Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-04-20 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-236/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-07-01Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-04-20Lietuvos apeliacinis teismas
  3. T-19-332/2012Nutartis · 2012-05-24Šiaulių apygardos teismas
  4. ApeliacijaNuosprendis · 2012-09-21Lietuvos apeliacinis teismas
  5. Atskirasis skundasNutartis · 2013-05-09Kauno apygardos teismas
  6. TS-143-810/2014Nutartis · 2014-06-25Kauno apylinkės teismas
  7. Atskirasis skundasNutartis · 2014-07-29Kauno apygardos teismas
  8. Atskirasis skundasNutartis · 2014-12-04Kauno apygardos teismas
  9. T-308-840/2015Nutartis · 2015-04-22Kauno apylinkės teismas
  10. Atskirasis skundasNutartis · 2015-05-22Kauno apygardos teismas
  11. T-21-332/2016Nutartis · 2016-03-30Šiaulių apygardos teismas
  12. Atskirasis skundasNutartis · 2017-01-19Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-04-20
Bylos Nr.
1A-236/2012
Teisminio proceso Nr.
1-40-1-00274-2007-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis (pirm.), Aloyzas Kruopys, Valdimaras Bavėjanas
Nuteistasis
L. K., R. K., R. T.
Nukentėjusysis
L. P.
Advokatai
Romaldas Brilius
Baudžiamoji byla Nr.1A-236/2012Procesinio sprendimo kategorijos:Teisminio proceso Nr. 1-40-1-00274-2007-8
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. balandžio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Aloyzo Kruopio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

gynėjams advokatams Romaldui Briliui, Birutei Jackienei, Arvydui Montrimui, Adolfui Remeikiui,

nuteistiesiems L. K., R. K., R. T.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K., R. T. ir L. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir L. K. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. K. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtosios bausmės dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais subendrintos su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. nuosprendžiu bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu paskirtomis bei neatliktomis bausmių dalimis ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. T. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vienuolikai metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. K., R. T. ir R. K. solidariai priteista 1500, 32 Lt turtinei žalai atlyginti ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios L. P. naudai.

Iš L. K., R. T. ir R. K. solidariai priteista 115 320, 03 Lt Valstybinei ligonių kasai už turėtas D. P. gydymo išlaidas.

Iš L. K., R. K. ir R. T. solidariai priteista 1109, 94 Lt valstybės naudai už nukentėjusiajai L. P. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K., R. K. ir R. T. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai, 2007-04-29, apie 14.30 val., Šiauliuose, tarp Dainavos tako 17 ir Ežero 3 namų esančiame pėsčiųjų take, tyčia, viešoje vietoje, įžūliais veiksmais, dėl asmeninių paskatų ir keršto, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį D. P. - L. K. savo vairuojamo automobilio VW Golf , valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekiu trenkė D. P. į kojas, nuo ko šis nugriuvo ir atsistojęs pradėjo bėgti, po to L. K., R. K. ir R. T. D. P. pavijo ir visi bendrais veiksmais sudavė jam smūgius kojomis ir lazdomis į galvos sritį, tuo padarydami D. P. muštinę žaizdą galvoje, dešinio smilkinkaulio lūžį, trauminę kraujo išlają virš kietojo smegenų dangalo dešinėje pusėje, kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl patirtos galvos traumos išsivysčius ilgalaikei potrauminei vegetacinei komai ir plaučių uždegimui, D. P. 2010 m. rugpjūčio 3 d. mirė. Šiais veiksmais L. K., R. K. ir R. T. tyčia nužudė nukentėjusįjį D. P. ir padarė viešosios tvarkos pažeidimą.

Nuteistasis L. K. apeliaciniu skundu nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės. Apeliantas nurodo, jog nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai jo atžvilgiu nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir iš dalies atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai). Nuosprendį priėmęs teismas neįvertino ir tų aplinkybių, kad apeliantas anksčiau teistas nebuvo, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, dirbo, yra charakterizuojamas teigiamai. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis D. P. mirė praėjus trejiems metams ir šešiems mėnesiams po jam padarytų sužalojimų, savo namuose, kur jam nebuvo teikiama kvalifikuota medicininė pagalba.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. K. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pakeisti ir sušvelninti paskirtąją laisvės atėmimo bausmę.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio D. P. nužudymo, yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina. Apelianto teigimu, nuosprendį priėmusio teismo išvada, jog jis veikė bendrininkų grupe su L. K. ir R. T., yra nepagrįsta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad apeliantas kokiu nors būdu būtų susitaręs su L. K. ir R. T. nužudyti D. P.. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo bei kitų nuteistųjų parodymus apie tai, kad jis (R. K.) įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai ir prieš nukentėjusįjį jokio fizinio smurto nenaudojo. Apeliantas savo parodymuose taip pat nuosekliai tvirtino, jog pats beisbolo lazdos neturėjo ir nežinojo apie tai, kad ją turi L. K.. Tą aplinkybę, jog D. P. smūgius beisbolo lazda sudavė tik L. K., patvirtina ir tai, jog netrukus po įvykio policijos pareigūnai surado tik vieną beisbolo lazdą. Be to, teisiamajame posėdyje apklausti tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai S. L., D. S. Ž. ir Z. Ž. patvirtino matę, jog tik vienas iš trijų nukentėjusįjį užpuolusių vyriškių turėjo beisbolo lazdą.

Pasak apelianto, byloje surinktais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusiojo D. P. mirties priežastimi buvo L. K. padaryti sužalojimai. Šis savo parodymuose neneigė sudavęs smūgį beisbolo lazda D. P. į dešinę galvos pusę. Tokie jo parodymai sutampa su byloje esančiomis teismo medicinos specialistų išvadomis, kuriose konstatuota, kad nukentėjusiajam mirtį sukėlė sužalojimai, padaryti dešinėje galvos pusėje. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad R. K. būtų sudavęs smūgius D. P. į galvą ar į kitą kūno vietą, kuriais būtų padaryti sužalojimai, turėję įtakos jo mirčiai. Teismo medicinos ekspertų išvados paneigia ir tą apygardos teismo išvadą, jog visi trys nuteistieji intensyviai smurtavo prieš D. P., suduodami smūgius rankomis, kojomis bei pagaliu į įvairias kūno vietas. Teismo medicinos ekspertizės akte ir specialistų išvadose konstatuota, jog sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti trimis trauminiais poveikiais.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne bendrininkų suduotų smūgių visuma, o konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai, už nužudymą atsako tas, kas sudavė mirtiną smūgį, jeigu nenustatyta, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Apelianto teigimu, pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad D. P. mirė nuo L. K. suduotų smūgių, o byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad apeliantas veikė bendrai su L. K. ir turėjo tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Todėl, R. K. teigimu, jis pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas.

Šalies argumentai

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė bausmių bendrinimą reglamentuojančias BK nuostatas, kadangi prie šiuo nuosprendžiu paskirtosios laisvės atėmimo bausmės pridėjo nepagrįstai didelę Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtų ir neatliktų bausmių dalis. Be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai į paskirtąją laisvės atėmimo bausmę neįskaitė suėmime išbūto laiko nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d.

Nuteistasis R. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis R. T. savo apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės tyčia nužudžius D. P.. Byloje esančiais duomenimis – teismo medicinos ekspertų išvadomis nustatyta, jog nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo sužalojimas dešinėje galvos pusėje, padarytas suduodant vieną smūgį į galvą. Nuteistasis L. K. savo parodymuose pripažino, jog smūgį beisbolo lazda D. P. į galvą sudavė būtent jis. Todėl, R. T. teigimu, visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusįjį bendrais veiksmais nužudė R. T., L. K. ir R. K..

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog apygardos teismas netinkamai įvertino liudytojų S. D., H. K. ir N. R. parodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog D. P. buvo mušamas ne su viena beisbolo lazda. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą paneigia ir įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad policijos pareigūnai, sulaikę nuteistuosius, rado tik vieną beisbolo lazdą, ant kurios buvo rastas L. K. piršto antspaudas. Apelianto teigimu, jo kaltės nužudžius D. P. nepatvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. 11-1656 (07), iš kurios matyti, jog ant D. P. sportinių kelnių buvo rasti tamsiai rudi medvilnės pluoštai, sutampantys su R. T. sportinio bliuzono dominuojančiais pluoštais. Nuteistasis R. T. apeliacinio skunde teigia, kad iki įvykio D. P. nepažinojo, su juo nekonfliktavo, todėl neturėjo jokio pagrindo prieš jį smurtauti.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. T. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį; Šiaulių apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje baudžiamąją bylą nutraukti, kadangi už šią nusikalstamą veiką jis jau buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu ir atliko paskirtąją bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. K., R. T. ir L. K. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistųjų R. K. ir R. T. apeliacinių skundų.

Iš nuteistųjų R. K. ir R. T. apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu jie nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu dalyje dėl jų nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl tyčinio D. P. nužudymo. Pasak apeliantų, byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog jie, veikdami bendrininkų grupe su L. K., turėdami vieningą tyčią, sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis, kojomis bei pagaliu į įvairias kūno vietas. Nuteistieji apeliaciniame skunde vienodai tvirtina, jog su nukentėjusiuoju konfliktavo ir jam mirtį sukėlusį sužalojimą padarė būtent L. K., o R. K. ir R. T. įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai, prieš D. P. jokio fizinio smurto nenaudojo, tik stengėsi besimušančiuosius išskirti. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad tokie nuteistųjų R. K. ir R. T. apeliacinių skundų argumentai neatitinka apygardos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Apeliantų kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką įrodyta byloje surinktais įrodymais, kuriuos, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų.

Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs pačių nuteistųjų, liudytojų N. R., S. T. D., E. L., S. L., Z. Ž., H. K., D. S. Ž. parodymus, teismo medicinos ekspertų išvadas bei jas pateikusių ekspertų paaiškinimus, rašytinius bylos duomenis, kurie BPK nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, padarė pagrįstą išvadą, jog 2007 m. balandžio 29 d., apie 14 val. 30 min., Šiauliuose, prie Dainavos tako 17 namo ir Ežerų gatvės 3 namo, nukentėjusįjį D. P. užpuolė ir mušė visi trys nuteistieji – L. K., R. K. bei R. T., suduodami smūgius rankomis, kojomis ir pagaliais į įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą. Tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų – S. T. D., H. K., E. L., S. L., D. S. Ž. parodymais byloje patikimai nustatyta, kad D. P. užpuolė ir prieš jį fizinį smurtą intensyviai vartojo visi trys nuteistieji: L. K. nuo užpuolikų bėgantį D. P. tyčia patrenkė automobiliu, pastarajam atsistojus ir bandant pabėgti, jį vėl pasivijo L. K. ir dar du vaikinai – R. K. bei R. T., kurie nukentėjusįjį ėmė mušti suduodami smūgius rankomis, kojomis bei lazdomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir į galvą. Liudytojai S. T. D. ir H. K. savo parodymuose patvirtino ir tai, kad du iš užpuolikų rankose turėjo medines lazdas, kuriomis taip pat sudavė daug smūgių nukentėjusiajam. Šių liudytojų parodymais paneigiami nuteistųjų R. K. ir R. T. apeliacinių skundų argumentai, kad jie įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai ir prieš nukentėjusįjį jokio smurto nenaudojo.

Apygardos teismo nuosprendyje pagrįstai nurodyta tai, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo netikėti šių pirmiau minėtų liudytojų parodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad jie įvykį pastebėjo atsitiktinai, konflikte dalyvavusių asmenų nepažinojo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, duodančių pagrindo manyti, jog jie, duodami parodymus apie nuteistųjų veiksmus, galėjo turėti išankstinį nusistatymą ar kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi. Priešingai nei teigiama R. K. ir R. T. apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį į nežymius netikslumus ir prieštaravimus tarp minėtų liudytojų parodymų. Tačiau, įvertinęs juos visumoje su kitais objektyviais bylos duomenimis, pagrįstai nurodė, jog šie prieštaravimai yra paaiškinami tuo, kad šioje byloje parodymus davę liudytojai įvykį stebėjo ne vienu metu, t.y. vieni matė D. P. užpuolimo pradžią, kiti – pabaigą, pats įvykis buvo dinamiškas, aplink buvo daug žmonių, liudytojai nusikaltimą stebėjo iš skirtingų vietų, todėl kai kurias aplinkybes pastebėjo, įsiminė ir apklausų metu nurodė nevienodai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų šių liudytojų parodymai sutampa dėl esminės jų nurodytos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant apeliantų baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį klausimą – intensyvų fizinį smurtą, suduodami smūgius į įvairias kūno vietas, tuo pačiu metu vartojo ne vienas asmuo, o visi trys užpuolikai.

Nuteistųjų R. K. ir R. T. apeliaciniuose skunduose teisingai nurodoma, kad pagal byloje esančias teismo medicinos ekspertų išvadas, D. P. mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, pasireiškęs kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinio pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimu, dešinio smilkinkaulio ir kaukolės pamato vidurinės dešinės duobės lūžiu, kas komplikavosi ilgalaike potraumine vegetacine koma bei plaučių uždegimu (1 t. 52 b.l., 5 t. 193-199 b.l., 6 t. 28-32 b.l.). Tačiau ši aplinkybė nepašalina nuteistųjų R. K. ir R. T. baudžiamosios atsakomybės dėl nukentėjusiojo D. P. nužudymo. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo bendravykdytojai. Esant susitarimui visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad prieš nukentėjusįjį D. P. intensyviai smurtavo visi trys nuteistieji – R. K., R. T. ir L. K., suduodami smūgius rankomis, kojomis bei lazdomis į įvairias kūno vietas. Visų trijų nuteistųjų naudoto smurto pobūdis, intensyvumas, panaudoti įrankiai, veiksmų pavojingumo ir bendrumo suvokimas bei pritarimas vienas kito veiksmams neabejotinai patvirtina jų susitarimą veikti bendrai ir neapibrėžtą tyčią, apimančią sunkaus sveikatos sutrikdymo ar net nužudymo padarymą. Vadinasi, net ir nustačius, kad nukentėjusysis D. P. mirė nuo vieno iš bendrininkų – L. K. suduoto smūgio, už pastarojo nužudymą turi atsakyti visi prieš jį intensyviai smurtavę bendrininkai. Todėl nuteistieji R. K. ir R. T. pagrįstai pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis R. T. savo apeliacinio skundo reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį motyvuoja tuo, jog už šią nusikalstamą veiką jis jau buvo nuteistas Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu ir už šią nusikalstamą veiką paskirtąją laisvės atėmimo bausmę jau yra atlikęs. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą pripažįsta nepagrįstu. Iš tiesų, Šiaulių apygardos teismas 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu pripažino R. T. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl R. T. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį įsiteisėjo 2010 m. gegužės 12 d., Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją byla kasacine tvarka, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi nuteistojo R. K. kasacinį skundą atmetė. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms – 2010 m. rugpjūčio 3 d. mirus nukentėjusiajam D. P., Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas procesas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2011 m. sausio 7 d. kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį bei, atnaujinus šią baudžiamąją bylą, perduoti ją iš naujo tirti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą tenkino ir, panaikinęs minėtus teismų sprendimus, perdavė šią baudžiamąją bylą iš naujo tirti. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo R. T. apeliaciniame skunde, skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu jis nebuvo antrą kartą nuteistas už tą pačią nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo pripažintas kaltu Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, kadangi pastarasis apygardos teismo nuosprendis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi buvo panaikintas. Be to, iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad jį priėmęs teismas įskaitė R. T. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką visą suėmime išbūtą ir atliktos bausmės laiką nuo 2007 m. balandžio 29 d. iki nuosprendžio priėmimo.

Nuteistasis R. K. savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, bendrindamas jam šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas, kadangi pridėjo aiškiai per didelę paskirtų ir neatliktų bausmių dalį.

BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kaip numatyta BK 63 straipsnio 9 dalyje, pirmiau nurodyta bausmių bendrinimo taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. K. po nusikalstamų veikų, padarytų 2007 m. balandžio 29 d., už kurias jis nuteistas skundžiamu teismo nuosprendžiu, dar padarė naujas nusikalstamas veikas, už kurias buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. bei Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 4 dalies, 5 dalies 2 punkto, 9 dalies nuostatomis, pagrįstai šiuo nuosprendžiu paskirtąją bausmę subendrino su minėtais Šiaulių miesto apylinkės teismo bei Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jei neteisinga bausmė susijusi su esminiais baudžiamojo įstatymo pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apygardos teismas, bendrindamas R. K. paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes, BK 63 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Tuo tarpu Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kokią dalį bausmių, paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas, teismas turi pridėti prie griežčiausios paskirtos bausmės. Vadinasi, teismas, įvertinęs visas byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, turi teisę ir pareigą nuspręsti, kokią paskirtų bausmių už atskiras nusikalstamas veikas dalį pridėti prie griežčiausios bausmės. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. K. galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų, pažeidė BK bendrosios dalies nuostatas ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Nepagrįstas ir nuteistojo R. K. apeliacinio skundo argumentas, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai jam į bausmės laiką neįskaitė suėmime išbūto laiko nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šioje byloje R. K. BPK 140 straipsnio tvarka sulaikytas 2007 m. balandžio 29 d. (2 t. 160 b.l.). 2007 m. balandžio 30 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas buvo tęsiamas iki Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (5 t. 73-84 b.l.). R. K. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas minėtu Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendis įsiteisėjo 2010 m. gegužės 12 d. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 24 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2008 m. balandžio 25 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 12 d. nuosprendį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį bei perdavė šią baudžiamąją bylą tirti iš naujo. Atnaujinus šią baudžiamąją bylą, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartimi R. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurios terminas buvo tęsiamas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo. Vadinasi, nuo 2011 m. vasario 24 d. iki 2011 m. kovo 1 d. nuteistajam R. K. šioje byloje nebuvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad šiuo laikotarpiu jis atlikinėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtąsias ir subendrintas laisvės atėmimo bausmes (7 t. 167-168 b.l.). Tuo tarpu iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad jį priėmęs teismas R. K. į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitė suėmime išbūtą laiką nuo minėtos Šiaulių miesto apylinkės teismo nutarties priėmimo, t.y. nuo 2011 m. kovo 1 d., iki nuosprendžio paskelbimo dienos – 2011 m. lapkričio 15 d. bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 19 d. ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 20 d. nuosprendžiais paskirtųjų bausmių atliktą dalį.

Dėl nuteistojo L. K. apeliacinio skundo.

Iš nuteistojo L. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nors ir neginčija savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, tačiau nurodo, jog nukentėjusiojo D. P. mirtį galėjo lemti ir tai, kad jam nebuvo teikiama tinkama medicininė priežiūra. Tokie nuteistojo L. K. apeliacinio skundo argumentai paneigiami objektyviais bylos duomenimis. Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 458/10(04) matyti, kad D. P. mirtis įvyko nuo patirtos galvos traumos, išsivysčius ilgalaikei potrauminei vegetacinei komai ir plaučių uždegimui (6 t. 28-32 b.l.). Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas H. Daujotas patvirtino savo pirmiau minėtą išvadą ir papildomai paaiškino, kad nukentėjusiojo D. P. tiesiogine mirties priežastimi buvo galvos trauma, kuri komplikavosi ilgalaike vegetacine potraumine koma ir plaučių uždegimu. Ekspertas taip pat nurodė, jog plaučių uždegimas išsivystė kaip tiesioginė galvos traumos pasekmė, kadangi dėl priverstinės gulimos padėties plaučių ventiliacija buvo apribota. Medicininiuose dokumentuose, kurie buvo pateikti ekspertui, nebuvo jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusiojo D. P. mirtį galėjo lemti kokie nors kiti sužalojimai ar ligos (7 t. 100-101 b.l.). Taigi pirmiau aptarti bylos duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad tiesioginė D. P. mirties priežastis buvo bendrais nuteistųjų, tarp jų ir L. K., veiksmais padarytas galvos sužalojimas, išsivystęs į ilgalaikę vegetacinę komą bei plaučių uždegimą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, L. K. paskyrė teisingą ir tinkamai motyvuotą bausmę.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas įvertina, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo L. K. parodymai viso proceso metu nebuvo nei išsamūs, nei nuoširdūs. Nors apeliantas viso proceso metu prisipažino smurtavęs prieš nukentėjusįjį D. P., tačiau neigė jo bendrininkų R. K. ir R. T. intensyvius smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokie nuteistojo L. K. parodymai buvo paneigti pirmiau aptartais bylos duomenimis. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad apeliantas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų prisipažino ne savo noru, o dėl byloje surinktų duomenų, pagrindžiančių jo dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nuteistojo L. K. atžvilgiu.

Šiaulių apygardos teismas, skirdamas L. K. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į tai, kad apeliantas padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino L. K. asmenybę (anksčiau neteistas, iki nusikalstamos veikos padarymo dirbo, charakterizuojamas teigiamai). Priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas įvertino ir tai, kad apeliantas atlygino dalį savo nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos ir šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia. Apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad L. K. atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas L. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį nustatė artimą šių BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkiui. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog L. K. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta bausmė nelaikytinos akivaizdžiai per griežtomis, todėl jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų R. T., R. K. ir L. K. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Valdimaras BavėjanasAloyzas Kruopys