- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-25
- Bylos Nr.
- e2A-326-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27367-2021-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“
- Atsakovas
- B. T.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andriaus Verikas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tanagra LT“ ieškinį atsakovui B. T. dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija) 2021 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. DGKS-3881 darbo byloje Nr. APS-131-14248 tenkino darbuotojo B. T. prašymą ir nusprendė išieškoti iš darbdavės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tanagra LT“ 524,51 Eur netesybų.
Šalies argumentai
2. Ieškovė UAB „Tanagra LT“ (toliau – ieškovė, darbdavė, įmonė, UAB „Tanagra LT“) ieškiniu prašė panaikinti darbo ginčų komisijos sprendimą ir, išnagrinėjus darbo ginčą iš esmės, atmesti darbuotojo prašymą dėl 524,51 Eur netesybų priteisimo. Ieškovė paaiškino, kad atsakovas įmonėje dirbo pagal 2021 m. balandžio 1 d. sudarytą darbo sutartį meistro–priėmėjo pareigose, mokant jam 1 049,02 Eur mėnesinį darbo užmokestį, 2021 m. gegužės 31 d. darbo sutartis su darbuotoju buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Nurodė, kad pagal su atsakovu sudarytos darbo sutarties sąlygas, atleidimo iš darbo atveju su atsakovu turėjo būti visiškai atsiskaityta ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo atleidimo dienos, ši darbo sutarties sąlyga yra galiojanti ir atsakovas jos neginčijo, taigi, atleidus atsakovą iš darbo 2021 m. gegužės 31 d. su juo įmonė turėjo visiškai atsiskaityti ne vėliau kaip iki 2021 m. birželio 30 d., tačiau dėl sunkios finansinės padėties negalėjo laiku atsiskaityti, o vėliau laisva valia (iki pranešimo apie darbuotojo kreipimąsi į Darbo ginčų komisiją gavimo 2021 m. rugpjūčio 16 d.) pilnai atsiskaitė – visas atsakovui priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas (darbo užmokestį už 2021 m. gegužės mėn. ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas – 616,51 Eur) išmokėjo 2021 m. liepos 26 d. Ieškovė paaiškino, kad vėlavimą atsiskaityti su darbuotoju lėmė objektyvios priežastys – dėl COVID-19 infekcijos ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtų karantinų, kurių metu buvo draudžiama parduotuvių veikla (prekyba autodetalėmis – pagrindinis UAB „Tanagra LT“ pajamų šaltinis), įmonė patyrė papildomų finansinių sunkumų, įvesti karantinai ir su tuo susiję apribojimai stipriai įtakojo įmonės veiklą ir finansinę padėtį – tiek pirmojo karantino (2020 m. kovo–birželio mėnesiais), tiek antrojo sugriežtinto karantino (nuo 2020 m. gruodžio 15 d.) laikotarpiu įmonė faktiškai neveikė, o ir tarpkarantininiu laikotarpiu pardavimai negrįžo į prieškarantininį lygį, pirkėjų srautai buvo kritę, įmonės paslaugų užsakovai tokiu nestabiliu laikotarpiu buvo linkę taupyti, riboti užsakymus, o tiekėjai buvo pakankamai konservatyvūs derantis dėl kainų, be to, automobilių detalių gamintojams ir tiekėjams dėl infekcijos stabdant veiklas, rinkoje ėmė trūkti automobilių detalių, būtinų įmonės normaliai veiklai, strigo jų tiekimas; įmonė buvo įtraukta į mokesčių mokėtojų, nukentėjusiųjų nuo COVID-19 sąrašą; įmonės veikla yra nuostolinga, vertingo ilgalaikio turto įmonė neturi, dėl to įmonė ne tik laiku nesumokėjo einamųjų mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau ėmė vėluoti ir mokėti darbo užmokesčius darbuotojams. Teigė, kad atsakovas nenurodė, jog patyrė kokių nors nuostolių ar kitokių praradimų dėl termino atsiskaityti su juo praleidimo 26 dienas, todėl Darbo ginčų komisijos sprendimu paskirtą sankciją įmonė laiko neproporcinga ir neadekvačia.
Atsiliepimas
3. Atsakovas B. T. atsiliepime prašė ieškinio netenkinti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškino, kad pagal darbo sutarties nuostatas, darbdavė įsipareigojo su juo atsiskaityti per 30 d. po jo atleidimo iš darbo dienos, jis buvo atleistas iš darbo 2021 m. gegužės 31 d., todėl darbdavė privalėjo su juo atsiskaityti iki 2021 m. birželio 30 d. imtinai, tačiau ji neatsiskaitė iki 2021 m. liepos 22 d., todėl jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri pagrįstai konstatavo, kad už vėlavimą su juo atsiskaityti yra atsakinga darbdavė. Atsakovo teigimu, ieškovė, ieškinyje skųsdamasi sunkia turtine padėtimi, klaidina teismą. Pabrėžė, kad ieškovė yra viena didžiausių prekybos automobilių detalėmis tinklų Lietuvoje, kuri jau 28 metus vykdo savo veiklą, ją vykdo tiek per fizines parduotuves, tiek internetinėje parduotuvėje, automobilių remonto servisai pandemijos metu paslaugų tiekimo nutraukę nebuvo, o prekes užsisakydavo per elektroninės parduotuvės portalą, taigi, ieškovė veiklą vykdė, jos veiklos apyvarta palyginus su jam turėtu išmokėti atsiskaitymu atleidus jį iš darbo sudaro labai mažą ir nereikšmingą įmonei sumą, be to, ieškovė, turėdama pareigą atsiskaityti su juo, turėjo realią galimybę tai padaryti iš gautų subsidijų COVID-19 karantino metu, tačiau sąmoningai to nedarė. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog jo atleidimo ir privalomo atsiskaitymo dienai ji neturėjo lėšų su juo atsiskaityti, taigi, ji neįrodė savo ieškinio reikalavimų. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas papildomai paaiškino, kad darbuotojas dar prieš kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją prašė darbdavės su juo atsiskaityti, tačiau įmonė į kompromisą nėjo, atsiskaitymo išdėstymo jam nesiūlė, taip pat jam nesiūlė atsiskaityti detalėmis, su kuo jis būtų sutikęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu nusprendė ieškovės UAB „Tanagra LT“ ieškinį patenkinti iš dalies: priteisti atsakovui B. T. iš ieškovės UAB „Tanagra LT“ 300 Eur (atskaičius mokesčius) netesybas ir 700 Eur bylinėjimosi išlaidas, kitoje dalyje ieškinį atmesti, teismo sprendimui įsiteisėjus, Darbo ginčų komisijos sprendimą laikyti netekusiu galios. Teismas nustatė, kad atsakovas 2021 m. balandžio 1 d. darbo sutarties Nr. 80LT pagrindu nuo 2021 m. balandžio 6 d. įmonėje ėjo meistro–priėmėjo pareigas, iš darbo įmonėje atsakovas buvo atleistas 2021 m. gegužės 31 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu; darbuotojas 2021 m. liepos 22 d. prašymu dėl neišmokėto darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybų išieškojimo iš darbdavės kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, 2021 m. liepos 26 d. ieškovė sumokėjo atsakovui 616,51 Eur; Darbo ginčų komisija sprendimu nusprendė išieškoti darbuotojo naudai iš darbdavės 524,51 Eur netesybas. Teismas nurodė, kad pagal DK 146 straipsnio 2 dalį, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju šalys buvo sutarusios, jog galutinis atsiskaitymas darbuotojui bus išmokėtas per 30 kalendorinių dienų nuo darbuotojo atleidimo iš darbo dienos, tačiau įmonė per 30 kalendorinių dienų nuo darbuotojo atleidimo dienos, t. y. iki 2021 m. birželio 30 d. imtinai, su darbuotoju taip ir neatsiskaitė, o galutinį atsiskaitymą – 616,51 Eur – darbuotojui išmokėjo tik 2021 m. liepos 26 d., t. y. pradelsusi 26 d., ir pavėlavusi atsiskaityti darbuotojui jokio dydžio netesybų neišmokėjo iki pat bylos išnagrinėjimo teisme. Taigi, šalių pasirašyto susitarimo, kad su darbuotoju turi būti visiškai atsiskaitoma ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo atleidimo dienos, įmonė nesilaikė. Darbuotojo kaltė dėl uždelsimo su juo atsiskaityti nenustatyta. Todėl teismas konstatavo, kad darbdavė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti netesybas. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo praktiką darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką (netesybos) gali būti sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK įtvirtintais darbo teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Nagrinėjamu atveju įmonės teigimu jos vėlavimą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju lėmė objektyvios priežastys – dėl COVID-19 situacijos šalyje įmonė patyrė finansinių sunkumų: įvesti karantinai ir su tuo susiję apribojimai stipriai įtakojo įmonės veiklą, paskelbtų karantinų laikotarpiu įmonė faktiškai neveikė, pirkėjų srautai krito, užsakovai buvo linkę taupyti ir riboti užsakymus, o tiekėjai buvo pakankamai konservatyvūs derantis dėl kainų, įmonei trūko automobilių detalių, būtinų normaliai įmonės veiklai, strigo jų tiekimas, įmonės veikla nuostolinga, dėl to įmonė ne tik laiku nesumokėjo einamųjų mokesčių bei valstybinio socialinio draudimo įmokų, tačiau ėmė vėluoti ir mokėti darbo užmokesčius darbuotojams, todėl negalėjo laiku atsiskaityti ir su atsakovu. Teismas pažymėjo, kad įmonė buvo įtraukta į tiesiogiai nuo COVID-19 nukentėjusių įmonių sąrašą, 2020 m. įmonė patyrė nuostolius, kai prieš tai buvusiais metais veikė pelningai, 2021 m. rugpjūčio 31 d. ieškovės skola VMI sudarė 294 583 Eur, VSDFV – 113 441 Eur, kas leidžia teismui daryti išvadą, kad įmonės finansinė padėtis nebuvo gera, kai įmonė pagal darbo sutarties nuostatas privalėjo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju. Teismas nurodė, kad yra pagrindas atsižvelgti į aukščiau aptartą įmonės finansinę padėtį ginčui aktualiu laikotarpiu, į tai, kad atsakovas įmonėje dirbo tik ne pilnus du mėnesius, į jo gautą darbo užmokesčio dydį, į tai, kad darbuotojas iš darbo atleistas pačiai įmonei patenkinus darbuotojo prašymą jį atleisti iš darbo, į tai, kad po atleidimo iš darbo pas ieškovę 2021 m. gegužės 31 d. darbuotojas įsidarbino kitoje įmonėje jau 2021 m. birželio 7 d. ir ten gavo darbo užmokestį, į vėluojamos išmokėti sumos dydį (616,51 Eur), į aplinkybę, kad nors ir vėluodama 26 d. įmonė su darbuotoju atsiskaitė pilnai, taigi konstatuoti, jog įmonė piktybiškai nemokėjo atsakovui galutinio atsiskaitymo 26 dienas, negalima, kartu atsižvelgiama ir į tai, kad iki pat bylos išnagrinėjimo teisme darbdavė darbuotojui jokios dalies netesybų nesumokėjo, todėl teismas konstatavo, kad yra tikslinga mažinti priteistiną išmoką už uždelstą atsiskaityti laiką (netesybas) iki 300 Eur (atskaičius mokesčius). Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teismas pažymėjo, kad sprendimas priimtas iš esmės darbuotojo naudai, kadangi įmonei vėluojant išmokėti galutinį atsiskaitymą, jis kreipėsi privaloma ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka į Darbo ginčų komisiją, toks jo kreipimasis buvo pagrįstas ir nors įmonė galutinį atsiskaitymą pavėlavusi jam išmokėjo, tačiau įstatymo nustatytų netesybų – ne, o įmonei teisme ginčijant Darbo ginčų komisijos sprendime nurodytos išmokėti netesybų sumos dydį, darbuotojas privalėjo teikti atsiliepimą ir jo atstovas privalėjo dalyvauti teismo posėdyje, todėl pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį būtent darbuotojas turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pagrindo spręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ieškovei nėra. Teismas vertino, kad atsakovo patirtos 700 Eur išlaidos už advokato pagalbą, yra pagrįstos ir atitinka Rekomendacijų nuostatas, t. y. atitinka spręstų teisinių klausimų pobūdį ir teiktų teisinių paslaugų kokybę, todėl teismas atsakovo prašymą tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė UAB „Tanagra LT“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimą ir atleisti UAB „Tanagra LT“ nuo netesybų mokėjimo bei sumažinti iš UAB „Tanagra LT“ priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą arba visai atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Apeliantės vertinimu, teisiamas pagrįstai nusprendė mažinti netesybas. Tačiau teismas atsižvelgė ne į visas reikšmingas aplinkybes. Papildomai pažymi, kad bendrovė negalėjo pilnai atsiskaityti su atsakovu B. T., nes tada ji būtų turėjusi nemokėti darbo užmokesčio kitiems darbuotojams, o tai būtų nesąžininga. Atsakovės įsitikinimu, vėlavimas atsiskaityti buvo mažesnė blogybė nei įmonės bankrotas. Teismas turėtų papildomai įvertinti UAB „Tanagra LT“ pastangos atsiskaityti su visais darbuotojais esant finansiniams sunkumams. Šiuo atveju, nors atsakovo interesai yra absoliučiai teisėti, tačiau visgi nelaikytini svarbesniais nei kitų darbuotojų analogiški teisėti interesai (Darbo kodekso 24 straipsnio 2 dalis). Apeliantė taip pat mano, kad teismas atsakovui priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas. Priteisdamas atsakovui 700 Eur išlaidų už advokato pagalbą, teismas ne tik neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškinys iš dalies patenkintas, tačiau taip pat neįvertino, jog priteista išlaidų suma daugiau nei du kartus viršija priteistos netesybų sumos dydį, kad ginčas yra dėl 524,51 Eur netesybų sumos, o ginčo aplinkybės yra aiškios ir išimtinai vertinamojo pobūdžio, todėl ši byla nėra didelės apimties ir nelaikytina sudėtinga. Apeliantė pažymi, kad atsakovas pateikė tik vieną procesinį dokumentą – atsiliepimą, byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, parengiamajame posėdyje perėjus į bylos nagrinėjimą iš esmės.
Atsiliepimas
6. Atsakovas B. T. atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad palūkanomis, netesybomis ir delspinigiais yra kompensuojami kreditoriaus minimalūs nuostoliai, kuomet skolininkas vengia įvykdyti savo piniginę prievolę. Taigi, šioje byloje atsakovas B. T. yra kreditorius, kuriam darbdavys – ieškovė UAB „Tanagra LT“ – skolinga ir iki 2021 m. birželio 30 d. turėjo išmokėti įsiskolinimą, sudarantį 616,51 Eur. UAB „Tanagra LT“ yra skolininkas, neįvykdęs prievolės ir praleidęs įvykdymo terminą, todėl, kaip skolininkas, privalo kompensuoti savo neteisėtais veiksmais kreditoriui padarytus nuostolius, t. y. sumokėti atsakovui netesybas. Pastebėtina, kad šioje byloje atsakovas, kaip šalis finansiškai priklausanti nuo darbdavio, yra silpnesnė, ir jos teisės turi būti ginamos griežtai, laikantis įstatymo ir nedarant nuolaidų bei nepataikaujant darbdaviui. Atsakovas papildomai paaiškina, kad ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje siūlė ieškovė prašė mažinti netesybas iki 300 Eur, o šiuo metu teigia, kad ir ši suma yra per didelė. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai įvertino uždelsimo aplinkybes, laikotarpį ir ieškovės turtinę padėtį. Paaiškina, kad Ieškovė savo veiklą vykdo tiek per fizines parduotuves didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tiek internetinėje parduotuvėje https://www.e-tanagra.com/. 2021 metais automobilių remonto servisai paslaugų tiekimo nebuvo nutraukę, o prekes užsisakydavo per elektroninės parduotuvės portalą, todėl nepagrįstas teiginys, kad veikla nebuvo vykdoma. Pastebėtina, kad internetiniame puslapyje https://rekvizitai.vz.lt nurodyta, jog ieškovei COVID-19 karantino metu buvo mokamos subsidijos. Šias aplinkybes patvirtina tinklalapyje https://rekvizitai.vz.lt viešai skelbiama informacija, kurios atspausdinta ištrauka buvo pateikta su atsiliepimu į ieškinį. Tokiu būdu, ieškovė gaunamas subsidijas turėjo išmokėti darbuotojams, o ne naudoti kaip apyvartines lėšas įmonės veiklai plėtoti. Todėl ieškovė, turėdama pareigą atsiskaityti su darbuotoju, turėjo realią galimybę atsiskaityti net iš gautų subsidijų, tačiau to sąmoningai to nepadarė, t. y. sąmoningai pažeidė įstatymo reikalavimus ir todėl tiek VDI Vilniaus darbo ginčų komisijos 2021-09-06 sprendimas, tiek teismo sprendimas pagrįstai konstatavo darbdavio LR DK 146 str. 2d. pažeidimą. Atsakovas taip pat pažymi, kad apeliantė skundžiasi sunkia finansine padėtimi, tačiau nepateikė nei pirmos instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kad atleidžiant atsakovą iš darbo neturėjo pinigų sąskaitoje, kad galėtų atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju. Ieškovė yra pateikusi ne visų sąskaitų ir nepilnus, neatspindinčius ieškovės vykdytų mokėjimų ir atsiskaitymų su kitais kreditoriaus, ne tik darbuotojais. Atsiskaitydama su kreditoriais įmonė nesilaikė eiliškumo, nors pirmiausiai turėjo atsikaityti su dirbančiais ir atleidžiamais darbuotojais, jiems mokėdamas proporcingas sumas Ieškovė nėra pateikusi įrodymų, kad nepakako lėšų įmonės darbuotojų darbo užmokesčiui išmokėti ir pilnai atsiskaityti su atsakovu. Atsakovo nuomone, teismas taip at tinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, pagrįstai konstatavo, kad jo išlaidos už advokato pagalbą atitinka bylos sudėtingumą ir kitus Rekomendacijose numatytus kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
8. Byloje yra kilęs ginčas dėl netesybų priteisimo darbuotojui, kai darbdavys, nutraukęs darbo sutartį, uždelsia atsikaityti su atleistu darbuotoju. Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
9. Apeliantė nurodo, kad jai yra suprantamas teisinis netesybų skaičiavimo pagrindas, numatytas DK 147 straipsnio 2 dalyje. Rašytiniai bylos įrodymai taip pat patvirtina šios normos taikymo pagrindą. Byloje nustatyta, kad UAB „Tanagra LT“ darbo sutartį su darbuotoju B. T. nutraukė 2021 m. gegužės 31 d., o atleidimo metu priklausančią darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumą (616,51 Eur) darbuotojui išmokėjo tik 2021 m. liepos 26 d. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog teismo priteista 300 Eur netesybų suma vis tiek yra per didelė ir kad ji turėtų būti dar labiau mažinama pritaikius proporcingumo principą ir teisingumo bei protingumo kriterijus.
10. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimo apskųstą dalį, t. y. dėl netesybų priteisimo darbuotojui, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė darbo įstatymus, taip pat teisingai taikė teismų praktiką. Teismų praktikoje pripažįstama teismo teisė mažinti pagal DK 147 straipsnio 2 dalį priteisiamas netesybas atsižvelgiant į teisingumo, protingumo kriterijus bei proporcingumo principą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021 ir kiti kasacinio teismo sprendimai priimti dėl 2002 m. Darbo kodekso 141 straipsnio 1, 3 d. nuostatų aiškinimo ir taikymo, t. y. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008 ir kt.). Aplinkybių sąrašas, kurias teismas gali pripažinti reikšmingomis netesybų mažinimui nėra baigtinis: tai gali būti ir trumpas darbo santykių laikotarpis ir sunki darbdavio finansinė padėtis, ir kitos aplinkybės. Bet kuriuo atveju teismas priteistiną netesybų dydį turi įvertinti proporcingumo aspektu, t. y. įstatyme numatytas netesybas galėtų mažinti tik konstatavęs, kad visų numatytų netesybų priteisimas galėtų turėti esminę įtaką darbdavio galimybei toliau vykdyti ūkinę veiklą, reikšmingai pažeistų kitų įmonės darbuotojų ar kreditorių interesus ir kt.
11. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs šios bylos aplinkybes netesybų mažinimo aspektu, nenustatė pagrindų, dėl kurių iš darbdavio priteistos netesybos galėtų būti dar labiau mažinamos, nei jas sumažino pirmosios instancijos teismas. Darbuotojas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodo, kad įmonė nepateikė reikšmingų duomenų, iš kurių objektyviai būtų galima įvertinti įmonės finansinę padėtį ir jos galimybę sumokėti 300 Eur netesybų. Apeliantė nepateikė įrodymų apie lėšas sąskaitose aktualiu laikotarpiu ir apie pinigų apyvartą. Įmonė teigia, kad nukentėjo nuo paskelbtų karantinų dėl COVID-19 ligos, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad įmonei buvo taikomos mokestinės pagalbos priemonės (e. bylos t. 1, b. l. 26), už darbuotojų prastovas įmonei buvo mokamos subsidijos (e. bylos t. 1, b. l. 100). Byloje taip pat nustatyta, kad įmonė užsiima autodetalių tiekimu, prekyba ir autoservisų veikla, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu įmonėje dirbo 20 – 63 darbuotojai (e. bylos t. 1, b. l. 99). Byloje pateiktas įmonės balansas, sudarytas 2021 m. balandžio 30 d., rodo, kad įmonė nors ir veikė nuostolingai, tačiau 2020 m. turėjo trumpalaikio turto, kurio vertė sudarė 83 9821 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 23). Visos šios aplinkybės teismui leidžia kritiškai vertinti įmonės teiginius apie tai, kad 300 Eur suma įmonei yra didelė ir kad tokios sumos sumokėjimas gali lemti įmonės bankrotą, darbo užmokesčio vėlavimus kitiems darbuotojams ar kitas sunkias pasekmes.
12. Teismas vertina, kad 300 Eur suma apeliantei nėra itin reikšminga ir todėl nėra pagrindo mažinti šią netesybų sumą dėl įmonės sunkios finansinės padėties. Teismas nenustatė ir kitų reikšmingų aplinkybių, dėl kurių galima būtų mažinti netesybas. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas netesybų sumą įvertino trumpą darbo santykių laikotarpį (t. y. kad darbuotojas dirbo nepilnus 2 mėnesius), taip pat tai, kad darbdavė sumokėjo darbuotojui priklausančias sumas iš karto, kai tik jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Apeliantė teigia, kad uždelsimo laikotarpis buvo labai trumpas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, uždelsimo laikotarpis nebuvo išskirtinai trumpas ir dėl to netesybų mažinimas negalimas. Byloje nustatyta, kad darbo sutartyje šalys susitarė, jog nutraukus darbo sutartį darbdavys galutinai atsiskaitys su darbuotoju per 30 dienų kalendorinių dienų (e. bylos t. 1, b. l. 17). Teismo įsitikinimu, toks susitarimas prieštarauja įstatymui, t. y. Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalies nuostatai, numatančiai, kad nutraukus darbo sutartį galutinio atsiskaitymo terminas gali būti pratęstas ne daugiau kaip 10 darbo dienų. Todėl į šį darbo sutartyje numatytą susitarimą neturėjo būti atsižvelgiama nustatant netesybų laikotarpį ir netesybų sumą. Šiuo atveju darbuotojas nėra pateikęs apeliacinio skundo, o remiantis CPK 313 straipsnio nuostatomis, teismas negali pabloginti apelianto padėties, todėl teismas netesybų neperskaičiuos pagal iš tikrųjų taikytiną ilgesnį netesybų skaičiavimo laikotarpį, tačiau paminėtą aplinkybę vertina kaip dar vieną priežastį, pagrindžiančią, jog pirmosios instancijos teismo priteistos netesybos nėra aiškiai neteisingos ir neproporcingos.
13. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti sprendimą nėra įstatyme numatytų pagrindų. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
14. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta apeliantės UAB „Tanagra LT“ argumentus dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog teismo sprendimas yra palankus darbuotojui ir kad jis turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliantas teigia, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, o tai lemia, jog bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstytos pagal patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją. Tačiau pagal šio ginčo procesinę baigtį yra aišku, kad byloje yra apgintos darbuotojo darbo teisės, o tai, kad teismas, remiantis suteikta diskrecija sumažino pagal įstatymą darbuotojui priklausančių netesybų dydį, nereiškia, jog vien dėl to reikėtų vertinti, kad darbuotojo teisės yra apgintos tik iš dalies ir mažinti darbuotojui priteistinas jo realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Toks vertinimas leistų abejoti teismo įgyvendintu teisingumu šiame darbo ginče. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad darbuotojo patirtos 700 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir atitinka bylos sudėtingumą. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas – advokatas teikė atsakovui teisines paslaugas, t. y. rengė atsiliepimą į ieškinį, atstovavo darbuotoją teismo posėdyje. Teismas teisingai vertino, kad atlygis advokatui už paslaugas atitinka jo suteiktų paslaugų kiekį ir kokybę, neviršija rekomenduojamų dydžių. Apeliantė teigia, kad ginčo suma yra nedidelė, tačiau darbdavys jos nesumokėjo darbuotojui ir tai nulėmė, jog darbuotojas turėjo pirkti teisines paslaugas ir dėl to patyrė išlaidų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovui priteista 700 Eur bylinėjimosi išlaidų suma yra pagrįsta ir teisinga.
15. Atmetus apeliacinį skundą atsakovui papildomai priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovas nurodo, kad už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šias atsakovo išlaidas patvirtina pateiktas mokėjimo kvitas (e. bylos t. 1, b. l. 132), todėl prašymas tenkinamas.
16. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Ieškovės UAB „Tanagra LT“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui B. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės UAB „Tanagra LT“, juridinio asmens kodas 300567256, 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.