Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MANTINGA GROUP“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Margiris“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo dėl ieškinio pagrindo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MANTINGA GROUP“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Margiris“ dėl teisių į registruotą dizainą pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „MANTINGA GROUP“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) įpareigoti atsakovę UAB „Margiris“ nutraukti sumuštinių „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“ „FAINAS“ pakuočių dizainų naudojimą, tarp jų – gaminių, kurie supakuoti į šias pakuotes, gamybą, siūlymą parduoti, pardavimą, pateikimą į rinką; 2) priteisti iš atsakovės turtinės žalos atlyginimą, kuris ieškinio pateikimo metu įvertinamas 10 000 Eur ir bus patikslintas teismui išreikalavus iš atsakovės prašomus duomenis; 3) įpareigoti atsakovę nedelsiant išimti iš apyvartos sumuštinius „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“, „FAINAS“, kurie yra supakuoti į nurodytas pakuotes, ir pažeidžia registruoto dizaino savininko teises; 4) išreikalauti iš atsakovės įrodymus, kuriuose būtų pateikti duomenys apie „Fresh Walk“ sumuštinių „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“, „FAINAS“ pardavimus nuo 2023 m. kovo 28 d. iki teismo įpareigojimo pateikti prašomus duomenis įvykdymo; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2019 metais pristatė atvėsintų sumuštinių „Food on Foot“ liniją, kuri dėl vartotojams patrauklių gaminių, jų įvairovės bei intensyvios reklaminės kampanijos per sąlyginai trumpą laiką tapo puikiai žinoma vartotojams. Prekių ženklas „Food on Foot“ yra apsaugotas prekių ženklų registracija. 2019 m. lapkričio 15 d. atvėsintų sumuštinių „Food on Foot“ linijos pakuočių dizainas buvo įregistruotas (dizaino registracijos Nr. 1950), registracija apima 10 dizaino pavyzdžių, tarp jų ir 6 pavyzdį:

3. Ieškovė 2023 m. kovo mėnesio pabaigoje pastebėjo, kad prekyboje pasirodė konkuruojančio ūkio subjekto UAB „Margiris“ gaminami sumuštiniai „Fresh Walk“, kurie supakuoti į atnaujinto dizaino pakuotes:

4. Ieškovė 2023 m. kovo 31 d. kreipėsi į atsakovę su pretenzija dėl teisių į registruotą dizainą pažeidimo ir nesąžiningos konkurencijos. Atsakovė nurodė, kad ketina pakoreguoti šį dizainą, kai tik išparduos prekių likučius. Siekdama rasti taikų bei abi puses tenkinantį ginčo sprendimo būdą, ieškovė nurodė sutinkanti pratęsti 2023 m. kovo 31 d. pretenzijoje nurodytą terminą reikalavimams įgyvendinti ir leisti atsakovei į ginčo pakuotes supakuotus gaminius išparduoti iki 2023 m. balandžio 18 d. Atsakovė jokio atsakymo nepateikė, taip pat nesiėmė jokių veiksmų pažeidimui nutraukti – ieškinio pateikimo metu į ginčo pakuotes supakuoti atsakovės gaminiai vis dar buvo platinami.

5. Ieškovės vertinimu, lyginami dizainai panaudoti maisto prekių pakuotėse, o tokių prekių vartotojas retai turi galimybę tiesiogiai palyginti skirtingus dizainus ir jam tenka remtis netiksliu jų vaizdu iš atminties. Be to, vartotojo pastabumas gali kisti, atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių kategorijas. Dėmesys pirkiniui yra susijęs su sprendimo svarba vartotojui. Prekės, kurių pakuotėse panaudoti dizainai, yra įsigyjamos dažnai, jų kaina nedidelė, o sprendimas dėl prekės įsigijimo dažniausiai priimamas savarankiškai, neprašant specialistų pagalbos ar patarimo, todėl šių prekių vartotojų pastabumo laipsnis, įsigyjant prekes, dažniausiai bus žemas. Taigi, informuotas aktualių prekių vartotojas nepasižymės dideliu pastabumo laipsniu, todėl bus labiau linkęs nepastebėti dizainuose esančių skirtumų. Lyginamų gaminių pakuotės forma, dydis bei medžiaga didžiąja dalimi yra nulemti paties gaminio savybių, todėl dizainerio laisvė šių pakuotės elementų atžvilgiu yra ribota ir panašumai nėra aktualūs, vertinant individualias savybes. Visgi, maisto prekės pakuotės grafinio dizaino (apipavidalinimo) atžvilgiu dizainerio laisvė yra neribota ir jis yra laisvas panaudoti itin platų spektrą kūrybinių priemonių, kurdamas individualų pakuotės dizainą. Lyginant ieškovės registruoto dizaino ir atsakovės naudojamos sumuštinių linijos „Fresh Walk“ pakuotės dizaino individualias savybes matyti, kad: 1) tapati vaizdinių elementų struktūra ir pozicija. Lyginamos pakuotės pasižymi tapačiu grafiniu sprendimu, kai pakuotės vidurinėje dalyje esanti skaidri juosta atskiria kairiąją ir dešiniąją puses, kurios vizualiai išskirtos kontrastuojančiomis spalvomis; 2) tapati žodinių elementų pozicija bei panaši šių elementų struktūra. Pakuotėse panaudoti panašūs tekstų šriftai, be to, užrašai pasižymi tapačia pozicija, t. y. kairėje pakuotės pusėje pasviru stilizuotu šriftu nurodytas gaminio liniją nurodantis žymuo – atitinkamai „Food on foot“ ir „Fresh walk“, o dešinėje pakuotės pusėje pasviruoju ir mažiau stilizuotu šriftu, didžiosiomis raidėmis pateikiamas gaminio pavadinimas, pagrindinis sudėties ingredientas bei šį ingredientą simbolizuojantis piešinys; 3) tapačios arba panašios spalvos. Lyginamų pakuočių spalviniai akcentai yra tapatūs: pakuotės kairėje pusėje – juodas fonas, kuriame baltu šriftu atvaizduotas žodinis elementas; pakuotės vidurinėje dalyje – skaidrus (permatomas) ruožas, pakuotės dešinėje pusėje – ryškus, kontrastuojantis fonas, ant kurio juodu šifru atvaizduoti žodiniai elementai. Ieškovės dizaino registracijoje pateiktas tik pavyzdinis pakuotės dizainas, todėl dešinėje pakuotės pusėje esantis vaizdinis elementas atvaizduotas neutralia pilka spalva, tačiau dizaino apsauga neapsiriboja tik šia spalva. Atskirų spalvų užimamo ploto tarpusavio proporcijos pakuotėse yra iš esmės tapačios, todėl bendras pakuotės koloritas yra labai panašus; 4) kompozicijos principai, grafinių elementų komponavimas. Lyginamų pakuočių grafiniai elementai yra sukomponuoti simetrijos principu, įvedant asimetriškai dėstomus elementus. Ieškovės dizaino grafinis sprendimas dešinėje pakuotės pusėje turi daugiau žodinių elementų, tačiau pagrindiniai grafiniai elementai – spalvinis fonas, užrašai kompozicijose turi labai panašias pozicijas. Atsižvelgiant į tai, kad informuotas aktualių prekių vartotojas nepasižymės dideliu pastabumo laipsniu, todėl bus linkęs nepastebėti dizainuose esančių skirtumų, atsakovė, kurdama maisto prekės pakuotės grafinį dizainą, turėjo itin plačią kūrybinę laisvę, ieškovės ir atsakovės gaminių pakuočių dizainuose panaudoti tapatūs labai panašūs vizualiniai sprendimai pagrįsti tapačiu komponavimo principu, darytina išvada, kad atsakovės sumuštinių linijos „Fresh Walk“ pakuočių dizainas neturi pakankamų individualių savybių ir jų sudaromas bendras įspūdis yra aukštu laipsniu panašus į ieškovės registruotą dizainą, todėl šių dizainų naudojimas pažeidžia ieškovės, kaip registruoto dizaino savininkės, teises. Įvertinus tai, kad lyginamų pakuočių dizainai yra aukštu laipsniu panašūs, o prekės tapačios, taip pat žemą vartotojų pastabumo laipsnį šios kategorijos prekių atžvilgiu, atsakovės pakuotės dizainas gali klaidinti vartotojus dėl šių prekių tapatybės, todėl darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ir visos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte, įtvirtintos sąlygos, leidžiančios pripažinti šių pakuočių naudojimą nesąžiningos konkurencijos veiksmais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. lapkričio 13 d. priėmė sprendimą dėl ieškinio pagrindo, kuriuo nusprendė ieškovės reikalavimus – įpareigoti atsakovę UAB „Margiris“ nutraukti sumuštinių „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“ „FAINAS“ pakuočių dizainų naudojimą, tarp jų – gaminių, kurie supakuoti į šias pakuotes, gamybą, siūlymą parduoti, pateikimą į rinką ir pardavimą; įpareigoti atsakovę nedelsiant išimti iš apyvartos sumuštinius „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“, „FAINAS“, kurie yra supakuoti į nurodytas pakuotes, ir pažeidžia registruoto dizaino savininko teises, atmesti.

7. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija dėl Lokarno klasifikacijos (tarptautinė pramoninio dizaino klasifikacija, patvirtinta 1968 m. spalio 8 d. Lokarno sutartimi dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos (su visomis galiojančiomis pataisomis ir pakeitimais)) reikšmės dizaino savininko teisų apsaugai. Ieškovės dizainas registruotas Lokarno klasifikacijos 19.08 klasės prekėms „Raštinės ir biuro įranga, dailininkų reikmenys ir mokymo priemonės. Kiti spaudiniai“. Teismas pažymėjo, kad teisiniu reguliavimu nėra nustatyta, jog registruoto dizaino savininko teisių apsauga siejama tik su ta gaminių kategorija, kuriai jis yra įregistruotas. Lietuvos Respublikos dizaino įstatymo (toliau – Dizaino įstatymas) 16 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad teikiant paraišką turi būti nurodoma Lokarno klasifikacijos klasė ir poklasis, kuri gali būti koreguojama (Dizaino įstatymo 19 straipsnio 6 dalis). Tačiau šios klasifikacijos reikšmė, apibrėžiant dizaino savininko teisių gynimą Dizaino įstatymo 36 straipsnyje, nėra nurodyta kaip turinti įtaką teisių apsaugos apimčiai. Tokios aplinkybės nėra nurodytos ir Dizaino įstatymo 37 straipsnyje, nustatančiame dizaino savininko teisių apribojimą. Be to, kaip yra pažymėta Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktikoje, pagal Europos Sąjungos Tarybos 2001 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 6/2002 (toliau – Reglamentas Nr. 6/2002) 3 straipsnio a punktą, dizainas – tai gaminio vaizdas, todėl paraiškoje registruoti bendrijos dizainą, vadovaujantis šio reglamento 36 straipsnio 2 dalimi, turi būti sąrašas gaminių, kuriuose numatyta pritaikyti dizainą arba kuriuose numatyta tą dizainą panaudoti. Nors šiuos gaminius privaloma nurodyti paraiškoje registruoti dizainą, pagal Reglamento Nr. 6/2002 36 straipsnio 6 dalį ši informacija savaime neturi įtakos dizaino apsaugos apimčiai <...> norint nustatyti gaminį, kuriame numatyta pritaikyti ginčijamą dizainą arba kuriame numatyta tą dizainą panaudoti, reikia atsižvelgti į paraiškoje registruoti minėtą dizainą pateiktą nuorodą į jį bei taip pat prireikus į patį dizainą, jei jis nurodo gaminio pobūdį, paskirtį arba funkciją. Iš tikrųjų atsižvelgimas į patį dizainą gali leisti gaminį identifikuoti registruojant nurodytoje platesnėje gaminių kategorijoje ir todėl realiai nustatyti informuotą vartotoją ir dizainerio laisvės mastą kuriant dizainą (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Nr. T 9/07). Dėl to teismas nevertino ieškovės nurodomų argumentų, susijusių su tuo, kad jos įregistruotas dizainas, dėl kurio pareikštas ieškinys šioje byloje, yra tik pavyzdinis, gamyboje naudojant ir kitas spalvas / papildomą tekstą, apsiribojant tik ieškovės registracijos Nr. 1950 dizaino pavyzdžio Nr. 6 vaizdu, lyginimu su atsakovės naudojamais ir prašomais uždrausti keturiais dizaino pavyzdžiais. Be to, teismas nevertino ir nepasisakė dėl šalių pateiktų kitų rinkoje esančių dizainų pavyzdžių, naudojamų maisto pakuotėms, nurodęs, jog šios šalių nurodomos aplinkybės neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui.

8. Teismas nusprendė, kad sektorius, kuris susijęs su ginčo dizainais, yra maisto produktų (sumuštinių) pakuotės. Nors atsakovė laikėsi pozicijos, kad ieškovės dizainas registruotas raštinės reikmenų kategorijoje, apeliuodama į gintinų teisių apimtį, tačiau teismas nusprendė, kad ši klasifikacija neturi teisinės reikšmės registruoto dizaino savininko teisių apimčiai bei neturi įtakos sektoriaus nustatymui, juolab, kad iš pačios registruotos pakuotės žodinių elementų akivaizdu, jog ji skirta maisto produktams pakuoti. Nors ginčo dizaine konkrečiai nėra įvardinta „sumuštinis“, kaip yra nurodoma atsakovės naudojamose pakuotėse, tačiau teismas nesutiko su atsakove, kad dėl šių aplinkybių spręstina, jog ieškovės dizainas galėtų būti naudojamas tam tikrai reklaminei brošiūrai ar skrajutei, o ne sumuštinių pakavimui. Teismo vertinimu, sprendžiant iš ieškovės registracijoje nurodomų pavyzdžių, naudojamos žodinės informacijos, akivaizdu, kad ieškovės ginčo dizainas skirtas maisto produktų (sumuštinių) pakuotei.

9. Teismas pažymėjo, kad pareikštu ieškiniu ieškovė gina registruoto dizaino savininko teises. Byloje nėra pareikšto priešieškinio dėl ieškovės įregistruoto dizaino pripažinimo negaliojančiu. Dizaino įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dizainas laikomas prieinamu visuomenei, jeigu jis po registracijos buvo paskelbtas Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje ar kitame leidinyje arba eksponuotas parodoje. Šiuo atveju ieškovės registruotas dizainas buvo paskelbtas 2019 m. lapkričio 15 d., Valstybinio patentų biuro biuletenio Nr. 2019/22, todėl atsakovės argumentai, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog jos įregistruotą dizainą ji naudojo ir (ar) kitu būdu atskleidė visuomenei, šiuo aspektu teismas laikė teisiškai nepagrįstais.

10. Teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos išaiškinimais, konstatavo, kad negali sutikti su ieškovės pozicija, jog nagrinėjamu atveju informuoto vartotojo (galutinio maisto produkto vartotojo) pastabumo lygis yra žemas.

11. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kiek tai yra susiję su sumuštinių pakuotės parametrais, kad dizainerio laisvė yra ribota, nes pakuotė yra sąlygota paties produkto (sumuštinio) parametrų, tačiau kitoje dalyje dizainerio laisvė neribota. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad dizainerio laisvė laikytina ribota, kadangi nulemta būtent konkretaus gaminio, kuriam supakuoti skirta atitinkama pakuotė, savybių bei teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų atitinkamo maisto produkto ženklinimui. Tokia atsakovės pozicija, teismo nuomone, stokoja teisinio ir faktinio pagrįstumo. Teismo nuomone, akivaizdu, kad pats pakuotės dydis / forma / parametrai niekaip neįtakoja dizainerio laisvės, sprendžiant dėl spalvų, grafikos, elementų išdėstymo ir kita. Nors teisiniu reguliavimu yra nustatyta privaloma nurodyti informacija maisto produktų pakuotėse, tačiau nėra jokių konkrečių reikalavimų dėl grafinių / vaizdinių ir kitų ribojimų. Kita vertus, atsakovė ir nedetalizavo, kokia konkreti informacija ir kokiu konkrečiu būdu ginčo dizainuose turi būti nurodoma ir negali būti keičiama.

12. Tesimas pažymėjo, kad atsakovė pozicijai dėl lyginamų dizainų nepanašumo pagrįsti pateikė asociacijos „Dizaino forumas“ atsakymą ir nors nepateikė duomenų apie atsakymą teikusio asmens V. G. kvalifikaciją dizaino srityje, tačiau remiantis viešai skelbiamais duomenimis, kuriais, be kita ko, remiasi ir ieškovė, grįsdama išvadą teikusių asmenų kvalifikaciją, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad pateiktas rašytinis įrodymas turi kitokią įrodomąją galią nei ieškovės pateikta išvada.

13. Spręsdamas dėl ieškovės įregistruoto dizaino (ne naudojamo gamyboje) ir prašomų uždrausti keturių atsakovės dizainų bendro įspūdžio, teismas įvertino šiuos sutampančius požymius: 1) naudojamos dvi kontrastingos spalvos, užimančios panašų plotą; 2) kairėje pakuotės pusėje naudojama juoda spalva, kuri atkartojama dešiniajame krašte; 3) viduryje pakuotės komponuojama panašaus pločio skaidri juosta; 4) kairėje pakuotės pusėje juodame fone baltomis raidėmis nurodomi žodiniai prekių ženklai; 5) dešinėje pusėje pateikiama supakuoto produkto informacija ir iliustracija; tekstai pateikiami panašiai nukrypstant nuo horizontalios linijos; 6) dešinėje pusėje naudojamas tas pats šriftas. Lyginamų pakuočių skiriamieji požymiai: 1) kairėje pusėje nurodomi prekių ženklai skiriasi; 2) prekių ženklų šriftas skirtingas; 3) dešinėje pusėje ieškovės naudojama šviesiai pilka spalva, atsakovės – geltona, mėlyna, oranžinė, melsva; 4) skiriasi iliustracijų stilistika, naudojama dešinėje pusėje, ieškovės naudojamas daugiau stilizuotas gyvūno siluetas, atsakovės – labiau realistiškas; 5) ieškovės registruotame dizaine produktas nurodomas anglų kalba „PR. NAME“, atsakovės lietuvių kalba – „DIDYSIS“, „FAINAS“, „LEGENDINIS“, „SAVAS“; 6) ieškovė dešinėje pusėje nurodydama produkto sudėtį naudoja anglų kalbą, atsakovė – lietuvių kalbą; 7) ieškovės dešinėje pusėje naudojama daugiau teksto ir grafinių elementų; 8) ieškovės naudojama skaidri juosta turi griežtą liniją, atsakovės naudojama skaidri juosta nėra išskirta griežta linija. Kiti ginčo dizainų elementai, teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės bendrai sukuriamam įspūdžiui.

14. Apibendrindamas ginčo dizaino (ne)sutampančius elementus, teismas nusprendė, kad informuotam vartotojui ginčo dizainai nesukuria bendro įspūdžio. Esminiai sutampantys elementai, kurie, teismo nuomone, galėtų lemti bendrą įspūdį, yra dviejų skirtingų spalvų, kairėje pusėje juodos su baltomis raidėmis, skaidrios juostos naudojimas, panašus elementų išdėstymas. Tačiau net ir vertinant plačią dizainerio laisvę, naudojamą šriftą, panašius grafinius sprendimus, teismo vertinimu, kiti skirtingi elementai, kaip kad prekių ženklai ir jų pateikimas, kalbos (lietuvių ir anglų), iliustracijų stilizavimas, dešinėje pakuotės pusėje pasirinktos spalvos, grafinių elementų skaičius, pateikiamo teksto apimtis, informuotam vartotojui sukuria skirtingą bendrą įspūdį. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nors dizainerio laisvė yra plati bei nustatyta sutampančių elementų, tačiau jie nėra pakankami konstatuoti bendro sukuriamo įspūdžio informuotam vartotojui.

15. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės registruotas dizainas ir atsakovės naudojami dizainai nesukuria bendro panašaus įspūdžio, teismas nusprendė, jog nėra teisinio ir faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovė atlieka nesąžiningos konkurencijos veiksmus.

16. Teismo vertinimu, atsakovės nuomonė, kad ieškovė nepagrįstai kreipėsi į teismą, todėl piktnaudžiavo jai suteikta teise, nepriklausomai nuo to, kaip tokį kreipimąsi vertina atsakovė, nesąveikauja su aptariamos sankcijos (ne)taikymo institutu.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą argumentai

17. Ieškovė UAB „Mantinga“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir priimti naują sprendimą – įpareigoti UAB „Margiris“ nutraukti sumuštinių „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“ „FAINAS“ pakuočių dizainų naudojimą, įskaitant gaminių, kurie supakuoti į šias pakuotes, gamybą, siūlymą parduoti, pardavimą ir pateikimą į rinką, visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Atsakovės pateiktą vertinimą atliko specialių žinių grafinio dizaino srityje neturintis asmuo, todėl šis vertinimas negali būti laikomas turinčiu tokią pačią įrodomąją vertę kaip ir ieškovės grafinio dizaino ekspertų pateiktas lyginamų dizainų panašumo vertinimas. Teismas, neturėdamas teisinio pagrindo, savo iniciatyva rinko atsakovei palankius įrodymus (dėl vertinimą atlikusio asmens turimos kvalifikacijos) ir šiuos savo iniciatyva rastus įrodymus įvertino neteisingai.

17.2. Įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, kad ieškovės pakuočių dizainas yra išskirtinis, yra itin reikšmingi nagrinėjamai bylai, nes tai padeda įvertinti lyginamų pakuočių panašumo laipsnio reikšmę. Kuo labiau ankstesnis dizainas išsiskiria iš kitų rinkoje egzistuojančių dizainų, tuo didesnė tikimybė, kad ginčo dizainas (jeigu jis turi vizualinių bendrumų su ankstesniu dizainu, kas buvo įrodyta šioje byloje) sukurs bendrą įspūdį, kuris nebus skirtingas. Teismas, tinkamai neįvertinęs ieškovės pakuotės dizainą kūrusio asmens pareiškimo, kuriame nurodoma, kad siekiant užsakovui suteikti lankstumo, pritaikant pakuotės dizainą prie gaminio savybių, pavyzdinėje juodos spalvos pakuotės dizaino versijoje panaudota neutrali pilka spalva. Ši spalva buvo pateikta kaip laikinas sprendimas iliustravimo tikslais, siekiant pademonstruoti dizaino koncepciją. Teismas nepagrįstai sureikšmino ginčo pakuotėse panaudotų spalvų reikšmę, vertindamas ieškovės ir atsakovės pakuočių kuriamą bendrą įspūdį. Pavyzdinį šios pakuotės pobūdį papildomai pagrindžia ir ant ieškovės pakuotės esantys užrašas „PR. NAME“ (angl. – „public relations name“; liet. – „viešai komunikacijai skirtas pavadinimas“), kuris perteikia tik žodinio elemento vietą pakuotėje, jos šriftą ir panašiai – konkretų užrašą pakuotei gamintojas turi parinkti atsižvelgdamas į gaminio savybes.

17.3. Jeigu dizaineris turi didelę laisvę kurdamas dizainą, tai sustiprina išvadą, kad dizainai, kurie nėra pakankamai skirtingi, informuotam vartotojui sukelia tokį pat bendrą įspūdį. Teismas nesuteikė ypatingos reikšmės aplinkybei, kad atsakovės pakuočių dizainą kūręs asmuo turėjo neribotą laisvę, pasirinkdamas pakuotę individualizuojančius grafinius elementus, tačiau pasirinko pakuotėje panaudoti grafinius elementus, kurie yra aukštu laipsniu panašūs (kai kurie elementai, pavyzdžiui, šriftas, netgi tapatūs) į pagrindinio konkurento pakuočių dizainą. Aplinkybę, kad atsakovės pasirinkti vaizdiniai elementai yra labai panašūs į ieškovės registruotą dizainą, puikiai iliustruoja ir atsakovės pateikti kitų rinkos dalyvių naudojami pakuočių dizainai, kurie nepasižymi nė vienu panašiu ir tuo labiau tapačiu grafiniu elementu su ginčo pakuotėmis (pastarąją aplinkybę teismas pripažino nereikšminga).

17.4. Teismas nepagrįstai ypatingą reikšmę suteikė besiskiriantiems prekių ženklams bei jų atvaizdavimui panaudotiems šriftams, visiškai neatsižvelgdamas į aplinkybę, kad prekių ženklai yra atvaizduoti toje pačioje pakuotės vietoje, panaudojant tapačias šrifto bei fono spalvas. Dizaino registracija siekiama apsaugoti gaminio išorinį vaizdą, o ne atskirus jos elementus, pavyzdžiui, prekių ženklus. Aplinkybė, kad ant pakuočių panaudoti prekių ženklai skiriasi, nėra tokia reikšminga vertinant dizaino individualias savybes – svarbiausia įvertinti kaip ir kokią stilistiką naudojant šie prekių ženklai atvaizduoti pakuotėje. Šiuo atveju prekių ženklai yra atvaizduoti toje pačioje pakuotės vietoje, panaudojant tapačias šrifto bei fono spalvas, todėl, vertinant kartu su kitais pakuotėse sutampančiais elementais, yra akivaizdu, jog atsakovė panaudojo tapačią kūrybinę dizaino idėją, lemiančią akivaizdų šių pakuočių panašumą.

17.5. Atsakovės sumuštinių linijos „Fresh Walk“ pakuočių dizainas neturi pakankamų individualių savybių ir jų sudaromas bendras įspūdis nėra skirtingas nuo ieškovės registruoto dizaino.

18. Atsakovė UAB „Margiris“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

18.1. Ieškovo pateiktas vertinimas neturi didesnės įrodomosios galios nei asociacijos „Dizaino forumas“ direktoriaus V. G. atsakymas.

18.2. Atsakovės į bylą pateikti kitų rinkoje galimų rasti ankstesnių dizainų pavyzdžiai, kurie itin panašūs ir tam tikrais dizaino elementais tapatūs ieškovės registruotam dizainui, tik patvirtina, kad ieškovės ginčo dizainas nėra išskirtinis ar originalus. Panašių dizainų sprendimų, kai pakuotė spalviškai dalinama į dvi dalis, kairėje pakuotės pusėje stilizuotu šriftu nurodomas gaminio liniją žymintis žymuo ar prekės ženklas, dešinėje pakuotės pusėje pateikiamas gaminio pavadinimas ar vaizdas, pagrindiniai sudėties elementai, rinkoje siūlo daugelis gamintojų. Be kita ko, daugelis tokių pakuočių pasižymi skaidriu ruožu, ryškiu, kontrastuojančiu fonu.

18.3. Ieškovė, teigdama, kad teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog neutrali pilka spalva pasirinkta siekiant lankstumo ir galutinėje dizaino versijoje turi būti keičiama ryškia spalva, keičia ieškinio pagrindą ir dalyką, išeina už ieškinio ribų ir siekia, kad teismas įvertintų Valstybiniame patentų biure neregistruotą dizainą, t. y. kitokio spalvinio kolorito dizainą. Ieškovė, pateikdama atsakovės pakuotės grafinių elementų kompozicinę schemą, savavališkai perdarė atsakovės ginčo pakuotės dizainą į nespalvotą, tokiu būdu pakeisdama dalį svarbių elementų, kurie sudaro bendrą dizaino visumą.

18.4. Net ir vertinant ieškovės argumentus dėl plačios dizainerio laisvės, naudojamo šrifto tapatumo, aukštu laipsniu panašių grafinių elementų, tapačių komponavimo schemų, atsakovės sumuštinių linijos „Fresh Walk“ pakuotės dizaino ir ieškovės ginčo pakuotės skirtingi elementai informuotam vartotojui sukuria skirtingą bendrą įspūdį. Dizainerio laisvės mastas yra tik dalis vertinamųjų kriterijų ir jis neturi lemiamos reikšmės nustatant lyginamų dizainų keliamą bendrą įspūdį.

18.5. Sprendžiant dėl ginčo dizainų sukuriamo bendro įspūdžio, ieškovės pateiktą vertinimą surašę asmenys negali būti prilyginti „informuotam vartotojui“, kadangi jie neatitinka „informuoto vartotojo“ sąvokos. Pati ieškovė juos įvardija kaip dizaino ekspertus. Vertinimą pasirašę asmenys įvardinti kaip ekspertų komisija, tuo tarpu „informuotas vartotojas“ yra tarpinė sąvoka tarp paprasto vartotojo ir specialisto – eksperto.

18.6. Lyginamų pakuočių dizainuose nėra panaudoti tie patys sprendimai, t. y. nuo ieškovės registruoto dizaino atsakovės sumuštinių linijos „Fresh Walk“ pakuotės dizainas skiriasi teksto šriftu bei dydžiu, mažiau stilizuotu šriftu, turi mažiau žodinių, vaizdinių, grafinių elementų, kurie nėra stilizuoti, nenaudojama ornamentika, atitinkamai, mažiau stilizuotas dizainas sukuria lengvumo, konkretumo įspūdį.

19. Atsakovė UAB „Margiris“ apeliaciniu skundu prašo iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimo pašalinti motyvus, esančius sprendimo 50, 51, 54, 55 ir 67 punktuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Vertinant, kad ieškovės registruotas dizainas jokiems gaminiams žymėti nėra naudojamas ir dizainas neteikia informacijos apie gaminio paskirtį, funkciją ar pobūdį, Lokarno klasifikacija pasidaro ypatingai svarbi apibrėžti, kokiam gaminiui skirtas ieškovės registruotas dizainas. Nagrinėjamoje situacijoje informuotam vartotojui vienintelė galimybė susieti dizainą su atitinkamo gaminio, kuriam jis skirtas žymėti, pavadinimu, yra Valstybiniam patentų biurui dizaino paraiškoje nurodyta Lokarno klasifikacija. Kadangi klasifikacija, kurioje registruotas ieškovės dizainas, turi esminę reikšmę registruoto dizaino savininko teisių apimčiai, nagrinėjamoje situacijoje teismui nebuvo pagrindo remiantis Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktika, daryti išvadas dėl gaminių kategorijos, kurioms yra registruotas dizainas, reikšmės bei įtakos registruoto dizaino savininko teisių apsaugai neturėjimo.

19.2. Byloje nesant įrodymų, kad ieškovės registruotas dizainas numatytas pritaikyti ar panaudoti maisto produktų (sumuštinių) pakuočių sektoriui, teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog sektorius, kuris susijęs su ginčo dizainais, yra maisto produktų (sumuštinių) pakuotės. Teismas, nustatydamas su ginčo dizainais susijusį sektorių, nepagrįstai išplėtė sektoriaus apimtį, siaurą sumuštinių sektorių prilygindamas itin plačiam, bendriniam maisto produktų pakuočių sektoriui, ir juos abu nepagrįstai apjungdamas į vieną maisto produktų (sumuštinių) sektorių, kai tam nebuvo teisinio pagrindo.

19.3. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovė ginčo dizaino nenaudoja, taigi, ieškovės registruotas dizainas nėra žinomas. Teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovės pateiktų kitų rinkoje galimų rasti ankstesnių dizainų pavyzdžių, kurie itin panašūs ir tam tikrais atvejais dizaino elementais tapatūs ieškovės registruotam dizainui. Informuoto vartotojo žinių kiekis apie ankstesnį dizainą yra didelis, todėl tokiam informuotam vartotojui ieškovės registruotas dizainas neatrodys naujas ir turintis individualių savybių.

19.4. Dizainerio laisvė turėjo būti vertinama tik sumuštinių linijos pakuotės grafinio dizaino (apipavidalinimo) atžvilgiu, o ne maisto prekių pakuotės, kaip tai buvo padaryta sprendime. Teismui nebuvo pagrindo manyti, kad pats pakuotės dydis / forma / parametrai niekaip neįtakoja dizainerio laisvės, sprendžiant dėl spalvų, grafikos, elementų išdėstymo ir kita, kadangi atsakovės dizainai ir nėra vienos vienintelės, su ieškovės registruotu dizainu sutampančios spalvos. Visi keturi atsakovės ginčo pakuočių dizainai yra skirtingo spalvinio kolorito – dešinėje pusėje naudojama geltona, mėlyna, oranžinė, melsva spalvos, kai tuo tarpu ieškovės – šviesiai pilka. Teismo išvados, kad dizainerio laisvės mastas, kuriant ginčo dizainus, yra platus, padaryta nepagrįstai, neatsižvelgus į visus atsakovės procesiniuose dokumentuose dėstomus argumentus. Šiuo atveju teismas neįvykdė jam, kaip teisingumą vykdančiam subjektui, nustatytos pareigos pagrįsti sprendimą aiškiais, pakankamais ir racionaliais teisiniais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl įrodymų vertinimo

21. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus ir objektyvaus svarbiausių byloje esančių įrodymų tyrimo. Ieškovės teigimu, teismas suklydo dėl atsakovės į bylą pateikto ekspertinio vertinimo įrodomosios vertės.

22. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymimi, kad nei ieškovės pateikta 2023 m. liepos 17 d. specialistų G. L., A. K., S. G. bendros išvados dėl ginčo dizaino lyginimo, nei atsakovės pateiktas 2023 m. gegužės 17 d. asociacijos „Dizaino forumas“ atsakymas negali būti laikomi ekspertų išvadomis CPK 216 straipsnio prasme, nes tyrimai buvo atlikti ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje. Tokie dokumentai atitinka kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, nurodytą procesinio įstatymo, – rašytinius įrodymus, nes juose gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnis). Kita vertus, tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, susiję su jos teikto įrodymo – specialistų G. L., A. K., S. G. bendra išvada – didesne įrodomąją verte, atmetami.

23. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024).

24. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024).

25. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, neturėdamas teisinio pagrindo, savo iniciatyva rinko atsakovei palankius įrodymus (dėl asociacijos „Dizaino forumas“ direktoriaus V. G. turimos kvalifikacijos). CPK 179 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apeliacinės intencijos teismo vertinimu, teismas, vadovaudamasis viešais duomenimis, patikrino atsakymą parengusio asmens tapatybę ir kvalifikaciją, tačiau naujų įrodymų CPK 177 straipsnio prasme savo iniciatyva nerinko.

26. Spręsdama dėl pirmosios instancijos teismo atsisakymo vertinti ieškovės registruoto dizaino kūrėjo E. K. rašytinį pareiškimą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas ne atsisakė jį vertinti, o nurodė, kad jis neturi įtakos dizainų vertinimui dėl (ne)sukuriamo bendro įspūdžio. Su tokiu pirmosios instancijos teismo argumentu teisėjų kolegija sutinka, kadangi nagrinėjamu atveju teismas lygino ieškovės ir atsakovės pakuočių dizainus, jų sukuriamą bendrą įspūdį, o E. K. pareiškime dėstomos ieškovės įregistruoto dizaino kūrimo aplinkybės, o tai tokiam vertinimui reikšmės neturi. Byloje nėra keliamas klausimas dėl ieškovės įregistruoto dizaino (ne)galiojimo, todėl vertinti šio dizaino išskirtinumą ir naujumą nėra teisinio poreikio.

27. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo, teismas nevertino ir atsakovės pateiktų kitų rinkos dalyvių maisto pakuotėms naudojamų dizainų pavyzdžių, nes, teismo nuomone, tai neturi teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui, su kuo ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka, teigdama, kad ieškovės pakuočių dizainas yra išskirtinis, tai padeda įvertinti lyginamų pakuočių panašumo laipsnio reikšmę. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu byloje ieškovė pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovę nutraukti sumuštinių „LEGENDINIS“, „DIDYSIS“, „SAVAS“, „FAINAS“ pakuočių dizainų naudojimą, tarp jų gaminių, kurie supakuoti į šias pakuotes, gamybą, siūlymą parduoti, pardavimą, pateikimą į rinką, teigdama, kad atsakovės naudojamas dizainas atitinka ieškovės įregistruotą dizainą. Taigi, nusprendžiant dėl ieškovės ir atsakovo dizaino (ne)tapataus bendro įspūdžio, turėjo būti analizuojamos ieškovės įregistruoto ir atsakovės naudojamų sumuštinių pakuočių elementų erdvinės savybės, konkrečiai – linijos, kontūrai, formos ir kiti lyginamą dizainą apibūdinantys požymiai. Byloje nėra keliamas klausimas dėl atsakovės dizaino registracijos, todėl lyginti šį dizainą su kitų rinkos dalyvių maisto pakuotėms naudojamų dizainų pavyzdžiais nėra poreikio.

28. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas įvertino abiejų šalių pateiktus įrodymus visų byloje esančių įrodymų kontekste. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Ieškovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia ieškovės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus ir objektyvaus svarbiausių byloje esančių įrodymų tyrimo.

Dėl dizainerio kūrybinės laisvės, kaip aplinkybės vertinant individualias dizaino savybes

29. Dizaino įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, vertinant individualias dizaino savybes, atsižvelgiama į dizainerio laisvę kuriant dizainą.

30. Pirmosios instancijos teismas nurodė sutinkantis su ieškovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju lyginamų gaminių pakuotės forma, dydis bei medžiaga didžiąja dalimi yra nulemti paties gaminio savybių, todėl dizainerio laisvė šių pakuotės elementų atžvilgiu yra ribota ir šie panašumai nėra itin aktualūs, vertinant individualias savybes, tačiau maisto prekės pakuotės grafinio dizaino atžvilgiu dizainerio laisvė yra neribota ir jis yra laisvas panaudoti itin platų spektrą kūrybinių priemonių, kurdamas individualų dizainą. Taigi, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad dizaineris turi didelę laisvę kurdamas dizainą. Ieškovė teismo išvados dėl dizainerio laisvės apimties neginčija, o atsakovė pateiktame apeliaciniame skunde su tokia teismo išvada nesutinka ir prašo pašalinti teismo sprendimo motyvus, išdėstytus 67 sprendimo punkte, t. y. teismo išvadas dėl dizainerio laisvės apimties, nes, jos vertinimu, dizainerio laisvė šiuo atveju yra ribota.

31. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teisės aktų reikalavimai riboja dizainerio laisvę kuriant pakuotės dizainą. Kaip nurodyta ir pirmosios intencijos teismo sprendime, dizainerio laisvę iš esmės galima apibūdinti kaip kūrybinės laisvės ribas, sąlygotos objektyvių to dizaino gaminio subtilybių (pavyzdžiui, gaminio paskirties ir kita). Dizainerio laisvės mastas apibrėžtas, be kita ko, suvaržymais, susijusiais su gaminio arba gaminio sudėtinės dalies techninės paskirties charakteristikomis ar netgi gaminiui taikomomis teisės aktų nuostatomis. Dėl šių suvaržymų nustatomi tam tikrų charakteristikų standartai, kurie tampa bendrai taikomi aptariamam gaminiui naudojamiems dizainams (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-83-798/2019). Atsakovės skunde nurodomuose teisės aktuose yra nustatyta privaloma informacija, kuri turi būti nurodyta ant pakuotės, tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad vien tai, jog maisto pakuotėms keliami informacijos reikalavimai (maisto produkto pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas, tam tikrų sudedamųjų dalių ar jų kategorijų kiekis), riboja dizainerio laisvę. Dizainas yra viso gaminio ar jo dalies vaizdas, sudarytas iš gaminio ir (arba) jo ornamentikos specifinių savybių – linijų, kontūrų, spalvų, formos, tekstūros ir (arba) medžiagos (Dizaino įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Atsakovė nenurodo, kad informacija turi būti išreikšta specifinėmis savybėmis (spalvomis, formomis, tekstūra ar panašiai).

32. Taip pat atsakovė teigia, kad šiuo atveju dizainerio laisvė turėjo būti vertinama būtent sumuštinių linijos pakuotės grafinio dizaino (apipavidalinimo) atžvilgiu, o ne maisto prekių pakuotės, kaip tai buvo padaryta teismo sprendime, tačiau šio argumento atsakovė pateiktame skunde nedetalizuoja, jo nepagrindžia. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl dizainerio laisvės, atsižvelgė į aplinkybę, kad lyginamos sumuštinių linijos pakuotės, ir nurodė, jog kiek tai yra susiję su sumuštinių pakuotės parametrais, dizainerio laisvė yra ribota, nes pakuotė yra sąlygota paties produkto (sumuštinio) parametrų, tačiau nusprendė, kad kitoje dalyje dizainerio laisvė neribota.

33. Atsakovė, prašydama pašalinti teismo sprendimo motyvus, kurie susiję su teismo išvadomis dėl dizainerio laisvės, nurodo ir tai, kad teismo buvo nustatyta eilė lyginamų pakuočių dizainų skiriamųjų požymių, tarp jų ir iliustracijų stilistikos, naudojamų gyvūno siluetų, naudojamų teksto ir grafinių elementų skirtumai, dėl to teismui padarius išvadas dėl skirtingo sukuriamo įspūdžio informuotam vartotojui, teismo argumentai ir skundžiamo sprendimo 67 pastraipoje išvados tapo teisiškai nereikšmingomis. Su tokiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes dizainerio laisvė yra viena iš aplinkybių, kuri vertinama sprendžiant dėl dizaino individualių savybių. Individualių savybių reikalavimas yra žemesnio lygio, jei dizainerio laisvė yra suvaržyta. Jei, nepaisant jo neribotos laisvės, dizaineris pagamina dizainą, panašų į prieš tai žinomą dizainą, nuostata, kad į jo laisvę turi būti atsižvelgta vertinant individualias savybes, veikia jo nenaudai, nes informuotas vartotojas manys, jog bendras įspūdis yra panašus (R. Birštonas, D. Klimkevičiūtė, N. J. Matulevičienė, L. Mickienė, J. Usonienė. Intelektinės nuosavybės teisė, Vilnius, 2010, p. 737 ).

34. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo dizaino bendro įspūdžio, padarė išvadą, kad informuotam vartotojui ginčo dizainai nesukuria bendro įspūdžio. Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad, atlikdamas ginčo dizainų kuriamo bendro įspūdžio vertinimą, teismas tinkamai neatsižvelgė į aplinkybę dėl dizainerio laisvės. Ieškovės teigimu, jeigu dizaineris turi didelę laisvę kurdamas dizainą, tai sustiprina išvadą, kad dizainai, kurie nėra pakankamai skirtingi, informuotam vartotojui sukelia tokį pat bendrą įspūdį.

35. Kaip nurodyta Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos gairių 5.7.2.2 papunktyje, kuo labiau dizainerio laisvė, kuriant bendrijos dizainą, ribojama, tuo didesnė tikimybė, kad mažesnių nagrinėjamų dizainų skirtumų pakanka, norint informuotam vartotojui sukelti skirtingą bendrą įspūdį (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimas byloje Nr. T-9/07). Todėl jeigu dizaineriui suteikiama didesnė laisvė kuriant dizainą, tai sustiprina išvadą, kad dizainai, kurie nėra pakankamai skirtingi, informuotam vartotojui sukelia tokį pat bendrą įspūdį (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. byloje Nr. T-10/08). Teismas taip pat pažymėjo, kad nors veiksnys, susijęs su dizainerio laisvės mastu, gali „sustiprinti“ arba, priešingai, sušvelninti išvadą dėl kiekvieno nagrinėjamo dizaino keliamo bendro įspūdžio, šio laisvės masto vertinimas nėra abstraktus etapas prieš palyginant bendrą nagrinėjamų dizainų keliamą įspūdį. Teismas padarė išvadą, kad Apeliacinė taryba nepadarė klaidos, kai nurodė, kad vien veiksnys, susijęs su dizainerio laisvės mastu, negali lemti dizaino individualių savybių vertinimo, tačiau jis yra elementas, į kurį reikia atsižvelgti atliekant šį vertinimą. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teigimu, tai yra veikiau veiksnys, kuris leidžia sušvelninti ginčijamo dizaino individualių savybių vertinimą, nei savarankiškas veiksnys (Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. T 525/13). Taigi, nors dizainerio laisvės kuriant dizainą mastas sustiprina išvadą, kad iš esmės nesiskiriantys lyginami dizainai sudaro informuotam vartotojui tokį patį bendrą įspūdį, tačiau tai savaime nereiškia, jog bendras įspūdis egzistuoja, todėl ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neturėjo pagrindo pripažinti atsakovės pakuočių dizainus sudarant skirtingą bendrą įspūdį nuo ieškovės registruoto dizaino vien dėl didelės dizainerio laisvės konstatavimo, yra nepagrįsti.

Dėl atsakovės dizaino individualių savybių vertinimo

36. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovės dizaino individualių savybių įvertinimu. Ieškovės nuomone, pateiktas vertinimas pagrįstas klaidingu Dizaino įstatymo nuostatų aiškinimu, nepagrįstai suteikiant ypatingai didelę reikšmę vizualiai besiskiriantiems antraeiliams elementams bei neatsižvelgiant ir nevertinant bendro šių dizainų kuriamo įspūdžio, sutampančių elementų. Be to, ieškovė teigia, kad teismas neatsižvelgė į grafinio dizaino ekspertų pateiktą vertinimą dėl dizainų panašumo ir nenurodė motyvų, kodėl jis nesivadovavo minėtame vertinime nurodytomis išvadomis.

37. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde pakartoja tuos pačius pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentus nurodytus požymius, kurie, jos teigimu, pagrindžia atsakovės naudojamo dizaino sutapimą, t. y. dėl vaizdinių elementų, žodinių elementų pozicijos, struktūros, tapačios ar panašios spalvos, kompozicijos ir grafinių elementų komponavimo, tačiau nepagrindžia, kad vieni ar kiti elementai nebuvo įvertinti ar jų įvertinimas būtų atliktas netinkamai. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas įvertino tiek sutampančius elementus, tiek skiriamuosius požymius, kurių, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra daugiau, ir priešingai nei teigia ieškovė, teismas būtent ir įvertino bendrą dizainų kuriamą įspūdį, o ne atskirus dizaino elementus. Vien dėl to, kad ieškovė turi kitokią nuomonę dėl teismo atlikto vertinimo, taip pat teismo nustatytus skirtumus priskiria „antraeiliams“ elementams, teisėjų kolegija negali nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu atsakovės dizaino individualių savybių įvertinimu.

38. Be to, iškovė nurodo, kad teismas sprendime ypatingą reikšmę suteikė besiskiriantiems prekių ženklams bei jų atvaizdavimui panaudotiems šriftams, visiškai neatsižvelgdamas į aplinkybę, jog prekių ženklai yra atvaizduoti toje pačioje pakuotės vietoje panaudojant tapačias šrifto bei fono spalvas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė apeliaciniame skunde subjektyviai interpretuoja teismo sprendimą ir iškraipo teismo padarytas išvadas. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija nenustatė, kad teismas kuriam nors iš lyginamųjų elementų būtų suteikęs ypatingą reikšmę, kaip tai teigia ieškovė – kaip jau minėta, teismo sprendime aptariami sutampantys ir besiskiriantys požymiai, atliekamas jų vertinimas. Taip pat iš teismo sprendimo matyti, kad kaip vieną iš sutampančių elementų teismas nustatė, jog dešinėje pusėje yra naudojamas toks pats šriftas, kairėje pakuotės pusėje juodame fone baltomis raidėmis nurodomi žodiniai prekių ženklai, todėl vėlgi, ieškovės teiginys, jog teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad prekių ženklai yra atvaizduoti toje pačioje pakuotės vietoje, panaudojant tapačias šrifto bei fono spalvas, yra nepagrįstas.

39. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas neatsižvelgė į grafinio dizaino ekspertų pateiktą vertinimą dėl dizainų panašumo ir nepateikė jokių motyvų, kodėl jis nesivadovavo minėtame vertinime nurodytomis išvadomis. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo 70 punkto, teismas nurodė, kad teismas šiuo rašytiniu įrodymu, kaip atitinkančiu įrodymų leistinumo reikalavimus, remiasi spręsdamas dėl ginčo dizainų (ne)sukuriamo bendro įspūdžio, tačiau teismas, įvertinęs ginčo dizaino (ne)sutampančius elementus ir šalių pateiktus įrodymus, nusprendė, kad informuotam vartotojui ginčo dizainai nesukuria bendro įspūdžio. Kaip jau buvo minėta pirmiau, tiek ekspertizės išvada, tiek tiriamojo mokslinio pobūdžio rašytiniai įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, nėra privalomi ir vertinami laikantis bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185, 218 straipsniai).

40. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, kad vertinant (ne)sukuriamą bendrą įspūdį, turi būti vadovaujamasi būtent informuotam vartotojui (ne)sukuriamu bendru įspūdžiu. Dizaino įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įregistruoto dizaino savininkas turi išimtinę teisę dizainą naudoti, leisti arba drausti kitiems asmenims be jo leidimo gaminti, siūlyti parduoti, parduoti, pateikti į rinką, importuoti, eksportuoti, kaupti ir naudoti bet kokius gaminius ar jų dalis, kurių dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad informuotu vartotoju laikomas geriau už paprastą (eilinį) vartotoją informuotas vartotojas, kuris žino ir supranta nagrinėjamą problemą, tačiau nėra šios srities specialistas (tokie yra dizaineriai, architektai, baldų pramonės atstovai ir kita) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2005). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktas grafikos dizaino specialistų G. L., A. K. ir S. G. sumuštinių „Food on Foot“ ir „Fresh Walk“ vertinimas negali būti pripažintas reprezentatyviai atspindinčiu informuotų vartotojų poziciją.

41. Apeliaciniame skunde ieškovė taip pat kritikuoja teismo išvadas, kurios padarytos vertinant spalvinius bei kalbinius elementus. Teigia, kad besiskirianti kalba neturi reikšmės kuriamam įspūdžiui, nes tapačiu šriftu ir spalva, tapačioje gaminio pakuotės vietoje esantys užrašai, nepriklausomai nuo panaudotos kalbos, informuotam vartotojui sukurs tapatų vaizdą. Negana to, ieškovė apeliaciniame skunde pateikia pakoreguotą atsakovės naudojamo dizaino versiją, siekdama sukurti panašumo įspūdį (pakeistos spalvos, užrašai, tam tikri elementai pašalinti). Teisėjų kolegija pažymi, kad turi būti lyginami ne gaminių pavyzdžiai, o registruoti dizainai, t. y. gaminių vaizdai, ir būtent tokie, kokie yra nurodyti paraiškoje registruoti dizainą ar registre. Tai sąlygoja, kad dizaino požymiais, kurie neatsispindi ar nėra nustatomi iš prie paraiškos registruoti dizainą pateiktų vaizdų, negalima remtis lyginant dizainą su ankstesniu dizainu (Vidaus rinkos harmonizavimo tarnybos III-os Apeliacinės tarybos 2006 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Nr. R 1001/2005-3). Kaip pagrįstai nurodo ir atsakovė, ieškovė siekia, kad teismas įvertintų Valstybiniame patentų biure neregistruotą dizainą.

Dėl Lokarno klasifikacijos reikšmės ir sektoriaus, kuris susijęs su ginčo dizainais

42. Atsakovė apeliaciniu skundu reikalauja iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinti motyvus dėl Lokarno klasifikacijos reikšmės dizaino savininko teisų apsaugai. Atsakovės manymu, registruoto dizaino savininko teisės ginamos tik tų gaminių kategorijose, kuriose jis yra registruotas. Teisėjų kolegija su atsakovės pozicija nesutinka.

43. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės dizainas registruotas Lokarno klasifikacijos 19.08 klasės prekėms „Raštinės ir biuro įranga, dailininkų reikmenys ir mokymo priemonės. Kiti spaudiniai“, tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tai neriboja ieškovės teisės gintis ir kitų gaminių kategorijose.

44. Kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, Dizaino įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad teikiant paraišką turi būti nurodoma Lokarno klasifikacijos klasė ir poklasis, kuri gali būti koreguojama, tačiau šios klasifikacijos reikšmė, apibrėžiant dizaino savininko teisių gynimą Dizaino įstatymo 36 straipsnyje, nėra nurodyta kaip turinti įtaką teisių apsaugos apimčiai. Tai nenurodyta ir Dizaino įstatymo 37 straipsnyje, nustatančiame dizaino savininko teisių apribojimą. Tokios pozicijos laikomasi ne tik pirmosios instancijos teismo nurodytojoje Europos Sąjungos Bendrojo Teismo praktikoje, bet ir teisės doktrinoje. Nors registruojant dizainą, jis taip pat turi būti priskirtas gaminių rūšiai pagal Lokarno klasifikacija, tačiau dizaino teisėje specifikacijos principas negalioja ir apsauga taikoma visoms gaminių rūšims, nepriklausomai nuo to, kokiems gaminiams dizainas buvo registruotas. Teisinės apsaugos ribojimas gaminių klasėms labai susiaurintų dizaino savininko teisių turinį. Dizaino savininkas turi teisę naudoti dizainą bet kokiems gaminiams, taip pat ir uždrausti dizaino naudojimą bet kokiems gaminiams (R. Birštonas, D. Klimkevičiūtė, N. J. Matulevičienė, L. Mickienė, J. Usonienė. Intelektinės nuosavybės teisė, Vilnius, 2010, p. 716, 741, 752). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad Lokarno klasifikacija, kurioje registruotas ieškovės dizainas, turi esminę reikšmę registruoto dizaino savininko teisių apimčiai, ir dėl to pašalinti jos skunde nurodomus teismo sprendimo motyvus.

45. Atsakovė taip pat prašo iš pirmosios instancijos teismo sprendimo pašalinti motyvus dėl sektoriaus, kuris susijęs su ginčo dizainais. Atsakovės vertinimu, teismas, nustatydamas su ginčo dizainais susijusį sektorių, nepagrįstai išplėtė sektoriaus apimtį, siaurą sumuštinių sektorių prilygindamas itin plačiam, bendriniam maisto produktų pakuočių sektoriui, ir juos abu nepagrįstai apjungdamas į vieną maisto produktų (sumuštinių) sektorių.

46. Pirmiausia, iš atsakovės apeliacinio skundo nėra aišku, ar ji nesutinka su pirmosios instancijos išvada dėl teismo nustatyto sektoriaus – atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai išplėtė sektoriaus apimtį, siaurą sumuštinių sektorių prilygindamas itin plačiam, bendriniam maisto produktų pakuočių sektoriui, nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ginčo dizainai yra susiję su sumuštinių sektoriumi. Tai, kad teismas sprendime išsireiškė „maisto produktų (sumuštinių) sektorius“, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas bendrai nustatė maisto produktų sektorių, nes skliausteliuose aiškiai detalizuojamas sektorius, nurodant, kad tai yra sumuštinių sektorius. Antra, priešingai nei nurodoma atsakovės apeliaciniame skunde, teismas išvadą dėl sektoriaus nustatymo padarė vadovaudamasis registruotos etikės žodiniu elementu, jame ant pakuotės pateikiama informacija, todėl skundo argumentas, kad teismo išvada priimta nesant įrodymų, yra nepagrįstas. Trečia, kitokį sektoriaus pagrindimą atsakovė vėlgi grindė iš esmės tik Lokarno klasifikacija, kuri, kaip jau nurodyta pirmiau, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pašalinti teismo sprendimo motyvus, susijusius su ginčo dizainų sektoriumi.

Dėl ieškovės įregistruoto dizaino naudojimo

47. Atsakovė, be kita ko, prašo iš teismo sprendimo motyvų pašalinti motyvus, kuriais konstatuota, kad atsakovės argumentai, jog ieškovė turėjo įrodyti, kad jos įregistruotą dizainą ji naudojo ir (ar) kitu būdu atskleidė visuomenei laikytini teisiškai nepagrįstais. Atsakovės vertinimu, teismas turėjo įvertinti tai, kad ieškovė ginčo dizaino nenaudoja, ieškovės registruotas dizainas nėra žinomas.

48. Kaip nurodoma ir pirmosios instancijos teismo sprendime, pagal Dizaino įstatymo 8 straipsnio 1 dalį dizainas laikomas prieinamu visuomenei, jeigu jis po registracijos buvo paskelbtas Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje ar kitame leidinyje arba eksponuotas parodoje. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovės registruotas dizainas buvo paskelbtas 2019 m. lapkričio 15 d. Valstybinio patentų biurų biuletenyje Nr. 2019/22. Pareikštu ieškiniu ieškovė gina registruoto dizaino savininko teises. Pažymėtina, kad teisės doktrinoje taip pat nurodoma, jog nustatant dizaino savininko teisių pažeidimą svarbu nustatyti kelias reikšmingas aplinkybes: pirma, kad dizaino savininko teisės galioja pažeidimo metu (t. y. galioja registruotas dizainas arba neregistruotas bendrijos dizainas), antra, kad dizaino savininkas trečiajam asmeniui nėra leidęs atlikti atitinkamų veiksmų su saugomu dizainu, trečia, kad tam tikri veiksmai nėra veiksmai, kuriuos įstatymas leidžia kaip savininko teisių apribojimus, ketvirta, kad įstatyme įvardytais būdais neteisėtai naudojamas dizainas informuotam vartotojui nesudaro bendro įspūdžio, kuris yra skirtingas nuo įregistruoto dizaino (R. Birštonas, D. Klimkevičiūtė, N. J. Matulevičienė, L. Mickienė, J. Usonienė. Intelektinės nuosavybės teisė, Vilnius, 2010, p. 716, 741, 762). Taigi, tiek Dizaino įstatyme, tiek teisės doktrinoje nėra nurodyta, kad, ginant pažeistas teises, dizaino savininkas dar turi įrodyti ir tai, jog jį naudojo ir (ar) kitu būdu atskleidė visuomenei.

49. Be to, teisėjų kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo vadovautis Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Nr. T-525/13 išaiškinimu. Atsakovės nurodomoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl bendrijos įregistruoto dizaino pripažinimo negaliojančiu, o nagrinėjamu atveju ieškiniu ieškovė gina registruoto dizaino savininko teises ir byloje nėra pareikšto priešieškinio dėl ieškovės įregistruoto dizaino pripažinimo negaliojančiu.

50. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad byloje dalyvaujančiam asmeniui turėtų būti suteikta galimybė skundu kvestionuoti šias motyvuojamosios dalies išvadas (motyvus) tais atvejais, kai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje. Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniame skunde prašo pašalinti ne tik tam tikras teismo išvadas, tačiau ir teismo sprendime nurodomą teisinį reglamentavimą, teismų praktikos išaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendime nurodomas teisinis reglamentavimas ir teismų praktikos išaiškinimai savaime nedaro jokio poveikio byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir negali jiems sukurti teisinių padarinių ateityje, todėl negali būti pašalinti iš teismo sprendimo motyvų.

Dėl apskųsto sprendimo motyvavimo, procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

51. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Vien tai, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, jog teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017, 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-684/2023).

52. Atsižvelgdama į visa tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes, negu jas įvertino pirmosios instancijos teismas, ir padaryti kitokias išvadas ar pašalinti dalį pirmosios instancijos teismo motyvų, todėl ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai netenkinami, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl ieškinio pagrindo paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nesprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo (teismas sprendime dėl ieškinio pagrindo nurodė, kad klausimas dėl šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bus sprendžiamas išnagrinėjus ginčą iš esmės ir priėmus galutinį teismo sprendimą), pažymi, kad šalių pateiktus prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, turės būti išspręstas pirmosios instancijos teismo, priimant sprendimą dėl kitos ginčo dalies.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo palikti nepakeistą.