Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tanagra LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Tanagra LT“ ieškinį atsakovui E. T. dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

12. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys ir atsakovui E. T. priteistas neišmokėtas darbo užmokestis, ligos išmoka, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybos, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

14. Byloje yra kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos, nesumokėto jo dydžio bei netesybų priteisimo darbuotojui, kai darbdavys, nutraukęs darbo sutartį, uždelsia atsiskaityti su atleistu darbuotoju.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

15. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad:

15.1. Apeliantė ir atsakovas 2021 m. sausio 5 d. sudarė darbo sutartį Nr. 78LT, kurios pagrindu atsakovas nuo 2021 m. vasario 8 d. apeliantės įmonėje dirbo kėbulininku.

15.2. 2021 m. rugsėjo 30 d. darbo sutartis buvo nutraukta DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu.

15.3. Atsakovas 2021 m. spalio 20 d. kreipėsi į DGK su prašymu dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų iš apeliantės išieškojimo.

15.4. DGK sprendimu darbuotojo prašymą patenkino – nusprendė išieškoti darbuotojui iš darbdavės 922,85 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. rugpjūčio mėnesį, 766,51 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. rugsėjo mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 63,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmoką iš darbdavės lėšų už 2021 m. rugsėjo mėn., 600 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas.

Dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos ir neišmokėtų sumų

1. Apeliantė nurodo, kad į jos mokamą darbo užmokestį atsakovui nuo 2021 m. balandžio mėnesio buvo įtraukiamas avansas už būsimą mėnesį, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įmonėje buvusią darbo užmokesčio mokėjimo tvarką bei nepagrindė priteisiamų sumų. Darbo sutarties nutraukimo dienai buvo likęs tik 11,78 Eur neišmokėtas likutis. Ši suma buvo pervesta atsakovui 2021 m. lapkričio 16 d., todėl netesybos neturėjo būti priteisiamos. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, laiko, jog su atsakovu yra atsiskaičiusi visiškai, todėl neturi būti priteistos jokios su darbo teisiniais santykiais susijusios sumos.

2. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį ir CPK 12, 178 straipsnius ieškovei tenka pareiga ieškinyje nurodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), taip pat įrodyti šias aplinkybes, pateikiant ir nurodant visas įrodinėjimo priemones (rašytinius dokumentus, liudytojus ir kt.), galinčias patvirtinti ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes.

3. DK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.

4. Pagal kasacinio teismo suformuotą įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo sutarties 1.4 punktu šalys sulygo dėl darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio pagal išdirbį ne mažiau 873,26 Eur (neatskaičius mokesčių) bei sulygo dėl darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojui vieną kartą per mėnesį, už praėjusį ataskaitinį mėnesį iki kito mėnesio paskutinės darbo dienos imtinai, pinigus pervedant į darbuotojo asmeninės mokėjimo kortelės (banko) sąskaitą. Darbo sutartyje nurodyta, jog sutartas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių susitarimu; pagal darbo sutarties 14 punktą, darbo sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku šalių susitarimu (el. b. l. 10–12).

6. Atsižvelgus į šalių suderintą valią, teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad dėl darbo užmokesčio dalies mokėjimo avansu šalys butų sudariusios rašytinį susitarimą, kaip to reikalauja darbo sutartis. Priešingai, kaip minėta, pagal šalių sudarytą darbo sutartį darbo užmokestis darbuotojui turėjo būti mokamas tik vieną kartą per mėnesį, už praėjusį laikotarpį iki kito (einamojo) mėnesio paskutinės darbo dienos. Jokia kita darbo užmokesčio mokėjimo tvarka šalių susitarimu patvirtinta, kaip tai numatyta darbo sutarties 14 punkte, nebuvo. Duomenų, kad šalys dėl kitokių, negu buvusios numatytos darbo užmokesčio mokėjimo sąlygos, būtų inicijavusios derybas, nėra. Paminėtina ir tai, kad atsakovas nuosekliai ir nuo ginčo pradžios DGK laikėsi pozicijos, jog darbo užmokesčio mokėjimo tvarka pagal darbo sutartį nebuvo keista. Kaip nurodyta anksčiau, būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti buvus susitarimą dėl avanso mokėjimo, tokia forma ir sąlygomis, kaip to reikalauja sudaryta darbo sutartis, tačiau apeliantė į bylą nepateikė jokių jos nurodomas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Teismo įsitikinimu, apeliantei nepateikus įrodymų apie suderintą šalių valią keisti atitinkamas darbo sutarties sąlygas, tai yra pakankamas pagrindas priimti pagrįstą sprendimą, jog apeliantė neįrodė buvus susitarimą dėl darbo užmokesčio dalies mokėjimo avansu, ir šiuo aspektu nevertinti pateiktų į bylą įrodymų dėl išmokėtų sumų. Vis dėlto, pateikti duomenys aktualūs sprendžiant dėl atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimo, todėl kartu teismas dėl jų pasisakys ir mokėjimo tvarkos klausimu.

7. Iš apeliantės pateikto atlyginimo žiniaraščio (el. b. l. 13 –14), nustatyta, jog už kiekvieną mėnesį pagal išdirbtą laiką atsakovui buvo paskaičiuojama išmokėtina sumą. Apeliantės sąskaitos išrašas (el. b. l. 16–17) patvirtina atliktus mokėjimus atsakovui ir jų sumas, įvardintas „darbo užmokestis“. Pateiktoje algos išmokėjimo analizėje (el. b. l. 15) fiksuota, jog pervedamą darbo užmokestį sudaro tam tikros dalys sumų, priskaičiuotų už einamąjį mėnesį, t. y. dalį darbo užmokesčio sudaro avansas. Susipažinus su pateiktais dokumentais, teismui kyla pagrįstų abejonių dėl apeliantės įrodinėjamos avansinės mokėjimo tvarkos realumo, nes neaišku kaip apeliantė galėjo žinoti kokią būsimo darbo užmokesčio išmokėti avansu, ypač atsižvelgiant į tai, kad avanso suma dažnu atveju (4 kartus) yra didesnė už atsakovui priskaičiuotą darbo užmokestį pagal jau realiai išdirbtą darbo laiką. Pavyzdžiui, 2021 m. gegužės 3 d. atliktas 813 Eur mokėjimas atsakovui, kurį neva sudarė 256,62 Eur atlyginimas už balandžio mėnesį ir 556,38 Eur avansas už gegužę. Tapatus dėsningumas matomas ir birželio, rugpjūčio bei rugsėjo mėnesiais. Iš pateiktų duomenų matyti, jog darbo užmokestis buvo mokamas mėnesio pradžioje (3–7 dienomis), tačiau avansinė sumos dalis už einamąjį mėnesį didesnė už visą praeitą mėnesį. Taip pat apeliantei mėnesio pradžioje nežinant kiek atsakovas išdirbs laiko einamąjį mėnesį, tačiau mokant nuo šio hipotetinio darbo užmokesčio avansą, kurio dydis nėra fiksuotas tam tikra suma kiekvieną mėnesį, bei dažnai didesnį už realiai išdirbtą laiką praeitą mėnesį, prieštarauja logikai. Dėl to apeliantės teiktus įrodymus apie priskaičiuotiną darbo užmokestį ir jo sudedamąsias dalis (ne išmokėtas sumas) teismas vertina kritiškai tokia apimtimi, kiek jų nepagrindžia kiti byloje esantys duomenys.

8. Išanalizavus bylos duomenų visumą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė neįrodė tarp šalių buvus susitarimą dėl dalies darbo užmokesčio mokėjimo avansu. Spręstina, jog apeliantės mokėtinų sumų dalį sudarė ne avansas, bet labiau tikėtina, jog apeliantė vėlavo atsiskaityti su atsakovu, t. y. pirmasis mokėjimas buvo atliktas 2021 m. balandžio 6 d., kai atsakovas įmonėje dirbo nuo 2021 m. vasario 8 d. Tokiu atveju, paskutinis atsiskaitymas (neįskaitant mokėjimo dėl 11,78 Eur) atliktas 2021 m. rugsėjo 7 d. buvo už liepą, ką šiuo atveju patvirtina ir atlyginimo žiniaraštyje esanti suma – 736,77 Eur (el. b. l. 14). Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovui atleidimo iš darbo metu nebuvo sumokėta darbo užmokesčio dalis už 2021 m. rugpjūčio mėnesį – 594,29 Eur (606,07 Eur – 11,78 Eur) (atskaičius mokesčius) (el. b. l. 14). Taip pat darbdavė darbuotojui už 2021 m. rugsėjo mėnesį neišmokėjo 277,86 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 63,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmokos, 488,65 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, kas atskaičius mokesčius sudaro 570,95 Eur (el. b. l. 14). Taigi, iš viso darbuotojui iš darbdavės skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai priteistas 1 165,24 Eur (atskaičius mokesčius) galutinis atsiskaitymas.

9. Šiame kontekste teismas atmeta apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių skaičiavimų ar nepagrindė priskaičiuotų sumų. Byloje esantys valstybinio socialinio draudimo duomenys (el. b. l. 79–80), patvirtina, jog už 2021 m. rugpjūčio mėnesį atsakovo draudžiamosios pajamos buvo 922,85 Eur, t. y. tokia suma, kokia nurodyta ir apeliantės pateiktame atlyginimo žiniaraštyje (el. b. l. 14), kas atlikus privalomus atskaitymus sudaro 606,07 Eur. Taip pat iš valstybinio socialinio draudimo informacijos matyti, jog už rugsėjo mėnesį atsakovo draudžiamosios pajamos sudarė 829,76 Eur (766,51 Eur + 63,25 Eur). Vėlgi, ši suma fiksuota ir atlyginimo žiniaraštyje (el. b. l. 14). Kadangi teismas nežinojo kokius individualius atskaitymus būtina atlikti iš darbo užmokesčio, pvz. ar atsakovas naudojasi pensijos kaupimu, todėl pagrįstai buvo remtasi apeliantės pateiktais duomenimis apie išmokėtiną darbo užmokestį ir pačios apeliantės atliktais atskaičiavimais nuo draudžiamųjų pajamų, kiek jas patvirtina valstybinio socialinio draudimo informacija.

10. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei apeliantė sumokėjo didesnį darbo užmokestį, nei sulygtą pagal darbo sutartį, apeliantė turėjo tinkamai įforminti tokių sumų išmokėjimą. Dėl tokios apskaitos ir apeliantės avanso įskaitymo į darbo užmokestį patikimumo, teismas pasisakė šios nutarties 22 punkte. Pakartotinai pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos keitimo susitarimą. Byloje, be kita ko, nėra duomenų, kad apeliantė būtų dariusi išskaitas iš atsakovui išmokėto darbo užmokesčio tuo atveju, jeigu būtų laikiusi, kad mokėdama kasmėnesinį darbo užmokestį būtų padariusi skaičiavimo klaidų (DK 150 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantė nepagrįstai reikalauja pripažinti, jog į jos mokamą darbo užmokestį savarankiškai įtrauktas tariamas avansas suponuoja išvadą dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos pakeitimo. Tuo atveju, jei apeliantė sumokėjo didesnes sumas, tai yra laikytina atsakovo skatinimu darbdavio iniciatyva (DK 142 straipsnio 1 dalies 2 punktas; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2198-855/2019).

11. Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis aukščiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir visapusiškai ištyrė nagrinėjamoje byloje esančius rašytinius įrodymus, išsamiai išanalizavo šalių ir jų atstovų paaiškinimus bei padarė pagrįstą išvadą dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos ir tinkamai paskaičiavo galutinį atsiskaitymą su atsakovu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesudaro pagrindo išvadai, kaip nurodo apeliantė, jog teisėjas bylą išnagrinėjo tendencingai, turėdamas išankstinę nuomonę apie nagrinėjimo dalyką, padaręs išankstines išvadas dėl ieškinio tenkinimo būtinumo, vėliau sprendime ieškant tam tinkamų motyvų.

Dėl netesybų

1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismo sprendimas, kai darbuotojui jau sumokėta viskas, kas priklauso pagal darbo sutartį, dar priteisti ir netesybas, sudarančias beveik pusę priteistos sumos yra visiškai neadekvatus ir neproporcingas bylos aplinkybėms.

2. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

3. Apeliacinės instancijos teismas anksčiau nurodė, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog darbdavė pažeidė pareigą, numatytą DK 146 straipsnio 2 dalyje, neišmokėdama 1 165,24 Eur (atskaičius mokesčius) sumos, o ne, kaip teigė apeliantė 11,78 Eur, todėl apeliantei pagrįstai taikytos 500 Eur (atskaičius mokesčius) netesybos.

4. Teismas, patikrinęs apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį netesybų priteisimo darbuotojui, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė darbo įstatymus, taip pat teisingai taikė teismų praktiką ir priteisė 500 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas. Teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė mažinti pagal DK 147 straipsnio 2 dalį priteisiamas netesybas atsižvelgiant į teisingumo, protingumo kriterijus bei proporcingumo principą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021 ir kiti kasacinio teismo sprendimai priimti dėl 2002 m. Darbo kodekso 141 straipsnio 1, 3 d. nuostatų aiškinimo ir taikymo, t. y. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008 ir kt.).

5. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK 231 straipsnio 3, 4 ir 7 dalių nuostatas darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas; pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas CPK nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus; teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios. Šią teisės normą ieškovei išaiškino ir pirmosios instancijos teismas.

6. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

7. Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodoma aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas mažesnes netesybas nei DGK, tenkino jos ieškinį iš dalies ir dėl to turėtų būti grąžinama dalis žyminio mokesčio, atmetama. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, DGK sprendimas, po ieškinio pateikimo teismui, neturi jokios teisinės reikšmės ginčijamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, išskyrus tai, kad ginčo šalys laikėsi privalomos išankstinės nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Dėl procesinės bylos baigties

16. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 42 punktas).

17. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

18. CPK 79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, ši taisyklė taikoma ir žyminiam mokesčiui, kurį šalis sumoka paduodama apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nuspręsta apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Šiuo atveju atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau atsakovas nei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliantės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.