V. P. mirties metu apeliantas buvo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, todėl asmeniškai pats, neturėdamas visiško civilinio veiksnumo, negalėjo įgyvendinti savo teisių į palikimą. Nei vienas iš apelianto įstatyminių atstovų, t. y. nei vienas iš jo tėvų į notarų biurą dėl palikimo po V. P. mirties apelianto vardu priėmimo nesikreipė, o apeliantui apie jo naudai V. P. sudarytą testamentą tapo žinoma tik 2011 metų rugsėjo mėnesį, kai jo motina užsiminė jam apie sudarytą testamentą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad apeliantui apie jo naudai sudarytą testamentą tapo žinoma tik 2011 m. rugsėjo mėnesį, o byloje duomenų ir juospatvirtinančių rodymų, kad apeliantui dar iki 2011 m. rugsėjo mėnesio buvo ar galėjo būti žinoma apie sudarytą testamentą, nėra. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovo nurodytas argumentas, kad apeliantas, pilnamečiu tapęs (duomenys neskelbtini) metais, jau galėjo įgyvendinti savo teises į palikimą. Kadangi (duomenys neskelbtini) metais apeliantui apie jo naudai sudarytą testamentą dar nebuvo žinoma, negalima laikyti, kad apeliantas jau tuo metu turėjo imtis aktyvių veiksmų palikimui priimti. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pripažino, jog apeliantas, gyvendamas su savo motina, negalėjo nežinoti apie sudarytą testamentą. Paminėtina, kad teismo sprendime tokia išvada nėra padaryta, o priešingai, teismas pripažino, kad apeliantui apie jo naudai galimai sudarytą testamentą tapo žinoma tik 2011 metais. Aplinkybę, jog apeliantui apie jo naudai sudarytą testamentą tapo žinoma tik 2011 metų rugsėjo mėnesį, patvirtina ir byloje esantys duomenys, remiantis kuriais nustatyta, kad būtent 2011 m. rugsėjo mėnesį, t. y. jo motinai užsiminus apie jo naudai sudarytą V. P. testamentą, apeliantas, siekdamas įsitikinti tokio testamento egzistavimu, kreipėsi į Kauno miesto 12-ojo notaro biuro notarę G. K. (b.l. 34, t. I). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors apeliantui apie jo naudai sudarytą testamentą tapo žinoma 2011 metų rugsėjo mėnesį, tačiau tik 2012 metų liepos mėnesį apeliantui pavyko rasti šio testamento kopiją, kas sudarė pagrindą apeliantui realiai įsitikinti tokio testamento egzistavimu.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl to, ar apelianto nurodyta termino palikimui priimti priežastis – nežinojimas apie jo naudai sudarytą testamentą– gali būti laikoma svarbia priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti terminą palikimui priimti, pripažino, kad apelianto motinos veiksmai (neveikimas) tokį ilgą laiko tarpą neinformuojant savo sūnaus apie jo naudai sudarytą testamentą, negali būti laikomi svarbia priežastimi atnaujinti terminą palikimui priimti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima sutikti. Kaip jau buvo nurodyta, asmuo, prašantis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti, turi įrodyti, kad jis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių negalėjo tinkamai įgyvendinti savo teisių į palikimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo teisių į palikimą negalėjo įgyvendinti dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, o būtent – dėl nežinojimo apie jo naudai sudarytą testamentą. Aplinkybė, kad apelianto apie jo naudai sudarytą testamentą neinformavo jo motina, negali paneigti apelianto nežinojimo apie sudarytą testamentą fakto. Apeliantas palikimo atsiradimo metu būdamas nepilnametis, nežinodamas apie jo naudai sudarytą testamentą, ne tik kad asmeniškai negalėjo priimti palikimo, kokiu nors būdu įtakoti savo tėvų valią ir elgesį dėl palikimo jo vardu priėmimo, bet ir kokiu nors būdu įtakoti savo motinos sprendimą dėl informacijos apie jo naudai sudarytą testamentą pateikimo. Taigi nurodytu atveju aplinkybė, jog apeliantas nežinojo apie sudarytą testamentą, yra nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė. Apeliantas savo motinos elgesio įtakoti negali, todėl aplinkybė, kad apelianto motina slėpė testamento sudarymo faktą nuo apelianto, laikytina objektyvia priežastimi, nepriklausančia nuo apelianto valios.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje ypač daug dėmesio skyrė aplinkybėms, susijusioms su priežastimis, dėl kurių apelianto motina buvo priėmusi sprendimą neinformuoti apelianto apie jo naudai sudarytą testamentą, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, šios aplinkybės esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pagrindo terminio palikimui priimti pratęsimo neturi. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, jog įpėdinio motina, kaip jo atstovė pagal įstatymą, laiku neatliko įstatyme nustatytų veiksmų dėl palikimo priėmimo, neturėtų lemti neigiamų padarinių (teisės paveldėti praradimo) atsiradimo įpėdiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2012), todėl apelianto motinai per įstatymo nustatytą terminą neatlikus veiksmų dėl palikimo priėmimo apelianto vardu ir dėl vienokių ar kitokių priežasčių nusprendus neinformuoti apelianto apie jo naudai sudarytą testamentą, apeliantui neturėtų atsirasti neigiamų pasekmių ir jis neturėtų prarasti teisės paveldėti, kadangi šios aplinkybės nuo jo valios objektyviai nepriklausė.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle,o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; kt.).

Pirmosios instancijos teismas išvadą apie apelianto neatidų, nerūpestingą elgesį padarė remdamasis aplinkybėmis, jog apeliantas, sužinojęs apie jo naudai sudarytą testamentą, netinkamu būdu (žodžiu) kreipėsi į notarų biurus dėl informacijos apie testamentą gavimo, kad nesiėmė aktyvių veiksmų ieškant sudaryto testamento, kadangi nesikreipė į šalies ar bent jau Kauno miesto notarus, kad 2012 metų liepos mėnesį, radęs testamento kopiją, į notarų biurą dėl jo dublikato išdavimo kreipėsi tik 2013 m. vasario 6 d., kad net ir su teisininko pagalba netinkamai ruošėsi savo teisių gynybai, švaistė laiką nereikalingų raštų rašymui, o ne tikslingai ieškojo testamento. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su apelianto elgesiu, kai jis, sužinojęs apie sudarytą testamentą, ėmėsi veiksmų jam surasti, kreipėsi į notarų biurą, o radęs testamento kopiją ėmėsi aktyvių veiksmų jo originalui notarų biuruose surasti, siekdamas tinkamo jo teisių atstovavimo kreipėsi į profesionalius teisininkus, kaip tik leidžia daryti priešingą nei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas tokiu elgesiu ne tik kad išreiškė valią priimti palikimą, atsiradusį po V. P. mirties, bet ir ėmėsi aktyvių veiksmų šiai teisei įgyvendinti. Aplinkybės, kad apeliantas, neturėdamas tam reikiamų specialių žinių, į notarų biurus kreipdavosi žodžiu, kad formuluodamas paklausimus jas suformuluodavo netiksliai, dėl ko jam būdavo pateikiama netinkama informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, kad jis savo teises įgyvendino nesąžiningai. Teisėjų kolegijos manymu, atsisakymo ginti pažeistas apelianto teises neturėtų lemti ir apelianto pasirinkto teisininko netinkama teisinė pagalba, kadangi apeliantas, kreipdamasis pagalbos į profesionalų teisininką, tikėjosi iš jo gauti tinkamą teisinę pagalbą, o tai, kad jo pasirinktas teisininkas galimai netinkamai suformuluodamas paklausimus ar imdamasis kitokių netikslingų veiksmų jo pažeistų teisių gynybai, nesudaro pagrindo pripažinti asmens teisės ginti savo pažeistas teises praradimą. Teisėjų kolegija, sutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentu, pripažįsta esant tikėtina, jog apeliantas, kuris savo veiksmais ir elgesiu išreiškė valią priimti palikimą, jei tik būtų žinojęs, kokiu būdu ir tvarka reikia kreiptis į notarų biurus dėl reikiamos informacijos pateikimo, kaip turi būti suformuluoti jo prašymai, būtų ėmęsis dar aktyvesnių veiksmų ir veikęs operatyviau.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, jogpirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepratęsė apeliantui termino palikimui, atsiradusiam po V. P. mirties, pagal testamentą priimti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybe, kad nuo palikimo atsiradimo dienos iki apelianto kreipimosi į teismą dienos praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, kad atnaujinus terminą nebūtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas galimybei įvykdyti paskutiniąją palikėjo V. P. valią ir užtikrinti apelianto teisę į palikimo priėmimą. Pažymėtina, jog, kaip kad byloje nurodė atsakovas, V. P. nebuvo tikrasis apelianto senelis, tačiau, nepaisant to, jis išreiškė valią jam priklausančią buto dalį palikti būtent apeliantui. Palikėjo valia turi būti gerbiama. Be to, atsižvelgtina į tai, kad apelianto teisę į palikimą ginčija jo paties tėvas, kuris, remiantis bendraisiais bendražmogiškais principais ir moralės normomis, neturėtų būti suinteresuotas neigiamų turtinių pasekmių savo sūnui atsiradimu. Tokia atsakovo pozicija, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai, nei kad sprendė pirmosios instancijos teismas, sudaropagrindą manyti, kad dėl priešiškų tarpusavio santykių neatsitiktinai apelianto motina ilgą laiko tarpą vengė informuoti apeliantą apie jo teisę paveldėti turtą, atsiradusį po V. P. mirties. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad yrapagrindas apeliantui pratęsti terminą palikimui po V. P. mirties pagal testamentą priimti.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas ginčijo ir O. P. 1999 m. gruodžio 9 d. išduotą paveldėjimo liudijimą teigdamas, kad jis apie tai, jog ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas pažeidžia jo teises, sužinojo tik 2013 m. vasario 27 d., t. y. tik oficialiai įsitikinus tuo, jog jo naudai sudarytas testamentas galioja ir nėra panaikintas, t. y. būtent tą dieną, kai jis notarų biuro gavo atsakymą apie tai. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantas, net ir neturėdamas šio atsakymo, kreipėsi į teismą su ieškiniudėl pažeistų teisių gynybos, kas tik įrodo, jog ir pats apeliantas nelaikė esant būtina gauti nurodytus duomenis, kad jis galėtų suprasti, jog jo teisės nagrinėjamu atveju yra pažeistos.Nesant duomenų, kad V. P. 1998 m. liepos 13 d. testamentas negalioja ar yra panaikintas, apeliantas pagrįstai galėjo manyti, kad jis galioja. Tačiauteisėjų kolegija sutinkasu apelianto argumentu, jog vien tik jo motinospanešimas apie jo naudai sudarytą testamentą, negalėjo būti pagrindasapeliantui spręsti, jog jo teisės ir teisėtai interesai yrapažeidžiami. Teisėjų kolegija sutinka, kad vien tik pranešimas apie galimai sudarytą testamentą, neturint šio testamento, nesudarė pagrindo apeliantui neabejotinai būti įsitikinusiam tokio testamento egzistavimu, ypač, atsižvelgiant į tai, kad apeliantui kreipusis į notarų biurą dėl duomenų apie testamentą suteikimo jam buvo nurodyta, kad paveldėjimo byloje jokių duomenų apie sudarytą mirusiojo V. P. testamentą nėra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad tik 2012 m. liepos mėnesį, radęs testamento kopiją, apeliantas galėjo akivaizdžiai įsitikinti savo teisių pažeidimu. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka, pripažindama, kad nors apeliantui dar 2011 m. tapo žinoma apie jo naudai V. P. sudarytą testamentą, kad jo motina patvirtino, jog toks testamentas buvo sudarytas, tačiau šio testamento ar jo kopijos neturint, jis negalėjo būti absoliučiai įsitikinęs savo teisių pažeidimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui pilnamečiu tapus jau įsigaliojus 2000 m. CK, jam apie jo teisių pažeidimą taip pat tapo galiojant šiam kodeksui, todėl apelianto reikalavimui, kuriuo jis ginčija palinkimo po V. P. mirties priėmimo teisėtumą ir paveldėjimo teisės liudijimo dalį, taikytini 2000 m. CK numatyti ieškinio senaties terminai. CK 5.8 straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Nors palikimas po V. P. mirties atsirado dar (duomenys neskelbtini), kad tikėtinai apeliantui dar iki sužinojimo apie testamento jo naudai egzistavimą buvo žinoma, jog palikimą po V. P. mirties priėmė jo sutuoktinė, apelianto močiutė O. P., tačiau, atsižvelgiantį tai, kad apeliantas akivaizdžiai apie jo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. liepos mėnesį, o ieškinį teismui pateikė 2013 m. vasario 18 d., spręstina, kad jis CK 5.8 straipsnyje numatyto vienerių metų termino nepraleido.

Asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui (CK 5.8 str.). Tai gali būti įpėdinis tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Apeliantas yra įpėdinis pagal testamentą. Nagrinėjamu atveju ginčijama paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto 1999 m. gruodžio 9 d., O. P. dalis dėl ½ buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), paveldėjimo. Kadangi O. P., kuriai išduotas ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas, yra mirusi, tai apeliantas pagrįstai ieškinį pareiškė jos teisių ir pareigų perėmėjui G. L.. Pirmosios instancijos teismui nepratęsus apeliantui termino palikimui, atsiradusiam po V. P. mirtiespriimti, teismas netenkino ir apelianto prašymo dėl daliespaveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, kadangi teismas ginčijamo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, kaip nepažeidžiančio apelianto teisių ir teisėtų interesų, išduoto nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, neturėjo pagrindo panaikinti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs esant pagrindą pratęsti apeliantui terminą palikimui, atsiradusiam po V. P. mirties priimti, sprendžia, jog O. P. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dalyje dėl ½ dalies ginčo buto nepagrįstai pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus gauti jam priklausančią palikimą sudarančio turto dalį. Apeliantui įgijus teisę priimti palikimą pagal testamentą po V. P. mirties, laikytina, kad O. P. išduotas paveldėjimo teisėsliudijimas, kuriuo įformintos O.P. paveldėjimo teisės į visą ginčo butą, pažeidžia apelianto teises ir teisėtuslūkesčius gauti jam testamentu paliktą turtą, kadangi O. P. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo visą butą, esantį (duomenys neskelbtini), nors dalis šio buto pagal testamentą turėtų atitekti apeliantui. V. P. testamente nėra nurodytakonkreti paveldimo turto dalis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas buvo įgytas santuokos metu (b.l. 56, t. I), kad sutuoktinių turto dalys lygios, laikytina, kad apeliantas turi teisę paveldėti ½ dalį šio buto. Kadangi ginčijamu paveldėjimo teisės liudijimu visą butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), paveldėjo palikėjo V. P. sutuoktinė, todėl paveldėjimo teisės liudijimas, išduotas į visą palikėjo turtą tik jai vienai, pažeidžia CK 5.13 straipsnio reikalavimus. Įstatyme nenustatyta terminas, per kurį asmuo, priėmęs palikimą, gali, bet neprivalo prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į jam pagal įstatymą priklausančią ir priimtą palikimą sudarančio turto dalį ar visą palikimą. O. P. teisę jau įgyvendino, kai tuo tarpu apeliantui priėmus palikimą po V. P. mirties jis šiateise, nesant panaikinto paveldėjimo teisės liudijimo į ½ dalį ginčo buto, negalėtų šia teise pasinaudoti. Todėl tam, kad jis šia teise galėtų nekliudomai pasinaudoti, būtina pripažinti O. P. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria patvirtintos O. P. nuosavybės teisės į ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas atsisakė tenkinti apelianto reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu naikintina ir šis apelianto reikalavimastenkinamas pripažįstant negaliojančiu paveldėjimo teisės liudijimą ta apimtimi, kuria jis pažeidžia apelianto teises paveldėti jam priklausančią palikimo dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijosteismo sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą apelianto ieškinį tenkinant, todėlapeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamasir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, nepasisakytina.

Panaikinuspirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą iš naujo paskirstomos pirmosios instancijosteisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantasuž pareikštą ieškinį yra sumokėjęs 143 Lt žyminį mokestį (b.l. 31, t. I), o nuo likusios dalies – 968 Lt - žyminio mokesčio sumokėjimo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi (b.l. 41, t. I) atleistas. Kadangi ieškovo ieškinys tenkinamas, tai ieškovui iš atsakovo priteistina jo sumokėtasžyminis mokestis – 143 Lt ir valstybei iš atsakovo priteistina 968 Lt žyminis mokestis, nuo kurio sumokėjimo ieškovasbuvo atleistas, o taip pat 26,10 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš viso 994,10 Lt (CPK 93 str. 1 d., 96 str. 1 d.).

Taip pat nustatyta, kad ieškovas civilinėje byloje naudojosi advokato padėjėjo paslaugomis ir už atstovavimą iš viso sumokėjo 700 Lt. Kadangi teismo posėdžiai, kuriuose dalyvavo apelianto atstovė, iš viso truko 3 val. 44 min., tai suapvalinus jų trukmė yra 4 val. ir remiantis Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis maksimali priteistina už atstovavimą teisme suma yra 600 Lt. Kadangi už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, tai maksimali apeliantui priteistina išlaidų už advokato padėjėjos pagalbą suma yra 480 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamosbylos pobūdį, sudėtingumą, į teismo posėdžių skaičių ir advokato padėjėjos darbų apimtį atstovaujant apeliantą,sprendžia, jog yra pagrindas priteisti apeliantui iš atsakovo maksimalią 480 Lt sumą advokato padėjėjo išlaidoms apmokėti (CPK 98 str.).

Iš viso apeliantui iš atsakovo priteistina 623 Lt bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 143 Lt žyminį mokestį (b.l. 8, t. II) ir nuo 968 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleistas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi (b.l. 9, t. II). Kadangi apeliacinis skundas tenkinamas, apeliantui iš atsakovo priteistina 143 Lt žyminis mokestis ir valstybei iš atsakovo priteistina 968 Lt žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 96 str. 1 d.).

Tenkinus apeliacinį skundą, atsakovui nepriteistina iš apelianto jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti.

Pratęsti ieškovui M. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 3 mėnesiams terminą palikimui, atsiradusiam po V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusio (duomenys neskelbtini), mirties pagal testamentą priimti.

Pripažinti negaliojančia 1999 m. gruodžio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo, išduoto O. P., gim. (duomenys neskelbtini), Kauno 12-ojo notarų biuro notarės G. K., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį į ½ dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovui M. L., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 623 Lt (šešis šimtus dvidešimt tris litus) (180,43 Eur) žyminį mokestį, sumokėtą už pareikštą ieškinį.

Priteiti iš atsakovo G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 994,10 Lt (devynis šimtus devyniasdešimt keturis litus 10 ct) (287,91 Eur) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovui M. L., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 143 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt tris litus) (41,42 Eur) žyminį mokestį, sumokėtą už pareikštą apeliacinį skundą.

Priteiti iš atsakovo G. L., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 968 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus) (280,35 Eur) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.