- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-17
- Bylos Nr.
- e2-5362-996/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-02762-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ieva Stanislovaitienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“
- Atsakovas
- E. T.
- Advokatai
- Raimondas Kalveršas
- Kategorijos
- 1.3.5.1Darbo užmokestis, darbo užmokesčio mokėjimo terminai, vieta ir tvarka
- 1.3.5.5Darbo užmokesčio mokėjimas darbuotoją atleidžiant iš darbo
- 1.3.5.9Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimas
- 3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui
- 3.4.1.7Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ atstovui advokatui Raimondui Kalverš,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ ieškinį atsakovui E. T. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
uždaroji akcinė bendrovė „Tanagra LT“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė, UAB „Tanagra LT“) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su ieškiniu (el. b. t. I, b. l. 1–4) E. T. (toliau – atsakovas, darbuotojas), nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. DGKS-5130 darbo byloje Nr. APS-131-20848 (toliau – sprendimas), kuriuo darbuotojo prašymas buvo patenkintas – nuspręsta išieškoti darbuotojui iš darbdavės 922,85 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. rugpjūčio mėnesį, 766,51 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. rugsėjo mėnesį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 63,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmoką iš darbdavės lėšų už 2021 m. rugsėjo mėnesį, 600 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas, ir prašydama darbuotojo reikalavimus, teiktus Darbo ginčų komisijai ir patenkintus, atmesti bei priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė paaiškino, kad atsakovas įmonėje dirbo nuo 2021 m. vasario 8 d. kėbulininko pareigose pagal 2021 m. sausio 5 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 78LT, 2021 m. rugsėjo 30 d. darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų pažeidimo – neatvykus į darbą visą darbo dieną be pateisinamos priežasties, ko atsakovas neginčijo. Ieškovė nurodė, kad pagal su atsakovu sudarytos darbo sutarties sąlygas, atleidimo iš darbo atveju su atsakovu turėjo būti visiškai atsiskaityta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo atleidimo dienos, ši darbo sutarties sąlyga yra galiojanti ir atsakovas jos neginčijo, tačiau įmonė iš esmės atsiskaitė su atsakovu dar iki darbo sutarties nutraukimo, buvo likęs tik 11,78 Eur likutis (tokią situaciją lėmė aplinkybės, jog atsakovui nuo 2021 m. balandžio mėnesio dalis darbo užmokesčio buvo mokama avansu), kuris buvo sumokėtas 2021 m. lapkričio 16 d., taigi, atsakovas iki 2021 m. lapkričio 16 d. galėjo kreiptis tik dėl 11,78 Eur sumos išieškojimo ir galėjo kreiptis į pačią įmonę ir šis klausimas būtų buvęs išspręstas be ginčo. Paaiškino, kad įmonės vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju (11,78 Eur sumos pavėluotą išmokėjimą) lėmė trikdžiai įmonės veikloje kadangi įmonės vyr. finansininkė yra nėštumo ir gimdymo atostogose, dėl sunkios finansinės padėties kyla trikdžiai tiek pavaduojant atostogaujančią vyr. finansininkę, tiek sprendžiant kitus organizacinius įmonės veiklos klausimus. Ieškovės teigimu, dėl COVID-19 infekcijos ir dėl to Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtų karantinų, kurių metu buvo draudžiama parduotuvių veikla (prekyba autodetalėmis – pagrindinis UAB „Tanagra LT“ pajamų šaltinis), įmonė patyrė papildomų finansinių sunkumų, įvesti karantinai ir su tuo susiję apribojimai stipriai įtakojo įmonės veiklą ir finansinę padėtį – tiek pirmojo karantino (2020 m. kovo–birželio mėnesiais), tiek antrojo sugriežtinto karantino (nuo 2020 m. gruodžio 15 d.) laikotarpiu įmonė faktiškai neveikė, o ir tarpkarantininiu laikotarpiu pardavimai negrįžo į prieškarantininį lygį, pirkėjų srautai buvo kritę, įmonės paslaugų užsakovai tokiu nestabiliu laikotarpiu buvo linkę taupyti, riboti užsakymus, o tiekėjai buvo pakankamai konservatyvūs derantis dėl kainų, be to, automobilių detalių gamintojams ir tiekėjams dėl infekcijos stabdant veiklas, rinkoje ėmė trūkti automobilių detalių, būtinų įmonės normaliai veiklai, strigo jų tiekimas, įmonė buvo įtraukta į mokesčių mokėtojų, nukentėjusiųjų nuo COVID-19, sąrašą, įmonės veikla yra nuostolinga, vertingo ilgalaikio turto įmonė neturi. Pabrėžė, kad su atsakovu nebuvo pilnai atsiskaityta susiklosčius objektyvioms aplinkybėms, nesumokėta suma buvo itin maža (11,78 Eur). Mano, kad turi būti įvertinta tai, jog atsakovas prieš tai darbo užmokestį gaudavo avansu, darbo sutartis buvo nutraukta atsakovui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, dėl nesumokėto likučio atsakovas į įmonę nesikreipė. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas nesąžiningai pareiškė akivaizdžiai nepagrįstus reikalavimus Darbo ginčų komisijoje, netesybų priteisimas būtų neteisingas ir neprotingas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti (el. b. t. I, b. l. 42–45).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad 2021 m. rugsėjo mėn. gerokai sumažėjo darbo apimtys, pradėjo sklisti kalbos apie įmonės bankrotą, todėl 2021 m. rugsėjo 13 d. pateikė darbdavei prašymą tą pačią dieną atleisti jį iš darbo (kadangi buvo atlikęs visus jam paskirtus darbus, o naujų užsakymų nebuvo), prašymą dėl atleidimo iš darbo, pasitikėdamas darbdave, pateikė 1 egzemplioriumi, nepagalvodamas, kad jam ateityje bus reikalinga jo prašymo kopija su žyma, kad darbdavė jį gavo, darbdavė jo prašymą priėmė, tačiau informavo, jog jis turės atidirbti 2 savaites, su kuo jis nesutiko ir pranešė, kad nebemato tikslo važiuoti į darbą, kadangi atlyginimas yra itin mažas, užsakymų nėra ir jam brangiau kainuoja kuras, nei gaunamas atlygis iš darbdavės, taip pat paminėjo darbdavei, kad į darbą daugiau neplanuoja atvykti, todėl prašo tenkinti jo prašymą. Nurodė, kad turi problemų su stuburu, tad esant dideliam stresui ir įtampai, jam paūmėja nugaros skausmai, dėl ko negali dirbti; po įtemptos dienos aiškinantis su darbdave, kitą dieną pasijuto blogai, todėl net fiziškai negalėjo atvykti į darbą, apie tai darbdavę informavo telefonu, be to, tą pačią savaitę susisiekė su šeimos gydytoju ir jam buvo suteiktas laikinasis nedarbingumas, apie tai vėlgi telefonu informavo darbdavę, tačiau kai baigėsi nedarbingumas, jo darbdavė neinformavo apie darbo santykių nutraukimą, po nedarbingumo į darbą negrįžo, nes vis dar nebuvo gavęs informacijos iš darbdavės, kad jo prašymo dėl atleidimo iš darbo pateikimo dieną ji netenkins, po nedarbingumo pabaigos iš darbdavės jokio pavedimo į banko sąskaitą negavo, praėjus beveik mėnesiui nuo prašymo atleisti iš darbo tą pačią dieną ir nesulaukęs atsiskaitymo iš darbdavės (nei atlyginimo už rugpjūčio mėn., nei už rugsėjo mėn.), kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, Darbo ginčų komisijoje atleidimo iš darbo pagrindo (už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą) neginčijo, kadangi darbdavė jo neinformavo apie atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punktą, apie tai sužinojo tik gavęs iš teismo dokumentus. Paaiškino, kad pagal darbo sutarties 1.4 punktą, darbdavė įsipareigojo mokėti jam darbo užmokestį pagal išdirbį (be PVM), ne mažiau 873,26 Eur (neatskaičius mokesčių), be to, darbo užmokestis jam turėjo būti mokamas vieną kartą per mėnesį, už praėjusį ataskaitinį mėnesį iki sekančio mėnesio paskutinės darbo dienos imtinai, šiame punkte nurodytas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos galėjo būti keičiami tik šalių susitarimu (išskyrus atvejus, nurodytus DK 45 straipsnio 4 dalyje), tačiau ieškovė ieškinyje nepagrįstai teigia, kad jam nuo 2021 m. balandžio mėn. dalis darbo užmokesčio buvo mokama avansu, tokie ieškovės teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais. Pabrėžė, kad, kaip matyti iš prie ieškinio pateiktų atlyginimų žiniaraščių, algos išmokėjimo analizės ir sąskaitos išrašo, pirmą kartą su juo ieškovė atsiskaitė 2021 m. balandžio 6 d., nors jo pirmasis iš darbdavės gautas atlyginimas (už vasario mėn.) buvo išmokėtas 2021 m. balandžio 6 d., pretenzijų darbdavei nereiškė, nes dirbo neilgai, o darbo sutartyje numatytas 3 mėnesių išbandymo terminas dar nebuvo praėjęs, todėl bijojo, kad pareiškęs pretenzijas ir taip galimai supykdęs darbdavę, galėjo netekti darbo, kurio jam reikėjo; už kovo mėn. atlyginimas išmokėtas 2021 m. gegužės 3 d., už balandžio mėn. – 2021 m. birželio 8 d., už gegužės mėn. – 2021 m. liepos 5 d., už 2021 m. birželio mėn. – 2021 m. rugpjūčio 2 d., už 2021 m. liepos mėn. – 2021 m. rugsėjo 7 d., ir kadangi dar iki darbo sutarties pasirašymo su darbdave žodžiu buvo sutarę, jog jo atlyginimas priklausys nuo atlikto darbo apimčių, bet bus ne mažesnis kaip 700 Eur į rankas, visas gautas pajamas iš darbdavės teisėtai laikė darbo užmokesčiu, o ne avansu kartu su darbo užmokesčiu už praėjusį mėnesį, be to, papildomai pažymėjo, jog jis yra kėbulininkas, o tai yra kvalifikuotas darbas, kuris turi būti apmokamas daugiau, nei kad vertas nekvalifikuotas darbas (minimalaus mėnesinio atlyginimo). Pažymėjo, kad darbdavė nei raštu, nei žodžiu nėra minėjusi, jog jam į banko sąskaitą pervedama suma yra ne tik atlyginimas už praėjusį mėnesį, kaip numatyta darbo sutartyje, o kartu mokamas ir avansas už būsimą laikotarpį, atsiskaitymo lapelių darbdavė niekada nepateikdavo, todėl, atsižvelgdamas į dar iki darbo sutarties sudarymo su darbdave sutartą darbo užmokestį ir darbo sutartyje numatytas darbo užmokesčio mokėjimo sąlygas, visą darbo santykių laikotarpį pagrįstai galvojo, kad į jo banko sąskaitą jam pervedama suma yra jo praėjusio mėnesio darbo užmokestis, kadangi pervedama suma atitiko su darbdave žodžiu sutartą atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmetamas.
Byloje ginčas kilo dėl galutinio atsiskaitymo atleidžiant darbuotoją iš darbo ir netesybų mokėjimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2021 m. sausio 5 d. darbo sutarties Nr. 78LT pagrindu nuo 2021 m. vasario 8 d. įmonėje dirbo kėbulininku, iš darbo įmonėje atleistas 2021 m. rugsėjo 30 d. DK 58 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu (el. b. t. I, b. l. 10–12), darbuotojas 2021 m. spalio 20 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją su prašymu dėl su darbo teisiniais santykiais susijusių sumų iš darbdavės išieškojimo (el. b. t. I, b. l. 73–74), Darbo ginčų komisija sprendimu darbuotojo prašymą patenkino – nusprendė išieškoti darbuotojui iš darbdavės 922,85 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. rugpjūčio mėn., 766,51 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestį už 2021 m. rugsėjo mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 63,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmoką iš darbdavės lėšų už 2021 m. rugsėjo mėn., 600 Eur (neatskaičius mokesčių) netesybas (el. b. t. I, b. l. 6–9).
DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise.
Pagal DK 32 straipsnio 1 dalį, darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį.
Pagal DK 146 straipsnio 1 dalį, darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo, – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip.
Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo sutarties 1.4 punktu šalys sulygo dėl darbuotojui mokėtino darbo užmokesčio pagal išdirbį ne mažiau 873,26 Eur (neatskaičius mokesčių) bei sulygo dėl darbo užmokesčio mokėjimo darbuotojui vieną kartą per mėnesį, už praėjusį ataskaitinį mėnesį iki sekančio mėnesio paskutinės darbo dienos imtinai, pinigus pervedant į darbuotojo asmeninės mokėjimo kortelės (banko) sąskaitą, taip pat sulygo, jog sulygtas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių susitarimu; pagal darbo sutarties 14 punktą, darbo sutartis gali būti pakeista ar papildyta raštišku šalių susitarimu (el. b. t. I, b. l. 10–12). Byloje nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų sudariusios raštišką susitarimą dėl darbo sutarties sąlygų keitimo.
Nors įmonė teigia nuo 2021 m. balandžio mėn. darbuotojui mokėjusi dalį darbo užmokesčio avansu, tačiau įmonės teiginius dėl avanso mokėjimo patvirtinančių įrodymų byloje nėra, tuo labiau, nors darbuotojas įmonėje dirbo nuo 2021 m. vasario 8 d., pirmasis atsiskaitymas jam pervestas tik 2021 m. balandžio 6 d. (el. b. t. I, b. l. 15, 16), todėl tai negali būti laikoma avanso išmokėjimu, be to, su tokiu įmonės teiginiu (jog dalis darbo užmokesčio buvo mokama avansu) nesutinka ir darbuotojas, nurodydamas, kad kadangi dar iki darbo sutarties pasirašymo su darbdave žodžiu buvo sutarę, jog jo atlyginimas priklausys nuo atlikto darbo apimčių, bet bus ne mažesnis kaip 700 Eur į rankas, visas gautas pajamas iš darbdavės laikė darbo užmokesčiu, o ne avansu kartu su darbo užmokesčiu už praėjusį mėnesį, kreiptis dėl vėluojamo išmokėti darbo užmokesčio už 2021 m. vasario ir kovo mėn. bijojo, kadangi buvo bandomajame laikotarpyje, laiko, kad už 2021 m. vasario mėn. atlyginimas jam išmokėtas 2021 m. balandžio 6 d., už 2021 m. kovo mėn. – 2021 m. gegužės 3 d., už 2021 m. balandžio mėn. – 2021 m. birželio 8 d., už 2021 m. gegužės mėn. – 2021 m. liepos 5 d., už 2021 m. birželio mėn. – 2021 m. rugpjūčio 2 d., už 2021 m. liepos mėn. – 2021 m. rugsėjo 7 d. Byloje nėra įrodymų, kad darbdavė būtų darbuotoją informavusi apie išmokamų sumų paskirties detalizaciją. Iš bankinių pavedimų paskirčių matyti, kad darbdavė nurodydavo, jog moka darbuotojui darbo užmokestį (el. b. t. I, b. l. 16, 17).
Pabrėžtina, kad už įmonėje atliekamas finansines operacijas yra atsakinga darbdavė, o darbo teisiniai santykiai pasižymi tuo, kad darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai šalių nustatytais terminais, DK nenumato, kad darbdavė gali mokėti darbo užmokestį iš anksto, nereguliariai, neapibrėžto dydžio ir pan., toks modelis, kuomet darbuotojui iš anksto mokamos didesnės nei jam priklauso pagal darbo sutartį sumos, neatitiktų apmokėjimo už darbą esmės, toks susitarimas pažeistų DK 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą draudimą sudaryti civilinio pobūdžio susitarimus dėl DK nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, be to, darbuotojas, kaip silpnesnioji darbo santykių šalis, gavęs sumas, kurias laiko darbo užmokesčiu, gali jas panaudoti asmeniniams gyvenimo poreikiams. Byloje nėra duomenų, kad šalys susitarė dėl kitokio darbo užmokesčio ir su juo susijusių sumų mokėjimo būdo nei nustatyta DK. Būtent darbdavė, sumokėjusi didesnes su darbo santykiais susijusias sumas, turėjo tinkamai įforminti tokių sumų išmokėjimą, o to nepadariusi darbdavė negali gintis, kad darbuotojui mokėtos sumos turi būti traktuojamos taip, kaip jas pageidauja traktuoti būtent pati darbdavė.
Įvertinęs visa tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas laiko, kad darbuotojui išmokėtos sumos atitiko darbuotojui darbdavės skirtą mokėjimą tam laikui, jei ir buvo didesnių sumų išmokėjimas, tai jis yra laikomas darbuotojo skatinimu darbdavės iniciatyva. Tokios teismo išvados atitinka teismų praktiką (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2198-855/2019).
Išanalizavęs darbdavės atliktus darbuotojui mokėjimus (el. b. t. I, b. l. 15–17), teismas sprendžia, kad darbuotojas pagrįstai reikalauja iš darbdavės neišmokėto darbo užmokesčio už 2021 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. Teismas laiko, kad jau po darbo santykių nutraukimo ir Darbo ginčų komisijos sprendimo darbdavės 2021 m. lapkričio 16 d. darbuotojui pervesta 11,78 Eur darbo užmokesčio suma yra dalis darbo užmokesčio už 2021 m. rugpjūčio mėn., todėl darbuotojui neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2021 m. rugpjūčio mėn. yra 594,29 Eur (606,07 Eur – 11,78 Eur) (atskaičius mokesčius) (el. b. t. I, b. l. 14), kuri darbuotojui priteisiama iš darbdavės. Taip pat darbdavė darbuotojui už 2021 m. rugsėjo mėn. neišmokėjo 277,86 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio, 63,25 Eur (neatskaičius mokesčių) ligos išmokos, 488,65 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, kas atskaičius mokesčius sudaro 570,95 Eur (el. b. t. I, b. l. 14), todėl ši suma darbuotojui priteisiama iš darbdavės. Taigi, iš viso darbuotojui iš darbdavės priteisiamas 1 165,24 Eur (atskaičius mokesčius) galutinis atsiskaitymas.
Matyti, jog darbuotojas įmonėje dirbo nuo 2021 m. vasario 8 d. iki 2021 m. rugsėjo 30 d., paskutinis mokėjimas darbdavės jam padarytas 2021 m. lapkričio 16 d. 11,78 Eur sumai. Nors darbo sutartimi šalys sulygo, jog darbuotojo atleidimo iš darbo atveju darbdavė privalo visiškai atsiskaityti su darbuotoju ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos, tačiau, kaip jau yra išaiškinęs Vilniaus apygardos teismas, toks susitarimas prieštarauja įstatymui – DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai, kad nutraukus darbo sutartį galutinio atsiskaitymo terminas gali būti pratęstas ne daugiau kaip 10 darbo dienų, todėl į tokį šalių susitarimą numatytą darbo sutartyje (30 d.) neturi būti atsižvelgiama nustatant netesybų laikotarpį ir netesybų sumą (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-326-852/2022). Taigi, byloje konstatuota, jog darbdavė nuo pat darbuotojo atleidimo iš darbo dienos 2021 m. rugsėjo 30 d. nėra tinkamai atsiskaičiusi su darbuotoju, darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta, priešingai, byloje nustatyta darbdavės kaltė dėl netinkamo atsiskaitymo su darbuotoju, darbdavės vengimas su darbuotoju tinkamai atsiskaityti. Byloje nustatyta, jog įmonė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti netesybas. Teismas pažymi, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais. Tokios teismo išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Spręsdamas dėl netesybų dydžio teismas įvertina darbuotojo darbo įmonėje trukmę, gauto darbo užmokesčio dydį, skolos dydį, neatsiskaitymo laikotarpį, ginčo nagrinėjimo trukmę, taip pat byloje esančius duomenis, jog įmonės finansinė padėtis nebuvo gera, kai įmonė privalėjo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, todėl sprendžia, kad teisingas, sąžiningas, protingas ir proporcingas iš darbdavės darbuotojui priteisiamas netesybų dydis yra 500 Eur (atskaičius mokesčius).
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.
Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, remdamasis ištirtų bylos įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, vidiniu įsitikinimu, teismas daro išvadą ir konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį tenkinti, vadovaujantis ieškovės nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, ieškinys atmetamas; atsakovui iš ieškovės priteisiamas 1 165,24 Eur (atskaičius mokesčius) galutinis atsiskaitymas ir 500 Eur (atskaičius mokesčius) netesybos; teismo sprendimui įsiteisėjus Darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas konstatuoja, jog teismo sprendimas yra priimtas atsakovo naudai, todėl teismas vertina, kad atsakovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau atsakovas nei prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra.
Teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ patvirtintos minimalios valstybei priteistinos 5 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu teismas
nusprendžia:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui E. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ (į. k. 300567256) 1 165,24 Eur (vieno tūkstančio vieno šimto šešiasdešimt penkių eurų ir dvidešimt keturių euro centų) (atskaičius mokesčius) galutinį atsiskaitymą ir 500 Eur (penkių šimtų eurų) (atskaičius mokesčius) netesybas.
Teismo sprendimui įsiteisėjus Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. DGKS-5130 darbo byloje Nr. APS-131-20848 laikyti netekusiu galios.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.