Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 9 p. – septyneriems metams laisvės atėmimo,

- pagal BK 129 str. 1 d. – dvylikai metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. 5 p., bausmes, paskirtas pagal BK 135 str. 2 d. 9 p. ir BK 180 str. 2 d., subendrinus apėmimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 129 str. 1 d., paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. spalio 28 d.

Iš G. L. priteista Valstybinei ligonių kasai - 4252,95 Lt B. T. gydymo išlaidoms, nukentėjusiajam B. T. – 3000 Lt neturtinei žalai, nukentėjusiajai A. F. – 1700 Lt turtinei ir 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistųjų G. L., L. A. ir E. J. priteista solidariai nukentėjusiajam B. T. 1300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti L. A. ir E. J., tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L. nuteistas už tai, kad kartu su L. A. ir E. J. panaudodami fizinį smurtą ir peilį bei taip atėmę nukentėjusiajam galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą, taip pat jis plėšimo metu padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: 2007 m. liepos 27 d., apie 00 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), G. L., L. A. ir E. J., būdami apsvaigę nuo alkoholio, iš anksto susitarę ir turėdami bendrą tikslą pagrobti svetimą turtą, veikdami bendrininkų grupe užpuolė B. T.. L. A. spyrė nukentėjusiajam į nugarą, dėl ko šis laiptais nugriuvo į požeminę perėją. Nugriuvusiam B. T. G. L. peiliu dūrė į dešinį žastą ir dešinę šlaunį bei padarė šlaunies arterijos ir venos sužalojimus, sukėlusius sunkų šoką, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Po to, L. A., E. J. ir G. L. toliau smūgiavo nukentėjusiajam rankomis ir spardė jį kojomis, iš viso suduodami ne mažiau kaip 6 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydami B. T. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip bendrais veiksmais palaužę B. T. pasipriešinimą, nuteistieji jam iš švarko kišenės ištraukė ir pagrobė 560 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorola L6“, iš piniginės 7 Lt monetomis, nuo rankos piršto numovė bei pagrobė 90 Lt vertės žiedą. Tuoj po nusikaltimo G. L. kartu su L. A. ir E.J. pagrobtą telefoną pardavė lombarde (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), o gautus pinigus visi kartu išleido maistui ir alkoholiui.

Taip pat, jis nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 27 d., apie 22 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su nukentėjusiuoju V. S., kumščiais smogė ne mažiau kaip keturis kartus pastarajam į galvą ir padarė muštines žaizdas galvos kairėje pusėje: antakyje ir skruoste su kraujosruvomis kaktoje, smilkinyje, akies vokuose ir skruoste bei atitinkamas kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose ir poodines kraujosruvas galvos dešinėje pusėje: smilkinyje, ausies kaušelyje, kramtomojo raumens projekcijoje ir skruoste, su atitinkamai esančia kraujosruva galvos minkštuose audiniuose ir smilkininiame raumenyje, kraujosruvas abipus po kietuoju galvos smegenų dangalu bei po minkštaisiais galvos smegenų dangalais abiejų smilkininių skilčių išoriniuose paviršiuose. Nuo šių sužalojimų kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu ir suspaudus smegenis, išsivystė smegenų koma ir nuo patirtų sužalojimų 2009 m. spalio 28 d., apie 14 val., V. S. mirė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai G. L. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimų, numatytų BK 135 str. 2 d. 9 p., 180 str. 2 d. ir 129 str. 1 d., padarymą.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl G. L. veikų juridinio įvertinimo bei bausmės dydžio nepaneigia.

Apeliaciniame skunde kaltė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 str. 2 d. 9 p. ir 180 str. 2 d., padarymo ir šių veikų juridinis vertinimas neginčijami, todėl kolegija skundžiamo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistasis pripažįsta, kad konflikto metu sudavė smūgius kumščiais V. S. į galvą, tačiau skunde teigia, kad nusikaltimą padarė gindamasis ir gindamas G. C., G. C. bei V. S. motiną nuo pastarojo smurto. Paminėti apelianto teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

BK 28 str. 1 d. nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Be to, būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5, 6 p., kasacinės bylos Nr. 2K-336/2008, 2K-277/2009, 2K-299/2009, 2K-201/2010, 2K-205/2010).

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išgertuvių metu neblaivus V. S. liepė jam ir G. C. išeiti iš buto, šaukė ant jo, tempė už drabužių, todėl jis V. S. sudavė smūgį kumščiu į veidą (į nosį), V. S. atsisėdo ant fotelio ir po kiek laiko, atsistojęs, vėl tempė jį už megztinio. Jis V. S. stipriai pastūmė, šis nugriuvo ant žemės. Vėliau pastarąjį be sąmonės paguldė ant čiužinio (t. 2, b. l. 174-175, 190-191).

Teisiamajame posėdyje nuteistasis nurodė, kad įvykio metu neblaivus V. S. užsipuolė savo motiną, norėdamas pastarajai suduoti, o jis prieš V. S. smurtavo (sudavė du smūgius kumščiu į galvą ir stipriai pastūmė, dėl ko šis nugriuvo ant grindų ir prarado sąmonę), norėdamas jį tik sudrausminti. Jam buvo žinoma, kad V. S., būdamas neblaivus, dažnai konfliktuodavo su savo motina, smurtaudavo prieš ją (t. 3, b. l. 86-87, 111).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1759/09 (03) nurodyta, kad G. L. kairės rankos plaštakos nugariniame paviršiuje rasti trys odos įdrėskimai, neatitinkantys užduoties aprašomojoje dalyje nurodyto įvykio laiko (2009-10-27). Daugiau G. L. kūne jokių sužalojimų nerasta (t. 2, b. l. 171).

Liudytoja Ga. C. parodė, kad išgertuvių metu V. S. užsipuolė savo motiną dėl alkoholio, norėjo pastarajai suduoti, tačiau G. L. pirmasis sudavė kumščiu į veidą V. S., šis nugriuvo ant grindų, po kiek laiko atsistojo, susistumdė su G. L. ir šis sudavė smūgius kumščiais V. S.. Pastarasis prieš ją nesmurtavo ir nesudavė jai nei vieno smūgio (t. 2, b. l. 164-165, 166; t. 3, b. l. 109-110).

Liudytoja G. C. parodė, kad išgertuvių metu ji užmigo, o prabudusi girdėjo bute kilusį triukšmą. Ga. C. jai sakė, kad V. S. norėjo suduoti savo motinai, tačiau G. L. pirmasis sudavė jam keletą smūgių kumščiu į veidą. Jai V. S. nesudavė nei vieno smūgio (t. 2, b. l. 167-168; t. 3, b. l. 110-111).

Taigi, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo siekimas suduoti smūgį ranka savo motinai, liepimas išeiti G. L. iš buto ar pastarojo tempimas už drabužių negali būti vertinami kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į nuteistojo ar kitų asmenų gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. V. S. nesudavė nei nuteistajam, nei kitiems tuo metu bute buvusiems asmenims nei vieno smūgio, jų sveikatos nesužalojo ir neatliko veiksmų, kėlusių realią grėsmę anksčiau paminėtiems asmenims. Tiek nuteistajam, tiek įvykio metu buvusioms liudytojoms V. S. charakterio bruožai ir gyvenimo būdas buvo žinomi. Jo dažni konfliktai su savo motina apeliantui nebuvo netikėta aplinkybė. Taigi, girtavimo metu kilęs konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo bei pastarojo ir jo motinos, G. L. buvo įprasta ir niekuo neišsiskirianti situacija. Be to, įvykio eiga rodo, kad nuteistasis buvo puolančioji, o ne besiginančioji pusė. Todėl teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija, nėra jokio pagrindo. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, G. L. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nužudymas, padarytas veikiant netiesiogine tyčia (BK 129 str. 1 d.).

Nuteistasis yra arba neteisus, arba siekia suklaidinti teismą, teigdamas, kad skundžiamame nuosprendyje yra nurodyta, jog jis (G. L.) „iš anksto norėjo nužudyti V. S.“. Tokios išvados teismo baigiamajame akte nėra.

Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nuteistasis V. S. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. nors jis ir nenorėjo V. S. mirties, tačiau suduodamas stiprius smūgius į gyvybiškai labai svarbų organą - galvą, neabejotinai suprato savo veiksmų pavojingumą žmogaus gyvybei, ir tokiu būdu tyčiniais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį mirtį. Kolegija sutinka su šia apygardos teismo išvada ir dar kartą jos neanalizuoja.

Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad dėl šio įvykio prisipažįsta ir labai gailisi.

Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių yra nurodyta BK 59 str. 1 d. 2 p. (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis). Taigi, šioje byloje norint konstatuoti paminėtos aplinkybės buvimą (kas duotų teisinį pagrindą švelninti paskirtą bausmę), reikia nustatyti tai, kad G.L. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl jos nuoširdžiai gailisi.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis betarpiškai padarė. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas savanorišku, kai jis apie tai praneša savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Pažymėtina, kad kaltininko prisipažinimas reiškia, kad jis pripažįsta esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes. Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu jo tokia veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus ar iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas sušvelninti savo atsakomybę (kasacinės bylos Nr. 2K-438/2008, 2K-270/2008). Be to, teismų praktikoje prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku bei prisipažinimo išsamumas (žr. Teismų praktikos biuletenis Nr. 28, psl. 295-296).

Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. L. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę dėl V. S. nužudymo pripažino iš dalies (t. 2, b. l. 174-175, 190-191), nurodydamas mažesnį suduotų smūgių skaičių, nei yra nustatyta teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 2, b. l. 130-131, 135). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis iškėlė versiją, kad V. S., griūdamas ant grindų, galėjo atsitrenkti į kokį nors daiktą ar spintelės kampą (t. 3, b. l. 86-87) ir taip susižaloti. Apeliaciniame skunde jis nurodė, kad prieš V. S. smurtavo, gindamasis nuo pastarojo užpuolimo. Taigi, nuteistasis G. L., siekdamas sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir taip sušvelninti baudžiamąją atsakomybę, keitė parodymus apie jo atliktų smurtinių veiksmų apimtį ir intensyvumą, t. y. nebuvo iki galo nuoširdus. Pažymėtina ir tai, kad nuteistasis buvo abejingas jo nusikalstamais veiksmais sukeltoms pasekmėms – be sąmonės gulinčiam V. S. nesuteikė pagalbos, nekvietė medikų, jį ant čiužinio paguldė tik paprašytas kitų asmenų, po smurto pavartojimo išgėręs kavą pasišalino iš buto. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nuteistojo G. L. gailėjimasis yra tik deklaratyvus. Taigi, pripažinti nuteistojo G. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra juridinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. L. galutinę penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę (anksčiau teistas keturis kartus už plėšimus, vagystę ir savavaldžiavimą, nusikalstamas veikas, už kurių padarymą yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus labai trumpam laikui po paleidimo iš pataisos namų), nustatytas jo atsakomybę tik sunkinančias aplinkybes (BK 60 str. 1 d. 1, 9 p.) ir atsakomybės lengvinančios aplinkybės nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajam už labai sunkių nusikaltimų padarymą paskirtos bausmės, kurių dydžiai atitinkamai yra nežymiai didesnis (129 str. 1 d.) ar lygus (135 str. 2 d. 9 p.) straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiams, o už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 180 str. 2 d., – taip pat nedaug viršija šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Šios bausmės jokiu būdu nėra per griežtos ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau jas švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistojo G. L. nusikalstami veiksmai prieš V. S. buvo atlikti 2009 m. spalio 27 d. Pirmosios instancijos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, aprašant liudytojos Ga. C. parodymus (nuosprendžio 7 lapas), yra nurodyta šio įvykio data – 2007 m. spalio mėn. Kolegijos nuomone, tai yra akivaizdus rašymo apsirikimas. Todėl šis apsirikimas taisytinas, nekeičiant nuosprendžio esmės, t. y. nustatant, kad ši liudytoja davė parodymus apie 2009 m. spalio 27 d. įvykio aplinkybes. Be to, šį klaida neduoda jokio pagrindo teigti apie skundžiamo nuosprendžio neteisėtumą ar nepagrįstumą. Priešingai - nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo G. L. apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

n u taria:

nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.