Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. U. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda;

pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 MGL (3 900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir R. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė - 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, R. U. į paskirtą bausmę įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas (dvi paros) ir nustatyta likusi neatlikta bausmė – 36 MGL (4 680 Lt) dydžio bauda.

R. U. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš R. U. priteista (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai 1 200 Lt turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas S. B., tačiau nuosprendis dėl jo apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. nuteista už tai, kad, būdama (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktore, kuriai (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-12-20 įsakymu Nr. A1-2715 pavesta rūpintis mokyklos materialiniais ir finansiniais resursais, rūpintis patikėto turto apsauga, tinkamu jo naudojimu, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, pasinaudodama užimamomis pareigomis, vykdomomis funkcijomis ir mokyklos finansiniais ištekliais, gautais kaip parama iš nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo mokestiniu laikotarpiu gautų pajamų išskaičiuota pajamų mokesčio dalimi (iki 2 procentų), nuo 2012-04-23 iki 2012-05-08 savo gyvenamojoje patalpoje, esančioje (duomenys neskelbtini), pasisavino ne mažiau kaip 1600 Lt, kurie buvo sumokėti už jai asmeniškai pagamintus baldus – dvidurę komodą, keturių stalčių komodą, sekcijos baro dalį, stalą, kuriuos pagamino S. B. ir V. K., už šiuos baldus sumokant (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos lėšomis 2012-03-26 pasirašant prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo kvitą Nr. 6260887. Tokiais tyčiniais veiksmais R. U., padedant S. B., pasisavino jai patikėtą svetimą turtą – ne mažiau kaip 1600 Lt, t. y. šiais veiksmais R. U. padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

R. U. taip pat nuteista už tai, kad suklastojo dokumentus bei šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo, t. y. nuo 2012-03-20 iki 2012-03-26 ji paprašė S. B. į (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos baldų pirkimo sutartį įrašyti žinomai tikrovės neatitinkančius duomenis – didesnę pinigų sumą nei kainuoja baldai (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai, į šią sumą įtraukiant ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą, tačiau ne mažesnę nei 1600 Lt sumą už R. U. asmeniškai gamintinus baldus. Po to R. U., tęsdama nusikalstamus veiksmus, 2012-03-26 (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kaip (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktorė pasirašė su V. K. S. B. pagamintus suklastotus dokumentus – 2012-03-26 sutartį dėl (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos baldų gaminimo bei 2012-03-26 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 6260887 dėl baldų (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai pagaminimo, melagingai minėtuose dokumentuose nurodant, kad baldų (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai pagaminimas neva kainuos 3920 Lt, nors į šią sumą buvo įskaičiuota ir ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta, tačiau ne mažesnė nei 1600 Lt suma už asmeniškai R. U. gamintinus ir nuo 2012-04-23 iki 2012-05-08 R. U. į gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pristatytus baldus. Po to, tęsdama savo nusikalstamus veiksmus, R. U. šiuos žinomai suklastotus dokumentus – 2012-03-26 sutartį ir 2012-03-26 prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 6260887 panaudojo perduodama mokyklos buhalterei I. D., kad pastaroji atliktų mokėjimo pavedimą, t. y. šiais veiksmais R. U. padarė Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

R. U. buvo kaltinama tuo, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės biudžetinės įstaigos (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktore, piktnaudžiavo tarnyba, siekdama turtinės naudos, t. y., būdama (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktore, kuriai (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu pavesta rūpintis mokyklos materialiniais ir finansiniais resursais, laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, pažeisdama (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011-12-20 įsakymu Nr. A1-2715 patvirtintų (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktoriaus pareigybės aprašymo 4.13 punkto reikalavimą rūpintis mokyklos materialiniais ir finansiniais resursais, 5.5 punkto reikalavimą rūpintis patikėto turto apsauga, tinkamu jo naudojimu, nuo 2012-03-20 iki 2012-03-26, piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama turtinės naudos, paprašė S. B., kad gaminant baldus mokyklai, būtų pagaminti ir jai asmeniškai skirti baldai, už kuriuos pažadėjo sumokėti (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos lėšomis, bei S. B. paprašė į (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos vykdomo baldų pirkimo sutartį įrašyti didesnę sumą nei kainuotų baldai mokyklai, į šią sumą įskaičiuojant ir jai asmeniškai skirtų baldų kainą. Po to, tęsdama nusikalstamus veiksmus, 2012-03-26 R. U., kaip (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktorė, su S. B. nurodytu asmeniu – V. K., pasirašė sutartį bei prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo kvitą Nr. 6260887 dėl baldų (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai pagaminimo už 3920 Lt sumą, į kurią buvo įskaičiuota ir ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyta, tačiau ne mažesnė nei 1600 Lt suma už asmeniškai R. U. gamintus ir nuo 2012-04-23 iki 2012-05-08 į jos gyvenamąją vietą, esančią (duomenys neskelbtini), pristatytus baldus. Tokiais veiksmais, pažeisdama pareigybės aprašymą, piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama sau turtinės naudos, R. U. pakenkė (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos įvaizdžiui, sumenkino mokyklos direktoriaus autoritetą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, iškraipė valstybės tarnautojui prilyginto asmens funkcijų esmę, (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai padarė ne mažesnę nei 1600 Lt žalą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė ir (duomenys neskelbtini) pradinė mokykla, t. y. šiais veiksmais R. U. buvo kaltinama padariusi Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl R. U. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. U. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje, paskiriant 100 MGL dydžio (13 000 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai ir padarytoms nusikalstamoms veikoms labai skiriantis pagal pavojingumą ir būnant priskirtoms skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę paskirti 100 MGL dydžio (13 000 Lt) baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalimi, R. U. į bausmę įskaityti dvi sulaikyme išbūtas paras ir nustatyti likusią neatliktą bausmę - 96 MGL (12 480 Lt) dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, tokiu būdu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių.

Priimdamas sprendimą išteisinti R. U. dėl piktnaudžiavimo tarnyba, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Teismas padarė išvadą, jog R. U. veiksmai nesukėlė Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje numatytų padarinių, t. y. didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, dėl ko nesant minėtą baudžiamąjį įstatymą kvalifikuojančio požymio „didelės žalos", nėra ir nusikaltimo sudėties.

Prokuroro teigimu, teismas skundžiamame nuosprendyje R. U. veiksmuose pripažino iš esmės visus Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, išskyrus didelę žalą. Didelės turtinės žalos nebuvimą teismas grindė tuo, kad R. U. užvaldytas 1600 Lt dydžio mokyklos turtas yra sąlyginai nedidelis, lyginant su mokyklai skirtomis renovacijos ir paramos lėšomis. Pripažindamas, kad R. U. savo veika pažemino valstybės tarnautojo autoritetą, pirmosios instancijos teismas didelės neturtinės žalos nebuvimą susiejo su tuo, kad dėl jos neteisėtų veiksmų nesutriko (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos veikla, nebuvo suvaržytos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir dėl to pastarosios veika turėjo tik lokalaus pobūdžio atgarsį visuomenėje. Apelianto įsitikinimu, tokiu argumentavimu teismas dirbtinai bando nubrėžti ribą, iki kurios gali būti toleruojamas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymas, ir ši riba nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydį tiesiogiai sieja su kaltininko žinioje buvusių svetimų lėšų dydžiu. Tokia teismo pozicija sukelia pavojingą precedentą, kuomet vertinamas tik absoliutus padarytos turtinės žalos dydis, siejant jį ne su įrodytu turto pasisavinimo, dokumento klastojimo ir piktnaudžiavimo tarnyba sutapties faktu, bet su teorine nerealizuota kaltininko galimybe pasisavinti didesnės vertės turtą.

Kaip nepagrįstas įvardinamas teismo argumentas, kad dėl neteisėtų R. U. veiksmų nesutriko (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos veikla. Akivaizdu, kad svetimą turtą savinantis ir dokumentus klastojantis asmuo nėra suinteresuotas viešumu. Valstybės tarnautojas, gaunantis atlyginimą jo vadovaujamoje įstaigoje, ir turėdamas galimybę neteisėtai savintis įstaigos turtą, neturi tikslo žlugdyti tokios įstaigos darbą, nes tai taptų žinoma ir būtų lygu nuolatinių pajamų šaltinio praradimui, todėl savaime suprantama, kad R. U. nusikalstami veiksmai buvo racionaliai apskaičiuoti, siekiant, kad jie liktų paslaptyje bei nesutrikdytų pradinės mokyklos veiklos.

Apeliantui neaiški ir teismo išvada, kad R. U. neteisėti veiksmai visuomenėje turėjo tik lokalaus pobūdžio atgarsį. Nesupranta, kokiu būdu teismas konstatavo tokį faktą, kadangi nuosprendyje tokia išvada plačiau neargumentuota. Pažymi, kad apie išaiškintą nusikaltimą paskelbusios žiniasklaidos priemonės dydis, tiražas, žinomumas, aprėpties teritorija neturėtų būti tuo kriterijumi, pagal kurį nustatomi veikos pavojingumas ir žalos dydis. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismo pasirinktas Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto didelės žalos požymio aiškinimas yra ydingas ir neatspindi šios baudžiamojo įstatymo teisės normos turinio ir paskirties.

Tad dėl aukščiau išdėstytų argumentų buvo priimta neteisėta ir nepagrįsta nuosprendžio dalis dėl R. U. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o nuosprendyje išdėstytos išvados, neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. U. prašo: 1) panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį ir ją išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; 2) nuosprendžio dalyje, kuria ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal R. M. laidavimą.

Nurodo, jog nuosprendžio dalis dėl nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl ko nuosprendžio dalis turi būti panaikinta, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį (Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nesutikdama su teismo išvadomis, kuriomis konstatuota jos kaltė padarius Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nurodo, kad jos paremtos prielaidomis, neatitinka byloje ištirtų įrodymų, be to, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, kuriuo vadovaujantis visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai

Apklausiama apeliantė parodė nepasisavinusi mokyklos pinigų, o tik norėjusi susigrąžinti savo asmenines lėšas, išleistas mokyklos iškabai. Baigus renovuoti mokyklos išorę, buvo reikalinga nauja iškaba. Ji ieškojo asmens, galinčio pigiau pagaminti mokyklai iškabą, ją užsakė pagal skelbimą internete, o, pagaminus paaiškėjo, kad gamintojas negali išrašyti dokumentų, kadangi neturi verslo liudijimo, todėl ji už iškabos pagaminimą sumokėjo asmeniškai (1 200 Lt). Gaminant mokyklai baldus, ji paprašė S. B. jai už 1 200 Lt pagaminti keletą baldų, o šią sumą įskaičiuoti į mokyklai gaminamų baldų kainą, t. y. ji tokiu būdu ketino susigrąžinti už mokyklos iškabą sumokėtus 1 200 Lt. Ji negalėjo teismui nurodyti gamintojo duomenų, kadangi pastarasis neišrašė jokio dokumento, o jo kontaktinę informaciją, kurią turėjo elektroniniu paštu susirašinėdama iškabos gaminimo klausimais, buvo ištrynusi iš kompiuterio (dėl atsiradusio viruso, buvo panaikinta visa informacija).

Aptarusi esminius Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, nurodo, kad ji mokyklos lėšų nepanaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, o tik norėjo atsiimti panaudotas asmenines lėšas. Teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad ji nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji už iškabą sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis, nenurodė, kas gamino iškabą, nepateikė kitų duomenų, kuriuos būtų galima patikrinti BPK numatytomis priemonėmis. Pažymi teismui išsamiai paaiškinusi iškabos gaminimo aplinkybes, tačiau negalėjo to įrodyti rašytiniais įrodymais, kadangi jų neturėjo, taip pat neišsaugojo susirašinėjimo su iškabos gamintoju. Šiuo atveju būtina įvertinti, kad po mokyklos renovacijos atsirado nauja iškaba, jos pagaminimas nebuvo apmokėtas mokyklos lėšomis (teismas kaip tik ir nustatė šiuos faktus bei pripažino juos skundžiamame nuosprendyje). Tvirtina, kad kaltinamasis negali būti įpareigotas rinkti ir pateikti teismui įrodymus - tai yra ikiteisminio tyrimo institucijų, išimtinais atvejais ir teismo pareiga. Ji savo ruožtu nurodė jai žinomas aplinkybes ir jos pasitvirtino - nauja iškaba prie mokyklos yra pagaminta, iš specialisto išvados matyti, kad iškabos įsigijimo bei apmokėjimo dokumentų mokyklos buhalterinėje apskaitoje nėra. Liudytojos R. V., D. S. parodė, kad direktorė su kolektyvu derino iškabos projektą ir iškaba buvo pagaminta. Tokiu būdu neteisus teismas teigdamas, kad jos parodymai dėl iškabos įsigijimo aplinkybių yra deklaratyvūs ir, priešingai nei nurodo teismas, jos pateiktą versiją patvirtina byloje ištirti įrodymai.

Remdamasis liudytojų R. V., D. S. ir B. S. parodymais, teismas padarė išvadą, kad nauja mokyklos iškaba buvo pagaminta 2012 m. vasarą arba rudenį, tačiau tokiai išvadai pagrįsti nesurinkti ir neištirti jokie objektyvūs rašytiniai įrodymai. Teismas ignoravo tai, jog liudytojos nebuvo tvirtai įsitikinusios dėl iškabos gaminimo laiko, kurį siejo su faktinėmis aplinkybėmis - sumontuotomis HPL plokštėmis, mokslo metų pradžia. Apklausos metu netgi ji pati buvo suklaidinta ir, tikslindama iškabos pagaminimo laiką, nurodė 2012 metus, nors iškaba buvo pagaminta 2011 metais, tačiau prie mokyklos pastato pakabinta tik prieš 2012 m. rugsėjo 1 d. 2012 m. sausio mėn. pradėjusi tartis su S. B. dėl baldų mokyklai pagaminimo, sugalvojo susigrąžinti už iškabą sumokėtus asmeninius pinigus, paprašydama pagaminti jai baldus, jų vertę įskaičiuojant į mokyklai gaminamų baldų kainą. Su apeliaciniu skundu pateikiami dokumentai įrodo, kad (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos rekonstrukcijos darbai buvo pradėti 2010 m. lapkričio 10 d. ir baigti 2011 m. spalio 17 d.; mokyklos pastato išorės sienų renovavimo darbai buvo pradėti 2011 m. birželio 1 d., baigti - 2011 m. rugsėjo 5 d., darbų trūkumų šalinimas baigtas - 2012 m. gruodžio 3 d.

Nesutinka su teismo išvada dėl pagamintų baldų kainos, nurodant, kad jie kainavo ne 1 200 Lt, o 1 600 Lt. Ji nuo pat sulaikymo ir pirmos įtariamosios apklausos momento, kuomet pripažino S. B. paprašiusi pagaminti jai baldų ir tą sumą įtraukti į mokyklai gaminamų baldų kainą, nurodė, kad mokyklai gaminamų baldų kaina buvo 2 720 Lt, tokią kainą jai buvo nurodęs S. B., o sąskaitą išrašė 3 920 Lt sumai, t. y. 1 200 Lt daugiau (tiek, kiek ji buvo sumokėjusi už mokyklos iškabą). Atskleidžiant galimai nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius veikos požymius, kurių visuma leidžia asmenį kaltinti nusikaltimo padarymu. Tuo tarpo jai nė karto nebuvo užduotas klausimas, kodėl ji norėjo jai gaminamų baldų kainą įtraukti į mokyklai gaminamų baldų kainą. Apeliantės manymu, tai rodo, jog prokuroras nesiekė atskleisti galimo nusikaltimo subjektyviąją pusę ir apsiribojo tik objektyviųjų požymiu konstatavimu. Pažymi, kad jos laikinas sulaikymas buvo akivaizdžiai neteisėtas, tokiu būdu, anot apeliantės, buvo norėta palaužti jos valią ir neteisėtomis priemonėmis išgauti prisipažinimą padarius nusikaltimą. Ją sulaikius nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, jį gavo tik kitą dieną (2012-05-10) po pietų, iš jos buvo reikalaujama prisipažinti, tačiau ji savęs neapkalbėjo, todėl apklausa buvo nutraukta; 2012-05-11 ryte iš areštinės vėl buvo atvežta į STT patalpas, jos sveikata buvo labai prasta (sukilęs kraujospūdis, sutrikęs širdies ritmas), advokatė R. Roščenkovienė reikalavo iškviesti greitąją medicinos pagalbą, tyrėjas akivaizdžiai matė, jog dėl sveikatos būklės negalės atlikti jos apklausos, tačiau medikų nekvietė, o išgabeno atgal į areštinę, kurioje medicininę pagalbą suteikė areštinės med. sesuo 13 val. vėl buvo atvežta į STT patalpas, į kurias buvo neįleidžiama advokatė R. Roščenkovienė, ji tuo tarpu dvi valandas buvo laikoma tyrėjo kabinete ir įtikinėjama atsisakyti pasirinktos advokatės, kadangi jos gynyba netinkama ir ji būsianti laikoma suimta dar mėnesį. Tokie veiksmai palaužė apeliantės valią, ji atsisakė savo gynėjos, sutiko su jai paskirtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatės dalyvavimu ir po dviejų parų sulaikymo pripažino viską, kas jai buvo nurodoma, norėdama būti paleista. Išgavę jos prisipažinimą, pareigūnai ją paleido, nurodydami nesant būtinumo taikyti suėmimą, nors per tą laiką, kol ji buvo sulaikyta, nebuvo atliekami jokie neatidėliotini tyrimo veiksmai.

Tai, kad jai pagamintų baldų kaina yra ne mažiau kaip 1 600 Lt, teismas padarė remdamasis tik S. B. žodžiu ir tuo, kad jis neva geriau žino. Apeliantė nesutinka nei su tokia išvada, nei su jai pareikštame kaltinime nurodyta aplinkybe „pasisavino ne mažiau nei 1600 Lt", kuri daro kaltinimą neaiškų ir neapibrėžtą bei leidžia manyti, kad ji galėjo pasisavinti dar daugiau turto nei nurodyta kaltinime. Atkreipia dėmesį, kad S. B. parodymai nebuvo nuoseklūs. Jai pateiktuose pranešimuose apie įtarimą buvo nurodoma vis skirtinga pagamintų baldų kaina - 1 920 Lt (2012-05-10 pranešime apie įtarimą), 1 200 Lt (2012-08-13, 2012-10-17 pranešimuose apie įtarimą), galiausiai teisme pakeistame kaltinime - ne mažiau nei 1 600 Lt.

Teigia byloje nesant jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių S. B. nurodomą baldų kainą (iš kokių medžiagų pagaminti baldai, už kokią kainą S. B. įsigijo šias medžiagas, kiek medžiagų sunaudota baldų pagaminimui, kiek užtruko baldų pagaminimas, kokia S. B. įdėto darbo vertė ir kt.). Nėra duomenų, ar S. B. anksčiau gamino analogiškus ar panašius baldus, už kokią kainą tokius baldus realizavo kitiems užsakovams ir pan. Ikiteisminio tyrimo institucijos ir teismas turėjo ne tik galimybę, bet ir pareigą surinkti tokius įrodymus, procesinėmis priemonėmis patikrinti realią pagamintų baldų vertę, o tokių veiksmų neatlikimas iš esmės pažeidė įrodinėjimo tvarką, kas nulėmė neteisingo nuosprendžio priėmimą.

Nurodo, jog (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos renovavimui buvo skirta virš 2 mln litų. Ji, būdama mokyklos vadove, rūpinosi vykdoma renovacija ir jai skirtų lėšų racionaliu panaudojimu, kontroliuojančioms institucijoms nekilo jokių įtarimų, kad lėšos būtų naudotos neskaidriai.

Tolesnėje apeliacinio skundo dalyje dėstomi argumentai dėl jos nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos 300 straipsnio 1 dalį. Apeliantė nurodo pilnai pripažinusi savo kaltę dėl šio nusikaltimo ir nuoširdžiai gailisi, ji nusikalto, nesiekdama sau naudos, o tik norėdama susigrąžinti savo pinigus, sumokėtus už mokyklai padarytą iškabą. Pažymi, kad teismas nepagristai nesiėmė jo kompetencijai priskirtų Lietuvos Respublikos BPK 257 straipsnyje numatytų veiksmų - nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, atsiranda pareiga motyvuota nutartimi apie tai pranešti prokurorui. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad ji pasirašė ir panaudojo suklastotus dokumentus, t. y. V. K. ir S. B. pagamintus suklastotus dokumentus – 2012-03-26 sutartį dėl baldų gaminimo, 2012-03-26 prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo kvitą Nr. 6260887, dėl to kaltu pripažino ir S. B., tačiau neiškėlė klausimo dėl V. K. atsakomybės už minėtų dokumentų klastojimą.

Paskutinėje skundo dalyje yra prašoma atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nurodo teismo prašiusi taikyti Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau teismas nors ir pripažino, kad ji nusikalto pirmą kartą, gailisi, charakterizuojama teigiamai, administracine tvarka nebausta, yra pagrindas manyti, kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, netaikė laidavimo instituto, motyvuodamas tuo, kad ji neprisipažino pasisavinusi mokyklos lėšų, taip pat nepasitvirtino jos versija, kad mokyklos lėšomis apmokėdama už savo asmeninius baldus tik atsiėmė savo asmeninius pinigus, nepasitvirtino. Ankstesnėje apeliacinio skundo dalyje išdėstyti motyvai rodo, kad tokios teismo išvados yra nepagrįstos, padarytos pažeidžiant in dubio pro reo principą. Pažymi visiškai pripažinusi savo kaltę pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį, pripažino, kad dokumentuose dėl baldų gaminimo mokyklai buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, nurodant didesnę baldų kainą. Atsižvelgdama į tai, apeliantė mano esant visas sąlygas taikyti laidavimo institutą.

Atsikirtimu į Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą nuteistoji R. U. prašo atmesti prokuroro skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalies, kuria ji išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį. Mano, jog prokuroras nepateikia aiškios argumentacijos, kokie požymiai įrodo, kad ji kam nors padarė didelę žalą. Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas didelės žalos požymis yra vertinamasis. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių konkrečių ir aiškių aplinkybių, kurios apeliacinės instancijos teismui duotų pagrindą spręsti, kad jos veiksmais padaryta didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Pažymi, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad nepritartina praktikai, kai bet kokie teisės aktų, reglamentuojančiu valstybės tarnautojų atliekamas funkcijas, pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties. Didelės žalos požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K-512/2004, 2K-263/2010, 2K-161/2012). Tuo tarpu remiantis prokuroro skundo argumentais bet koks pažeidimas tarnyboje turi būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas, jei tik jį padarė kokius nors įgaliojimus turintis asmuo ir apie tai atsirado pranešimas žiniasklaidoje. Nuteistoji pabrėžia, kad tokia argumentacija aiškiai prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai.

Teismo posėdyje prokuroras prašė patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistosios R. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji R. U. ir jos gynėja prašė patenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, o Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. U. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria R. U. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 1 dalį ir prašo pripažinti ją kalta padarius šį nusikaltimą. Prokuroras nesutinka su teismo išvadomis, kuriomis konstatuota, jog R. U. veiksmai nesukėlė nurodyto baudžiamojo įstatymo straipsnyje numatytų padarinių, t. y. didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, dėl ko nesant šio kvalifikuojančio požymio („didelės žalos“) nėra ir nusikaltimo sudėties.

Piktnaudžiavimo, kurio padarymu kaip tik ir buvo kaltinama R. U., bylose itin didelę svarbą turi didelės žalos požymio nustatymas ir tinkamas jo motyvavimas. Šis požymis, rodantis padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą ir nustatantis takoskyrą tarp baudžiamosios ir drausminės (tam tikrais atvejais – ir administracinės) atsakomybės, turi būti kruopščiai pagrįstas byloje esančių duomenų visumos vertinimu (kasacinės nutartys Nr. 2K–512/2004, 2K–263/2010, 2K–161/2012, 2K-294/2013). Įstatymas nenumato, kokie yra konkretūs didelės žalos kriterijai, todėl šis požymis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: kilusios žalos pobūdį, pažeistų interesų ir kaltininko einamų pareigų svarbą, nukentėjusiųjų skaičių ir tai, kaip jie vertina pareigūno ar jam prilyginto asmens veiksmus, padarytos veikos neigiamą poveikį institucijos, kurioje dirba kaltininkas, reputacijai, valstybės autoritetui, rezonansą visuomenėje ir pan. (kasacinė nutartis 2K-294/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pagrįsta ir teisinga laiko pirmosios instancijos teismo išvadą, jog R. U. savo veiksmais nepadarė didelės žalos valstybei bei vadovaujamai (duomenys neskelbtini).

Vertinamasis didelės žalos požymis, būtinas baudžiamajai atsakomybei kilti, gali būti tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio. Priešingai nei įrodinėja apeliantas, turtinė žala yra siejama su konkrečia pinigine išraiška ir ji laikytina didele, kai viršija 250 MGL dydžio sumą (kasacinė nutartis 2K-232/2012). Nagrinėjamos bylos kontekste teismas, atsižvelgdamas į R. U. asmeninių baldų apmokėjimui panaudotą mokyklos lėšų dydį – 1600 Lt, šios sumos pagrįstai nepripažino kaip didelės turtinės žalos padarymą.

Tuo tarpu neturtinio pobūdžio žala neturi konkrečios materialios išraiškos ir paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo, valstybės institucijų autoriteto sumenkinimo, darbo sutrikdymo ir pan. Būtina įvertinti, kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais pažeidžiami ginami interesai, nukentėjusiųjų skaičių, kaip jie vertina pareigūno padarytą veiką, atsižvelgti į nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo bei valstybės institucijos autoritetui ir pan. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (kasacinė nutartis 2K-232/2012).

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. U. veiksmai, kuriais ji mokyklos lėšas panaudojo asmeninių baldų apmokėjimui, išties nėra suderinami su valstybės tarnautojui prilyginto asmens veikla ir toks mokyklos vadovo elgesys negali būti toleruojamas. Visgi sprendžiant klausimą dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą be visa ko būtina nustatyti, jog dėl netinkamų valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmų didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Iš R. U. pareikšto kaltinimo matyti, kad didelės žalos požymis buvo motyvuojamas tuo, kad ji „pakenkė (duomenys neskelbtini) mokyklos įvaizdžiui, sumenkino mokyklos direktoriaus autoritetą jai pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, iškraipė valstybės tarnautojui prilyginto asmens funkcijų esmę, (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai padarė ne mažesnę nei 1600 Lt žalą, dėl ko didelės žalos patyrė valstybė ir (duomenys neskelbtini) pradinė mokykla“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nors R. U. ir pažemino valstybės tarnautojo autoritetą, tačiau dėl pastarosios neteisėtų veiksmų nesutriko mokyklos veikla, nebuvo suvaržytos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės, jos veika turėjo tik lokalų atgarsį visuomenėje, t. y. R. U. veiksmai nesukėlė Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnyje numatytų padarinių – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Teisėjų kolegija sutinka su išvada, kad R. U. veiksmų apimtis nebuvo tokia, kad sukeltų valstybei ir vadovaujamai pradinei mokyklai didelę žalą. Pagrindžiant tokią išvadą, visų pirma svarbu įvertinti, kokią įtaką R. U. veiksmai turėjo mokyklos veiklai, reputacijai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad direktorė R. U. neprarado pasitikėjimo nei mokytojų kolektyvo, nei apskritai visos mokyklos bendruomenės tarpe. R. U. apibūdinama kaip pareiginga, iniciatyvi, principinga ir reikli vadovė, jos pastangomis buvo įvykdyta pastato rekonstrukcija, pagerintas vidaus gerbūvis, yra mylima vaikų, gerbiama kolektyvo tarpe (t. 2, b. l. 16). R. U. itin teigiamai charakterizavo (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjas A. S., mero pavaduotoja S. B., taip pat (duomenys neskelbtini) rajono direktorių tarybos pirmininkė B. J. bei (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos tarybos pirmininkas R. V. (t. 2, b. l. 9, 103, 104, 105). Bylos duomenys neleidžia abejoti, kad R. U. turi didelį autoritetą tiek tarp mokytojų, tiek tarp mokinių, geba puikiai vadovauti kolektyvui, nuoširdžiai stengiasi dėl visapusiškos mokyklos gerovės (mokykla atnaujinta tiek iš išorės, tiek iš vidaus, be to, aktyviai organizuojami ir įvairūs kultūriniai renginiai). Visa tai rodo, kad R. U. neteisėti veiksmai nepadarė nei mokyklos darbui, nei reputacijai neigiamų pasekmių, direktorė toliau dirba mokykloje, vadovauja kolektyvui, kuris ja pasitiki, pastarosios vadovavimu taip pat yra patenkinti ir mokiniai bei jų tėvai. Be to, pasitikėjimą jai išreiškia ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės, kuriai pavaldi mokykla, vadovybė, taip pat Savivaldybės švietimo skyrius, Mokyklų direktorių taryba. Vadinasi, mokyklos veikla išties nesutriko, o mokytojų, mokinių tėvų, kitų mokyklų vadovų bei Savivaldybės administracijos vadovybės reagavimas bei išreikštas tolesnis pasitikėjimas leidžia teigti, kad R. U. veiksmai nesukėlė didesnio rezonanso visuomenėje. Sprendžiant, kokį atgarsį turėjo neteisėti veiksmai, šiuo atveju kaip tik ir atsižvelgiama į tai, kokias pasekmes jie sukėlė R. U. veiklos vertinimui, jos, kaip įstaigos vadovės, patikimumui bei tolesniam vadovavimui, o ne tai, kiek ir kokios žiniasklaidos priemonėse apie tai paskelbė (kaip nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde). Taigi, įvertinus R. U. veiksmų apimtį, vienkartinį pobūdį, tai, kad jie neturėjo įtakos mokyklos veiklai, nesukėlė rezonanso visuomenėje, nepakenkė mokyklos reputacijai, taip pat įvertinus duomenis, apie tai, kad mokyklos vadovė yra charakterizuojama itin teigiamai, neprarado nei kolektyvo, nei vadovybės pasitikėjimo ir toliau vadovauja mokyklai, darytina išvada, jog nei (duomenys neskelbtini) pradinei mokyklai, nei juo labiau valstybei, nebuvo padaryta didelė žala (šiuo atveju didelės žalos požymį analizuojant neturtinio pobūdžio plotmėje).

Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, pagrįstu ir teisingu laikytinas pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti R. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį, atitinkamai kaip nepagrįstą atmetant prokuroro apeliacinį skundą.

Dėl nuteistosios R. U. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu nuteistoji R. U. visų pirma prašo išteisinti ją dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalyje. Nuteistoji kategoriškai neigia pasisavinusi ne mažiau kaip 1600 Lt mokyklos lėšų ir nurodo norėjusi tik susigrąžinti savo asmeninius pinigus, kuriuos ji sumokėjo už mokyklos iškabą. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstą atmetė tokią nuteistosios versiją ir pripažino ją kalta pasisavinus jai patikėtą (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos turtą.

Aukštesnės instancijos teismas taip pat netiki nuteistosios tikinimais neva ji siekė susigrąžinti asmenines lėšas, kuriomis apmokėjo mokyklai pagamintą iškabą. Pažymėtina, kad skunde apeliantė iš esmės nepateikia jokių naujų duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atmetant nuteistosios versiją apie pagamintą iškabą ir siekį susigrąžinti pinigus, pirmiausia analizuotini pačios R. U. parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu. Antai apklausiama ikiteisminiame tyrime R. U. pripažino prašiusi S. B., jog šis į sutartį, o vėliau ir į pinigų mokėjimo dokumentus įrašytų didesnę gaminamų baldų kainą (3920 Lt), į kurią įeitų mokyklai bei jai asmeniškai gaminami baldai („aš S. B. paklausiau, ar jis galėtų, ar tai yra įmanoma, kad jis įrašytų į sutartį, o vėliau ir į pinigų sumokėjimo dokumentus, didesnę sumą – 3920 Lt. Į šią sumą turėjo įeiti mokyklai skirti baldai ir man asmeniškai skirti baldai. Aš jo paprašiau 3920 Lt sumą išskirstyti keturiems vienetams baldų, skirtų bibliotekai, o į sutartį prašiau nerašyti man asmeniškai skirtų baldų“) (t. 1, b. l. 155-157). Apklausos metu R. U. teigė negalinti paaiškinti tokio savo elgesio, galimai tam įtakos turėjo didelis darbo krūvis („negaliu paaiškinti kodėl, nesuvokdama savo elgesio, gal dėl didelio darbo krūvio, keletą metų dirbau be atostogų, pasielgiau neadekvačiai“), tačiau dėl to gailėjosi ir išgyveno („dėl savo elgesio gailiuosi, suvokiau savo neigiamą elgesį – už asmeniškai skirtų baldų pagaminimą buvo sumokėta mokyklos pinigais...“) (t. 1, b. l. 155-157). Vėlesnių apklausų metu tuo metu dar įtariamąja buvusi R. U. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus (t. 1, b. l. 182, 194-195). Tuo tarpu bylą perdavus teismui teisiamajame posėdyje apklausiama R. U. pakeitė ankstesnius parodymus ir iškėlė versiją apie tai, kad ji jokių pinigų nepasisavino, o tik susigrąžino savo asmeninius pinigus, sumokėtus už mokyklai pagamintą iškabą (taip atsitiko todėl, kad iškabą pagaminęs asmuo neturėjo verslo liudijimo, negalėjo išrašyti atitinkamų dokumentų, apie ką ji sužinojo tik po to, kai buvo baigti pagaminimo darbai) – 1200 Lt, kurių susigrąžinimui ji kaip tik ir paprašė S. B. pagaminti jai baldus. Taigi teisminiame posėdyje nuteistoji nurodė iš esmės skirtingas aplinkybes, pakeisdama savo ankstesnę poziciją. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistoji negalėjo pateikti jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių jos versiją dėl mokyklos iškabos. R. U. nenurodė jokių kontaktinių duomenų asmens, kuris gamino iškabą, teigė su pastaruoju bendravusi tik internetu, jo telefono numerio neturi, susirašinėjimo istorijos nepateikė dėl to, kad ši kompiuteryje turėjusi likti informacija išsitrynė dėl internetinės linijos gedimo. Be to, negalima nepastebėti ir to, kad nuteistoji nebuvo nuosekli duodama parodymus dėl to, kada buvo pagaminta mokyklos iškaba. Iš pradžių nurodžiusi vieną laikotarpį, vėliau ji paminėjo kitą datą, o galiausiai apeliacinės instancijos teisme pradėjo tikinti buvus dar kitą iškabos pagaminimo laiką. Iš R. U. parodymų matyti, kad pradžioje ji tvirtino, jog iškaba buvo užsakyta ir pagaminta 2012 m. pradžioje (suderinta ir užsakyta sausio mėn., o pagaminta ir apmokėta – vasario mėn.), vėliau – pradėta gaminti 2012 m. gegužės pabaigoje, baigta – birželio mėn. pabaigoje (t. 2, b. l. 146). Tuo tarpu apklaustos liudytojos D. S. ir R. V. parodė, kad 2012 m. pradžioje (sausio – vasario mėn.) buvo pradėtas derinti tik iškabos eskizas, derinimo darbai tęsėsi pakankamai ilgai, kuriam laikui buvo sustoję, iškaba pagaminta tik 2012 m. rudenį (t. 2, b. l. 145-146). Vadinasi, tokie liudytojų parodymai aiškiai paneigia R. U. versiją apie tai, kad ji, 2012 m. pavasarį S. B. paprašydama jai asmeniškai pagaminti baldus ir už juos sumokėdama mokyklos lėšomis, siekė susigrąžinti pinigus, kuriuos ji sumokėjo už mokyklos iškabą. Posėdžio metu R. U. negalėjo paaiškinti sąsajos tarp jos nurodyto apmokėjimo už iškabą ir jai pagamintų baldų, atsižvelgiant į tai, kad baldai buvo padaryti 2012 m. kovo mėn., o už iškabą pagal jos parodymus apmokėta 2012 m. birželio mėn. pabaigoje (t. 2, b. l. 146). Tuo tarpu tiek apeliaciniame skunde, tiek R. U. apklausiant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pastaroji bandė įtikinti suklydusi ir nurodžiusi neteisingus iškabos pagaminimo metus, t. y. neva iškaba buvo pagaminta 2011 metais, o prie pastato prikabinta tik prieš 2012 mokslo metus (t. 3, b. l. 1-9, 47-49).

Taigi iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad R. U. parodymų versijos dėl iškabos, jos pagaminimo/apmokėjimo laiko akivaizdžiai nesutampa su jai inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo laiku, o apeliacinio proceso metu nuteistosios įvardintas dar naujas laikotarpis (2011 metai) buvo sąmoningai pakoreguotas, siekiant kaip įtikinamą pateikti iškeltą versiją apie iškabos apmokėjimui panaudotų asmeninių lėšų susigrąžinimą. Apeliantė nepagrįstai bando įtikinti neva tai liudytojos R. V., D. S. davė abejotinus parodymus, nebūdamos įsitikinusios, kada iš tiesų buvo pagaminta iškaba. Teisme apklaustų minėtų liudytojų parodymų turinys neduoda pagrindo teigti, kad liudytojos sunkiai prisiminė aplinkybes, apie kurias davė parodymus, tiek viena, tiek ir kita iš esmės analogiškai pasisakė dėl iškabos eskizų pradžios bei pabaigos laikotarpio. Tuo tarpu R. U. pozicija tiek dėl mokyklos iškabos, tiek dėl jos pagaminimo laiko yra akivaizdžiai nenuosekli. Nurodyta versija buvo iškelta tik pradėjus teisminį bylos nagrinėjimą, o konkrečios aplinkybės dėl pagaminimo laiko ne kartą koreguotos. Priešingai savo teiginiams dėl būtinumo pagrįsti išvadą objektyviais įrodymais, R. U. nepateikė jokių įrodymų, susijusių su mokyklos iškabos pagaminimu (negalėjo nurodyti jokių iškabą gaminusio asmens duomenų, dokumentų, kuriuose atsispindėtų su pagaminimu susijusi informacija, apmokėjimas ir kt.). Be to, mažai tikėtina, kad R. U. ėmėsi pagaminti iškabą nesibaigus renovacijos darbams ir nesant jokio reikalingumo, netgi galimybės ją iškabinti. Po tariamo pagaminimo iškaba beveik metus laiko nebuvo naudojama, jos niekas nematė. R. U. teiginiai apie tai, kad ji iškabą metus laikė savo kabinete už spintos ir niekam nerodė bei nepasakojo, jai buvo gėda, kad taip atsitiko, t. y. iškabą apmokėjo asmeniniais pinigais, yra tik gynybinė pozicija, kuri vertinama kaip abejotina ir sunkiai įtikinama. Visos šios aplinkybės, kartu atsižvelgiant į tai, kad versija apie mokyklos iškabą buvo iškelta apskritai ne iš karto, o gerokai vėliau (tik pradėjus bylą nagrinėti teisme), leido pirmosios instancijos teismui kaip nepagrįstus atmesti R. U. parodymus, susijusius su tuo, kad ji savo lėšomis apmokėjo mokyklai skirtos iškabos pagaminimą, o vėliau, paprašydama jai asmeniškai pagaminti baldus, už kuriuos sumokėjo mokyklos lėšomis, tik susigrąžino anksčiau išleistus asmeninius pinigus.

Teisėjų kolegija plačiau neanalizuos apeliantės teiginių, kuriais ginčijama pasisavinto turto vertė (skunde įrodinėjam neva R. U. pagamintų baldų vertė siekė ne 1600 Lt, o 1200 Lt). Teismas pagrįstai vadovavosi nuosekliais S. B. parodymais, kurių metu pastarasis patvirtino, kad mokyklai gaminamų baldų (dviejų knygų, rūbų ir raktų spintų) kaina sudarė 2300 Lt, o R. U. baldų – 1600 Lt. Atsižvelgiant į faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, savaime suprantama, kad šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės įvertinti atitinkamo rašytinio dokumento, kuriame būtų užfiksuota asmeniškai R. U. pagamintų baldų suma. Tiek prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvite Nr. 6260887, tiek sutartyje yra nurodytos padidintos mokyklos baldų kainos (t. 1, b. l. 20-21), todėl šiuo atveju nuoseklūs S. B. parodymai laikytini patikimu įrodymų šaltiniu. Be to, ne mažiau svarbi ir ta aplinkybė, kad R. U. mokėjimo pavedimu (jame, beje, kaip mokėjimo paskirtis nurodyta „žalos atlyginimas už R. U.“) atlygino mokyklai 400 Lt žalą (t. 2, b. l. 157), tokiu būdu aiškiai pripažindama minėtą skirtumą ir sutikdama su teismo nustatyta baldų verte, t. y. 1600 Lt. Tuo pačiu kaip nepagrįsti atmetami skundo argumentai dėl pareigos aiškintis, ar S. B. nurodyta baldų kaina yra pagrįsta (nustatyti, iš kokių medžiagų jie pagaminti, už kokią kainą įsigytos medžiagos, kiek jų sunaudota gamybai ir tt.). Be to, teigiama, jog byloje nėra duomenų apie tai, ar S. B. anksčiau apskritai gamino analogiškus ar panašius baldus, už kokią sumą jie buvo realizuojami kitiems užsakovams. Tokie apeliantės teiginiai yra aiškiai nepagrįsti, kadangi apklausiama R. U. parodė, jog jai buvo priimtina S. B. nurodyta baldų kaina (3920 Lt). R. U., kaip pirkėjai, atstovaujančiai (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą, pardavėjas pasiūlė prekės (baldų) kainą, su kuria pirkėja sutiko ir jos pagrįstumu neabejojo. Sunkiai suprantamas skunde keliamų abejonių apie tai, ar S. B. iki tol gamino panašius baldus, tikslas, kadangi pati R. U. nurodė, jog S. B. jau anksčiau mokyklai gamino baldus, jų kokybe mokykla buvo patenkinta, todėl ir byloje nagrinėjamam užsakymui jis buvo pasirinktas kaip tinkamas baldų gamintojas.

Apeliantė skunde abejoja S. B. parodymais, tikindama, jog jie nėra nuoseklūs, kas matyti iš jai įteiktų pranešimų apie įtarimą turinio, kuriame užfiksuota vis skirtinga jai pagamintų baldų kaina. Byloje esantys S. B. parodymai, duoti viso baudžiamojo proceso metu, nesudaro jokio pagrindo juos laikyti nenuosekliais. Pati apeliantė nenurodo konkrečių aplinkybių, kurias S. B. būtų dėstęs iš esmės skirtingai, ir jo parodymai neturėjo įtakos tam, kad proceso metu pateiktuose pranešimuose apie įtarimą (R. U. buvo inkriminuojamos skirtingos nusikalstamos veikos) kito pastarajai pagamintų baldų suma.

Apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama R. U. sulaikymui, kurį apeliantė įvardina kaip neteisėtą ir orientuotą į jos valios palaužimą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tyrimo metu buvo gautas R. U. gynėjos R. Roščenkovienės skundas dėl Lietuvos Respublikos STT Šiaulių valdybos pareigūnų veiksmų. Šis gynėjos skundas 2012 m. gegužės 25 d. prokuroro nutarimu buvo atmestas kaip nepagrįstas (t. 2, b. l. 163), Lietuvos Respublikos BPK 63 straipsnio tvarka aukštesniajam prokurorui neapskųstas. Vėliau R. U. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu A. K., po to su advokate D. Balčiūniene, tačiau iš jų jokių skundų dėl R. U. sulaikymo ar galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų nebuvo sulaukta. Apie tokias aplinkybes R. U. nieko neužsiminė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o teismo posėdyje, atsakydama į prokuroro klausimą, kodėl pakeitė ankstesnius parodymus, R. U. teigė ikiteisminio tyrimo metu nieko neminėjusi apie mokyklos iškabą, kadangi bijojo apie tai sakyti, nes neturėjo jokio patvirtinančio dokumento. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad R. U. ikiteisminio tyrimo metu (2012 m. gegužės 10 – 11 d.) duoti parodymai buvo gauti neteisėtai ir jais negalima remtis. Be to, įrodinėjant apeliantės kaltę yra remiamasi visų byloje surinktų įrodymų visetu, neteikiant išskirtinės reikšmės pastarosios ikiteisminio tyrimo metu išsakytam prisipažinimui pasisavinus mokyklos turtą. Be to, vėliau R. U. pasinaudojo savo teise ir keletą kartų atsisakė duoti parodymus, o teisme davė iš esmės skirtingus parodymus, kuriuos patikrinus šie nepasitvirtino.

Tad byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme išnagrinėti įrodymai patvirtina, kad R. U., būdama (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktorė ir pasinaudodama savo pareigomis, pasisavino jai patikėtą mokyklos turtą ir už jai asmeniškai pagamintus baldus iš mokyklos lėšų sumokėjo 1600 Lt.

Teisėjų kolegija neturi juridinio pagrindo tenkinti nuteistosios prašymą ir taikyti jai Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė išsamius motyvus, kodėl R. U. negali būti taikomos minėtas baudžiamasis įstatymas. Kaip matyti, apeliantė neįvykdė Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 ir punkto reikalavimų, t. y. visiškai nepripažino savo kaltės ir atlygino tik sąlyginai nedidelę nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, neišreikšdama jokio įsipareigojimo ją atlyginti ateityje. Pažymėtina, jog teisės požiūriu Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010). Tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės nepakito ir teismas neturi jokio pagrindo tas pačias aplinkybes vertinti kitaip. Ankstesniais argumentais teismas atmetė nuteistosios R. U. apeliacinį skundą dėl jos išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu R. U. ir toliau kategoriškai neigiant kaltę pasisavinus patikėtą svetimą turtą, neatlyginus visos turtinės žalos, nėra pagrindo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Sprendžiant klausimą dėl šio baudžiamosios teisės instituto, kuriuo kaltininkas atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, taikymo yra vertinama asmens pozicija dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų (nagrinėjamu atveju dėl Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl R. U. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 1 dalį pripažintas kaip pagrįstas ir teisėtas, su kuo apeliantė kategoriškai nesutinka, nėra jokio pagrindo atleisti pastarąją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Tiesa, apeliaciniame skunde R. U. kelia klausimą, kodėl teismas nevykdė pareigos ir paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką padarė V. K., nepranešė apie tai prokurorui. Lietuvos Respublikos BPK 257 straipsnyje yra numatyta, jog tuo atveju, jeigu nagrinėjimo teisme paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, teismas motyvuota nutartimi tai praneša prokurorui. Nagrinėjamu atveju nurodyta pareiga teismui būtų tekusi tuo atveju, jeigu būtų paaiškėję, kad teisiamajame posėdyje nagrinėjamas nusikalstamas veikas galėjo padaryti ir V. K., tačiau tokie duomenys nustatyti nebuvo. Apeliantė neteisingai nurodo neva teismas nuosprendyje nustatė, kad ji pasirašė ir panaudojo suklastotus dokumentus, t. y. V. K. ir S. B. pagamintą sutartį bei prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvitą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nurodytus dokumentus suklastojo ir juos panaudojo S. B.. V. K. vaidmuo apsiribojo tuo, kad pastarasis tiesiog sutiko leisti pasinaudoti savo verslo liudijimu ir, S. B. prašomas bei nežinodamas tikrųjų pastarojo ir R. U. susitarimo detalių, pasirašė dokumentus - sutartį dėl baldų gaminimo bei kvitą. Byloje nėra jokių duomenų, kad jis iš anksto būtų žinojęs, jog dokumentuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės. Priešingai, supratęs, kad dalis gaminamų baldų nėra skirti mokyklai, o R. U. asmeniškai, jis apie galimą nusikalstamą veiką pats pranešė teisėsaugos pareigūnams, jo protokolo – pareiškimo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir atskleistos bei ištirtos R. U. ir S. B. nusikalstamos veikos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu:

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistosios R. U. apeliacinius skundus atmesti.