Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13899-845/2013 pagal ieškovės AB Lesto ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems asmenims UAB „Nemuno būstas“, E. M. dėl skolos už suvartotą elektros energiją priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Savivaldybė šias gyvenamąsias patalpas 2005-12-29 Savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos sutartimi išnuomojo E. M.. Ši gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis įregistruota ir Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 2008-12-29). E. M. savo gyvenamąją vietą šiuo adresu yra deklaravęs nuo 2006-01-20.Savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas (bonus pater familias) ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką - nuomos sutarties su E. M. 2.3 punkte yra nurodyta nuomininko pareiga mokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Analogiška nuomininko pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.584 str. Taigi, minėta nuomos sutartis atitinka visus LR CK 6.478 reikalavimus, ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre, ir gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju - ieškovę AB Lesto, kuriai turėjo būti žinoma, jog faktinis elektros energijos vartotojas skolos susidarymo laikotarpiu buvo E. M.. Šalių veiksmai rodo, kad tarp ieškovės AB Lesto ir Savivaldybės bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų nuomininko E. M. buvo susiklostę prievoliniai teisiniai (elektros energijos tiekimo - vartojimo) santykiai, t. y. ieškovė tiekė elektros energiją, o E. M., o ne Kauno miesto savivaldybė elektros energiją vartojo, todėl tarp E. M., o ne atsakovo, ir AB Lesto sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais.Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kaip tai numatyta Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38, 18 punkte. Šis teismo sprendimo argumentas prieštarauja CK 6.384 str. 1 d., reglamentuojančiai tokio pobūdžio sutarties sudaryme ne tik rašytinę formą, bet ir konkliudentiniais veiksmais bei byloje esantiems įrodymams, kad Kauno miesto savivaldybė ne tik sutiko, kad trečiasis asmuo atsiskaitytų su ieškovu, bet tai įtvirtino kaip trečiojo asmens pareigą (nuomos sutarties 2.3. punktas) su kuria sutiko pats trečiasis asmuo, pasirašydamas nuomos sutartis.įmokų už sunaudotą elektros energiją bendrabučio tipo daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose paskirstymo metodika yra specialioji atsiskaitymo už elektros energiją norma, ir socialinio būsto nuomininkams nei įstatymas, nei inžinerinė įranga neleidžia sudaryti su Ieškove kitokių sutarčių dėl elektros energijos tiekimo. Tokiu būdu Taisyklių 18 punktas, kuriame nurodyta, jog Taisyklių 15 punkte nurodytas sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais, nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti taikomas. Tokiu būdu teismo reikalavimas raštiško buto savininkės sutikimo dėl rašytinės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kaip tai numatyta Taisyklių 18 punkte, yra teisiškai niekaip nepagrįstas.

Bylose dėl skolų už komunalinių paslaugų tiekėjų suteiktas paslaugas, kuriuose savivaldybė dalyvauja kaip atsakovas, o jos nuosavybės teise valdomos patalpos yra išnuomotos socialinio būsto nuomininkams, savivaldybė nepagrįstai remiasi nurodytais argumentais, kadangi jie kasacinio teismo ne kartą yra paneigti (2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją - nuomodama socialini būstą, atsako už tinkama tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialini būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialini būstą, nes tai prieštarautu ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams.Pažymi, kad Savivaldybė iškreipia nagrinėtinos bylos situaciją, kadangi savivaldybės pareiga apmokėti skolą kyla iš savivaldybės pareigos kontroliuoti, kad jos patalpų nuomininkai sudarytų rašytines sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais, nevykdymo ir jokių sankcijų, jų nesudarius, netaikymo. Tuo atveju, jeigu Savivaldybė kontroliuotų kaip nuomininkas įvykdė nuomos sutartyje jam nustatytus įpareigojimus ir nuomininkas būtų sudaręs rašytinę sutartį su ieškovę, savivaldybės kaip patalpų savininkės atsakomybės klausimas šioje byloje nebūtų keliamas. Ieškovės įsitikinimu, nuomininkai sudarytų su paslaugų tiekėjais sutarčių pagrindu jaustų atsakomybę atsiskaityti su tiekėjais už gautas paslaugas, o ne ignoruotų abstrakčiai nuomos sutartyse įrašytą tokią pareigą, kurią iš nuomos sutarties įtvirtintos nuostatos neaišku kam turi įvykdyti. Atkreiptinas dėmesys, kad savivaldybę nepagrįstai teigia, kad turi mokėti už socialinio būsto nuomininko komunalines paslaugas, kadangi ją ir nuomininką sieja prievoliniai santykiai, įforminti nuomos sutartimi, todėl savivaldybė turi regreso teisę priteistą skolą išieškoti iš nuomininko.Nesutinka su apeliantės argumentu, kad ji veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas vien todėl, kad nuomos sutartį įregistravo NTR ir aptarė joje atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką. Savivaldybė, nuomos sutarties 2.3 punktu nukreipdama nuomininką į Vyriausybės ir Savivaldybės tarybos nustatytas tvarkas, net nenurodė nuomininkui tų tvarkų priėmimo datos, nei akto numerio, todėl sunku butų net daryti prielaidą, kad nuomininkas galėtų būti susipažinęs su abstrakčiai nuomos sutartyje įvardintomis tvarkomis. Savivaldybė, kontroliuodama tik nuomos mokesčio jai sumokėjimą, nuomininko pareigos sudaryti sutartis su komunalinių paslaugų tiekėjais nekontroliavo, jau nekalbant apie atsiskaitymų su paslaugas teikiančiais asmenimis kontrolę. Tokiu būdu, savivaldybė veikė kaip visiškai nerūpestingas ir neatidus šeimininkas ir tokiais savo veiksmais sudarė nuomininkui galimybę naudotis komunalinių paslaugų tiekėjų paslaugomis už jas neatsiskaitant.Taisyklės numato galimybę elektros tiekėjui elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, t.y. daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalis esant Taisyklėse nustatytoms sąlygoms, gali būti ir nuomininkas, tačiau pirkimo-pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė tiekia elektros energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovei Kauno miesto savivaldybei (b. l. 37). Kauno miesto savivaldybė su trečiuoju asmeniu E. M. 2005 m. lapkričio 29 d. sudarė Savivaldybės bendrabučio gyvenamosios patalpos nuomos sutartį (b. l. 39). Nuo 2003 m. rugpjūčio 22 d. namo, (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės įsakymu Nr. A-1195 turto administratoriumi buvo paskirtas UAB „Būsto administravimo agentūra“, kurio teisių perėmėjas nuo 2005 m. spalio 10 d. yra trečiasis asmuo UAB „Nemuno būstas“ (b. l. 60). 2004 m. kovo 9 d. namo, esančio Partizanų g. 5, Kaune, turto administratorius UAB „Būsto administravimo agentūra“ su AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, kurio teisių perėmėjas yra ieškovas AB Lesto, sudarė mokesčio už elektros energijos paskirstymą sutartį Nr. 2004/220, pagal kurią turto administratorius paskirstydavo vartotojams mokėtinas sumas už per ataskaitinį laikotarpį suvartotą elektros energiją (b. l. 13-20). Ieškovas nustatė, kad už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiektą elektros energiją yra 1456,97 Lt dydžio skola, susidariusi laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 29 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. (b. l. 9–10, 58–59).

Apeliantas nurodo, kad savivaldybė, sudarydama nuomos sutartį su trečiuoju asmeniu, veikė kaip rūpestingas ir atidus šeimininkas (bonus pater familias) ir aptarė atsiskaitymo už komunalines paslaugas tvarką – nuomos sutarties 2.3 punkte yra nurodyta nuomininko pareiga mokėti mokesčius už komunalines paslaugas. Analogiška nuomininko pareiga įtvirtinta ir CK 6.584 str. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apelianto argumentais ir atmeti apelianto argumentus, kad savivaldybė, kuri nuomoja socialinį būstą tretiesiems asmenims, negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų, t. y. socialinio būsto nuomininkų, skolas.

Savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra šių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo. Pažymėtina ir tai, kad 1996 m. balandžio 18 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos visiems būtų įtvirtintos vienodai. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygybės principas yra taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Ta aplinkybė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš socialinės paramos teikimo, t. y. savivaldybės vykdomos pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 4 punktą priskirtosios (ribotai savarankiškos) funkcijos, formų, nekeičia savivaldybės teisinės padėties civiliniuose nuomos teisiniuose santykiuose. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008. Teismų praktika. 2008, 29).

CK 6.584 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Elektros energijos pirkimo–pardavimo bendruosius teisinius santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos septintojo skirsnio nuostatos, specialiosios, t.y. būtent elektros energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: LR energetikos įstatymas, LR elektros energetikos įstatymas bei juos detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai – LR Vyriausybės 2004 m. lapkričio 22 d. nutarimo Nr. 1462 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymą“ pagrindu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 patvirtintos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklės (toliau – Taisyklės). Taigi, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį klausimą dėl to, kuriam subjektui – buto savininkui ar nuomininkui – tenka pareiga atsiskaityti už bute suvartotą elektros energiją, taikytinos, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, specialiosios elektros energijos tiekimo santykius reglamentuojančios normos. Tokią praktiką formuoja analogiškose bylose ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad sutartis operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Prieš sudarant sutartis su nuomininku, operatoriui ar tiekėjui turi būti pateikti savininko nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai ir teisėtą pagrindą naudotis savininko turtu patvirtinantys dokumentai. Sutartys su nuomininkais sudaromos savininko nurodytam terminui, kuriam suėjus, sutartis pasibaigia, išskyrus atvejus, kai esant raštiškam savininko sutikimui, operatorius ir nuomininkas susitaria pratęsti sutarties galiojimo terminą ar sudaryti naują terminuotą sutartį. Tuo atveju, jei su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas (taisyklių 96 p.). Tuo atveju, jei Taisyklėse nustatyta tvarka sutartį yra sudaręs nuomininkas, objekto savininkas yra subsidiariai atsakingas tiekėjui ir (ar) operatoriui už nuomininko prievolių pagal sutartį tinkamą įvykdymą (Taisyklių 97 p.).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad ieškovė tiekė elektros energiją, butui (duomenys neskelbtini), kurią vartojo E. M., o ne Kauno miesto savivaldybė, todėl tarp E. M., o ne atsakovo, ir AB Lesto sudaryta sutartis konkliudentiniais veiksmais, ir juos kaip nepagrįstus atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs civilinėje byloje surinktą medžiagą apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad trečiasis asmuo E. M., kaip buto nuomininkas rašytinės sutarties tiesiogiai su ieškovu dėl elektros energijos teikimo nėra sudaręs. Tai reiškia, kad trečiąjį asmenį E. M. ir ieškovą jokie sutartiniai santykiai nesiejo, tuo tarpu trečiąjį asmenį E. M. su atsakovu sieja gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai. Nuomos sutarties 2.3 punkte abstrakčiai nurodyta, kad nuomininkas įsipareigoja LR Vyriausybės ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka mokėti gyvenamosios patalpos nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius (b. l. 39), t.y. patalpų nuomininkų pareiga mokėti komunalinius mokesčius nuomos sutartyje nedetalizuota.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013 nurodė, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį tiekėjas, esant savininko raštiškam sutikimui ir kitoms Taisyklėse nurodytoms sąlygoms, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo. Taigi, apelianto argumentai, kad tarp buto nuomininko ir ieškovo buvo susiklostę konkliudentiniai veiksmais sudaryta sutartis, ir todėl buto savininkas neprivalo mokėti už nuomininką komunalinių mokesčių, paneigiami prieš tai minėtais kasacinio teismo išaiškinimais. Byloje nustatyta, kad savivaldybei priklausančio buto nuomininkas nebuvo sudaręs rašytinės sutarties su ieškovu. Ši aplinkybė pagal Taisyklių 96 punktą yra pakankama atsirasti buto savininko prievolei atsiskaityti už suvartotą elektros energiją.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų teisinių aplinkybių ar argumentų, galinčių patvirtinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Visi apelianto apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme nagrinėjant ieškovės ieškinį, įvertinti visi atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai, išanalizuoti ir įvertinti pateikti rašytiniai įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka, kadangi atsakovė negalėjo nesuvokti jai tenkančios teisės aktuose įtvirtintos pareigos, ji privalėjo imtis administracinių veiksmų šios pareigos apimčiai kontroliuoti, kurie gali būti siejami tiek su nuomininkų prisiimtų įsipareigojimų vykdymo kontrole, tiek ir su glaudesnio bendradarbiavimo su ieškove, nukreipto į operatyvų informacijos gavimą, iniciavimu. Laikydamasi pozicijos, jog jos pareigą lemia nelogiškas teisinis reglamentavimas, atsakovė galėjo inicijuoti tokio reglamentavimo pakeitimus arba reikalauti kompensuoti su teisinio reglamentavimo niuansais susijusias išlaidas. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypimo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos ir pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. kovo 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2013, kadangi tiek nagrinėjamoje byloje, tiek kasacinio teismo nutartimi tarp šalių susiklostę santykiai identiški, ir abiejose bylose nustatyta, kad nuomininkai nebuvo sudarę elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tiesiogiai su elektros energijos tiekėju.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.