Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų L. B. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-674/2017, iškeltoje pagal pareiškėjo A. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims V. B., L. B., A. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, M. R., pagal pareiškėjo L. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims A. B., V. B., A. B., Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, M. R., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, VĮ Turto bankui, pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, suinteresuotiems asmenims Raseinių rajono 1-ajam notarų biurui, Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, A. B., L. B., A. B., VĮ Turto bankui.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Raseinių rajono apylinkės teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, priėmė savo sutuoktinės E. B., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti.

Pareiškėjas L. B. pareiškė savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad L. B., po savo mamos E. B., mirties, atsiradusį palikimą priėmė faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti.

Pareiškėjas V. B. pateiktu 2016-05-09 pareiškimu dėl termino palikimui priimti pratęsimo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, prašė paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu pratęsti terminą palikimui priimti nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis, po savo mamos, E. B., mirties, priėmė jos palikimo dalį ir valdo nuosavybės teise.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Raseinių rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo A. B. pareiškimą patenkino, paveldėjimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas A. B. po savo žmonos E. B. priėmė jos palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. L. B. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkino. V. B. pareiškimo dėl termino palikimui priimti pratęsimo, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, netenkino. Priteisė ir L. B. ir V. B. po 350 Eur A. B. naudai jo turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas laikė įrodytomis aplinkybes, kad nei L. B., nei V. B. nepriėmė palikimo po savo motinos mirties, t.y. per įstatymo (1964 m. CK redakcija) numatytą 6 mėnesių terminą nesikreipė į notarą ir per tą laiką nuo palikimo atsiradimo dienos nepradėjo valdyti likusio turto kaip savo, neturėjo ketinimų mamos turto priimti. Pažymėjo, kad teismų praktikoje paveldėtojų pasyvumas, neveikimas prilyginamas atsisakymui paveldėti. Teismas laikė, kad V. B. nepateikė įrodymų, kad paveldėjimo terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Sprendė, kad A. B. prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali sukelti teisines pasekmes, kadangi pareiškėjas turi teisę gauti paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą. Nurodė, jog esant sąlygai, kad pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių dokumentų, juridinę reikšmę turintį faktą nustato teismas (LR CPK 445 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą, apeliantas L. B. prašo panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje L. B. ir V. B. pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti ir priimti naują sprendimą, nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus, jog L. B. ir V. B. po savo motinos mirties priėmė jos palikimą, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą arba gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino byloje nustatytas tarp ginčo šalių faktines aplinkybes, sudarančias pareikštų reikalavimų pagrindą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Pirmosios instancijos teismas nevertino visų įrodymų tarpusavio ryšio aspektu, nepagrįstai nevertino dalies faktinių duomenų, nesivadovavo teisingumo ir protingumo kriterijais, ignoravo įrodymų vertinimo principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismo praktikos.

Teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, taip pat, teismo sprendimas neatitinka LR CPK 265 str. 1 d., 270 str. 3, 4 dalyse keliamų reikalavimų.

Skųsdamas Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą, apeliantas V. B. prašo panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje L. B. ir V. B. pareiškimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo netenkinti ir priimti naują sprendimą – nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus, jog L. B. ir V. B., po savo motinos mirties, priėmė jos palikimą, pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą arba gražinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Taip pat prašo priimti naujus rašytinius įrodymus, atsižvelgiant, jog jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nagrinėjo bylą ne pagal 2016-10-25 pateiktą patikslintą pareiškimą.

Teismas nevertino kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, siejant ją su įrodinėjimo dalyku.

Teismas privalėjo išreikalauti iš pareiškėjo A. B. įrodymus dėl bažnytinės santuokos įregistravimo su M. T.. Taip pat teismas privalėjo skirti A. B. rašysenos ekspertizę, išreikalauti dokumentus dėl jo sveikatos.

Teismas nesilaikė LR CPK 17 str. įtvirtinto šalių procesinio lygiateisiškumo principo.

Pareiškėjas A. B. nuslėpė, kad 2007 m. anūkui M. R. dovanojo ¾ žemės sklypą – miško ūkio paskirties, kuris 2013 m. buvo parduotas pareiškėjui V. B.. M. R. klaidino teismą, kad A. B. vaikai neturės pretenzijų dėl namo. Velionė nebuvo pareiškusi, kad namas atitektų M. R..

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į apeliantų apeliacinius skundus prašo apeliantų apeliacinius skundus dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo nagrinėti teismo nuožiūra, jos atstovui nedalyvaujant. Atsiliepimu į apeliacinius skundus Nurodė, kad nėra gavęs pranešimo apie E. B. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi jokių duomenų patvirtinančių ar paneigiančių faktinį paveldimo velionės turto priėmimą valdyti.

Pareiškėjas A. B. atsiliepimais į apeliantų apeliacinius skundus prašo palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą ir L. B. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:

Apeliantai nepriėmė palikimo po savo motinos mirties, t.y. nesikreipė per įstatymo numatytą 6 mėnesių terminą į notarą ir per tą laiką nuo palikimo atsiradimo dienos nepradėjo valdyti likusio turto, kaip savo, net neturėjo ketinimų velionės turto priimti.

Apeliantų svečiavimasis ginčo objekte nepatvirtina palikimo priėmimo fakto.

Pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų palikimui priimti, pasiliko gyventi name, juo rūpinosi, mokėjo mokesčius, augino gyvulius, įdirbinėjo žemės sklypą, elgėsi kaip turto savininkas. Tai patvirtino pareiškėjo anūkas M. R. ir dukra A. B..

Apeliantas V. B. klaidino teismą, vilkino procesą, pateikdamas ne vieną patikslintą pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2YT-832-237/2016, skirtingais pagrindais viename reikalavime.

Suinteresuoti asmenys A. B. ir M. R. atsiliepimais į apeliantų apeliacinius skundus prašo palikti nepakeistą skundžiamą teismo sprendimą ir L. B. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimus į apeliacinius skundus grindžia tapačiais motyvais:

Teismas pagrįstai, remdamasis formuojama teismų praktika, šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais priėmė teisėtą sprendimą. Jis visiškai įsigilino į bylos esmę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir V. B. atstovo prašymą dėl M. T. įtraukimo į bylą, kadangi byla buvo susijusi su pareiškėjo A. B. mirusios pirmosios žmonos palikimo priėmimo klausimu, o ne su antros santuokos sudarymu.

Teismas tinkamai ir pagrįstai įtraukė į procesą M. R., kadangi jam yra suteiktas įgaliojimas atstovauti pareiškėjo A. B. interesus.

Teismas tinkamai ir motyvuotai sprendime nurodė, kad nevertina liudytojo R. D. parodymų, konkrečiai nurodant, kad parodymai nesusiję su bylos dalyku.

Apeliaciniai skundai parengti visiškai formaliai, neatspindi skundo esmės ir motyvų.

Byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, pagrindžiančių apeliantų pareiškime nurodomus faktus.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliaciniais skundais yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo A. B. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo tenkintas, o apeliantų V. B. ir L. B. pareiškimai atmesti. Pirmosios instancijos teisme vyko ginčas, kas faktiškai priėmė (duomenys neskelbtini) mirusios E. B. palikimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirus palikėjai E. B., per tuo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnyje nurodytą šešių mėnesių terminą niekas nesikreipė į Raseinių rajono 1 – ąjį notarų biurą dėl palikimo priėmimo. Pareiškėjas A. B. 2016-05-05 kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis priėmė savo sutuoktinės palikimą, faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Pareiškėjo A. B. sūnus L. B. 2016-05-30 pareiškė savarankišką reikalavimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad L. B. po savo mamos E. B., mirties, atsiradusį palikimą priėmė, faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti. 2016-05-09 pareiškėjo A. B. sūnus pareiškėjas V. B. pareiškė teismui pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. po savo mamos mirties priėmė jos palikimo dalį ir valdo nuosavybės teise. 2016-06-13 pareiškėjas V. B. pareiškė patikslintą pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, o 2016-10-25 gautas patikslintas pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjas V. B. per 6 mėnesius po palikėjos mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjo A. B. pareiškimą, laikė pakankamais pareiškėjo palikimo priėmimu faktiškai jį pradedant valdyti šiuos pareiškėjo veiksmus: pareiškėjas A. B. faktiškai gyvena (duomenys neskelbtini); turtas, dėl kurio kilo ginčas, nekilnojamojo turto registre registruotas pareiškėjo A. B. vardu ir įrašas galioja nuo 1981-04-29, kai dar palikėja buvo gyva; po sutuoktinės mirties likusį turtą pradėjo valdyti kaip savą, juo disponuoja iki šiol, mokėjo mokesčius, gerino namo būklę, iškalė lentelėmis; sudaręs antrą santuoką gyveno tame pačiame name 20 metų; pats sudarė sutartis dėl penkių langų pakeitimo, mokėjo už sąskaitas, be to atliko žemės kadastrinius matavimus. Pareiškėjų V. B. ir L. B. pareiškimus teismas atmetė, pripažinęs juose nurodytus faktus neįrodytais.

Teismas inter alia nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 str. 1 d.). CPK 445 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų.

Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, kurio normos galiojo palikėjos mirties dieną, įgyvendindamas savo teisę į palikimą įpėdinis palikimo priėmimo veiksmus turi atlikti per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Įstatyme nustatytą terminą palikimui priimti gali pratęsti teismas, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pasibaigus šiam terminui palikimas gali būti priimtas nesikreipiant į teismą tik tuo atveju, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai (1964 m. CK 588 straipsnis, 2000 m. CK 5.57 straipsnis). Įstatyme įtvirtinti alternatyvūs palikimo priėmimo būdai – faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti, pateikiant notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam CK – ir kreipiantis į teismą su prašymu dėl turto aprašo sudarymo – nulemia ir skirtingą bei savarankišką palikimo priėmimo minėtais būdais įforminimo tvarką. Palikimo priėmimo faktiškai pradedant paveldimą turtą valdyti faktas nustatomas teisme CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka.

Teismas sprendžia, kad A. B. palikimą priėmė ir daugiau kaip dvidešimt metų juo rūpinosi, išlaikė, nors ir neturėjo tai patvirtinančio paveldėjimo teisės liudijimo, o apeliantai nesiėmė aktyvių veiksmų palikimui priimti. Termino pratęsimas, nesant tinkamai nustatytų ir įrodytų svarbių termino praleidimo aplinkybių, negali būti vertinamas kaip atitinkantis civilinių santykių stabilumo principą. Teismas taip pat įvertina ir tą aplinkybę, kad apeliantai ir toliau būtų nesirūpinę paveldėjimo klausimais, jei tėvas nebūtų paskelbęs apie namo pardavimą ir testamentą, kuriuo jam priklausantį turtą po mirties paveldėtų anūkas. Tai rodo, kad A. B. suvokė save paveldėto turto savininku, turinčiu teisę jį laisvai disponuoti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nepakanka įrodymų, jog apeliantai faktiškais veiksmais priėmė motinos palikimą.

Teismo vertinimu, apeliantai L. B. ir V. B. apeliaciniuose skunduose iš esmės kelią klausimus dėl netinkamai nustatytos ginčo esmės ir dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad apeliantai nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino pretendentų į palikimą faktinius veiksmus ir jų pobūdį, elgesio nuoseklumą, aktyvumą. Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad po palikėjos mirties aktyviai siekė įgyvendinti palikimo priėmimo teises. Asmuo, grindžiantis savo reikalavimą – palikimo priėmimą faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis, kaip įpėdinis, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147-687/2016). Pažymėtina, kad aplinkybė, jog apeliantai pasidalino palikėjos asmeninius daiktus, negali būti vertinama kaip faktinis palikimo priėmimas. Kasacinis teismas išaiškino, kad paprastai palikimo priėmimu nelaikoma asmeninių daiktų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2008; kt.).

Teismas sprendžia, kad apeliantų epizodinis atvykimas į tėvo namus, jų pagalba tėvui, malkų atvežimas bei maisto produktų skyrimas tėvui bei jį prižiūrinčiai socialinei darbuotojai niekaip neįrodo, kad jie faktiniais veiksmais priėmė ir valdė po motinos mirties likusį turtą. Darytina išvada, kad šie veiksmai vertintini kaip sūnų pagalba tėvui, ką pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas.

Teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neišnagrinėjęs apelianto V. B. patikslinto pareiškimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo V. B. pareiškimą, jį atmesdamas. Taigi bylos esmė buvo atskleista visiškai, kad teismas galėtų priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą, priešingai nei teigia apeliantas.

Teismas nesutinka su apelianto V. B. argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo bažnytinę santuoką su M. T. patvirtinančio dokumento. Teismas turi priimti ir įvertinti ne bet kokius įrodymus, o tik susijusius su ginčo esme. Bažnytinę santuoką patvirtinantis dokumentas niekaip nėra susijęs su ginču dėl faktiškai paveldėto turto priėmimo.

Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių procesinių teisių lygiateisiškumo principus. Visi pareiškėjai buvo atstovaujami advokatų. Esant tokioms aplinkybėms, jie turėjo galimybę matyti, ar teismas nepažeidžia kurio nors asmens teisių. Apeliacinės instancijos teismas tokių pažeidimų nenustatė, juolab, kad apeliantai patys šio argumento tinkamai nedetalizavo.

Apelianto V. B. argumentas, kad teismas neįvertino A. B. sveikatos būklės (jo sirgimo senatvine demencija) yra visiškai nepagrįstas ir niekaip nesusijęs su pareiškėjų reikalavimais. Buvo siekiama įrodyti, kad apeliantai faktiškai priėmė palikimą po jų motinos E. B. mirties (duomenys neskelbtini). Tokiu atveju visiškai nėra svarbu, kokia A. B. sveikatos būklė šiuo metu.

Kiti apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo.

Teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos įrodymais, tinkamai taikytos materialinės ir procesinės teisės normos, todėl apeliantų argumentais naikinti ar keisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo nėra pagrindo.

Absoliučių Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.