Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

gynėjams advokatams Kęstučiui Dobilui, Vitalijai Smolenskienei, Leonorai Vasiliauskienei, Eugenijai Liutvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiosios E. V. ir nuteistojo A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalį (keturios nusikalstamos veikos), 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) bei 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos G. J. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos A. J. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos K. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos S. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir devyniems mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos N. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos, įvykdytos M. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu septyniems mėnesiams;

- pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir S. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, S. Ž. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant S. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vienerius metus pašalinti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

Iš S. Ž. priteista: po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų G. J., A. J., K. P., S. P. naudai; po 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų N. P. ir M. P. naudai; 310 Lt turtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios M. P. naudai; Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus naudai 6873, 54 Lt nukentėjusiajam K. P. išmokėtų socialinio draudimo išmokų, 929, 73 Lt nukentėjusiajai G. J. išmokėtų socialinio draudimo išmokų, 1434, 39 Lt nukentėjusiajam S. P. išmokėtų socialinio draudimo išmokų; Valstybinės ligonių kasos naudai 1048, 40 Lt turėtoms nukentėjusiosios G. J. turėtoms gydymo išlaidoms atlyginti, 3850, 70 Lt turėtoms nukentėjusiojo K. P. turėtoms gydymo išlaidoms atlyginti, 197, 70 Lt turėtoms nukentėjusiojo N. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

A. K. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir nuteistas:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (nusikalstama veika, įvykdyta V. V. atžvilgiu) – laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalį – (nusikalstama veika, įvykdyta S. P. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 138 straipsnio 2 dalį (nusikalstama veika, įvykdyta E. V. atžvilgiu) – laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. K. priteista: 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo V. V. naudai; po 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų E. V. ir S. P. naudai; Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus naudai 9212, 70 Lt nukentėjusiajam V. V. išmokėtų socialinio draudimo išmokų; Valstybinės ligonių kasos naudai 7462, 35 Lt turėtoms nukentėjusiojo V. V. gydymo išlaidoms atlyginti.

Iš S. Ž. ir A. K. solidariai priteista: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus naudai nukentėjusiajam S. P. išmokėtų 1434, 39 Lt socialinio draudimo išmokų; Valstybinės ligonių kasos naudai 2318, 90 Lt turėtoms nukentėjusiojo S. P. gydymo išlaidoms atlyginti.

A. A. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, A. A. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams. A. A. įpareigotas per šį terminą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per šešis mėnesius pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Iš A. A. priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo A. J. naudai.

Iš S. Ž. ir A. A. solidariai priteista: Valstybinio socialinio fondo valdybos Kauno skyriaus naudai 286, 15 Lt nukentėjusiajam A. J. išmokėtų socialinio draudimo išmokų; Valstybinės ligonių kasos naudai 159, 40 Lt turėtoms nukentėjusiojo A. J. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teismas nustatė, kad A. K. 2009 m. vasario 1 d., apie 2 val. nakties, Kaune, prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, tyčia ir iš chuliganiškų paskatų padarė šias nusikalstamas veikas:

Veikdamas bendrai su S. Ž., nesunkiai sužalojo nukentėjusį S. P., o būtent: A. K. kirviu ne mažiau keturių kartų sudavė S. P. į dešinįjį petį, dešinę ranką, dešinę koją, krūtinės ląstos dešinę pusę ir ne mažiau dviejų kartų spyrė S. P. į veidą ir į kojas, tuo pat metu S. Ž. metaliniu žarstekliu ne mažiau vieno karto sudavė S. P. į krūtinę ir pilvą, ir šiais veiksmais A. K. ir S. Ž. padarė nukentėjusiajam S. P. veido sumušimą, dešinio peties sąnario sumušimą, poodines kraujosruvas krūtinėje, pilve, dešinėje rankoje, kojose, odos nubrozdinimus dešinėje kojoje, krūtinės ląstos dešinės pusės IV- VI šonkaulių lūžimus su kraujo susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą;

A. K. kirviu ne mažiau dviejų kartų sudavė V. V. į kairiąją šlaunį ir į dešinę smilkinio-momens sritį, padarydamas nukentėjusiam V. V. poodinę kraujosruvą kairėje šlaunyje, muštinę žaizdą dešinio momens-smilkinio srityje, įspaustinį skeveldrinį dešinio momenkaulio lūžį, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, dešinės momeninės ir kaktinės skilties sumušimą t.y. sunkų sveikatos sutrikdymą;

A. K. ne mažiau vieno karto kumščiu sudavė nukentėjusiajai E. V. į galvą ir ne mažiau šešių kartų spyrė jai į dešinį žastą, kairiąją šlaunį, kairiąją blauzdą, dešinį riešą, dešinę alkūnę, dešinį petį, padarydamas E. V. galvos sumušimą su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, poodines kraujosruvas dešinio žasto srityje, kairės šlaunies srityje, kairėje blauzdoje, dešinio riešo sumušimą, dešinės alkūnės sumušimą, dešinio peties sumušimą, susikomplikavusį traumine pleksopatija t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

S. Ž. 2009 m. vasario 1 d., apie 2 val. nakties, būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, Kaune, prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, tyčia ir iš chuliganiškų paskatų padarė šias nusikalstamas veikas:

Turėdamas rankose metalinį žarsteklį, įsiveržė į (duomenys neskelbtini) Kaune esančio namo kiemą, kur metaliniu žarstekliu ne mažiau septyniolikos kartų sudavė G. J. į momens ir viršugalvio sritį, nugarą, dešinįjį dilbį, dešinįjį žastą, dešinę alkūnę, dešiniąją plaštaką, kairįjį dilbį, kairįjį žastą, kairiąją plaštaką, kairįjį kelį ir padarė nukentėjusiajai G. J. muštines žaizdas momens ir viršugalvio srityse, odos nubrozdinimus nugaroje, dešiniajame dilbyje, dešinėje plaštakoje, kairiajame dilbyje, poodines kraujosruvas dešiniajame žaste, dešiniajame dilbyje, dešinėje alkūnėje, kairiajame žaste, kairiajame dilbyje, plaštakose, kairiajame kelyje t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą;

S. Ž. metaliniu žarstekliu ne mažiau devynių kartų sudavė K. P. į galvą, krūtinę, pilvą, kairįjį šoną, kairįjį dilbį, dešinįjį kelį, kairiąją blauzdą, kairįjį raktikaulį, padarydamas nukentėjusiajam K. P. muštinę žaizdą kairiajame momenyje, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, poodines kraujosruvas krūtinėje, priekinėje pilvo sienoje, poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairiajame šone, odos nubrozdinimus kairiajame dilbyje, dešiniajame kelyje, kairėje blauzdoje, bei kairio raktikaulio lūžį ir krūtinės sumušimą, kurie komplikavosi abipusiu potrauminiu pleuritu t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą;

S. Ž. metaliniu žarstekliu ne mažiau dviejų kartų sudavė A. J. į galvą, o tuo pat metu A. A. mediniu kastuvo kotu ne mažiau vieno karto sudavė A. J. į krūtinę. Tokiais bendrais veiksmais S. Ž. ir A. A. padarė nukentėjusiajam A. J. muštines žaizdas kaktoje ir pakaušio srityje bei krūtinės ląstos sumušimą t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą;

S. Ž., veikdamas bendrai su A. K., nesunkiai sužalojo nukentėjusį S. P., o būtent: metaliniu žarstekliu ne mažiau vieno karto jis sudavė S. P. į krūtinę - pilvą, o A. K. kirviu ne mažiau keturių kartų sudavė S. P. į dešinįjį petį, dešinę ranką, dešinę koją, krūtinės ląstos dešinę pusę ir ne mažiau dviejų kartų spyrė S. P. į veidą ir į kojas. Bendrais su A. K. veiksmais jis padarė nukentėjusiajam S. P. veido sumušimą, dešinio peties sąnario sumušimą, poodines kraujosruvas krūtinėje- pilve, dešinėje rankoje, kojose, odos nubrozdinimus dešinėje kojoje, krūtinės ląstos dešinės pusės IV- VI šonkaulių lūžimus su kraujo susikaupimu dešinėje krūtinplėvės ertmėje t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą;

S. Ž. metaliniu žarstekliu ne mažiau dviejų kartų sudavė N. P. į dešinę plaštaką ir į galvą bei padarė nukentėjusiajam N. P. poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinės plaštakos srityje, muštinę žaizdą galvos kairėje t.y nežymų sveikatos sutrikdymą;

S. Ž. metaliniu žarstekliu ne mažiau trijų kartų sudavė M. P. į kairįjį dilbį, kairiąją alkūnę ir kairįjį žastą, padarydamas nukentėjusiajai M. P. muštinę žaizdą kairės alkūnės srityje, poodines kraujosruvas kairiojo žasto ir kairiojo dilbio srityse t.y nežymų sveikatos sutrikdymą;

S. Ž. metaliniu žarstekliu tyčia išdaužė Kaune, (duomenys neskelbtini) esančio M. P. namo lango stiklą ir taip sunaikino M. P. nedidelės vertės turtą, padarydamas nukentėjusiajai M. P. 310 Lt. vertės turtinę žalą.

A. A. 2009 m. vasario 1 d., apie 2 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, tyčia ir iš chuliganiškų paskatų, turėdamas rankose medinį kastuvo kotą,009-02-041nę, V.. įsiveržė į (duomenys neskelbtini) Kaune esančio namo kiemą, kur mediniu kastuvo kotu ne mažiau vieno karto sudavė A. J. į krūtinę, tuo pat metu S. Ž. metaliniu žarstekliu ne mažiau dviejų kartų sudavė A. J. į galvą. Bendrais su S. Ž. veiksmais A. A. padarė nukentėjusiajam A. J. muštines žaizdas kaktoje ir pakaušio srityje bei krūtinės ląstos sumušimą t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas S. Ž. bausmę pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 5 straipsnyje imperatyviai nurodyta, kad bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. BK 187 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba areštas. Tuo tarpu nuosprendį priėmęs teismas S. Ž. už šią nusikalstamą veiką paskyrė sankcijoje nenumatytą bausmę – laisvės atėmimą, tokiu būdu pažeisdamas BK 2 ir 5 dalių nuostatas. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti. S. Ž. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirti bausmę – areštą trisdešimčiai (30) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirtąją bausmę ir Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 1 dalį paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir S. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, S. Ž. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant S. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vienerius metus pašalinti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

Nukentėjusioji E. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl nuteistiesiems S. Ž., A. A. ir A. K. paskirtųjų bausmių yra nepagrįstas, todėl keistinas. Apeliantės teigimu, nuosprendį priėmęs teismas tinkamai neįvertino nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir nepagrįstai konstatavo, jog nukentėjusieji taip pat naudojo fizinį smurtą pastarųjų atžvilgiu. E. V. teigimu, nukentėjusieji nuteistųjų atžvilgiu fizinį smurtą vartojo siekdami apsiginti nuo šių agresyvių, smurtinių veiksmų. Objektyviems bylos duomenims prieštarauja ir ta pirmosios instancijos teismo išvada, kad neteisėtą nuteistųjų elgesį iš dalies išprovokavo pačių nukentėjusiųjų elgesys. Nuteistųjų parodymų apie tai, kad nukentėjusieji agresyviai elgėsi jų atžvilgiu, buvo užlipę ant automobilio kapoto ir tokiu būdu jį apgadino, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Nors pirmosios instancijos teismas ir pripažino, kad nuteistieji S. Ž., A. K. ir A. A. fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo dėl chuliganiškų paskatų, tačiau tinkamai neįvertino to, kad nuteistųjų veiksmai pasižymėjo ypatingu cinizmu bei žiaurumu.

Apeliantė teigia, jog nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, nepagrįstai atsižvelgė į jų neva jauną amžių. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu nuteistiesiems buvo atitinkamai 26, 25 ir 20 metų. Akivaizdu, jog tokio amžiaus asmenys yra pakankamai socialiai ir psichiškai subrendę, kad suprastų savo veiksmų pavojingą pobūdį ir numatytų galimus padarinius. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį į tai, kad S. Ž. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Ši aplinkybė neigiamai charakterizuoja nuteistąjį S. Ž. ir yra pakankamas pagrindas sugriežtinti jam paskirtąją bausmę.

Nukentėjusioji E. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo nuosprendį ir nuteistiesiems S. Ž., A. K. bei A. A. paskirti griežtesnes bausmes.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Iš nuteistojo A. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nusikalstamos veikos buvo padarytos dėl chuliganiškų paskatų. Apeliantas teigia, jog konfliktas su nukentėjusiaisiais prasidėjo todėl, kad jie, būdami apsvaigę nuo alkoholio, slidžiame kelyje sustabdė R. J. vairuojamą automobilį ir jį apgadino. Todėl S. Ž. ir A. A. iš pastarojo nuomojamo buto paėmė metalinį žarsteklį ir medinį kastuvo kotą, turėdami tikslą sugrįžti į įvykio vietą ieškoti pamestų daiktų ir, esant reikalui, apsiginti nuo agresyvių nukentėjusiųjų veiksmų. Apeliantas teigia tokiems S. Ž. ir A. A. veiksmams pritaręs, kadangi įvertinęs nukentėjusiųjų skaičių, jų kūno sudėjimus, jis pagrįstai manęs, kad gali tekti nuo jų apsiginti. Nuteistasis A. K. tvirtina, jog jis su kitais nuteistaisiais į įvykio vietą grįžo ne siekdamas sužaloti nukentėjusiuosius ir priešpastatyti save, bet norėdamas surasti pamestus daiktus. Visiems nuteistiesiems R. J. vairuojamu automobiliu nuvykus prie Sodybų gatvės 4 numeriu pažymėto namo, apeliantas liko sėdėti automobilyje. Netrukus jis išgirdo S. Ž. pagalbos šauksmą, todėl, paėmęs iš bagažinės kirvį, sudavė juo dviem vyriškiams, kurie tuo metu spardė gulintį S. Ž.. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš anksto neplanavo savo nusikalstamų veiksmų, elgėsi spontaniškai.

Nuteistojo teigimu, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų, nors byloje nustatytos visos šio BK bendrosios dalies straipsnio taikymo sąlygos. A. K. teigia, kad 2009 m. vasario 1 d. pats savo noru atvyko į policijos įstaigą ir pranešė apie įvykdytas nusikalstamas veikas. Nuteistasis teigia, jog į policijos įstaigą iš karto po 2009 m. vasario 1 d. įvykusių muštynių jis neatvyko todėl, kad iš anksto buvo suplanavęs kelionę į Airiją. Tačiau po to, kad S. Ž. motina pranešė jam apie nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų mastą, jis netrukus grįžo į Lietuvą ir prisipažino įvykdęs nusikalstamas veikas. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas davė išsamius ir vienodus parodymus apie jo padarytas nusikalstamas veikas. Iki pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime policijos pareigūnams nebuvo žinomos visos aplinkybės, susijusios su A. K. dalyvavimu sužalojant nukentėjusiuosius. Nuteistasis tvirtina neprašęs kitų nuteistųjų šioje byloje – A. A., S. Ž. bei liudytojų R. J., R. T. duoti melagingus, apeliantą teisinančius parodymus. Apeliantas teigia, jog šios pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad jis dėl įvykdytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailisi. Be to, A. K. pats, savo noru atlygino didelę dalį padarytos turtinės žalos nukentėjusiesiems E. V. ir V. V. bei susitarė su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba dėl likusios turtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad tiek nusikalstamų veikų padarymo metu, tiek dabar jis dirba, darboviečių išduotose pažymose yra charakterizuojamas gerai. Dėl paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės jis neabejotinai netektų darbo ir būtų apsunkintos galimybės atlyginti nukentėjusiesiems priteistus civilinius ieškinius. Be to, nuteistasis ketina sukurti šeimą, kurią taip pat privalo išlaikyti.

Nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį pakeisti, jo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

Teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė prokuroro ir nukentėjusiosios E. V. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, o nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusioji E. V. ir jos atstovas prašė nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusieji A. P. ir S. P. prašė nukentėjusiosios E. V. apeliacinį skundą tenkinti; nuteistasis A. K. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis A. A. ir jo gynėja prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis S. Ž. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo A. K. ir nukentėjusiosios E. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Nors nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtąsias bausmes, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su apygardos teismo išvada, jog inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė dėl chuliganiškų paskatų. Apeliantas tvirtina, jog į įvykio vietą grįžo siekdamas ne sužaloti nukentėjusiuosius, o padėti kartu buvusiems S. Ž. bei A. A. surasti ankstesnio konflikto metu pamestus daiktus. Tuo tarpu fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu jis panaudojo gindamasis pats ir gindamas S. Ž. nuo nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais ir konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir jais remiantis teisingai nustatė A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes. Šių objektyviais bylos duomenimis nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių visetas leido padaryti pagrįstą išvadą, kad apeliantas nukentėjusiuosius V. V., S. P. ir E. V. sužalojo dėl chuliganiškų paskatų.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Nusikalstamos veikos motyvas ar tikslas yra būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai tuo atveju, kai jie tiesiogiai nurodyti BK straipsnio, aprašančio tos veikos sudėtį, dispozicijoje. Šiuo konkrečiu atveju chuliganiškos paskatos yra būtinas nusikaltimų, numatytų BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėties požymis ir veikos kvalifikuojamos pagal šiuos BK straipsnius tik tuo atveju, kai žmogaus sveikata sunkiai ir nesunkiai sutrikdoma nurodytais motyvais arba siekiant nurodyto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-652/2007).

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – nuteistųjų A. K., S. Ž., A. A., nukentėjusiųjų A. J., V. V., E. V., G. J., K. P., S. P., N. P., M. P., liudytojų E. P., B. P., R. J. parodymais, įvykio vietos bei automobilio SAAB 95, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolų duomenimis patikimai nustatyta, kad: pirmasis konfliktas tarp nukentėjusiųjų ir nuteistųjų S. Ž., A. K., A. A. kilo pastariesiems R. J. vairuojamu automobiliu SAAB 95 važiuojant Sodybų gatve, kurioje stovėjusi nukentėjusiųjų kompanija neleido pravažiuoti, o vienas iš vyriškių koja spyrė į automobilio kapotą; nuteistiesiems išlipus iš automobilio ir papriekaištavus dėl tokių nukentėjusiųjų veiksmų, tarp automobilyje buvusių jaunuolių ir nukentėjusiųjų kilo žodinis konfliktas, kurio metu abi konfliktuojančios pusės apsistumdė; po šio konflikto S. Ž., A. K. ir A. A., nuvykę į pastarojo namus, pasiėmė metalinį žarsteklį ir kastuvo kotą; grįžus į įvykio vietą, iš automobilio išlipo S. Ž. ir A. A., rankose laikydami žarsteklį bei kastuvo kotą, ir netrukus jais sudavė smūgius nukentėjusiesiems; po kurio laiko iš automobilio išlipo ir A. K., kuris kirviu sudavė smūgius V. V., S. P. bei E. V.. Šios pirmiau nurodytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistieji į įvykio vietą, apsiginklavę lazda, metaliniu žarstekliu ir kirviu, grįžo ne ieškodami pamestų daiktų, o siekdami atkeršyti nukentėjusiesiems dėl pirmiau įvykusio mažareikšmio konflikto. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad nuteistieji S. Ž. ir A. A. iš automobilio išlipo rankose laikydami kitų asmenų sveikatai sutrikdyti panaudotus įrankius ir netrukus jais sudavė smūgius nukentėjusiesiems. Prie tokių nuteistųjų S. Ž. ir A. A. neteisėtų veiksmų prisijungė ir A. K., kuris iš automobilio išlipo rankose turėdamas kirvį, kuriuo ir sudavė smūgius nukentėjusiesiems V. V., E. V. ir S. P.. Akivaizdu, jog nuteistieji, kerštaudami dėl prieš tai įvykusio konflikto, suduodami smūgius lazda, metaliniu žarstekliu ir kirviu nukentėjusiems, tarp jų ir moterims, pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. K. sunkiai sutrikdė V. V. sveikatą ir nesunkiai sutrikdė E. V. bei S. P. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, yra pagrįsta.

Priešingai nei teigiama nukentėjusiosios E. V. apeliaciniame skunde, byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustatyta, kad pirmasis konfliktas kilo ne tik dėl nuteistųjų agresyvių veiksmų, bet ir dėl nukentėjusiųjų elgesio. Nuteistieji S. Ž., A. A. ir A. K. savo parodymuose vienodai teigė, jog konfliktas kilo todėl, kad nukentėjusieji neleido pravažiuoti automobiliu Sodų gatve, o vienas iš nukentėjusiųjų kompanijoje buvusių vyriškių koja spyrė į R. J. vairuojamo automobilio kapotą, tokiu būdu jį apgadindamas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti tokiais nuteistųjų parodymais, kadangi juos patvirtina kiti objektyvūs bylos duomenys. Liudytoja R. J. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog konfliktas su nukentėjusiaisiais kilo po to, kai šie neleido jai pravažiuoti Sodų gatve ir apgadino automobilį SAAB 95. Išlipę iš automobilio S. Ž., A. A. ir A. K. su nukentėjusiaisiais apsižodžiavo ir apsistumdė (3 t. 120-130 b.l.). Tokius nuteistųjų bei liudytojos R. J. parodymus patvirtina automobilio SAAB 95, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad priekinėje automobilio dalyje, ant variklio dangčio matyti subraižymai, nežymus įdubimas, ant kairės pusės sparno, ties posūkio lempute, rasti subraižymai (2 t. 161-162 b.l.). Šie objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog konfliktas kilo todėl, kad nukentėjusieji siauroje gatvėje neleido pravažiuoti R. J. vairuojamam automobiliui ir jį apgadino. Vien tik nukentėjusiosios E. V. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad nuteistieji nereikalavo atlyginti žalos dėl apgadinto automobilio, neduoda pagrindo išvadai, kad nuteistųjų S. Ž., A. A., A. K., liudytojos R. J. parodymai dėl automobilio SAAB 95 apgadinimo aplinkybių yra nepatikimi. Nukentėjusieji A. J., V. V., S. P., liudytoja B. P. savo parodymuose pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pirmojo konflikto metu apsižodžiavo ir apsistumdė abiejuose kompanijose buvę asmenys. Tai, kad prieš nuteistuosius smurtą pavartojo ir nukentėjusieji, patvirtina byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados, kuriose konstatuoti įvairaus pobūdžio sužalojimai nuteistiesiems S. Ž., A. A., A. K. (4 t. 78-79, 151-152 b.l., 5 t. 59 b.l.). Įvertinęs šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Kauno apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmojo susitikimo metu konfliktą išprovokavo ne tik agresyvūs nuteistųjų veiksmai, bet iš dalies ir netinkamas nukentėjusiųjų elgesys.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija).

Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais – pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

BK 2 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Tai reiškia, kad asmeniui, pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, nesant pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų, gali būti skiriama tik tokia bausmės rūšis, kokia numatyta jam inkriminuojama Baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies straipsnio sankcijoje.

Prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai teigia, jog Kauno apygardos teismas, skirdamas S. Ž. bausmę pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, pirmiau nurodytų Baudžiamojo įstatymo reikalavimų nesilaikė ir už šią nusikalstamą veiką nepagrįstai paskyrė bausmę, kuri nėra numatyta BK 187 straipsnio 3 dalies sankcijoje. Už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą. Tuo tarpu nuosprendį priėmęs teismas S. Ž. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskyrė laisvės atėmimo bausmę trims mėnesiams. Tokiu būdu Kauno apygardos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas.

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas S. Ž. bausmę pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, atsižvelgia į tai, kad jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs septynias tyčines, baigtas nusikalstamas veikas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas nuteistiesiems bausmes, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nusikalstamų veikų padarymui iš dalies įtakos turėjo ir netinkamas nukentėjusiųjų elgesys. S. Ž. anksčiau teistas nebuvo, jis savo kaltę dėl inkriminuotų nusikalstamų veiksmų visiškai pripažino, nuoširdžiai gailisi ir tai pagrįstai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). S. Ž. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti S. Ž. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskyrus arešto bausmę trisdešimčiai parų.

Nukentėjusioji E. V. savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems S. Ž., A. A. ir A. K. bausmes, netinkamai įvertino jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis, todėl paskyrė aiškiai per švelnias bausmes. Tuo tarpu nuteistasis A. K. apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtąsias bausmes. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų reikalavimus pripažįsta nepagrįstais.

Nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmes S. Ž., A. A. ir A. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į jų asmenybes charakterizuojančius požymius. S. Ž., A. A., A. K. atitinkamai padarė septynias, vieną ir tris tyčines, baigtas nusikalstamas veikas. Dėl jų neteisėtų veiksmų buvo padaryti įvairaus masto sveikatos sutrikdymai aštuoniems nukentėjusiesiems. A. K. ir A. A. nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo. Priešingai nei teigiama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistieji sąlyginai yra jauno amžiaus, anksčiau neteisti, todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog jų įvykdytos nusikalstamos veikos yra labiau atsitiktinio pobūdžio, nei dėsningas jų ankstesnio gyvenimo būdo padarinys. Šiuo atveju nuteistųjų jaunas amžius buvo vertinamas ne kaip pakankamos psichinės, fizinės ir socialinės brandos kriterijus, lemiantis jų gebėjimą atsakyti už padarytas nusikalstamas veikas, o kaip aplinkybė, charakterizuojanti kaltininkus ir leidžianti įvertinti, kokia jiems paskirta bausmė atitiks teisingumo principą, atsižvelgiant į teisiamųjų interesus, jų pasitaisymo galimybes.

Nuteistasis A. K. savo apeliaciniame skunde akcentuoja, jog prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dėl jų gailisi ir atlygino dalį savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai ir nustatė visų nuteistųjų atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o A. K. ir A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino ir tai, kad jie atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje nenustatyta A. K. ir A. A. atsakomybę sunkinančių aplinkybių; S. Ž. atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nukentėjusioji E. V., aplinkybė, jog S. Ž. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų, skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje įvertinta tinkamai.

Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės turėtų būti sušvelnintos dar ir todėl, kad jis, būdamas laisvėje, galėtų dirbti ir greičiau atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę bei neturtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismas tokius nuteistojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis (tikslai), kurioje be kita ko nurodyta, jog skiriant bausmę asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, siekiama užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas įpareigoja teismą atsižvelgti tiek į nukentėjusiojo, tiek į teisiamojo interesus, jo pasitaisymo galimybes, o taip pat ir į visuomenės interesus. Bausmė skiriama siekiant užtikrinti ne vieną kurį nors iš pirmiau nurodytų interesų, o jų visumą, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų. Todėl apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog apeliantas, būdamas laisvėje, galėtų greičiau atlyginti savo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nelaikytina prioritetu ir negali nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymo reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę vykdant teisingumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistiesiems laisvės atėmimo vietose yra numatoma galimybė dirbti bei užsidirbti, todėl ir atlikdamas realią laisvės atėmimo bausmę apeliantas turės galimybę pašalinti savo nusikalstama veika padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

Kaip jau minėta, BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką skiriama sankcijos ribose. Švelnesnę, negu sankcijoje numatyta, bausmę, kaip to prašo nuteistasis A. K., skirti galima tik taikant BK 62 straipsnio 1, 2, ar 4 dalis arba 54 straipsnio 3 dalį, tačiau šių normų taikymui apelianto atžvilgiu nėra įstatyme reikalaujamų sąlygų.

BK 62 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ir pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi, atlygino dalį savo nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. Tačiau minėto BK straipsnio taikymui būtina nustatyti dar vieną aplinkybę – kad kaltininkas pats, savo noru atvyko ir pranešė apie įvykdytą nusikalstamą veiką. Asmens atvykimas ar pranešimas apie nusikalstamos veikos padarymą laikytinas savanorišku, kai asmuo taip elgiasi savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių. Vertinant asmens elgesio savanoriškumą, atsižvelgtina į tai, kada teisėsaugos institucijos sužinojo apie nusikalstamą veiką, ar yra surinkta pakankamai duomenų, kaip asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, vertina teisėsaugos institucijų galimybes išaiškinti ją. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2009 m. vasario 1 d. (1 t. 5 b.l.). 2009 m. vasario 3 d. policijos pareigūnai nustatė, kad nusikalstamas veikas nukentėjusiųjų atžvilgiu galimai įvykdė S. Ž. ir A. A., todėl tą pačią dieną jie buvo apklausti įtariamaisiais (4 t. 49-51, 110-112 b.l.), Šių apklausų metu S. Ž. ir A. A. nenurodė, jog kartu su jais nusikalstamų veikų padaryme dalyvavo ir A. K.. 2009 m. vasario 4 d. liudytoja apklausta R. J. taip pat nenurodė, jog įvykio metu kartu buvo A. K., teigė, jog kartu buvusio vaikino ji nepažįsta, jo anketinių duomenų nurodyti negali (3 t. 120-122 b.l.). Iš esmės tokius pačius parodymus dėl nuteistojo A. K. dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme davė ir 2009 m. vasario 5 d. apklausta liudytoja R. T. (3 t. 167-168 b.l.). Tačiau ši liudytoja papildomos apklausos metu nurodė, jog apie A. K. dalyvavimą nusikalstamų veikų padaryme pirmosios apklausos metu davė melagingus parodymus paprašyta A. A. (3 t. 169 b.l.). Šie pirmiau aptarti bylos duomenys paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog jis nežinojo apie muštynių su nukentėjusiaisiais pasekmes ir neprašė kitų įtariamųjų bei liudytojų neduoti parodymus apie jo dalyvavimą įvykyje. Todėl nėra pakankamo pagrindo išvadai, kad A. K. 2009 m. vasario 10 d. pas policijos pareigūnus atvyko ir prisipažino padaręs nusikalstamas veikas savo noru, neverčiamas objektyvių aplinkybių.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su jį teigiamai charakterizuojančiomis aplinkybėmis, galimybe greičiau atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą, nėra tos minėtame straipsnyje reikalaujamos išimtinės aplinkybės, kurioms esant, teismas galėtų paskirti švelnesnę bausmę.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistiesiems S. Ž., A. A. ir A. K. paskirtosios bausmės yra tinkamos siekiant įgyvendinti teisingumo principą ir pasiekti bausmės tikslus, todėl nėra teisinio pagrindo jų keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais. Nuosprendį priėmęs teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, pagrįstai A. A. ir S. Ž. atžvilgiu taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo paskirtųjų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti skundžiamą apygardos teismo nuosprendį ir šioje dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 4 d. nuosprendį pakeisti.

S. Ž., pripažintam kaltu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, paskirti arešto bausmę trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, S. Ž. pagal BK 187 straipsnio 3 dalį paskirtąją bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (keturios nusikalstamos veikos), 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos) ir galutinę subendrintą bausmę S. Ž. paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, S. Ž. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant S. Ž. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms ir per vienerius metus pašalinti nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiosios E. V. ir nuteistojo A. K. apeliacinius skundus atmesti.