Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Averkienės, Dainos Dyburienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Giedraičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų (toliau – ir Alytaus apylinkės teismas) 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. V. faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį nuosprendį, dienos. Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą – nuspręsta palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios ir pradėjus vykdyti nuosprendį, panaikinti. Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį nuspręsta tenkinti visiškai ir priteisti iš A. V. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 12 747,95 Eur (dvylikos tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt septynių eurų 95 ct) gydymo išlaidas ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 12 747,95 Eur sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

5. Apylinkės teismas įvertino, kad nukentėjusiajam sveikata buvo sutrikdyta dėl A. V. padarytų nusikalstamų veiksmų, todėl Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

6. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. V. gynėjas advokatas Mečislovas Norvaišas prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 14 d. nuosprendį ir A. V. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu nutraukti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei netenkinti Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškinio.

6.4. Nurodo, kad civilinis ieškinys netenkintinas, kadangi nenustatytos civilinės atsakomybės sąlygos.

7. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais ir prašė jį tenkinti. Prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 14 d. nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. V. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinis skundas atmetamas.

9. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta, bei pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija. Pripažindamas asmenį kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu, A. V. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistojo kaltės.

10. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. V. kaltę.

11. Šioje byloje A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2024 m. liepos 1 d. apie 16.00 val. kieme prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkai, sunkiai sužalojo žmogų – O. V., o būtent, konflikto metu, tyčia vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam O. V. į pilvo sritį bei vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam O. V. į kairį žastą, tokiu būdu nukentėjusiajam O. V. padarė durtinį kiauryminį pilvo priekinės sienos sužalojimą su nusileidžiančiosios storosios žarnos pažeidimu, kairio žasto durtinę kiauryminę žaizdą.

12. Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Kaip matyti iš byloje atliktos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajam sunkus sveikatos sutrikdymo mastas konstatuotas dėl durtinio kiauryminio nusileidžiančiosios storosios žarnos pažeidimo, kuris galėjo būti padarytas duriant peiliu (2 t., b. l. 49-53), o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad O. V. nustatyta ir kairio žasto durtinė kiauryminė žaizda, padaryta duriančių savybių turinčiu daiktu, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu (2 t., b. l. 56-63). Tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinio proceso metu nuteistasis neginčijo padaręs nurodytus sužalojimus nukentėjusiajam, tačiau ginčija šių veiksmų kvalifikavimą, teigdamas, kad juos padarė esant susidariusiai būtinosios ginties situacijai. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus dėl žemiau išdėstytų motyvų.

Dėl būtinosios ginties

13. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).

14. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančiosios. Kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslais, teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012, 2K-275/2013).

15. Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neneigia padaręs sužalojimus nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad veikė esant susidariusiai būtinosios ginties situacijai. Pasak apelianto, būtent nukentėjusysis atvyko į įvykio vietą kartu su D. V., kur inicijavo konfliktą ir mosikuodamas atlenktu kišeniniu peiliu ėjo ji link nuteistojo. To pasekmėje, apeliantas pamatęs ant šalia buvusio dviračio sėdynės virtuvinį peilį, jį pasiėmė tikslu atgrasinti puolantįjį O. V.. Dėl pavojingo O. V. puolimo peiliu, būdamas išsigandęs dėl nukentėjusiojo agresijos, nuteistasis nurodo besigindamas nė nepastebėjęs, kad šiam įdūrė.

16. Aukštesnysis teismas, įvertinęs visetą byloje nustatytų aplinkybių, priešingai skundo argumentams, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo metu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

19. Nebuvus būtinosios ginties situacijos patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai, kuriuose buvo užfiksuota konflikto tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo eiga. Iš dviejų vaizdo kamerų, įrengtų ant daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Druskininkuose, užfiksuotų vaizdo įrašų nustatyta, kad konflikto dieną į automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo nukentėjusysis ir D. V., kurie išlipę iš taksi automobilio nuėjo į vieną daugiabučio gyvenamojo namo laiptinių. Iš ten išėję konfliktavo tarpusavyje ir nuėjo už kamerų fiksuojamo vaizdo. Tuomet iš gyvenamojo namo laiptinės išėjo A. V., dešinėje rankoje laikydamas peilį ir nuėjo link konfliktuojančių nuteistojo ir D. V. Vaizdo kameroms nefiksuojant vaizdo, girdėjosi liudytojos D. V. rėkimas „baik (duomenys neskelbtini)“, po kurio laiko matyti, kaip nuteistasis su peiliu parbėgo laiptinės link, paskui jį tuščiomis rankomis bėgo nukentėjusysis, ant jo kairės rankos žasto matėsi kraujas. Tuomet nukentėjusysis, būdamas prie gyvenamojo namo laiptinės, iš kelnių kišenės išsitraukė peilį, kurį atlenkė ir abu su nuteistuoju pradėjo vienas prieš kitą mosikuoti peiliais, tačiau tuo metu nuteistasis O. V. jokių smūgių nepataikė. Po kelių sekundžių nuteistasis nubėgo už namo, nukentėjusysis bandė jį vytis, rodydamas ant pilvo esančią žaizdą, tačiau nesėkmingai, dėl ko grįžo prie liudytojos D. V. bei po kiek laiko atvyko policijos pareigūnai ir greitoji medicinos pagalba. Pažymėtina, kad nors visi įrodymai byloje turi svarbią reikšmę, vis dėl to, būtent vaizdo įrašas tokiose bylose, kai nukentėjusysis ir nuteistasis nurodo skirtingas įvykio versijas, yra objektyviausias įrodymas. Būtent minėti vaizdo įrašai patvirtina aplinkybę, jog A. V., eidamas iš daugiabučio namo laiptinės, nešėsi rankoje peilį, kurį panaudojo prieš nukentėjusįjį, kai šis savo turėtą sulankstomą peiliuką išsitraukė tik po to, kai nuteistasis jam sudavė smūgį. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog nuteistasis, eidamas konfliktuoti su nukentėjusiuoju, kartu su savimi atsinešė peilį, kas leidžia manyti, kad jis norėjo sužaloti nukentėjusįjį. Priešingai apelianto nurodytoms aplinkybėms, minėti vaizdo įrašai patvirtina, jog A. V. peilį pasiėmė ne nuo stovėjusio dviračio, kaip gynybos priemonę, o būtent atsinešė pats, kai joks realus pavojus jam negrėsė, nukentėjusysis jo nepuolė – tai pats nuteistasis ėjo su tikslu sužaloti O. V. Manymą, kad būtent A. V. turėtu peiliu puolė nukentėjusįjį, kai šis rankose neturėjo jokio ginklo, sustiprina ir tai, kad jiems sugrįžus į vaizdo kamerų fiksuojamą zoną ir jau nukentėjusiajam išsitraukus sulankstomą peiliuką, šokinėjant vienas priešais kitą, jokių smūgių nuteistasis nesudavė nukentėjusiajam. Tačiau nuteistajam pabėgus ir nukentėjusiajam jį bandant vytis, jis jau buvo sužalotas – pasikėlęs marškinėlius rodė žaizdą pilvo srityje.

20. Įvykio nagrinėjimo metu visi apklausti liudytojai iš esmės patvirtino, kad nukentėjusysis nurodė būtent apeliantą jam įdūrus peiliu. Liudytojai policijos pareigūnai D. S., R. M. ir K. M. parodė, kad jiems atvykus pagal iškvietimą į įvykio vietą, nukentėjusysis ir D. V. nurodė, kad O. V. peiliu įdūrė nuteistasis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat nepaneigia kaltinime nurodytos ir skundžiamu apkaltinamuoju nuosprendžiu patvirtintos konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo eigos, kurio metu apeliantas tyčia sužalojo O. V. – byloje esančiuose Bendrojo pagalbos centro skambučių įrašuose užfiksuota, kad D. V., paskambinusi iškart po konflikto nurodė, kad subadė žmogų peiliu; nuteistasis, paskambinęs po konflikto nurodė, kad dūrė peiliu ir nežino kaip ten baigėsi; vyriškis, pamatęs bėgantį žmogų su peiliu ir kruvina ranka, paskambino pranešti policijos pareigūnams. Taip pat 2024 m. liepos 10 d. pranešime apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) be kita ko nurodyta, kad <...> kilusio konflikto metu tarp A. V., gim. (duomenys neskelbtini), ir O. V., gim. (duomenys neskelbtini), A. V. įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir sužalojo žmogų, o būtent, peiliu sužalojo O. V. pilvą, pagal pirminę diagnozę padarydamas jam storosios žarnos sužalojimą, pilvo dalies žaizdą, žasto žaizdą <....> (1 t., b. l. 1-2).

21. Aplinkybę, kad būtent nuteistasis puolė nukentėjusįjį, nesant jokio realaus pavojaus jo pačio sveikatai, patvirtina ir baudžiamojoje byloje esantis 2025 m. gegužės 12 d. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros (Alytus) prokuroro A. B. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame O. V. buvo įtariamas tuo, kad 2024 m. liepos 1 d. konflikto metu <...> sukėlė A. V. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent konflikto metu tyčia peiliu padarė A. V. sužalojimus – žaizdą kairiame žaste ir poodinę kraujosruvą rankoje. Jame konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta objektyvių duomenų, neginčijamai įrodančių, kad O. V. tyčia sukėlė A. V. fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, jog peržengė būtinosios ginties ribas, jog O. V. fizinis kontaktas buvo pavojingas (3 t., b. l. 140-142).

22. Byloje esančių įrodymų visetas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą vertinti pirmosios instancijos sprendimą pripažinti A. V. kaltu dėl tyčinio O. V. sužalojimo, padarant sunkų sveikatos sutrikdymą, pagrįstu. Šiuo atveju nuteistojo nurodyta konflikto su nukentėjusiuoju versija, jog jis panaudojo peilį ir sunkiai sužalojo O. V. gindamasis nuo jo pavojingo kėsinimosi ir esant būtinosios ginties situacijai, nepasitvirtino. Tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja D. V., kuri matė visą konflikto eigą, tiek kiti liudytojai patvirtino, kad būtent A. V. puolė nukentėjusįjį, šiam neatliekant jokių puolamųjų veiksmų sulankstomu peiliuku, taigi, nesant realaus pavojaus nuteistojo sveikatai ar gyvybei. Šią konflikto eigos versiją patvirtina ir minėti aptarti vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuota, kad būtent A. V., nešinas peiliu ėjo link nukentėjusiojo, taigi, turėjo tikslą jį sužaloti. Pažymėtina, jog nuteistojo versijos, kad rado peilį ant dviračio ir paėmė jį bandydamas apsiginti nuo O. V. puolimo, nepatvirtino nei vaizdo kameromis užfiksuota konflikto vieta, nei nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai, kurie teigė, kad jokio dviračio, stovinčio prie daugiabučio namo laiptinės, nematė. Manymą, kad nuteistasis, turėdamas siekį sužaloti nukentėjusįjį, jam tyčia smogė peiliu, patvirtina ir paties nuteistojo elgesys iškart po įvykio – jis, sužalojęs nukentėjusįjį, pabėgo, pakeliui išmesdamas turėtą peilį. Po kiek laiko paskambino į Bendrosios pagalbos centrą, kuriam nurodė, kad dūrė O. V., kadangi „<...> draugą mano sudaužė, tai aš pradėjau pykti <...>“.

23. Teisėjų kolegijai, įvertinus visas nurodytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad nuteistojo veiksmai sužalojant nukentėjusįjį pagrįstai kvalifikuoti kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas. Sutiktina, kad nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kadangi jam nebuvo svarbu, kokio masto sužalojimą padarys O. V.. Pažymėtina, jog toks A. V. veiksmų kvalifikavimas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kad muštynių ir konfliktinių situacijų metu, esant abipusiam puolimui, nepripažįstama esant būtinosios ginties situacijai. Atsižvelgiant į tai, bei nesant net pagrindinėms būtinosios ginties teisėtumo sąlygoms, t. y. pavojingam, realiam ir akivaizdžiam nukentėjusiojo kėsinimuisi, nuteistojo veiksmai ir jų pasekmėje padarytas sužalojimas nukentėjusiajam negali būti vertinamas kaip būtinosios ginties situacijoje buvusi gynyba. Todėl nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, esant pagrįstam jo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

24. Nuteistasis A. V. apeliaciniu skundu neigia savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, pagal kurią jis nuteistas, todėl tai apibrėžia plačiausias apeliacinio skundo ribas ir dėl to apeliacinės instancijos teismas įpareigotas patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės.

25. Teismas, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 41 straipsnio 2 dalies bei BK 54 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

26. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą, straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki dešimties metų. A. V. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 2 (dvejų) metų 6 (mėnesių) laisvės atėmimo bausmė. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, įstatymas nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą (BK 75 straipsnio 3 dalis).

27. Apylinkės teismas, A. V. paskirdamas 2 (dvejų) metų 6 (mėnesių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis tyčia padarė baigtą nusikalstamą veiką, nukreiptą į vieną iš labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą, ji padaryta panaudojant peilį, viešoje vietoje, prie daugiabučio gyvenamojo namo, kur vaikščiojo ir kiti asmenys. Apeliantas ne kartą teistas praeityje už plėšimus, viešosios tvarkos pažeidimus bei nusikaltimus žmogaus sveikatai. Nors teistumai yra išnykę, tačiau šios aplinkybės nuteistojo asmenybę charakterizuoja neigiamai, kaip linkusią nesilaikyti įstatymų ir nepasimokančią iš anksčiau teismo jam skirtų bausmių, tarp kurių – ir terminuoto laisvės atėmimo.

28. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat pažymėjo, kad A. V. savo kaltę pripažino tik iš dalies, tuo tarpu jo iškelta konflikto su nukentėjusiuoju versija laikyta siekiu išvengti atsakomybės ar ją sušvelninti, tačiau atkreipė dėmesį, kad vis tik nuteistasis gailėjosi savo veiksmų, juos vertino neigiamai, sutiko su byloje pareikštu civiliniu ieškiniu.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių visuma bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas sudarė pagrindą A. V. skirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju nuteistajam buvo pagrįstai parinktas būtent toks laisvės atėmimo bausmės terminas ir ši bausmė padės įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, ji nėra aiškiai per griežta ar neteisinga. Vertinant skirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydį, pažymėtina, jog ji, lyginant su BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytu maksimaliu laisvės atėmimo bausmės dydžiu, t. y. 10 (dešimt) metų, yra pakankamai neilga, artimesnė minimaliam terminuotos laisvės atėmimo bausmės dydžiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia terminuotos laisvės atėmimo bausmės trukmė nėra neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistąjį charakterizuojančioms aplinkybėms.

30. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistojo A. V. asmenybę ir paskyrė teisingą bei proporcingą bausmę, todėl ją keisti ar švelninti nėra jokio teisinio pagrindo, juolab, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti paskirta kitokia bausmė ar sutrumpinta jos trukmė.

Dėl civilinio ieškinio

30. Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas gali civilinį ieškinį visiškai ar iš dalies patenkinti arba jį atmesti. Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016).

31. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš A. V. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 12 747,95 Eur O. V. gydymo išlaidų (2 t., b. l. 6-11). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo gautas prašymas pakeisti reorganizuotą civilinį ieškovą – Vilniaus teritorinę ligonių kasą – po reorganizavimo likusiu juridiniu asmeniu – Valstybine ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Civilinio ieškovo pakeitimas jo teisių perėmėju neturi įtakos priteistos turtinės žalos dydžiui ar jo pagrįstumui. Analizuojamu atveju pasikeitė tik tai, kieno naudai yra priteistas civilinis ieškinys. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad teritorinės ligonių kasos ieškinys ir reikalavimai įrodyti pateiktais dokumentais, žala padaryta dėl nusikalstamų A. V. veiksmų, Valstybinės ligonių kasos ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš A. V. Valstybinės ligonių kasos naudai 12 747,95 Eur O. V. gydymo išlaidų.

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog būtent dėl neteisėtų A. V. veiksmų Valstybinė ligonių kasa patyrė išlaidų už nukentėjusiojo gydymą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareikštas ieškinys pagrįstas byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, jog civilinis ieškinys Valstybinei ligonių kasai priteistas pagrįstai. Nepriteisti pareikšto civilinio ieškinio ar mažinti priteistą sumą nėra pagrindo, todėl Alytaus apylinkės teismo 2025 m. spalio 14 d. nuosprendis nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo A. V. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. spalio 14 d. nuosprendį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.