Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-63-577/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-01-15
Bylos Nr.: e2A-63-577/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-483-03745-2016-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jadvyga Mardosevič, Jūra Marija Strumskienė, Neringa Švedienė
Atsakovas: D. K.
Trečiasis asmuo: UAB „T.“, AB „Lietuvos draudimas“

Kategorijos

2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.5.2.4Atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą
2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.8.2Prejudiciniai faktai
3.2.4.12Kiti klausimai, susiję su įrodymais bei įrodinėjimu civiliniame procese
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-63-577/2019Teisminio proceso Nr. 2-483-03745-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.4; 2.6.39.2.5.5; 3.1.7.6; 3.2.4.8.2; 3.2.4.12; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės (toliau – ADB) „Gjensidige“ ieškinį atsakovei D. K. dėl išmokėtų sumų priteisimo, tretieji asmenys UAB „T.“, AB „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama CK 6.280 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 59 punkto pagrindu priteisti iš atsakovės D. K. 10 118,93 Eur draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015-12-07 atsakovė D. K., vairuodama automobilį OPEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino automobilį FORD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutrikdė A. J. sveikatą. Įvykio metu apgadintas automobilis FORD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kasko draudimu buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“, kuri padengė automobilio savininko UAB „Nordea Finance Lithuania“ turėtas 9 637,15 Eur automobilio remonto išlaidas. Automobilio OPEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu eismo įvykio metu buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filiale. Kadangi ieškovė išmokėjo 10 118,93 Eur draudimo išmokų: AB „Lietuvos draudimas“ – 9 637,15 Eur už FORD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimus, 176,07 Eur ligonių kasai dėl A. J. suteiktų gydymo paslaugų ir 305,71 Eur Sodrai, kuri, išmokėdama ligos pašalpą, kompensavo A. J. negautas pajamas, prašo šią sumą priteisti iš atsakovės.

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė ieškovės reikalavimų netenkinti. Nurodė, kad atsakovės autoįvykio metu vairuojamo automobilio, kuris priklausė jos sutuoktinio įmonei UAB „T.“, transporto priemonių valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės draudimo bendrovėje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė automobilį būtų paėmusi neteisėtais veiksmais. Todėl, anot atsakovės, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, nes būtent UAB „T.“, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, o ne atsakovei tenka civilinė atsakomybė už didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą, nepaisant to, ar žala padaryta su kalte ar be jos. Pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas, civilinę žalą turi atlyginti įmonė, jei neįrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį ji prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų (CK 6.270 str. 3 d.). Be to, atsakovė nesutinka su ieškovės reikalaujamu žalos, kuri susideda iš 3 dalių, iš kurių 9 637,15 Eur sudaro išlaidos automobilio Ford Mondeo remontui; 176,07 Eur sudaro A. J. gydymo išlaidos ir 305,71 Eur sudaro A. J. negautos pajamos, dydžiu. Atsakovė sumokėjo A. J. 3 000 Eur patirtos žalos atlyginimui. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 65.4 punkte numatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką atsakingas draudikas ar Biuras turi teisę reikalauti, kad draudimo išmoką gavęs asmuo grąžintų gautą išmoką ar jos dalį, jeigu paaiškėja, kad žalą atlygino atsakingas už žalos padarymą asmuo. Atsakovės teigimu, šiuo konkrečiu atveju A. J. privalo grąžinti ieškovei iš atsakovės gautus 3 000 Eur, kaip neteisėtai gautą išmokos dalį; ši suma turėtų padengti ieškovės patirtas išlaidas Sodrai bei VLK, o taip pat dalį automobilio remonto išlaidų. Taip pat, anot atsakovės, ieškovė nepagrindė reikalaujamos žalos dydžio, todėl ieškovės reikalavimai ir dėl šios priežasties turi būti atmesti.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo A. J. atsiliepime į ieškinį prašė ieškovės reikalavimus tenkinti. Nurodė, jog atsakovė D. K. pagal taikos sutartį ikiteisminio tyrimo metu atlygino jai moralinę žalą. Dėl autoįvykio trečiasis asmuo patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus: baimę vėl sėsti prie vairo (bent 3 mėnesius nevairavo tamsiu paros metu, nes bijojo priešais atvažiuojančių mašinų), bet ir kitus nepatogumus, o būtent: buvo sumažinta pusmetį planuoto ir organizuoto Tarptautinio doktorantų konsorciumo renginio kokybė (trečiasis asmuo buvo pagrindinė organizatorė, turėjo visus dokumentus, tvarkaraščius ir pan. Kadangi renginio pradžios dieną ji gulėjo ligoninėje su smegenų sutrenkimu – negalėjo atlikti jai pavestų funkcijų, pagelbėti kolegoms), tokiu būdu susidarė papildomos išlaidos universitetui (buvo samdoma mašina dėl dokumentų iš jos paėmimo ir vežimo į Druskininkus). Trečiasis asmuo negalėjo vykti į vaikams (dviem nepilnametėms dukroms) pažadėtą atostogų išvyką – dėl sveikatos sutrikdymo ir paruoštų pinigų išleidimo gydymuisi ir kurui ir pan., visiškai buvo pakeisti ir Kalėdinių švenčių planai, buvo priversta imti papildomų atostogų, nes neturėjo transporto priemonės važinėti į darbą (dėl galimos antrinės galvos traumos autobusu važiuoti gydytoja nepatarė); moraliai nukentėjo ir visa šeima, nes bijojo dėl jos sveikatos, pasikeitė namų tvarkos ritmas, vaikų priežiūros tvarkaraštis ir pan.). Taip pat buvo patirta turtinė žala (išlaidos vaistams, kurui važinėjant pas medikus, mokamos gydymo paslaugos, jos artimųjų laikas, vežant pas medikus, sveikatos atstatymui ir pan.).

4. Trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, jog dėl 2015-12-07 įvykusio eismo įvykio, pagal draudėjos I. S. kreipimąsi, administravo žalą bei priėmė sprendimą išmokėti apskaičiuotą 10 145,72 Eur draudimo išmoką automobilį remontavusiam autoservisui UAB „Inchape motors“. Dėl ieškinio pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra.

5. Trečiasis asmuo UAB „T.“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės D. K. ieškovei ADB „Gjensidige“ 9 868,37 Eur draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2016 m. gruodžio 22 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 222,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinio netenkino.

4.1. Teismas, nustatęs, kad atsakovė nebuvo eismo įvykį sukėlusios autotransporto priemonės OPEL SINTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės, apdraudusios transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę UAB „T.“, darbuotoja; automobilį pasiėmė savavališkai, automobilį vairavo neblaivi, sprendė, kad ieškovas TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. pagrindu pagrįstai reikalauja žalos atlyginimo iš atsakovės.

4.2. Teismas, įvertinęs 2015-12-29 Taikos sutarties, sudarytos tarp atsakovės D. K. ir trečiojo asmens A. J., kuria atsakovė įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajai 3 000 Eur turtinės ir moralinės žalos atlyginimo, turinį, nesutiko su atsakovės pozicija, kad atsakovė atlygino visą žalą – tiek turtinę, tiek neturtinę, sumokėdama 3 000 Eur žalos atlyginimo trečiajam asmeniui. Nustatęs, kad ieškovė 2016-03-16 išmokėjo 176,07 Eur žalos atlyginimą privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui ir 2016-06-15 – 305,71 Eur žalos atlyginimą VSDF biudžetui, ieškovės reikalavimus dėl šių išmokų priteisimo iš atsakovės tenkino. Atsakovės argumentus, kad PSDF biudžetui ir VSDF biudžetui ieškovas turėtų reikalauti iš trečiojo asmens A. J., laikė nepagrįstais ir atmetė.

4.3. Vadovaudamasis teismo 2017-05-22 nutarties pagrindu atliktos automobilio ekspertizės eksperto išvadomis, ieškovės reikalavimus dėl draudimo išmokos, susijusios su automobilio FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) remonto išlaidomis, tenkino iš dalies, iš atsakovės ieškovei priteisė 9 386,59 Eur, kitoje dalyje reikalavimus atmetė.

4.4. Proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovės priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 2d.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

5. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2018-02-08 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pateiktą pažymą. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

5.1. Ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui; anot atsakovės, atsakovu šioje byloje turėtų būti draudėju nurodytas trečiasis asmuo UAB „T.“, kuris autoįvykio metu ir buvo transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojas de jure (CK 6.270 str.). Apeliantė nuolat naudojosi UAB „T.“ vardu registruotomis transporto priemonėmis. Bendrovės steigėjas, savininkas ir administracijos vadovas eismo įvykio metu buvo apeliantės sutuoktinis, kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jokių pretenzijų atsakovei neturi ir civilinio ieškinio jai nereikš.

5.2. Apeliantė laikosi nuostatos, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja iš atsakovės atlyginti išlaidas, kurios jau buvo atlygintos 2015-12-29 Taikos sutarties, sudarytos tarp atsakovės ir trečiojo asmens A. J., pagrindu. Skirtingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, apeliantė A. J. ne įsipareigojo, o faktiškai išmokėjo 3 000 eurų dydžio kompensaciją už eismo įvykio metu patirtą visą žalą; į šią sumą yra įtrauktos visos išlaidos, nuostoliai ir pan. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad A. J. būtų patyrusi didesnių nuostolių, nei šalių nustatyta Taikos sutartimi žala. Be to, pirmosios instancijos teismo argumentai dėl kitų išlaidų, nenumatytų Taikos sutartimi, atlyginimo prieštarauja ir šalių ketinimams, sudarant Taikos sutartį. Sumokėdama 3 000 eurų (kuri yra labai didelė suma apeliantei, įvertinant jos turtinę padėtį) nukentėjusiam asmeniui, apeliantė pagrįstai tikėjosi, kad ji atlygina visą ir bet kokią nukentėjusiojo asmens patirtą žalą ir kad jokio pobūdžio finansiniai reikalavimai dėl nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos atlyginimo jai nebus reiškiami (priešingu atveju apeliantė nebūtų sudariusi tokios sutarties). Draudikas, kompensavęs PSDF ir VSDF išmokas ir sužinojęs apie apeliantės išmokėtą piniginę kompensaciją tiesiogiai nukentėjusiajam asmeniui, vadovaudamasis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 3 d. nuostatomis, privalėjo kreiptis į nukentėjusįjį asmenį dėl šių išmokų kompensavimo iš gautų lėšų iš žalą padariusio asmens pagal Taikos sutartį.

5.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai apsiribojo eksperto nustatytais transporto priemonės atkūrimo kaštais, remontuojant jį autoservise UAB „Inchcape Motors“ iki techninės būklės, buvusios iki eismo įvykio, atstatymo ir priteisė iš apeliantės 9 386,59 Eur žalos atlyginimo dėl automobilio sugadinimo. Ekspertas ekspertinėje išvadoje padarė išvadą, kad transporto priemonės po eismo įvykio remontuoti buvo netikslinga, kadangi pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių II skyriaus 14 punkto nuostatas, automobilis laikytinas sunaikintu. Tai reiškia, kad nustatant padarytos žalos dydį, reikėjo skaičiuoti ne automobilio atstatymo į pradinę būklę kaštus, o įvertinti transporto priemonei padarytą žalą, kuri, vadovaujantis Taisyklių II skyriaus 14 punkto nuostatomis, apskaičiuojama taip: žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Ekspertas ekspertinėje išvadoje apskaičiavo, kad automobiliui Ford Mondeo eismo įvykio 2015-12-07 metu padaryta žala yra 10 540 Eur - 3 351 Eur (likutinė vertė po eismo įvykio) = 7 189 Eur. Taigi, skirtingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, žalos dydis automobiliui sudarė 7 189 Eur, ir tai yra daugiau nei 2 tūkstančiais eurų mažiau, nei priteisė pirmosios instancijos teismas.

5.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės teisės normas, kas suponuoja apeliacijos pagrindą ir naujo teismo sprendimo priėmimą, ieškinio reikalavimus atmetant visa apimtimi.

Atsiliepimas

6. Ieškovė pateikė atsiliepimą, kuriame prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

6.1. Nurodė, kad kategoriškai nesutinka su atsakovės pozicija dėl netinkamo atsakovo byloje. Eismo įvykį, vairuodama minėtą automobilį ir būdama neblaivi, sukėlė apeliantė D. K.; ji pripažinta atsakinga už įvykio sukėlimą. TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 punktas numato, jog draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo. Atsakovė D. K. įvykio metu nebuvo šio automobilio OPEL savininko UAB „T.“ darbuotoja, nevykdė darbo funkcijų (šias aplinkybes patvirtino pati apeliantė teismo posėdyje), todėl minėta bendrovė negali būti laikoma automobilio valdytoja ir atsakinga už žalos padarymą pagal nei pagal CK 6.264 str., nei pagal CK 6.270 str. Įvykio metu automobilio valdytoja buvo D. K., kuri savavališkai pasiėmė automobilį. Apeliantė yra atsakinga už eismo įvykio metu padarytą žalą, nes jį valdė įvykio metu, todėl ADB „Gjensidige“ pagrįstai regresinį reikalavimą pareiškė jai TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. pagrindu, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ją tinkama atsakove.

6.2. 2015-12-29 Taikos sutartimi D. K. įsipareigojo A. J. sumokėti 3.000 Eur žalos atlyginimą. A. J. patvirtino, kad D. K. atlygino jai moralinę žalą bei turtinę žalą, kurią sudarė išlaidos už vaistus, kurą važinėti pas gydytojus, mokamas gydymo paslaugas, darbo užmokesčio trūkumą (Sodrai kompensavus 80 proc. darbo užmokesčio). Byloje nėra duomenų, kad apeliantė atlygino žalą Sodrai ir VLK. Ieškovės tvirtinimu, apeliantės 3 000 Eur moralinės žalos ir dalinis turtinės žalos atlyginimas A. J. neįtakoja ieškovės reikalavimo teisės dydžio apeliantei, nes ieškovė neturtinės žalos draudimo išmokos forma nėra kompensavusi, taip pat nėra kompensavusi išlaidų, susijusių su vaistais, kuru važinėti pas gydytojus, mokamomis gydymo paslaugomis bei trūkstama darbo užmokesčio dalimi, nes ją kompensavo pati kaltininkė apeliantė D. K.. Ieškovė kompensavo tik nuostolius automobilio savininkui, Sodrai ir VLK, o šios žalos D. K. A. J. nėra atlyginusi, todėl nėra pagrindo taikyti TPVCAPDĮ 22 str. 3 d. ir Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 65.4. p. nustatytų teisės normų, o apeliantė privalo sumokėti ieškovei visą jos reikalaujamą sumą.

6.3. Apeliantės pozicija, kad pagrįsta draudimo išmoka už automobilį sudaro ne 9 386,59 Eur (faktiniai remonto kaštai), bet 7 189,00 Eur, kaip nurodyta teismo eksperto 2 išvadoje (automobilis sunaikintas, todėl draudimo išmoka apskaičiuojama iš rinkos vertės atimant likutinę automobilio vertę (10 540 – 3 351), prieštarauja visiško nuostolių atlyginimo principui civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose ir faktinei ginčo situacijai. Įvykio metu apgadintas automobilis FORD kasko draudimu buvo draustas AB „Lietuvos draudimas“, kuriai pradėjus tyrimą ir suremontavus automobilį buvo pateikta UAB „Inchcape Motors“ autoserviso sąskaita-faktūra 10 145,72 Eur sumai. AB „Lietuvos draudimas“ autoservisui sumokėjo 10 145,72 Eur dydžio draudimo išmoką ir pareiškė pretenziją šiai sumai ieškovei ADB „Gjensidige“, kadangi pastaroji bendrovė apdraudusi įvykio kaltininkės civilinę atsakomybę. Ieškovė, įvertinusi dalių nusidėvėjimą bei remonto darbus, nesusijusius su įvykio metu padarytais apgadinimais, išmokėjo AB „Lietuvos draudimas“ 9.637,15 eur išmoką. Kitaip tariant, ieškovė kompensavo realias, būtinas bei faktiškai patirtas (automobilis suremontuotas), o ne hipotetines, automobilio savininko išlaidas, reikalingas grąžinti automobilį į buvusią prieš eismo įvykį būklę. Pažymėjo, jog vertinti, ar automobilis sunaikintas ar sugadintas, reikėtų tokiu atveju, jei nukentėjęs asmuo nusprendžia automobilio neremontuoti. Nagrinėjamu atveju būtinieji remonto kaštai kompensuoti pagrįstai, mano, kad net ir taikant apeliantės siūlomą išmokos skaičiavimo būdą, draudimo išmoka paskaičiuota ir išmokėta tinkamai. Akcentavo, jog remonto kaina 9 637,15 Eur (10 145,72 Eur - 508,57 Eur (5 proc. dalių nusidėvėjimas, 20 proc. kairės pusės priekinės padangos nusidėvėjimas, su įvykiu nesusijusios dešinės priekinės padangos keitimas, nepagrįstas priekinio kairės pusės ratlankio dažymas ir medžiagų kaštai) ir ji neviršija 75 proc. automobilio rinkos vertės (13 487,50 Eur), todėl pagrįstai buvo laikoma, kad automobilį ekonomiškai tikslinga remontuoti; draudimo išmokos forma nukentėjusiajam automobilio savininkui kompensuotini remonto kaštai – 9 637,15 Eur (Taisyklių 16 p.). Net ir vertinant teismo eksperto nustatytus būtinuosius remonto kaštus (9 386,59 Eur), jie neviršija 75 proc. rinkos vertės. Pažymėjo, kad AB „Lietuvos draudimas“ automobilį taip pat laikė sugadintu, o ne sunaikintu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

8. Byloje nustatyta, kad 2015-12-07 atsakovė D. K., vairuodama automobilį OPEL, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi (nustatytas 1,89 promilės girtumas) sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino automobilį FORD, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“, automobilio vairuotoja A. J. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro 2016-03-01 nutarimu atsakovės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas ir iškelta administracinio teisės pažeidimo byla. Atsakovė D. K. buvo pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 3 d., 130² str. Transporto priemonės OPEL SINTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta ieškovės draudimo bendrovėje, draudėjas – UAB „T.“(2015-01-09 Draudimo liudijimas ABA 7831492). Ieškovė 2015-01-04 Draudimo sutarties Nr. SGB 2179644 pagrindu, vadovaudamasi UAB „Inchape Motors“ 2015-12-12 remonto sąmata, 2016-01-27 PVM sąskaitą faktūra, AB „Lietuvos draudimas“ 2016-02-10 pretenzija dėl išmokos išieškojimo, 2016-03-04 Draudimo išmokos apskaičiavimo išvada, 2016-03-04 išmokėjo 9 637,15 Eur draudimo išmoką AB „Lietuvos draudimas“. Taip pat ieškovė pagal Vilniaus teritorinės ligonių kasos pretenziją Nr. 6573 2016-03-16 išmokėjo 176,07 Eur žalos atlyginimą privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pretenziją ieškovė 2016-06-15 išmokėjo 305,71 Eur žalos atlyginimą VSDF biudžetui. Dėl išmokėtų 10 118,93 Eur draudimo išmokų priteisimo ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama jas priteisti iš atsakovės D. K.. Pirmos instancijos teismas ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės ieškovei 9 868,37 Eur, kitoje dalyje ieškinį atmetė. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti visa apimtimi.

9. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl civilinės atsakomybės draudiko, atlyginusio nukentėjusių asmenų patirtą žalą, teisės Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio pagrindu išsireikalauti sumokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Atsakovė apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadas dviem aspektais: a/ remdamasi TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p., apeliuoja į tai, kad yra netinkama atsakovė byloje; nurodo, jog tinkamu atsakovu laikytinas automobilio savininkas ir draudėjas UAB „T.“, kuris autoįvykio metu, anot apeliantės, ir buvo transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, valdytojas de jure; b/ nesutinka su priteistos žalos dydžiu. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nagrinėjamos bylos medžiaga, apeliantės argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl transporto priemonės valdytojo.

10. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog pagal TPVCAPDĮ 2 str. 17 p. nuostatas transporto priemonės valdytoju laikomas asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę. Transporto priemonės valdytoju taip pat laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Byloje nustatyta, kad transporto priemonė, kurią valdant buvo padarytas eismo įvykis, nuosavybės teise priklausė UAB „T.“, kuri pagal 2015-01-04 su ieškove sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį yra draudėja, apdraudusi eismo įvykį sukėlusios transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę. Tačiau byloje nustatytos faktines aplinkybės, o būtent tai, kad: a/ eismo įvykio metu atsakovės su UAB „T.“ nesiejo darbiniai santykiai, byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad ji būtų vykdžiusi kokias nors bendrovės darbines funkcijas ar bendrovės pavedimus; b/ atsakovė UAB „T.“ priklausančią transporto priemonę pasiėmė savavališkai, naudojosi neturėdama tam savininko leidimo, sudaro pagrindą sutikti su pirmos instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju UAB „T.“ negali būti laikoma transporto priemonės OPEL SINTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlusios autoįvykį valdytoja TPVCAPDĮ 2 str. 17 p. nuostatų kontekste (CK 6.264 str., CK 6.270 str.). Apeliantės samprotavimai, kad ji galėjo naudotis aptariama transporto priemone, yra deklaratyvaus pobūdžio, jie paneigiami civilinės bylos bei ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis. Iš 2015-12-08 pažymos apie asmens darbovietes matyti, jog SODRA duomenų apie D. K. draudėjus neturi. Iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro 2016-03-01 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą turinio matyti, kad įvykyje dalyvavusiu automobiliu naudojosi UAB „T.“ bendrovės direktorius J. K. tik kaip tarnybine transporto priemone, darbinėms funkcijoms atlikti; automobilis, automobilio raktai ir dokumentai buvo palikti bendrovėje; atsakovė (jo sutuoktinė) neturėjo tesės naudotis paliktu automobiliu, kadangi ji neturi vairuotojo pažymėjimo (jis yra paimtas).

10.1. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje, kuriame numatyta, jog draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jei jis vairavo transporto priemonę neblaivus, apsvaigęs nuo vaistų, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų, taip pat kai vartojo alkoholį ar kitas svaigiąsias medžiagas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo arba vengė blaivumo ar apsvaigimo patikrinimo.

10.2. Iš Trakų rajono apylinkės teismo 2016-04-28 nutarimo administracinėje byloje Nr. A2.6-438-239/2016, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokuroro D. M. 2016-03-01 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą ir iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą matyti, kad 2015-12-07 eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) o atsakingu už žalos padarymą asmeniu pripažinta transporto priemonės OPEL SINTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoja D. K.: ji vairavo kelių transporto priemonę būdama neblaivi (nustatytas 1,89 prom. girtumas), nesilaikė visų būtinų saugumo priemonių, nevažiavo kuo arčiau kelio važiuojamosios dalies dešinio krašto, pasirinkdama greitį neatsižvelgė į kelio sąlygas ir reljefą, įvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu, dėl ko įvyko eismo įvykis, buvo apgadinta transporto priemonė, o automobilio FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotoja A. J. patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsakovė D. K. buvo pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 3 d., 130² str.

10.3. Byloje nustačius, kad: a/ UAB „T.“ nagrinėjamu atveju negali būti laikoma transporto priemonės, sukėlusios autoįvykį, valdytoju TPVCAPDĮ 2 str. 17 p. nuostatų kontekste; automobilio valdytoju laikytina atsakovė, b/ atsakovė autoįvykio metu vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, spręstina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai atsakovę pripažino atsakinga už autoįvykio metu padarytą žalą, o ieškovė įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovę dėl išmokėtų draudimo išmokų sumos grąžinimo (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 1 p.).

Dėl priteistos žalos dydžio. Dėl išmokų PSDF ir VSDF biudžetams.

11. Apeliantė, kvestionuodama pirmos instancijos išvadas dėl priteistos žalos dydžio, teigia, kad žalos atlyginimo PSDF ir VSDF biudžetams ieškovė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 3 d. pagrindu turėtų reikalauti iš trečiojo asmens A. J.. Tvirtina atlyginusi A. J. visą, tiek turtinę, tiek neturtinę, žalą, nes sumokėjo jai 3 000 Eur; savo argumentus grindžia į bylą pateikta 2015-12-29 taikos sutartimi, sudaryta tarp apeliantės ir A. J. dėl 3 000 Eur padarytos žalos atlyginimo.

11.1. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 3 d. nuostatose įtvirtinta, kad jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį. Apeliacinės instancijos vertinimu, prielaidų šių nuostatų taikymui nėra.

11.2. Visų pirma, CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju, įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 55 punkto nuostatas socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju išmokas, apskaičiuotas Sveikatos draudimo įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pagrindu, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas VSDF ir PSDF biudžetams kompensavo draudimo bendrovė; ieškovė atlygino Vilniaus teritorinės ligonių kasos biudžetui 176,07 Eur už A. J. suteiktas stebėjimo paslaugas, kompiuterinės tomografijos, atliekamos ambulatorinėmis sąlygomis, ir magnetinio rezonanso tomografijos paslaugas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus biudžetui 305,71 Eur už A. J. laikino nedarbingumo laikotarpiu (2015-12-08 iki 2015-12-28) jai iš VSDF biudžeto lėšų paskirtą ligos pašalpą. Bylos, ikiteisminio tyrimo medžiagos duomenimis nustatyta, kad apeliantės minima taikos sutartimi, sudaryta tarp apeliantės ir A. J., šalių sulygta dėl turtinės ir moralinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai A. J. po eismo įvykio. Taikos sutarties turinys nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė šia sutartimi sulygo dėl kokių nors išmokų, sumokėtų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto ar Valstybinio socialinio draudimo fondo kompensavimo. Priešingai nei teigia apeliantė, A. J. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog atsakovė pagal Taikos sutartį jai atlygino moralinę žalą bei turtinę žalą, kurią sudarė: išlaidų kompensavimas vaistams, kurui važinėti pas medikus, mokamoms gydymo paslaugoms, atlyginimo trūkumas (Sodrai kompensavus 80 proc. darbo užmokesčio). Jokių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad šalių susitarimas apima kokių nors kitų nukentėjusiosios po autoįvykio gautų išmokų (iš valstybinių biudžetų) kompensavimą, kad apeliantė jas atlygino nukentėjusiajai, nėra. Taigi, nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo ir šioje dalyje.

Dėl žalos sumos, priteistinos dėl automobilio sugadinimo

12.. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nepagrįstai apsiribojo eksperto nustatytais transporto priemonės atkūrimo kaštais, remontuojant jį autoservise UAB „Inchcape Motors“ iki techninės būklės, buvusios iki eismo įvykio, atstatymo ir priteisė iš apeliantės 9 386,59 Eur žalos atlyginimo dėl automobilio sugadinimo. Ekspertas ekspertinėje išvadoje padarė išvadą, kad transporto priemonės po eismo įvykio remontuoti buvo netikslinga, kadangi pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių II skyriaus 14 punkto nuostatas, automobilis laikytinas sunaikintu. Tai reiškia, kad nustatant padarytos žalos dydį, reikėjo skaičiuoti ne automobilio atstatymo į pradinę būklę kaštus, o įvertinti transporto priemonei padarytą žalą, kuri, vadovaujantis Taisyklių II skyriaus 14 punkto nuostatomis, apskaičiuojama taip: žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Skirtingai nei nusprendė pirmosios instancijos teismas, žalos dydis automobiliui sudarė 7 189 Eur.

12.1. Byloje nustatyta, kad šalių prašymu, tikslu paskaičiuoti autoįvykio metu padarytos žalos dydį bei įvertinti, ar atliktas automobilio remontas visa apimtimi buvo būtinas siekiant atstatyti automobilį į pradinę būklę, teismas 2017-05-22 nutartimi paskyrė automobilio ekspertizę. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, remdamasis Ekspertizės akto Nr. 17/08-23ETP išvadomis, konstatavo, kad ginčo automobilio būtinieji remonto kaštai atstatyti jį iki įvykio buvusią būklę yra 9 386,59 Eur ir būtent tokią sumą priteisė iš atsakovės.

12.2. Žalos, padarytos eismo įvykio metu, nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių II skyriaus 14 punkto nuostatas žalos dėl turto sunaikinimo dydis nustatomas pagal sunaikinto turto rinkos vertę iki sunaikinimo ir likutinę vertę po eismo įvykio. Turtą remontuoti ekonomiškai netikslinga, jeigu būtinos remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio arba didesnės. Iš ekspertizės akto turinio matyti, kad autotransporto priemonės FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2015-12-07 buvo 10 540,00 Eur (ekspertizės akto 2.8 p.); vadovaujantis Taisyklių nuostatomis apskaičiuota remonto tikslingumo riba 7 905 Eur, apskaičiuotos būtinos remonto išlaidos, kurių reikia automobilio atstatymui iki buvusios prieš eismo įvykį eksploatacinės-techninės vertės yra 11 765,56 Eur, autoserviso UAB „Inchcape motors“ remonto kaina automobilį atstatant iki buvusios prieš eismo įvykį eksploatacinės-techninės vertės yra 9 386,59 Eur. Tiek apskaičiuotos būtinos remonto išlaidos, tiek faktiška remonto kaina yra ženkliai didesnė už remontinio tikslingumo ribą: apskaičiuotos būtinos remonto išlaidos sudaro 112 procentų rinkos vertės, faktiška remonto kaina sudaro 89 procentus rinkos vertės. Remdamasis atliktais paskaičiavimais ekspertas padarė išvadą, kad automobilį FORD MONDEO po eismo įvykio 2015-12-07 ekonominiu požiūriu remontuoti buvo netikslinga; pagal Taisyklių nuorodą jis laikomas sunaikintu.

12.3. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ieškovė, įrodinėdama reikalaujamą priteisti žalą, pateikė duomenis apie įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas, jas pagrindžiančius dokumentus, tuo tarpu atsakovė savo poziciją grindė byloje paskirtos ir atliktos ekspertizės akto išvada.

12.4. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas byloje teismo priimame sprendime arba nutartyje. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas, reiškiantis, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina tokioms išimtims, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų veiksnių neįvertinimas, ekspertizės akto turinio prieštaringumas, išvadų neišplaukimas iš tyrimo eigos, išvadų pateikimas dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2009-05-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2013-11-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017).

12.5. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateikta eksperto išvada yra išsami, aiški, išplaukianti iš atlikto tyrimo eigos, abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos nekyla. Byloje nepateikta jokių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti eksperto išvadų patikimumu. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, jog priteistos žalos dydį nustatė vadovaudamasis eksperto išvada, tačiau iš sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės selektyviai atsirinko savo procesiniam sprendimui pagrįsti išvados dalį, kurioje nurodomi automobilio FORD MONDEO atkūrimo (remonto) kaštai remontuojant jį autoservise UAB „Inchcape motors“ iki techninės būklės, buvusios iki eismo įvykio, interpretuodamas ją izoliuotai, atsietai nuo viso išvados konteksto. Pirmosios instancijos teismas, nekreipdamas dėmesio į tai, kad eksperto išvadoje aiškiai ir vienareikšmiškai konstatuota, kad automobilį FORD MONDEO po eismo įvykio ekonominiu požiūriu remontuoti buvo netikslinga, pagal Taisyklių nuostatas jis laikomas sunaikintu, kad Taisyklių II skyriaus 14 p. nuostatų pagrindu eksperto apskaičiuotos eismo įvykio metu padarytos žalos dydis yra 7 189 Eur, nepagrįstai siejo atsakovės kvestionuojamos išmokėtos draudimo išmokos už FORD MONDEO apgadinimus pagrįstumą su šios transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštais remontuojant jį UAB „Inchcape motors“. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju priteisiamos žalos dydis turi būti siejamas su objektyviais duomenimis dėl padarytos žalos autoįvykio metu, o ne ginčo turto, kuris pripažintinas Taisyklių nuostatų kontekste sunaikintu, remonto kaštais.

12.6. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors eksperto išvadai kaip įrodymų šaltiniui CPK nesuteikia išskirtinės galios, ji teismui neprivaloma, kasacinis teismas yra nurodęs, jog ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017). Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, jog ekspertizės akto duomenys gali būti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-04-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; 2017-11-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418-313/2017), tačiau tokiu atveju tie kiti įrodymai turi sudaryti pagrindą spręsti priešingai tuo pačiu klausimu, kuriuo duota eksperto išvada. Pažymėtina, kad ginčo turto vidutinė rinkos kaina eksperto buvo nustatyta remiantis teisiniais ir metodologiniais šaltiniais, be kita ko, aukščiau minėtomis Taisyklėmis, Kelių transporto priemonių vertinimų instrukcija ir kitais akte nurodytais šaltiniais. Tuo tarpu atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nesutikimą su eksperto nustatyta ginčo turto verte grindžia tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, kad ekspertas vertino skelbimo portalo www.autoplius.lt duomenis be parduodamų automobilių nuotraukų, o remdamasis tik bendra skelbime pateikta informacija (aprašymu, komentarais, neįvertinus jo nuotraukose), neatmestina, kad skelbimuose galėjo būti parduodami apgadinti automobiliai, kas mažina jų kainą. Vien tai, kad Emprekis nurodęs didesnę transporto priemonės vidutinę rinkos kainą, nesant objektyvių duomenų dėl jos nustatymo, nesudaro pagrindo tokiems duomenimis teikti pranašumo. Be to, ekspertizės akto priedai negali būti vertinami atsietai nuo ekspertizės akto visumos. Atkreiptinas dėmesys, jog ekspertas, nustatinėdamas vidutinę rinkos vertę, be kitų surinktų duomenų, rėmėsi ir automobilio pardavėjo UAB „Inchcape Motors“ suteikta informacija apie šios konkrečios (ginčo) transporto priemonės pardavimo kainą, dėl vidutinės rinkos vertės sprendė taikant Kelių transporto priemonių vertinimų instrukcijoje nustatytą vertės sumažėjimo procentą. Kolegijos vertinimu, objektyvumo požiūriu, tokiu būdu vidutinės rinkos vertės nustatymas yra patikimesnis, todėl sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio vadovautinasi būtent ekspertizės akto išvadomis, o ne kituose įrodymų šaltiniuose esančiais duomenimis, kaip antai ieškovės nurodoma autotransporto priemonės rinkos verte, kuri nustatyta 4 (iš kurių 2 vienodi) pardavimo skelbimų internetinėje svetainėje www.mobile.de pagrindu. Vadovaujantis nurodytomis išvadomis, ieškovės nesutikimo argumentai dėl eksperto nustatytos vidutinės rinkos vertės, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

12.7. Reziumuojant išdėstytą, spręstina, kad yra pagrindas apeliacinį skundą šioje dalyje tenkinti, pirmos instancijos teismo sprendimą pakeisti, sumažinant priteistą iš atsakovės už automobilio FORD MONDEO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinimus sumą iki 7 189 Eur.

13. Dėl kitų apeliacinio skundo bei į pateikto atsiliepimo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

14. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kai apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

15. Atsižvelgiant į tai, kad pakeitus teismo sprendimą, patenkinta 76 proc. ieškinio, ieškovei iš atsakovės turi būti priteista 173,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš ieškovės atsakovei – 262,38 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Įskaičius šalių mokėtinas sumas, iš atsakovės ieškovei priteistina 89,10 Eur bylinėjimosi išlaidų.

16. Proporcingai patenkintai/atmestai apeliacinio skundo daliai paskirsčius bylinėjimosi išlaidas, iš ieškovės valstybei už atsakovei (apeliantei) teikiamą valstybės garantuojama teisinę pagalbą priteistina 20,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

17. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad yra pagrindas atsakovės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant priteistą iš atsakovės ieškovei sumą iki 7 670,93 Eur, bei priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 89,10 Eur. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti, sumažinant iš atsakovės D. K., a.k(duomenys neskelbtini) ieškovei ABD “Gjensidige“, į.k. 110057869, priteistą draudimo išmoką iki 7 670,78 Eur (septynių tūkstančių šešių šimtų septyniasdešimties eurų 78 centų) bei bylinėjimosi išlaidų sumą iki 89,10 Eur (aštuoniasdešimt devynių eurų 10 ct).

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ valstybei 20,02 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos mokamos į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 73000 0101 1239 4300 – AB „Swedbank“ banke, (duomenys neskelbtini) – AB „Citedele“ banke, (duomenys neskelbtini) – AB SEB banke, (duomenys neskelbtini) – AB Šiaulių banke, (duomenys neskelbtini) – Danske banke, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – Luminor banke, (duomenys neskelbtini)- UAB Medicinos banke (įmokos kodas – 5630; mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą).

Teisėjos Jadvyga MardosevičJūra Marija StrumskienėNeringa Švedienė